Negrožinė literatūra

„Šiandieninėje visuomenėje perfekcionizmas tapo galinga varomąja jėga: siekiama vis efektyvesnės optimizacijos, dar didesnio našumo, geresnio produktyvumo. Todėl daugelis žmonių ir verslų įsitraukia į nesibaigiančias beribės tobulybės paieškas: esame nepatenkinti geriausiais savo rezultatais, pasiektais tikslais, o pelnas, vadyba, paslaugos, kolegos, darbuotojai, asmeninė laimė ir sėkmė visada galėtų būti didesnė, geresnė, greitesnė, sklandesnė.

Šįkart kviečiame susipažinti su studija, kurioje perfekcionizmas nagrinėjamas ne kaip idealo siekis, o kaip nepaliaujamos pastangos ištobulinti tai, kas netobula. Knygoje „Tobulumo spąstai“ rašytojas Thomas Curranas, apžvelgdamas mokslinius ir ekonominius tyrimus, atskleidžia, kas iš tiesų skatina perfekcionizmo įsigalėjimą, kaip tai veikia įvairias gyvenimo grandis – nuo asmenybės iki ekonomikos. Jis pateikia įžvalgų ir patarimų, kaip ištrūkti iš perfekcionizmo spąstų.

Knygą rekomenduoju visiems, kuriems rūpi tvarus asmenybės ir visuomenės augimas, jaučiantiems nerimą, kad dirba, bendrauja ar kuria nepakankamai tobulai. Viliuosi, kad ji taps įrankiu mokantis valdyti savo lūkesčius, kad perfekcionizmas būtų ne nuolatinio nepasitenkinimo ir nesveiko konkuravimo variklis, o pagrindas priimant tvarius, racionalius, ramius sprendimus.“

Inga Skisaker
„Swedbank“ Lietuvoje vadovė

Thomas Curran – Londono ekonomikos mokyklos psichologijos profesorius, svarbaus tyrimo, kurį BBC įvertino kaip „pirmąjį, palyginusį kelių žmonių kartų perfekcionizmą“, autorius. Jo TED kalba apie perfekcionizmą sulaukė daugiau nei trijų milijonų peržiūrų.

Modernų Vilnių kūrusios Lietuvos architektūros legendos – Algimantas Nasvytis, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis ir Gediminas Baravykas – šioje knygoje prabyla autentiška šneka apie tai, kaip jie planavo, projektavo ir statė Lietuvoje sovietmečiu. Juos 1992 metais kalbino JAV lietuvis, tuomet Berklio studentas, šiandien jau Niujorko Barucho koledžo ir CUNY absolventų centro profesorius Jonas V. Mačiuika.

Keturis interviu palydintys architektūros istorikų prof. Johno V. Mačiuikos ir prof. Marijos Drėmaitės įvadiniai straipsniai siūlo skirtingus perskaitymo būdus apmąstant kontroversišką sovietmečio palikimą ir ieškant asmeninio santykio su savo gyvenamąja aplinka.

Knyga gausiai iliustruota kruopščiai atrinktomis archyvinėmis ir pašnekovų nuotraukomis bei knygos sudarytojo asmeninėse kolekcijose saugomomis nuotraukomis.

The legends of Lithuanian architecture who shaped modern Vilnius – Algimantas Nasvytis, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, and Gediminas Baravykas – speak in this book in their authentic voices about how they planned, designed, and built in Lithuania during the Soviet period. They were interviewed in 1992 by a Lithuanian American, then a student at Berkeley and today a professor at Baruch College and the CUNY Graduate Center in New York, Jonas V. Mačiuika.

The four interviews are accompanied by introductory essays by architectural historians Prof. John V. Mačiuika and Prof. Marija Drėmaitė, which offer different ways of reading and reflecting on the controversial legacy of the Soviet era and of searching for a personal relationship with one’s living environment.

The book is richly illustrated with carefully selected archival photographs and images of the interviewees, as well as photographs from the personal collections of the book’s editor.

Leonardas Gražys – pripažintas architektas, Nacionalinės premijos laureatas, sėkmingas verslininkas. Dukros netektis apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis, o po kurio laiko jis sulaukia neįprasto prašymo – suprojektuoti koplyčią žuvusiam užsakovų sūnui atminti. Užsitęsęs gedulas, piktnaudžiavimas svaigalais, kūrybinės kančios, negebėjimas susitaikyti ir atleisti virsta dvasinės ramybės paieškomis bei vidinės koplyčios statybomis. Net komplikuotas santykis su tikėjimu architektui nesutrukdo pasukti dievoieškos ir išganymo keliu – svarbu atkurti santykį su dukra, savimi ir Dievu.

Autofikciniame romane gausu detalių, pokalbių ir personažų, kurie kūrinį priartina prie realybės, tačiau galiausiai skaitytojui paliekama spėlioti, kas yra tiesa, o kas ne.

Algirdas Kaušpėdas – architektas, muzikantas, aktyvus visuomenės veikėjas. Jis yra suprojektavęs eilę visuomeninių pastatų ir individualių gyvenamųjų namų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Buvęs roko grupės „Antis“ lyderis, dabar – „KAnDIs“ narys. Aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, drauge su kitais organizavo Roko maršą per Lietuvą.

Pirmoji Algirdo Kaušpėdo knyga Antiška (2013) dedikuota architektų postpankroko grupei „Antis“ – joje aptariami grupės dainų provokuojantys tekstai, dalijamasi prisiminimais, istorijomis ir komentarais, leidžiančiais suprasti grupės fenomeną ir to meto kultūrinį foną besilaisvinančioje Lietuvoje. Antroji knyga – Gyveno kartą bičas ir kaimynas (2019) – apima 80 novelių, kur knygos herojai, gerdami alų, aptarinėja gyvenimą arba tyli. Romanas Koplyčia (2025) – trečioji autoriaus knyga, kurioje pasitelkiant autofikciją be skubos apmąstomi gyvenimo vingiai ir patyrimai, ieškomi susitaikymo ir įveikos būdai.

Jürgeno Habermaso klasikinis veikalas „Struktūrinė viešosios sferos transformacija“ – tai vienas svarbiausių modernios politinės filosofijos ir komunikacijos teorijos tekstų, kuriame analizuojama kaip iš ankstyvosios buržuazinės viešosios sferos formavosi šiuolaikinė, žiniasklaidos ir rinkos logikos veikiama visuomeninė komunikacija. Remdamasis istorine ir sociologine analize, Habermasas atskleidžia, kaip kritiško pilietinio diskurso sfera, kadaise buvusi autonomiška ir orientuota į racionalų argumentavimą, palaipsniui prarado savo galią masinės kultūros, komercinių interesų ir politinės manipuliacijos akivaizdoje.

Ši knyga – tai ne tik viešosios sferos genealogija, bet ir demokratijos kokybės diagnozė, aktuali tiek XX a. pabaigoje, tiek šiandienos skaitmeninių platformų laikotarpiu. Habermasas kviečia permąstyti, kokiomis sąlygomis įmanomas racionalus, argumentais grįstas visuomenės dialogas ir kokių institucinės tvarkos pokyčių reikalauja tikrai įtrauki demokratija.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Knygos vertimą parėmė Goethe’s institutas.

Walterio Benjamino palikime tarsi didmiesčio kryžkelėje susitinka skirtingos istorinės, filosofinės, politinės idėjos, argumentai ir įvaizdžiai (beje, kryžkelė buvo jo mėgstamas įvaizdis). Antra vertus, Benjamino išskirtinumą, net unikalumą tarp amžininkų nulėmė tai, kad savo veiklos jis niekad netraktavo kaip būdo padaryti karjerą, išgarsėti ir apskritai — kaip profesijos. Toks egzistencinis intelektualinės veiklos supratimas galioja ir žvelgiant iš kitos pusės: kaip nedaugelio vokiečių intelektualų, Benjamino mąstymas glaudžiai susijęs su jo gyvenimo įvykiais. Jo darbai, nebūdami subjektyvūs, neprarasdami idėjinio intensyvumo ir visuotinumo, yra giliai asmeniški. Nebus perdėta teigti, kad tragiškai pasibaigęs jo gyvenimas įgijo emblemine kokybę, tapdamas XX amžiaus vidurio Europos intelektualo likimo simboliu.

Laurynas Katkus

Nors nuo vokiečių filosofo, literatūros kritiko ir eseisto Walterio Benjamino mirties praėjo 85 metai, jo darbai iki šiol yra humanitarų dėmesio centre. Benjamino vardas dažniausiai siejamas su vadinamąja Frankfurto mokykla, tačiau jo idėjos seniai peržengė ideologines ribas ir barjerus.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Karlas Jaspersas knygoje „Kaltės klausimas” drąsiai imasi vienos sudėtingiausių temų – žmogaus ir visuomenės atsakomybės ribų. Remdamasis Vokietijos patirtimi po Antrojo pasaulinio karo, jis išskiria moralinę, politinę, kriminalinę ir metafizinę kaltę, parodydamas, kad kaltė nėra vien teisinė kategorija, bet ir egzistencinis santykis su savimi ir kitais. Autorius siūlo ne tik vertinti istoriją, bet ir permąstyti savo pačių atsakomybę pasaulyje, kuriame sprendimai niekada nebūna neutralūs.

Tai vienas svarbiausių XX a. tekstų apie sąžinę, bendruomenę ir skirtį tarp kolektyvinės ir individualios atsakomybės.

„Visus žmones, kaip žmones, sieja solidarumo ryšys, dėl to kiekvienas yra bendrai atsakingas už visą blogį ir neteisingumą pasaulyje, ypač už nusikaltimus, vykdomus jo akivaizdoje ar su jo žinia. Kai nepadarau to, ką galiu padaryti, kad sutrukdyčiau nusikaltimui, tampu kaltas. Kai nerizikuoju savo gyvybe, kad sutrukdyčiau žudyti kitus, o tik stoviu nuošaly, jaučiuosi kaltas tuo būdu, kuris iš galo nesuvokiamas nei teisiškai, nei politiškai, nei morališkai.“

Karl Jaspers

Karlas Jaspersas (1883–1969) – vienas ryškiausių XX a. egzistencinės filosofijos kūrėjų, tyrinėjęs žmogaus atsakomybės, laisvės ir ribotumo temas. Jo darbai formavo pokario Europos intelektualinį klimatą ir iki šiol išlieka kertiniai mąstant apie moralę, politiką ir žmogaus orumą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Knygos vertimą parėmė Goethe’s institutas.

Knyga „Namų filosofija. Namystės erdvė ir laimė“ – autobiografiškas ir giliai skrodžiantis tekstas, atgręžiantis mūsų žvilgsnį į intymiausią filosofinės minties plotmę: (be)namystę kaip autentiškiausio santykio su Kitu ir savimi patirtį. Namai, pasak filosofo, yra ne tik architektūrinis, materialus, bet ir psichinis artefaktas, tapatybės išskleisties vieta; analogiškai laimė yra ne duotybė, o sąmoningas ir apmąstomas konstruktas, kurį, panašiai kaip ir namus, privalome kurti ir jaukintis per daiktus bei santykį su kitais – namai yra moralinė tikrovė ir nesibaigianti meilės pastanga.

Toma Gudelytė

Emanuele Coccia (g. 1976) – vienas originaliausių ir skaitomiausių šiandienos italų filosofų, rašytojas ir publicistas. Dėstė Viduramžių filosofiją Freiburgo, Tokijo, Buenos Airių ir Kolumbijos universitetuose, nuo 2011-ųjų – „École des hautes études en sciences sociales" (EHESS) Paryžiuje, čia ir gyvena, rengia skiltį Le Monde. Kartu su filosofu Giorgio Agambenu parengė monografiją „Angelai hebraizme, krikščionybėje ir islame" (Angeli. Ebraismo, Cristianesimo, Islam, 2009), o jo knyga „Augalų gyvenimas: maišymosi metafizika" (La vie des plantes: Une métaphysique du mélange, 2017, prancūzų k.) apdovanota „Prix des Rencontres philosophiques de Monaco" premija ir išversta į daugiau kaip dešimt kalbų.

Knygos vertimą parėmė Italijos Užsienio reikalų ir tarptautinio bendradarbiavimo ministerija.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Knygoje nerasime talpaus termino „kūrybiškasis rašymas”,  jo sąmoningai vengta, nes kreipiamasi į kitos kategorijos rašytoją: jau pažengusį ir turintį ambiciją kurti literatūrą. Pradedantysis šioje knygoje ras vertingų sau dalykų, bet matys ir rimtą metodikos perspektyvą. Kai kurie pagrindai čia irgi išdėstomi – tai yra tie laisvojo rašymo elementai, kurie sudaro kūrybos pagrindą. Tačiau susitelkiama ne į pradmenis, o į kūrybos strategijas, kurios gali nuvesti prie vertingos literatūros atsiradimo.

„Tie jusliniai čiuptuvai, kuriais liečiame tikrovę, mūsų paviršiai, susisiekiantys su kitais paviršiais, yra daug svarbesni, nei galėjote pamanyti. Paradoksalu, jie atitrauks dėmesį nuo jūsų pačių vidinių dramų, išgyvenimų, emocijų (tiek gyvenime, tiek rašant) ir nuves į kitą pasaulį, kito pasaulį, išgalvotą tikrovę, kuri, jeigu talentingai parašyta, tampa tikresne už tiesą.“

Sandra Bernotaitė

Sandra Bernotaitė kuria poeziją, prozą, dramaturgiją, yra penkių knygų autorė, už kūrybą apdovanota Augustino Griciaus ir Lazdynų Pelėdos vardo premijomis. Jos romanas „Akys chimeros” (2021) pateko į Metų knygos bei Kūrybiškiausios knygos sąrašus, knyga „Laisvojo rašymo elementai” (2016) perleista du kartus.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

New York Times bestselerių autorius Adamas Grantas pasakoja, kaip galime pakelti save ir kitus į netikėtas aukštumas.

Mes gyvename talento apsėstame pasaulyje. Tačiau žavėdamiesi žmonėmis, kurie turi įgimtų pranašumų, dažnai nepastebime savo augimo potencialo ir pamirštame, kiek patys esame pajėgūs pasiekti. Visi mes turime galimybę tobulėti. O jei proga nepasitaiko, yra būdų, kaip ją sukurti.

„Paslėptas potencialas“ siūlo naują sistemą, padedančią kelti siekius ir viršyti lūkesčius, nukreipdama dėmesį nuo įgimto genialumo į mokymosi galią. Pasakodamas įtikinamas istorijas ir pristatydamas novatoriškus tyrimus knygos autorius parodo, kad pažanga labiau priklauso ne nuo to, kiek sunkiai dirbate, bet nuo to, kaip gerai mokotės. Augimas nėra susijęs su jūsų turimu talentu – jį skatina charakterio ugdymas. Ši knyga parodo, kaip kiekvienas gali pasiekti didesnius dalykus. Tikrasis jūsų potencialo matas – ne pasiektos viršūnės aukštis, o tai, kiek toli nuėjote, kad ją pasiektumėte.

„Ši nuostabi knyga atskleidžia, ko reikia, kad taptum geresne savo versija. Adamas Grantas parodo kelią, kaip ugdyti talentus, kurie anksčiau atrodė nepasiekiami, ir pasiekti tikslus, kurie anksčiau atrodė neįgyvendinami.“ – James Clear, knygos „Atominiai įpročiai“ autorius

Adamas Grantas yra Vartono verslo mokyklos organizacinis psichologas. Čia jis septynerius metus iš eilės pelnė geriausio profesoriaus įvertinimą. Jo knygos parduotos milijonais egzempliorių, jo TED paskaitos peržiūrėtos daugiau nei 30 milijonų kartų, o tinklalaidė „WorkLife with Adam Grant“ reitinguose užėmė pirmąją vietą. Novatoriški autoriaus tyrimai įkvėpė žmones permąstyti pagrindines motyvacijos, dosnumo ir kūrybiškumo prielaidas. Grantas pripažintas vienu iš dešimties įtakingiausių vadybos mąstytojų pasaulyje ir įtrauktas į žurnalo Fortune sąrašą „40 Under 40“, jam taip pat paskirti Amerikos psichologų asociacijos ir Nacionalinio mokslo fondo apdovanojimai už išskirtinius mokslinius pasiekimus.

Grantas baigė Harvardo universitetą, o Mičigano universitete įgijo daktaro laipsnį, be to, jis yra buvęs jaunių olimpinių žaidynių tramplino šuolininku. Autorius gyvena Filadelfijoje su žmona ir trimis vaikais.

Copyright © 2023 by Adam Grant

Versta iš: HIDDEN POTENTIAL: The Science of Achieving Greater Things / Adam Grant

„Dar truputį pasistengsiu, pakentėsiu, ir viskas susitvarkys“, – pro sukąstus dantis bandome save stiprinti ir jaučiamės it kokie superherojai, kol vieną dieną mūsų „akumuliatorius išsenka“.

Kaip atskirti, kur perdegimas, o kur tiesiog nuovargis, nerimas, nuobodulys ar depresija? O gal tai tik silpnuolių būsena, iš kurios išsivaduoti padeda geros atostogos?

Psichoterapeutė laužo mitus ir, remdamasi naujausiais moksliniais tyrimais, pa- vyzdžiais iš darbo praktikos, suguldė unikalią 7 žingsnių programą, kaip neleisti sau perdegti arba atsigauti jau perdegus.

• Atjauta sau – kalbėkime su savimi kaip su mylimiausiu žmogumi pasaulyje.

• Perfekcionizmas – ar nesame per aukštai išsikėlę kartelės?

• Ribų brėžimas – kada sakyti „taip“, o kada drąsiai ir aiškiai tarti „ne“.

• Kasdienės rutinos pokyčiai ir sulėtėjimas – darbo diena autopilotu, atotrūkis nuo savo fiziologinių poreikių.

• Pamatinės vertybės, tikslai, prioritetai – ar mūsų kasdieniai veiksmai dera su vertybėmis?

Ši knyga leis ir vėl ramiau kvėpuoti tiems, kurie eina perdegimo keliu, bet dar nepasiekė galutinės stotelės, kurie suvokė, kad toliau keliauti nebėra kur ir laikas prašyti pagalbos, ir kurie jau pradėjo pokyčių kelionę.

Laura Sintija Černiauskaitė šiuos pasakojimus vadina esukais, pagal „esu – būti" analogiją. O knygos pavadinimas vieną žiemos rytą ištrūko iš bundančio rašytojos sūnelio lūpų. Tai jis ištarė naujadarą „džiaugsmynas" – ir nusijuokė.

Džiaugsmynas – kaip raidynas, pilnas džiaugsmo raidžių, kaip psalmynas, kaip dienynas, dienų knyga. Žinoma, ši knyga ne vien apie džiaugsmą. Pavadinimas veikiau nurodo gyvenimo poziciją, netgi užsispyrimą džiaugtis, kad ir kas nutiktų. Džiaugsmo taip trūksta. Ne paviršutiniško kikenimo, bet to, kuris kyla iš egzistencijos gelmių. Džiaugsmo – kaip gyvenimo tikslo.

Knygoje – 22 grynojo įkvėpimo tekstai, parašyti 2014–2021 metais. Ne todėl, kad reikia, o todėl, kad patys liejosi. Autorė taupiai, bet skalsiai dalijasi savo kasdienybe, per smulkmenas apmąstydama egzistencinius dalykus. Kasdienybėje pilna visko: buitinių reikalų, netikėtų, keistų susidūrimų, šeimos santykių, motinystės krizių, nūdienos žmogaus nerimo bei prasmės ieškojimų ir egzistencinių atverčių – kai būtis, ūmai atsivėrusi per smulkmeną, pastūmi į apmąstymus bei maldą.

Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, dramaturgė, vienuolikos knygų autorė, šešių literatūros premijų laureatė (tarp jų – ES literatūros premija už romaną „Kvėpavimas į marmurą", Berlyno teatro festivalio pjesių mugės pirmasis prizas už pjesę „Liučė čiuožia"). Jos kūriniai versti į pagrindines Europos kalbas, o pjesės statytos Lietuvoje ir kitose Europos šalyse.

Išleista bendradarbiaujant su Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Audioknygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

„Daugel krito sūnų... Partizanų gretose" – Dainavos apygardos vado, LLKS gynybos pajėgų vado A. Ramanausko-Vanago atsiminimai, rašyti 1952-1956 m. Juose atskleidžiami pirmieji partizanų kovos žingsniai, ginkluotojo pasipriešinimo organizacinis stiprėjimas, kovotojų santykiai su gyventojais, priešo veiksmai ir partizanų kovos būdai, jų kasdienė buitis bei dvasiniai išgyvenimai.

„Daugel krito sūnų... Partizanų gretose" –  autentiški ir vertingi pasipriešinimo kovos liudijimai, išsaugoti patikimų asmenų iki pat Lietuvos atgimimo pradžios.

Išleista bendradarbiaujant su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru.

Audioknygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Audioknyga „Vienas į Everestą“ – tai įtaigus pasakojimas apie Reinhold‘o Messner‘io tikriausiai patį įspūdingiausią nuotykį. Kai būdamas Katmandu, jis sužinojo, kad japonų alpinistas Naomi Uemura gavo leidimą žiemą solo kopimui į Everestą, tematė vienintelį tikslą prieš akis: jis privalo įkopti anksčiau. Messner‘io pasakojimas apie jo sensacingą solo kopimą atskleidžia ne tik kovą dėl išgyvenimo, susidūrus su rimtais gamtos išbandymais, tokiais kaip musoninės audros, ledyno plyšiai ir išretėjęs oras dideliame aukštyje, bet ir psichinę patirtį, priartėjus prie žmogaus pajėgumų ribos, bei mistinius vienatvės išgyvenimus ledinėje gamtoje.

Reinhold‘as Messner‘is, žymiausias mūsų laikų alpinistas, keliautojas, devynis kartus patekęs į Gineso rekordų knygą, gimė 1944 metais Pietų Tirolyje, Funeso slėnyje, šiuo metu gyvena Juvalo pilyje ir Merane. Messner‘is yra pirmas žmogus, įkopęs į visas 14 viršūnių, aukštesnių nei 8000 metrų, pirmas be papildomo deguonies įkopęs ir į Everestą, pėsčiomis perėjęs Grenlandiją, Antarktidą, Tibeto rytinę dalį ir Gobio dykumą. Šiuo metu užsiima kelių muziejų kūrimu.

„Karalienės Bonos virtuvė“ – istoriškai pažintinė ir gastronominė kelionė, pristatanti vieną ryškiausių XVI a. LDK istorinių asmenybių – Lietuvos didžiąją kunigaikštienę ir Lenkijos karalienę Boną Sforcą.

Tai pirmoji lietuvių autorių knyga apie šią nepelnytai užmirštą valdovę, kuri atitekėdama į LDK ir Lenkiją savo kraityje atsinešė ištisą Renesanso epochą. Knygoje populiariu stiliumi pasakojama šios išsilavinusios, charizmatiškos, ambicingos ir šiuolaikinės lyderės savybių turinčios didikės istorija: vaikystė, branda, nutekėjimo į LDK ir Lenkiją aplinkybės, valdymo ypatybės, diegtos reformos šalyje, dvare, virtuvėje, santykiai su šeima – vyru Žygimantu Senuoju, sūnumi Žygimantu Augustu, marčiomis ir dukromis, tapusiomis svarbiomis Europos politinės arenos figūromis.

Ne tik skaityti, bet ir patirti istoriją autorės kviečia į virtuvę – knygoje pateikiami 29 modernizuoti Renesanso laikų receptai, kurie, tikėtina, buvo žinomi ir Bonos dvare. Teigiama, kad Bona Sforca ne tik atnešė į Lietuvą itališkų patiekalų madą, bet ir suformavo Viduržemio jūros virtuvės tradiciją. Istorija kupina istorijų, tebūnie tai dar viena inspiracija kurti ir atrasti.

„…meilė vis dar mane lydi. Ji nemirė. Aš nemiriau. Aš vis dar tikiu žmonėmis. Anksčiau tai buvo didžiausia mano silpnybė, o šiandien – tai mano stiprybė.“


Vieną lapkričio dieną prancūzė Gisele Pelicot iškviečiama į policijos nuovadą ir tądien jos įprastas gyvenimas baigiasi. Jos vyrą, su kuriuo kartu praleido penkiasdešimt metų, prekybos centro apsaugininkas užtiko slapčia filmuojantį po moterų sijonais. Vyro kompiuteryje rasti šokiruojantys įkalčiai: beveik dešimtmetį jis slapta Gisele svaigino, prievartavo ir kvietė į namus dešimtis nepažįstamųjų ją išnaudoti.

Po ketverių metų jis ir dar penkiasdešimt vyrų buvo teisiami, o Gisele drąsa atsisakyti teisės į anonimiškumą pateko į pasaulines antraštes. Šis jos sprendimas buvo Prancūzijos visuomenės požiūrio į seksualinį smurtą lūžio taškas, o drąsiai išsakyta mintis, kad gėdą turėtų jausti smurtautojai, o ne jų aukos, milijonams suteikė stiprybės ir vilties.

Knygoje „Odė gyvenimui“ Gisele pirmą kartą pasakoja savo istoriją: ne kaip auka, o kaip liudininkė. Atvirai ir jautriai ji aprašo savo gyvenimą, kupiną ryžtingų laimės paieškų tiek prieš baisiausią sukrėtimą, tiek po jo. Knyga spinduliuoja stiprybės idėją: smurto aukoms nėra ko gėdytis; net ir neįsivaizduojamai išduotas žmogus gali gyventi toliau, o jo gyvenimas gali vėl tapti spalvingas.


„Vienintelė knyga, kurią turėtumėte perskaityti apie Gisele istoriją, yra jos pačios. <...> Šie atsiminimai sujaudins iki ašarų, bet kartu paskatins gyventi prasmingiau.“
Gina Martin, moterų teisių ir lyčių lygybės aktyvistė, rašytoja


Gisele Pelicot (Žizel Peliko, gim. 1952), aplenkusi pasaulio lyderius, Prancūzijoje atliktoje apklausoje buvo išrinkta svarbiausiu 2024 m. žmogumi, o žurnalas „Time" ją išrinko viena svarbiausių metų moterų. Minint Tarptautinę moters dieną, „The Independent" ją išrinko įtakingiausia 2025 m. moterimi. Jos byla prisidėjo prie nacionalinių diskusijų apie seksualinį smurtą Prancūzijoje, ir po jų buvo pakeistas teisinis išžaginimo apibrėžimas. Gisele Pelicot buvo įteiktas Garbės legiono ordinas – aukščiausias Prancūzijos Respublikos valstybinis apdovanojimas.

Visi pažįstame žmonių, gebančių užmegzti tarpusavio ryšį beveik su bet kuo: su jais malonu bendrauti, į juos kreipiamės patarimo, jie išklauso ir leidžia mums jaustis suprastiems. Pulicerio premijos laureatas žurnalistas Charlesas Duhiggas tokius bendravimo meistrus vadina superkomunikatoriais ir teigia, kad jie supranta, jog daugelis diskusijų iš tiesų yra trys skirtingo tipo pokalbiai: praktiniai, emociniai ir socialiniai. Jei nežinome, kokio tipo pokalbyje dalyvaujame, itin sunku tinkamai išgirsti kitą ir būti išgirstam.

Superkomunikatoriai žino, kaip svarbu atpažinti kiekvieno pokalbio tipą ir tinkamai prie jo prisitaikyti, taip pat suprasti sudėtingas emocijas ir slaptus įsitikinimus, darančius didžiulę įtaką tam, ką sakome ir kaip klausomės. Mūsų patirtys, vertybės, emocinis gyvenimas ir tai, kaip matome save ir kitus, formuoja kiekvieną pokalbį – nuo to, kas paims vaikus iš mokyklos, iki to, kaip norime, kad su mumis elgtųsi darbe.

Įtaigiai pasakodamas apie tikras „Netflix“ vadovų, televizijos serialo „Didžiojo sprogimo teorija“ (angl. „The Big Bang Theory“) kūrėjų, CŽV šnipų, chirurgų ir NASA psichologų patirtis bandant sėkmingai susikalbėti sudėtingose situacijose, Ch. Duhiggas atskleidžia, kaip atpažinti esminius pokalbių tipus, ir pataria, kokių įgūdžių reikia jiems sėkmingai rutulioti. Galiausiai jis parodo, kad bendravimas – tai supergalia, o ja naudotis gali išmokti kiekvienas.

„Turint omenyje, kiek daug mes visi kalbame, stebina tai, kaip prastai vienas kitą suprantame. Labai reikalinga knyga apie tai, kaip užmegzti tarpusavio ryšį šiais susiskaldymo laikais.“

Amanda Ripley, žurnalistė, „The New York Times“ bestselerių autorė

„Ne tik įtraukianti knyga apie tai, kaip geriau suprasti kitus, bet ir gilus žvilgsnis, atskleidžiantis, kaip būti suprastam. Ch. Duhiggas pateikia puikų tikrų istorijų, tyrimų ir patarimų derinį, galintį padėti net prasčiausiai bendraujantiems tapti geriausiais pašnekovais.“

Adam Grant, psichologas, knygų „Pagalvokite dar kartą“ ir „Paslėptas potencialas“ autorius

Charles Duhigg (Čarlzas Duhigas, gim. 1974) – Pulicerio premija apdovanotas ilgametis „The New York Times“ ir „The New Yorker“ žurnalistas, pasaulinių bestselerių „Įpročio galia“ („Baltos lankos“, 2014 m.) ir „Geriau, greičiau, efektyviau“ („Baltos lankos“, 2017 m.) autorius. JAV pasirodžiusi 2024 m., trečioji jo knyga „Superkomunikatoriai“ išsyk tapo „The New York Times“ bestseleriu ir buvo nominuota „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose negrožinės literatūros kategorijoje. Ch. Duhiggas baigė Harvardo verslo mokyklą ir Jeilio koledžą. Rašytojas gyvena Kalifornijoje su žmona ir dviem vaikais.

Antroji dr. Aurelijaus Zyko kelionių knyga apie Japoniją pristato Tekančios saulės šalies kultūros ir gamtos paveldą. Remdamasis turtinga savo gyvenimo ir kelionių Japonijoje patirtimi autorius kviečia į septynis skirtingus šalies regionus. Japonijos kultūros, istorijos, meno bruožus jis atskleidžia vesdamas skaitytoją po magiškas šventyklas, sodus, pilis, kalnuose slypinčius kaimelius, įspūdingus didmiesčius, stotis ir net... šurmuliuojančias sankryžas. Atskirose rubrikose supažindinama su tradiciniais amatais, gardžiais patiekalais, čia gausu praktinių patarimų keliautojams. Smalsų skaitytoją suintriguoja ir nuotaikingi mėlyno megzto katino Kiciaus pastebėjimai apie vietinį gyvenimo būdą. Knyga skiriama tiek planuojantiems kelionę po Japoniją, tiek lankantiems aprašomus objektus, tiek norintiems pažinti tūkstantmete istorija alsuojantį kraštą ar trokštantiems nuskristi į šią šalį vaizduotės sparnais.   

Aurelijų Zyką pažįstu ne tik kaip puikų Japonijos žinovą, bet ir kaip neprilygstamą istorijų pasakotoją. Jo įžvalgos bei rekomendacijos gerokai praturtino ir mano asmeninę pažintį su šia šalimi. Aurelijaus sukaupta patirtis ir gebėjimas užfiksuoti subtiliausius japonų kultūros niuansus yra vertingas informacijos šaltinis tiek pirmąkart tolimoje salų valstybėje viešinčiam gaijin, tiek ir giliau ją tyrinėjančiam žmogui.

Simonas Kairys, Lietuvos Respublikos kultūros ministras
  

Kelionės − vienas didžiausių žmogaus malonumų. Labai smagu, kai šiuos užburiančius išgyvenimus padeda patirti puikūs kelionių vadovai – tokie, kaip ši naujoji dr. Aurelijaus Zyko knyga. Nebūsiu originalus teigdamas, jog Japonija yra unikali šalis ir jos kultūriniams bei civilizaciniams kodams atskleisti reikia ypatingo talento. Aurelijus Zykas tokį talentą neabejotinai turi. Su autoriumi teko ne kartą bendrauti tiek Lietuvoje, tiek Japonijoje, darbuotis kartu suartinant mūsų šalis, statant tarp jų žmogiškus tiltus. Dr. Aurelijus Zykas yra vertinamas ne tik kaip vienas geriausių japoniškosios kultūros žinovų Lietuvoje, bet ir kaip puikus Lietuvos visuomenės atstovas Japonijoje, kur jis yra gerai žinomas ir gerbiamas gausiame ir nuolat besiplečiančiame Lietuvos draugų rate. Norint pažinti Tekančios saulės šalį vien interneto paieškos gali neužtekti, todėl septynis šios saulės veidus padedanti atskleisti Aurelijaus Zyko knyga atlieka labai svarbią misiją paaiškinant, prijaukinant tolimąjį kraštą. Iš savo gyvenimo ir darbo Japonijoje patirties galiu pasakyti, jog ši šalis yra be galo turtinga, labai vienalytė ir kartu labai įvairi, o keliautojams, su šia knyga perkandusiems jos subtilius niuansus, gali dosniai atsilyginti, suteikdama daug nepakartojamų gyvenimo potyrių.

Gediminas Varvuolis, Lietuvos ambasadorius Japonijoje  

Dr. Aurelijus Zykas – žinomas japonologas, mokslų daktaras, vertėjas, rašytojas, keliautojas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, „Azija LT“ įkūrėjas. Laisvai kalbėdamas japoniškai nuolat vertėjauja aukščiausiojo lygio susitikimuose Lietuvoje ir Japonijoje, 2007 m. vertė Japonijos imperatorienei Mičiko, 2019 m. lydėjo Lietuvos Respublikos Prezidentą į Japonijos imperatoriaus inauguracijos ceremoniją Tokijuje. Kaip mokslininkas ir dėstytojas skaito paskaitas įvairiuose Europos ir Azijos universitetuose. Parengė pirmąjį išsamų lietuvių-japonų kalbų žodyną. Už indėlį plėtojant Lietuvos-Japonijos santykius 2019 m. A. Zykui suteiktas Japonijos užsienio reikalų ministro apdovanojimas.

„Kai prieš tris dešimtmečius pradėjau ieškoti psichologinio atsparumo požymių, siekiau tik užfiksuoti jo egzistavimą. <...> Tačiau netrukus aš ir mano kolegos gavome daugybę įrodymų, kad atsparumas nėra neįprastas. Atsparumas yra norma.“


Po tragiškų Rugsėjo 11-osios įvykių psichikos sveikatos specialistai Niujorke prognozavo visuomenės sveikatos krizę – potrauminio streso sutrikimo protrūkį. Keista, bet jo jie nesulaukė. Klinikinės psichologijos mokslų daktaras, profesorius George'as A. Bonanno teigia, jog taip įvyko dėl to, kad labai ilgai neteisingai supratome, kas yra trauma.

Pirmiausia, trauma nėra tokia dažna, kaip manome. Tai, ką dažnai laikome potrauminio streso sutrikimu, yra natūralaus proceso, kurio metu mokomės susidoroti su konkrečia situacija, požymiai. Susitelkdami į jų reikšmę, ne visada užtektinai dėmesio skiriame mūsų gebėjimui išgyventi įvairias negandas – atsparumą.

Remdamasis kelių dešimtmečių tyrimais, G. A. Bonanno paaiškina, kas mus daro psichologiškai atsparius, kodėl kartais tokie nesame ir kaip galime geriau susidoroti su potrauminiu stresu. „Atsparumo galia“ keičia suvokimą daugelio dalykų, kuriuos manėme žiną apie psichologines reakcijas į sunkumus.

Knygą rekomenduoja Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centras.

„Remdamasis gausiais mokslinių tyrimų rezultatais bei žmonių istorijomis, G. A. Bonanno atskleidžia šiuolaikinę psichologinės traumos, potrauminio streso ir psichologinio atsparumo sampratą. Knyga vertinga tiek specialistams, tiek plačiajai auditorijai.“
Dr. Paulina Želvienė, Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentė, psichotraumatologė

„Pakeis supratimą apie sunkiausius gyvenimo laikotarpius.“
Dacher Keltner, psichologas, Berklio universiteto profesorius

„George'as A. Bonanno atliko išties novatoriškus tyrimus apie atsparumo psichologiją. Šioje knygoje jis atskleidžia, kaip žmonės gali išsilaisvinti iš trauminių įvykių padarinių. Negaliu įsivaizduoti geresnio laiko jo įžvalgoms.“
Adam Grant, psichologas, knygų „Pagalvokite dar kartą“ ir „Paslėptas potencialas“ autorius

George A. Bonanno (Džordžas A. Bonanas) – klinikinės psichologijos profesorius ir Kolumbijos universiteto Gedulo, traumos ir emocijų laboratorijos (angl. „Loss, Trauma, and Emotion Lab“) direktorius. G. A. Bonanno pirmasis pradėjo taikyti atsparumo idėją netekties ir traumos tyrimuose ir sukūrė gedulo teoriją, dabar standartiškai taikomą klinikinių psichologų. Apie jo tyrimus rašė tokie prestižiniai leidiniai kaip „Scientific American“, „The New York Times“, „Wall Street Journal“ ir „The New Yorker“.

Pavasario numerio tema – GIMINĖS IR GIMINYSTĖS. Vilniuje pėdsaką paliko garsios ir mažiau žinomos giminės, vienuolystės, gildijų ryšiais susijusios bendruomenės ir miestiečių šeimos.

Pavasarį smagu pasitiesti pledą ant žolės Išganytojo kalvos papėdėje. Rubrikoje „Vieta“ pasakojame, kad čia susipynė Sanguškų, Radvilų interesai, gyveno misionieriai, vizitietės, šaritės. O štai Birutės gatvė Žvėryne su kitomis gatvėmis sudaro Gediminaičių stulpų ženklą – jį surasite „Vienos gatvės istorijoje“.

„Kadras“ kviečia žvilgtelėti į akimirką iš... reportažo apie močiutę autobuse. Šeimos temą tęsiame „Vilnietyje“ – miestas neseniai sulaukė jau ketvirtos kartos Jono Jonyno. Susidomėję vardo tradicija, nukeliavome net iki ainių klubo.

Skaitytojų klubai irgi lyg giminingų sielų bendruomenės – apie juos pasakojame „Atvirumuose“. O štai knygų entuziastas Tadas Vrublevskis, mokėjęs išnarplioti painiausias bylas, pasirodo „Giminystėse“.

Kuo ypatingas Jeruzalės rajonas, kuriame smagu pasivaikščioti, ir kokį šeimos stebuklą liudija, rašome „Rakurse“.

1857 metais grafas Konstantinas Tiškevičius išplaukė į mokslinę ekspediciją laivu Nerimi. Dabartinių miestiečių nuotykius apžvelgėme „Upės dienoraštyje“. Vilniaus kuchmistras Janas Szyttleris domėjosi laukiniais augalais. Jo žinios nepamirštos: „Skonyje“ skubame paskui bobausių rinkėjų šeimą. O jei miške laiku neužkukavo gegutė, gal padės „Karelijos gegutė“? Ją ir kitus paukščius rasite „Maršrute“.

Pravažiuodami pro Baltupius, neįtariame, kad jie galėtų būti susiję su Sapiegomis ar Jogailaičiais. „Vilniaus meduoliuose“ nagrinėjame rajono kilmę. O paskui, vilnietės rašytojos Ginos Viliūnės knygoje radę paminėtą jaunosios kartos stiklapūtę, ėmėme ir papasakojome apie jos amatą „Miesto virpesiuose“ .

Pažaisti kviečiame į „Neakivaizdinuko kambarį“. O iš jo tiesiai į „Neakivaizdinio Vilniaus“ gimtadienį! Data ir tema – „Pulse“.

Ei, o gal pažįstate Zoves? Net komiksą apie juos nupiešėme!

Šis straipsnių ir publikacijų rinkinys itin vaizdžiai perteikia Vilniaus ir vilniečių gyvenimą, kunkuliavusį XVIII–XX a. pradžioje.

Pasakojimas perkelia skaitytoją į aštuonioliktą šimtmetį, į privačią miestiečių erdvę – gyvenamuosius namus, kurių duris pravėrus ryškėja patalpų planavimas ir funkcijos, apstatymas, miestiečių apranga ar turėti prabangos daiktai – akies krašteliu galime žvilgtelėti į miesto gyventojų buitį. Anų laikų vilniečių kasdienybę puikiai iliustruoja tekstas apie smurtą prieš moteris ir moteris smurtininkes, apie gajas burtų ir raganavimo tradicijas. Remiantis gausiais Vilniaus žurnalistų feljetonais, išspausdintais XIX a. antros pusės laikraščiuose, pristatomos vilniečių pramogos mieste ir užmiestyje, dažni vieši renginiai, margas nuolat šurmuliuojančios gatvės paveikslas, nenuilstanti prekyba ir mugės, miestiečių „fizionomijos“ ir apdarai, kolektyvinio masinio kraustymosi tradicijos ir daugybė kitų unikalių miesto kasdienybės detalių. Be to, aprašomos XIX a. pabaigos–XX a. pradžios nelaimės ir nusikaltimai, kartinę vilniečių gyvenimą, kartu parodoma augančio ir modernėjančio miesto tamsioji pusė. Prisimenamos miesto bendruomenės pastangos gerinti mažųjų vilniečių gyvenimo ir laisvalaikio sąlygas, organizuoti pirmąsias vaikų vasaros stovyklas, spręsti vaikų nusikalstamumo problemas dvidešimto šimtmečio pradžioje.

Antroji serijos knyga tęsia pasakojimą apie vilniečių gyvenimą praeityje – nuo skaudžių išgyvenimų per XVII amžiaus „Tvaną“ iki modernių pramogų XX amžiuje.

Skaitytojas knygoje ras spalvingas amžininkų poringes apie miestiečių būtį grėsmės akivaizdoje, kai 1655 metais prie miesto artėjo ir jį užėmė Maskvos caro kariuomenė. Po dviejų šimtų metų svetimos valdžios elgsena nedaug tebuvo pakitusi – apie rusinimo politikos grimasas XIX amžiaus pabaigoje rašoma kitame įvykių amžininko tekste. Taip pat sužinosime, ko ir kaip mokėsi, kaip gyveno Vilniaus mergaičių pensionų auklėtinės. Ypač daug dėmesio šiame tomelyje skiriama vilniečių laisvalaikiui, pramogoms ir malonumams: su žymiuoju lietuvių tautos istoriku Teodoru Narbutu, pirmojo turistinio vadovo autoriumi, pasivaikščiosime po Vilniaus apylinkes, pasižvalgysime į miestą apsupusį dačių žiedą ir pažinsime besiformavusią vasarojimo kultūrą, pajausime triukšmingai į miesto gatves įsiveržusių Harley Davidson, Indiana ar Praha motociklų lenktynių įtampą ar šurmuliuojančių, kavos aromato, maisto kvapų ir cigarečių dūmų pritvinkusių tarpukario kavinių ir restoranų nuotaikas.

RITA MATULIONYTĖ – teisės mokslų daktarė, dirbanti Makvorio (Macquarie) universitete Sidnėjuje. Prieš 10 metų ji persikėlė į Australiją, kur iki šiol gyvena su vyru ir dviem dukromis. Ji dėstė Lietuvos, Vokietijos ir Japonijos universitetuose bei prestižinėse mokslo įstaigose, yra išleidusi mokslinių darbų užsienio kalbomis (pati kalba keturiomis kalbomis), konsultuoja tarptautines organizacijas. Darbo reikalais ir naujų patirčių troškulio vedama apkeliavo daugelį pasaulio šalių, yra gyvenusi Šveicarijoje, Vokietijoje, Belgijoje, JAV, Japonijoje. Šiuo metu dėsto teisę, daug dėmesio skirdama dirbtinio intelekto technologijų reguliavimui. Laisvalaikiu Rita keliauja po Australiją ir domisi šalies istorija.

Knyga pasakoja apie paslaptingą ir nuostabią Australiją, jos kultūrą ir žmones. Autorė dalijasi patyrimais, žiniomis ir įspūdžiais, žavisi žmonių ryžtu prisijaukinti šią dažnai priešišką pasaulio dalį, pasakoja apie aistrą keliauti, tyrinėti bekraštes raudonąsias dykumas, stebėti gyvūnus ir žmones, kurie, manoma, ten jau gyvenę mažiausiai prieš 65 000 metų. Gausiai iliustruota spalvotomis fotografijomis, įtraukianti egzotiškomis istorijomis knyga nepaliks skaitytojų abejingų. Pasak autorės, ši knyga skirta žmonėms, kurie mažai ką žino apie tolimąją Australiją, tačiau yra atviri kvietimui pažinti šalį. Čia skaitysite apie pirmąsias ekspedicijas į žemyno gilumą, aborigenus, aukso, deimantų ir opalo kasyklas, gamtą, istoriją, vietinių žmonių charakterį ir tradicijas. Kartu su autore keliausite į paslaptingą Tasmanijos salą, pabuvosite seniausiame tropiniame miške pasaulyje Daintree, skaičiuojančiame 180 milijonų metų, sužinosite įdomybių apie Didįjį barjerinį rifą, požemines jūras ir kitas įspūdingas vietas bei kultūrinio paveldo objektus, įtrauktus į UNESCO saugomą sąrašą. 

Kolegos. Kaip bendradarbiams ir vadovams būti draugiškiems negaliai

„Man svarbu, kad aplinkiniai žmonės, kolegos, matytų mane, o ne mano negalią.“

Beveik kas dešimtas žmogus Lietuvoje turi negalią, dar daugiau jų yra neuroskirtingi. Dažnai net neįsivaizduojame, kokių kliūčių žmonėms su negalia tenka įveikti, kad pavyktų ne tik pasinaudoti kasdienėmis – pavyzdžiui, banko ar poliklinikos – paslaugomis, bet ir tapti mūsų kolegomis. Ne visada susimąstome, kad negalią turintis žmogus gali ir nori dirbti, kad kiekvieną dieną matomas bendradarbis ar bendradarbė gali turėti nematomą negalią, apie kurią nedrįsta prabilti.

Šioje knygoje susipažinsite su dvidešimčia žmonių, kurie turi skirtingų tipų negalią. Jie drąsiai, atvirai dalijasi patirtimi ir patarimais, kaip būti negaliai draugišku kolega ar kolege. Jų istorijas lydi organizacijos „SOPA“, jau dvidešimt metų padedančios žmonėms su negalia įsidarbinti, komandos įžvalgos, mokančios atliepti individualius žmonių su negalia poreikius profesinėje aplinkoje.

Knygoje taip pat pateikiami prasmingi pokalbiai apie negalios sampratą visuomenėje bei žmonių su negalia patirtį darbo rinkoje: su Jurgita Kupryte – „SOPA“ vadove, Vaida Kaikariene – „Rimi Baltic Group“ Lietuvos skyriaus personalo vadove, Simona Aginskaite – Lietuvos negalios organizacijų forumo Advokacijos ir komunikacijos projektų vadove, Karile Levickaite – organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktore.

Į negalią Lietuvoje dažnai dar žvelgiama per morališkai pasenusį, apdulkėjusį atskirties filtrą: „mes“ ir „jie“, „sveiki“ ir „nesveiki“. Knygos autorė Barbora Suisse nori parodyti skaitytojams ir skaitytojoms, kad „visi turime daugiau panašumų nei skirtumų. Juk, nepaisant mūsų negalių, visi esame tiesiog kolegos“.

Autizmas – dalis manęs. Autistiški suaugusieji savo pačių žodžiais ir specialistų akimis

„...aš neturiu sutrikimų – turiu iššūkių. Mano keistumas neišnyks, jei validuosiu save įsirašydama diagnozę, autizmas – tai aš, tai mano asmenybės dalis, tai nėra kažkas, ką dabar įsidėjau į kišenę, o paskui galėsiu išmesti.“

Šioje knygoje turbūt pirmą kartą Lietuvoje pristatomos suaugusių autistiškų žmonių istorijos, leidžiančios geriau suprasti žmogaus, gyvenančio su autizmo spektro sutrikimu, kasdienybę – kylančius iššūkius ir būdus juos įveikti. Trumpus gyvenimo pasakojimus, iliustruotus Tatjanos Pleskevičienės, taip pat priklausančios autistiškų suaugusiųjų bendruomenei, antroje knygos dalyje pratęsia interviu su vaikų ir paauglių psichiatru prof. Dainiumi Pūru, žmonių su negalia teisių ekspertu prof. Jonu Ruškumi, medicinos antropologe dr. Daiva Bartušiene ir Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidente dr. Ramune Mazaliauskiene.

Knyga kviečia pažinti unikalų autistiškų žmonių pasaulį ir siekia išsklaidyti tėvų, auginančių autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus, nežinią: kokia ateitis laukia mano vaiko, ar jis arba ji turės draugų, sukurs šeimą, galės dirbti? Ar suaugusiam autistiškam žmogui reikia pagalbos – ir jei taip, tai kokios? Knygos autorės Barbora Suisse ir Jurgita Žalgirytė-Skurdenienė įsitikinusios, jog „atsakymai išlaisvina: jie suteikia iššūkiams vardą, <...> padeda surasti panašius ir panašias į save“.

Ką įsivaizduojate, galvodami apie Šaolinį? Neapsakomai stiprius karius, sklendžiančius ore?

Knygoje meistras pasakoja apie Dorybių kelią, ketinimų galią ir gyvenimo grožį. Šaolinio kovos menų tradicija – ne tik fizinė išraiška. Ji, pagrįsta dzeno ir dao filosofija, siūlo unikalų būdą, kaip per judesį sujungti protą ir kūną, ugdant pagrindines dorybes – discipliną ir atkaklumą. Šioje knygoje autorius atskleidžia anksčiau nepublikuotas Šaolinio tradicijos žinias – metodus, pritaikomus kasdieniame gyvenime, ir požiūrius, padedančius žinomus dalykus pamatyti naujai. Jis išskiria dvylika pagrindinių praktikų, leidžiančių tapti stipresniam, išmokti įveikti gyvenimo iššūkius, ugdyti valią, drąsą, ištvermę, discipliną ir lojalumą bei suvokti protą ir kūną kaip visumą.

Shi Heng Yi mokymo metodai pelnė tarptautinį pripažinimą – jo pranešimas TED platformoje sulaukė daugiau nei 17 milijonų peržiūrų, vienuolyno veikla yra populiaresnė nei bet kada, o vaizdo įrašai socialiniuose tinkluose renka milijonus peržiūrų.

Shi Heng Yi – Europos Šaolinio šventyklos įkūrėjas ir meistras, gyvenantis Oterberge, Vokietijoje. Būdamas 35-osios Šaolinio meistrų kartos atstovas, jis perteikia ilgaamžę patirtį ir moko senovinių žinių, praktikuojamų milijonų žmonių visame pasaulyje.