Negrožinė literatūra

„Kūno ir proto išmintis yra dėmesingo įsisąmoninimo mokslo ir praktikos šedevras.“

Med. dr. Besselis van der Kolkas, Bostono universiteto Medicinos fakulteto psichiatrijos profesorius, bestselerio „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“ autorius

Stresas eikvoja mūsų energiją, kenkia sveikatai ir net gali sutrumpinti gyvenimą. Jis sukelia nerimą, depresiją ir ligas. Šioje klasika tapusioje novatoriškoje Jono Kabat-Zinno knygoje, parašytoje pagal garsiąją dėmesingų įsisąmoninimu pagrįstą streso mažinimo programą, mokoma, kaip pritaikyti mediciniškai įrodytus proto ir kūno tyrimo metodus kovojant su stresu, siekiant didesnės kūno ir proto pusiausvyros, geros savijautos ir sveikimo. Atliekant šias dėmesingumo įsisavinimo praktikas kiekvieną dieną, galima išmokti valdyti lėtinį skausmą, paskatinti optimalų gijimą, sumažinti nerimą ir panikos pojūtį, pagerinti bendrą gyvenimo kokybę, santykius ir socialinius ryšius. Tarptautinis bestseleris „Kūno ir proto išmintis“ skirtas visiems, kurie stengiasi gyventi sveikiau mūsų skubančiame pasaulyje. 

Medicinos mokslų daktaras, rašytojas ir meditacijos mokytojas Jonas Kabat-Zinnas siekia, kad sąmoningumas kuo labiau paplistų medicinoje ir visuomenėje. Jis yra Masačusetso universiteto Medicijos fakulteto profesorius emeritas, taip pat Streso mažinimo klinikos įkūrėjas. Skaito paskaitas apie sąmoningumo pagrįstą streso mažinimą viso pasaulio sveikatos priežiūros specialistams. Jo knygos išverstos į daugiau nei 30 kalbų. 

„Primirštas auklėjimo menas“ – vertingos vaikų auklėjimo pamokos, papildytos šiuolaikinių psichologų, neuromokslininkų, antropologų ir sociologų komentarais, kurios patars, kaip užtikrinti psichinę vaikų sveikatą ir harmoningą vystymąsi; paskatins permąstyti, kaip bendraujame su savo vaikais.

Tapusi mama ir norėdama apie efektyvius tėvystės metodus sužinoti daugiau, Michaeleen Doucleff  apsilankė majų kaimelyje Jukatano pusiausalyje. Gavusi progą stebėti mamas ir tėčius, kurie vaikus auklėja visiškai kitaip nei mes ir užaugina nepaprastai geros širdies, dosnius ir paslaugius vaikus, M. Doucleff susimąstė: ko apie auklėjimo meną nežino vakariečiai tėvai?

Knygos „Primirštas auklėjimo menas“ autorė su savo trejų metų dukrele išsiruošia į kelionę pasisemti vaikų auklėjimo meno patirties trijose itin pažeidžiamose pasaulio bendruomenėse – aplanko majų šeimas Meksikoje, inuitų šeimas už poliarinio rato ir hadzų šeimas Tanzanijoje. Sekdama įkvepiančiu senųjų civilizacijų palikuonių pavyzdžiu – kurti santykius su vaikais bendradarbiaujant, o ne kontroliuojant, pasitikint, o ne gąsdinant – tokius pat tėvystės metodus ji pradeda taikyti savo vaikui ir netrunka pastebėti stulbinamų rezultatų.

Seniausios pasaulio kultūros įvaldė auklėjimo meną auginti laimingus, paslaugius vaikus. 

Ko galime iš jų pasimokyti?

Laimė slidi kaip ungurys. Šveicarai įsitempę, bet laimingi. Tailandiečiai atsipūtę, bet laimingi. Islandams džiaugsmo teikia nusigėrimas iki žemės graibymo. Moldavams viskas – vien kančia. Gal indų protas ir gali suvirškinti tokias prieštaras, bet manasis – ne. Skambinu vienam iš žymiausių laimės tyrinėtojų Johnui Helliwellui. „Viskas labai paprasta, – sako jis. – Į laimę veda daug kelių.“ Žinoma. Ir kaip galėjau apie tai nepagalvoti? Tolstojus veikiausiai apsivertė kape. Visos nelaimingos šalys panašios, o tos, kurios laimingos – laimingos kiekviena savaip. 

,,Laimės geografija‘‘ – kelionių eseistikos, psichologijos, mokslinių studijų ir humoreskos dėlionė – skraidina skaitytoją nuo Amerikos iki Islandijos, nuo Šveicarijos iki Indijos, nes knygos autoriui – bambekliui iš prigimties – maga suprasti, kas ir kodėl reiškia laimę skirtingose pasaulio šalyse. Ar šveicarai laimingesni, nes gyvena demokratiškiausioje pasaulio šalyje? Ar Kataro piliečius džiugina maudynės naftos piniguose? Ar Butano karalius – tikras vizionierius, pasiūlęs verčiau skaičiuoti bendrą nacionalinę laimę, o ne bendrą nacionalinį produktą? 

Prityręs JAV radijo ir spaudos žurnalistikos vilkas Ericas Weineris, negailėdamas sąmojo ir intelektualių įžvalgų, atsako į šiuos bei kitus klausimus; atveria įdomesnių kelionių krypčių ir saulėtesnio požiūrio horizontus. 

Kai laikrodis skaičiuoja jau ne pirmą dešimtį metų, gali atrodyti, jog pasiekėte gyvenimo kryžkelę: vertinate save kaip „nebe jauną“, dažnai žvelgiate į praeitį galvodami „Kaip aš čia atsidūriau?“, o mąstydami apie ateitį klausiate savęs – „Ką man toliau daryti?“. Suvokimas, jog nei laikas, nei jūsų pasirinkimai nėra beribiai, baugina ir jaudina.  

„Tas nepakartojamas ir brangus gyvenimas“ – tai akis atveriantis, išminties ir ramybės kupinas pasakojimas apie išsilaisvinimą. Psichologė Maureen Gaffney, naudodama naujausius tyrimus, pristato įkvepiantį ir praktišką vadovą, padedantį susitvarkyti su tiksinčiu laiku. Apžvelgdama pagrindinius gyvenimo etapus – nuo kūdikystės iki senatvės – ji aiškina, ko išmokstame kiekviename iš jų. Autorė pabrėžia, kad svarbiausia, nepaisant praeities nutikimų ir kokio amžiaus esate dabar, yra nenustoti ieškoti naujų požiūrio taškų, gilintis į save, keisti savo santykį su laiku ir į ateitį žvelgti kuo pozityviau. Juk kiekvieni metai gali būti geriausi jūsų metai!

Maureen Gaffney – airių klinikinė psichologė, rašytoja, apžvalgininkė. Taip pat dirba lyderystės ir organizacinių pokyčių konsultante – bendradarbiauja su garsiausiomis pasaulio įmonėmis, kaip „Intel“, „Microsoft“, „Google“ ir kt.

Šiuolaikinė tėvystė pasižymi beprecedente kontrole ir globa: vienas telefono skambutis ir tėvai lekia į mokyklą, kad pristatytų vaikų pamirštas atsinešti užduotis; kamantinėja mokytojus dėl kiekvieno nepasitenkinimą keliančio pažymio; reguliuoja ir išskaičiuoja vaikų draugystes; veržiasi dalyvauti visose jų veiklose. Mokytoja, rašytoja ir mama Jessica Lahey aiškina, kad nors tokie tėvai laiko save itin atsakingais už vaikų gerovę, jie nesuteikia vaikams progų patirti nesėkmę ir išmokti spręsti savo problemas. 

Šiltai ir išmintingai parašyta knyga „Nesėkmės dovana“ – itin reikalingas skaitinys tėvams, mokytojams ir psichologams. Ji įkvėps permąstyti vaikų auklėjimo ir ugdymo metodus; patars, kaip atsikratyti hiperglobos: išmokti leisti vaikams patirti nusivylimą ir nusiminti, susidūrus su neišvengiamomis gyvenimo problemomis, kad jie užaugtų atspariais, savarankiškais ir savimi pasitikinčiais žmonėmis.

„Šiandien, nors knygų apie tėvystę – gausu, esame bene labiausiai istorijoje pasimetę tėvai, paniškai bijantys būti blogais tėvais. Pradedame galvoti, kad taisyklės ir ribos traumuoja vaikus, jie patys nuolat turi būti užimti, gauti vien pagyras, apdovanojimus, baiminamės, kad, neduokdie, kas nors, kaip nors juos įskaudins. Tokie vaikai negeba savęs vertinti realistiškai – kad ir kaip būtų netikėta – yra nelaimingesni ir dažnai žemesnės savivertės. Tad ką gi daryti? 

Knygos „Nesėkmės dovana“ autorė – per savo motinystės patirtis ir dalindamasi savo pedagoginėmis žiniomis – pataria, kaip paleisti vaikus, iš dalies patikint vaiko auklėjimą gyvenimui ir natūralioms jo pasekmėms. Ji žaismingai keliauja per rimtas temas ir rimtas problemas ne tik jas įvardydama, bet ir pasiūlydama konkrečius sprendimus. Rekomenduoju visiems tėvams, kurie šiandien yra pasimetę knygų bei patarimų gausoje.“

Edukologė, Karalienės Mortos mokyklos ir darželių „Vaikystės sodas“ įkūrėja

dr. Austėja Landsbergienė 

Naujausia pasaulyje pripažinto italų kilmės aktoriaus ir maisto fanatiko Stanley’io Tucci knyga „Skonis“ – intymūs, sąmojingi ir žavingi gyvenimo, kuris sukasi apie virtuvę ir maistą, memuarai. 

„Skonis“ pasakoja apie italų maisto kultūrą, vaikystę, praleistą Vestčesteryje, aktorystę, Niujorką, filmų kūrimą, meilę, užgimusią per vakarienę, komandinį darbą su žmona, meistraujant valgius krūvai vaikų. Kiekvienas šios gastronominės kelionės – per laimingus ir sunkius laikus, per aukščiausios klasės patiekalus ir klaikiai sudegintus eksperimentus – kąsnis yra vienodai širdingas ir gardus. Firminio Stranley’io Tucci humoro kupina knyga patiks garsių šefų, maisto kritikų ir rašytojų knygų mėgėjams – visiems, kas žino, kokią galią turi namuose gamintas maistas. 

,,Per maistą ir šeimos gyvenimo scenas Tucci atskleidžia asmeninę gyvenimo istoriją ir šlovina visa, ką ragaujame. Pasakojimais apie žemės riešutų sviesto sumuštinius vaikystėje, Maino omarus, tobulus kokteilius Negroni, žmonos keptų bulvių ir daugybės kitų patiekalų receptus jis buria mus prie savo stalo. Ateikite alkani ir ištroškę. Maisto, kokteilių, paskalų ir linksmų istorijų.‘‘ 

YOTAM OTTOLENGHI

„Kas siekia pažinti išorinį pasaulį, tas galės džiaugtis, žiūrėdamas į vandenį. Kas rūpinasi doroviniu tobulumu, tas pasirinks kalnus. Vienas – nuolatos judantis, kitas sklidinas vidinės ramybės. Vienas džiugina įvairove, kitas pastovumu.“ 

Konfucijus

Konfucijus (tikrasis vardas 孔丘, Kong Qiu) – kinų filosofas, politikas, mokytojas ir konfucianizmo pradininkas, gyvenęs 551-479 m. pr. Kr., kurio mokymai darė didelę įtaką Azijos tautų civilizacijoms, kultūroms, filosofijai, visuomenėms. Konfucijaus filosofijoje pabrėžiama individo ir valdžios moralė, teisingumas, mokymosi ir tobulėjimo svarba. 

Konfucijui būdingi giliareikšmiai posakiai, kurie neretai turi ne vieną prasmę, todėl reikalauja išsilavinimo. Visgi paviršinę mintį suprasti įmanoma ir kiekvienas ją gali interpretuoti pagal savo vertybių sistemą ir pasaulėžiūrą. Manoma, kad tai – viena iš priežasčių, kodėl būtent konfucianizmas suklestėjo Šimtų filosofinių mokyklų laikotarpiu bei, taip ilgai išsilaikęs, tapo neatsiejama Kinijos kultūros dalimi.

KIEKVIENAIS METAIS MUMS SKIRIAMAS FIKSUOTAS DIENŲ SKAIČIUS. KAI KURIOS DIENOS PRALEKIA NEPALIKDAMOS PĖDSAKŲ, KAI KURIAS – ĮSIMENAME VISIEMS LAIKAMS.

Ar prisimenate pirmąjį savo bučinį? Gardžiausią ragautą patiekalą? O šviežiai nupjautos žolės kvapą nuostabią vasaros dieną?

Sužadindami pojūčius, pasitelkdami pirmųjų kartų galią, pažindami savo jausmus ir emocijas, galime išsaugoti laimingus prisiminimus. Meiko Wikingo knygoje „Menas kurti prisiminimus“ surinkti mokslinių tyrimų duomenys, privatūs dienoraščiai, interviu, pasaulinės apklausos ir bihevioristikos mokslo ekesperimentai atskleidžia, kaip gimsta akimirkos, kurios įsirėžia atmintin. Akimirkos, kurios sukuria mus tokius, kokie esame.

Meikas Wikingas – Laimės tyrimų instituto Kopenhagoje direktorius, vienas garsiausių pasaulio ekspertų, tyrinėjančių laimę. Tarptautinių bestselerių „Mažoji laimės knyga. Hygge“ ir „Mažoji laimės knyga. Lykke“ autorius.

Kaip vienas reklamos paslaptis perpratęs žmogus dantų valymą pavertė kasdieniu kone viso pasaulio žmonių įpročiu?
Kaip kariuomenės generolas įstengė nuraminti įtūžusią minią, perpratęs ryšį tarp riaušių ir greitojo maisto?
Kaip plaukikas Michaelis Phelpsas pasiekė pasaulio rekordą, nieko nematydamas pro vandens prisisunkusius akinius?
Kaip prekių reklamuotojai nustato, kurios klientės laukiasi, ir ima reklamuoti joms prekes, nors apie nėštumą dar nežino net jų šeimos?

Atsakymas yra įpročiai.

„Dauguma mūsų kasdienių pasirinkimų gali atrodyti kaip gerai apgalvoti sprendimai, bet tokie nėra. Jie tėra įpročiai. Ir nors kiekvienas įprotis pats savaime reiškia labai mažai, ilgainiui valgiai, kuriuos užsisakome, žodžiai, kuriuos kasnakt pasakome vaikams prieš miegą, tai, ar taupome, ar leidžiame pinigus, ar dažnai sportuojame, minčių ir darbotvarkės susidėliojimas turi milžinišką įtaką mūsų sveikatai, darbo našumui, finansiniam saugumui ir laimei.
<...>
Daugelį šimtmečių žmonės stengėsi perprasti, kodėl egzistuoja įpročiai. Bet tik per pastaruosius du dešimtmečius mokslininkai ir rinkodaros specialistai pradėjo iš tiesų suprasti, kaip įpročiai veikia - ir dar svarbiau: kaip jie keičiasi.
Šioje knygoje New York Times žurnalistas Charlesas Duhiggas priveda mus prie šiurpinančio mokslinių atradimų bedugnės krašto. Šie atradimai paaiškina, kodėl egzistuoja įpročiai ir kaip galima juos pakeisti - kad pasikeistų verslo įmonių, bendruomenių ir mūsų pačių gyvenimai.“

„Čia dera naujausi moksliniai tyrimai ir įdomios istorijos. Perskaitęs šią knygą, į pasaulį jau žiūrėsi kitaip.“
Daniel H. Pink, geriausias ir populiariausias New York Times autorius

„Įtraukianti... pateikia daugybę būdų, kaip mūsų įpročiai apibrėžia mūsų gyvenimą. Perskaitykite šią knygą.“ Jonah Lehrer

„Hijeronas“ – paveikus ir vienas originaliausių tironiją apmąstančių tekstų, vertintas tokių mąstytojų, kaip Niccolò Machiavellis ir Leo Straussas. Išminčiaus ir valdovo susitikimo tropą bei sokratiško dialogo elementus naudojantis Ksenofontas pateikia tris skirtingus požiūrius į tiraną ir jo valdžią, kartu išskirdamas esminius ir nekintančius tiraniškumo komponentus. Greta svarstymų apie tirano valdžios prigimtį, tirano laimę ir galimybę intelektualinėmis pastangomis paveikti neteisėtą valdovą, tekste netiesiogiai iškyla ir dar vienas, šiandien itin aktualus klausimas: ar tiranas visuomet yra tik tautos priešas, ar kartais tampa ir savotišku jos kūriniu?

„Kratilas“ yra ne tik vienintelis išskirtinai kalbos problematikai skirtas Platono dialogas, bet ir apskritai pirmasis išlikęs kalbos apmąstymui skirtas tekstas. Dialoge keliamas klausimas, kas dalykų įvardijimą padaro teisingą, kitaip tariant, koks yra kalbos ir tikrovės santykio pamatas. Sokratas, kalbėdamasis su skirtingų – arbitralaus susitarimo ir prigimtinio atitikimo – pozicijų atstovais, glumina skaitytoją tiek netikėtai pakeista savo paties pozicija, tiek ilgu ir ironišku žodžių etimologizavimu. Neduodamas aiškaus atsakymo, dialogas priverčia greta kalbos prigimties klausimo iškelti ir dar fundamentalesnį – apie nekalbinio pažinimo būtinumą ir prigimtį.

„Ijonas“ – vienas mįslingiausių Platono dialogų, ne veltui paskutiniu metu itin plačiai tirtas ir komentuotas. Kada jis parašytas? Jaunojo ar jau įsibėgėjusio autoriaus? Kiek jame ironijos ir kiek rimtumo? Ar poezija tėra filosofuoti negebančių žmonių produktas, ar tikras Mūzų sukeltas šėlas? Galiausiai – koks filosofijos ir poezijos santykis?

Manto Adomėno „Ijono“ vertimas, įvadas ir komentarai kviečia permąstyti šiuos ir dabar svarbius klausimus drauge su Platonu.

„Faidras“, paženklintas savotiško išminties meilės šėlo ir vaiskios ironijos, tiek Antikoje, tiek vėliau laikytas vienu iš svarbiausių Platono dialogų. Idiliškos gamtos apsuptyje vykstančiame Faidro ir Sokrato pokalbyje telpa svarstymai apie rašytinio bei sakytinio žodžio prigimtį, mitinį pasakojimą pasitelkiantys samprotavimai apie meilę, grožį ir sielą, galiausiai, transcendencijos ir platoniškųjų idėjų temos. Iš pažiūros, „Faidrą“ sudaro kelios, visiškai skirtingos dalys. Tačiau pažvelgus atidžiau, jas vienija bendros tematinės gijos, kurias atrasti patikėta pačiam skaitytojui.

„Charmidas“ – ankstyvojo Platono kūrybos laikotarpiui priklausantis dialogas, tyrinėjantis santūrumo (sōphrosynē) sąvoką. Šis dialogas, kaip ir didžioji dauguma Platono tekstų, yra aporetinis – neduoda aiškaus atsakymo, tad tokiu būdu skaitytojas yra kviečiamas mąstyti, diskutuoti kartu su filosofu Sokratu ir ateityje Trisdešimties tiranų – oligarchinio režimo, valdžiusio Atėnus – nariais tapsiančiais Charmidu ir Kritijumi. Tekste kontempliuojamos įvairios santūrumo sąvokos reikšmės, siekiant nutolti nuo pagrindinės, tradicinės jos sampratos, reiškiančios proto ir poelgių adekvatumą, sveiką nuovoką. Užuot sąvoką apibrėžę šiuo būdu, Sokratas, Charmidas bei Kritijas per visą dialogo eigą išskiria penkis skirtingus santūrumo apibrėžimus. Dialoge „Charmidas“ pasitelkiama „pažink save patį“ idėja, Sokrato „žinau, kad nieko nežinau“ metodas, įvairios ironijos apraiškos, taip pat aptinkamos svarbiausių Platono sampratų (sielos padalytumo, nemirtingumo, dorybių vienovės) užuomazgos.

Šis dialogas Antikos laikotarpiu buvo laikomas geriausiu įvadu ne tik į Platono mąstymo sistemą, bet ir į filosofiją apskritai. Dialogas gyvai pristato pagrindinius Platono dialogų veikėjus – Sokratą bei Alkibijadą, atskleidžia Sokrato filosofavimo techniką ir pagrindinius bruožus: dialektiką, elenchą, aporiją. Pasakojimas sukoncentruotas į Alkibijado asmenį – jo politines ambicijas, išvaizdą, gyvenimo būdą, o taip pat atskleidžiama Sokrato santykių su Alkibijadu perspektyva. Pagrindinė dialogo veikėjų tema – filosofija kaip tokia, o pokalbio varomoji jėga – Alkibijado ir Sokrato jausmai vienas kitam.

Živilės Pabijutaitės iš lotynų kalbos verstame Cicerono (106 m. per. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalas „Apie lemtį“ (De fato, 44 m. pr. Kr.) nagrinėjama fundamentali laisvos valios ir determinizmo suderinamumo problema, skirtingais pavidalais nepraradusi aktualumo iki šių dienų: viduramžių filosofijoje šis veikalas tarnavo kaip pagrindas svarstant santykį tarp Dievo visažinystės ir laisvo apsisprendimo doktrinų, Naujaisiais laikais – sprendžiant, ar ir kokią įtaką mechanistinis mokslinis pasaulėvaizdis turi laisvam žmogaus pasirinkimui. Šiuolaikinėje filosofijoje Cicerono veikalu „De fato“ plačiai remiamasi sprendžiant atsitiktinių teiginių apie ateitį (angl. future contingents) problemą, itin aktualią ne tik filosofijos, bet ir logikos bei matematikos disciplinose: čia klausiama, ar ir kaip loginis dvireikšmiškumo principas, fundamentalus klasikinėje logikoje, suderinamas su atviros ateities intuicija, ir „De fato“ dėstomas ciceroniškasis požiūris laikomas vienu konkurencingiausių šios problemos sprendimo būdų.

Cicerono (106 m. pr. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalo „Apie pranašavimą pirma knyga“ (lot. „De divinatione“, 44 m. pr. Kr.) – tai dviejų brolių, Marko ir Kvinto pokalbis apie pranašavimo kaip galimo mokslo prielaidas, pagrindą, pasekmes ir perspektyvą. Pirmoji „Apie pranašavimą“ knyga skirta parodyti pranašavimo mokslo naudą ir svarbą. Cicerono brolis Kvintas pateikia gausybę pavyzdžių iš senovės Graikijos ir Romos istorijos, savo amžininkų ir pirmtakų filosofų kūrinių bei kasdienių situacijų, turinčių sustiprinti mūsų tikėjimą pranašavimo egzistavimu. Kvintas kalba apie gebėjimą iš anksto numatyti ateityje žmonių laukiančius įvykius bei tikėtinas jų pasekmes, galimybę apsisaugoti nuo nepageidaujamų padarinių ir kaip pranašavimo pagalba galima pasiekti laimę.

Laiškai – Platono skaitytojui neįprasto žanro, bet nepaprastai intriguojantys tekstai, iš kurių II ir VII visų pirma išsiskiria savo filosofinėmis digresijomis. Nors II laiškas visuotinai laikomas helenistine klastote, o dėl VII laiško autentiškumo mokslininkai iki šiol nesutaria, šie tekstai vertingi net ir kaip skirtingų laikotarpių platoniškos įtakos vaisiai ir istorinių įvykių atgarsiai. Ypač VII laiške su istoriniu pasakojimu persipinantys filosofiniai svarstymai naujai pažvelgia į filosofijos prigimtį ir filosofo vidines dramas. Skaitytojas paliekamas su tiek praktiškai, tiek teoriškai iškeliamais klausimais: ar žodžiai pajėgūs perteikti pažinimą? Koks yra sėkmingo ugdymo pamatas? Ar prasminga siekti skaudžiai tolimo ir nepasiekiamo idealo?

„Sokrato apologija“ yra bene geriausias atspirties taškas pradedant filosofinę kelionę. Platono fikcinė, bet su istoriniais įvykiais susieta Sokrato kalba teisme įamžino filosofo idealą – ieškantį tiesos ir šių paieškų neatsisakantį net mirties akivaizdoje. Ironiškai, drąsiai ir trikdančiai kalbantis Sokratas priverčia skaitytoją klausti savęs – ar aš tikrai žinau, ką manausi žinąs? Koks gyvenimas yra vertas gyventi? Kokia yra filosofo vieta politinėje bendruomenėje?

„Timajas“ – šiuolaikiniam skaitytojui itin egzotiškas, tačiau daugeliu atžvilgių svarbiausias Platono tekstas. Jame filosofas pateikia savą, su jo etinėmis, ontologinėmis ir teologinėmis nuostatomis suderintą gamtamokslinį pasakojimą apie pasaulį ir žmogų. Visatos Amatininko veikimo prielaidos ir tikėtinas kūrimo procesas atveria vartus tiek į esmines Platono filosofijos nuostatas, tiek į jų problemiškumą ir tolimesnį vystymąsi jau po Platono.

Helen nuo pat mažumės svajojo tapti sakalininke. Ji ilgai mokėsi šios senos ir paslaptingos profesijos, treniravo daugybę paukščių. Po daugelio metų, staiga mirus tėvui, ją pasiglemžia sielvartas ir apsėda anksčiau nelankiusi mintis treniruoti vištvanagį – bene laukiniškiausią iš paukščių. Škotijoje ji įsigyja Meibelę, parsiveža ją į savo namus Kembridže ir leidžiasi į ilgą vanago, kurio kiekviena kūno dalelė sukurta medžioti bei žudyti, jaukinimosi kelionę.

„V kaip vanagas“ – giliamintiškas, poetiškas ir lyg atviras nervas skaudus pasakojimas apie netektį ir sielvartą, nemirštantį tėvo ir dukters ryšį, nuostabią, bet sudėtingą žmogaus ir paukščio draugystę, trunkančią per amžius iki šių dienų. Apie universalius gyvenimo prasmės ir susitaikymo su savo mirtingumu klausimus.

„Nuostabiausias kada nors mano skaitytas kūrinys.“
Olivia Laing

„Ši knyga gieda kaip paukštis. Negalėjau atsitraukti.“
Mark Haddon

„Šis pasakojimas, sukurtas iš širdies, pasiekia širdį. Bet kuris žmogus, bent sykį pakėlęs akis į sklendžiantį plėšrųjį paukštį, perskaitęs šią knygą negalės nepajusti, kad pasikeitė.“
Tim Dee

Helen Macdonald (Helen Makdonald, gim. 1970) – anglų rašytoja, poetė, gamtininkė, Kembridžo universiteto dėstytoja ir mokslininkė. Didžiausios tarptautinės sėkmės sulaukė jos atsiminimai „V kaip vanagas“, 2014 m. apdovanoti „Costa Book Awards“ ir „Samuel Johnson Prize“ literatūros premijomis.

APIE AFRIKOS ŽMONES IR ŽVĖRIS. Visi atsakymai į klausimą, kodėl verta aplankyti ir pažinti Afriką

„Afrika – tai jausmas. Afrika – tai emocija. Afrika – tai vaikystėje skaitytų nuotykių knygų įsikūnijimas. Siurprizas, kuris laukia už posūkio. Netikėtumas".

Gabrielė Štaraitė – egzotinių kelionių organizatoriaus „Travel Planet’’ bendraturtė ir vadovė, knygos „Į Aziją su meile" autorė – kviečia į pažintinę kelionę po lietuvių pamažu atrandamą Afriką.

„Į Afriką – tą, kuri yra už Sacharos ir kurią taip pat dar galima vadinti juodąja Afrika, – pirmą kartą nuvykau kone atsitiktinai – ne dėl to, kad būčiau labai norėjusi. Važiavau be didelių lūkesčių ir nesitikėjau, kad kelionė labai skirsis nuo kelionių po Aziją ar Lotynų Ameriką. Bet skyrėsi. Nors mano pirmoji pamatyta šalis – Etiopija – yra daugiausia kultūrinė ir istorinė kryptis, tačiau jau pirmosios kad ir negausiai sutiktos antilopės, taip pat zebrai, krokodilai ir beždžionės pažadino didelį norą pamatyti kuo daugiau laukinių gyvūnų. Tada jau viena Afrikos šalis keitė kitą: Botsvana ir Namibija, Madagaskaras ir Uganda, Svazilandas (Esvatinis) ir Pietų Afrikos Respublika, Tanzanija ir Kenija – visos jos gali pasirodyti panašios, nes kas gi gali skirtis safariuose ar pravažiuojamų kaimų lūšnelėse? Bet skiriasi. Afrikoje kasdien junti nuotykio skonį: vis nauji susitikimai ir dar nematyti gyvūnai. Skiriasi net brūzgynai ir žemės spalva. Skiriasi namų formos ir genčių charakteriai. Tik šypsenos tokios panašios. Ir panašus džiaugsmas pažįstant skirtingą Afriką.

Šią knygą rašiau todėl, kad man nepatinka, kaip Afrikos žemynas yra nuvertinamas. Kad nurašomas ten net neapsilankius, nepasidomėjus. Tad skaitykite ir važiuokite. Pažinkite ir tik tada pasakykite, ką galvojate".

„Pradėjęs skaityti „Apie Afrikos žmones ir žvėris" užsisvajojau – prisiminiau visoje Afrikoje tvyrantį medžio anglių dūmų kvapą, mėlynus palisandramedžių žiedus ir žirafos siluetą besileidžiančios saulės šešėlyje. Jau metus nebuvau, pagalvojau. Man vėl laikas į Afriką.

Išsamesnės knygos lietuviškai apie Afriką tiesiog nėra ir mažai lietuvių pažįsta šį žemyną geriau už Gabrielę. Nuo istorijos ir politikos iki genčių, regionų ir gyvūnų – knyga kupina įdomiausių istorijų, tikslių įžvalgų ir puikių praktinių patarimų. Tai nėra nei standartinis kelionių vadovas, nei nuobodi monografija – tai nuostabus pasakojimas, surašytas Afriką labai gerai pažįstančio ir labai mylinčio žmogaus".

Liudvikas Andriulis, telekomunikacijų verslo ekspertas ir influenceris

„NEW YORK TIMES“ BESTSELERIS NR. 1

Klinikinė psichologė dr. Nicole LePera savo praktikoje neretai susidurdavo su nemalonia tiesa: tradicinė psichoterapija ne visuomet pajėgia išspręsti visas psichologines problemas. Norėdama geriau padėti pacientams – ir sau pačiai – ji ėmė plėtoti gyvenimo filosofiją, sujungiančią psichinę, fizinę ir dvasinę žmogaus gerovę. Kai pajuto, kaip smarkiai žmogų keičia šis naujas požiūris, ėmė dalintis savo patirtimi „Instagram“ platformoje, pasivadinusi holistine psichologe (angl. „holistic psychologist“). Netrukus dr. N. LePeros paskyra tapo „Instagram“ sensacija, dabar ją seka beveik 7 milijonai žmonių.

Anot dr. N. LePeros, holistinė psichologija leidžia suprasti, kad „fiziniai ir psichologiniai simptomai – tai žinutės, o ne diagnozės visam gyvenimui“. Remdamasi naujausiais įvairių mokslinių sričių tyrimais, dr. N. LePera rodo, kad neigiamos patirtys ir vaikystės traumos sukelia fizinius sutrikimus, skatina žalingas reakcijas į stresą. Dėl jų mes įstringame kopriklausomybės, emocinės nebrandos ir traumos pančiuose, jaučiamės nelaimingi, nepatenkinti – net ligoti.

Knygoje pateikiami itin praktiški holistiniai metodai, padedantys išsilaisvinti iš destruktyvaus elgesio ciklo ir susikurti sąmoningumu bei rūpinimusi savimi grįstą gyvenimą. Dr. N. LePeros aprašomi fiziniai ir psichologiniai pratimai pakeis ne tik jūsų požiūrį į psichikos sveikatą, bet ir tai, kaip galite patys sau padėti.

„Pasauliui reikia šios knygos! <...> Ne visuomet galime kontroliuoti, kas mums nutinka, bet Nicole davė mums žemėlapį, kuriuo galime vadovautis ir reaguoti į viską pirmiausia galvodami apie savo gerovę ir vidinę ramybę.“
Lewis Howes

Nicole LePera (Nikolė Lepera) – įgijo klinikinės psichologės išsilavinimą prestižiniame Kornelio universitete, JAV. Ji taip pat studijavo Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje (Niujorke) ir Filadelfijos psichoanalizės institute. Dr. LePera įkūrė virtualią sveikatingumo platformą „SelfHealers Circle“ ir tarptautinę bendruomenę „SelfHealers“, kurios nariai vadovaujasi steigėjos išpopuliarintais holistinės psichologijos principais. „Padėk sau“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu ir jau pasirodė daugiau nei 30 pasaulio šalių.

Baimindamasi dėl savo saugumo, Tilė pasiprašo globos. Sukrečianti tikra istorija.

Keturiolikmetė Tilė įpykusi ant savo tėvų. Jos patėvis Deivas smurtauja prieš motiną, bet moteris nenori jo palikti. Nebegalėdama pakęsti nuolatinių barnių ir baimindamasi dėl savo pačios saugumo, Tilė apsigyvena pas globėją, tai yra pas mane. Jai atvykus pastebėjau, kad mergaitės skruostas sumuštas, matyt, konflikto metu.

Ne tik prižiūrėjau Tilę ir stengiausi, kad ji jaustųsi saugi, bet ir nerimavau dėl savo dukters Liusės, kuriai reikėjo priimti labai sunkų sprendimą. Vyliausi, kad ji apsispręs teisingai, nes šis sprendimas nulems visą likusį jos gyvenimą.

Tilės patėvis Deivas vis labiau visus kontroliavo ir darėsi kerštingesnis, bet mane ištiko šokas sužinojus, kiek toli jis pasišovęs eiti. Šitai jau nebuvo normalu; įtariau, kad vyksta dar kažkas, ko niekas nežino. Buvau teisi, nors norėjosi tikėti, kad klystu. Kol Tilė atsigaus, prireiks labai daug laiko.

„Vos paėmusi į rankas Cathy Glass knygą, turėjau ją perskaityti visą iškart... Cathy — ne tik rašytoja, bet ir nuostabi, rūpestinga moteris...“

Waterstones

„Cathy rašo iš širdies, pajunti kone materialias emocijas...“

Amazon

„Dar viena Cathy Glass knyga, kurios negalėjau paleisti iš rankų, kol nebaigiau skaityti...“

Amazon

„Nuostabiai parašyta... Ne tik puiki rašytoja, bet tikrai itin rūpestingas žmogus. Ir aš mąstau apie tai, kad norėčiau būti globėja. Cathy nepučia miglos, aiškiai parodo, koks sunkus ir varginantis šis darbas...“

Amazon

„Ji tikrai rašo iš širdies, neįmanoma neužmegzti emocinio ryšio. Jau užsisakiau kitą jos knygą...“

Amazon

„Puikiai parašyta istorija; Cathy pasakojimas įtraukia nuo pat pradžių. Jaudinančioje mergaitės (Tilės) istorijoje netrūksta netikėtų vingių...“

Goodreads

„Patiko! Perskaičiau vos porą kartų prisėdusi, tikrai sunku atsitraukti. Sveikinu, Cathy...“

Goodreads

Viena nuostabi moteris ir daugiau nei 150 jos globojamų vaikų.

Cathy Glass dirba globėja dvidešimt penkerius metus; per tiek laiko ji pasirūpino daugiau nei 150 vaikų ir užaugino tris savus. Būdama jau brandaus amžiaus, įgijo švietimo ir psichologijos studijų diplomą, rašo prisidengdama pseudonimu. Norėdami daugiau sužinoti apie Cathy Glass ir jos gyvenimą, apsilankykite www.cathyglass.co.uk.

Hunter Clarke-Fields knygoje ,,Užauginti gerą žmogų‘‘ apstu praktinių sąmoningumo patarimų, kurie padės jums išlikti kantriems ir neprarasti savitvardos, paskatins konstruktyviai ir atjaučiančiai kurti meile bei abipuse pagarba grįstus santykius su savo vaikais. 

„Knyga „Užauginti gerą žmogų“ siūlo išmintingą ir naują požiūrį į sąmoningą tėvystę. Remdamasi savo pačios patirtais tėvystės iššūkiais, Hunter Clarke-Fields išskiria pagrindinius įgūdžius, kurių reikia, norint atsikratyti minčių, kad esate nepakankamai geri tėvai, ir sukurti nuoširdesnius, harmoningesnius ir bendradarbiavimu paremtus šeimos santykius.“

Dr. Tara Brach, knygos Radical Acceptance autorė

Augindami vaikus siekiate spinduliuoti švelnumą, atjautą ir kantrybę. Tačiau, žinia, tobulų tėvų nebūna, todėl kartais sunkiais ar įtemptais momentais kyla emocijos ir reakcijos, kurios toli gražu neatitinka idealių tėvystės modelių. Taip nutinka ne jums vieniems. Dažniausiai mūsų reakcijos būna giliai įsišaknijusios ir, veikiausiai, išmoktos iš savų tėvų. Kaip ištrūkti iš uždaro rato ir tapti tokiais tėvais, kokiais norėtumėte būti? 

Hunter Clarke-Fields yra sąmoningumo moderatorė, trenerė, Sąmoninga mama (Mindful Mama) tinklalaidės vedėja bei Sąmoninga tėvystė (Mindful Parenting) kurso internetu kūrėja, mokanti žmones sąmoningumo kasdieniniame gyvenime. Autorė daugiau kaip dvidešimt metų praktikuoja meditaciją ir jogą.