Negrožinė literatūra

Britas virtuvės šefas Hugh Fearnley-Whittingstallas (Hju Fernlis-Vitingstolas) yra keliasdešimties kulinarinių knygų autorius. Jau daugiau nei penkiolika metų Channel 4 televizijoje jis veda autorines laidas apie maistą, o britų nacionaliniame dienraštyje The Guardian rašo skiltį apie maisto gaminimą. Hugh apdovanotas Glenfiddich Food & Drink prizu, jam įteikti net keli vyno žinovo, gurmano André Simono memorialinio fondo apdovanojimai už geriausią metų kulinarinę knygą.
Autorius su šeima gyvena Devone, šalia River Kotedžo – čia jis įkūrė restoranų tinklą, keletą virėjų mokyklų, veda maisto gaminimo kursus ir organizuoja renginius, taip pat aktyviai skatina vietinę sezoninę žemdirbystę.

Puiki knyga ir puikūs receptai pristigusiems fantazijos ir idėjų gaminant be mėsos namie.
Virtuvės meistras, vienas žinomiausių Lietuvos virėjų Linas Samėnas

Pirmas sunkumas, su kuriuo susiduria nusprendusieji išbandyti vegetarizmą, yra klausimas – ką valgo vegetarai? Neabejoju, kad knyga Vegetariški patiekalai kiekvieną dieną atsakys į šį klausimą ir taps jūsų vedle į sveikesnį gyvenimą.
Vegetarų asociacijos prezidentė, TV laidų vedėja Gintarė Gurevičiūtė

Vegetariška mityba domiuosi daugiau nei dešimtį metų. Tačiau šie įvairūs patiekalai mane itin sužavėjo savo paprastumu. Juos galėtų pasigaminti net vaikai. Rekomenduoju šią knygą – receptus tikrai verta išmėginti.
Ajurvedos centro SPA SHANTI vadovė, vegetariškos mitybos lektorė ir konsultantė Eglė Kauneckienė

Michailo Gorbačiovo politinė veikla vertinama prieštaringai — nuo beatodairiškų pagyrų Vakaruose iki visiško pasmerkimo Rusijoje. Tačiau, kad ir kokie būtų vertinimai, neabejotina, jog vienas garsiausių mūsų laikų politinių veikėjų, paskutinis SSRS vadovas, „perestroikos“ iniciatorius turėjo įtakos šiuolaikinės Europos, o kartu ir Lietuvos istorijai. Ši knyga unikali. Ji atsako į daugelį klausimų, susijusių su vadinamuoju Gorbačiovo fenomenu. Kaip paprastas valstiečių sūnus iš Stavropolio stepių, perkopęs visus partinės karjeros laiptelius užlipo ant pačios aukščiausios sovietinės hierarchijos pakopos? Kodėl ir kaip Gorbačiovas tapo vienu įtakingiausių XX a. pabaigos politikų? Kas, jo akimis žvelgiant, dėjosi vadinamojo Maskvos pučo metu? Kuo Gorbačiovas papirko Vakarus?
Taip pat, pasak laikraščio Novaja gazeta redaktoriaus Dmitrijaus Muratovo, ši knyga labai asmeniška. Joje prieštaringasis politikas atskleidžia savo, kaip abejojančio, kenčiančio ir besidžiaugiančio žmogaus, veidą. Itin daug vietos, nevengiant net intymių detalių, skiriama mylimai žmonai Raisai. Buvęs SSRS lyderis atvirai pasakoja apie savo šeimą, senelius, tapusius Stalino teroro aukomis, kalba apie vaikystę karo apsuptyje, teisės studijas Maskvoje, santuoką, dukters gimimą ir pagaliau pasaulio galingojo karjerą.

Gyvenimas skaitmenizuotoje globalioje visuomenėje turi daug pranašumų. Tačiau kelia ir daug pavojų. Mes tampame vis labiau priklausomi nuo skaitmeninio pasaulio: naudojamės internetine bankininkyste, apsiperkame internetu, virtualiai bendraujame su draugais, dirbame ir leidžiame laisvalaikį. Bet ar tos institucijos, kurios mus saugo gatvėse, jau išmoko mus apsaugoti ir virtualioje erdvėje? O gal mes per daug pasikliaujame saugumo iliuzija ir pernelyg lengva ranka dalijamės savo asmeniniu gyvenimu ir mintimis su tais, kurie gali lengvai tuo pasinaudoti?
Šioje knygoje atskleidžiamos trys pagrindinės grėsmės, su kuriomis šiandien susiduriame: skaitmeniniai nusikaltimai, skaitmeniniai karai ir skaitmeninis pramoninis šnipinėjimas. Kiekvienais metais vyriausybės ir privatus sektorius praranda milžiniškas pinigų sumas, kovodami su dažnai nematomu ir itin gudriu naujo pobūdžio nusikaltėliu – programišiumi.
Tyrinėdamas realius virtualiame pasaulyje vykdomus nusikaltimus ir įvairių šalių pareigūnų kovą su jais, Misha Glenny išmaišė visą pasaulį ir atvirai kalbėjosi su kibernetiniais nusikaltėliais, kompiuterių fanatikais, kompiuterinio saugumo ekspertais, policijos atstovais ir nusikaltimų aukomis. Jo tyrinėjimų rezultatas – mūsų dienomis itin aktuali knyga, privaloma kiekvienam, besinaudojančiam kompiuteriu.

Bestselerio McMafia: nusikalstamumas be sienų autorius Misha Glenny (gim. 1958) – žymus britų žurnalistas ir istorikas. Dirbo The Guardian ir BBC korespondentu Centrinėje Europoje, rašė apie komunizmo žlugimą ir karus buvusioje Jugoslavijoje. Svarbiausiais Rytų Europos ir Balkanų klausimais su juo dažnai konsultuojasi JAV ir Europos vyriausybės.

„Be pozicijos ir padėties, tirpdantis kiekvieną pastangą išlaikyti savo vienovę, palengvėle skęstantis, sapnuoju save lyg atsibudusį ir suvokiu beribį kosmoso plūdimą, plūstantį per tą sensualią žaizdą, kuri kadaise buvo mano pastovus aš. Suvokiu garsus, kvapus, lytėjimus, jausmus, besiliejančius į tą atvirą žaizdą – be manęs.“

„Prieš daugelį metų studentiškuose akademinės „Baltų lankų“ stovyklos konspektuose pasižymėjau: „Algis Mickūnas – Husserlio anūkas svečiuose pas Budą.“ Pamenu, kaip mes, jaunieji semiotikai, filosofai ir literatūrologai, išauklėti pagal griežtas akademinės hierarchijos tradicijas, akis išpūtę žiūrėdavome į šį šokantį, beribį, kosminį, transatlantinį žmogų, tuo metu dar sunkiai suprasdami jo vingrią fenomenologinę kalbą, bet neišvengiamai užsikrėsdami jo asmenybės žavesiu ir, sakyčiau, ne tiek pačios verbalikos, kiek jos gyvu pulsavimu perduodamais turiniais. Tada net nujausti negalėjau, kad kada nors šis filosofijos Šokėjas vesis mane vertėjos teisėmis per tuos du jau tada keista pora pasirodžiusius ir, regis, tokius skirtingus pasaulius – fenomenologiją ir dzenbudizmą, ir išves į bekalbę plotmę, kur nebėra nei autoriaus, nei vertėjo, nei Budos, nei Husserlio, nei laiko, nei amžinybės, kur pulsuoja grynoji, kosminė patirtis, savo plūstančioje srovėje nuskandinanti visas tapatybes.
Mickūno tekstai yra filosofinė poezija, vietomis bangų mūšą primenantis aštrus avangardas, vietomis liūliuojanti švelni lyrika. Iš tiesų nedaug turime filosofų, kurie būtų tuo, ką jie sako – Mickūnas šiuo atveju yra išimtis.“
Dalia Kaladinskienė

1992-ųjų balandį iš pasiturinčios Vašingtono priemiesčio šeimos kilęs vaikinas autostopu nukeliavo į Aliaską ir patraukė į laukinę gamtą. Jis buvo puikus mokinys ir vienas geriausių sportininkų. Su pagyrimu baigė Emorio universitetą. Tačiau netikėtai pasikeitė vardą, atidavė labdarai visas santaupas iš banko sąskaitos, paliko likimo valiai savo mašiną ir daugumą daiktų, sudegino visus pinigus, turėtus piniginėje ir ėmė kurti naują gyvenimą. Jo šeima nieko nenutuokė: nei kur jis galėtų būti, nei kas jam nutiko... Kol apirusį vaikino kūną rado briedžių medžiotojų būrys.
Kas jis, šios knygos herojus? Išminčius, svajotojas ar lengvabūdis nuotykių ieškotojas? Ar šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma visiškai išsižadėti žmonių?

„Bauginanti… Iškalbinga… Širdį verianti žmogaus troškimų drama“.
The New York Times

„Prikaustantis dėmesį pasakojimas. Derėtų pasidomėti kiekvienam, kada nors svajojusiam akis į akį susitikti su nuožmia gamta. Jaudinanti knyga“.
Washington Post

Jonas Krakaueris (gim. 1954 m.) – JAV rašytojas, žurnalistas, alpinistas, keliautojas. Jo knygos išverstos į daugiau kaip dvidešimtį pasaulio kalbų. Ypatingos sėkmės sulaukė ne vienus metus iš „New York Times“ bestselerių sąrašų nesitraukęs autoriaus kūrinys „Į laukinį pasaulį“ ir „Times“ žurnalo Metų knyga išrinktas bei kelioms prestižinėms JAV literatūros premijoms nominuotas autobiografinis pasakojimas apie tragišką kopimą į Everestą Išretėjusiame ore („Into Thin Air“). 1998-aisiais Krakaueris įkūrė atminimo fondą „Everestas'96“ ir skyrė jam lėšų iš honoraro, gauto už pastarąją knygą. 1999-aisiais autorius buvo apdovanotas prestižine Amerikos menų ir literatūros akademijos literatūros premija. Pasak jos skyrėjų, „Krakauerio kūryboje geriausios tiriamosios žurnalistikos atkaklumas ir drąsa dera su stilingu subtilumu bei dideliu rašytojo įžvalgumu“. 2007-aisiais pagal šią knygą režisierius Seanas Pennas sukūrė garsų to paties pavadinimo filmą.

Kūdikio praradimo skausmą patyrusios mamos nepaliaujamai ieško atsakymų į dažniausiai po šios nelaimės kylančius klausimus. Kodėl tai įvyko? Ar šis košmaras gali pasikartoti? Ar susilauksiu dar vaikų? Kodėl kiti nesupranta mano skausmo? Kaip šioje situacijoje elgtis kūdikio netekusiam tėčiui?
Knygą sudaro ne tik daugybės ekspertų – psichologų, akušerių, ginekologų, neonatologų – nuomonės, bet ir skausmingą įvykį išgyvenusių mamų pasakojimai. Tai padeda geriau suprasti fizinę ir emocinę netektį patyrusios moters reakciją.
Šią savo knygą autorė skiria ne tik toms poroms, kurios neteko savo kūdikių, bet ir visiems, kas kada nors yra išgyvenę netektį, skausmą, sielvartą, sumišimą ar nori ištiesti pagalbos ranką, bet nežino, kaip tai padaryti.

Giorgia Cozza (Džordžija Koca) – trijų vaikų mama, pati patyrusi kūdikio netektį, žurnalistė, bendradarbiaujanti su įvairiais žurnalais, skirtais nėštumo, maitinimo krūtimi, motinos ir vaiko psichologijos bei sveikatos temoms. Taip pat knygų tėvams apie kūdikių auginimą autorė.

Pamažu ši ištarmė ima virsti tikrove: XX amžiaus pabaigoje prasidėjęs Deleuze’o ir jo knygų bendraautoriaus Félixo Guattari filosofijos suklestėjimas persikėlė ir į XXI amžių.
Deleuze’o ir Guattari idėjos tampa pagrindu naujai interpretuojant vizualinės kultūros, performatyvumo, teatro, kino, medijų reikšmes. Jų filosofija taip pat pasitelkiama kritikuojant globalų kapitalizmą, analizuojant galios struktūras, disciplinos ir kontrolės mechanizmus, naujas komunikacijos formas. Jų suformuota socialinių institucijų kritika tampa labai svarbi kvestionuojant laisvosios rinkos ir ją įtvirtinančius kontrolės režimus. Deleuze’o ir Guattari argumentai taip pat pasitelkiami analizuojant naujus socialinius judėjimus bei sprendžiant feminizmo, socialinės lyties (gender), postkolonializmo, antiglobalizmo klausimus. Deleuze’o ir Guattari filosofija kvestionuoja tiek demokratinių visuomenių konsensusą, tiek galimybę išspręsti ginčus racionalių debatų keliu: savo filosofija jie siekia konceptualizuoti situaciją tų, kuriems neleidžiama diskutuoti, kurie net nėra matomi viešojoje erdvėje.

Knygoje Deleuze’o ir Guattari filosofijos analizė pateikiama kitų šiuolaikinių mąstytojų (Foucault, Alaino Badiou, Giorgio Agambeno, Michaelio Hardto, Antonio Negri, Rosi Braidotti, Elizabeth Grosz) idėjų kontekste, teorinės įžvalgos derinamos su vizualinės kultūros, literatūros, teatro, kino reiškinių analize.

Vieną dieną šis [XX] amžius greičiausiai bus vadinamas Gilles’io Deleuze’o vardu
Michelis Foucault

Audronė Žukauskaitė – filosofė, monografijų „Anapus signifikanto principo: dekonstrukcija, psichoanalizė, ideologijos kritika“ (2001) ir „Anamorfozės: nepamatinės filosofijos problemos“ (2005) autorė, leidinių „Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano“ (2005) ir „Interrogating Antigone in Postmodern Philosophy and Criticism“ (2010) sudarytoja.

Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia yra pirmoji knyga iš trijų, skirtų Lietuvos XIX amžiui. Šios knygos, kaip ir kitų dviejų būsimų knygų, autoriai siekia realizuoti bendrą visos sintezės koncepciją – atskleisti Lietuvos, kaip savito sociokultūrinio fenomeno, tapsmą ir raidą, parašyti procesų, o ne įvykių istoriją, pabrėžiant Lietuvos visuomenės gyvenimo formas, jų raišką, kaitą, sąveiką su Europos procesais. Aiškinimo išeities taškas, šerdis, – visus juos nulėmęs procesas, kuris įvardijamas kaip modernėjimas, modernizacija.

Knygoje apibūdinamos XIX a. Lietuvos visuomenės funkcionavimo aplinkos. Charakterizuojamos to meto ypatybės, apibūdinama Lietuvos samprata, aptariamos visuomenės egzistavimo gamtinės ir klimato sąlygos, ištekliai, demografiniai procesai, luominė, konfesinė ir etninė visuomenės sudėtis, gyventojų tankumas, krašto urbanizacija. Išsamiai nagrinėjama Rusijos imperijos valdymo ir teisės sistema, visuomenės struktūra ir institucijos, etninės ir etnokonfesinės bendruomenės. Sekant pasaulinės istoriografijos tendencijomis atsirado netradicinis tokio pobūdžio darbams skyrius, skirtas šeimos ir moterų problemoms. Knygoje pateikiama ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir kitų konfesijų – evangelikų, stačiatikių, unitų – Bažnyčių padėtis ir raidos ypatumai.

Darbe remiamasi naujausiais mūsų ir užsienio šalių mokslininkų Lietuvos istorijos tyrimais, naudojami visų kartų mokslininkų įdirbiai, daugelio kitų mokslo šakų tyrinėtojų darbo rezultatai, taip pat skelbti šaltiniai, kurių dalis istoriografijoje visai nenaudota arba naudota retai.

Knygai parengti originalūs informatyvūs žemėlapiai, pateiktos retai arba pirmą kartą publikuojamos iliustracijos, schemos.

Joshua Slocumas (Džošua Slokamas, 1844-1909) - amerikietis buriuotojas, pirmą kartą istorijoje nedideliu burlaiviu "Purslas" (Spray) vienas pats apiplaukęs aplink pasaulį. Ilgiau nei trejus metus trukusios kelionės įspūdžius ir išgyvenimus jis aprašė knygoje Vienas su burėmis aplink pasaulį. Pirmą kartą išleista 1900 metais, ji tapo puikia patarimų knyga ateities jūrų keliautojams vienutininkams ir tikru atradimu visiems, kas trokšta bent savo vaizduotėje leistis į pavojų ir nuotykių kupiną kelionę jūra.

Tikroviškai perteikti kelionės vaizdai, įtikinamai pasakojami patirti džiaugsmai ir sunkumai, subtilus humoro jausmas neleidžia abejoti, kad autorius buvo talentingas rašytojas, lygiai kaip ir puikus laivų statytojas bei navigatorius. Naudodamasis savo patirtimi, žiniomis ir gerai išmanydamas buriavimo principus, Slocumas naudojo virvę šturvalui pririšti ir burlaivis vairuodavo pats save. Tai davė pradžią įvairiausių tipų autopilotams, be kurių šiais laikais negali apsieiti nė vienas tolimojo plaukiojimo laivas.

Ši naujovė ir knygoje entuziastingai papasakota kelionės istorija įkvėpė daugybę žmonių. Atsirado Slocumo sekėjų buriuotojų, kurie atliko vėlesnius vienutininkų žygius aplink pasaulį. Ir ne tik... Žymus amerikiečių rašytojas Jackas Londonas perskaitęs knygą taip susidomėjo jūros tema, kad net nebūdamas buriuotojas parašė savo garsųjį romaną Jūrų vilkas.

Knygos būna trijų rūšių: įdomios autoriui, įdomios skaitytojui ir keičiančios gyvenimą. Ši knyga yra būtent trečiosios rūšies. Dabar ji jau prieinama ir lietuvių kalba skaitančiai auditorijai. Atidžiai perskaitykite šią knygą ir, kas žino, gal pakeisite savo gyvenimą, ir mes ateityje skaitysime apie jus.

Artūras Dovydėnas

"Horizontų" serijos knygos pasakoja apie žmones, kurie išdrįso mesti iššūkį sau ir visuomenei. Keliautojų, tyrinėtojų, svajotojų ir atradėjų keliai labai skirtingi ir drauge panašūs - jie mus įkvepia ir atverdami plačiausius akiračius kviečia išbandyti žmogaus galimybių ribas.

Ar šiais laikais, kai mūsų vaikams jau nuo mažens į pasiekimų knygeles rašomi vertinimai, kai paprastas, neįpareigojantis žaidimas nebeskiriamas nuo ugdomųjų žaidimų, nesame praradę noro žaisti tiesiog savo malonumui?

Net ir nuolatos patirdami visuomenės spaudimą siekti gerų darbo rezultatų ir komercinės sėkmės, neturime pamiršti, kad žaidimas yra būtinas žmogui formuotis, jis padeda ugdyti socializacijos įgūdžius ir kūrybingumą. Taip pat suteikia kryptį vaiko impulsams ir fantazijoms. Jei nebuvo pakankamai žaista vaikystėje, vėliau, ypač paauglystėje, dėl to gali kilti rimtų padarinių.

Vaikų psichiatras Patrice'as Huerre'as, daugelio leidinių tėvams ir specialistams autorius, trisdešimt metų tyrinėjantis paauglių problemų prevencijos ir gydymo sritį, šioje knygoje atsako į mums rūpimus klausimus:
ar reikia žaisti su vaikais?
ar žaislai būna netikę?
ar verta baimintis vaizdo žaidimų?
ar vienatvę mėgstantį vaiką turime versti žaisti su kitais?
kas būdinga pradinuko žaidimams?
ar paauglystėje vis dar žaidžiama?

Nuo to, ką ir kaip žaidėme vaikystėje, priklausys, kaip gyvensime suaugę.

Šio numerio gale spausdinamas Danutės Bacevičiūtės straipsnis „Dvidešimtosios „Baltos lankos“. Čia prisimenama, kad Druskininkų akademinė savaitė jau sulaukė šiokio tokio jubiliejaus, bet dar svarbesnis dalykas yra pamažu atsirandanti diskusinės aplinkos tradicija. Tos tradicijos įkvėptas siūlyčiau atkreipti dėmesį į kelis šiame "Baltų lankų" numeryje užsimezgančius saitus tarp skirtingos tematikos straipsnių. Tikiuosi, kad šios kelios punktyrinės linijos kvies pasvarstyti, ar tai tik atsitiktinės sąsajos, ar gana logiški šių dienų gyvenimo ir galvojimo bendrumai.

Šis numeris ir formaliai artimas diskusinei aplinkai: greta straipsnių čia spausdinami net keli pokalbiai su autoriais, pateikiama susisteminta kelis mėnesius trukusios diskusijos A. J. Greimo centro tarpdisciplininiame seminare medžiaga.

Dviejų bestselerių (Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį, 2009, ir Kelionių istorijos, 2010) autorius, žurnalistas ir keliautojas Andrius Užkalnis tęsia pirmoje knygoje pradėtą pasakojimą. Šį kartą dėmesio centre ne tik patys anglai, jų papročiai ir gyvenimo būdas, bet ir salą kaip laikinus ar nuolatinius namus pasirinkę lietuviai. Nuo darbo Anglijoje paieškų iki kvailysčių ir nusikaltimų, nuo skausmingos mišrių santuokų realybės iki mažųjų lietuviukų, užsivilkusių angliškas uniformas ir žygiuojančių į svetimos šalies mokyklas. Autorius apie mūsų tautiečių prisijaukintą šalį pasakoja informatyviai ir jautriai, bet nenuslysta į nereikalingus sentimentus ir – jei reikia – nevengia be gailesčio įkąsti.
Prijaukintoji Anglija nekartoja pirmosios knygos, nemina išvaikščiotu taku, bet tuo pačiu autoriaus žvilgsniu įdėmiai skrodžia šalies ir jos taisyklių kertes. Tai lyg dar vienas susitikimas su draugu, su kuriuo pirmą kartą nespėjote iki galo išsišnekėti.

Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Albero Kamiu, 1913–1960) Esė rinktinės trečioje dalyje skelbiami 1944–1953 m. publikuoti straipsniai, interviu ir pasakytos kalbos.
Užuot pasidavus svaigiai šlovei, smurto filosofijoms, kančios garbstymui ir savigailai, Camus kviečia atsigręžti į pasaulio grožį ir konkretų žmogų, mylėti tai, kas jame unikalu, prisiminti „šviesą ir gyvenimo vidudienius“. Rašytojas ragina neiškeisti dialogo ir žmonių draugystės į abstrakcijų, tautinių ar idėjinių, absoliučios tiesos pasaulį. Ištikimas pats sau Camus nesiliauja kovoti už tai, „kas žmoguje nesutinka mirti“.

„...Norėčiau, kad vienu kitu požiūriu tie, kurie kurs rytdienos prancūzų intelektą, būtų pasiryžę bent jau niekados nenuolaidžiauti. Norėčiau, kad jie nenuolaidžiautų, kai jiems bus sakoma, kad be intelekto galima apsieiti, kai jiems bus stengiamasi įrodyti, kad, norint laimėti daugiau, galima meluoti. Norėčiau, kad jie nenuolaidžiautų nei klastai, nei smurtui, nei ištižimui. <...> Galbūt tuomet laisvoje ir aistringai tiesą mylinčioje tautoje žmogus vėl pajus palinkimą prie žmogaus, be kurio pasaulis per amžius bus tik begalinė vienatvė.“
A. Camus įžangos žodis, pasakytas „Prancūzų draugystės“ susirinkime 1945 m.

Kęstutis Nastopka – literaūros tyrinėtojas, kritikas, Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotinių studijų centro profesorius, knygų „Lietuvių eilėraščio poetika“ (1985), „Išsprūstanti prasmė“(1991), „Reikšmių poetika“ (2002) autorius. Jo naujausia knyga „Literatūros semiotika“ – pirmasis Lietuvoje veikalas, kuriame susistemintos svarbiausios semiotikos idėjos, temos, sąvokos. Knygoje išsamiai pristatoma Algirdo Juliaus Greimo semiotikos mokyklos teorija nuo pat jos ištakų iki mūsų dienų. Aptariamos pagrindinės Tartu-Maskvos (Jurijaus Lotmano) ir amerikietiškosios (Charles'o Sanderso Pierce'o) semiotikos nuostatos. Teoriniai samprotavimai derinami su konkrečių lietuvių literatūros tekstų semiotine analize.
Gimusi iš bendravimo su studentais ir Lietuvos bei užsienio kolegomis, Kęstučio Nastopkos „Literatūros semiotika“ nėra beaistrė akademinė monografija, tai pulsuojantis pokalbis su bičiuliais ir oponentais, tarp kurių „kiečiausias“ oponentas pasirodo besąs pats „lėmėjas“ A. J. Greimas, kurio teoriją knygos autorius užsispyrėliškai gina, surasdamas vis naujų argumentų ir taip plėtodamas pačią teoriją.
Loreta Mačianskaitė

Iki šiol vyravo nuostata, kad semiotiniai tekstai nuobodūs ir nepaskaitomi dėl per daug specifinės juose vartojamos metakalbos, suprantamos tik siauram specialistų ratui. Naujausia Kęstučio Nastopkos knyga griauna šią semiotinio rašymo tradiciją. Joje semiotika ne tik deklaruojama, bet ir praktikuojama kaip ,,linksmasis mokslas'', lengvai ir žaismingai dėstant prasmės problematiką, semiotinio metodo gudrybes, sumaniai derinant teorinius svarstymus su praktinėmis jų iliustracijomis.
Nijolė Keršytė

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Albero Kamiu, 1913–1960) „Esė rinktinės“ antroje dalyje skelbiami bičiuliui vokiečiui karo metais rašyti laiškai, esė apie mirties bausmę ir kalbos, pasakytos Švedijoje Nobelio premijos įteikimo proga. Esė nagrinėjamos reiklios meilės ir įsipareigojimo tėvynei, mirties bausmės absurdiškumo, menininko vaidmens visuomenėje temos.

„...juo labiau įsipareigoju prieš visuomenę, kai neigiu, kas toje visuomenėje negera, purvina, antihumaniška. Ir Camus kaip tik tai darė. Visa savo eseistika, bent jau didžiąja jos dalimi, jis buvo labai aktyviai įsijungęs į visuomeninių problemų svarstymą. Tuo požiūriu jis buvo vienas įtakingiausių to meto intelektualų. Bet tai irgi stojiška nuostata: nėra kitos išeities.“
A. Šliogeris

„Aš ir toliau manau, kad šis pasaulis neturi aukštesnės prasmės. Tačiau žinau, kad kažkas jame turi prasmę, ir tas kažkas – žmogus, nes jis vienintelis jos reikalauja.“
A. Camus „Ketvirtasis laiškas bičiuliui vokiečiui“, 1944

Literatūros tyrinėtojo, semiotiko, kritiko ir leidėjo Sauliaus Žuko (gim. 1952) knygą „Teksto gilumas“ sudaro straipsniai, parašyti per du praėjusius dešimtmečius. Pagrindinis dėmesys šiuose semiotiniuose etiuduose skiriamas konkrečių tekstų aptarimui. Vienuose – galbūt labiausiai Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ ištraukos analizėje – atviriau demonstruojamas semiotinis metodas, nuosekliai ir išsamiai pristatomi semiotinės teksto analizės etapai. Kituose tekstuose semiotinė metodika derinama su eseistiniu kalbėjimu apie literatūrą, fotografiją, reklaminius skelbimus.

„Lithuanian Heraldry“ is an original report of the twenty years of activity of the Lithuanian Heraldry Commission covering the period 1987-2007. Apart from the symbols of the state - the coat of arms, flags of the State, of the nation and of the President of the Republic of Lithuania, and the national anthem, here the reader will find the coats of arms of all ten counties of Lithuania, of six regional municipalities and of 251 cities and towns with their histories. In addition to colour drawings of the coats of arms, this book includes colour designs of the flags of the counties, regional municipalities, cities and towns, and other original iconographic material (over 900 colour and black-and-white illustrations) explaining the choice of particular symbols.

„Baltų lankų“ žurnalo 28 numeris skirtas Algirdo Juliaus Greimo moksliniam palikimui aptarti. Praeitą rudenį Vilniaus universitete surengta mokslinė konferencija „Greimo ieškojimas“. Joje buvo keliami klausimai apie semiotinės teorijos gyvybingumą, klasikinių Greimo tekstų aktualumą. Paolo Fabbri, parašęs įvadus pakartotinai išleistoms Greimo knygoms „Struktūrinė semantika“ ir „Semiotikos žodynas“ pabrėžia ištikimybės klasikiniams veikalams ir galimos teorinės kaitos vienybę. Greta minėtų įvadų šiame numeryje spausdiname trumpą ir kiek netikėtą Greimo straipsnį apie laišką, kuriame aptariamas ir perėjimas nuo tikro susirašinėjimo prie laiško kaip literatūrinio žanro.

Antroje šio numerio dalyje plėtojama diskusijos su filosofijos tradicija tema. Jacques Derrida pasakoja apie savo ryšius su Heideggeriu. Atrodo, kad šis santykis komplikuotesnis negu Greimo ir jo mokytinių. Greta spausdiname naują Maurice Merleau-Ponty knygos „Suvokimo fenomenologija“ dalį.

Pažinti Kauną nėra ir negali būti paprasta. Labai lengva pasimesti sudėtingoje miesto istorijoje, o ir Kauno urbanistika taip pat ne mažiau intriguoja. Tik miesto gyventojai nesunkiai orientuojasi mieste, besidriekiančiame dviejų upių – Nemuno ir Nėries – slėnyje, iš abiejų pusių apsuptame kalvų. Labai sunku Kauną apibūdinti vos keliais žodžiais, pateikti glaustą miesto istoriją ar ją paprasčiausiai paaiškinti.

Kaip apibūdinti Kauną? Tai miestas, kuris taip ir nesusitaikė su jam primesta antrojo Lietuvos miesto etikete ir kuris vis dar prisimena, kad tarp dviejų pasaulinių karų jis buvo laikinąja Lietuvos valstybės sostine. Tai senas prekybos ir pramonės centras, kurio jau keletą dešimtmečių taip ir neįstengia nurungti kiti Lietuvos miestai. Tai miestas, galintis didžiuotis didžiausiu Lietuvoje studentų skaičiumi, nors universitetas čia įkurtas tik 1920 metais. Tai miestas, sovietmečiu garsėjęs nepaklusnumu valdžiai ir tikėjimu „buržuazinėmis“ vertybėmis, nepriklausomybės metais meru išsirinkęs skandalingą populistą.

Kauno gyventojai niekada nemėgo savo miesto lyginti su kitais miestais ar išsakyti savo nuomonę apie jį, Kauno patriotai tiesiog išdidžiai konstatuoja: „Kaunas yra Kaunas.“
Gotikinė architektūra, gynybos įtvirtinimai, įvairių čia gyvenusių etninių grupių palikti pėdsakai, muziejai, Kaunas, kaip pirmosios Respublikos sostinė, architektūros racionalizmas ir funkcionalizmas – tik keletas iš visų galimų maršrutų pirmai pažinčiai su Kaunu.

Visiems Lietuvos gyventojams Kaunas yra pirmosios modernios Lietuvos valstybės paminklas ir dvidešimt vienerius metus trukusių pastangų sukurti valstybę įrodymas. 1990 metais bandanti atgauti nepriklausomybę Lietuva savo valstybingumo paminklus ir simbolius visų pirma atstatė Kaune. Kaunas išlieka modernios valstybės miestu.

Pagrindinė šio tomo tema – lietuvių tautos politinis atgimimas ir jos kova dėl Lietuvos valstybės atkūrimo. Tomas apima laikotarpį nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės susikūrimo iki 1990 m. kovo 11 d., kai buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas.

„Pierwsze spotkanie z Litwą“ – jest to tematyczna seria ksiązek, ktora prezentuje Litvę w zwięzly ale jednoczesnie wszechstronny sposob. Seria jest przeznaczona dla tych, co pragną poznac ten wyjątkowy i interesujący kraj.