Romanai

Aleksandras fon Briukenas, turtingo fabrikanto sūnus, netikėtomis aplinkybėmis susipažįsta su nepasiturinčių tėvų dukra Sofija ir ją įsimyli. Netrukus jų keliai išsiskiria, bet Aleksandras milžiniškomis pastangomis susiranda Sofiją. Tačiau ši gyvena savo gyvenimą, ir jos vertybės bei pažiūros visai kitokios nei Aleksandro. Negalėdamas pelnyti Sofijos meilės, Aleksandras fon Briukenas tenkinasi visomis išgalėmis tvarkydamas jos gyvenimą, negaili jai pinigų, naudojasi plačiais ryšiais. Paveldėjęs tėvo turtus, jis gali nusipirkti viską – išskyrus mylimą moterį. Čia baigiasi jo visagalybė, ir neišsipildžiusi meilė Sofijai virsta manija...

Romanas apie trapias ribas tarp meilės, aistros ir beprotybės, apie manijos anatomiją ir, lyg tarp kitko, apie katastrofų kupiną dvidešimtą amžių. „Erosas“ – stipriausias, švelniausias ir poetiškiausias Helmuto Krausserio romanas. Tikrai didi knyga.
Daniel Kehlmann

Helmutas Krausseris (gim. 1964) – Berlyne gyvenantis garsus šiuolaikinis vokiečių rašytojas, 17 knygų autorius. Romanai Didysis Bagarocis ir Riebus pasaulis buvo ekranizuoti. Romanas Tanatas 1999 m. buvo išleistas lietuviškai ir sulaukė nemažo populiarumo.

Romanas „Dingęs horizontas“ – literatūros legenda. Pagal jame aprašytą vietovę Šangrila buvo pavadintas ištisas Kinijos regionas ir prabangių Azijos viešbučių tinklas, šiuo vardu savo rezidenciją praminė JAV prezidentas F. Rooseveltas.
Kūrinys buvo du kartus ekranizuotas, pagal jį pastatytas miuziklas. Šis romanas pradėjo pasaulinę knygų minkštais viršeliais revoliuciją.
Aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę keturi gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėje leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno – apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo pilotas... Neilgai trukus jie įžengia į paslapties gaubiamą Mėlynojo Mėnulio slėnį, neregėto grožio žemę – joje žmonės, sukaupę tūkstantmečių išmintį, taikoje ir ramybėje gyvena ilgai nesendami...
Šangrila – Tibeto Šambalos, amžinos palaimos šalies, ir dvasinio savęs atradimo atitikmuo.

Viena iš geriausių ir nuostabiausių istorijų... Išmoningiausia intriga... Išradingumas, kuriam sunku prilygti.
The New Yorker

Jamesas Hiltonas (Džeimsas Hiltonas, 1900–1954) – anglų literatūros klasikas, ne vieno tarptautinio bestselerio autorius.

Šios istorijos nebuvo...

Nuo XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos iki septintojo dešimtmečio pradžios Jackas Kerouacas romanuose fiksavo ir apmąstė kone visus svarbiausius savo gyvenimo įvykius. Miestelis ir miestas ir Kelyje pasakoja apie koledžo laikų nuotykius, poetiškieji Dharmos valkatos ir Vienatvės angelai – intensyvių dvasios kelionių bei paieškų liudijimai, o per tris paras parašyta Požemių gyventojų istorija vaizduoja meilės ryšio nesėkmes ir iškelia kūno geidulių gaivalą. Šį penkiolikos metų autobiografijų ciklą užbaigia Big Suras. Romano veiksmas vyksta vieną septintojo dešimtmečio vasarą Big Sure, Kalifornijoje. Baigiantis šiai vasarai J. Kerouaco dvasinė būsena taip suprastėjo, kad jis daugiau nepajėgė atsiduoti protą ir jausmus sutelkiančiai introspekcijai.
Vis dėlto, kaip ir F. Scottas Fitzgeraldas, J. Kerouacas sugebėjo aprašyti savo dvasinį pakrikimą beveik tuo pat metu, kai šis vyko. Tai neabejotinai vienas geriausių rašytojo kūrinių – jį teigiamai įvertino net ano meto literatūros kritikai, paprastai iš J. Kerouaco tik šaipydavęsi. Deja, šioje knygoje aprašytas nervinis išsekimas nebuvo išgalvotas. Po romane vaizduojamų įvykių J. Kerouacas pragyveno dar devynerius metus, bet daugiau nepajėgė rašyti taip meistriškai ir atvirai.

Big Suras – paskutinė siekusiojo nušvitimo bitniko knyga. Romane aiškiai justi nusivylimo gaidos, tai ir fizinė, ir dvasinė, ir metafizinė neviltis, – sako prasigėrusiu bodhisatva save vadinantis autorius. Iliuzijų nebėra, nebėra senojo autostopo svaigulio, o kalbos apie pabudimą niūrumo akimirką rodosi buvusios tik žodžiai, į kuriuos nėra kaip atsiremti.
Vis dėlto pačioje romano pabaigoje autorius prabyla apie „auksinę visus laiminančią amžinybę“. Baigiamieji kūrinio žodžiai kalba apie ne vienus metus brandintą ir, nepaisant audringo gyvenimo, giliai įsišaknijusią budistinę pasaulėžiūrą, pasak kurios „Nieko niekada nebuvo – Netgi šios istorijos“, taigi, išsisklaidžius slegiančioms šio pasaulio iliuzijoms, „Viskas vis tiek išeis į gera – Ir bus taip pat amžina, ir taip pat švytės auksu.“

Nežinau, ar yra gyvenimas po mirties. Antrojo gyvenimo atsisakymas tam tikra prasme prilygsta savižudybei. O mano atveju netgi nužudymui – nužudysiu savąją Liv_Christine... O ar kas nors liko iš manęs, ar jau esu tik Liv_Christine... nes, jei neliko, tuomet ištrynus Liv iš viso nebebus nieko. Klausimas paprastas: aš esu ar manęs nėra? Ar išdrįsiu patikrinti? Nepamėginusi nesužinosiu. Be to, visada galiu šito atsisakyti. Nors kažkas man šnabžda, kad šįsyk viskas kitaip ir Liv_Christine operaciją... arba amputaciją, įvykdysiu iki galo.

Pagrindinė romano veikėja – autorės alter ego – išsinuomoja butą, atsiriboja nuo išorinio pasaulio ir įninka į pažinčių bei pokalbių svetaines. Čia ji užsiregistruoja įvairiomis tapatybėmis ir veiksmas įsibėgėja – mezgasi virtualios pažintys, plėtojasi virtualūs santykiai… Liv_Christine, kurios tikrąjį vardą sužinome tik paskutiniuose knygos puslapiuose, nejučia prieš savo valią patenka į interneto spąstus, bet galiausiai pasiryžta iš jų sprukti ir nori drauge išsitempti virtualiajame pasaulyje pamiltą ir ten įstrigusį vaikiną... Ar jai pavyks?

„Second Life. Gyvenimas tinkle“ – intriguojantis ir nuoširdus romanas apie žmogiškųjų ryšių ir meilės paieškas virtualiajame pasaulyje.
Čia nėra „literatūrinių“ personažų, kruopščiai kuriamų „psichologinių paveikslų“, nesvarbi veikėjų išvaizda, susitelkiama į fabulą, svarbu veiksmas, dialogas, konfliktas; būdinga reportažinė, dokumentinė pasakojimo maniera. Į gvildenamas žmonių elgesio, jų santykių problemas autorė žvelgia patyrusios psichologės akimis: sublimacija, kompensavimas, vaikystėje patirtų komplikuotų santykių su tėvais pasekmės.

Stanislava Nikolova-Čiurinskienė (gim. 1976 m.) – bulgarė psichologė ir žurnalistė, išleidusi jau tris romanus. Išgarsėjo savo buvusio vyro lietuvio pavarde. Šiuo metu gyvena Briuselyje, bendradarbiauja su Bulgarijos spauda kaip politikos apžvalgininkė.
Kritikai pažymi, kad vienas svarbiausių šios autorės pasakojimo bruožų yra tiesiog šokiruojantis atvirumas, jos knygose nėra „meninio“ šydo, dengiančio, užtušuojančio vaizduojamus dalykus, jie neįvelkami į „literatūrinę“ vaizduotę. Kadangi apie šiandienines aktualijas rašo nesudėtinga kalba ir nebijo autobiografiškumo, autorė sulaukė didelio skaitytojų dėmesio.

Kai Ralfas Mesendžeris, intymius santykius greitai užmezgantis kognityvinių mokslų profesorius, ir velionio vyro gedinti, dvasinę krizę išgyvenanti rašytoja Helena Ryd susitinka Glosterio universiteto miestelyje, atmosfera įkaista. Ralfas žino, kad nori Helenos. Helenai jis patrauklus, bet ši atmeta jo pasiūlymus, nes Ralfas vedęs. Abu taria, kad klysta manydami, ką vienas apie kitą galvoja... Netikėtai Ralfas jai pasiūlo apsikeisti savo dienoraščiais... Helena sutrinka ir susimąsto apie minčių ir tikrojo žmonių artumo prigimtį – šis klausimas Ralfą domina jau seniai.
Išradingai sudėliojęs „slaptų“ Ralfo ir Helenos dienoraščių fragmentus, – iš jų matyti, kad tikrieji herojų jausmai dažnai neatitinka „išorėje“ regimo jų gyvenimo, – Davidas Lodge’as parašė žavingą ir linksmą „studiją“ apie meilę, neištikimybę, sąmonės klystkelius ir painiotis linkusią žmogaus širdį.

Meistriškai sukurtas romanas, kuriame užduodami provokuojantys klausimai apie seksą, meilę ir mirtį, taip pat apie ryšį tarp kūno ir proto.
Literary Review

Davidas Lodge’as (gim. 1935 m.) – garsus britų rašytojas, daugelio romanų, pjesių ir televizijos scenarijų autorius, talentingas literatūros tyrinėtojas, buvęs prestižinės Bukerio premijos (Booker Prize) komisijos narys. Už kūrybą apdovanotas daugeliu literatūros premijų. Rašytojo kūriniai išversti į dvidešimt penkias pasaulio kalbas. Skandalingojo Prisukamo apelsino autorius, literatūros kritikas Anthony Burgessas jį pavadino „vienu geriausių savo kartos romanistų“.

Kas yra Lietuvai Amerika? Tiksliau sakant, kas mums yra užjūriuose atsidūrę artimi mūsų tėvų giminaičiai? Ką sovietmečiu lietuviams reiškė didžiuliai siuntiniai, tų giminaičių apsilankymai ir „apipirkimai“ garsiosiose „dolerinėse“ parduotuvėse? Pagaliau kaip mes būdavome priimami, kai atsirado galimybė pasisvečiuoti užjūriuose? Ar neprimena mūsų amerikonai „Bayer“ aspirino tabletės – nekalčiausio, labiau guodžiančio negu gydančio vaisto, kurio plastmasinį buteliuką jie įsprausdavo į Lietuvą vežamo lagamino kertėje. Bet ar esame pagalvoję, kaip toks bendravimas atrodė žvelgiant iš anos pusės, kaip jausdavosi svečiai iš Amerikos, patekę į kietą giminių glėbį?