Negrožinė literatūra

„Mūsų meilė buvo toks gilus sapnas, kad niekam, nė vienam iš retų aplinkoje pasitaikiusių perspėjimų nepavyko manęs pažadinti. Groteskiškiausias košmaras. Bevardė prievarta.“

XX a. devintojo dešimtmečio vidurio Paryžiuje trylikametė V., auginama išsiskyrusios mamos, knygomis bando užpildyti tuštumą, kurią paliko tylos siena atsitvėręs tėvas. Per vieną vakarienę ji susipažįsta su G. – garsiu rašytoju, apie kurio skandalingą reputaciją nė nenutuokia. Penkiasdešimtmečio vyro charizma, panašumas į budistų vienuolį ir rodomas dėmesys iškart patraukia negražia save laikančią merginą. Ji greitai sulaukia laiško, kuriame G. pareiškia „privalantis“ pasimatyti. Netrukus nenuilstančiam, meilingam G. pavyksta įtikinti V. ir ši, vos sulaukusi keturiolikos, jam atsiduoda.

Ir kaip siaubingai V. nusivilia supratusi, kad G. nuo senų laikų kolekcionuoja paaugles meilužes ir meilužius, o šalyse, kur į nepilnamečių apsaugą žiūrima pro pirštus, mėgaujasi sekso turizmu. Už meilikaujančio menininko kaukės slypi grobuonis, užtariamas dalies literatūros pasaulio atstovų. Kol G. rašo jų meilės istorija paremtą romaną, V. stengiasi išsivaduoti iš jo įtakos gniaužtų. Išsiskyrus kančių keliai nesibaigia: rašytojas ir toliau kankina V., rašydamas knygas apie jųdviejų santykius ir persekiodamas ją laiškais.

Praėjus trisdešimčiai metų vienos iš didžiausių prancūzų leidyklų „Julliard“ vadovė Vanessa Springora (g. 1972), nuostabiai valdydama kalbą, pristato išskirtinius ir įžvalgius atsiminimus apie tai, kaip žinomas prancūzų rašytojas Gabrielis Matzneffas (g. 1936) užgrobė jos paauglystę. Ji aprašo nepaliaujamas manipuliacijas ir gąsdinantį situacijos dvilypumą, kurį patiria nesipriešinanti, įsimylėjusi nepilnametė auka. Ji taip pat kritikuoja tuomet Prancūzijoje vyravusį konformizmą ir kai kurių visuomenės sluoksnių nuolaidžiavimą įžymioms intelektualinio elito asmenybėms. Šie atsiminimai – ne tik ano laiko, bet ir šių dienų atspindys, universalus pasakojimas apie seksualinę galią ir manipuliaciją, traumą, išsilaisvinimą ir nuosavos istorijos susigrąžinimą.


„Aštrūs tarytum peilio ašmenys, į paširdžius kertantys atsiminimai. Šis skausmingas ir sykiu galingas tekstas veikia kaip atpildas."
Kate Elizabeth Russell

„Istorija primena paktą su nelabuoju. Ją išrašyti – tai išvaryti velnią. Ją perskaityti – tai visomis išgalėmis paremti šį išsižadėjimą ir pabusti iš letargo, kuris kartu su konformizmu, abejingumu ir susitaikymu dažnai grasina mus užliūliuoti.“
Elodie Pinel

„Šaltakraujiškai atskleisdama seksualinės prievartos mechanizmus, Springora geba peržengti vieno asmens interesus ir kvestionuoja visuomenės elgesį. Šia prasme „Abipusiu sutikimu“ – daug daugiau nei vieno žmogaus išpažintis.“
Nicole Grudlinger

Trečią „Lietuvos istorijos“ dalį istorikai Alfredas Bumblauskas ir Mangirdas Bumblauskas, kaip ir pirmas dvi, skiria jauniesiems skaitytojams. Kviečia juos išeiti iš pamokos ribų ir pasinerti į nuodugnesnius Lietuvos istorijos tyrinėjimus. Moko kritiškai vertinti nusistovėjusias tiesas, ieškoti savo atsakymų į keliamus klausimus. Be abejonės, knyga bus įdomi ir suaugusiesiems, girdėjusiems šeimos vyresniųjų pasakojimų apie „smetoninę Lietuvą“.

Autoriai, žaismingai provokuodami ar pateikdami, anot recenzentų, „nenunaudotus šaltinius“, skatina jaunąjį – ir ne tik – skaitytoją per gyvąją istoriją pažinti Vasario 16-osios Lietuvą. Aptaria du nepriklausomybės dešimtmečius, per kuriuos susiformavo modernioji lietuvių tauta, – nuo sudėtingomis sąlygomis sukurtos valstybės per pažangą ir augimą iki dramatiško Lietuvos valstybės praradimo.

Knygoje aptariami ne tik įtempti valstybės kūrimo ar praradimo etapai, bet ir tokios visus dominančios temos kaip krepšinis ir tarpukario gardėsiai arba kodėl to meto Kaunas kartais vadinamas „mažuoju Paryžiumi“.

Kaip ir ankstesnėse dalyse, šioje apstu įdomių, negirdėtų ar primirštų mūsų krašto istorijos faktų, iliustruojamų nematytais vaizdais, amžininkų atsiminimais ir ekspertų vertinimais.

Šia knyga siekiame prisidėti prie visapusiškos jauno žmogaus asmenybės formavimosi, nes šiandienos visuomenėje domėjimasis savo aplinkos, savo krašto istorija yra tapęs neatsiejama šio proceso dalimi.

Pagalba mokytojui
Pasitelkus šią knygą galima paįvairinti mokymo procesą, praturtinti pamokų medžiagą ne tik intriguojančiais siužetais ar įdomiais faktais, taip pat užuominomis skatinančiomis savarankiškai tyrinėti, vertinti istorijos faktus.

Pagalba mokiniui
Leidinys ne tik sudomins mūsų valstybės istorija, patenkins žinių troškimą, bet ir padės mokytis: prie paauglio patirčių priartinta medžiaga, vaizduotę žadinančios užduotys leis daug lengviau perprasti mokykloje dėstomas Lietuvos istorijos temas, įpratins kritiškai vertinti įvairius procesus, greičiau atrasti reiškinių ir įvykių sąsajas, pagaliau – apmąstyti savo kartos uždavinius ir vietą garbingų Lietuvos kartų grandinėje.

Bestselerio nr. 1 „Pravieniškių mafija“ autoriaus nauja knyga.

Žurnalistinis tyrimas apie skandalingus korumpuotų pareigūnų nusikaltimus.

Policijos dievai – dar visai neseniai Šiauliuose veikęs nusikalstamas susivienijimas, kuriam priklausė su organizuotomis kriminalinėmis grupuotėmis kovoti turėję elitinio policijos skyriaus pareigūnai. Pavyzdingų, dorų ir gerai dirbančių policininkų įvaizdį viešai kūrę kriminalistai slapta patys darė nusikaltimus: klastojo baudžiamąsias bylas ir už grotų siuntė ne tik nusikalstamo pasaulio autoritetus, bet ir visiškai nekaltus žmones.

Naujame žurnalistiniame tyrime Dainius Sinkevičius aprašo tamsiąją policijos pareigūnų darbo pusę ir pateikia dar neskelbtų faktų apie policininkų įvykdytus sunkius nusikaltimus: kaip per kratas jie pasisavindavo didelius kiekius kontrabandinių cigarečių ir narkotikų, o paskui juos parduodavo kriminaliniams nusikaltėliams. Vienas pagrindinių šios istorijos veikėjų – slaptasis policijos bendradarbis, kuriam policininkai nekliudė prekiauti narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Už tai policijos agentas turėdavo liudyti policininkų sukurptose bylose, o išgalvotais pasakojimais tikėjo ne tik policijos vadovybė, bet ir prokurorai bei teisėjai.

„Policijos dievai“ – knyga apie realybę, kurios daugybę metų niekas nenorėjo matyti: su nusikaltėliais kovoję pareigūnai perėjo į įstatymų pažeidėjų pusę ir elgėsi net įžūliau nei nusikalstamo pasaulio šulai.

„Istorija tokia sukrečianti, kad kartais net sunku patikėti, jog tai tikri faktai, o policininkai lyg pavojingi nusikaltėliai veikė ne laukiniais devyniasdešimtaisiais, bet dabar.“
Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, „Delfi“ vyriausioji redaktorė

Dainius Sinkevičius – kriminalinės publicistikos žurnalistas, naujienų portalo „Delfi“ specialusis korespondentas, už publikacijas apie korupciją ir teismų veiklą apdovanotas įvairiomis premijomis. Europos Komisija jį yra pripažinusi tolerantiškiausiu žurnalistu Lietuvoje. D. Sinkevičiui įteiktas nacionalinis apdovanojimas už žodžio laisvės gynimą. 2018 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė autorių įvertino kaip žurnalistą, svariai prisidėjusį prie teisėsaugos institucijų veiklos skaidrinimo, ir už nuopelnus valstybei skyrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį. Pirma D. Sinkevičiaus kriminalinės publicistikos knyga „Pravieniškių mafija“ (2018, „Baltos lankos“) sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio. „Policijos dievai“ – antra autoriaus knyga.

„Nugyvenau jau ištisą šimtmetį ir žinau, ką reiškia žvelgti blogiui į akis. <…> Papasakosiu tau savo istoriją. Joje daug liūdesio, baisios tamsos ir sielvarto. Bet galiausiai tai laiminga istorija, kadangi laimė yra tai, ką galime pasirinkti. Viskas priklauso nuo tavęs paties.“

Eddie Jaku visada save laikė pirmiausia vokiečiu ir tik paskui žydu. Jis didžiavosi savo šalimi. Bet viskas pasikeitė 1938-ųjų lapkritį per Krištolinę naktį, kai jis buvo sumuštas, suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Per kitus septynerius metus Eddie kasdien patirdavo neįsivaizduojamą siaubą. Pirmiausia Buchenvalde, paskui Aušvice, o tada, baigiantis karui, – per Mirties maršą iš Aušvico. Jis prarado šeimą, draugus, šalį. Bet išgyveno. Todėl pažadėjo sau kiekvieną dieną būti laimingas ir šypsotis. Pasakodamas savo istoriją, Eddie norėjo pagerbti žuvusiuosius, pasidalinti savo išmintimi ir mintimis, kaip nugyventi šviesiausią gyvenimą, ištvėrus tamsiausius laikus. Jis nugyveno 101 metus ir manė esąs laimingiausias žmogus šioje Žemėje.

„Atsiminimai, įprasminantys vilties, meilės, paramos vienas kitam svarbą.“

Times

„Perskaitęs Eddie Jaku knygą jautiesi, tarsi būtum suradęs naują draugą… Nuostabūs ypatingo žmogaus atsiminimai.“

Daily Telegraph

„Eddie pasakojimas suteikia paguodą šiais iššūkių kupinais laikais.“

Weekend Post

Eddie Jaku (Edis Jaku, tikr. Abraham Salomon Jakubowicz, 1920–2021), išgyvenęs Buchenvaldo ir Aušvico koncentracijos stovyklas, su žmona ir sūnumi persikėlė į Australiją. Sidnėjuje įkūrė sėkmingą verslą, buvo vienas iš Sidnėjaus žydų muziejaus steigėjų ir savanorių. 2013 m. apdovanotas Australijos ordino medaliu už nuopelnus žydų bendruomenei. Sulaukęs 99-erių, savo gyvenimo istorija pasidalino „TEDxSydney 2019“, sulaukęs 100 metų jubiliejaus išleido atsiminimus „Laimingiausias žmogus Žemėje“.

GERIAUSIA NEGROŽINĖ VERSTINĖ KNYGA 2021

Šioje knygoje dr. Merlinas Sheldrake'as leidžiasi į žavingą nuotykį ir tyrinėja fantastišką, keistą ir nuostabų grybų pasaulį: šie beveik visą gyvybę Žemėje palaikantys organizmai niekuomet nepaliauja stebinti. Tai nei augalas, nei gyvūnas, jų randama visame pasaulyje, ore ir mūsų kūnuose. Grybai sprendžia užduotis neturėdami smegenų, gali pribloškiamai taikliai manipuliuoti gyvūnų elgesiu. Davę mums duonos, alkoholinių gėrimų ir gyvybę gelbstinčių vaistų, grybai formavo žmonijos istoriją, o visuomenę nuo pat Antikos laikų stebinusios grybų psichodelinės savybės palengvino nemažai psichikos ligų simptomų. Grybų gebėjimas virškinti plastiką, sprogmenis, pesticidus ir žaliavinę naftą yra pasitelkiamas pažangiausioms technologijoms, o atradus, kad jie jungia augalus požeminiais tinklais, „miško internetu“, pakito ir tai, kaip suvokiame ekosistemas. Tačiau didumą gyvenimo grybai nugyvena slapčiomis, o daugiau nei devyniasdešimt procentų jų rūšių iki šiol nėra aprašyta.

„Raizgus gyvenimas“ – tai suvokimą plečianti kelionė į slaptą gyvybės karaliją. Ši knyga parodo, kad be grybų nesuprastume planetos, kurioje gyvename, jie taip pat būtini norint suvokti, kaip mes mąstome, jaučiame ir elgiamės. Kuo daugiau sužinome apie grybus, tuo labiau neįmanomas be jų atrodo gyvenimas.

„Nepaprastai puiki!“
Margaret Atwood

„Aktuali ir reikalinga.“
Helen Macdonald

„Keičianti matymą.“
Robert Macfarlane

Dr. Merlin Sheldrake (Merlinas Šeldreikas, gim. 1987) – britų biologas ir rašytojas. Atlikęs tyrimą apie požeminius Panamos atogrąžų miškų grybų tinklus, Kembridžo universitete jis apgynė atogrąžų ekologijos mokslų daktaro laipsnį. „Raizgus gyvenimas“ – jo pirmoji knyga, 2020-2021 m. nominuota daugeliui premijų, tarp kurių: „British Book Awards“, „Royal Society Science Book Prize“, „Goodreads Choice Awards“; 2021 m. ji apdovanota „Wainwright Prize for Global Conservation Writing“ ir kt. premijomis. Sheldrake'o tyrinėjimai apima platų lauką – nuo grybų biologijos iki Amazonijos etnobotanikos istorijos. Jis yra entuziastingas aludaris ir fermentuotojas, taip pat muzikantas, groja pianinu ir akordeonu.

„Dabar myliu save. Meilė sau reiškia, kad mano santykis su savimi grįstas pasitikėjimu ir ištikimybe. Tikiu, kad visuomet palaikysiu save, tad esu ištikima vidiniam balsui. Verčiau nepatenkinsiu kitų lūkesčių nei apleisiu save. Verčiau nuvilsiu kitus nei nuvilsiu save. Verčiau atsisakysiu kitų nei
savęs. Būsiu su savimi, kol mirtis mus išskirs.“

Visą gyvenimą Glenonė buvo „teisinga“ mergaitė, dukra, draugė, žmona, moteris, mama. Ji klausėsi, kas jai sakoma, ir sekė tuo, kuo buvo liepiama sekti. Nors viduje nuolat jautė kankinantį neteisybės jausmą, iš visų jėgų stengėsi užgniaužti kylantį nepasitenkinimą. Bet vieną dieną viskas pasikeitė: renginyje, kur turėjo pristatyti netrukus pasirodysiančią knygą, Glenonė sutiko savo gyvenimo meilę – karjerą baigusią futbolininkę Ebę, ir galvoje aiškiai, ryžtingai išgirdo save tariant: „Štai ji.“ Pirmą kartą žodžiai, pakeisiantys visą tolesnį Glenonės gyvenimą, nebuvo primesti iš išorės, o kilo jai pačiai iš vidaus. Ir ją išlaisvino.

Įkvepianti Glennon Doyle prisiminimų ir patarimų knyga „Nesutramdyta“ skaitytojams atskleidžia, kaip laimė ir ramybė mus užplūsta, vos tik nustojame elgtis pagal kitų mums primestas taisykles ir lūkesčius, ir trumpomis atviromis kasdienio gyvenimo istorijomis perduoda kiekvienai moteriai būtiną išgirsti žinutę: nustok pataikauti, pradėk gyventi. Nes, kaip teigia autorė, „kuo drąsesnės esame, tuo geriau mums sekasi.“

„Išlaisvina emociškai, dvasiškai ir fiziškai.“
Elizabeth Gilbert, „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė

„Nesutramdyta“ kupina nuostabiai taiklių įžvalgų apie tai, ką reiškia būti moterimi šiandienos pasaulyje.“
Reese Witherspoon, aktorė, režisierė

„Tai kiekvienos moters įgalinimo ir meilės sau maldaknygė, kurios centre – drąsi, niekam nepataikaujanti ir nesiteisinanti savojo balso ir savo esybės atradimo istorija.“
Publishers Weekly


Glennon Doyle (gim. 1976) – amerikiečių rašytoja, aktyvistė, tinklalaidės „We Can Do Hard Things“ kūrėja, trijų vaikų mama, Lietuvos skaitytojams jau pažįstama iš savigalbos knygos „Išlik kovotoja“ („Vaga“, 2017). Neįtikėtino populiarumo sulaukusi naujausia autorės knyga „Nesutramdyta“ ilgai išliko „New York Times“ bestselerių viršūnėse ir įkvėpė daugybę moterų ieškoti tikrojo, nesutramdyto savo vidinio balso, leidžiančio atrasti laimę ir mėgautis vidine ramybe.

Paverskite savo intymųjį gyvenimą erotine ekstaze padedami „Moderniosios Kama Sutros“ – knygos, kuri unikaliai interpretuoja seniausią, žinomiausią ir atviriausią kada nors parašytą intymiųjų malonumų vadovėlį.
Daugiau nei du šimtai nuotraukų, padėsiančių jums ir jūsų partneriui palaipsniui perprasti keturiasdešimt knygoje iliustruotų pozų.

Praktiniai patarimai, padėsiantys jums ištobulinti savo mylėjimosi techniką ir pakylėti erotinį malonumą į naujas aukštumas
Rytų erotika – atviros senovinių tekstų citatos apie gundymo meną.

Vieną vakarą Lori gyvenimas sudūžta į šipulius. Ištikta asmeninės krizės ir negalėdama sutramdyti ašarų, pati būdama sėkminga psichoterapeutė, ji suvokia, kad šįsyk vien draugų paguodos nepakaks – reikia specialisto. Ir čia pasirodo Kendelas, psichoterapeutas tarsi iš pasenusio vadovėlio: plinkančiu viršugalviu, pakumpusiais pečiais, dėvintis rusvus drabužius ir sienas išdabinęs diplomais. Tik pirmas žvilgsnis dažnai būna apgaulingas.

Padedama Kendelo, ilgainiui Lori ima suvokti, kad ją šiuo metu kankinantys klausimai niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos jai kasdien užduoda jos pačios pacientai: visus idiotais laikantis Holivudo scenaristas, nepagydomos formos vėžiu serganti jaunamartė, per gimtadienį nusižudyti ketinanti vieniša moteriškė ir savęs pamilti neįstengianti dvidešimt penkerių mergina. Jie visi išgyvena tą patį skausmą, baimę, netikrumą ir lyg rate besisukančios voverės pasakoja vis tas pačias istorijas. Kurias, Lori žino, galima pakeisti.

„Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ – atviri, šmaikštūs, kartais kiek kandūs memuarai, kuriuose kiekvienas atpažins dalelę savęs. Gottlieb kviečia pažvelgti iš abiejų pusių – ir psichoterapeuto, ir paciento, įsiklausyti ir priimti tiesą, kurią dažnai stengiamės nuslėpti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs, atpažinti mus gniuždančias istorijas, išmokti joms pasipriešinti ir patikėti, kad niekada ne vėlu viską pradėti iš naujo.

„Psichoterapijos įžvalgos pinasi su asmeniniais pastebėjimais ir lengvai perteikiamais patarimais. Jokių pamokslų ir bejausmių teorijos atpasakojimų. Viskas tikra ir artima.“
New York Journal of Books

„Gottlieb mus dar kartą įtikina, kokia vertinga yra psichoterapija.“
Washington Post


Lori Gottlieb (Lori Gotlyb, gim. 1966) – psichoterapeutė, savigalbos knygų autorė, patarimų skilties „Mieloji psichoterapeute“, spausdinamos žurnale „Atlantic“, ir to paties pavadinimo tinklalaidės kūrėja. Jos skaitytas TED pranešimas 2019 metais buvo vienas žiūrimiausių. Gottlieb memuarų ir patarimų knyga „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ ilgai išliko perkamiausių „New York Times“ negrožinių knygų sąraše, o televizija ABC paskelbė pagal knygą kurianti serialą.

Tai pirmasis gidas visiems jaunuoliams, kurie už savo finansinę situaciją nori būti atsakingi patys: sumaniai ir atsakingai tvarkytis su pinigais, išmokti taupyti, investuoti ir pasirūpinti karjera ar įsteigti nuosavą verslą.

Finansų ekspertė Jūratė Cvilikienė ir žinomi sėkmingi žmonės Lietuvoje – Beata Nicholson, Orijus Gasanovas, Rimvydas Širvinskas (Makalius), Ieva Krivickaitė, Tautvydas Marčiulaitis ir Laurynas Zmejauskas – dalijasi įkvepiančiomis istorijomis, nuotykiais, praktiniais patarimais bei įžvalgomis ir padeda atsakyti į svarbiausius klausimus, susijusius su pinigais, nuolat kylančius jaunam žmogui:

– Kaip valdyti pinigus ir sutaupyti?
– Kaip ir kur užsidirbti?
– Kaip sukurti karjerą?
– Kaip sukurti verslą?
– Kaip investuoti?
– Kaip savanorystė gali padėti atrasti save?


Rekomenduojama 12-18 m. amžiaus jaunuoliams, jų tėvams ir vyresniųjų klasių ekonomikos mokytojams.


Knygos turinys sukurtas „Swedbank“ lėšomis. Siekdami didinti finansinių žinių prieinamumą, „Swedbank“ šių leidinių padovanojo visoms Lietuvos savivaldybių bibliotekoms ir organizacijos „Gelbėkit vaikus“ kuruojamiems vaikų dienos centrams.

„Nusprendžiau užfiksuoti moters aistros karštį ir skausmą, kad vyrai ir kitos moterys geriau ją suprastų prieš pasmerkdami.“

Megė, jauna moteris, kurią kitos moterys, dar jaunesnės, vadina kekše. Ji kaltinama tuo, kad užmezgė santykius su savo vedusiu mokytoju. Jos istorija pateikiama teismo prisiekusiesiems. Daugelis šią moterį ir jos seksualinę patirtį atstumia. Kada, kodėl ir kas tiki moterimis – ir kada, kodėl ir kas jomis netiki?

Lina, namų šeimininkė iš Indianos. Daugelį metų jos niekas nebučiavo. Tačiau ji delsia palikti savo vyrą, nes neturi pinigų gyventi atskirai. Vėliau ji laukia, kol kitas vyras paliks savo žmoną. Paskui laukia vėl.

Sloun, sėkminga restorano savininkė. Leidžia savo vyrui stebėti, kaip ji užsiima seksu su kitais. Kartkartėmis lovoje atsiduria dvi poros, bet dažniausiai Sloun vyras tiesiog stebi – vaizdo įraše arba tiesiogiai – ją su kitu vyru. Sloun graži. Vyras žiūri, kaip ji miega su kitais, o už jų miegamojo lango atsiveria plati putojančio vandenyno panorama.

Tirdama šias trijų paprastų moterų intymaus gyvenimo istorijas, Lisa Taddeo užtruko aštuonerius metus, šešis kartus apvažiavo šalį, kraustėsi gyventi ten, kur gyveno šios moterys. Akis į akį valandų valandas klausėsi intymiausių jų gyvenimo liudijimų, kad galėtų geriau suprasti jų likimus, kad suteiktų joms galimybę kalbėti ir būti išgirstoms. „Trys moterys“ – ilgų pokalbių, žurnalistinio virtuoziškumo ir literatūrinio talento jungtis, kuri moters geismą, meilę, seksualinius poreikius, dužusias viltis atskleidžia be pagražinimų ir labai atvirai – su visais sudėtingais ir nepatogiais niuansais. Tai ne tik šių moterų istorijos – tai ir mūsų istorijos.

„Moters geismo vivisekcija.“
Washington Post

„Pasaulio moterims, kurios jaučia, kad jų seksualinių troškimų nepaisoma ir kad jų balso nesiklausoma.“
Sunday Times

„Drąsus kūrinys, pasirodęs pačiu laiku.“
New Statement

„Nėra žemėje moters, kuri pašėlusiai plakančia širdimi neatpažintų to, ką teko patirti Megei, Linai ar Sloun.“
Observer

Lisa Taddeo (Liza Tadeo, g. 1980) – amerikiečių žurnalistė ir rašytoja. Jos tekstai spausdinti „New York Magazine“, „Granta“, „Esquire“, „Elle“, „Glamour“ ir kituose leidiniuose, apsakymai pelnė du literatūros apdovanojimus „Pushcart Prize“. „Trys moterys“ – debiutinė autorės knyga, užkopusi į „New York Times“, „Sunday Times“ ir „Der Spiegel“ bestselerių sarašų pirmąją vietą. Ši knyga laimėjo negrožinės metų knygos titulą knygynų tinklo „Foyles“ (2019) ir „British Book Awards“ (2020) apdovanojimuose. Lisa Taddeo su vyru ir dukterimi gyvena Konektikute.

„Nugyvenau jau ištisą šimtmetį ir žinau, ką reiškia žvelgti blogiui į akis. <…> Papasakosiu tau savo istoriją. Joje daug liūdesio, baisios tamsos ir sielvarto. Bet galiausiai tai laiminga istorija, kadangi laimė yra tai, ką galime pasirinkti. Viskas priklauso nuo tavęs paties.“

Eddie Jaku visada save laikė pirmiausia vokiečiu ir tik paskui žydu. Jis didžiavosi savo šalimi. Bet viskas pasikeitė 1938-ųjų lapkritį per Krištolinę naktį, kai jis buvo sumuštas, suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Per kitus septynerius metus Eddie kasdien patirdavo neįsivaizduojamą siaubą. Pirmiausia Buchenvalde, paskui Aušvice, o tada, baigiantis karui, – per Mirties maršą iš Aušvico. Jis prarado šeimą, draugus, šalį. Bet išgyveno. Todėl pažadėjo sau kiekvieną dieną būti laimingas ir šypsotis. Pasakodamas savo istoriją, Eddie norėjo pagerbti žuvusiuosius, pasidalinti savo išmintimi ir mintimis, kaip nugyventi šviesiausią gyvenimą, ištvėrus tamsiausius laikus. Jis nugyveno 101 metus ir manė esąs laimingiausias žmogus šioje Žemėje.

„Atsiminimai, įprasminantys vilties, meilės, paramos vienas kitam svarbą.“

Times

„Perskaitęs Eddie Jaku knygą jautiesi, tarsi būtum suradęs naują draugą… Nuostabūs ypatingo žmogaus atsiminimai.“

Daily Telegraph

„Eddie pasakojimas suteikia paguodą šiais iššūkių kupinais laikais.“

Weekend Post

Eddie Jaku (Edis Jaku, tikr. Abraham Salomon Jakubowicz, 1920–2021), išgyvenęs Buchenvaldo ir Aušvico koncentracijos stovyklas, su žmona ir sūnumi persikėlė į Australiją. Sidnėjuje įkūrė sėkmingą verslą, buvo vienas iš Sidnėjaus žydų muziejaus steigėjų ir savanorių. 2013 m. apdovanotas Australijos ordino medaliu už nuopelnus žydų bendruomenei. Sulaukęs 99-erių, savo gyvenimo istorija pasidalino „TEDxSydney 2019“, sulaukęs 100 metų jubiliejaus išleido atsiminimus „Laimingiausias žmogus Žemėje“.

„Kūnas, jei galite pasitraukti jam iš kelio, yra puikus save keičiantis organizmas, kuris nori pasveikti.“

Harvardo universiteto dėstytojas, gydytojas Jeffrey Redigeris spontanišku išgijimu susidomėjo daugiau kaip prieš penkiolika metų. Vakarų medicina šiuo klausimu visada buvo nusiteikusi gana skeptiškai: netikėtus išgijimus laikydavo tiesiog laimingais atsitiktinumais. Tačiau Redigeris jautė, kad vis dažniau jo kelyje pasitaikantys spontaniški išgijimai slepia kai ką svarbaus, galinčio amžiams pakeisti gydymo metodus ir suteikti ligoniams antrą progą.

Redigeris ėmėsi tirti pavienius „stebuklingus“ atvejus, kalbinti netikėtai pasveikusiuosius, naršė medicinos istoriją ir kelis kartus lankėsi dvasinio gydymo centruose. Ilgainiui jis pastebėjo kelis bendrus veiksnius, turinčius įtakos išgyjant: mitybos pertvarka, reakcijos į stresą pokytis, imuninės sistemos gydymas bei savo gyvenimo ir tapatybės persvarstymas – visa tai padėdavo žmonėms išsikapstyti. Šie keturi sveikatos ramsčiai Redigeriui leido suprasti, kad mintys ir kūnas patys turi nepaprastos galios gydyti.

Knygoje J. Redigeris pasakoja ne vieno pasveikusiojo istoriją, ieško sėkmės priežasčių, pateikia patarimų, kaip sukurti palankią sveikti fizinę ir psichologinę aplinką, ir skatina priimti savaiminių išgijimų išmintį bei derinti ją su šiuolaikinės medicinos pasiekimais, kad šis procesas taptų įmanomas didesnei grupei žmonių ir nebebūtų laikomas vien atsitiktiniu stebuklu.


„Vos baigęs skaityti „Išgijusius“, užsakiau knygą visiems artimiesiems ir brangiausiems draugams. Ir atnaujinau kitos dienos valgiaraštį.“
Washington Post


Jeffrey Rediger, dr. (Džefri Rediger) – McLeano ligoninės, vienos iš geriausių psichiatrijos institucijų JAV ir novatoriškų neuromokslo tyrimų lyderės, vadovas, gydytojas, Harvardo medicinos mokyklos dėstytojas. „Išgiję“ – spontaniško išgijimo priežasčių paieškos, išgijusiųjų istorijos ir patarimai ligoniams bei norintiems užkirsti kelią ligai.

„New York Times" bestseleris
Yuval Noah Harari ir Carlo Rovelli knygų gerbėjams!

Dauguma istorikų tyrinėti renkasi labai konkrečias temas: vieną istorinį laikotarpį, iškilų asmenį, reikšmingą įvykį... O kas nutiktų, jei kas nors pamėgintų apžvelgti viską nuo pradžių pradžios, nuo Didžiojo Sprogimo, iki pat šių dienų ir net to, kas pasaulio laukia ateityje? Ar toks plačiai aprėpiantis žvilgsnis pakeistų tai, kaip matome save, kaip suprantame savo vietą Žemėje ir kaip priimame savo egzistenciją šioje begalinėje erdvėje, šiame neaprėpiamame laike?

Tai klausimai, į kuriuos dar 1991-aisiais pasiryžo atsakyti istorikas Davidas Christianas, anksčiau tyrinėjęs nacionalines ir imperijų istorijas, išryškinusias fundamentalų žmonijos susiskaldymą. Mokslininkas norėjo parodyti, jog iš tiesų pasaulis turi vieną istoriją – vieną bendrą pasakojimą apie visa ko kilmę. Taip atsirado Didžiosios istorijos disciplina. Sujungdamas fizikos, biologijos, istorijos ir daugelio kitų mokslo sričių žinias, autorius kuria nuoseklų 13,8 milijardų metų aprėpiantį pasakojimą, gilinasi į kertinius didžiosios istorijos įvykius, nulėmusius svarbiausius pokyčius, ir demonstruoja esmines visa ko sąsajas, pasaulį padariusias tokį, kokį regime šiandien.

„Kruopščiai supinti faktai ir originalios įžvalgos."
Bill Gates

„D. Christianas rado veiksmingą būdą pasinaudoti istorija, kad viskas, ką žinome apie pasaulį, pagaliau rastų sau vietą ir susijungtų į darnų pasakojimą. Stulbinantis pasiekimas."
Carlo Rovelli, „Septynių trumpų fizikos pamokų" autorius

„Trumpa Visatos istorija. Nuostabiai ir įtaigiai papasakota."
Wall Street Journal

David Christian (Deividas Kriščianas, g. 1946) – istorijos profesorius, Sidnėjaus Makvorio universiteto Didžiosios istorijos instituto direktorius, daugybės mokslinių straipsnių ir knygų autorius. 2011 m. kartu su Billu Gatesu inicijavo „Didžiosios istorijos projektą", dėl kurio ši disciplina atsidūrė tūkstančių vidurinių ir aukštųjų mokyklų programose. „Didžioji istorija, arba pasakojimas apie Visatos, Žemės ir žmonijos kilmę" greitai pelnė skaitytojų simpatijas ir netrukus įsitvirtino tarp perkamiausių „New York Times" knygų.

„Nugyvenau jau ištisą šimtmetį ir žinau, ką reiškia žvelgti blogiui į akis. <…> Papasakosiu tau savo istoriją. Joje daug liūdesio, baisios tamsos ir sielvarto. Bet galiausiai tai laiminga istorija, kadangi laimė yra tai, ką galime pasirinkti. Viskas priklauso nuo tavęs paties.“

Eddie Jaku visada save laikė pirmiausia vokiečiu ir tik paskui žydu. Jis didžiavosi savo šalimi. Bet viskas pasikeitė 1938-ųjų lapkritį per Krištolinę naktį, kai jis buvo sumuštas, suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Per kitus septynerius metus Eddie kasdien patirdavo neįsivaizduojamą siaubą. Pirmiausia Buchenvalde, paskui Aušvice, o tada, baigiantis karui, – per Mirties maršą iš Aušvico. Jis prarado šeimą, draugus, šalį. Bet išgyveno. Todėl pažadėjo sau kiekvieną dieną būti laimingas ir šypsotis. Pasakodamas savo istoriją, Eddie norėjo pagerbti žuvusiuosius, pasidalinti savo išmintimi ir mintimis, kaip nugyventi šviesiausią gyvenimą, ištvėrus tamsiausius laikus. Jis nugyveno 101 metus ir manė esąs laimingiausias žmogus šioje Žemėje.

„Atsiminimai, įprasminantys vilties, meilės, paramos vienas kitam svarbą.“

Times

„Perskaitęs Eddie Jaku knygą jautiesi, tarsi būtum suradęs naują draugą… Nuostabūs ypatingo žmogaus atsiminimai.“

Daily Telegraph

„Eddie pasakojimas suteikia paguodą šiais iššūkių kupinais laikais.“

Weekend Post

Eddie Jaku (Edis Jaku, tikr. Abraham Salomon Jakubowicz, 1920–2021), išgyvenęs Buchenvaldo ir Aušvico koncentracijos stovyklas, su žmona ir sūnumi persikėlė į Australiją. Sidnėjuje įkūrė sėkmingą verslą, buvo vienas iš Sidnėjaus žydų muziejaus steigėjų ir savanorių. 2013 m. apdovanotas Australijos ordino medaliu už nuopelnus žydų bendruomenei. Sulaukęs 99-erių, savo gyvenimo istorija pasidalino „TEDxSydney 2019“, sulaukęs 100 metų jubiliejaus išleido atsiminimus „Laimingiausias žmogus Žemėje“.

Lietuvos prezidento institucija formavosi per trisdešimt Nepriklausomybės metų, bet dėl mūsų prezidentų galios ir vaidmens vis dar kyla diskusijų. Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?

Politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis, remdamasis per daugelį metų sukauptais sociologiniais duomenimis, moksliniais tyrimais, politikos ekspertų ir dalyvių komentarais, prezidentų biografijomis ir asmeniniais pokalbiais su jais, knygoje „Mums reikia vado?“ atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų apie Lietuvos prezidento instituciją, lygina buvusius ir esamus prezidentus bei aptaria jų reikšmę šalies politikai nuo Nepriklausomybės atgavimo iki pat šių dienų.

„Mokslininkai turi eiti į žmones ir pasakoti apie mus supantį pasaulį remdamiesi ne nuojautomis, stereotipais ar gandais, o duomenimis, tyrimais ir nuolatiniu informacijos tikrinimu. Dr. Mažvydas Jastramskis šioje knygoje tą ir daro: kiekvieną savo teiginį paremia duomenimis ir argumentais, o ne rašo šakėmis ant vandens.“
Paulius Ambrazevičius, bičiulis

„Kaip atsitiko, kad rengiant Lietuvos Konstituciją buvo svarstomi radikaliai skirtingi LR Prezidento įtakos variantai? Pagal kokius scenarijus dirbo ligšioliniai šalies vadovai ir kiek juos veikė aplinkybės, o kiek jie patys veikė aplinkybes? Ar Lietuva turėjo savąjį de Gaulle'į ir kas bendra tarp Gitano Nausėdos ir Kamerūno prezidentūrų? Duomenų apie tai pateikia Mažvydas Jastramskis, naujausiųjų laikų istorijoje ieškodamas atsakymo, kokio tauta norėtų vado. Knyga labai lengvai skaitoma ir turi žavių asmeninių detalių, tokių kaip mamos blynai šalia Rolando Pakso helikopterio arba lažybos dėl Valdo Adamkaus.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

Mažvydas Jastramskis (g. 1985) – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politikos mokslų daktaras, trijų Lietuvos nacionalinių rinkiminių studijų narys. Jo komentarai reguliariai publikuojami portalo „Delfi“ skiltyje „Nuomonių ringas“, o įžvalgos asmeninėje „Facebook“ paskyroje sulaukia daugybės reakcijų ir skatina diskusijas aktualiais politiniais klausimais. „Mums reikia vado?“ – pirmoji autorinė M. Jastramskio knyga, siekianti plačiąją visuomenę supažindinti su Lietuvos prezidento institucijos užkulisiais ir palyginti Lietuvos prezidentus, per 30 metų ėjusius šias pareigas.

Lietuvos prezidento institucija formavosi per trisdešimt Nepriklausomybės metų, bet dėl mūsų prezidentų galios ir vaidmens vis dar kyla diskusijų. Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?

Politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis, remdamasis per daugelį metų sukauptais sociologiniais duomenimis, moksliniais tyrimais, politikos ekspertų ir dalyvių komentarais, prezidentų biografijomis ir asmeniniais pokalbiais su jais, knygoje „Mums reikia vado?“ atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų apie Lietuvos prezidento instituciją, lygina buvusius ir esamus prezidentus bei aptaria jų reikšmę šalies politikai nuo Nepriklausomybės atgavimo iki pat šių dienų.

„Mokslininkai turi eiti į žmones ir pasakoti apie mus supantį pasaulį remdamiesi ne nuojautomis, stereotipais ar gandais, o duomenimis, tyrimais ir nuolatiniu informacijos tikrinimu. Dr. Mažvydas Jastramskis šioje knygoje tą ir daro: kiekvieną savo teiginį paremia duomenimis ir argumentais, o ne rašo šakėmis ant vandens.“
Paulius Ambrazevičius, bičiulis

„Kaip atsitiko, kad rengiant Lietuvos Konstituciją buvo svarstomi radikaliai skirtingi LR Prezidento įtakos variantai? Pagal kokius scenarijus dirbo ligšioliniai šalies vadovai ir kiek juos veikė aplinkybės, o kiek jie patys veikė aplinkybes? Ar Lietuva turėjo savąjį de Gaulle'į ir kas bendra tarp Gitano Nausėdos ir Kamerūno prezidentūrų? Duomenų apie tai pateikia Mažvydas Jastramskis, naujausiųjų laikų istorijoje ieškodamas atsakymo, kokio tauta norėtų vado. Knyga labai lengvai skaitoma ir turi žavių asmeninių detalių, tokių kaip mamos blynai šalia Rolando Pakso helikopterio arba lažybos dėl Valdo Adamkaus.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

Mažvydas Jastramskis (g. 1985) – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politikos mokslų daktaras, trijų Lietuvos nacionalinių rinkiminių studijų narys. Jo komentarai reguliariai publikuojami portalo „Delfi“ skiltyje „Nuomonių ringas“, o įžvalgos asmeninėje „Facebook“ paskyroje sulaukia daugybės reakcijų ir skatina diskusijas aktualiais politiniais klausimais. „Mums reikia vado?“ – pirmoji autorinė M. Jastramskio knyga, siekianti plačiąją visuomenę supažindinti su Lietuvos prezidento institucijos užkulisiais ir palyginti Lietuvos prezidentus, per 30 metų ėjusius šias pareigas.

„Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ man atrodo labai vertinga knyga, nes suteikia skaitytojams viltį, kad įvairios bėdos gali būti koreguojamos. Kai suaugę alkoholikų vaikai įsisąmonina, kas jiems atsitiko, ir supranta, kad vaikystėje buvo priklausomi nuo tėvų ir negalėjo nieko pakeisti, – jie pradeda sveikti.“
Eugenijus Laurinaitis, gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, Vilniaus universiteto docentas, Europos psichoterapijos asociacijos generalinis sekretorius

Knyga „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ skiriama visiems, augusiems alkoholiu piktnaudžiavusių tėvų ar kitose nedarniose šeimose, todėl šiandien:
- patiriantiems kaustantį nerimą;
- nemokantiems savęs mylėti;
- turintiems polinkį į darboholizmą;
- jaučiantiems vidinę tuštumą;
- priklausomiems nuo savo partnerių;
- norintiems kontroliuoti kitus;
- nuodijantiems organizmą persivalgymu.

Pasitelkus gydomuosius psichoanalizės metodus, knygoje ieškoma atsakymų, kaip nugalėti vidinį kritiką, įgyti psichologinį atsparumą, atrasti seksualinį tapatumą ar įveikti priklausomybę nuo greitųjų angliavandenių ir cukraus.

Žurnalistė Gintarė Jankauskienė jautriai pasakoja žmonių, užaugusių nedarniose šeimose, istorijas, atskleisdama jų drąsą keistis ir suprasti savo elgesio priežastis bei nupasakodama sveikimo kelyje kylančius iššūkius. Psichoanalitikė Agnė Kirvaitienė ne tik profesionaliai komentuoja dešimt knygos istorijų ir pateikia būdų, kaip spręsti įvairias gyvenimo problemas, bet ir atskleidžia, kas iš tiesų glūdi už psichiką varginančių įkyrių simptomų.

Agnė Kirvaitienė – gydytoja psichiatrė-psichoanalitikė, nuo 2006 m. dirba savo įkurtame Vilniaus psichoterapijos centre. Be individualių konsultacijų, jau 10 m. veda psichoterapines grupes.

Gintarė Jankauskienė – knygų apie sėkmingą nevaisingų šeimų patirtį „Kai atgimsta viltis“ (2016) ir nerimo sutrikimų gydymą „Panikos priepuoliai“ (2018) autorė. Kauno kolegijos Medicinos fakultete studijuoja socialinį darbą ir dirba laisvai samdoma žurnaliste.

Aktoriaus ir bardo Gedimino Storpirščio sudarytoje rinktinėje rasite septynių garsių Lietuvos muzikos kūrėjų dainų žodžius ir natas. Visi septyniasdešimt kūrinių pateikti su autorių patvirtintomis pirštuotėmis ir akordais, pritaikyti muzikuoti ne tik patyrusiems, bet ir pradedantiesiems.

Knygoje – gražiausios Giedriaus Arbačiausko, Sauliaus Bareikio, Andriaus Kaniavos, Alinos Orlovos, Domanto Razausko, Kosto Smorigino ir Gedimino Storpirščio dainos.

Bestselerio nr. 1 „Pravieniškių mafija“ autoriaus nauja knyga.

Žurnalistinis tyrimas apie skandalingus korumpuotų pareigūnų nusikaltimus.

Policijos dievai – dar visai neseniai Šiauliuose veikęs nusikalstamas susivienijimas, kuriam priklausė su organizuotomis kriminalinėmis grupuotėmis kovoti turėję elitinio policijos skyriaus pareigūnai. Pavyzdingų, dorų ir gerai dirbančių policininkų įvaizdį viešai kūrę kriminalistai slapta patys darė nusikaltimus: klastojo baudžiamąsias bylas ir už grotų siuntė ne tik nusikalstamo pasaulio autoritetus, bet ir visiškai nekaltus žmones.

Naujame žurnalistiniame tyrime Dainius Sinkevičius aprašo tamsiąją policijos pareigūnų darbo pusę ir pateikia dar neskelbtų faktų apie policininkų įvykdytus sunkius nusikaltimus: kaip per kratas jie pasisavindavo didelius kiekius kontrabandinių cigarečių ir narkotikų, o paskui juos parduodavo kriminaliniams nusikaltėliams. Vienas pagrindinių šios istorijos veikėjų – slaptasis policijos bendradarbis, kuriam policininkai nekliudė prekiauti narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Už tai policijos agentas turėdavo liudyti policininkų sukurptose bylose, o išgalvotais pasakojimais tikėjo ne tik policijos vadovybė, bet ir prokurorai bei teisėjai.

„Policijos dievai“ – knyga apie realybę, kurios daugybę metų niekas nenorėjo matyti: su nusikaltėliais kovoję pareigūnai perėjo į įstatymų pažeidėjų pusę ir elgėsi net įžūliau nei nusikalstamo pasaulio šulai.

„Istorija tokia sukrečianti, kad kartais net sunku patikėti, jog tai tikri faktai, o policininkai lyg pavojingi nusikaltėliai veikė ne laukiniais devyniasdešimtaisiais, bet dabar.“
Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, „Delfi“ vyriausioji redaktorė

Dainius Sinkevičius – kriminalinės publicistikos žurnalistas, naujienų portalo „Delfi“ specialusis korespondentas, už publikacijas apie korupciją ir teismų veiklą apdovanotas įvairiomis premijomis. Europos Komisija jį yra pripažinusi tolerantiškiausiu žurnalistu Lietuvoje. D. Sinkevičiui įteiktas nacionalinis apdovanojimas už žodžio laisvės gynimą. 2018 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė autorių įvertino kaip žurnalistą, svariai prisidėjusį prie teisėsaugos institucijų veiklos skaidrinimo, ir už nuopelnus valstybei skyrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį. Pirma D. Sinkevičiaus kriminalinės publicistikos knyga „Pravieniškių mafija“ (2018, „Baltos lankos“) sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio. „Policijos dievai“ – antra autoriaus knyga.

„Mūsų meilė buvo toks gilus sapnas, kad niekam, nė vienam iš retų aplinkoje pasitaikiusių perspėjimų nepavyko manęs pažadinti. Groteskiškiausias košmaras. Bevardė prievarta.“

XX a. devintojo dešimtmečio vidurio Paryžiuje trylikametė V., auginama išsiskyrusios mamos, knygomis bando užpildyti tuštumą, kurią paliko tylos siena atsitvėręs tėvas. Per vieną vakarienę ji susipažįsta su G. – garsiu rašytoju, apie kurio skandalingą reputaciją nė nenutuokia. Penkiasdešimtmečio vyro charizma, panašumas į budistų vienuolį ir rodomas dėmesys iškart patraukia negražia save laikančią merginą. Ji greitai sulaukia laiško, kuriame G. pareiškia „privalantis“ pasimatyti. Netrukus nenuilstančiam, meilingam G. pavyksta įtikinti V. ir ši, vos sulaukusi keturiolikos, jam atsiduoda.

Ir kaip siaubingai V. nusivilia supratusi, kad G. nuo senų laikų kolekcionuoja paaugles meilužes ir meilužius, o šalyse, kur į nepilnamečių apsaugą žiūrima pro pirštus, mėgaujasi sekso turizmu. Už meilikaujančio menininko kaukės slypi grobuonis, užtariamas dalies literatūros pasaulio atstovų. Kol G. rašo jų meilės istorija paremtą romaną, V. stengiasi išsivaduoti iš jo įtakos gniaužtų. Išsiskyrus kančių keliai nesibaigia: rašytojas ir toliau kankina V., rašydamas knygas apie jųdviejų santykius ir persekiodamas ją laiškais.

Praėjus trisdešimčiai metų vienos iš didžiausių prancūzų leidyklų „Julliard“ vadovė Vanessa Springora (g. 1972), nuostabiai valdydama kalbą, pristato išskirtinius ir įžvalgius atsiminimus apie tai, kaip žinomas prancūzų rašytojas Gabrielis Matzneffas (g. 1936) užgrobė jos paauglystę. Ji aprašo nepaliaujamas manipuliacijas ir gąsdinantį situacijos dvilypumą, kurį patiria nesipriešinanti, įsimylėjusi nepilnametė auka. Ji taip pat kritikuoja tuomet Prancūzijoje vyravusį konformizmą ir kai kurių visuomenės sluoksnių nuolaidžiavimą įžymioms intelektualinio elito asmenybėms. Šie atsiminimai – ne tik ano laiko, bet ir šių dienų atspindys, universalus pasakojimas apie seksualinę galią ir manipuliaciją, traumą, išsilaisvinimą ir nuosavos istorijos susigrąžinimą.


„Aštrūs tarytum peilio ašmenys, į paširdžius kertantys atsiminimai. Šis skausmingas ir sykiu galingas tekstas veikia kaip atpildas."
Kate Elizabeth Russell

„Istorija primena paktą su nelabuoju. Ją išrašyti – tai išvaryti velnią. Ją perskaityti – tai visomis išgalėmis paremti šį išsižadėjimą ir pabusti iš letargo, kuris kartu su konformizmu, abejingumu ir susitaikymu dažnai grasina mus užliūliuoti.“
Elodie Pinel

„Šaltakraujiškai atskleisdama seksualinės prievartos mechanizmus, Springora geba peržengti vieno asmens interesus ir kvestionuoja visuomenės elgesį. Šia prasme „Abipusiu sutikimu“ – daug daugiau nei vieno žmogaus išpažintis.“
Nicole Grudlinger

„Kai buvau mažas vaikelis“ – pirmųjų kūdikio metų nuotraukų ir įsimintinų akimirkų albumas.

Diena, kai mažylis išvydo pasaulį, kai pagaliau atvyko namo ir susitiko su visa šeima, pirmieji jo dantukai ir nerišlūs žodžiai, mėgstamiausi žaisliukai ar ilgi pasivaikščiojimai lauke – kiek daug nepamirštamų ir svarbių akimirkų pirmaisiais kūdikio metais! Kad jomis galėtumėte džiaugtis dar ilgus metus, aprašykite viską šiame mielame, visus svarbiausius dalykus įamžinančiame kūdikio dienoraštyje.

Dar neskelbti faktai ir garsių kalinių išpažintys.

Pravieniškių mafija – daugiau kaip šešerius metus pataisos namuose veikęs itin pavojingas nusikalstamas susivienijimas, kurį sudarė teisėsaugai gerai žinomi organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausantys asmenys. Pagal kriminalinio pasaulio subkultūros elgesio taisykles gyvenantys grupuotės nariai zonoje perėmė valdžią – jiems pakluso ne tik kiti kaliniai, bet ir pataisos namų darbuotojai.

Pataisos namų užkulisius atskleidęs ir visą Lietuvos kalėjimų sistemą sudrebinęs naujienų portalo „Delfi.lt“ specialusis korespondentas Dainius Sinkevičius šioje knygoje aprašo tikrovę, kurios daugelis nenorėtų matyti: ne tik pateikia necenzūruotus kalėjimo „bachūrų“, „dūchų“ ir „gaidžių“ liudijimus apie kruviną kovą dėl autoriteto, kalinių luošinimus, prekybą narkotikais, draugystę su pareigūnais, santykius su pramogų pasaulio atstovėmis, bet ir pasakoja apie viešai neskelbtus ir nuo visuomenės nuslėptus nusikaltimus, taip pat publikuoja pirmą kartą prabilusių garsių kalinių išpažintis.

Pasakodamas apie šiurpą keliančius įvykius pataisos namuose, autorius nevengia kritikuoti teisėsaugos pareigūnų, kurie metų metus nesugebėjo sutramdyti zonai vadovavusių nusikaltėlių, ir atskleidžia, kokį pragarą turi ištverti pirmą kartą už grotų patekę nuteistieji ir ką jie išgyvena išėję į laisvę.

„Ši knyga taip įtraukia, kad net ir padėjęs ją nebegali nustoti galvojęs apie tai, ką perskaitei. Dar labiau sukrečia, kad aprašomi įvykiai ir herojai yra tikri ir jie yra visai šalia mūsų. Mes, kaip visuomenė, privalome padaryti viską, kad situacija šalies įkalinimo įstaigose pasikeistų.“
Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, „Delfi.lt“ vyriausioji redaktorė

Dainius Sinkevičius – kriminalinės publicistikos žurnalistas, apdovanotas įvairiomis premijomis už publikacijas apie korupciją ir teismų veiklą. Europos Komisija jį yra pripažinusi tolerantiškiausiu žurnalistu Lietuvoje. Dainiui Sinkevičiui taip pat įteiktas nacionalinis apdovanojimas už žodžio laisvės gynimą. 2018 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė autorių įvertino kaip žurnalistą, svariai prisidėjusį prie teisėsaugos institucijų veiklos skaidrinimo, ir už nuopelnus valstybei skyrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį.

Drauge su vaikais skaitydami dešimt linksmų istorijų, atpažinsite finansinius galvosūkius, į kuriuos atsakymų ieškote ir savo namuose:
- Kada vaikas pasiruošęs mokytis finansinio raštingumo?
- Kada ir kam jis arba ji turėtų pradėti taupyti?
- Kaip vaikas gali užsidirbti, už kokius darbus geriau niekada nemokėti ir kam turėtų išleisti savo santaupas?
- Kiek gimtadienių per mėnesį švęsti ir kaip valdyti šventėms bei pramogoms skirtą biudžetą?

Gilučių šeimos pasakojimuose ir finansų ekspertės patarimuose rasite atsakymų į šiuos ir kitus klausimus bei pamažu sukursite savo šeimos biudžeto taisykles, padėsiančias ugdyti finansiškai naudingus įpročius.

Rekomenduojama skaityti tėvams drauge su 5–10 m. amžiaus vaikais ir pradinių klasių mokytojams su mokiniais.


Simonas Urbonas – tinklaraštininkas, komunikacijos specialistas, „Swedbank“ Finansų laboratorijos edukacijų partneris, trijų vaikų tėtis.

Jūratė Cvilikienė – „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Lietuvoje, asmeninių ir šeimos finansų ekspertė, trijų vaikų mama.

Knygos turinys sukurtas „Swedbank“ lėšomis. „Swedbank“ dėka šį leidinį rasite visose Lietuvos savivaldybių ir mokyklų, kuriose ruošiamos pradinės klasės, bibliotekose.

„Nusprendžiau užfiksuoti moters aistros karštį ir skausmą, kad vyrai ir kitos moterys geriau ją suprastų prieš pasmerkdami.“

Megė, jauna moteris, kurią kitos moterys, dar jaunesnės, vadina kekše. Ji kaltinama tuo, kad užmezgė santykius su savo vedusiu mokytoju. Jos istorija pateikiama teismo prisiekusiesiems. Daugelis šią moterį ir jos seksualinę patirtį atstumia. Kada, kodėl ir kas tiki moterimis – ir kada, kodėl ir kas jomis netiki?

Lina, namų šeimininkė iš Indianos. Daugelį metų jos niekas nebučiavo. Tačiau ji delsia palikti savo vyrą, nes neturi pinigų gyventi atskirai. Vėliau ji laukia, kol kitas vyras paliks savo žmoną. Paskui laukia vėl.

Sloun, sėkminga restorano savininkė. Leidžia savo vyrui stebėti, kaip ji užsiima seksu su kitais. Kartkartėmis lovoje atsiduria dvi poros, bet dažniausiai Sloun vyras tiesiog stebi – vaizdo įraše arba tiesiogiai – ją su kitu vyru. Sloun graži. Vyras žiūri, kaip ji miega su kitais, o už jų miegamojo lango atsiveria plati putojančio vandenyno panorama.

Tirdama šias trijų paprastų moterų intymaus gyvenimo istorijas, Lisa Taddeo užtruko aštuonerius metus, šešis kartus apvažiavo šalį, kraustėsi gyventi ten, kur gyveno šios moterys. Akis į akį valandų valandas klausėsi intymiausių jų gyvenimo liudijimų, kad galėtų geriau suprasti jų likimus, kad suteiktų joms galimybę kalbėti ir būti išgirstoms. „Trys moterys“ – ilgų pokalbių, žurnalistinio virtuoziškumo ir literatūrinio talento jungtis, kuri moters geismą, meilę, seksualinius poreikius, dužusias viltis atskleidžia be pagražinimų ir labai atvirai – su visais sudėtingais ir nepatogiais niuansais. Tai ne tik šių moterų istorijos – tai ir mūsų istorijos.

„Moters geismo vivisekcija.“
Washington Post

„Pasaulio moterims, kurios jaučia, kad jų seksualinių troškimų nepaisoma ir kad jų balso nesiklausoma.“
Sunday Times

„Drąsus kūrinys, pasirodęs pačiu laiku.“
New Statement

„Nėra žemėje moters, kuri pašėlusiai plakančia širdimi neatpažintų to, ką teko patirti Megei, Linai ar Sloun.“
Observer

Lisa Taddeo (Liza Tadeo, g. 1980) – amerikiečių žurnalistė ir rašytoja. Jos tekstai spausdinti „New York Magazine“, „Granta“, „Esquire“, „Elle“, „Glamour“ ir kituose leidiniuose, apsakymai pelnė du literatūros apdovanojimus „Pushcart Prize“. „Trys moterys“ – debiutinė autorės knyga, užkopusi į „New York Times“, „Sunday Times“ ir „Der Spiegel“ bestselerių sarašų pirmąją vietą. Ši knyga laimėjo negrožinės metų knygos titulą knygynų tinklo „Foyles“ (2019) ir „British Book Awards“ (2020) apdovanojimuose. Lisa Taddeo su vyru ir dukterimi gyvena Konektikute.

„New York Times" bestseleris
Yuval Noah Harari ir Carlo Rovelli knygų gerbėjams!

Dauguma istorikų tyrinėti renkasi labai konkrečias temas: vieną istorinį laikotarpį, iškilų asmenį, reikšmingą įvykį... O kas nutiktų, jei kas nors pamėgintų apžvelgti viską nuo pradžių pradžios, nuo Didžiojo Sprogimo, iki pat šių dienų ir net to, kas pasaulio laukia ateityje? Ar toks plačiai aprėpiantis žvilgsnis pakeistų tai, kaip matome save, kaip suprantame savo vietą Žemėje ir kaip priimame savo egzistenciją šioje begalinėje erdvėje, šiame neaprėpiamame laike?

Tai klausimai, į kuriuos dar 1991-aisiais pasiryžo atsakyti istorikas Davidas Christianas, anksčiau tyrinėjęs nacionalines ir imperijų istorijas, išryškinusias fundamentalų žmonijos susiskaldymą. Mokslininkas norėjo parodyti, jog iš tiesų pasaulis turi vieną istoriją – vieną bendrą pasakojimą apie visa ko kilmę. Taip atsirado Didžiosios istorijos disciplina. Sujungdamas fizikos, biologijos, istorijos ir daugelio kitų mokslo sričių žinias, autorius kuria nuoseklų 13,8 milijardų metų aprėpiantį pasakojimą, gilinasi į kertinius didžiosios istorijos įvykius, nulėmusius svarbiausius pokyčius, ir demonstruoja esmines visa ko sąsajas, pasaulį padariusias tokį, kokį regime šiandien.

„Kruopščiai supinti faktai ir originalios įžvalgos."
Bill Gates

„D. Christianas rado veiksmingą būdą pasinaudoti istorija, kad viskas, ką žinome apie pasaulį, pagaliau rastų sau vietą ir susijungtų į darnų pasakojimą. Stulbinantis pasiekimas."
Carlo Rovelli, „Septynių trumpų fizikos pamokų" autorius

„Trumpa Visatos istorija. Nuostabiai ir įtaigiai papasakota."
Wall Street Journal

David Christian (Deividas Kriščianas, g. 1946) – istorijos profesorius, Sidnėjaus Makvorio universiteto Didžiosios istorijos instituto direktorius, daugybės mokslinių straipsnių ir knygų autorius. 2011 m. kartu su Billu Gatesu inicijavo „Didžiosios istorijos projektą", dėl kurio ši disciplina atsidūrė tūkstančių vidurinių ir aukštųjų mokyklų programose. „Didžioji istorija, arba pasakojimas apie Visatos, Žemės ir žmonijos kilmę" greitai pelnė skaitytojų simpatijas ir netrukus įsitvirtino tarp perkamiausių „New York Times" knygų.