Romanai

Rytoj patekės mėnulis. Bijau vilko.

2001-ųjų balandį Oslo priemiestyje aptinkami dviejų 11-mečių berniukų kūnai. Į nusikaltimo vietą atvykę policininkai pastebi, kad žudikas vaikus suguldė pagal tam tikrą schemą, o didžiausią nuostabą kelia tarp jų padėtas gyvūnas – maža rudoji lapė. Prieš aštuonerius metus lygiai toks pat nusikaltimas buvo įvykdytas Švedijoje, tik tada prie vaikų buvo paliktas baltas kiškis.

Naujasis Žmogžudysčių skyriaus vadovas Holgeris Munkas visa galva pasineria į bylos tyrimą. Jo komandoje dirba geriausi savo sričių specialistai, atkakliai ieškantys bent menkiausių žudiko paliktų pėdsakų. Tyrimas vangiai juda į priekį, kol vieną dieną Munkas sulaukia pasiūlymo susitikti su policijos akademijos studente Mia Kriuger.

Jauna ir ambicinga Mia buvo pasiryžusi tapti pirmąja moterimi, prisijungusia prie Norvegijos Greitojo reagavimo būrio – SWAT. Tačiau akademijoje atliktas testas parodė, kad ji turi unikalų talentą nuspėti piktadarių kėslus. Peržiūrėjusi abiejų nusikaltimų vietų nuotraukas Mia atkreipė dėmesį į kelias esmines detales, kurių nepastebėjo net patyrę tyrėjai. Įsijautusi į bylos tyrimą Mia vis labiau grimzta į tamsą, o tuo metu pradingsta dar du berniukai.

Pasauliniu bestseleriu „Aš keliauju viena“ debiutavęs Samuel Bjørk pristato jau ketvirtą Munko ir Kriuger serijos knygą. Joje rašytojas grįžta į praeitį ir atskleidžia pirmąją Munko ir Kriuger pažintį. Intensyvi, tikroviška ir nenuspėjamais siužeto vingiais stebinanti detektyvinė istorija prikausto dėmesį nuo pirmojo puslapio ir neleidžia atsitraukti iki pat pabaigos.

Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava – bet vyksta ir šis tas mįslingiau. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku.

Keturi žmonės susivilioja leistis į tokią neįprastą kelionę, kad patirtų tai, ko gailisi nepatyrę. Sėkminga karjeristė Fumiko nori pasikalbėti su ją palikusiu mylimuoju. Slaugytoja Kotakė bando rasti laišką, parašytą jai Alzheimerio liga sergančio sutuoktinio. Kaimyninio naktinio baro savininkė Hirai siekia paskutinįkart pasimatyti su savo seserimi. O kavinės savininko žmona Kei nusikelia į ateitį tikėdamasi susitikti su dukra, nors jos dar tik laukiasi. Bet keliauti laiku ne taip jau paprasta, yra nemažai taisyklių, kurių reikia laikytis. Ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui laiku patiekta kava.

Širdį šildantis, ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas „Kol dar neatšalo kava“ nagrinėja seną kaip pats pasaulis klausimą: jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?

„Aukso vertės romanas. Patiks visiems, kurie itin vertina žmogiškuosius ryšius.“

BookReporter

„Skatinantis susimąstyti ir kartkartėmis spaudžiantis ašarą kūrinys apie tai, ką vieni kitiems pasakytume, jei galėtume grįžti atgal.“

Palatinate

Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neatšalo kava“ – debiutinis autoriaus romanas ir pirmoji serijos apie kavinę, kurioje galima keliauti laiku, knyga. Vien Japonijoje parduota per milijoną šio romano egzempliorių, pagal jį pastatytas filmas. Knygos leidybos teisės parduotos per 30 šalių, ir daugelyje tų, kuriose jau išleista, ji užkopė į aukščiausias bestselerių sąrašų vietas.

„Iš kur jos žino, kaip būti? Prisimenu, taip aš svarsčiau tą vakarą, plėšydama plunksnas. Iš kur visi žino, kaip būti?“

1836-ieji, Prūsija. Hanei jau beveik penkiolika, iš mergaitės ji po truputį tampa moterimi, bet kasdienė moters pasaulio buitis jai tolima. Hanė, tikras gamtos vaikas, geidžia būti ten, kur teka upė, kur vėjai glosto jai odą, kur kvepia ir šnara žolė, kur ji girdi pasaulį jai giedant. Su vietinėmis mergaitėmis Hanei sunku rasti bendrystę, tad draugių neturi – ją laiko keistuole. Bet vieną dieną į kaimą atsikrausto nauja šeima su panašaus amžiaus dukra. Tėja, netrunka pajusti Hanė, – jai artima siela.

Hanės šeima ir visa kaimo bendruomenė – senojo tikėjimo liuteronai, nepaklusę karaliui, mėginusiam sujungti liuteronų ir reformatų bažnyčias, ir dėl to persekiojami. Todėl pamaldos jų kaime vyksta slapta. Galiausiai gavusi teisę persikelti į koloniją Australijoje, bendruomenė atsikvepia lengviau: pagaliau jie turės vietą, kur galės melstis be baimės, ir nuolatinius namus. Laisvę.

Hanė ir Tėja su šeimomis išsiruošia į ilgą ir sunkią kelionę perpildytu, ligų alinamu laivu. Jūra ir negailestinga gamta lems jųdviejų likimą, o laisvės pažadas išmėgins tvirtesnį už mirtį vienos atsidavimą kitai.

„Aistringa giesmė meilei ir savo žemei.“

Sarah Winman

„Rafinuotas, išskirtinis kūrinys... Suleido šaknis man į širdį.“

Kiran Millwood Hargrave

„Kent valdo savo prozą tarsi magas burtų lazdelę. „Atsidavimas“ – tai meilės liturgija.“

Nydia Hetherington

Hannah Kent (Hana Kent, gim. 1985) – australų rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi debiutiniu romanu „Paskutinės apeigos“ („Baltos lankos“, 2016), apdovanotu daugybe literatūros premijų. Antras autorės kūrinys „Gerieji žmonės“ („Baltos lankos“, 2017) taip pat sulaukė pripažinimo, buvo nominuotas „Walter Scott Prize“ literatūros premijai. „Atsidavimas“ – naujausias autorės romanas.

Nuo 16 metų

„New York Times“ ir tarptautinis bestseleris – pagal jį jau kuriamas televizijos serialas!

STULBINAMAS PASAULIS, SUDĖTINGI CHARAKTERIAI, ĮTEMPTAS SIUŽETAS IR KERINTI ROMANTIKA.

Feirė – medžiotoja. Jai nieko nereiškia nudobti vilką ir iš jo atimti grobį. Tačiau, kaip visi mirtingieji, ji bijo negailestingų būtybių, tykančių anapus miško. Po vienos lemtingos medžioklės mergina sužino, kad nužudyto stebuklingo padaro gyvybė brangiai kainuoja – jos laisvę.

Įkalinta užkerėtame dvare priešų karalijoje Feirė gali laisvai po jį klajoti, bet sprukti atgal pas žmones – draudžiama. Jos pagrobėjo Tamlino kūnas nusėtas kovos randų, veidą slepia kaukė, bet veriantis žvilgsnis vis labiau traukia. Kai Feirės jausmai nustelbs visus įspėjimus, kurių prisiklausė apie jo padermę, ims kilti senovės blogio šešėlis.

FEIRĖ ARBA IŠSKLAIDO PRAKEIKSMĄ, ARBA AMŽIAMS PRARANDA TĄ, KURĮ MYLI.

Sarah J. Mass sukurtas pasakojimas užburs ir nukels į stebuklingų galių turinčių būtybių pasaulio pakraštį. Tai pirmoji naujos maginės fantastikos trilogijos dalis. 

Anksčiau knyga buvo išleista pavadinimu „Užkerėtas dvaras“.

„Žmonės – tai mįslės, o man mįslės niekada nepatiko.“

Ieškodami ramesnio gyvenimo, Mikelis ir Bjanka su dviem savo vaikais iš Stokholmo atsikrausto į Šiopingę – nedidelį, idilišką miestelį, atrodantį tiesiog tobulą jų šeimai. Nusipirkę namą, įninka į jaukią rutiną: Mikelis dirba mokytoju vietinėje mokykloje, o Bjanka namuose augina vaikus. Tačiau šeimos ramybę sudrumsčia nelaimė: prie pat jų namų Bjanką partrenkia automobilis, vairuojamas kaimynės Žaklinos.

Kol ligoninėje gydytojai kovoja dėl Bjankos gyvybės, Mikelis grumiasi su tamsiomis mintimis: kaip išgyvens be mylimos žmonos? Kas iš tiesų jai nutiko? Visi žinojo, kad Žaklina nemėgsta Bjankos, bet ar jų santykiai buvo tiek įtempti, kad Žaklina ryžtųsi žudyti? Neilgai trukus Mikelis sužino, kad kartu su Žaklina automobilyje buvo ne tik jos sūnus Fabianas, bet ir Ula – vyras, su kuriuo Bjanka paskutiniais mėnesiais buvo užmezgusi itin artimą ryšį... O tai viską keičia.

Įtampa ir nežinia priverčia visus parodyti savo tikruosius veidus. O už kiekvieno idiliškosios Šiopingės gatvės kampo tyko tamsios paslaptys ir smurtas...

„Autorius, kaip visuomet, sujaukia pasaulio tvarką. Ką reiškia saugumas? Kur slypi ta subtili skirtis tarp gėrio ir blogio? Kaip gerai pažįstate savo kaimynus? Svarbiausia – kas nutinka, kai pavojus įsmunka į jūsų pačių namus?“
Smålandsposte

„Edvardssonas kiekvienam savo veikėjui – net paaugliui Fabianui – randa tobulai tinkamą balsą ir puikiai, klaustrofobiškai narsto skirtingus žmonių santykius, persidengiančius ir neišvengiamai vienas kitą paveikiančius. Jis meistriškai kuria tamsą ir nerimą kasdienybėje, mums visiems gerai pažįstamose situacijose.“
Skånska Dagbladet


Mattias Edvardsson (Matiasas Edvardsonas, gim. 1977) – švedų mokytojas ir rašytojas. Psichologinių trilerių mėgėjų pripažinimą tiek gimtojoje Švedijoje, tiek užsienyje jam pelnė romanas „Visiškai eilinė šeima“ („Baltos lankos“, 2020). M. Edvardssono romanas „Geri kaimynai“ išverstas į daugiau nei 20 kalbų, o autoriaus gerbėjų ratas visame pasaulyje nenustoja plėstis.

„Jos būtų visiškai savarankiškos. Moterų sala.“

Eina 1158-ieji. Septyniolikmetė Marija, kilusi iš Prancūzijos, pernelyg keista, kad pritiktų karalienės Eleonoros dvare. Ji aukšta, tikra milžinė, atšiauriame veide – nė lašo grožio, tik nuovokumas ir aistra. Ji moka keturias kalbas, yra sumani ir talentinga, tad paskiriama vargingos abatijos Anglijoje vyresniąja. Iš pradžių gyvenimas abatijoje jai atgrasus. Bet, nors giliai širdyje ilgisi savo meilužės tarnaitės Sesilės ir didžiosios meilės karalienės Eleonoros, Marija galiausiai randa ramybę tarp seserų.

Kilusi iš garsios kovingų ir nuožmių moterų karžygių šeimos, Marija pasiryžta pakeisti skurdų ir negandų kupiną abatijos moterų gyvenimą. Ji ima joms vadovauti ir tampa jų Matrix – motina. Save ir savo seseris Marija bandys išvesti iš tamsos, apsaugoti nuo priešų, apdovanoti turtais ir galia.

„Matrix“ – drąsi moterų meilės, atsidavimo, galios ir aistros vizija. Savitas ir poetiškas pasakojimas apie utopinio moterų pasaulio kūrimą. Sykiu – laisva XII a. gyvenusios pirmosios prancūzų poetės Marijos Prancūzės gyvenimo istorijos interpretacija.

„Sodrus, pagavus, nuožmus ir geismingas kūrinys.“
Madeline Miller

„Vaizdingas ir drąsus pasakojimas apie moteris ir galią.“
Emma Donoghue

„Vizionierė, queer mylimoji, XII amžiaus rašytoja... Marijos Prancūzės gyvenimas taikliai perinterpretuojamas šiame atkakliai šiuolaikiškame romane apie moterų siekius ir kūrybiškumą.“
Guardian

Lauren Groff (Loren Grof, gim. 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Išgarsėjo savo trečiu romanu „Moiros ir Furijos“ („Baltos lankos“, 2016). Lietuviškai taip pat išleistas jos apsakymų rinkinys „Florida“ („Baltos lankos“, 2019). „Matrix“ – naujausias autorės romanas. Jis, kaip ir minėti ankstesni kūriniai, nominuotas „National Book Awards“ literatūros premijai, o Barackas Obama jį paskelbė vienu mėgstamiausių savo 2021-ųjų skaitinių.

Helsingborgo centre, sprukdamas nuo policijos, į sąsiaurio vandenis nulekia raudonas BMW. Iš nuskendusio automobilio narai ištraukia Peterio Brisės – vienos ryškiausių šalies IT žvaigždžių – kūną. Policija įtaria savižudybę, tačiau atlikus skrodimą paaiškėja, kad Brisė mirė dar gerokai prieš pakliūdamas į vandenį – jau du mėnesiai kaip nužudytas ir užšaldytas. Šįsyk Fabianui Riskui ir jo komandai tenka nemenkas galvosūkis. Juolab kad ne vienas tikina vos prieš kelias dienas matęs Brisę sveiką ir gyvą...

Kitame sąsiaurio krante Dunja Hougard, kartu su kolega patruliuodama mieste, gauna pranešimą apie gatvėmis besiblaškančią kruviną moterį. Nuskubėję į vietą, iš klejojančios benamės sužino, kad kraujas ne jos – ji tik žmogžudystės, kurią įvykdė gauja keistai besišypsančių užpuolikų, liudininkė. Hougard jau kuris laikas nušalinta nuo tyrėjos pareigų ir šios bylos jai niekas neplanuoja skirti, bet taip lengvai pasiduoti – ne Dunjos būdui: ji žino, ką turi daryti, – gaus tam leidimą ar ne.

Kai tyrėjai Fabianas Riskas ir Dunja Hougard imasi vienų sudėtingiausių kada nors matytų bylų, jų keliams ir vėl neišvengiamai lemta susikirsti.

„Tokio įtaigaus negailestingo žudiko paveikslo jau seniai nėra tekę regėti.“
Kirkus Reviews

„Tobulai išlaikytas įtampos, veiksmo ir intrigos balansas.“
Crime Review

Stefan Ahnhem (Stefanas Anhemas, gim. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblandos ir šiurpą keliančių akimirkų. „18 laipsnių šalčio“ – jau trečioji Fabiano Risko tyrimų dalis: anksčiau Lietuvoje išleistos „Beveidės aukos“ („Baltos lankos“, 2018) ir „9 kapas“ („Baltos lankos“, 2019) jau spėjo suburti ištikimų gerbėjų ratą.

Išgyvena ne stipriausios ir protingiausios rūšys. Išgyvena tos, kurios geriausiai prisitaiko prie pokyčių. – Čarlzas Darvinas

Tai jaudinantis romanas apie dvasios tvirtybę krizės akivaizdoje.

Diana O’Tul – teisingame kelyje. Ji ištekės iki trisdešimties, pagimdys vaikus iki trisdešimt penkerių ir išsikraustys į Niujorko priemiestį, tuo pat metu kopdama karjeros laiptais negailestingame meno kūrinių aukcionų pasaulyje. Ji dar nesusižadėjusi, bet žino, kad jos vaikinas, chirurgas rezidentas Finas, ketina pasipiršti per jųdviejų romantišką kelionę į Galapagus, likus kelioms dienoms iki jos trisdešimtojo gimtadienio.

Bet tada Niujorke prasideda dar neseniai tokia tolima atrodžiusi koronaviruso epidemija. Išvykimo išvakarėse Finas praneša, kad ligoninėje reikalingi visi gydytojai, todėl jis privalo likti, bet Diana vis tiek turėtų važiuoti. Ji nenoromis išvyksta.

Tačiau Dianos svajonių atostogų planas beveik bematant sugriūva. Saloje paskelbiamas karantinas, ir ji užstringa joje, kol sienos vėl atsidarys. Visiškai izoliuota Diana priversta išeiti iš savo komforto zonos. Ji palengva užmezga ryšį su vietos gyventojų šeima, kai  jai atsiveria paslaptį sauganti paauglė, nepaisydama tėvo nepasitikėjimo atvykėliais.

Ilgainiui Diana pradeda analizuoti savo santykius, pasirinkimus, save pačią ir svarstyti, ar grįš namo tuo pačiu žmogumi. 

„Norėčiau, kad būtum čia“ skatina permąstyti pastarųjų metų įvykius, įsisąmoninti išmoktas pamokas, pagerbti viruso aukas ir apmąstyti jo pasekmes, gyvenimui judant į priekį. Kaip rašo J. Picoult: „Dažniausia emocija, kurią jautėme per šiuos pastaruosius metus, – atskirtis. Keisčiausia, kad patyrėme ją visi, ir vis tiek jautėmės vieniši ir sutrikę. Tai privertė mane susimąstyti, kad izoliacija gali būti pragaištinga, bet... ir skatinanti pokyčius.“

J. Picoult dar sykį įrodo, kad sugeba meistriškai keliauti per tamsą, kad atrastų šviesą. „Norėčiau, kad būtum čia“ – jaudinanti istorija apie žmogaus sielos tvirtybę. Rašytoja Taylor Jenkins Reid

Jodi Picoult (Džoudi Pikou, g. 1966) – viena populiariausių šiuolaikinių JAV rašytojų. Prinstono universitete ji baigė literatūros tekstų rašymo bakalauro studijas, o Harvardo universitete įgijo edukologijos magistro laipsnį. 2003 m. už kūrybą jai skirtas New England Book Award apdovanojimas.

XVI a. Talinas. Kadaise padūkęs, nutrūktgalviškai drąsus, aštraus proto berniūkštis, dabar Baltazaras Rusovas – pasaulyje įsitvirtinęs gerbiamas žmogus. Vos išėjęs mokslus vokiečių Štetino mieste, jis tampa Talino Šventosios Dvasios bažnyčios pastoriumi. Neilgai trukus susižada su nuostabių migdoliškų akių mergina ir ima rašyti jam šlovę atnešiančias Livonijos kronikas. Bet Baltazaro gyvenime neramumai dar priešakyje. Livoniją ir toliau kamuoja prašalaičiai – Talinas ruošiasi užtruksiančiai maskvėnų apgulčiai. Kronikininko darbą slapčia seka kiti didikai, norintys savaip diktuoti istoriją. O ir santuoka – netrunka patirti Baltazaras – kartais gali panėšėti į karo lauką.

„Vienas didžiųjų pasaulio rašytojų, nusipelnęs Nobelio.“
Doris Lessing

„Apie priespaudą, kuri jam pačiam nebuvo svetima, Krossas geba rašyti be pykčio, bet itin skausmingai.“
Adam Zamoyski

Jaan Kross (Janas Krosas, 1920-2007) – estų klasikas, laikomas bene svarbiausiu XX a. estų rašytoju, prestižinės Herderio premijos laureatas, daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas. Jo herojai yra žymūs senų laikų estų kilmės veikėjai, juos vaizduodamas autorius žadino tautinę estų savimonę sovietinės okupacijos metais. Tetralogijoje „Tarp trijų marų“ sodriai vaizduojamas istorinės asmenybės, estų kilmės metraštininko, „Livonijos kronikos“ autoriaus Baltazaro Rusovo (iki 1536-1600) gyvenimas. „Žmonės be praeities“ – trečias tetralogijos romanas. Pirmas ir antras romanai išleisti viena knyga „Lyno akrobatas. Tarp trijų marų“ (Baltos lankos, 2020).

„Kiekvieną naktį čia girdžiu balsą. Kaip jis šaukia mane ir mano vaiką. Kodėl? Turiu eiti į jūrą. Atsakymas ten, galbūt giliai dugne.“

Martiną visuomet traukė jūra, tad iš tėvų paveldėjęs namą Oruste, nedidelėje saloje Švedijoje, jis daug nesvarstydamas persikelia ten su žmona Aleksandra ir dviem vaikais – trimečiu Adamu ir vos kelių mėnesių Nele. Tačiau vieną sausio dieną, šeimai iškylaujant pajūryje, Adamas nepastebimai dingsta – bangose tėvai tepamato raudoną jo kibirėlį... Vietos tyrėjai taip ir neranda berniuko kūno, o tai pastumia Martiną gilyn į kalte ir abejonėmis grįstą sielvartą.

Kaip tik tuo metu į salą gyventi atvyksta fotografė Maja. Sužinojusi apie Martino ir Aleksandros nelaimę, ji prisimena savo darbą policijoje ir imasi padėti porai aiškintis berniuko dingimo aplinkybes. Po kiek laiko juos pasiekia makabriška žinia: Adamas nebuvo pirmasis vaikas dingęs saloje – toje pačioje vietoje, tą pačią sausio dieną čia jau keletą dešimtmečių dingsta vaikai...

Kokias paslaptis slepia Orusto salos bendruomenė? Koks siaubas iš tikrųjų slypi jūros bangų ošime?

„Įspūdinga, stiprius jausmus sukelianti kaltės išpirkimo istorija. Joje susipina psichologinė įtampa ir nerimastinga antgamtinė atmosfera, nužymėta žmogiškųjų manijų ir vaiduokliškų grėsmių.“
Booklist (US)

Susanne Jansson (Siusan Janson, 1972-2019) – švedų žurnalistė, fotografė ir rašytoja. Debiutinis autorės romanas „Aukojimo pelkė“ („Baltos lankos“, 2018) buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų ir išliaupsintas ne tik kritikų, bet ir populiariosios britų rašytojos Paulos Hawkins. Antras, paskutinis, autorės romanas „Žiemos vanduo“ išleidžiamas 22 šalyse.

Namo Grožis begalinis, jo Gerumas beribis.

Magiška istorija, kurios veiksmas vyksta į sapną panašioje alternatyvioje tikrovėje, nominuota World Fantasy Awards premijai ir įvertinta prestižine Women's Prize for Fiction premija už grožinę literatūrą. 

Piranezis gyvena labai neįprastame name – neišmatuojamo dydžio statinyje su galybe kambarių, koridorių ir pasieniuose stūksančiomis statulomis. Salių labirintuose nestinga gyvybės. Vandens srautų apsemtose žemutinėse salėse neršia žuvys, vėžiagyviai ir tarpsta jūrų augmenija, viršutinės salės skendi debesyse, o vidurinėse skrajoja paukščiai. Namo laiptatakiais neretai atplūsta bangos, bet Piranezis nebijo griausmingų potvynių ir atoslūgių – jis puikiai orientuojasi salių ir koridorių labirintuose. Jis yra mokslininkas ir gyvena tam, kad žvalgytų namą.

Du sykius per savaitę Piranezį aplanko vyras, pramintas Kitu. Kartais jis prašo padėti ieškoti informacijos apie name slypinčias Didžias ir Slaptas Žinias, kartais atgabena nesuprantamų, bet labai vertingų daiktų. Kitas – vienintelis Piraneziui žinomas gyvas žmogus, iki šiol name jam pavyko rasti tik keliolikos mirusių žmonių kaulus. 

Užsiimdamas įprastais tyrimais Piranezis aptiko dar vieno asmens pėdsakus ir leidosi į paieškas, galinčias atvesti į pasaulį, egzistuojantį anapus to, kurį jis visada pažinojo. Ar bent jau tarėsi pažįstąs.

„Knyga, kurios neįmanoma išleisti iš rankų. Kupina vaizdingų aprašymų, žavi, verianti širdį ir prisotinta magijos.“

Bookpage

BRIDŽERTONAI – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Romanuose autentiškai pavaizduotas XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenės gyvenimas, jo užkulisiai, paliečiamos universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

„Romanas su ponaičiu Bridžertonu“ – jau ketvirtoji šios serijos knyga, kurioje turime progą iš arčiau susipažinti su dar vienu Bridžertonu – Kolinu. Nors patrauklumu jis toli gražu nenusileidžia kitiems broliams, o savo įgimtu žavesiu pakeri kiekvieno širdį, priešingai nei vyresnėliai, vis dar ieško to, kas gyvenimui suteiktų pilnatvės.

„Neabejotina pramoga.“

Daily Mail

Niekam ne naujiena, kad Kolinas Bridžertonas – vienas žaviausių vyrų Londone. Penelopė Fiderington savo geriausios draugės brolį slapta dievino, regis, mažiausiai visą amžinybę. Ji stebėjo jį iš tolo pusę savo gyvenimo ir manė apie jį žinanti viską. Tad kai vieną niekuo neišsiskiriančią dieną visai atsitiktinai sužino giliausiai slėptą Kolino Bridžertono paslaptį, ji supranta, kad galbūt šį jaunuolį pažįsta ne taip gerai, kaip manė.

Kolinui Bridžertonui nusibodo būti laikomam tik žavingu plevėsa. Jis pavargo nuo garsiosios ledi Visldaun, kuri, regis, negali išleisti nė vieno savo laikraščio numerio neskyrusi jam pirmosios pastraipos. Gelbėdamasis nuo šios monotoniškos kasdienybės Kolinas vis pasprunka į svečias šalis. Grįžęs iš vienos tokių kelionių vaikinas negali suprasti, ar pasikeitė jis, ar Londono aukštuomenė, bet dabar jam daug kas atrodo kitaip, o labiausiai jį nustebina Penelopė Fiderington.

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas" – taip vadinta XVI-XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga", kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą - su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Nuskambėjus paskutiniam audioknygos skyriui jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl viso pikto...

Audioknygoje „Silva rerum" skambėjo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūriniai „Transitory" ir „Sanctifaction", atliekami Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas).

Taip pat XVI ir XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzika iš leidyklos „Semplice" išleistų albumų „Musica terrae vilnensis" ir „Cantate Domino":
Marco Scacchi madrigalas „Donna voi vi credete", atliekamas kamerinio choro „Aidija Chamber", Romos Jaraminaitės (violončelė) ir Daivos Povilaitienės (spinetas);

Valentino Bakfarko „Fantazija liutnei", atliekama Sergejaus Sjominso;

Kūrinys „Domine Deus meus" iš Sapiegų albumo, atliekamas Vilmos Pigagaitės (sopranas) ir Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (klavesinas).

^{Jovita Jankelaitytė, nuotr. Bartosz Fratczak}

„Mes išgyvensim – mūsų dainos, mūsų pasakos. Jie niekada nepajėgs mūsų pamiršti. Daug dešimtmečių po to, kai mirs paskutinis prie Trojos kovojęs vyras, jų sūnūs prisimins dainas, kurias jiems dainavo trojėnės motinos. Liksime jų sapnuose – ir jų baisiausiuose košmaruose.“

Kai per legendinį Trojos karą karalienės Briseidės miestą užkariauja graikai, jos gyvenimas dūžta į šipulius. Miesto karalienė tampa belaisve, laisva moteris – verge, kuri atitenka karžygiui Achilui kaip karo grobis. Ir ji toli gražu ne vienintelė. Per ilgus žiauraus karo metus galybė moterų išvaromos iš savo namų ir paimamos priešų nelaisvėn.

„Mergelių tyla“ – Homero „Iliados“ įkvėptas romanas, suteikiantis balsą Trojos karo moterims. Per Briseidės pasakojimą veriasi universalus karo skriaudas patyrusios moters likimo žemėlapis – nutildytos, prievartautos, bet siekiančios laisvės ir teisės būti išgirstai.

„Iki šiol svarbiausias šiame amžiuje parašytas romanas, paremtas „Iliada“.“
Prof. Edith Hall

„Retai kada kūrinyje, kurio veiksmas vyksta prieš tūkstančius metų, taip skambiai atliepiami šių dienų įvykiai, bet puikiojoje knygoje „Mergelių tyla“ būtent tai ir padaroma.“
Bookseller

„Man labai patiko šis kūrinys – dėl savo meistriškumo ir to, kaip nuostabiai jame atgyja antikinis pasaulis.“
Diana Gabaldon

„Jautri Trojos karo interpretacija iš moterų perspektyvos.“
Kate Atkinson

Pat Barker (Patė Barker, gim. 1943) – anglų rašytoja ir istorikė, „Booker Prize“ premijos laureatė, apdovanota garbingu Britanijos imperijos ordinu, teikiamu ir už indėlį į menus. Autorė parašė penkiolika kūrinių. „Mergelių tyla“ – vienas naujausių jos romanų, įtrauktas į 2018 m. „Costa Book Awards“ ir 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ trumpuosius sąrašus. Tai pirmas rašytojos kūrinys, išverstas į lietuvių kalbą.

„Mes išgyvensim – mūsų dainos, mūsų pasakos. Jie niekada nepajėgs mūsų pamiršti. Daug dešimtmečių po to, kai mirs paskutinis prie Trojos kovojęs vyras, jų sūnūs prisimins dainas, kurias jiems dainavo trojėnės motinos. Liksime jų sapnuose – ir jų baisiausiuose košmaruose.“

Kai per legendinį Trojos karą karalienės Briseidės miestą užkariauja graikai, jos gyvenimas dūžta į šipulius. Miesto karalienė tampa belaisve, laisva moteris – verge, kuri atitenka karžygiui Achilui kaip karo grobis. Ir ji toli gražu ne vienintelė. Per ilgus žiauraus karo metus galybė moterų išvaromos iš savo namų ir paimamos priešų nelaisvėn.

„Mergelių tyla“ – Homero „Iliados“ įkvėptas romanas, suteikiantis balsą Trojos karo moterims. Per Briseidės pasakojimą veriasi universalus karo skriaudas patyrusios moters likimo žemėlapis – nutildytos, prievartautos, bet siekiančios laisvės ir teisės būti išgirstai.

„Iki šiol svarbiausias šiame amžiuje parašytas romanas, paremtas „Iliada“.“

Prof. Edith Hall

„Retai kada kūrinyje, kurio veiksmas vyksta prieš tūkstančius metų, taip skambiai atliepiami šių dienų įvykiai, bet puikiojoje knygoje „Mergelių tyla“ būtent tai ir padaroma.“

Bookseller

„Man labai patiko šis kūrinys – dėl savo meistriškumo ir to, kaip nuostabiai jame atgyja antikinis pasaulis.“

Diana Gabaldon

„Jautri Trojos karo interpretacija iš moterų perspektyvos.“

Kate Atkinson

Pat Barker (Patė Barker, gim. 1943) – anglų rašytoja ir istorikė, „Booker Prize“ premijos laureatė, apdovanota garbingu Britanijos imperijos ordinu, teikiamu ir už indėlį į menus. Autorė parašė penkiolika kūrinių. „Mergelių tyla“ – vienas naujausių jos romanų, įtrauktas į 2018 m. „Costa Book Awards“ ir 2019 m. „Womenʼs Prize for Fiction“ trumpuosius sąrašus. Tai pirmas rašytojos kūrinys, išverstas į lietuvių kalbą.

Puikiai žinomų romanų „Gydytojas. Avicenos mokinys“ ir „Šamanas“ autorius Noah Gordonas romane „Rabis“ pasakoja talentingo religinio lyderio, susiduriančio su visiems žmonėms įprastais sunkumais, istoriją.

Jaunas, ambicingas ir talentingas rabinas Maiklas Kaindas, XX a. trečiajame dešimtmetyje augęs Niujorko žydų kvartale, pamilsta protestantų pastoriaus dukterį. Papročių skirtumai pastoja kelią meilei ir tik abiejų mylimųjų dvasinė stiprybė padeda likti ištikimiems, išsaugoti savo jausmus. Tai ieškojimų, klaidų ir laimėjimų istorija pasirinkus tarnystės žmonėms kelią, nevergaujant savo religijai, bet ir jos neišduodant.

1926 m. JAV, Masačusetso valstijoje, gimęs Noah Gordonas pirmąją knygą išleido būdamas 39-erių. Rašytojas tarptautiniu mastu išgarsėjo parašęs romaną „Gydytojas. Avicenos mokinys“ (liet. 2016). Autorius yra išleidęs devynis istorinius romanus, jie pelnė ne vieną premiją ir yra vertinami viso pasaulio skaitytojų bei kritikų. Romanas „Rabis“ (1965) – pirmoji Gordono kūrybinės biografijos knyga.

Noah Gordono knyga prisodrinta spalvų, nuotaikų kaitos, konfliktų, nuopuolių ir sėkmės, ašarų, juoko, skausmo ir paguodos, – viso to, ko pilna visų gyvenime, tiek žydų, tiek ne žydų, ir kas paverčia gyvenimą jaudinančiu nuotykiu ir iššūkiu.

The New York Times

„Jis sakydavo, kad paklydę vaikai šaukia garsiausiai. Jų mamos visą likusį gyvenimą girdėdavo juos šaukiant vėjyje. <...> Jeigu tai būtų tiesa, oras tyruose kauktų taip garsiai, kad dulkės niekada nenusėstų.“

Po negailestinga Australijos lygumų saule susitinka du broliai. Jų susitikimo vieta – paslaptimis apipintas nežinomo piemens kapas. Tačiau Neitanas ir Babas čia ne dėl vietinės legendos: prie šimtamečio antkapio rastas trečio brolio lavonas.

Policijai nerandant atsakymų į klausimus dėl Kamerono mirties, jų ieškoti imasi vyriausiasis – Neitanas. Kas pražudė Braitų šeimos atžalą? Mirtinai pavojinga gamta? Ar dar pavojingesnė jos nulemta vienatvė? Skaudžią šeimos dramą paženklina sunkumai, smurtas ir spengianti tyrų tyla.

„Knygos atmosfera tokia tiršta, kad tiesiog junti raudonojo molio dulkes, o paslaptingo piemens legenda šiai tamsiai ir įtaigiai istorijai prideda aštrumo.“
Booklist

„Klausiu nuoširdžiai: kaip, po galais, jai šitaip pavyksta? „Paklydėlis“ – trečia ir nuostabiausia Jane Harper knyga, joje brolis priverstas kovoti su broliu, žmogus su gamta, o skaitytojai – su laiku. Harper kuria stebuklus. Mums sekasi, kad galime juos matyti.“
A. J. Finn

„Meistriškas Harper kūrinys skaitytoją nukelia į vietą, savo atšiaurumu ir svetimumu primenančią Mėnulio paviršių, kur ilgalaikės atskirties padariniai visuomet kelia nerimą.“
Kirkus

Jane Harper (Džein Harper, gim. 1980) kilusi iš Mančesterio Anglijoje, bet dar vaikystėje su šeima ji persikėlė į Australiją, ten gyvena ir dabar. Jos romanai „Sausra“ („Baltos lankos“, 2018) ir „Gamtos galia“ („Baltos lankos“, 2020) pelnė daug apdovanojimų ir premijų ir užtikrino vienos geriausių šiuolaikinių detektyvinių romanų autorės – ne tik Australijoje, bet ir visame pasaulyje – vardą. Ne išimtis ir „Paklydėlis“: knyga 2019–aisiais pelnė „International Thriller Writers“ apdovanojimą, „Ned Kelly Awards“ buvo pripažinta metų grožinės literatūros knyga. 2020-aisiais romanas įtrauktas į „Theakston Old Peculier“ ir „LA Times Book Prize“ trumpuosius sąrašus.

Romanas „Aštuntas gyvenimas (Brilkai)“ sukėlė didelį šurmulį literatūros pasaulyje, sulaukė teigiamo kritikų įvertinimo, o skaitytojų visame pasaulyje buvo pramintas literatūros klasikos „Vėjo nublokšti“ gruziniškąja versija. Iš Gruzijos (Sakartvelo) kilusios autorės vokiečių kalba parašytai istorinei šeimos dramai suteiktas ne vienas Vokietijos literatūrinis apdovanojimas, o jos vertimas į anglų kalbą 2020 m. pateko į Tarptautinės Bookerio premijos ilgąjį sąrašą.

XX a. pradžia, Tbilisyje gyvena klestinti šeima. Jai sėkmę atnešė ypatingas karšto šokolado receptas, sukurtas po kelionių Europoje, perduodamas iš kartos į kartą ir saugomas kaip karinė paslaptis. Įspėjimas naudoti jį itin atsargiai – ne šiaip užgaida: tai šokoladas, sukeliantis ekstazę, bet paliekantis labai kartų poskonį...

Stasia, paveldėjusi tėvo receptą, iš saulėtosios Gruzijos keliauja į šiaurę, į Sankt Peterburgą, ieškoti savo vyro Simono, kuris, vos spėjęs ją vesti, pragaišo Rusijos platybėse. Taip epinio pasakojimo gijos ima driektis nuo Tbilisio, Sankt Peterburgo ir Maskvos iki Berlyno, Vienos ir Londono, o Stasios istorija – tik pirmas pasakojimas apie didelę, bet pasmerktą meilę, kuri lyg šokoladas – iš pradžių kvaitulingai saldus, paskui apkarsta.

Viena karta keičia kitą, šeima gyvena neaprėpiamose ilgesio ir netekčių platybėse, persekiojama praeities aidų ir atspindžių. Pasauliui patiriant vieną sukrėtimą po kito, keičiasi ir šios istorijos personažai, pasirodo ir vėl išnyksta, o kartu su jais keliaujantis skaitytojas gali džiaugtis knyga, kuri ir sukrečia, ir moko, ir dar kartą leidžia patirti, koks trapus ir koks didingas gali būti žmogaus gyvenimas.

Nacionalinis bestseleris, patekęs į 2021 metų Booker premijos ilgąjį sąrašą.

Dinamiškas, kupinas atjautos, kartais ironiškas pasakojimas, tyrinėjantis mažo miestelio gyvenimą. – Booker premijos komisija

Mary Lawson – Kanados rašytoja, New York Times bestselerių autorė, pripažinta „žmogaus sielos gelmių“ tyrinėtoja. Jos romanai yra laimėję McKitterick premiją, patekę į Man Booker ilgąjį sąrašą. Knygos yra išleistos 28 šalyse ir išverstos į 24 kalbas.

Prieš pirmą sniegą talentingai parašytas, jaudinantis ir įtaigus romanas, vaizduojantis krizės ištiktą šeimą. Šešiolikmetė nuolat maištaujanti Rouzė susibara su motina, pabėga iš namų ir tiesiog prapuola. Septynmetę Klarą, Rouzės nepaprastai mylimą mažąją sesutę, tėvai visais būdais saugo nuo tiesos. Klara jaučiasi sutrikusi ir labai ilgisi Rouzės. Ją guodžia tik Mozė, kaimynės katinas, šį Klara prižiūri paprašyta jo šeimininkės senutės ponios Orčard, kuri prieš kelias savaites atsigulė į ligoninę ir vis negrįžta.

Lijamas Keinas, įpusėjęs ketvirtą dešimtį, ką tik išsiskyręs ir netekęs darbo, atvyksta į šį mažą Soleso miestelį šiaurėje ir įsikelia į ponios Orčard namus – kur, Klaros galva, jam visiškai nepriklauso būti. Netrukus jį aplanko policininkas. Regis, vyras įtariamas dėl nusikaltimo.

Gyvenimui einant į pabaigą, Elžbietai Orčard ramybės neduoda trisdešimt metų saugoma paslaptis, skaudžiai nutvilkiusi dvi šeimas, o ypač vieną mažą vaiką...

Pasakojama iš trijų skirtingų įtaigių pusių istorija klaidžioja tarp šių nepamirštamų veikėjų, išryškindama juos siejančius sielvarto, sąžinės graužaties ir meilės sluoksnius. Prieš pirmą sniegą – meistriškas, kupinas įtampos ir šviesaus humoro, žmogiškosios būties gelmes atskleidžiantis romanas, parašytas vienos iš didžiųjų šių laikų romanisčių.

„Drąsus ir patrauklus žvilgsnis į vieną iš mėgstamiausių mano temų: ką esame skolingi kitiems žmonėms? Kaip ilgai turime saugoti jų paslaptis ir kaip ilgai laukiame mylimųjų?

rašytoja Marina Endicott

Tai – vienas magiškiausių Haruki Murakami romanų, lengvai prieinamas, tačiau nepaprastai sudėtingas, kaip ir visa Murakami kūryba. Hipnotizuojantis pasakojimo ritmas skaitytoją įsuka į, rodos, nereikšmingais buitiniais potėpiais piešiamą niūraus trisdešimtmečio gyvenimą.

„Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys. [...] Juk vis dėlto esu gyvas... Žinoma, geriausias indėnas – miręs indėnas. Tačiau man bet kokia kaina prisireikė gyventi toliau. Kam?“

Staiga veikėjo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojom. Atsiranda draugė, kurios atidengtos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra draugas, kurio nuotrauka išmuša iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Virš viso to sklando maniakiška pasaulio užvaldymo idėja.

„Haruki Murakami „Avies medžioklė“ nepaleido. Įtraukė į savo pasaulį, tas avies paieškas, veik kaip kokie Umberto Eco tekstai. Ir nors pasiusk... [...] Tai prilygo totaliam apsvaigimui, kartais nejučia peraugančiam į kliedesius – ir aš ten buvau, avį medžiojau...“
Gediminas Kajėnas

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kobo Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“
Marcel Theroux

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“
Salman Rushdie

„Švyti savo meistriškumu.“
Ian McEwan

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“
Neel Mukherjee

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

„Altorių šešėly“ – svarbiausias lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys. Šis psichologinis romanas ypač svarbus XX a. ketvirtojo dešimtmečio literatūros kontekste, nes puikiai atskleidžia filosofinį pagrindinio veikėjo santykį su gyvenamuoju laiku. „Altorių šešėly“ pradėjo naują kelią lietuvių romano istorijoje ir iki šiol tebelaikomas geriausiu psichologiniu romanu lietuvių literatūroje.

Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros tyrinėtojas, vienas iškiliausių XX a. lietuvių kultūros veikėjų.

RYŠKUS PIRMASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS PASIRODYMAS.

Haris Hūlė Norvegijos policijos išsiunčiamas į Australiją stebėti, kaip vyksta nužudymo bylos tyrimas. Auka – dvidešimt trejų metų norvegė televizijos įžymybė. Nors Hūlei griežtai nurodyta nesikišti į kolegų darbą, jis ne iš tų, kurie stebi veiksmą iš paskutinių eilių. Ieškodamas bent menkiausios užuominos Haris susibičiuliauja su vienu bylai vadovaujančiu detektyvu. Ką juodu užčiuopia – tėra tik pradžia virtinėje neišaiškintų žmogžudysčių. Jiems vis giliau kapstant ir artėjant prie žudiko, Haris ima baimintis, kad nė vienas, kuris prisideda prie šios bylos tyrimo, nėra saugus.


„Parašyta su naujoko užsidegimu. Ši istorija persmelkta ne tik vietos, kurioje buvo rašoma, dvasios, bet ir mano paties gyvenimo. Visai neseniai skaitydamas romaną per radiją išsigandau, kiek daug klaidų kaip jaunas rašytojas padariau, tačiau mane apstulbino kūrinio šviežumas ir drąsa.“
Jo Nesbø

„Šikšnosparnis užpildo ankstyvąsias Hūlės istorijos spragas – tikriausiai daugumos jo gerbėjų neapleido klausimas, kaip jis tapo tokia iškankinta siela. Turėdamas neabejotiną gebėjimą užuosti mirtį, Hūlė žengia pirmuosius netvirtus žingsnius – eidamas šiuo keliu jis taps personažu, kuriam neatsispirs joks trilerių gerbėjas.“
Yorkshire Evening Post


Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Raudongurklė“ (norvegų k. pasirodė 2000 m.), „Nemezidė“ (norvegų k. pasirodė 2002 m.), „Pentagrama“ (norvegų k. pasirodė 2003 m.), „Gelbėtojas“ (norvegų k. pasirodė 2005 m.), „Sniego Senis“ (norvegų k. pasirodė 2007 m.), „Šarvuota širdis“ (norvegų k. pasirodė 2009 m.), „Vaiduoklis“ (norvegų k. pasirodė 2011 m.).

„Šaltinis“, pirmąkart išleistas 1943 m. JAV – kvapą gniaužiantis intelektualus romanas apie pinigus, galią, idealo siekį, meilę, visuomenės ydas ir papročius. Romano pagrindinis herojus, jaunas architektas individualistas Hovardas Rorkas, kuria modernistinius pastatus, įgyvendina savo viziją ir nepaiso visuomenės kritikos. Autorė yra sakiusi, kad Rorkas įkūnija stiprų idealų žmogų, kūrėją.

Ar troškimas pasitarnauti žmonijai yra nesavanaudiškas? O šlovės, turtų ir apdovanojimų troškimas? Ar įmanoma siekti savo kūrybinės vizijos ir išlikti nepriklausomam nuo kitų nuomonės ir norų?

„Šaltinis“ – romanas, kurio anglų kalba iki šiol parduota daugiau nei 6 milijonai egzempliorių, išverstas į daugiau nei 25 kalbas. 

„Šaltinis“ – iš tų romanų, kurie nepalieka abejingų skaitytojų: jis arba patinka, arba jo nekenti. Tai idėjų, kontrastų, kraštutinių aistrų ir poelgių romanas. Ypač aktualus dabar, kai paaiškėjo, kad nei ideologinės, nei architektūrinės kovos nesiliovė. Jos vis dar vyksta.“

Poetas, knygos vertėjas Marius Burokas

„Pagrindinis romano motyvas yra kūrybinis pašaukimas ir pasirinkimas, dilema tarp prisitaikymo ir principingumo. Per protagonisto architekto Hovardo Rorko mąstymą, pasisakymus bei veiksmus romano autorė perteikia tuo metu aktualios moderniosios architektūros principus. Nors sakoma, kad asmenybės prototipu buvo pasirinktas bekompromisiškumu garsėjęs amerikiečių architektas Frank Lloyd Wright, tačiau Rorko idėjos yra artimesnės Le Corbusier funkcionalizmui.“

Architektūros istorikė Marija Drėmaitė

Ayn Rand (1905–1982, Alisa Rozenbaum) – viena garsiausių JAV rašytojų, filosofė, scenaristė, dramaturgė. Iš Rusijos 1926 m. emigravusią žydų kilmės rašytoją išgarsino romanai „Šaltinis“ ir „Atlantas atsitiesė“ (Atlas Shrugged), kuriuose ji išdėstė savo filosofinę objektyvizmo sampratą. Ayn Rand kūryba, padariusi didelę įtaką XX a. Vakarų žmogaus mąstymui, Lietuvoje iki šiol žinoma tik nedaugeliui.

Epub sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/a69e05d8-b27b-451e-8088-03d518e821ae.html

Stasys Šaltoka 29-ojo gimtadienio rytą pabunda savo lovoje Niujorke su nepažįstama moterimi ir supranta, kad jo dienos gerai atrodo tik per Instagram filtrus. Po fotogeniškais kasdienybės paviršiais tūno nerimas ir į nugarą stuksena klausimas KODĖL – ką the fuck daryt su savo gyvenimu? Stasys nusprendžia keisti kryptį ir išvyksta į Pietryčių Aziją, čia susiranda draugų, kartu kuria filmus apie tai, kaip mato trečiąjį pasaulį, kartais suvalgo wan tan mee, phad thai ar bulvių košytės, viskas skęsta viskio ir sarkazmo upėse, o viduje – tyla.

Gabijos Grušaitės antrasis romanas „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ – šiandienos istorija apie vidinę trisdešimtmẽčio transformaciją, gilumines laimės ir prasmės paieškas gyvenimo paviršiuose ir žmogiškąjį santykį.

„Kodėl verta / reikia / būtina / smagu / madinga skaityti Gabijos Grušaitės antrąjį romaną „Stasys Šaltoka: vieneri metai“?

A. Ji rašo kitaip nei įprasta lietuvių literatūroje.

B. Kibiais čiuptuvais čiuopia savo kartos – balto posovietinio hipsterio – pulsą ir jo gyvenimo kūną kiša po rentgeno aparatu, kurio nuotraukoje, t. y. romano, jūs galbūt atpažinsite save, o jei ne, tai bent jau galėsite pasakyti, kad ji rašo apie tuos, kurie ne mes.

C. Tai tekstas apie XXI amžių ir realų gyvenimą jame, apie žmones, manančius, kad neturi sielos, bet tikrai turinčius gyvenimo kryptį, to do listus ir Facebooką iškeitusius į Instagramą.

D. Tai istorija trisdešimtėjantiems ir trisdešimtmečiams apie juos pačius – buvusius, esamus, galėjusius ir vis dar galinčius būti.

E. Ir taip, tai dekonstruota meilės istorija, kupina juodųjų skylių, besidriekiančių tarp norų ir realybės.

F. O pabaiga? Stasio Šaltokos žodžiais tariant, Ikaras visad nudega, nors ir kyla į viršų su tech industry upgraded sparnais.“

Literatūros kritikė Jūratė Čerškutė

Gabija Grušaitė (g. 1987) gimė Vilniuje, studijavo socialines medijas ir antropologiją Londone, 2010 m. išleido debiutinį romaną „Neišsipildymas“, sulaukusį kontroversiškų kritikų vertinimų ir vadintą šiandienos balsu literatūroje. Pastaruosius šešerius metus gyveno Malaizijoje, Penange įsteigė nepriklausomą meno centrą „Hin Bus Depot“, daug keliavo ir augino šunis. Antrasis romanas autorę grąžino į gimtąjį Vilnių.