Romanai

Mįslingame bute pačiame miesto centre gali nutikti bet kas...

Žalumoje skendinčioje Paryžiaus alėjoje slepiasi dailininko studija. Madlina ją išsinuomoja, svajodama ištrūkti iš varginančio Londono, pailsėti ir pabūti vienumoje. Tačiau paslaptingi likimo vingiai, jau ne kartą koregavę merginos planus, užklumpa ją ir šįkart – per nesusipratimą tą patį butą išsinuomoja dar vienas žmogus. Netrukus paaiškėja, kad tai Gasparas – mizantropiškomis pažiūromis garsėjantis rašytojas iš JAV, kasmet atvykstantis į Paryžių niekieno netrukdomas pasinerti į kūrybą. Taigi šios dvi itin jautrios asmenybės priverstos kelias dienas pagyventi kartu.

Studija, priklausiusi garsiam dailininkui Šinui Lorensui, vis dar alsuoja jo aistra spalvoms bei šviesai. Lorensas, palūžęs po sūnelio žūties, mirė prieš metus ir paliko tris paveikslus, bet niekas nežino, kur jie yra. Sužavėti menininko genialumu ir suintriguoti jo sudėtingu likimu, Madlina ir Gasparas suvienija jėgas, kad surastų šias tris nepaprastas drobes. Tačiau nei vienas iš jų nesitikėjo, kad šis sprendimas pakeis jų gyvenimus amžinai.

Guillaume Musso (Gijomas Muso, gim. 1974) – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 30 milijonų jo kūrinių egzempliorių, jo knygos išverstos į 41 kalbą. Nuo 2011 m. Prancūzijoje G. Musso yra perkamiausias autorius. Knyga „Butas Paryžiuje“ yra skaitytojų itin pamėgto romano „Angelo kvietimas“ antra dalis.

Albert'o Camus romanas „Svetimas“ (1942) rašytojui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pagrindinio veikėjo Merso santykis su supančiu pasauliu pažeidžia visuomenės taisykles ir paverčia jį „svetimu“. Tai knyga apie neįveikiamą individo vienatvę inertiško abejingumo, absurdo akivaizdoje.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

194… Orano mieste Alžyre ima siautėti maras. Daktaras Bernaras Rijė pirmas pastebi ligos ženklus ir skatina miesto valdžią kuo skubiau imtis priemonių. Kol Rijė fiksuoja įvykius mieste, valdžia delsia. Ilgainiui miestui paskelbiamas karantinas. Negalima nei iš jo išvykti, nei į jį atvykti. Maras įsigali ir mirties akivaizdoje išbando žmonių vienybę, tikėjimą ir būties prasmingumą.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime, o romanas „Maras“ laikomas vienu brandžiausių rašytojo kūrinių. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Šeimos gydytojas Markas Šloseris padarė klaidą, dėl kurios mirė vienas jo pacientų, garsus aktorius Ralfas Mejeris. Dirbant tokį darbą reputacija yra viskas, todėl Šloseris savo klaidą bando nuslėpti. Bet nuo Medicinos drausmės komisijos nenuslėpsi nieko...

Bėda dar ir ta, kad paciento mirtis nebūtinai įvyko dėl neatidžios klaidos, o Šloseris nebūtinai lieja ašaras, kad Mejeris negyvas. Gydytojas turėjo nesuvestų sąskaitų su savo pacientu, kuris rodė kiek per didelį dėmesį jo žmonai Karolinei. O po įvykių vasarnamyje, kuriame paviešėti sutuoktiniai Mejeriai buvo pasikvietę Šloserį su žmona ir dukromis, atsirado visai svarių priežasčių keršyti.

„Kandus, ciniškas ir kupinas toksiško humoro.“
Washington Post

„Naujasis Kochas – dar geresnis nei romane „Vakarienė“.“
KNACK

„Trikdančiai geras... Psichologiškai turtingas... Greito tempo... Absoliučiai įtikimas.“
USA Today

„Kalbą Kochas vartoja tarsi stetoskopą – mes girdime kiekvieną jo veikėjų širdies dūžį, jaučiame jų pavydą, meilę, baimę, neapykantą... Skalpelio aštrumo proza, anatomiškai tiksliai romane atkuriami mūsų tamsiausi instinktai.“
The Guardian

„Priverčia skaitytoją <...> žiopčioti gaudant orą.“
Il Giornale

Hermanas Kochas (g. 1953) žymus Nyderlandų humoristinių televizijos laidų („Jiskefet“) kūrėjas, aktorius ir rašytojas. Tarptautinį pripažinimą pelnė romanu „Vakarienė“ (lietuviškai pasirodė 2015 m.). „Vasarnamis su baseinu“ taip pat sulaukė didelio pasisekimo ir yra išverstas į trisdešimtį kalbų.

XIX amžiaus Naujosios Zelandijos epas

Volteris Mūdis 1866-aisiais atvyksta į Naujosios Zelandijos aukso kasyklas pralobti, tačiau vos atvykęs, audringą ir tamsią naktį, patenka į slaptą susirinkimą. Jame 12 vyrų aptarinėja virtinę neišaiškintų nusikaltimų: dingo turtingas žmogus, paleistuvė bandė pasitraukti iš gyvenimo, o nelaimėlio girtuoklio namuose aptikta daug aukso. Mūdis netrukus įtraukiamas į mįslingai susipynusių sudėtingų likimų tinklą. Kas juos valdo – turto troškimas, nepalankios aplinkybės ar netikėtas šviesulių – dangaus kūnų – išsidėstymas?

Tai daugiasluoksnis kūrinys – nuotykių romanas, meilės istorija, vesternas, detektyvas ir trileris viename, vertinamas už itin meistriškai sukurtą matematiškai tikslią struktūrą, įtraukiantis sumaniai supintu pasakojimu ir itin vertingas dėl gyvai vaizduojamo XIX amžiaus Naujosios Zelandijos aukso karštinės pasaulio. Pasak literatūros kritikų, „Šviesuliai“ – postmodernus kūrinys, atgaivinantis klasikinį Viktorijos epochos romaną, lygintinas su paties Charleso Dickenso kūriniais.

„Tokio tipo romaną ryte praryji, o užvertęs paskutinį puslapį supranti, kad nieko panašaus savo mastu ir teikiamu skaitymo malonumu tiesiog neberasi.“
Independent

„Parašydama vaizdingą XIX amžiaus romano parodiją, Catton sukūrė romaną XXI amžiui. Tai visiškai nauja. Nespėji versti puslapių. Žmogaus siela atskleista visomis skirtingomis nevilties formomis. Tiesiog palaima! O knygos apimtis... Ką gi, tokia gera knyga negali būti per ilga.“
New York Times Book Review

„Įspūdinga... Ji sugebėtų mus nukelti bet kur, o mes kaskart ja pasitikėtume, kad sugrąžintų atgal.“
Globe and Mail

Eleanor Catton (Eleonora Katon, g. 1985 Kanadoje) – jauniausia rašytoja, kada nors laimėjusi prestižinę literatūros premiją „Man Booker“ (2013 m.) už istorinį romaną „Šviesuliai“. Tik pasirodęs, romanas iškart tapo literatūros sensacija, yra išverstas į daugelį kalbų, o BBC televizija nusipirko teises pagal romaną statyti serialą. Autorė kartu su vyru gyvena Naujojoje Zelandijoje ir dėsto kūrybinį rašymą viename šalies universitetų.

Droviam ir nuovokiam bankininkui Stiuartui visada būdavo sunku pažindintis su moterimis, tačiau viename viengungių vakare jis susipažįsta su paveikslų restauratore Džiliana, ir viskas pasikeičia. Stiuarto draugas Oliveris – jo priešingybė: tiek įžūlus, kiek ir lengvabūdis anglų kalbos mokytojas, kuris „kalba kaip žodynas“. Netrukus Stiuartas ir Džiliana susituokia, tačiau tarp trijulės užsimezgusi nedrąsi draugystė išvirsta į kai ką visiškai kita.

„Kalbant atvirai“ – intymus pasakojimas apie meilės subtilumus ir vingius. Romanas prasideda kaip nesusipratimų komedija, tačiau lėtai, sakinys po sakinio, tamsėja ir gilėja, įtraukdamas mus į sudėtingus širdies reikalų akivarus.

„Aukščiausios prabos literatūra.“
New York Times Book Review

„Kibirkščiuojantis pasakojimas... Toks sklandus – rodos, puslapiai patys veja vienas kitą.“
Observer

„Nedaugelio autorių mąstymas ir kalba taip įtraukia. Ši knyga yra nuostabiai sąmojinga, intelektuali ir jaudinanti.“
Independent on Sunday

„Autorius ne tik suteikia skaitytojams nepakartojamą pramogą, jis meistriškai analizuoja tiek tamsiuosius skausmo ir išdavystės klodus, tiek ant farso ribos balansuojančius meilės mechanizmus.“
New Yorker

Julian Barnes (Džulianas Barnsas, gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Autorius 2011 m. apdovanotas „Man Booker“ premija. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015), „Laiko triukšmas“ (2017). Romanas „Kalbant atvirai“ pirmąkart pasirodė 1991 m., yra išverstas į daugelį kalbų ir laikomas klasikiniu Barneso kūrybos pavyzdžiu.

„Širdžiai gyvenimas – dalykas paprastas: ji plaka tiek, kiek gali. Kol sustoja.“

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais – mirties, meilės, meno, žmogaus baimių ir gėdos jausmo – klausimais. Šis literatūros šedevras duoda galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

Pirmame ciklo romane „Mirtis šeimoje“ Knausgårdas dokumentuoja savo paauglystės prisiminimus, aistrą roko muzikai, pirmąjį įsimylėjimą, santykius su vyresniuoju broliu, mylinčia, tačiau blankia, beveik nepastebima motina ir nutolusiu, nenuspėjamu tėvu, iš panagių analizuoja skausmą ir kitus, prieštaringus jausmus, patirtus tėvui mirus. Autorius kuria vitališką ir itin universalų pasakojimą apie kasdienes, mažas ir dideles, žmogaus kovas, kurias mes visi kovojame diena iš dienos.

„Tiesiog neįtikėtina... Dėl šios knygos kraustausi iš proto.“
Zadie Smith

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, g. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuris Norvegijoje pasirodė 2009-2011 m. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, Knausgårdas ne tik išplėtė grožinės literatūros ribas, bet ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo paskelbta dar XX a. viduryje.

Dažniausiai mus skaudina tie, kuriuos mylime labiausiai.

Lilės vaikystė nebuvo lengva: visų gerbiamoje mažo miestelio šeimoje dėl smurtaujančio tėvo virė tikras pragaras, todėl Bostonas tapo jos išsilaisvinimu. Tėvui mirus, nedidelį palikimą ji panaudoja savo svajonei įgyvendinti — atidaro netradicinę gėlių parduotuvę. Darbų sūkury į gyvenimą įsiveržia meilė neurochirurgui Railiui. Jis šiek tiek arogantiškas ir užsispyręs, bet kartu aistringas, nuoširdus ir pametęs dėl jos galvą.

Rodos, Lilė turi viską, apie ką svajojo. Tačiau netikėtomis aplinkybėmis į jos gyvenimą grįžta pirmoji meilė – Etlasas, apie kurį ji nieko negirdėjo daugelį metų. Paauglystėje jis vienintelis padėjo jai išgyventi sunkiausias akimirkas šeimoje. Jo grįžimas sujaukia Lilės mintis ir santykius su Railiu. Ar jų meilė pasiruošusi tokiam iššūkiui? Lilė priversta iš naujo apmąstyti savo gyvenimą ir kovoti už savo laimę, dėl kurios reikės priimti patį skaudžiausią sprendimą.

„Mes dedame tašką“ — tai jautrus pasakojimas apie meilę ir pasitikėjimą, apie smurtą šeimoje ir tėvų sprendimus, kurie gali nulemti vaikų gyvenimą.

„Tai viena nuoširdžiausių ir labiausiai įkvepiančių istorijų, kokią esu kada nors skaičiusi. Ši knyga pakeis jūsų gyvenimą.“
Knygų tinklaraštis AESTAS

„The New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, g. 1979) savo karjerą pradėjo kaip socialinė darbuotoja, o vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės Amerikoje ir už jos ribų. Kartu su vyru ji įsteigė knygų užsakymo platformą „The Bookworm Box“, o pelną aukoja labdarai.

VIENUOLIKTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Po trejus metus Osle tvyrojusios ramybės, miestą vėl užgula pragariški nusikaltimai. Viena po kitos randamos moterys perkąstomis gerklėmis. Visas jas sieja pomėgis su vyrais susipažinti per programą „Tinder“. Aukų kaklus nusėjusiose žaizdose rasti rūdžių ir juodų dažų pėdsakai tyrėjus įstumia į aklavietę.

Tai paties Hario Hūlės verta byla, tačiau jis jau seniai paliko tarnybą, mylimai moteriai ir sau prisiekęs niekada negrįžti: tik ne po paskutinės bylos, dėl kurios jo artimiausi žmonės atsidūrė didžiausiame pavojuje.

Tačiau šiose žmogžudystėse Hūlė įžvelgia kažką pažįstamo. Aidą iš užmiršto sapno. Balsą vyro, kurio vardą mėgina ištrinti iš atminties. Ir šitai įtraukia jį į tyrimą tarsi į juodąją skylę.

„Nesbø – viešpataujantis skandinaviškojo detektyvo karalius.“
The Guardian

„Kurdamas serijinių žudikų portretus, Nesbø neabejotinai naudojasi savo stebuklingo prisilietimo galia.“
The New York Times Book Review

„Šiame romane Nesbø Harį Hūlę vaizduoja kamuojamą širdį draskančių vidinių konfliktų – jis trokšta pamiršti visus praeities baisumus, tačiau žino, kad privalo juos prisiminti iki žiauriausių smulkmenų.“
Publishers Weekly

„Norvegija gali didžiuotis savo sūnumis: Henriku Ibsenu, Edvardu Munchu ir geriausiu trilerių rašytoju Jo Nesbø.“
The New York Times

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego Senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“.


Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Nesbø knygų egzempliorių. Naujausias autoriaus romanas „Troškulys“, tik pasirodęs Europoje, iškart užkopė į daugelio šalių topų viršūnes, o Norvegijoje pateko į leidybos istoriją kaip knyga, išleista didžiausiu, 300 000 egzempliorių, pirmuoju tiražu. „Troškulys“ paskelbtas geriausiu 2017 m. skandinaviškojo nuaro trileriu.

2011 m. pasirodė romano „Galvų medžiotojai“ ekranizacija. Netrukus didžiuosius ekranus pasieks romano „Sniego Senis“ ekranizacija, kurioje pagrindinį Hario Hūlės vaidmenį atlieka Michaelis Fassbenderis. Taip pat planuojama ekranizuoti romanus „Sūnus“ ir „Vidurnakčio saulė“.

Keitė vaikystę praleido Heilšame – uždaroje, savas ir kartais itin neįprastas taisykles turinčioje mokymo įstaigoje, įkurtoje Anglijos provincijoje, toliau nuo pašalinių akių. Ten vaikai buvo akylai saugomi nuo išorinio pasaulio ir ugdomi taip, kad suprastų esą ypatingi. Idilišką praeitį Keitė paliko užmarščiai, tačiau praėjus daugeliui metų į jos gyvenimą sugrįžta Rūta ir Tomis – geriausi draugai iš Heilšamo laikų.

Dalindamasi prisiminimais su Rūta ir grimzdama į taip ir neišblėsusią meilę Tomiui, Keitė nusikelia į praeitį. Kaip jie išvydo dienos šviesą? Kokiam gyvenimui buvo ruošiami? Kodėl tokia svarbi jų gera sveikata? Kokia tamsi paslaptis glūdi už karštligiško mokinių kūrybiškumo skatinimo? Ir kokią kainą jie turės sumokėti už tai, kad visą gyvenimą buvo laikomi ypatingais?

„Neleisk man išeiti“ – nepaprastai rafinuotas ir subtilus pasakojimas apie dar vieną mūsų pasaulio versiją, persmelktas žmogaus trapumo pajautos ir neišmatuojamo gyvenimo geismo.

„Geriausia, ką Ishiguro yra parašęs po „Dienos likučių“. Tai romanas apie žmogaus prigimtį: kas ją sudaro, ką ji reiškia, kaip ji gali būti pagerbta ar paneigta.“
Jonathan Yardley

„Šis ypatingas ir bauginamai gudrus romanas yra apie tai, kodėl mes nepratrūkstame, kodėl vieną rytą atsikėlę tiesiog neišbėgame į gatvę kūkčiodami ir verkdami, kodėl neįdūkstame ir visko aplink nesudaužome į šipulius suvokę, kad mūsų gyvenimas niekada nebus toks, koks galėjo būti.“
M. John Harrison

„Šiame beviltiškai liūdname romane autorius gilinasi į paprasto žmogaus gyvenimą – sielą, seksualumą, meilę, kūrybiškumą, vaikišką naivumą.“
Andrew Barrow

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris, tarp kurių ir „Neleisk man išeiti“, nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

Telefonuose buvo visas jų gyvenimas...

Niujorkas, Kenedžio oro uostas. Sausakimšoje laukiamojoje salėje susiduria vyras ir moteris. Po nedidelio ginčo kiekvienas pasuka savo keliu.

Madlena ir Džonatanas niekada anksčiau nebuvo susitikę ir niekada daugiau neturėjo pasimatyti. Tačiau rinkdami ant žemės išsibarsčiusius daiktus jie netyčia susikeičia telefonais. Kai pastebi nesusipratimą, juos jau skiria 10 000 kilometrų: ji dirba floriste Paryžiuje, o jis turi restoraną San Fransiske.

Vedami smalsumo jie ištyrinėja vienas kito telefoną. Abu pasielgia netaktiškai, bet atskleidžia netikėtą, sukrečiantį dalyką: jų gyvenimus sieja paslaptis, kurią jie manė visiems laikams palaidoję...

Ar galime tikėtis laimės, neišnarplioję praeities paslapčių? Ar gali vienas atsitiktinis susitikimas visiškai pakeisti mūsų gyvenimą? „Angelo kvietimas“ – tai du nepaprasti žmonių pasauliai dviejuose mažuose telefonuose.

Guillaume Musso (Gijomas Muso, gim. 1974) – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 25 milijonai jo kūrinių egzempliorių, jo knygos išverstos į 40 kalbų. Nuo 2011 m. Prancūzijoje G. Musso yra perkamiausias autorius. Knyga „Angelo kvietimas“ sulaukė neįtikėtinos sėkmės tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje.

„Istorija, kuri galėjo nutikti bet kuriam iš mūsų... Romantiškas juodos ir raudonos spalvos trileris.“
France Info

Tarptautinio fenomeno „Mergina traukiny“ autorė!

Niekada nepasitikėk ramiu vandens paviršiumi

Paskutinėmis gyvenimo dienomis Danielė Ebot bandė prisiskambinti seseriai Džulijai, tačiau į pagalbos šauksmą ši neatsakė. Po kelių dienų Danielė randama negyva Skenduolių užutėkyje – mįslingame upės vingyje, kuriame per šimtmečius menančią seserų gimtojo miestelio istoriją nuskendo ne viena moteris.

Džiulei tenka grįžti į vietą, kuri jai vis dar kelia baimę, ir seniai palaidoti vaikystės prisiminimai ima kilti lyg drumzlės iš vandens gelmių. Ji bando išsiaiškinti, kas nutiko seseriai ir kaip jos mirtis susijusi su vos prieš porą mėnesių ten pat nusižudžiusios jaunos merginos mirtimi. Netrukus pradeda aiškėti miestelio gyventojų praeities nuodėmės ir tai, kad kiekvienas jų yra vienaip ar kitaip susijęs su velione Daniele Ebot. Visa apgaubia klampus paslapčių rūkas.

„...Kaip ir A. Hitchcockas, P. Hawkins turi kinematografišką akį ir talentą sukurti bauginamai įtraukiančią istoriją. Nerkite į naujo jos trilerio vandenis. Atpildas bus stulbinamas. Šis noir atmosfera pulsuojantis kūrinys jus privers dukart pagalvoti prieš brendant į tamsų ir žvarbų vandenį.“
USA Today

1930 metai, Didžiosios Britanijos valdoma Indija. Eliza sugrįžta į šalį, kurioje prieš 18 metų žuvo jos tėtis. Ji ryžtingai siekia fotografės karjeros ir viena svarbiausių jos užduočių čia – Britanijos archyvams įamžinti Radžputanos karališkąją šeimą ir šalies gyvenimą. Nepaisant skaudžių atsiminimų, Eliza pamilsta egzotišką šalį. Ją užburia ore tvyrantis jazminų ir kardamono aromatas, šlamantys fikusai, paslaptingais pilies koridoriais aidintys žingsniai, skambantys šventyklų varpai ir gatvėse šūkaujantys skardžiabalsiai prekeiviai.

Fiksuodama karališkosios šeimos gyvenimą, Eliza sutinka princą Džėjų. Savo nuoširdumu ir noru padėti vargstantiems princas užkariauja jos širdį. Tačiau Eliza XX a. moteris, kovojanti už savo teises, o tai vargiai priimtina šimtmečių tradicijoms paklūstančioje Indijoje. Be to, jos rankos siekia snobiškasis Klifordas, todėl pilyje nuolatos rezgamos intrigos, slapta klausomasi ir sekamas kiekvienas Elizos žingsnis. Neišvengiamai artėja akimirka, kai jai ir princui Džėjui reikės rinktis tarp jausmų vienas kitam ir griežtų Indijos visuomenės tradicijų.

„Šis sodrus pasakojimas kupinas spalvų ir rytietiškų tradicijų, meilės intrigų ir netikėtų istorijos posūkių.“
Sunday Express

Dinah Jefferies (Dina Džefris, gim. 1948) – gerai skaitytojų žinoma ir mėgstama rašytoja. „Baltų lankų“ leidykla jau yra išleidusi itin didelio populiarumo sulaukusius jos romanus „Arbatos plantatoriaus žmona“ ir „Šilko pirklio dukra“. Romanas „Prieš liūtis“ – pati naujausia rašytojos knyga.
D. Jefferies rašyti pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiui sūnui, savo skausmą ji perkėlė į kūrybą.

Šeimos gydytojas Markas Šloseris padarė klaidą, dėl kurios mirė vienas jo pacientų, garsus aktorius Ralfas Mejeris. Dirbant tokį darbą reputacija yra viskas, todėl Šloseris savo klaidą bando nuslėpti. Bet nuo Medicinos drausmės komisijos nenuslėpsi nieko...

Bėda dar ir ta, kad paciento mirtis nebūtinai įvyko dėl neatidžios klaidos, o Šloseris nebūtinai lieja ašaras, kad Mejeris negyvas. Gydytojas turėjo nesuvestų sąskaitų su savo pacientu, kuris rodė kiek per didelį dėmesį jo žmonai Karolinei. O po įvykių vasarnamyje, kuriame paviešėti sutuoktiniai Mejeriai buvo pasikvietę Šloserį su žmona ir dukromis, atsirado visai svarių priežasčių keršyti.

„Kandus, ciniškas ir kupinas toksiško humoro.“
Washington Post

„Naujasis Kochas – dar geresnis nei romane „Vakarienė“.“
KNACK

„Trikdančiai geras... Psichologiškai turtingas... Greito tempo... Absoliučiai įtikimas.“
USA Today

„Kalbą Kochas vartoja tarsi stetoskopą – mes girdime kiekvieną jo veikėjų širdies dūžį, jaučiame jų pavydą, meilę, baimę, neapykantą... Skalpelio aštrumo proza, anatomiškai tiksliai romane atkuriami mūsų tamsiausi instinktai.“
The Guardian

„Priverčia skaitytoją žiopčioti gaudant orą.“
Il Giornale

Hermanas Kochas (g. 1953) žymus Nyderlandų humoristinių televizijos laidų („Jiskefet“) kūrėjas, aktorius ir rašytojas. Tarptautinį pripažinimą pelnė romanu „Vakarienė“ (lietuviškai pasirodė 2015 m.). „Vasarnamis su baseinu“ taip pat sulaukė didelio pasisekimo ir yra išverstas į trisdešimtį kalbų.

„Kai rašai savo draugo biografiją, turi rašyti taip, lyg norėtum už jį atkeršyti.“
Floberas, iš laiško Ernestui Feido, 1872

„Giustavas įsivaizdavo save kaip laukinį žvėrį - jam patikdavo lyginti save su baltuoju lokiu, nepasiekiamu ir vienišu. Aš jam antrinau ir netgi vadindavau jį Amerikos prerijų buivolu, bet iš tikrųjų jis, ko gero, buvo tik papūga. “
Luiza Kolė

Kuri iš dviejų papūgų įkvėpė Floberą parašyti vieną geriausių savo kūrinių? Kodėl garsiausiame rašytojo romane nuolat kinta pagrindinės herojės Emos Bovari akių spalva? Kas siejo Floberą ir jo dukterėčios guvernantę Džuljetą Herbert? Kokie žvėrys tūnojo Flobero bestiariume? Ir kodėl šios smulkmenos taip rūpi mįslingajam knygos pasakotojui, į pensiją išėjusiam gydytojui Džefriui Breitveitui, kurio gyvenimas ir paslaptys pamažu skleidžiasi verčiant knygos puslapius...

Knygos autorius Julianas Barnesas kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano Renesanso architektu, o jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Garsiojoje savo knygoje „Flobero papūga“ jis į vieną audinį suaudžia faktus ir fikciją. Laviruodamas tarp romano, biografijos ir literatūros kritikos žanrų, sukuria įtraukiantį ir itin originalų detektyvinių elementų kupiną pasakojimą apie rašytojais ir jų kūriniais apsėstus skaitytojus, apie meną ir tai, kaip jis veikia gyvenimą, apie meilę, aistras bei išdavystes - ir literatūrines, ir labai tikroviškas...

„Žavinga ir praturtinanti... Knyga, kuria mėgausitės.“
Joseph Heller

„Neįmanoma padėti į šalį... Hipnotizuojamai originalu.“
Philip Larkin

„Neišsemiamas minčių šaltinis, nuostabiai parašyta... Puikus kūrinys.“
Germaine Greer

Ankstyvasis Haruki Murakami: antras romanas

„Mūsų širdyse glūdi išraustas ne vienas šulinys. O virš tų šulinių sklando paukščiai.“

Pagrindinis romano veikėjas Tokijuje įkuria vertimų biurą ir apsigyvena su vieną rytą paslaptingai jo bute atsiradusiomis identiškomis dvynėmis. Jį persekioja neišsipildžiusios meilės Naoko prisiminimai ir... trumpalaikė kiniško biliardo manija. Todėl išsiruošia į keistas trijų svirčių biliardo automato modelio „Erdvėlaivis“ – būtent tokio, koks stovėjo jo gimtojo miesto Džei bare, – paieškas.

„1973–iųjų kinišką biliardą“ Murakami parašė kaip „Išgirsk vėjo dainą“ tęsinį, o jį užbaigęs nusprendė tapti profesionaliu rašytoju. „1973–iųjų kiniškas biliardas“ kartu su pirmuoju Murakami romanu „Išgirsk vėjo dainą“ angliškai pirmąkart pasirodė tik 2015 m. Lietuviškame „1973–iųjų kiniško biliardo“ leidime taip pat spausdinama Murakami pratarmė dviem trumpiems pirmiesiems romanams „Mano virtuvinės literatūros gimimas“.

„Ankstyvieji Murakami romanai – tai ne bandymas tapti tikruoju Murakami, tai jau visiškai susiformavęs Murakami.“
The Guardian

„Vis dėlto tie du trumpi kūriniai suvaidino reikšmingą vaidmenį mano vėlesniems laimėjimams. Jie niekuo nepakeičiami, kaip senų laikų draugai. Nepanašu, kad mes vėl kada nors susitiksime, tačiau aš niekada nepamiršiu jų draugystės.“
Haruki Murakami

1952 m. prancūzų valdomas Vietnamas. Iš mirusios mamos paveldėjusi vietnamietišką išvaizdą, Nikolė visada jautėsi vyresnės sesers, apdovanotos tobulais prancūziškais bruožais, šešėlyje. Tačiau didžiausią kartėlį ji patiria, kai tėvas nusprendžia visą šeimos verslą perleisti seseriai Silvijai, o jai – tik apleistą šilko parduotuvėlę senajame Hanojaus kvartale. Nikolė ryžtasi atgaivinti parduotuvę norėdama įrodyti tėvui, kad gali sėkmingai dirbti be jo pagalbos. Drąsius planus palaiko naujas mylimasis Markas, dėl kurio vis smarkiau plaka Nikolės širdis.
Imbierų ir lotosų žiedų aromato pripildytame senajame vietnamiečių kvartale Nikolė pasineria į spalvingą šilko pasaulį. Niekada iki galo nepritapusi prie prancūzų dėl savo egzotiškos išvaizdos, būdama tarp vietinių prekeivių ji vis labiau jaučiasi sava. Tačiau merginos pasaulis subyra į šipulius, kai susiduria su prancūzų kolonijinės valdžios korupcija, į kurią įsivėlusi visa jos šeima. Skaudžios išdavystės akivaizdoje Nikolė turi priimti lemtingą sprendimą: atleisti šeimai ir mylimam vyrui ar likti ištikimai savo vietnamietiškai prigimčiai.

„Rafinuotas pasakojimas apie kolonijinį Vietnamą ant naujos eros slenksčio: skaitydama jaučiau egzotiškos šalies drėgmę ir svaiginantį gardenijų kvapą. Įtempto siužeto pasakojime autorė nevengia purvinos karo realybės.“
Rašytoja Lucinda Riley

Dinah Jefferies (Dina Džefris, gim. 1948) pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Malaizijoje, Anglijoje baigė studijas, vėliau Toskanoje dirbo grafenės vaikų aukle, gyveno hipių bendruomenėse. Rašyti ji pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiui sūnui, savo skausmą moteris perkėlė į kūrybą. Viena populiariausių autorės knygų „Arbatos plantatoriaus žmona“, kurią išleido „Baltų lankų“ leidykla, akimirksniu tapo „The Sunday Times“ bestseleriu ir ilgai nesitraukė iš šio sąrašo viršūnių.

„Stiklo karoliukų žaidimas“ – brandžiausias Hermanno Hesse's romanas, pelnęs rašytojui Nobelio premijos laureato šlovę. Kūriny siekiama sutaikyti dvasios ir jausmo priešybes, nagrinėjamas amžinasis būties dualizmas. Veiksmo perkėlimas į tolimą XXII amžių leidžia rašytojui susikaupti ties idėjų pasauliu, nagrinėti problemą filosofiniu aspektu ignoruojant konkrečią buitį.
Pagrindiniai romano veikėjai, dvasinio prado reiškėjas Jozefas Knechtas ir jo priešingybė Plinijas Desinjoris, kovoja tarpusavyje, vykdydami iš esmės tą pačią misiją: abu svajoja sutaikyti dvasią ir pasaulį.

Hermannas Hesse – vokiečių literatūros klasikas, intelektinių, filosofinių ir psichologinių romanų meistras, 1946 m. Nobelio premijos laureatas. Garsiausi kūriniai: „Stiklo karoliukų žaidimas“, „Stepių vilkas“, „Paskutinė Klingzoro vasara“, „Demianas“, „Sidhatra“, „Narcizas ir Auksaburnis“ ir kiti.

Ponas Kuzenas, keistuolis Statistikos agentūros darbuotojas, jaučia begalinę vienatvę Paryžiaus didmiestyje ir miršta iš meilės savo bendradarbei panelei Dreifus. Tik niekaip nesiryžta žengti lemtingo žingsnio, nors ir yra įsitikinęs, kad tokiame dideliame mieste kaip Paryžius būtina turėti ką nors mylimą. Išsiilgęs švelnumo, savo namuose jis priglaudžia smauglį ir pavadina jį Meilučiu. Bėda tik ta, kad vargu ar pasaulyje yra moteris, kuri sutiktų gyventi akis į akį su tokiu meilės įrodymu.

Šis stulbinantis humoristinis ir sykiu filosofinis pasakojimas apie žmogaus prigimtį – pirmas Romaino Gary romanas, pasirašytas Émile'io Ajaro slapyvardžiu. 1974 metais paskelbtas variantas neatitiko originalaus rankraščio: leidėjai, nežinoję, kas slepiasi už negirdėto slapyvardžio, be kita ko, smarkiai pakeitė knygos pabaigą. Naujesniame prancūziškame leidime, kaip ir šiame lietuviškame vertime, atsižvelgiant į kitados Romaino Gary pareikštą pageidavimą, atskirai išspausdinta ir originalioji, „ekologinė“ pabaiga.


„Kai smauglys tave apsivynioja, suspaudžia per juosmenį, per pečius ganėtinai tvirtai ir įremia galvą tau į kaklą, tereikia užsimerkti, kad pasijustum švelniai mylimas. Tai neįmanomybės pabaiga, ir aš trokštu to visa savo esybe. Man, reikia pasakyti, visada trūko rankų. Dvi rankos, manosios, – tai tuštuma. Reikėtų dviejų kitų, apsivijusių mane. Taip sakoma apie vitaminų stoką – be vitaminų kaip be rankų.“

VIENUOLIKTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Po trejus metus Osle tvyrojusios ramybės, miestą vėl užgula pragariški nusikaltimai. Viena po kitos randamos moterys perkąstomis gerklėmis. Visas jas sieja pomėgis su vyrais susipažinti per programą „Tinder“. Aukų kaklus nusėjusiose žaizdose rasti rūdžių ir juodų dažų pėdsakai tyrėjus įstumia į aklavietę.

Tai paties Hario Hūlės verta byla, tačiau jis jau seniai paliko tarnybą, mylimai moteriai ir sau prisiekęs niekada negrįžti: tik ne po paskutinės bylos, dėl kurios jo artimiausi žmonės atsidūrė didžiausiame pavojuje.

Tačiau šiose žmogžudystėse Hūlė įžvelgia kažką pažįstamo. Aidą iš užmiršto sapno. Balsą vyro, kurio vardą mėgina ištrinti iš atminties. Ir šitai įtraukia jį į tyrimą tarsi į juodąją skylę.

„Nesbø – viešpataujantis skandinaviškojo detektyvo karalius.“
The Guardian

„Kurdamas serijinių žudikų portretus, Nesbø neabejotinai naudojasi savo stebuklingo prisilietimo galia.“
The New York Times Book Review

„Šiame romane Nesbø Harį Hūlę vaizduoja kamuojamą širdį draskančių vidinių konfliktų – jis trokšta pamiršti visus praeities baisumus, tačiau žino, kad privalo juos prisiminti iki žiauriausių smulkmenų.“
Publishers Weekly

„Norvegija gali didžiuotis savo sūnumis: Henriku Ibsenu, Edvardu Munchu ir geriausiu trilerių rašytoju Jo Nesbø.“
The New York Times

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego Senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“.


Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Nesbø knygų egzempliorių. Naujausias autoriaus romanas „Troškulys“, tik pasirodęs Europoje, iškart užkopė į daugelio šalių topų viršūnes, o Norvegijoje pateko į leidybos istoriją kaip knyga, išleista didžiausiu, 300 000 egzempliorių, pirmuoju tiražu. „Troškulys“ paskelbtas geriausiu 2017 m. skandinaviškojo nuaro trileriu.

2011 m. pasirodė romano „Galvų medžiotojai“ ekranizacija. Netrukus didžiuosius ekranus pasieks romano „Sniego Senis“ ekranizacija, kurioje pagrindinį Hario Hūlės vaidmenį atlieka Michaelis Fassbenderis. Taip pat planuojama ekranizuoti romanus „Sūnus“ ir „Vidurnakčio saulė“.

Tonis Vebsteris ir du jo draugai Adrianą Finą sutinka dar mokydamiesi mokykloje. Ištroškę sekso ir knygų, išsiskiriantys pretenzingumu, tik jiems suprantamais akibrokštais bei sąmoju, vaikinai drauge baigia mokslus. Adrianas gal kiek rimtesnis nei kiti, gal protingesnis, bet visi keturi prisiekia amžiną draugystę.
Dabar Tonis sulaukęs garbaus amžiaus. Praeityje liko karjera, iširusi santuoka, taikios skyrybos. Jis tikras, kad niekada nenorėjo nieko įskaudinti. Tačiau atmintis netobula. Ji visada pasirengusi pateikti staigmenų. Jos prasideda Toniui gavus laišką iš advokatų kontoros.

„Pabaigos jausmas“ – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus, o nuomonė apie senus pažįstamus po daugelio metų ūmai pasikeičia.

Sumaniai suregztas pasakojimas, kuriame juntama ne tik įtampa, bet ir žmogaus psichologijos, moralės, emocijų aidas <...> sąmojingai tapomas šiuolaikinio Londono paveikslas, marginamas ankstyvojo šeštojo dešimtmečio gyvenimo normų prisiminimais. Žingsnis po žingsnio atskleidžiama pasibaisėtina tiesa apie kerštą, beveik atsitiktinę nelaimę ir sąžinę, kankinamai geliančią gyvenimo pabaigoje.
Sunday Times

„Liūdnas, tačiau įtikinamas pasakojimas. Romanas Pabaigos jausmas atskleidžia, kaip mes manipuliuojame praeitimi – perkuriame, tiksliname, o kartais tiesiog ištriname įvykius...“
Vogue

„Dažnas šiurpą keliantis klausimas – ar esu tas, kuo deduosi esąs? – pasirodo esąs filosofinis <…>. Julianas Barnesas atskleidžia paslaptį – esame nepatikimi istorijų pasakotojai, mūsų atminties tikslumas kelia abejonių.“
The Boston Globe

„Laiko būtis yra tas, kas gyvena laike, vadinasi, jūs ir aš, ir kiekvienas iš mūsų, kuris yra, buvo ar bus.“

Šešiolikmetė Nao, gyvenanti Tokijuje, nusprendė, kad jai tėra vienas būdas nusikratyti kankinančios vienatvės ir bendraklasių patyčių. Tačiau prieš žengdama galutinį ir neatšaukiamą žingsnį Nao nori papasakoti savo prosenelės, budistų vienuolės, išgyvenusios daugiau kaip šimtą metų, gyvenimą. Šis dienoraštis – vienintelė Nao paguoda, ir jam lemta pakeisti jos ir aplinkinių gyvenimus.
Kitoje Ramiojo vandenyno pusėje nuošalioje Britų Kolumbijos saloje gyvena rašytoja Ruta. Vieną dieną išėjusi pasivaikščioti ji aptinka į vandenyno krantą išplautą „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę su keistu turiniu: pluoštu laiškų, raudona knyga ir laikrodžiu. Kaip Ruta spėja, tai gali būti 2011 m. Japoniją sukrėtusio cunamio bangų atnešti daiktai. Aiškindamasi dėžutės mįslę Ruta panyra į praeitį, prieš jos akis atsiskleidžia Nao drama ir jos paslaptingas likimas.
Romane „Knyga laiko būčiai“ Ruth Ozeki meistriškai analizuoja ryšį tarp rašytojo ir skaitytojo, tarp praeities ir dabarties, tarp fakto ir fikcijos, tarp kvantinės fizikos, istorijos ir mito. Šis romanas – nepaprastai išradinga, literatūrinį origamį primenanti istorija apie žmones siejančius nematomus ryšius ir tikrųjų savo namų paieškas.

„Šedevras.“
Kirkus Reviews

„Išskirtinis pasakojimas: juokingas, tragiškas, aštriabriaunis ir nežemiškai gražus.“
Los Angeles Times

Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, g. 1956) – amerikiečių–japonų kilmės rašytoja, režisierė, dėstytoja. Jos originalus balsas šiandienos literatūros kontekste išsiskiria išmintimi, temų universalumu, santūriu stiliumi, autorė yra įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ ji nominuota „Man Booker“, IMPAC Dublino, JAV Nacionalinės knygų kritikų draugijos premijoms, apdovanota „Los Angeles Times“, John Dos Passos ir daugeliu kitų literatūros premijų.

Trumpas, aštrus ir makabriškas trileris

Samdomas žudikas Ulfas bėga. Jo bosas, negailestingas ir nuožmus narkotikų magnatas Žvejys, už išdavystę baudžia mirtimi. Išsigelbėjimą Ulfas bando surasti Norvegijos šiaurės smaigaly – ten, kur saulė vasarą niekada nenusileidžia žemiau horizonto. Nors bet kokį tikėjimą vyras prarado seniai, jį priglaudžia vietinė religinė bendruomenė. Slėpdamasis medžiotojų trobelėje negyvenamoje plynaukštėje, Ulfas supranta, kad tik pamokslininko dukros Lėjos ir jos sūnaus Knuto dėka dar nesubyrėjo trapi riba tarp gyvenimo ir mirties. Tačiau jų rūpestis Ulfo neapsaugo nuo beprotybės, besismelkiančios su vidurnakčio saulės sutemomis. Rodos, iš toli jau ataidi Žvejo smogikų žingsniai.


Naujausias pasauliniu mastu pripažinto Hario Hūlės knygų ciklo autoriaus Jo Nesbø kūrinys ir trilerio „Kraujas ant sniego“ tęsinys, kurį galima skaityti kaip atskirą knygą, – subtilus, tamsios nežinios ir stingdančios įtampos kupinas trileris apie samdomą žudiką, kurio širdis žvėriškoms kriminalinio pasaulio taisyklėms buvo per gera.


„Nepriekaištingo siužeto ir idealaus tempo knyga, dar ir sodriai juokinga bei mirtinai rimta.“
Publishers Weekly (US)

„Labai gerai parašyta... Meistriškas pasakojimas.“
NRK (Norway)

„Lingvistiniai fejerverkai pakylėja romaną. Šmaikštūs veikėjų portretai, nuostabūs peizažai... – užuomina, kad Nesbø mėgavosi kiekviena šios knygos rašymo akimirka.“
VG (Norway)

„Nesbø pasakojimas – elegantiškas ir stilingas. <...> Kaip ir kituose jo kūriniuose, nuotaika svyruoja: čia dar tik kelia virpulį, o štai jau audringa, čia švelni, vos trikdanti, o po akimirkos jau brutali.“
Ekstra Bladet (Denmark)

„Praryjamas vienu kartu <...>.“
The Independent (UK)

Kiek paslapčių prireiks sugriauti tobulą santuoką?


Ką tik ištekėjusi už žavingo ir turtingo našlio jaunoji Gvendolina Huper nekantrauja pradėti naują gyvenimą egzotiškame Ceilone. Ji pasiryžusi būti tobula žmona ir mama. Bet gyvenimas naujuose namuose, apsuptuose žalių lyg aksomas arbatkrūmių, ne visai toks, apie kokį ji svajojo tekėdama už Lorenso Huperio. Plantacijų darbininkai šiurkštūs ir pagiežingi, kaimynai tikri pavyduoliai, o jos mylimas vyras praleidžia ilgas valandas darbe, palikęs savo jauną nuotaką vieną. Klajodama po apylinkes, Gvendolina vis dažniau susiduria su savo vyro praeities šešėliais: dulkėta skrynia su geltona vestuvine suknele, krūmokšniais apaugęs nedidelis kapas, vis labiau kelianti nerimą Lorenso tyla... Tačiau netrukus Gvendolina pastoja ir jų namus aplanko džiaugsmo kupinos dienos. Deja, palaimingas sutuoktinių gyvenimas netrunka ilgai. Gimdymo kambaryje Gvendolina priversta priimti žiaurų sprendimą ir amžiams tai laikyti paslaptyje. Bet ar tokia didelė paslaptis gali būti palaidota ilgam?

„Tobula knyga: paslaptys, meilė, sielvartas ir džiaugsmas. Negalėjau padėti šios knygos į šalį!“
Santa Montefiore, knygos „Bitininko duktė“ autorė


Dinah Jefferies (Dina Džefris, gim. 1948) pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Malaizijoje, Anglijoje baigė studijas, vėliau Toskanoje dirbo grafienės vaikų aukle, gyveno hipių bendruomenėse.
Rašyti ji pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiui sūnui, savo skausmą moteris perkėlė į kūrybą. Taip gimė debiutinis romanas „Atskyrimas“ („The Separation“). 2015 m. pasirodžiusi antroji knyga „Arbatos plantatoriaus žmona“ akimirksniu tapo „The Sunday Times“ bestseleriu ir ilgai nesitraukė iš šio sąrašo viršūnių.

Kai gyvenimo rutiną sugriauna jausmų beprotybė

Siuzanai pirmąkart atėjus į Seržo namus Monmartre derinti jo sūnaus fortepijono, vyras jos nė nepastebi. Ji susituokusi, jis taip pat. Šešiasdešimtmetis Seržas turi viską: pelningą darbą, nuostabią žmoną ir du gražius vaikus. Tačiau vieną vakarą, kartu su žmona atklydęs į triukšmingą Paryžiaus barą, jis pamato vidury salės šokančią Siuzaną ir nebegali atitraukti nuo jos akių.

Seržas bando suprasti, kodėl jam staiga įsireikė Siuzanos, kuri visai ne jo skonio ir turbūt niekuo neypatinga. Kodėl jis kaip tik jai patikės savo vaikystės paslaptį, apie kurią niekam nepasakojo, paslaptį, kadaise iš pagrindų pakeitusią jo gyvenimą? Jųdviejų romanas tampa pražūtinga kančia ir sykiu išsigelbėjimu, kurio abu slapta troško ir ilgai ieškojo.

Knygos „Mes sukurti būti laimingi“ autorė, aprašydama užgimstančią herojų aistrą, giliai užslėptas tiesas ir kaltes, fatališkoje augančios teksto įtampos melodijoje ieškodama tikslios gaidos subtiliai atskleidžia lemtingus gyvenimo momentus.
Véronique Olmi (g. 1962), prancūzų dramaturgė ir prozininkė, gimė Nicoje, šiuo metu gyvena Paryžiuje. Už savo pjeses V. Olmi yra gavusi ne vieną apdovanojimą, o jos knygos pelnė tarptautinį pripažinimą.