Negrožinė literatūra

„Apie skaitymą“ – dvi Marcelio Prousto esė, kuriose šis vienas žymiausių visų laikų rašytojų apmąsto, kodėl mes skaitome. Sumanytos kaip refleksijos apie Prousto itin mėgtą meno kritiką Johną Ruskiną, šios esė virsta psichologine skaitymo studija. Prousto išvada – kitaip nei bet kas kitas, skaitymas gali tapti postūmiu savarankiškam dvasiniam gyvenimui.

„Skaitymas, kuris Proustui padeda suvokti ir pažinti save, galiausiai jį nuveda iki Venecijos, kur praeitis įsiterpia į dabartį, išpranašaudama jo būsimo romanų ciklo Prarasto laiko beieškant pagrindinę temą.“

Vytautas Bikulčius

„Nostalgija persmelkta odė skaitymo malonumui ir visam, kas jį supa. Pats šis tekstas savo vaizdais, kvapais, pojūčiais ir detalėmis yra skaitymo malonumo esencija.“

Marius Burokas

„Apie skaitymą“ yra penktoji serijos „Apie“ knyga. Serija „Apie“ – tai neakademiniai įžvalgiausių pasaulio protų tekstai, kuriuos galima perskaityti vienu ypu. Serijoje jau išleista Timothy Snyderio „Apie tironiją“, Levo Karsavino „Apie tobulybę“, Harry Frankfurto „Apie šūdmalą“ ir Immanuelio Kanto „Apie pedagogiką“.

Kaip urbanistas ir miestų planuotojas Jeffas Speckas visą savo profesinę karjerą paskyrė tam, kad padėtų miestams klestėti. Po trijų dešimtmečių ieškojimų jis priėjo išvados, jog gyvenimo kokybė mieste labiausiai priklauso nuo vieno dalyko – miesto pritaikymo žmogui, nepriklausomam nuo transporto. „Vaikštomas miestas“ pateikia dešimt paprastų žingsnių, kurių dėka gyvenimas jūsų mieste gali tapti gerokai kokybiškesnis.

Jeffas Speckas yra miesto planuotojas bei architektas, kuris ilgos, tris dešimtemčius trukusios karjeros metu priėjo išvados, jog pagrindinis veiksnys, lemiantis miestų klestėjimą, yra vaikščiojimui palankių sąlygų sukūrimas. Tačiau, nepaisant šios išvados, kurią paremia įvairių tyrimų rezultatai,, šiandien didelėje dalyje pasaulio miestų vis dar karaliauja automobiliai.

„Vaikštomas miestas“ – tai manifestas, įkvepiantis kurti pėstiesiems draugiškas miesto erdves bei skatinantis pirmenybę teikti žmonėms, o ne automobiliams. Pasitelkdamas subtilų humorą bei aštrias įžvalgas, Speckas išskiria šiuolaikinių miestų trūkumus bei pateikia 10 paprastų žingsnių, kurie gali padėti kuriant tvirtą modernaus miesto bei jo gyventojų draugystę.

Nors knygoje dominuoja pavyzdžiai iš JAV, joje pateikiamos įžvalgos pritaikomos kiekvienam šiuolaikiniam miestui. „Vaikštomo miesto“ puslapiuose vertingų idėjų atras ne tik miesto planuotojai ar architektai, bet ir kiekvienas miesto gyventojas, norintis gyventi patogiame mieste.

Politikos teoretikės, filosofės Hannah‘os Arendt knygoje „Apie smurtą“ analizuojama XX a. antros pusės smurto prigimtis, priežastys ir reikšmė. Šiame klasikiniame, tačiau šiandien vis dar aktualiame veikale, H. Arendt savo teorijas apie smurtą pateikia iš istorinės perspektyvos, nagrinėja karo, politikos, smurto ir galios ryšius.

Kvestionuodama smurtinio elgesio prigimtį, Hannah Arendt prieštarauja Mao Dzedongo minčiai, kad „Galia išauga iš šautuvo vamzdžio“. H. Arendt sako: „Galia ir smurtas yra priešingybės; ten, kurie viena valdo absoliučiai, kitos nėra.“

Ši sodri ir tuo pačiu metu poetiška knyga – apie visa apimančią obsesiją, meditatyvų pasišventimą tyrinėjamam objektui ir mėginimą peržengti ribą tarp žmogaus ir gyvūno. Joje nėra saldžių, romantizuotų gamtos aprašymų – čia alsuoja vien tik atviras ir žiaurus plėšriųjų paukščių pasaulis, į kurį bando įsilieti stebintysis. Bet ar tai įmanoma?

„Sakalas keleivis“ – tai unikalus, hipnotizuojantis ir kultiniu tapęs pasakojimas apie dangų pjaustančius sakalus. Jos autorius, savamokslis ornitologas J. A. Bakeris (1926–1987) praleido ištisą dešimtmetį sekiodamas šiuos plėšrius paukščius. 1967-aisias pasirodžiusi keista, tamsi ir poetiška knyga „The Peregrine“ tuojau pat sulaukė didelio susidomėjimo: ją skaitė anaiptol ne vien gamtos entuziastai, bet ir visi vertinantys ekscentrišką literatūrą.

Net ir praėjus daugiau 50-iai metų knyga išlieka aktuali: ji tebežavi menininkus ir paprastus skaitytojus, o kino režisierius Weneris Herzogas sako, jog tai yra knyga, kurią privalo perskaityti visi kino kūrėjai.

„Tai beveik religinio ar šamanistinio gamtos patyrimo tekstas – pasakotojas ištrina save iš peizažo, palieka tik nuogą, žiaurią ir nuostabią gamtą ekstatiškai stebinčia akimi. „Dešimtį metų visas žiemas praleisdavau ieškodamas to maištingo, nenustygstančio vietoje spindesio, tos staigios aistros ir šėlo, kuriuos sakalai išplėšia iš dangaus. Dešimtį metų žvelgiau aukštyn, ieškodamas to debesis perveriančio inkaro pavidalo, to oru skriejančio arbaleto. Akis pasidaro nepasotinama plėšriųjų paukščių vaizdais. […] Aš dešimtį metų sekiojau sakalus keleivius. Buvau jų apsėstas. Jie buvo mano Gralis“, – rašo Bakeris. Ir mes juo tikim. Ir dairomės aukštyn.“

Knygos vertėjas Marius Burokas

„Prokrastinacijos menas“ – tai dykaduoniavimo bei darbų vilkinimo vadovas, skirtas paguosti ir motyvuoti visus profesionalius darbų atidėliotojus. Knygoje su humoru aptariamos problemos, su kuriomis susiduria savigraužos kamuojami prokrastinatoriai, o taip pat pateikiami patarimai, padėsiantys pagaliau atlikti ilgai atidėliotas užduotis.

Johnas Perry’is yra Stanfordo universiteto filosofijos profesorius emeritas. Drauge su kitais jis veda nacionalinę radijo laidą Philosophy Talk. 2011 m. jo tekstas „Struktūrinė prokrastinacija“ buvo apdovanotas IgNobelio literatūros premija.

Šią knygą autorius rašė laikydamasis joje dėstomų principų, kitaip sakant – atidėliodamas disertacijų vertinimą ir pažymių rašymą.

Knygoje Prinstono universiteto profesorius, filosofas Harry Frankfurtas analizuoja vieną labiausiai paplitusių mūsų dienų reiškinių. Nors šūdmalos pilna, mes stokojame instrumentų jai atpažinti ir su ja kovoti. Šis trumpas, prieinamai parašytas tekstas – tai pirminis bandymas apibūdinti šūdmalą ir atpažinti šūdmalius.

Harry G. Frankfurt (g. 1929) – žymus šiuolaikinis moralės filosofas, Prinstono universiteto (JAV) profesorius emeritas. Svarbiausios knygos: „Meilės priežastys“ (The Reasons of Love), „Būtinybė, noras ir meilė“ (Necessity, Volition, and Love) bei „To, kas mums rūpi, svarba“ (The Importance of What We Care About). „Apie šūdmalą“ – pirmoji Frankfurto knyga, išversta į lietuvių kalbą.

„Įprasta manyti, kad yra dvi tiesos priešybės – klaida ir melas. Frankfurtas įtikina, kad egzistuoja dar viena. Tai šūdmala. Ir būtent ji labiausiai paplitusi ir sunkiausiai įveikiama.“

Jonas Dagys

„Žodžiui „bullshit“ senokai ieškome adekvataus lietuviško atitikmens – šiam itin paplitusiam fenomenui nusakyti nebetiko nei sunkiasvorė „demagogija”, nei pernelyg neformalus „proto pi**mas“, nei įvairūs švelnesni „tauškalai“ ir „skiedalai“. Šūdo malimas, t.y. tai, kuo nuolat užsiima ne tik politikai bei valdininkai, bet ir stliaus kūrėjai, gyvenimo būdo patarėjai, remonto meistrai, reklamos ir viešųjų ryšių agentai, o kartais ir visi kiti, seniai prašėsi įvardijamas, nes pavadinimo mums reikia pirmiausia kaip ginklo prieš jį patį. Apmąstymų apie šį reiškinį vertimas į lietuvių kalbą – geras būdas lietuviško termino paieškoms.“

Paulina Pukytė

Tai buvo vienas dramatiškiausių XX amžiaus pabaigos vaizdų: visas pasaulis su liūdesiu ir siaubu stebi du berniukus, du princus, laidotuvių procesijoje žengiančius paskui savo motinos karstą. Kai princesė Diana atgulė amžinojo poilsio, milijardai žmonių svarstė, ką tuo metu galvoja, ką jaučia princai Williamas ir Harry, kaip toliau klostysis jų gyvenimai.

Princui Harry ši knyga – tai galimybė pagaliau papasakoti tą istoriją.

Prieš netekdamas motinos, dvylikametis Harry visiems buvo žinomas kaip nerūpestingas, lengvabūdis rimtaveidžio sosto įpėdinio „atsarginis“. Tačiau netektis viską pakeitė. Mokykloje jam sekėsi sunkiai, neapleido pyktis ir vienatvė, dėl motinos mirties jis kaltino žiniasklaidą, todėl sunkiai susitaikė su tuo, kad ir pačiam teks gyventi nuolat stebimam lyg pro didinamąjį stiklą.

Sulaukęs dvidešimt vienų, Harry įstojo į Britų armiją. Disciplina suteikė struktūros jo gyvenimui, o du kartus atlikęs karinę tarnybą užsienyje jis tapo didvyriu savo šalyje. Tačiau greitai pasijuto dar labiau sutrikęs nei kada nors anksčiau, ėmė kentėti nuo potrauminio streso sindromo, nepakeliamų panikos priepuolių. Užvis svarbiausia – jis negalėjo rasti gyvenimo meilės.

Tuomet jis sutiko Meghan. Pasaulis žavėjosi kino ekranų verta jų meilės istorija ir džiaugėsi pasakiškomis vestuvėmis. Bet žiniasklaida nuo pat pradžių medžiojo Harry su Meghan – jiems teko patirti nuolatines užgaules, rasizmą, melą. Matydamas, kaip kenčia žmona, ir suprasdamas, kad jųdviejų saugumui ir psichikos sveikatai kilo pavojus, Harry neturėjo kitos išeities kaip tik išvykti iš gimtosios šalies. Per amžius pasitraukti iš britų karališkosios šeimos drįso vos keletas. Paskutinė ją palikti bandė Harry motina…

Princas Harry pirmą kartą pasakoja savo istoriją, atvirai, su bebaimiu nuoširdumu dokumentuodamas gyvenimo kelionę. „Atsarginis“ – tai kertinė knyga, kupina įžvalgų, dar negirdėtų faktų, savianalizės ir sunkiai įgytos išminties apie amžiną meilės galią įveikti skausmą.

Princas Harry, Sasekso hercogas, – sutuoktinis, tėvas, filantropas, karo veteranas, užsiima psichikos sveikatos advokacija ir aplinkosaugos aktyvizmu. Jis su šeima ir trimis šunimis gyvena Santa Barbaroje, Kalifornijoje.

„Kad liautumės kartoję praeities klaidas, turime suprasti, kodėl apskritai išsiugdėme tokių įpročių ir kas mums iš jų. <...> Tik tada pajėgsime tokią pačią naudą pasiekti kitaip. Būtent tam ir skirta ši knyga.“

Ne vienas iš mūsų norėtų pasikeisti – mažiau nerimauti, galbūt numesti svorio, būti atviresni megzdami asmeninius santykius ar ryžtingesni darbe. Tačiau bet kuris svarbus pokytis neretai būna sudėtingas, reikalauja daug fizinių ir psichologinių pastangų. 

Anot dr. Gabijos Toleikytės, „dauguma mūsų gyvenimo problemų kyla tada, kai nepripažįstame tikrovės ir planuojame pagal tai, kokie norėtume būti, o ne kokie iš tiesų esame“. Tad, norint pasikeisti, pirmiausia būtina pažinti ir perprasti save. Remdamasi naujausiais neuromokslų tyrimais, dr. G. Toleikytė šioje knygoje pasakoja, kaip veikia mūsų smegenys ir kokią įtaką jos daro mūsų kasdienei elgsenai: įpročiams, emocijoms, asmenybei, santykiams ir bendravimui.

Pasitelkdama aibę realių, praktinių pavyzdžių, dr. G. Toleikytė parodo:

– ko reikia smegenims, kad galėtume prisijaukinti naujus įpročius;

– kaip sustiprinti savo motyvaciją, turinčią kone stebuklingos galios;

– kaip išlaikyti tvirtus, visaverčius santykius;

– aštuonis emocijų tipus ir kaip juos valdyti;

– nesunkių būdų pagerinti produktyvumą.

Šis įkvepiantis ir pamokomas savigalbos vadovas atvers akis ir taps nepamainomu pagalbininku žengiant saviugdos keliu.

Dr. Gabija Toleikytė – neuromokslininkė, dėstytoja. Daktaro disertaciją ji apsigynė Londono universiteto koledže, Jungtinėje Karalystėje, taip pat yra įgijusi verslo lavybininkės (angl. coaching) kvalifikaciją. Autorės kalbos buvo transliuojamos interneto platformose „TEDx Talks“ ir „Talks at Google“, o straipsniai publikuoti ne tik akademiniuose žurnaluose, bet ir tokiuose populiariuose leidiniuose kaip „Guardian“, „Telegraph“ ir „Men’s Health“. Šiuo metu dr. G. Toleikytė dėsto psichologiją Šefildo Halamo universitete, Jungtinėje Karalystėje, o nuosavoje konsultavimo įmonėje veda lavybos seminarus ir verslui („Google“, „Financial Times“, „Lloyds Bank“), ir pelno nesiekiančioms organizacijoms.

Dažnai tenka girdėti, kad mergaitėms prasčiau sekasi tikslieji mokslai. Kad moterys – lyg užsuktos melagės, šį amatą įvaldžiusios geriau nei kitos lyties atstovai, bent iki susiduriant su reikšmingomis piniginėmis aferomis – čia estafetę, regis, perima vyrai. Arba kad vyrai ne tokie jautrūs ir empatiški kaip tariamos jų oponentės. Kad jie labiau mėgsta rizikuoti, o moterys visad atsitraukia, linksta į saugesnius pasirinkimus. Su lytimi susiję mitai be galo gajūs. Jie sklinda kosminiu greičiu, nors dažnai neturi tvirtesnio pagrindo ar aiškių įrodymų. Vis dėlto dažnai jais patikime.

Elgsenos ekonomistės Agnės Kajackaitės nuomone, tokie teiginiai privalo būti grindžiami mokslu. Todėl audioknygoje „WO/MEN“ ji meta iššūkį nusistovėjusiems įsitikinimams ir kviečia skaitytojus bei skaitytojas į savo ir kitų tyrėjų laboratorijas visame pasaulyje, kur, remdamasi mokslinėmis įžvalgomis, eksperimentais ir kasdiene aplinka, kvestionuoja įsigalėjusius mitus – gal iš tiesų viskas nėra tik juoda ir balta?

Audioknygoje „WO/MEN“ sužinosite:
- Kurie – vyrai ar moterys – labiau linkę varžytis? O kurie – apgaudinėti?
- Kas dažniau aukoja kraujo ir kaip atlygis keičia donorų elgseną?
- Kieno kognityvines galimybes labiau paveikia vėsios patalpos?
- Ką lengviau įtikinti konspiracijos teorijomis?
...ir daugelį kitų įdomių, kartais netikėtų faktų apie žmonių elgesį ir jį lemiančias aplinkybes.

„Niekada nemaniau, kad taip parašyčiau, bet jei reiktų rinktis, ką kviesti į gimtadienio vakarėlį – iliuzionistą ar ekonomistą, – po šios knygos tikrai rinkčiausi Agnę.“
Rimantė Kulvinskytė, žurnalistė, tinklaraščio „Laimės dieta“ kūrėja

Dr. Agnė Kajackaitė gimė ir augo Šakiuose. 2009 m. Vilniaus universitete gavo ekonomikos bakalauro, vėliau Kelno universitete – ekonomikos daktaro laipsnį. 2017 m. tapo WZB Berlyno socialinių mokslų centro Etikos ir elgsenos ekonomikos skyriaus grupės vadove, šiuo metu yra Milano universiteto profesorė. 2019-aisiais jos vardas nuskambėjo per visą pasaulį: mokslininkės tyrimu apie „termostatų kovas“ biuruose pasidalino „New York Times", „Time“, CNN, BBC ir daugelis kitų žurnalų bei televizijos kanalų.

Vieni Levo Tolstojaus kūriniai šiandien iškelti iki padebesių, o kiti pasmerkti visiškai užmarščiai. Prie pastarųjų priskiriami beveik visi vėlyvieji rašytojo publicistikos straipsniai, kuriuos antroje gyvenimo pusėje pats autorius vertino kur kas labiau nei visame pasaulyje pripažintą patriotinę epopėją „Karas ir taika“ ar šeimos santykių romaną „Ana Karenina“.

1879–1882 m. L. Tolstojaus gyvenime ir kūryboje įvyko ryškus lūžis. Grafas nutraukė ryšius su buvusiu pasauliu ir, praktiškai įgyvendindamas savąjį gėrio supratimą, atsisakė viso turto. Valdžios ir kultūrinio elito garbstomas populiarus rašytojas tapo dygiu publicistu, sukilusiu ne tik prieš badą, skurdą, karus, tamsumą, melą, veidmainystę, bet ir prieš pačią valdžią bei jos ramsčius – mokesčius, karinės tarnybos prievolę, bažnyčią ir mokslą.

Knygą „Uždraustasis Tolstojus“ sudaro 17 vėlyvųjų (1887–1910 m.) rašytojo straipsnių, traktatų, esė ir laiškų, kurie tuo metu buvo uždrausti arba cenzūruoti. Juose L. Tolstojus įžvalgiai atskleidė represyvią valstybės ir bažnyčios prigimtį, ragino drąsiai kovoti už asmeninę politinių pažiūrų ir tikėjimo laisvę.

Kada prasidėjo laikas? Ar jis galėtų eiti atgal? Visata begalinė ar vis dėlto turi ribas?.. Tai tik keletas klausimų, svarstomų visame pasaulyje pripažintoje, populiariai ir aiškiai parašytoje knygoje, kurios autorius – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių fizikų. Čia apžvelgiama idėjų apie kosmosą evoliucija: nuo Newtono ir Einsteino iki spiralinės galaktikos ir stygų teorijų. Autorius pasineria į erdvės ir laiko paslaptis – nuo Didžiojo Sprogimo iki juodųjų skylių. 

„Trumpa laiko istorija“ pirmą kartą išleista 1988 m. ir iki šiol išlieka viena svarbiausių knygų apie mokslą. Milijonams skaitytojų ji paaiškina nuostabius Visatos reiškinius. Lietuviškai pasirodo pirmą kartą. Versta iš autoriaus atnaujinto 2016 m. leidimo.

„S. Hawkingo darbai siejant Didžiojo Sprogimo teoriją ir Visatos pradžios idėją laikomi reikšmingiausiais nuo Einsteino laikų.“

Newsday

„Vaiko smalsumas, palaikomas genijaus proto.“

The Sunday Times

„Kosmologinės fizikos dėsnius S. Hawkingas perteikia aiškiai ir labai sąmojingai. Nuostabi minties galia.“

The New York Times

„Knygoje atsakoma į svarbiausius istorijos ir šiuolaikinio pasaulio keliamus klausimus.“ 
Jared Diamond, istorikas, knygos „Sumaištis“ autorius

Prieš 100 tūkstantmečių žeme vaikščiojo bent šešios žmonių rūšys, viena iš kurių šiandien vadinama Homo sapiens. Šios rūšies atstovai buvo gyvūnai, aplinką veikę ne daugiau nei gorilos, jonvabaliai ar medūzos.

Tačiau prieš 70 tūkstančių metų prasidėjo procesas, kurį šiandien vadiname kognityvine revoliucija. Atsitiktinė genų mutacija pakeitė Homo sapiens smegenų neuronų jungtis ir pavertė mus aplinką niokojančiais Žemės šeimininkais.   

Kaip mūsų rūšiai pavyko užkariauti pasaulį? Kada ir kodėl atsirado religijos, valstybės ir pinigai? Kaip kūrėsi ir žlugo karalystės, miestai ir imperijos? Kaip mokslas ir kapitalizmas tapo dominuojančiomis religijomis? Ar žmonės atsispirs pagundai save tobulinti ir netaps kiborgais?

Knygoje „Sapiens“ nuosekliai, glaustai ir itin žaismingai pasakojama, kokią įtaką žmonijai padarė trys svarbios revoliucijos: minėtoji kognityvinė, prieš 12 000 metų kilusi žemės ūkio ir vos prieš 500 metų prasidėjusi mokslo revoliucija. Drąsios ir provokuojančios Y. N. Harari įžvalgos, grįstos giliomis biologijos, antropologijos, paleontologijos, istorijos ir ekonomikos mokslų žiniomis, radikaliai keičia daugelį nusistovėjusių sampratų apie pasaulį.

Yuvalis Noah Harari (gim. 1976) – Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras, šiuo metu dėstantis Jeruzalės hebrajų universitete. Šioje knygoje jam rūpi klausimai: kaip susijusios istorija ir biologija? Kokie esminiai skirtumai tarp Homo sapiens ir kitų rūšių? Ar istorijoje egzistuoja teisingumas? Ar ji turi kryptį? Knyga „Sapiens“ išversta į 60 kalbų ir jau tapo bestseleriu daugelyje šalių, tarp jų – ir Lietuvoje.

Kodėl Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dažnai kalba „viršininko“ tonu ir rodo sunkiai tramdomą rūstybę, kritikuodama politikus bei valdininkus, tačiau tyli tada, kai laukiama jos aiškaus žodžio? Ar kurdama dar vienos „geležinės ledi“ įvaizdį, ji neįtvirtina visuomenėje autokratinės valdžios idėjos?

„Prezidentė. Antra knyga“ leidžia daryti išvadą, kad D. Grybauskaitės kalbos sietinos su siekiu įsisavinti užimtą Prezidento poziciją, suvaldyti jai tekusį vaidmenį taip, kaip ji yra įpratusi – administruodama ir kominukuodama su visuomene bei politikais nepolitinio kalbėjimo lygyje.

Politologas Lauras Bielinis, pirmoje knygoje „Prezidentė“, išanalizavęs D. Grybauskaitės karjeros logiką, antrojoje dekonstruoja jos įvaizdį ir kalbėjimo stilių. Išskaidęs Prezidentės pranešimus į tris lygmenis – asmeninį, administracinį ir politinį, autorius daro išvadą, kad tokia komunikavimo politika sukuria didelio nuotolio efektą tarp jos pačios ir visų kitų valstybės subjektų.

Tai ne politinė biografija, o subjektyvi prezidentės politinių nuostatų, valdymo principų ir jų pateikimo visuomenei analizė. Knygoje nuosekliai analizuojama D. Grybauskaitės prezidentinės karjeros logika, tiriama Prezidentės apsuptis, jos ryšiai su politinėmis partijomis, mėginama nustatyti, kas yra jos politinė atsvara sudėtingame Lietuvos politiniame lauke.

Originaliausias XX a. kalbos, logikos ir vaizduotės filosofas Ludwigas Wittgensteinas (1889–1951) dirbo ir psichologijos filosofijos srityje. Vėlyvuoju kūrybos etapu maždaug per trejus metus jis parašė psichologijos mokslo pagrindais suabejoti kviečiančių pastabų rinkinį. Tai fundamentalus psichologijos sąvokų tyrimas, siekiąs atsakyti į klausimą: ar įmanoma racionaliai suvokti sielos reiškinius? L. Wittgensteinas, polemizuodamas su įtakingomis XX a. filosofijos ir psichologijos mokyklomis – hermeneutika ir geštalto psichologija, ne tik nurodo jų ribas, bet ir erdves naujam postmoderniam tikrovės matymui.

Knygoje „Pastabos apie psichologijos filosofiją“ gilinamasi į ketinimo, supratimo, matymo ir kitas subtilias sąvokas, ryškus ir filosofo minties antropologinis aspektas. Į apmąstymus įpindamas grafinių elementų, vaizdžių palyginimų ir aforizmų autorius parodo, kad sielos reiškiniai geriausiai atsiveria ne moksliniam, o meniniam žvilgsniui ir yra suprantamesni lyginant juos su meno reiškiniais, pačią logiką traktuojant kaip meninės raiškos priemonę. Savitais mąstymo pratimais L. Wittgensteinas moko interaktyvios filosofijos.

Knyga „Pastabos apie psichologijos filosofiją“ svarbi ne vien filosofams, bet ir psichologams, antropologams, sociologams.

Michel'is Foucault biopolitikos sąvoką suformuluoja „Seksualumo istorijos" pirmajame tome („Valia žinoti", 1976), o išsamiau aptaria 1975–1979 metais Prancūzijos kolegijoje (Collège de France) skaitytose paskaitose. Foucault biopolitiką sieja su galios technologijomis, kurios lemia, jog žmonių populiacija imama kontroliuoti kaip biologinė rūšis. Taigi biopolitika reiškia nuolatinį persvarstymą, kas yra gyvybė, bei politinius sprendimus, kokia gyvybė yra verta gyventi. Monografijoje aptariamos ne tik Foucault, bet ir Gilles'io Deleuze'o, Giorgio Agamben'o, Michael'io Hardt'o ir Antonio Negri, Roberto Esposito biopolitikos sampratos. Šioms biopolitikos sampratoms priešpriešinama nauja gyvybės mąstymo paradigma, kuri vadinama biofilosofija. Biofilosofija konceptualizuoja visų gyvybės formų – žmogiškų ir gyvūniškų, organinių ir neorganinių – bendramatiškumą bei įtvirtina imanentinį, nehierarchinį ir materialų šių gyvybės formų pagrindą.

„Audronės Žukauskaitės monografijoje „Nuo biopolitikos iki biofilosofijos" kūrybiškai plėtojamos originalios autorinės įžvalgos, aktualios ne tik šiuolaikinės kontinentinės filosofijos kontekste, bet ir dabarties politinių realijų akivaizdoje. Solidi teorinė šiuolaikinei filosofijai svarbių klausimų analizė monografijoje nėra savitikslė – ji išauga iš etinio filosofės įsipareigojimo, jos atidumo tiems politinės ir socialinės tikrovės skauduliams, kurių suvokti ir į kuriuos tinkamai reaguoti neįmanoma be rimtos filosofinės bazės. Gebėjimas išradingai derinti teorinius ir praktinius, abstrakčius ir konkrečius nagrinėjamų filosofinių problemų aspektus visada buvo stiprioji Žukauskaitės akademinių tekstų pusė – ir ši mokslininkės knyga nuosekliai tęsia šią tradiciją, įnešdama gaivų minties gūsį ne tik į grynai akademinių diskusijų lauką, bet ir, labai tikėtina, į gerokai praktiškesnę praktinių sprendimų priėmimo plotmę."

Naglis Kardelis

„Naujoji Audronės Žukauskaitės knyga rodo išsiugdytą jos gebėjimą struktūruoti autorių požiūrius, lyginti teiginius, nurodyti jų ribas ir įvardyti savo mintį. Tai yra jos rašymo stilius. Autorės svarstymams būdinga aiškiai įvardyti svarbiausias, jos ir kolegų požiūriu, problemas, išskirti ir klasifikuoti svarstymų kryptis ir apibrėžti jų turinį. Monografija pateikia panoraminį šiuolaikinės biofilosofijos ir biopolitikos teorijų ir jų raidos paveikslą, įvardija aštriausias diskusijas."

Gintautas Mažeikis

Audronė Žukauskaitė – humanitarinių (filosofijos) mokslų daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja. Tarp jos naujausių publikacijų – monografija „Gilles'io Deleuze'o ir Félix'o Guattari filosofija: daugialypumo logika" (Vilnius: Baltos lankos, 2011) bei sudaryti leidiniai: „Intensyvumai ir tėkmės: Gilles'io Deleuze'o filosofija šiuolaikinio meno ir politikos kontekste" (Vilnius: LKTI, 2011); kartu su Steve Wilmer: „Interrogating Antigone in Postmodern Philosophy and Criticism" (Oxford: Oxford University Press, 2010); „Deleuze and Beckett" (Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2015); „Resisting Biopolitics: Philosophical, Political, and Performative Strategies" (New York, London: Routledge, 2016).

„100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių panagrinėti vėlesnį 1944–1990 m. laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Per karą ištuštėjusi sostinė išaugo 5 kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių. Aplinkinius kaimelius versdama daugiabučių mikrorajonais pagal plotą ji padidėjo mažne 30 kartų. Daugiakalbiame megapolyje pirmąsyk per šimtametę istoriją lietuviai tapo dauguma.

Iš D. Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligšiolinių tyrimų, į šią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę.

Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpesčiai ir pramogos – štai kas pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šiol išlikusius įdomiausius viešosios erdvės reliktus.

Ką mena Vilniaus plokštelių studijos lubos? Kur nukeliavo senieji „Žalgirio“ stadiono vartai? Kiek vilniečių žiūrėjo pirmąsias televizijos laidas? Kokios šventės švęstos Jaunimo sode? Kaip „Vasaros“ kino teatras virto bažnyčia? Kada atidarytas pirmas modernus alubaris ir naktinis baras?

Reliktų istorijos susilieja į išmanią sovietinio, arba naujojo, Vilniaus enciklopediją, galinčią tapti ir kelionių gidu. Knyga lengvai skaitoma, požiūrio neprimetantis pasakojimas palieka skaitytojams laisvę patiems susidėlioti istorinį miesto vaizdą.

1944–1947 m. iškeldininus beveik 90 tūkst. lenkų tautybės asmenų, Vilnius tapo migruojančių atvykėlių miestu. Toks jis buvo ištisą pusę amžiaus.

1959 m. prasidėjo beatodairiška miesto plėtra. Per dešimtmetį iškilo „antrasis Vilnius“ – nauji mikrorajonai, kuriuose gyvenamasis plotas prilygo butų ir namų plotui prieškariu.

Po karo mieste ėmė dominuoti viešasis transportas. Vilnius pagal troleibusų skaičių iškopė į 6 vietą pasaulyje, o pagal maršrutų ilgį tapo 5-as.

Šiuolaikinių kairiųjų intelektualų Michaelo Hardto ir Antonio Negri veikalas – svarbus įvykis XX–XXI a. sandūros politikos filosofijoje. Knygoje ne tik fundamentaliai apmąstoma pasaulio situacija keičiantis amžiams, bet ir išdėstoma alternatyvi ontologija.

Pagrindinis „Imperijos“ tikslas – aptarti kokybiškai naują globalinės valdžios darinį – Imperiją, susiformavusią žlugus didžiųjų valstybių imperializmui ir griuvus Berlyno sienai. Ši Imperija siekia kurti pasaulinę santvarką, grįstą politinės ir ekonominės galios centrų tarpusavio priklausomybe, plėtoti išimties būkle paremtą teisinę sistemą ir nevaržomo globalaus kapitalizmo dominuojamą ekonomiką. Remdamiesi istoriniais pavyzdžiais knygos autoriai teigia, kad jau Imperijos įsigalėjimo akimirką pasirodo pirmieji jos irimo ženklai, galintys į chaosą nuvesti užvaldytą pasaulį.

Hardtas ir Negri anapus milžiniško galios aparato mato antrąją vertybinę ašį – daugybę, naują Imperijoje susiformavusį politinį subjektą. Daugybė ne tik įkvepia gyvybę Imperijos ekonominei, politinei ir teisinei sistemai, bet, pasižymėdama aukštu intelektu, emociniais ir kooperaciniais gebėjimais, gali prasiveržti ir anapus Imperijos ribų. Štai kodėl knyga yra priešnuodis depresyviems svarstymams apie politikos ar politinių idėjų mirtį, apie nykią pasaulio istorijos lemtį karo ir terorizmo epochos sutemose.

Nuo 1975-ųjų, kai ši knyga buvo išleista pirmą kartą, milijonus žmonių ji paskatino permąstyti „rūšizmą“ – nuolatinę žmonių nepagarbą kitiems gyvūnams ir jų išnaudojimą. Ji įkvėpė pasaulinį judėjimą už gyvūnų teises, siekiantį nutraukti nuolatinį žiaurumą.

Remdamasis faktine medžiaga autorius atskleidžia šiurpią pramoninių fermų ir produktų testavimo laboratorijų tikrovę ir siūlo alternatyvas. Požiūris į gyvūnus iš lėto keičiasi, autoriaus aprašomos problemos dabar visuotinai pripažįstamos. Anot įžangą parašiusio istoriko Yuvalio Noah Harari, ši knyga tebėra tokia pat aktuali kaip ir tada, kai buvo parašyta. Ją perskaityti taip pat svarbu tiek gyvūnų teisių entuziastui, tiek ir skeptikui.

„Ypatinga knyga, turėjusi ypatingą poveikį. Žinoma kaip judėjimo už gyvūnų teises biblija.“
Independent on Sunday

„Viena svarbiausių knygų per pastarąjį šimtmetį ir atvedanti į didžiąją etikos revoliuciją.“
Peter Tatchell, visuomenės veikėjas

Prof. Peteris Singeris (gim. 1946) – vienas įtakingiausių mūsų laikų moralės filosofų. Nuo 1975-ųjų jis yra įtakingiausias mąstytojas gyvūnų teisių srityje. Jo knyga „Gyvūnų išlaisvinimas“ įtraukta į geriausių „Time Magazine“ negrožinės literatūros knygų 100-uką.

Senti – neišvengiama? O jei paaiškėtų, kad viskas, kas iki šiol sakyta apie senėjimą, – klaidinga? Gal patys galėtume pasirinkti gyvenimo trukmę? Dr. Davidas A. Sinclairis, neginčijamas genetikos ir ilgaamžiškumo sričių autoritetas, pateikia visiškai naują, mokslo ribas praplečiančią teoriją, kodėl senstame. Autoriaus žodžiais tariant: „Senėjimas yra liga ir ji pagydoma.“

Mokslo revoliucijai prilygstantys atradimai – nemažai jų atlikti dr. D. A. Sinclairio laboratorijoje – parodo, kaip sulėtinti ar net apgręžti senėjimo procesą. Svarbiausia – sužadinti naujai atrastus ilgaamžiškumo genus. Jie susiję su evoliucijos aušroje susiformavusiu išgyvenimo mechanizmu, kuris nulemia senėjimą ir yra raktas į jaunėjimą. Naujausi genetinio perprogramavimo eksperimentai leidžia teigti, kad jau netrukus galėsime ne tik jaustis jaunesni, bet ir iš tiesų tokie tapti.

Knygoje mokslu pagrindžiami ir paprasti gyvenimo būdo pokyčiai – tokie kaip protarpinis badavimas, grūdinimasis šalčiu, tinkamo intensyvumo mankšta ir ribotas mėsos vartojimas, – kurie, remiantis jau surinktais įrodymais, padeda mūsų kūno ląstelėms atsinaujinti. 

„Dr. Sinclairio atradimų lėtinant senėjimą reikšmė medicinoje gali būti neką mažesnė nei antibiotikų atradimas prieš šimtmetį.“

Sydney Morning Herald

Dr. Davidas A. Sinclairis – genetikos profesorius, dirbantis Harvardo medicinos fakulteto Blavatniko institute; vienas iš Harvardo Paulo F. Glenno senėjimo biologijos tyrimų centro steigėjų, pelnęs kelias dešimtis apdovanojimų už savo mokslinę veiklą, taip pat vienas iš mokslo žurnalo „Aging“ vyriausiųjų redaktorių, žurnalo „Time“ išrinktas tarp įtakingiausių žmonių pasaulyje.

Škotijoje gimęs lietuvių imigrantų sūnus Džonis Ramenskis (Johnny Ramensky, arba Jonas Ramanauskas, 1905–1972) išgarsėjo kaip seifų plėšikas ir sumanus bėglys iš griežčiausiai saugomų kalėjimų. Savo įgūdžius ir žinias apie sprogmenis jis panaudojo ir Antrajame pasauliniame kare. Parašiutu nuleistas už fronto linijos išsprogdindavo E. Rommelio, H. Göringo ir kitų aukštų vokiečių karo vadovų seifus, parūpindavo kovų eigą lėmusių dokumentų. Drąsus, taikos metu laikęsis principo plėšti įmonių, o ne asmeninę nuosavybę ir vengęs smurto net prieš pareigūnus, Džonis buvo nusipelnęs tiek aukščiausių politikų ir generolų, tiek nusikaltėlių, tiek policininkų pagarbą. Apie jį Škotijoje iki šiol dainuojamos baladės.

Ši veiksmo filmą pranokstanti pasakojimas paremtas atsiminimais ir dokumentais, iliustruotas nuotraukomis.

Jei ateityje viską atliks robotai, ką darysime mes? 
Kaip DI paveiks mūsų kasdienybę, užimtumą ir gyvenimo tikslus? 
Kokį pavojų DI kelia ir kokios naudos iš jo galime tikėtis? 

Dirbtinis intelektas, arba DI (angl. Artificial intelligence, AI), viso pasaulio ekonomikas sukrės greičiau, nei daugelis mano. Tačiau, pasak knygos autoriaus dr. Kai-Fu Lee, DI turėtų ir puikiai mums pasitarnauti. Bet kaip? Kuo užsiimsime, kai nebeliks milijonų darbo vietų? Menais? Rūpyba? Skaitmenine vadyba? 

Kinija technologijų srityje sparčiai vejasi JAV ir tampa vienintele jų konkurente. Nuo to, kaip šios šalys bendradarbiaus tobulindamos DI, priklausys pasaulio ekonomika ir politika. Iš Taivano kilęs ir JAV išsilavinimą įgijęs dr. Kai-Fu Lee, puikiai išmanydamas ir Kinijos, ir JAV  rinkas, ne tik suprantamai apžvelgia pasaulinės DI pažangos kryptis ir naujausius DI tyrėjų produktus bei paslaugas, bet ir analizuoja galimus artėjančių milžiniškų permainų žmonijos istorijoje scenarijus – kaip gyvensime kartu su DI. 

Dr. Kai-Fu Lee (gim. 1961) dirbtinio intelekto tyrinėjimų ir plėtros srityje dirba daugiau kaip trisdešimt metų. Dabar remia ir padeda kurti naujus startuolius. Prieš įkurdamas investicinį fondą „Sinovation Ventures“, Lee buvo „Google China“ prezidentu. Dar anksčiau užėmė vadovaujamas pareigas „Microsoft“, „SGI“ ir „Apple“ kompanijose. Yra įkūręs tyrimų centrą „Microsoft Research Asia“, laikomą viena iš pažangiausių kompiuterių laboratorijų. Dr. Kai-Fu Lee – ir dešimties JAV patentuotų išradimų autorius.

„Išskirtinė Kai-Fu Lee analizė, kaip kartu galėtų egzistuoti žmonės ir dirbtinis intelektas, atveria akis. Ją privalu perskaityti.t“

Satya Nadella, „Microsoft“ generalinis direktorius

„Provokuojanti knyga.“

Fortune

Ši knyga laikoma vienu svarbiausių šiuolaikinės pasaulio istorijos veikalų. 

Remdamasis įvairių sričių – nuo archeologijos iki epidemiologijos – atradimais, Jaredas Diamondas apžvelgia 13 000 metų žmonijos istoriją, nagrinėja imperijų, religijos, rašto, augalininkystės ir ginklų kilmę, analizuoja, kodėl įvairių žemynų visuomenės vystėsi skirtingai ir kokiu būdu tai vyko. Paaiškindamas, kaip dabarties pasaulį nulėmė žmonių gyvenimo sąlygos ir aplinka, autorius argumentuotai sugriauna rasistinių istorijos teorijų pagrindus. 

JAV 1997 m. pasirodžiusi ir jau į 37 kalbas išversta Nacionalinio mokslų ordino laureato knyga įvertinta Pulitzerio premija ir „Phi Beta Kappos“ mokslinės knygos apdovanojimu. Istorikas Yuvalis Noah Hararis laiko Jaredą Diamondą vienu pagrindinių knygos „Sapiens“ įkvėpėjų.

„Ši puiki knyga – tai pagrindas, padedantis suprasti žmonijos istoriją.“

Bill Gates

„Nepaprastai didelis užmojis. Autoriui pavyko aiškiai išdėstyti esminius veiksnius, kurie padėjo formuotis žmonijos kultūrai nuo seniausių laikų. Vienas svarbiausių ir suprantamiausių veikalų apie mūsų praeitį.“

Colin Renfrew, britų archeologas

Jaredas Diamondas (gim. 1937) – amerikiečių antropologas, fiziologas, biologas, ekologas, UCLA medicinos mokyklos geografijos profesorius, žymus mokslo populiarinimo knygų „Ginklai, mikrobai ir plienas“ (pirmą kartą pasirodė 1997), „Trečioji šimpanzė“ („The Third Chimpanzee“, 1991), „Žlugimas“ („Collapse“, 2005) ir „Pasaulis iki vakar“ („The World Until Yesterday“, 2012) autorius. Mokslininko karjerą jis pradėjo fiziologijos srityje, o vėliau perėjo į evoliucinę biologiją ir biogeografiją, yra žinomas kaip labai plataus profilio tyrinėtojas. Buvo išrinktas į Amerikos menų ir mokslų akademiją (American Academy of Arts & Sciences), Nacionalinę mokslų akademiją (National Academy of Sciences) ir į Amerikos filosofų draugiją (American Philosophical Society). J. Diamondas gavo MacArthuro fondo mokslininko stipendiją, prestižinį „Phi Beta Kappos“ apdovanojimą ir Pulitzerio premiją, nacionalinį mokslo ordiną ir kt. Yra parašęs daugiau kaip 200 straipsnių leidiniams „Discover“, „Natural History“, „Nature“, „Geo“. 2005 m. J. Diamondas išrinktas į leidinių „Prospect“ ir „Foreign Policy“ inicijuotą įtakingiausių pasaulio intelektualų šimtuką, užėmė 9-ą vietą.

„Homo deus“ šokiruos. Skaityti bus smagu. Bet svarbiausia – knyga pakvies mąstyti taip, kaip dar nemąstėte.“

Daniel Kahneman, psichologas, rašytojas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas

„Sapiens“ parodė mums, iš kur atėjome, „Homo deus“ rodo, kur einame.

Yuvalis Noah Harari vaizduoja netolimos ateities pasaulį, kuriame susidursime su dar nepatirtais išbandymais. Jis nagrinėja XXI amžių formuosiančius projektus, galimybes, svajones ir košmarus, pradedant kova su mirtimi ir baigiant dirbtine gyvybe. Kas pakeis tikras žmonijos rykštes – badą ir marą, kuriuos jau beveik įveikėme, ir didžiuosius karus, iš kurių, tikėkimės, pasimokėme. Kokį likimą dabar nulemsime patys sau – kaip dievai, kuriais tampame?

Karai tapo atgyvena: šių laikų žmogui didesnė tikimybė nusižudyti, nei žūti per ginkluotą konfliktą.

Badmečiai traukiasi: dažnam nutukimas virsta daug didesne grėsme už badą.

Mirtis tėra techninė kliūtis: nemirtingumas pasiekiamas, tačiau jis – tikrai ne visiems.

Kas mūsų laukia ateityje? Nauja evoliucijos pakopa – HOMO DEUS.

Edwardas Snowdenas – šnipas? Informatorius? Interneto sąžinė?

„Atsisakymas reikalauti privatumo iš tikrųjų yra privatumo atsisakymas, jo atidavimas arba vyriausybei, pažeidinėjančiai Konstituciją, arba privačiam verslui.“

Edwardas Snowdenas (gim. 1983) anksti perprato kibernetinio saugumo spragas. Dirbdamas CŽV ir priartėjęs prie didžiausių valstybės paslapčių jis išviešino JAV vyriausybės sukurtą masinio stebėjimo sistemą, prie kurios radimosi iš pradžių prisidėjo ir pats. Dėl šio poelgio E. Snowdenas iki šiol yra priverstas slapstytis Rusijoje. 

Knygoje jis pirmą kartą atvirai pasakoja apie JAV kariuomenės užkulisius, apie tai, kaip internetas iš laisvos erdvės tapo kontrolės įrankiu, ir apie asmeninio apsisprendimo dramą dėl visuomenės laisvės pagarsinti valstybės paslaptis. Jis atskleidžia, kaip mes įžengėme į naują epochą, kurioje nebėra teisės į  privatumą. Už nuopelnus visuomenei E. Snowdenas gavo Tarptautinės žmogaus teisių lygos Carlo von Ossietzky medalį ir daug kitų apdovanojimų.