Negrožinė literatūra

Esama žmonių ir vietų, kuriems nusakyti netinka įprasti žodžiai ir dydžiai. Kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis – kapucinų vienuolis tėvas Stanislovas – ir atokus Paberžės bažnytkaimis Kėdainių rajone yra kaip tik tokie.
Iki Paberžės, galingo dvasinės traukos centro, buvo skaičiuojami kilometrai nuo Vilniaus, Varšuvos, Talino, Peterburgo ir kitų pasaulio miestų, o Paberžės ganytojas pelnė žmonių kunigo titulą ir dar gyvas būdamas tapo legenda. Kelis dešimtmečius Paberžės kryptimi, tėvo Stanislovo kryptimi tekėjo žmonių upė.
Su tėvu Stanislovu galėjai kalbėtis apie viską. Jis mokėjo paprastais žodžiais pasakyti, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, jo kančios ir jo kelio prasmė. Gebėjo įžiebti viltį ir neleido jaustis paskutiniam eilėje prie Dievo. Neskirstė žmonių pagal kilmę, padėtį visuomenėje, mokslo ar turto cenzą. Jo durys buvo atvertos kiekvienam.
Tėvas Stanislovas dar ilgai bus dvasine Paberžės dominante. Netelpantis standartų, pripažintų tiesų, tradicijų ir dogmų, charakteristikų ir epitetų rėmuose. Drąsus ir laisvas, veržlus, atviras ir patiklus, netausojantis savęs, atsidavęs tarnystei, spinduliuojantis meilę. Gyvas krikščioniškumo liudijimas.

Paberžė – vieta, kur nesikryžiuoja dideli keliai.
Paberžė – vieta, kur į vieną nesuteka didelės upės.
Paberžė – vieta, kur susitinka laikas ir žmogus, žmogus ir Dievas.
Kur žmogus stoja į akistatą su pačiu savimi.

Žurnalistė, rašytoja Vita Morkūnienė, kurios „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ sulaukė net trijų leidimų, šioje esė ir fotografijų knygoje į tėvą Stanislovą ir Paberžės fenomeną žvelgia atidžiu, jautriu ir šviesiu žvilgsniu, ne tik atskleidžia tėvo Stanislovo paliktus dvasinius turtus, bet ir prakalbina jai gerai pažįstamą giedančių Paberžės daiktų pasaulį.

Ši knyga – papildytas ir atnaujintas 2012 m. išleistos „Norvegų kalbos gramatikos“ leidimas. Tai praktinė gramatika, skirta besimokantiems norvegų kalbos. Joje išsamiai aprašomos norvegų kalbos dalys, sakinio struktūra, tarimas, paaiškinama nemažai kalbos reiškinių, kurie nebūdingi lietuvių kalbai. Lietuviams sunkesni norvegų kalbos vartojimo atvejai aptariami atskiruose skyriuose. Knygoje gausu kalbos vartosenos pavyzdžių, gramatinių konstrukcijų iliustracijų. Kad skaitytojui būtų lengviau suprasti, visi pavyzdžiai išversti į lietuvių kalbą.

Dr. Aurelija Mickūnaitė Griškevičienė nuo 1997 m. dirba Vilniaus universiteto Skandinavistikos centre, kur dėsto norvegų kalbą, bendrosios ir skandinavų kalbotyros disciplinas, yra „Norvegų-lietuvių kalbų žodyno“ vyriausioji redaktorė.

„Scandinavistica Vilnensis. Mokomosios knygos“ yra „Scandinavistica Vilnensis“ serijos dalis. Ją sudaro Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro parengtos ir aprobuotos mokymo priemonės (gramatikos, mokomieji žodynai, vadovėliai, tekstų antologijos).

Istorija yra ne tik tai, kas įvyko, bet ir tai, kas neįvyko ar tebuvo įsivaizduota. Ši knyga pasakoja apie politikų, menininkų, mokslininkų ir kitų intelektualų per šimtą metų (1918–2018) sugalvotas ir propaguotas Lietuvos ateities idėjas, planus ar siekius, kurie turėjo padėti paaiškinti gyvenamą tikrovę ir paskatinti tolesnę šalies raidą. Knygoje kalbama apie tai, kas nebūtinai įvyko, bet būtinai įsivaizduota, – apie tai, kas pavadinta Lietuvos šimtmečio vizijomis.

Knygos autoriai (istorikai, menotyrininkai, menininkai ir kitų sričių ekspertai) atliko netikėtą veiksmą – matydami praeitį jie žvelgė į ateitį – į visas per šimtą metų įsivaizduotas ateitis – ir pateikė originalių ir negirdėtų istorijų. Taip autoriai atskleidė praėjusio šimtmečio prieštaringumą, dinamiką ir įvairovę, kai optimizmą keitė tragedija, tikėjimą – neviltis, pažangą – sąstingis, laisvės troškimą – svetima valia, ir atvirkščiai. Šios vizijos leido pamatyti Lietuvos istoriją platesniame visai Europai ir pasauliui būdingų procesų kontekste. Tai drąsus ir naujas būdas žvelgti į mūsų šalies praeitį, kurios sėkmės įkvepia, o žlugusios svajonės sukrečia. Vizijos atskleidžia, iš kokių troškimų iškilo Lietuva.

Knyga parengta pagal Lietuvos kultūros instituto 2018 m. išleistą anglišką knygos leidimą.

„Jei norite suprasti, kodėl žmonės tokie pavojingi kitoms rūšims, įsivaizduokite brakonierių Afrikoje su „AK-47“, miškakirtį Amazonijoje su kirviu – ar, dar geriau, įsivaizduokite save su knyga rankose.“

Per pastaruosius pusę milijardo metų planetoje įvyko penki masiniai rūšių išnykimai, kai gyvybės įvairovė Žemėje staiga smarkiai sumenko. Viso pasaulio mokslininkai šiuo metu stebi šeštąjį išnykimą, kuris gali būti pats pražūtingiausias įvykis nuo tada, kai, anot vienos iš teorijų, meteorito smūgis išnaikino dinozaurus. Ir šįsyk nelaimę nešame mes – „homo sapiens“.

Nepaprastai informatyvioje knygoje žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė Elizabeth Kolbert pasakoja, kaip ir kodėl keičiasi planetos gyvybė. Į vieną audinį ji supina skirtingų mokslo disciplinų tyrimus, nuostabių jau dingusių rūšių aprašymus ir pačios išnykimo sampratos istoriją: kaip, pažindami pasaulį, ėmėme suprasti jo kaitą, patį išnykimo faktą, jo priežastis ir padarinius.

Pateikdama itin svarių argumentų, autorė parodo, kaip fundamentaliai prie šeštojo išnykimo prisideda žmonija, ir skatina iš naujo apmąstyti esminį klausimą, ką reiškia būti žmonėmis.

„Nuostabi knyga, kurioje labai aiškiai pasakoma, kad dideli, staigūs pokyčiai įmanomi. Jie vyko anksčiau, jie gali pasikartoti ir vėl.“
Barack Obama

„Apie nykstančius šios planetos sutvėrimus Kolbert geba rašyti pagauta poetinio šėlo, bet tikroji šios knygos stiprybė – mokslinis preciziškumas, platus istorinis kontekstas ir tiksli žmogaus sukeliamų padarinių planetai dokumentacija.“
New York Times

„Ši knyga iš esmės pakeis jūsų pasaulio suvokimą.“
Seattle Times

Elizabeth Kolbert (Elizabetė Kolbert, g. 1961) – amerikiečių žurnalistė ir rašytoja, apdovanota daugeliu premijų už aplinkosaugos tyrimus. Antroji autorės knyga „Šeštasis išnykimas“ 2015 m. laimėjo Pulitzerio negrožinės literatūros premiją, o „Guardian“ 2017 m. ją išrinko viena svarbiausių visų laikų negrožinės literatūros knygų.

„O Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja!“ Tad Dievas yra tas, kuris visada atnaujina, nes Jis visuomet naujas: Dievas yra jaunas!“

„Seni svajokliai ir jauni pranašai – tai mūsų visuomenės, netekusios šaknų, išsigelbėjimas ir raktas į švelnumą, kuriam visi esame pašaukti.“

Liudydama Dievą, kuris yra ne tik Tėvas (ir Motina, kaip jau buvo pasakęs Jonas Paulius I), tačiau ir Sūnus, todėl – ir Brolis, popiežiaus Pranciškaus išlaisvinimo žinia perskrodžia dabartį ir nubrėžia ateitį, kad atnaujintų mūsų visuomenę. Šioje knygoje popiežius į dėmesio centrą iškelia jaunąsias kartas, ištraukia jas iš užribio, į kurį pernelyg ilgai buvo nustumtos, nurodo jas kaip pagrindines mūsų istorijos veikėjas. Nors šiais neramiais laikais jaunuomenė patiria atskirtį, iš tiesų jie – „drėbti iš to paties molio“ kaip ir Dievas, geriausios jų savybės – tai Jo savybės. Tik nutiesus tiltą tarp senolių ir jaunuolių, bus galima pasukti į švelnumą, kurio mums taip reikia.

Šiame drąsiame, intymiame ir atvirame pokalbyje su Thomas Leoncini Pranciškus kreipiasi ne tik į viso pasaulio jaunuolius, priklausančius ir nepriklausančius Bažnyčiai, tačiau ir į suaugusiuosius, dalyvaujančius juos ugdant. Su stiprybe, išmintimi ir aistra, įpindamas asmeninių prisiminimų, teologinių komentarų ir tikslių bei pranašiškų pastabų, neatsisakydamas nė vieno šių laikų iššūkio, popiežius žvelgia į didžiąsias šiandienos problemas - nuo pačių intymiausių temų iki viešosios sferos.

Buvusios „Islamo valstybės” sekso vergės ir 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatės bei JT geros valios ambasadorės atsiminimai

2014 metais „Islamo valstybė” užpuolė Nadios Murad gimtąjį jazidų (kurdų religinė mažuma) kaimelį šiaurės Irake ir jos, 21 metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir šešis brolius taip pat nužudė, o ji pati buvo išvežta į Mosulą ir, kaip ir tūkstančiai kitų jazidų moterų, parduota į „Islamo valstybės” sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti.
Nadia nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną ji taps žmogaus teisių aktyviste. Ji metė iššūkį visoms etiketėms, kurias jai mėgino klijuoti gyvenimas: našlaitės, prievartos aukos, vergės, pabėgėlės. Vietoje jų ji susikūrė naujas: likusi gyva, jazidų lyderė, moterų užtarėja, Nobelio taikos premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė, o dabar ir knygos autorė.
Nadia ne tik sugebėjo išreikšti savo nuomonę, ji taip pat kalba už kiekvieną jazidą, nukentėjusį nuo genocido, vykdomo Irake, už kiekvieną prievartautą moterį ir už kiekvieną likimo valiai paliktą pabėgėlį. Ši knyga – tai didžiulio žmogaus noro gyventi liudijimas ir meilės laiškas – prarastai šaliai, trapiai bendruomenei ir karo išblaškytai šeimai.

„Drąsus Nadios Murad liudijimas yra šiurpus, tačiau labai reikalingas ir svarbus skaitinys... Visi, kurie nori suprasti, ką daro vadinamoji „Islamo valstybė”, privalo perskaityti šiuos atsiminimus.”
Economist

„Neapsakomai vertinga knyga. Tai ne tik jazidų genocido liudijimas, bet ir švelni odė gyvenimo būdui, kuris jau sunaikintas.”
Jewish Journal

Nadia Murad (g. 1993) – žmogaus teisių aktyvistė, 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatė, apdovanota Vaclavo Havelo žmogaus teisių ir Andrejaus Sacharovo premijomis, pirmoji Jungtinių Tautų Prekybos žmonėmis aukų orumo geros valios ambasadorė. Kartu su jazidų teisių organizacija „Yazda” rengia „Islamo valstybės” nusikaltimų medžiagą, kad galėtų šią organizaciją paduoti į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Ji taip pat įkūrė programą „Nadios iniciatyva”, kuri skirta genocidą ir prekybą žmonėmis išgyvenusiems padėti.

Jenna Krajeski – žurnalistė, kurios reportažai iš Turkijos, Egipto, Irako ir Sirijos publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „New Yorker”, „Slate”, „Nation”, „Virginia Quarterly Review” ir kt.

Du svarbiausi šių dienų dvasiniai mokytojai.

Penkios dienos.

Vienas amžinas klausimas.

Savo 80-ojo gimtadienio proga Dalai Lama nusprendė kartu su bičiuliu arkivyskupu Desmondu Tutu praleisti savaitę Jo Šventenybės rezidencijoje Dharamsaloje, Indijoje, ir nuoširdžiai pasikalbėti. Prie jų mielai sutiko prisidėti rašytojas ir nuolatinis arkivyskupo palydovas Douglasas Abramsas. Jis užrašė dviejų iškiliausių šių dienų dvasinių mokytojų ir moralės vedlių mintis. Jie dalinosi ne tik savo asmeninėmis pažiūromis bei potyriais, bet ir mokslininkų nuomone, kas yra neišsenkami džiaugsmo šaltiniai ir kaip juos atrasti nestabiliame šių dienų pasaulyje.

Rimtus Dalai Lamos ir Desmondo Tutu pokalbius visą savaitę lydėjo nesibaigiantis juokas ir jaudinantys prisiminimai apie meilę ir netektis. Aiškindamiesi, kas yra džiaugsmas, dvasiniai mokytojai išnagrinėjo daugybę sudėtingų, skaudžių ir painių temų bei pasidalino nelengvai sukaupta išmintimi, kaip neišvengiamų kančių akivaizdoje gyventi džiaugsmingai ir kaip šį jausmą transformuoti iš trumpalaikio į nuolatinę būseną.

Viską išbandžiau, o jis toliau daro savo!

Pavargę tėvai dažnai nuleidžia rankas. Kaip susitarti su vaikais, kai jie nenori rengtis ir tvarkytis, priešgyniauja, kai reikia eiti į mokyklą ar miegoti? Nevaldomą ar nervinantį savo mažylių elgesį tėvai linkę vertinti kaip piktavališkumą ir įžūlumą. Esama ir tokių, kurie kaltina save ir įžvelgia čia traumos padarinius. O gal yra kitų priežasčių? Nauji neurofiziologijos ir eksperimentinės psichologijos atradimai kitaip nušviečia tokį iš proto varantį elgesį.

Knygoje pateikiama iškalbingų piešinių, mokslinių aiškinimų ir naujoviškų patarimų, tėvams siūlančių elgtis pagal vaiko amžių. Ar esate pasirengę atsisakyti kai kurių savo įpročių, įsikalbėtų tiesų ir netgi tvirtų įsitikinimų?

Isabelle Filliozat (Izabelė Filjoza) – psichologė, psichoterapijos pedagogė, Ryšių ir emocijų supratimo mokyklos vadovė, daugybės knygų autorė.
Anouk Dubois (Anuk Diubua) – psichomotorikos specialistė, ankstyvosios vaikystės metodininkė, sertifikuota Sąmoningų tėvų instituto instruktorė, veiksmingo bendravimo pagal dr. Thomą Gordoną metodininkė ir knygų dailininkė.

Prancūzė dzenbudistė vienuolė Kankyo Tannier šioje knygoje dalinasi sukaupta patirtimi apie tylos svarbą mūsų gyvenime. Sugebėjimas atrasti tylos minutę nesibaigiančioje rutinoje mažina stresą, gerina gyvenimo kokybę ir savijautą. Nors esame nuolatos apsupti garsų ir vaizdų, trumpam sugrįžti į save nėra taip sudėtinga, kaip galėtų atrodyti. Kankyo Tannier patarimai pagrįsti kasdieniu gyvenimu, todėl lengvai įgyvendinami, o jos aprašyti pratimai – lengvai atliekami. Autorė siekia išmokyti ramybės IŠGYVENANT situacijas, o ne jų vengiant. Kitaip tariant, surasti laiko tylai toje realybėje, kurioje šiuo metu gyvenate. Pamažu taikant aprašytus metodus atsivers durys į kitokį gyvenimą, pasaulis taps geresnis jums patiems ir aplinkiniams.

Ši knyga yra apie tai, kaip iš naujo išmokti klausytis. Klausyti tylos, ramumos audroje ir slenkančio laiko. Iš naujo mokytis ragauti: akimirkos skonį, patiekalo aromatą ir ugnies šilumą. Iš naujo mokytis jausti: rankų prisilietimą, plakančią širdį, sustojantį laiką. Iš naujo mokytis suprasti kitą žmogų. Išjunkite jus supantį triukšmą ir atraskite ramybę bei komfortą, kurių taip reikia mūsų skubančiame pasaulyje.

Autorė Kankyo Tannier laikoma šiuolaikinio budizmo atstove. Ji ne tik praktikuoja senuosius dzeno metodus, moko meditacijos, užsiima terapija, dalyvauja konferencijose, skaito pranešimus TEDX, bet ir turi savo tinklaraštį, rašo straipsnius į prancūziškąjį „Huffingon Post“, taip pat yra atsakinga už Elzaso vienuolyno bei dar kelių budistų bendrijų socialinius tinklus.

Homilijų, kalbų, žinių, maldų rinkinys, kuriame popiežius Pranciškus kalba apie tai, kaip surasti laimę ir pajusti gyvenimo pilnatvę kasdienybėje.

„Jei tikrai atsiversite giliausiems savo širdies lūkesčiams, suvoksite, kad jumyse glūdi nenumaldomas laimės troškimas, ir tai jums leis demaskuoti daugybę jus supančių „pigių pasiūlymų“ bei juos atmesti.“

„Šioje laimės paieškoje dalyvauja visų laikų ir amžių žmonės. Kiekvieno vyro ir kiekvienos moters širdyje Dievas įdiegė nenumaldomą laimės ir pilnatvės troškimą. Ar pastebėjote, kad jūsų širdys nerimsta nuolat ieškodamos gėrio, galinčio patenkinti begalybės troškulį?“

Kiekvienas žmogus ieško gyvenimo prasmės, stengiasi pasiekti svajones, įgyvendinti planus ir viltis, tačiau laimės paslaptis, pasak popiežiaus Pranciškaus, – tapti laisvais ir išlaisvintais žmonėmis. Tik laisvėje įmanomas visavertis gyvenimas, galintis virsti šviesa santykiuose su kitais.
Pradėdamas garsiąja Evangelijos eilute, kaip kiekvienas, palikęs savo turtą dėl Evangelijos, gaus šiame gyvenime šimteriopai ir amžinąjį gyvenimą, popiežius atskleidžia kelią į tikrąjį savęs realizavimą ir džiaugsmą, kur stengiamasi ne išvengti skausmo, o jį išgyventi ir įveikti. „Žmogus, kuris meldžiasi, gyvena ramiai, – sako popiežius, – nes malda suteikia žmogui pilnatvės.“
Šioje knygoje Pranciškus šiltai ir atvirai kalba apie gailestingumą, moterų teisių svarbą, apie iššūkius, su kuriais susiduria šiandienos jaunimas, ir apie tai, kodėl kova su diskriminacija – tai meilės artimui pagrindas. Popiežius dalijasi istorijomis iš savo gyvenimo ir stengiasi kiekvienam iš mūsų perduoti žinią, kad viltis niekada neblėsta.
Kupina įkvėpimo ir patarimų asmeniniam dvasiniam tobulėjimui, ši knyga padės kiekvienam iš mūsų ieškoti kasdienės dvasinės ramybės ir laimės chaotiškame šių dienų pasaulyje.

Maurice'as Merleau-Ponty – vienas svarbiausių „fenomenologinio“ mąstymo atstovų, savaip plėtojęs Edmundo Husserlio ir Martino Heideggerio filosofijas, svarstęs apie fenomenologijos prigimtį ir galimybes. Jis padarė įtaką visam XX a. antrosios pusės prancūziškajam mąstymui: Emmanueliui Levinui, Pauliui Ricoeurui, Micheliui Foucault, Gilles'iui Deleuze'ui, Algirdui Juliui Greimui. Tai kertinis autorius nagrinėjant „kūniškumo“ temą.
Ši knyga laikoma Merleau-Ponty „opus magnum“. Jos tikslas – apmąstyti kūniško buvimo su pasauliu patirtį, parodyti, kaip veikia juslinis suvokimas (percepcija), o kartu įveikti metafizines perskyras tarp kūno ir dvasios, egzistavimo ir mąstymo.
Filosofas nuolat oponuoja dviem priešingoms mąstymo tradicijoms: empirizmui, kuris žmogišką kūną paverčia objektu, aiškina jį priežastiniais ryšiais, ir idealizmui, kuris mąstymą atsieja nuo kūno, o subjektą suvokia kaip sau skaidrų. Jis parodo, kad kūniška patirtis nėra nei skaidri, nei chaotiška ar iracionali – ji turi savitą rišlumą. Kūnas yra santykių tinklas ir jis visada įtrauktas į santykius su kitais – daiktais ar asmenimis.
Žmogiškas kūnas – ne tik erdvinė, bet ir kalbanti, geidžianti, laikiška ir (ne)laisva būtybė. Su jusline patirtimi siejami meilės patirties, saviapgaulės, angažavimosi istoriniams įvykiams aprašymai, originalios įžvalgos apie kalbą, erdvę ir laiką.


„Fenomenologija – tai filosofija, kuri esmių ieško egzistencijoje ir mano, kad žmogų ir pasaulį įmanoma suprasti tik remiantis jų „faktiškumu“. Tai filosofija, pretenduojanti būti „tiksliuoju mokslu“ ir sykiu aiškinanti apie „gyvenamąją“ erdvę, laiką, pasaulį. Tai mėginimas tiesiogiai aprašyti mūsų patirtį tokią, kokia ji yra, neatsižvelgiant į jos psichologinę kilmę bei priežastinius aiškinimus, kuriuos apie ją gali pateikti mokslininkas, istorikas ar sociologas.“

„Konkrečiai suvoktas žmogus yra ne su organizmu sujungta psichika, o egzistencijos balansavimas tarp kūniškumo ir asmeninių poelgių.“

„Būti sąmone ar veikiau „būti patirtimi“ – tai iš vidaus bendrauti su pasauliu, su kūnu, su kitais, būti ne greta jų, o su jais.“
Maurice Merleau-Ponty

„Basakojis bingo pranešėjas“ – tai žaismingi ir atviri, ironiški ir jaudinantys lietuvių emigrantų sūnaus atsiminimai apie dvi jo tėvynes: gyvenimą Kanadoje ir nuolatinį grįžimą – mintimis ar fiziškai – į Lietuvą nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki šių dienų.

Savęs ieškantis paauglys Toronto priemiestyje, literatūrinį kelią pradedantis jaunuolis bohemiškame Paryžiuje, jau susiformavęs rašytojas, dėstytojas, už Lietuvos nepriklausomybę kovojantis žurnalistas – visi šie skirtingi autoriaus veidai atsiminimuose susilieja į vieną darnų paveikslą. Bingo salės ir griūvanti Sovietų Sąjunga, ministro pirmininko kabinetas ir Toronto bažnyčios rūsys – netikėčiausiose vietose ir situacijose autorius atranda ir talentingai užfiksuoja subtiliausius gyvenimo atspalvius, juokingas, liūdnas ar net tragiškas akimirkas. Tai nutrūktgalviški ir kartu išminties nestokojantys pasakojimai apie tapatybę, emigraciją, nuolatines namų paieškas, pašaukimą, darbą, šeimą ir meną.

„Atsiminimuose preciziškai, užtikrintai ir su humoru atskleidžiamas naujoje žemėje besiformuojantis imigranto identitetas.“
Catherine Gildiner

„Juokingas ir ilgesingas, visiškai įtraukiantis ir neabejotinai originalus „Basakojis bingo pranešėjas“ braižo gyvenimo geografiją: nuo Vestono priemiesčių iki Vilniaus gatvių, nuo ikoniškų Paryžiaus knygynų iki paslaptingų Ontarijo ežerų, knibždėte knibždančių ešerių.“
Will Ferguson

„Atsiminimai, kuriuose nėra pilkų epizodų, o svarbiausios vietos nublizgintos iki švytėjimo.“
Quill & Quire

Antanas Šileika (g. 1953) – angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas ir literatūros kritikas. Jo romanas „Pogrindis“ įtrauktas į „Globe and Mail“ 2011 m. geriausių knygų šimtuką, o apsakymų knyga „Pirkiniai išsimokėtinai“ pateko į 2015 m. Lietuvos Metų knygos rinkimų penketuką. Atsiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ penktasis autoriaus kūrinys.

2018–ieji – jubiliejiniai Tėvo Stanislovo metai

…Gal aš turiu tokią charizmą, kad galiu išklausyti kitą? Buvau laisvas kiekvienam ateinančiam – galėdavau atsisėsti, išklausyti, su juo pasikalbėti. Kalbėti man lengva ir minioms, ir žmogui – nes neieškau žodžių.
Baigęs studijas, atidžiai perskaičiau kapucinų vienuolio Tėvo Chrizostomo autobiografją, jo pamokymus.
Jo misija buvo dienų dienas sėdėti svečių kambaryje ir priimti visus pašnekovus. Jis sakė: jei aš gausiu dangų, jį gausiu už tai, kad sėdėjau ir klausiau.
Pagalvojau, ir aš pamėginsiu. Yra teologijoje pastoralinė medicina, aš bandžiau jos paslaptis įsisavinti. Taip ir įėjau į tą „šnekėjimo teologiją”.

Tėvas Stanislovas

Buvusios „Islamo valstybės” sekso vergės ir 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatės bei JT geros valios ambasadorės atsiminimai

2014 metais „Islamo valstybė” užpuolė Nadios Murad gimtąjį jazidų (kurdų religinė mažuma) kaimelį šiaurės Irake ir jos, 21 metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir šešis brolius taip pat nužudė, o ji pati buvo išvežta į Mosulą ir, kaip ir tūkstančiai kitų jazidų moterų, parduota į „Islamo valstybės” sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti.
Nadia nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną ji taps žmogaus teisių aktyviste. Ji metė iššūkį visoms etiketėms, kurias jai mėgino klijuoti gyvenimas: našlaitės, prievartos aukos, vergės, pabėgėlės. Vietoje jų ji susikūrė naujas: likusi gyva, jazidų lyderė, moterų užtarėja, Nobelio taikos premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė, o dabar ir knygos autorė.
Nadia ne tik sugebėjo išreikšti savo nuomonę, ji taip pat kalba už kiekvieną jazidą, nukentėjusį nuo genocido, vykdomo Irake, už kiekvieną prievartautą moterį ir už kiekvieną likimo valiai paliktą pabėgėlį. Ši knyga – tai didžiulio žmogaus noro gyventi liudijimas ir meilės laiškas – prarastai šaliai, trapiai bendruomenei ir karo išblaškytai šeimai.

„Drąsus Nadios Murad liudijimas yra šiurpus, tačiau labai reikalingas ir svarbus skaitinys... Visi, kurie nori suprasti, ką daro vadinamoji „Islamo valstybė”, privalo perskaityti šiuos atsiminimus.”
Economist

„Neapsakomai vertinga knyga. Tai ne tik jazidų genocido liudijimas, bet ir švelni odė gyvenimo būdui, kuris jau sunaikintas.”
Jewish Journal

Nadia Murad (g. 1993) – žmogaus teisių aktyvistė, 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatė, apdovanota Vaclavo Havelo žmogaus teisių ir Andrejaus Sacharovo premijomis, pirmoji Jungtinių Tautų Prekybos žmonėmis aukų orumo geros valios ambasadorė. Kartu su jazidų teisių organizacija „Yazda” rengia „Islamo valstybės” nusikaltimų medžiagą, kad galėtų šią organizaciją paduoti į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Ji taip pat įkūrė programą „Nadios iniciatyva”, kuri skirta genocidą ir prekybą žmonėmis išgyvenusiems padėti.

Jenna Krajeski – žurnalistė, kurios reportažai iš Turkijos, Egipto, Irako ir Sirijos publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „New Yorker”, „Slate”, „Nation”, „Virginia Quarterly Review” ir kt.

„Basakojis bingo pranešėjas“ – tai žaismingi ir atviri, ironiški ir jaudinantys lietuvių emigrantų sūnaus atsiminimai apie dvi jo tėvynes: gyvenimą Kanadoje ir nuolatinį grįžimą – mintimis ar fiziškai – į Lietuvą nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki šių dienų.
Savęs ieškantis paauglys Toronto priemiestyje, literatūrinį kelią pradedantis jaunuolis bohemiškame Paryžiuje, jau susiformavęs rašytojas, dėstytojas, už Lietuvos nepriklausomybę kovojantis žurnalistas – visi šie skirtingi autoriaus veidai atsiminimuose susilieja į vieną darnų paveikslą. Bingo salės ir griūvanti Sovietų Sąjunga, ministro pirmininko kabinetas ir Toronto bažnyčios rūsys – netikėčiausiose vietose ir situacijose autorius atranda ir talentingai užfiksuoja subtiliausius gyvenimo atspalvius, juokingas, liūdnas ar net tragiškas akimirkas. Tai nutrūktgalviški ir kartu išminties nestokojantys pasakojimai apie tapatybę, emigraciją, nuolatines namų paieškas, pašaukimą, darbą, šeimą ir meną.

„Atsiminimuose preciziškai, užtikrintai ir su humoru atskleidžiamas naujoje žemėje besiformuojantis imigranto identitetas.“
Catherine Gildiner

„Juokingas ir ilgesingas, visiškai įtraukiantis ir neabejotinai originalus „Basakojis bingo pranešėjas“ braižo gyvenimo geografiją: nuo Vestono priemiesčių iki Vilniaus gatvių, nuo ikoniškų Paryžiaus knygynų iki paslaptingų Ontarijo ežerų, knibždėte knibždančių ešerių.“
Will Ferguson

„Atsiminimai, kuriuose nėra pilkų epizodų, o svarbiausios vietos nublizgintos iki švytėjimo.“
Quill & Quire

Antanas Šileika (g. 1953) – angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas ir literatūros kritikas. Jo romanas „Pogrindis“ įtrauktas į „Globe and Mail“ 2011 m. geriausių knygų šimtuką, o apsakymų knyga „Pirkiniai išsimokėtinai“ pateko į 2015 m. Lietuvos Metų knygos rinkimų penketuką. Atsiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ penktasis autoriaus kūrinys.

„Sunday Times“ bestseleris Nr. 1

Rekomenduojame kiekvienai naujai mamai ir tėčiui!

Knygos autorė Sarah Turner yra socialinių tinklų sensacija – savo šmaikščiame tinklaraštyje „Unmumsy mum“, kaip ir knygoje, apie motinystę ji rašo su humoru ir be jokių pagražinimų. Autorė atvirai pasakoja apie savo chaotišką ir dažnai iš proto vedančią kasdienybę su dviem mažais sūnumis. Ji tikrai žino tą jausmą, kuris užklumpa eilinę bemiegę naktį, kai atrodo, jog esi nesutverta šiam iššūkiui, ir tuoj pat nuramina, kad tikrai nieko tokio kartais ne viską žinoti.

Sarah be užuolankų pasakoja apie savo nė kiek nešvytintį nėštumo periodą, nesibaigiantį naktinio maitinimo ir dantų dygimo maratoną, sekso ypatumus susilaukus vaikų, apie draugystę su kitomis mamomis ir grįžimo į darbą iššūkius. Ši knyga nepapasakos, kaip būti gerais tėvais, ką turite pirkti savo vaikui ir kaip jį auginti. Tačiau tikrai juoksitės iki ašarų ar linkčiosit galvą skaitydamos pažįstamas situacijas. Ir galiausiai pasijusite suradusios naują geriausią draugę, kuri moka nuraminti: kiekviena mama išgyvena tą patį!

Britų autorė Sarah Turner (Sara Turner) gyvena Devone su vyru ir dviem sūnumis. Savo tinklaraštį „Unmumsy mum“ ji pradėjo rašyti nusivylusi tėvystės literatūra, kurią rado internete. Atrodė, kad visiems sekasi puikiai, išskyrus ją, todėl nusprendė papasakoti, kokia iš tikro yra motinystė: su visais jos iššūkiais ir džiaugsmais. Atvirumu ir nuoširdumu S. Turner užkariavo milijonų skaitytojų širdis visame pasaulyje.

„Prie stalo su rašytoju“ – tai pirmoji, analogų Lietuvoje neturinti kulinarinė knyga, skirta knygų mylėtojams ir visiems, mėgstantiems skanų maistą. Joje rasite daugiau nei 70 receptų, kuriuos autorės Giedrė Barauskienė ir Rasa Derenčienė sukūrė įkvėptos gerai žinomų užsienio ir Lietuvos rašytojų kūrinių bei jų herojų. Sujungusios pomėgį skaityti ir gaminti, jos parašė ypatingą receptų knygą, kuri kviečia į kulinarinę ir literatūrinę kelionę po skirtingus laikotarpius, šalis ir virtuves.

Kartais taip gera po dienos darbų užsiplikyti mėgstamos arbatos, iš orkaitės ištraukti garsiąsias Marcelio Prousto madlenas ir praleisti vakarą su knyga. Arba pakviesti draugus nepamirštamos vakarienės, kuriai pagaminsite rašytojų Isabelės Allende, Hermano Kocho, Haruki Murakami ar Umberto Eco knygų įkvėptų patiekalų. O gimtadieniui galite surengti literatūrinį vakarėlį su pamėgtais „Didžiojo Getsbio“ herojų mėtų kokteiliais.

Šios knygos autorės jums linki nuotykių ir visokeriopo sotumo: ragaukite, skaitykite, atraskite ir mėgaukitės. Nes, kaip yra pasakęs E. M. Remarque'as: „Tik paprasti dalykai niekados nenuvilia. O laimė labai jau paprasta.“

Ši knyga – tai išskirtinis kelionių dienoraštis, realiuoju laiku pasakojantis apie evangelizavimą ir pajėgiantis supurtyti sąžines „abejingumo globalizacijos“ akivaizdoje.

Apie Vatikaną rašantis korespondentas Andrea Tornielli, popiežiškuoju lėktuvu vykstantis į visas apaštališkąsias keliones, šioje pokalbių su Jo Šventenybe Pranciškumi knygoje, remdamasis popiežiaus išvykomis į užsienį, nusprendė papasakoti apie svarbiausias šio pontifikato paliestas temas ir nuveiktus darbus. Italija, Brazilija, Kuba, Jungtinės Amerikos Valstijos, Afrika, Azija, taip pat ir Lesbas, Sarajevas, Lundas... Tai žavingi kraštai ir simboliniai miestai, sudėtingos vietos ir nevienalytės tautos. Ir visos jos matė, kaip popiežius, kuris yra taikus piligrimas, tačiau taip pat ir nepatogus pamokslininkas, ryžtingai pasmerkia prekybą narkotikais ir ginklais, korupciją ir netgi vergiją kai kuriuose ekonomikos sektoriuose; kaip migracijos iš pasaulio pietų į jo šiaurę klausimą pavadina humanitarine tragedija; kaip ragina vietines Bažnyčias vėl priartėti prie labiausiai nuo visuomenės atskirtų sluoksnių.
Nepalikdamas nepapasakotų iki šiol neskelbtų epizodų ir įdomių detalių apie popiežiškųjų skrydžių užkulisius, Tornielli apsistoja ties keletu reikšmingų susitikimų: nuo Baracko Obamos iki Fidelio Castro, nuo Baltramiejaus I iki rusų patriarcho Kirilo, nuo Abu Mazeno iki Shimono Pereso.
Išskirtiniame pokalbyje popiežius pasakoja ne tik viešai nuskambėjusių ir dar negirdėtų anekdotų iš tarpžemyninių skrydžių, bet ir apie tai, kaip kategoriškai atsisako laikytis griežtų saugumo reikalavimų apkabindamas minias.

„Būdamas vyskupas, ganytojas, tėvas negaliu su žmonėmis bendrauti iš šarvuotų mašinų. Dėl šios priežasties nuo pat pradžių pasakiau, kad keliausiu tuomet, jei bus galimybė išlaikyti tiesioginį kontaktą su žmonėmis.“
Popiežius Pranciškus

Andrea Tornielli – Vatikano apžvalgininkas, dienraščio „La Stampa“ žurnalistas, atsakingas taip pat ir už interneto svetainę „Vatican insider“, bendradarbiauja su daugeliu Italijos ir tarptautinių leidinių. Be kitų savo veikalų, autorius yra parašęs pirmąją popiežiaus biografiją „Pranciškus. Kartu“ („Francesco. Insieme“), kuri išversta į 16 kalbų, bei knygą „Popiežius Pranciškus. Tokia ekonomika žudo“ („Papa Francesco. Questa economia uccide“). Ši išversta į 9 kalbas. Tarptautiniu bestseleriu tapusi knyga „Dievo vardas – Gailestingumas“ (lietuviškai pasirodė 2016), kurioje užrašyti A. Tornielli pokalbiai su popiežiumi Pranciškumi, yra išversta į 35 kalbas.

Šnipų vadovas, perbėgėlis, dvigubas agentas - tai nepamirštama ir neišgalvota istorija žmogaus, kuris vadovavo Rusijos šnipinėjimo programai Jungtinėse Valstijose po Šaltojo karo.

1991 m. Sovietų Sąjunga žlugo, pasibaigė Šaltasis karas ir prasidėjo pasaulio pertvarka. Viskas tartum pasikeitė. Tačiau vienas dalykas liko - šnipai.
Nuo 1995 m. iki 2000 m. aukščiausio rango Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos darbuotojas, žinomas Draugo Ž. slapyvardžiu, asmeniškai vadovavo visoms slaptoms Rusijos žvalgybos operacijoms Niujorke, jam buvo tiesiogiai pavaldus kiekvienas Manhatane reziduojantis žvalgybos karininkas. Paprastai tariant, Jungtinėse Valstijose jis buvo kone svarbiausias šnipas - Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos labiausiai branginamų paslapčių saugotojas. Draugas Ž. žinojo ir užsienio diplomatų, kurie šnipinėja Rusijai Jungtinėse Tautose pavardes, ir JAV gyvenančio emigranto iš Rusijos, kuris rusų žvalgybai perdavė vogtus milijonų dolerių vertės medicininius tyrimus, tapatybę.
O 2000 m. Sergejus Tretjakovas - toks tikrasis Draugo Ž. vardas ir pavardė - perbėgo į JAV pusę. Ir tada paaiškėjo, kad jis turi dar vieną paslaptį. Neįtikėtina, bet pasirodė, kad mažiausiai trejus metus iki perbėgdamas S. Tretjakovas dirbo JAV žvalgybai ir šnipinėjo Rusiją. Nuo to laiko jis nedavė jokių interviu. FTB ir CŽV nesutiko atsakyti į jokius žiniasklaidos klausimus. S. Tretjakovas slapstėsi ir neatskleidė savo paslapčių.
Iki dabar...

Ši knyga apie tai, kaip KGB karininkų dinastijoje, siekiančioje Spalio revoliucijos laikus, išaugo vienas iš aukščiausio rango Rusijos operatyvininkų ir kaip, apimtas nepasitenkinimo dėl didėjančios korupcijos naujojoje Rusijoje, jis ryžosi žengti pavojingiausią žingsnį gyvenime.

Daugelis šnipų papasakojo savo istoriją. Bet nė viena nėra tokia stulbinanti.

Pete Early - buvęs The Washington Post reporteris, aštuonių įvariomis premijos apdovanotų knygų autorius. Kaip rašo žurnalas Washingtonian, Pete Early vienas iš nedaugelio žurnalistų, "kurie geba atpažinti naujas idėjas ir suteikti joms vertę".

Sadamas Huseinas stengiasi apsaugoti antrąją žmoną Samirą nuo pirmosios šalies damos Sadžidos pavydo. Chomeinis neleidžia žmonai Chadižei plauti indų, nes tai ją žemina. Kim Čen Irui labai prastai sekasi nuslėpti savo neištikimybę nuo korėjiečių kino žvaigždės Hė Rim... Mira taiso savo vyro Serbijos prezidento Miloševičiaus kalbas. Osama bin Ladenas laukia, kol Nadžva pagimdys įtvirtintoje karo stovykloje Afganistane. Fidelis Kastras bando išvengti CŽV agentų, tarp kurių ir jo meilužė Marita, išpuolių.

Jiems visiems meilė, mirtis arba tremtis – neatsiejamai susipynę dalykai. Juk diktatorių santykiai su moterimis ne visada būna tokie, kaip juos įsivaizduoja kiti arba kaip jie patys bando juos pavaizduoti. Tad ir jų asmeninis gyvenimas, kupinas slėpinių bei netikėtumų, dažnai tampa valstybine paslaptimi. Kad tai atskleistų, Diane Ducret surinko daugybę diktatorių gyvenimo draugių, dukterų, draugų, patarėjų, gydytojų, asmens sargybinių ir netgi ajatolų liudijimų, nors toks tyrimas kai kada grėsė mirtinu pavojumi.

„Pilna pikantiškų, bet iškalbingų anekdotų, pribloškianti, prikaustanti dėmesį nuo pradžios iki pabaigos, knyga Diktatorių moterys 2 yra šis tas daugiau negu istorinių esė rinkinys: tai pamokanti valdžios ir žmogaus širdies biopsija, kuri patvirtina patarlę, kad meilė akla ir kad tai absoliuti tiesa netgi kalbant apie pačius kraugeriškiausius tironus.“
Jean–Christophe Buisson, „Le Figaro Magazine“

Diane Ducret (Diana Diukrė, gim. 1982 m.) – Sorbonos absolventė, poliglotė, istorikė, filosofė ir žurnalistė. Ji veda istorijai skirtas televizijos laidas, kuria dokumentinius filmus apie kultūrą. Pirmoji „Diktatorių moterų“ knyga, vos pasirodžiusi Prancūzijoje, kaipmat tapo bestseleriu ir jau išversta į beveik dvidešimt kalbų. Ši knyga išgarsino Diane Ducret kaip neprilygstamą tyrinėtoją ir istorikę. Antroji knyga, „Diktatorių moterys 2“, – išties titaniškas darbas.

„Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“ – pirmas nuoseklus kultūrinis vadovas po daugiakonfesinį ir daugiatautį Vilnių. Nuolat pabrėžiama, kad Vilniuje sugyveno krikščionybė, judaizmas ir islamas, tačiau ne tik tai, bet ir ilgalaikė Rytų ir Vakarų, arba graikų ir lotynų, krikščioniškųjų tradicijų kaimynystė Lietuvos sostinėje yra išskirtinė Europoje. Knygoje kalbama apie Rytų ir Vakarų krikščionybės palikimą ir dabartį Vilniuje, suprantamai atskleidžiamos ir susiejamos su šių dienų patirtimi pamirštos arba dabarties kasdienybei tolimos kultūros vertybių prasmės.

Ši knyga nėra krikščionybės Vilniuje ar Lietuvoje istorija, nors joje gausu istorinių nuorodų. Tai bandymas pamatyti Vilniuje ne tik miesto grožį, bet ir jo prasmę, atrasti ryšius, siejančius dailias menines formas su kultūron įaugusiu tikėjimu, jo pasakojimais, simboliais ir ženklais.

Knyga siekia atgaivinti pasivaikščiojimų žanrą ir urbanistiniame Vilniaus audinyje išskirti su religiniu miesto gyvenimu susijusias temas. Pasivaikščiojimų žanras turėtų skaitytoją įspėti ir apie kitą knygos savitumą - tai ne žinynas, o asmeniškas pasakojimas, kuriame nestinga įspūdžių, nuomonių ir prisiminimų.


„Daug kartų suplėšytas Lietuvos istorijos ir kultūros audinys išsaugojo nenutrauktas gijas, kurios kaip mitinės Ariadnės siūlas gali padėti rasti taką prie gyvojo vandens versmių, be kurių Vilnius nebūtų tuo, kas jis yra – vienas iš didžių Europos miestų, kurio nepažįstant ir nežinant apie čia besiskleidusią įvairialypę krikščioniškąją tradiciją neįmanoma kaip reikiant suprasti ne tik Lietuvos, bet ir Europos.“
Irena Vaišvilaitė


Irena Vaišvilaitė (g. 1954) kultūros istorikė, Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto, dėsto Vilniaus universitete. Tyrinėja XVII ir XX a. kultūros istoriją, ypač domisi religiniais kultūros aspektais.

„The New York Times“ bestseleris Nr. 1

Kaip išsaugoti gyvenimo prasmę mirties akivaizdoje? Ko griebtis, kai į gyvenimą negailestingai įsibrauna liga? Ką reiškia susilaukti kūdikio, kai tavo gyvybė pamažu blėsta?

Neurochirurgijos aukštumas pasiekusiam ir vos 36–erių sulaukusiam daktarui Paului Kalanithi diagnozuojamas ketvirtos stadijos plaučių vėžys. Ne vienus metus gydęs mirštančiuosius, jis pats tampa pacientu, be jokios savigailos kovojančiu už savo gyvybę.

„Įkvėpti tylą“ – tai atviras ir nuoširdus pasakojimas apie susitaikymą su žmogaus mirtingumu, daktaro ir paciento santykius, pasiryžimą dirbti net mirštant ir begalinę meilę gyvenimui. Paulas Kalanithi šios knygos pabaigti nespėjo, bet ji, atskleisdama vitališką žmogaus prigimtį ir stojišką laikyseną, pratęsia jo gyvenimą ir po mirties.

„Tikras, stebinantis, meistriškai parašytas ir drąsus vieno gyvenimo liudijimas.“
The Times

Paulas Kalanithi (1977–2015) buvo indų kilmės amerikietis neurochirurgas ir rašytojas. Stanfordo universitete jis įgijo anglų literatūros magistro laipsnį, vėliau baigė Jeilio medicinos mokyklą. Už mokslinius tyrimus neurochirurgijos srityje jam buvo įteiktas aukščiausias Amerikos neurochirurgijos akademijos apdovanojimas.

Spalvingas pradžiamokslis visoms merginoms, kurios ieško savo stiliaus, domisi mada ir jos užkulisiais.

* Svarbiausi mados istorijos įvykiai.
* Žymiausi dizaineriai, legendiniai drabužiai ir interviu su mados profesijų atstovais – viskas, ką privalai žinoti apie svaiginantį mados pasaulį ir jame dirbančius žmones.
* Medžiagos, svarbiausi rūbai ir aksesuarai bei jų deriniai, kuriais visada galima pasikliauti, kad atrodytum stilingai.
* Auksinės taisyklės ir patarimai, kaip patobulinti ir suformuoti savitą stilių, neatsiliekant nuo mados!
* Smagūs stiliaus testai ir puslapiai užrašams, kuriuose galėsi rašyti pastabas apie madą ir savo svajones!

Maud Gabrielson yra tarptautinio mados žurnalo „Grazia“ mados žurnalistė, savo karjerą pradėjusi nuo garsaus Elle.fr tinklaraščio. Kiekvieną savaitę ji atskleidžia naujausias stiliaus tendencijas ir aprašo mados pasaulio įvykius!
Alix de Moussac – iliustratorė ir stilistė, pirmuosius karjeros žingsnius žengė prestižiniuose mados namuose bei žurnaluose, tokiuose kaip „Vogue“. Prieš dešimt metų ji sukūrė apatinio trikotažo prekės ženklą „La Nouvelle“, jis iki šiol labai populiarus ir vertinamas ne tik Prancūzijoje, bet ir už jos ribų.

Žodyne yra apie 22 tūkstančius lietuvių kalbos žodžių bei posakių. Norvegiški atitikmenys pateikiami knyginės kalbos atmaina – bukmolu (bokmål). Žodyne pateikiama:
• bendrinės lietuvių kalbos pagrindinio žodyno fondo žodžiai;
• dažniausiai viešojoje kalboje vartojami terminai ir termininės reikšmės;
• šnekamosios kalbos žodžiai, dažnai vartojami kasdieninėje kalboje;
• vaizdingi pastovieji žodžių junginiai;
• gausūs aiškinamų žodžių vartosenos pavyzdžiai.