Politika ir istorija

„Homo deus“ šokiruos. Skaityti bus smagu. Bet svarbiausia – knyga pakvies mąstyti taip, kaip dar nemąstėte.“

Daniel Kahneman, psichologas, rašytojas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas

„Sapiens“ parodė mums, iš kur atėjome, „Homo deus“ rodo, kur einame.

Yuvalis Noah Harari vaizduoja netolimos ateities pasaulį, kuriame susidursime su dar nepatirtais išbandymais. Jis nagrinėja XXI amžių formuosiančius projektus, galimybes, svajones ir košmarus, pradedant kova su mirtimi ir baigiant dirbtine gyvybe. Kas pakeis tikras žmonijos rykštes – badą ir marą, kuriuos jau beveik įveikėme, ir didžiuosius karus, iš kurių, tikėkimės, pasimokėme. Kokį likimą dabar nulemsime patys sau – kaip dievai, kuriais tampame?

Karai tapo atgyvena: šių laikų žmogui didesnė tikimybė nusižudyti, nei žūti per ginkluotą konfliktą.

Badmečiai traukiasi: dažnam nutukimas virsta daug didesne grėsme už badą.

Mirtis tėra techninė kliūtis: nemirtingumas pasiekiamas, tačiau jis – tikrai ne visiems.

Kas mūsų laukia ateityje? Nauja evoliucijos pakopa – HOMO DEUS.

„100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių panagrinėti vėlesnį 1944–1990 m. laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Per karą ištuštėjusi sostinė išaugo 5 kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių. Aplinkinius kaimelius versdama daugiabučių mikrorajonais pagal plotą ji padidėjo mažne 30 kartų. Daugiakalbiame megapolyje pirmąsyk per šimtametę istoriją lietuviai tapo dauguma.

Iš D. Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligšiolinių tyrimų, į šią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę.

Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpesčiai ir pramogos – štai kas pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šiol išlikusius įdomiausius viešosios erdvės reliktus.

Ką mena Vilniaus plokštelių studijos lubos? Kur nukeliavo senieji „Žalgirio“ stadiono vartai? Kiek vilniečių žiūrėjo pirmąsias televizijos laidas? Kokios šventės švęstos Jaunimo sode? Kaip „Vasaros“ kino teatras virto bažnyčia? Kada atidarytas pirmas modernus alubaris ir naktinis baras?

Reliktų istorijos susilieja į išmanią sovietinio, arba naujojo, Vilniaus enciklopediją, galinčią tapti ir kelionių gidu. Knyga lengvai skaitoma, požiūrio neprimetantis pasakojimas palieka skaitytojams laisvę patiems susidėlioti istorinį miesto vaizdą.

1944–1947 m. iškeldininus beveik 90 tūkst. lenkų tautybės asmenų, Vilnius tapo migruojančių atvykėlių miestu. Toks jis buvo ištisą pusę amžiaus.

1959 m. prasidėjo beatodairiška miesto plėtra. Per dešimtmetį iškilo „antrasis Vilnius“ – nauji mikrorajonai, kuriuose gyvenamasis plotas prilygo butų ir namų plotui prieškariu.

Po karo mieste ėmė dominuoti viešasis transportas. Vilnius pagal troleibusų skaičių iškopė į 6 vietą pasaulyje, o pagal maršrutų ilgį tapo 5-as.

Michel'is Foucault biopolitikos sąvoką suformuluoja „Seksualumo istorijos" pirmajame tome („Valia žinoti", 1976), o išsamiau aptaria 1975–1979 metais Prancūzijos kolegijoje (Collège de France) skaitytose paskaitose. Foucault biopolitiką sieja su galios technologijomis, kurios lemia, jog žmonių populiacija imama kontroliuoti kaip biologinė rūšis. Taigi biopolitika reiškia nuolatinį persvarstymą, kas yra gyvybė, bei politinius sprendimus, kokia gyvybė yra verta gyventi. Monografijoje aptariamos ne tik Foucault, bet ir Gilles'io Deleuze'o, Giorgio Agamben'o, Michael'io Hardt'o ir Antonio Negri, Roberto Esposito biopolitikos sampratos. Šioms biopolitikos sampratoms priešpriešinama nauja gyvybės mąstymo paradigma, kuri vadinama biofilosofija. Biofilosofija konceptualizuoja visų gyvybės formų – žmogiškų ir gyvūniškų, organinių ir neorganinių – bendramatiškumą bei įtvirtina imanentinį, nehierarchinį ir materialų šių gyvybės formų pagrindą.

„Audronės Žukauskaitės monografijoje „Nuo biopolitikos iki biofilosofijos" kūrybiškai plėtojamos originalios autorinės įžvalgos, aktualios ne tik šiuolaikinės kontinentinės filosofijos kontekste, bet ir dabarties politinių realijų akivaizdoje. Solidi teorinė šiuolaikinei filosofijai svarbių klausimų analizė monografijoje nėra savitikslė – ji išauga iš etinio filosofės įsipareigojimo, jos atidumo tiems politinės ir socialinės tikrovės skauduliams, kurių suvokti ir į kuriuos tinkamai reaguoti neįmanoma be rimtos filosofinės bazės. Gebėjimas išradingai derinti teorinius ir praktinius, abstrakčius ir konkrečius nagrinėjamų filosofinių problemų aspektus visada buvo stiprioji Žukauskaitės akademinių tekstų pusė – ir ši mokslininkės knyga nuosekliai tęsia šią tradiciją, įnešdama gaivų minties gūsį ne tik į grynai akademinių diskusijų lauką, bet ir, labai tikėtina, į gerokai praktiškesnę praktinių sprendimų priėmimo plotmę."

Naglis Kardelis

„Naujoji Audronės Žukauskaitės knyga rodo išsiugdytą jos gebėjimą struktūruoti autorių požiūrius, lyginti teiginius, nurodyti jų ribas ir įvardyti savo mintį. Tai yra jos rašymo stilius. Autorės svarstymams būdinga aiškiai įvardyti svarbiausias, jos ir kolegų požiūriu, problemas, išskirti ir klasifikuoti svarstymų kryptis ir apibrėžti jų turinį. Monografija pateikia panoraminį šiuolaikinės biofilosofijos ir biopolitikos teorijų ir jų raidos paveikslą, įvardija aštriausias diskusijas."

Gintautas Mažeikis

Audronė Žukauskaitė – humanitarinių (filosofijos) mokslų daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja. Tarp jos naujausių publikacijų – monografija „Gilles'io Deleuze'o ir Félix'o Guattari filosofija: daugialypumo logika" (Vilnius: Baltos lankos, 2011) bei sudaryti leidiniai: „Intensyvumai ir tėkmės: Gilles'io Deleuze'o filosofija šiuolaikinio meno ir politikos kontekste" (Vilnius: LKTI, 2011); kartu su Steve Wilmer: „Interrogating Antigone in Postmodern Philosophy and Criticism" (Oxford: Oxford University Press, 2010); „Deleuze and Beckett" (Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2015); „Resisting Biopolitics: Philosophical, Political, and Performative Strategies" (New York, London: Routledge, 2016).

„Knygoje atsakoma į svarbiausius istorijos ir šiuolaikinio pasaulio keliamus klausimus.“ 
Jared Diamond, istorikas, knygos „Sumaištis“ autorius

Prieš 100 tūkstantmečių žeme vaikščiojo bent šešios žmonių rūšys, viena iš kurių šiandien vadinama Homo sapiens. Šios rūšies atstovai buvo gyvūnai, aplinką veikę ne daugiau nei gorilos, jonvabaliai ar medūzos.

Tačiau prieš 70 tūkstančių metų prasidėjo procesas, kurį šiandien vadiname kognityvine revoliucija. Atsitiktinė genų mutacija pakeitė Homo sapiens smegenų neuronų jungtis ir pavertė mus aplinką niokojančiais Žemės šeimininkais.   

Kaip mūsų rūšiai pavyko užkariauti pasaulį? Kada ir kodėl atsirado religijos, valstybės ir pinigai? Kaip kūrėsi ir žlugo karalystės, miestai ir imperijos? Kaip mokslas ir kapitalizmas tapo dominuojančiomis religijomis? Ar žmonės atsispirs pagundai save tobulinti ir netaps kiborgais?

Knygoje „Sapiens“ nuosekliai, glaustai ir itin žaismingai pasakojama, kokią įtaką žmonijai padarė trys svarbios revoliucijos: minėtoji kognityvinė, prieš 12 000 metų kilusi žemės ūkio ir vos prieš 500 metų prasidėjusi mokslo revoliucija. Drąsios ir provokuojančios Y. N. Harari įžvalgos, grįstos giliomis biologijos, antropologijos, paleontologijos, istorijos ir ekonomikos mokslų žiniomis, radikaliai keičia daugelį nusistovėjusių sampratų apie pasaulį.

Yuvalis Noah Harari (gim. 1976) – Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras, šiuo metu dėstantis Jeruzalės hebrajų universitete. Šioje knygoje jam rūpi klausimai: kaip susijusios istorija ir biologija? Kokie esminiai skirtumai tarp Homo sapiens ir kitų rūšių? Ar istorijoje egzistuoja teisingumas? Ar ji turi kryptį? Knyga „Sapiens“ išversta į 60 kalbų ir jau tapo bestseleriu daugelyje šalių, tarp jų – ir Lietuvoje.

„Braudelio dėka pasikeitė istorijos mokslo kryptis: nuo valdovų studijų pereita prie visų žmonių istorijos, o politikos, diplomatijos ir karų analizę pakeitė klimato, demografijos, žemės ūkio, prekybos, technologijų, transporto, komunikacijos ir visuomenės grupių mentalitetų tyrinėjimai."

Encyclopedia Britannica

„Civilizacijų gramatika“ – klasikinis istorijos veikalas. Fernandas Braudelis čia nagrinėja gilumines civilizacijų struktūras. Jis kalba apie Islamo, Juodosios Afrikos, Tolimųjų Rytų ir Europos civilizacijas ir, pasitelkdamas gretutinių mokslų duomenis, lygina ilgalaikės jų raidos bruožus. 

F. Braudelis nuo pokario iki septinto dešimtmečio pabaigos buvo istoriografinės Analų mokyklos lyderis. Tuo metu apie „Annales“ žurnalą susibūrę istorikai pabrėžė ilgalaikių istorijos procesų tyrinėjimų svarbą. F. Braudelis kvietė į analizę įtraukti geografijos, ekonomikos, demografijos ir filologijos laimėjimus. Svarbiausias mokslininko įnašas yra la longue durée koncepcija. Tai amžius ir tūkstantmečius trunkanti istorija, per kurią formuojasi labai lėtai kintantys civilizacijų dėsniai, formą įgauna skirtingos kultūrinės tradicijos ir įvairūs gyvenimo būdai. 

Savo laiką pralenkusi knyga šiandien išlieka tokia pat aktuali, kaip ir 1963 m., kai buvo išleista pirmą kartą. Įvadus lietuviškam leidimui parašė akad. Antanas Andrijauskas ir dr. Eugenijus Saviščevas.

Artėjant 2019-ųjų prezidento rinkimams Valstybės saugumo departamento žvalgybos pareigūnas gauna neįprastą užduotį – nesilaikant griežtų taisyklių patikrinti vieno iš kandidatų rinkiminę komandą ir galimų rėmėjų sąrašą. Pareigūnas netrunka suprasti, kad tai gali būti savotiška Departamento vadovų parama prezidento posto siekiančiam Gitanui Nausėdai, todėl ryžtasi tapti Pranešėju.

Šioje knygoje pirmą kartą prabyla ne vien Pranešėjas, bet ir dešimtys kitų liudininkų, savo akimis mačiusių Nausėdos rinkiminę kampaniją, jo įsikūrimą Prezidento rūmuose, bandymus įsitvirtinti Lietuvos politikoje, artimiausios komandos euforiją ir nusivylimus. Atskleidžiama, kaip prezidentas Nausėda ir kiti valstybės vadovai veikė per svarbiausias pastarojo meto krizes: pandemiją, maršizmą, Rusijos karą Ukrainoje, Lietuvos konfliktus su diktatoriškomis valstybėmis.

Knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“ tęsia „Kabinete 339“ pradėtą pasakojimą apie Lietuvos valstybės valdymo užkulisius.

„Šioje Birutės ir Dovydo knygoje keičiasi rūmų adresas, bet nekinta užkulisinės intrigos, apie kurias rūmų šeimininkai niekada nenori pasakoti. Intriguoja iškalbingi prezidento Gitano Nausėdos kadencijos ir jo asmenybės štrichai bei žurnalistų keliamas amžinas klausimas – kam tarnauja slaptosios tarnybos?“

Andrius Tapinas

„Ak, ta gerovės valstybė. Skaityti tokias knygas yra bjauru: tenka irtis per puslapius, kuriuose intrigos, manipuliacijos, melas, politinės rietenos ir kvailystės. Užvertęs paskutinį puslapį tik dar kartą pagalvoji, kad Danijos Karalystėje kažkas tikrai supuvę ir žurnalistiniais įrankiais to nesutvarkysi. Bet, kaip teigia vienas garsus filosofas, – niekas nesakė, kad bus lengva.“

Antanas Terleckas

Knygos autoriai – „Laisvės TV“ tyrimų žurnalistai Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė, kartu atlikę ne vieną žurnalistinį tyrimą apie politinę korupciją, įtartinus verslo sandorius, socialines problemas. Pirmoji jųdviejų knyga „Kabinetas 339“ tapo lietuvišku bestseleriu, „15min“ metų knygos apdovanojimuose išrinkta geriausia lietuviška negrožinės literatūros knyga. Vėliau sukurti televizinės dokumentikos filmai – „Fūrų vergai“, „Pažemintųjų palata“, „Kyjivo trasa“ – sudomino šimtus tūkstančių žiūrovų. Už savo darbus jie pelnė Peter Greste Freedom Of Speech ir Future Story tarptautinius apdovanojimus, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Vilniaus universiteto, Vilniaus politikos analizės instituto, Romo Sakadolskio, Gailių klano premijas už tiriamąją žurnalistiką.

2020 m. vasarą prof. Vytautas Landsbergis ir ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica susitiko pasikalbėti filmui „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Jųdviejų pokalbiai virto šešiolikos valandų dialogu, sugulusiu į šią knygą. Tai dviejų Rytų Europos intelektualų, lietuvio ir ukrainiečio, istorijos veikėjo ir stebėtojo, mačiusio mūsų valstybės politinį gyvenimą iš arti, bet kartu iš šono, susitikimas. Jo metu apmąstomas istorinio lūžio laikotarpis, kai Lietuva ir Ukraina atgavo nepriklausomybę ir nuėjo skirtingais politinio savarankiškumo keliais. 

Savitai kalbinamas režisieriaus, V. Landsbergis pasakoja šalies istoriją nuo pirmų Sąjūdžio mitingų iki paskutinio Rusijos kario išvedimo 1993-iaisiais, kuri ir mūsų istorikų apmąstyta dar nedaug. Tai asmeniškas žvilgsnis, padedantis giliau suvokti lemtingus istorijos epizodus, kai buvo klojami dabartinės valstybės politiniai pamatai. Kartu tai ir tikslus, intelektualus istorinių įvykių skerspjūvis, atliekamas žmogaus, tapusio vienu iš svarbiausių tos epochos herojų. Šį neįkainojamą liudijimą V. Landsbergis skaitytojams pateikia kaip savo politinį palikimą. 

„…tokios knygos […] buvo ir bus reikalingos. Kaip prisiminimai, iškeliantys vis naujas laisvės kovų kronikos detales. Kaip bičiuliškas pokalbis, dar kartą liudijantis mūsų žmonių, tautų ir valstybių bendrą istoriją, bendrą dabartį ir bendras viltis. Kaip diskusija, kuria mėginama dekonstruoti blogį, atskleisti blogio anatomiją ir perspėti žmones apie grėsmes mūsų ateičiai. Kaip dar vienas imperatyvas, kad tiek žmonių, tiek jų bendruomenių gyvenimas, bendravimas, nepagrįstas moralinėmis, religinėmis ar bendražmogiškomis vertybėmis, yra pasmerktas.“

Arnas Ališauskas, knygos sudarytojas 

Vytautas Landsbergis (gim. 1932) – pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas, vienas iš nepriklausomybės judėjimo lyderių, politikas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2011). Publikavo per 150 knygų, kuriose iš pradžių daugiausia gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus. 

Sergej Loznica (gim. 1964) – vienas ryškiausių šiuolaikinio Europos kino kūrėjų. Sukūrė per 30 dokumentinių ir vaidybinių filmų. 2018 m. jo vaidybinis filmas „Donbasas“ Kanų kino festivalyje pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ programos apdovanojimą už režisūrą. Jo dokumentinis filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021) tarptautiniame dokumentinio kino festivalyje IDFA apdovanotas pagrindiniu prizu. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Israelio Coheno „Vilna“ – pirmoji išsami Vilniaus žydų istorija, išleista 1943 m. JAV, jau nujaučiant, jog Vilniaus žydus ištiko tragedija, kuri nutraukė šios per amžius Vilniuje gyvenusios bendruomenės tradicijas, kultūrą ir tęstinumą. Tad Coheno tikslas – uždokumentuoti šią tradiciją nuo pat žydų įsikūrimo Vilniuje XIV a. iki pat tragiškos pabaigos Holokausto metu. Būtent dėl šių aplinkybių knyga neapima Holokausto – žydų bendruomenė šioje istorija vis dar gyva, pulsuojanti, pilna idėjų, svajonių ir planų.

Israelis Cohenas – Mančesteryje gimęs lenkų kilmės žydas, žurnalistas ir istorikas, Vilniuje lankęsis iki II-ojo pasaulinio karo.

„Ši knyga yra viena pirmųjų Vakarų pasauliui pristatytų Vilniaus istorijų – būtent pagal ją skaitantieji angliškai ilgai įsivaizdavo Vilnių ir jo žydiškąją dalį. „Vilna“ daugiabriaunė – tai vienu metu ir šaltinis (nes dalies istorijos šaltinių jau nebeturime), ir sintetinė studija, apibendrinanti XIX-XX a. pradžioje žydų mokslininkų atliktus Vilniaus žydų bendruomenės tyrimus. Ši knyga – pažinimo proceso dalis tiek autoriui, tiek mums.“

Prof. dr. Jurgita Verbickienė, istorikė

2022 m. METŲ KNYGA PUBLICISTIKOS IR DOKUMENTIKOS KATEGORIJOJE 

Turbūt pirmoji mokslinė knyga Lietuvoje, paženklinta S raide.

Istorikai Valdemaras Klumbys ir Tomas Vaiseta įžengė į teritoriją, kurioje lyg ir nieko neturėjo rasti – juk iki šiol vyrauja įsitikinimas, kad seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje tarsi neegzistavo. Tačiau jie skaitytojams ir skaitytojoms prieš akis atveria netikėtai įvairią ir dinamišką seksualumo kultūrą: tuometė spauda mėgaujasi publikuodama seksualizuotus moterų atvaizdus ir tik valdžiai susizgribus tai nevirsta kultūros revoliucija; atsiradus vaizdo grotuvams, piliečiai grupelėmis renkasi žiūrėti pornografijos; gydytojai auklėja vyrus, nesugebančius seksualiai patenkinti savo žmonų; apklausose trečdalis studentų prisipažįsta turėję seksualinių santykių tik iš smalsumo. 

Klumbys ir Vaiseta, remdamiesi spauda, dienoraščiais, atsiminimais, archyvais ir interviu, nagrinėja seksualumo kultūrą sovietų Lietuvoje trimis pjūviais: per viešai publikuotus vaizdus, lytinio švietimo ir seksualinės tematikos tekstus ir visuomenės elgseną. Jie teigia, kad sovietmečiu valdė meilės diktatūra, kuriai pavyko nuslopinti prasidėjusią seksualinę kultūros revoliuciją, bet tuomet ši virto seksualiniu pilietiniu karu.

Valdemaras Klumbys (gim. 1979) – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. Jis du dešimtmečius tyrinėja pasipriešinimo sovietmečiu, sovietų Lietuvos socialinę ir kultūrinę istoriją, parašė monografiją „Stovėję po medžiu? Lietuvių inteligentijos elgesio strategijos sovietmečiu“ (2021).

Tomas Vaiseta (gim. 1984) – rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas. Apie penkiolika metų nagrinėja sovietų Lietuvos kasdienybės, psichiatrijos, atminties ir seksualumo istorijos klausimus, parašė dvi monografijas – „Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“ (2014) ir „Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944–1990“ (2018).

„Anarchistinės antropologijos fragmentai“ yra ankstyvas žymaus antropologo Davido Graeberio veikalas, kuriame jis apmąsto politinio angažuotumo ir akademinės veiklos santykį, o taip pat nedviprasmiškai pasisako už anarchizmą, kurį supranta kaip politinę nuostatą, skeptiškai žiūrinčią į bet kokią hierarchiją ir nelygybę.

Ši knyga – tai ne tik refleksija, apibendrinanti jo kaip tarptautinio lygio akademinio antropologo tyrimus, bet ir manifestas, kviečiantis ir kitus akademinės bendruomenės narius nusileisti iš savojo dramblio kaulo bokšto.

David Graeber (1961-2020) – šiemet netikėtai miręs pasaulinio garso antropologas ir aktyvistas. Išgarsėjęs savo knygomis apie skolos reiškinį („Skola: pirmieji 5000 metų“) bei niekam nereikalingas fiktyvias profesijas („Bullshit Jobs“), Graeberis taip pat aktyviai dalyvavo tarptautiniuose aktyvistų judėjimuose, buvo vienas iš Occupy Wall Street ideologų.

Donaldą Trumpą išrinkus JAV prezidentu, Snyderis, remdamasis istorijos žiniomis, parengė dvidešimt pamokų, kaip apsisaugoti nuo tironijos įsigalėjimo. Ši knyga – tai pilietinio sąmoningumo ir politinio aktyvizmo pradžiamokslis.

Timothy Snyderis (g. 1969) – istorikas, Jeilio universiteto profesorius, JAV Holokausto muziejaus Sąžinės komiteto narys, kurio moksliniai tyrimai apima dviejų didžiųjų XX a. represinių režimų – nacizmo ir stalinizmo – veiklą. „Apie tironiją“ – ketvirtoji Snyderio knyga lietuviškai.

„Neaprėpiamo informacijos kiekio, inertiškų ir subiurokratintų politinių procesų, kasdien plintančio viešumo ir technologizuoto privatumo laikmetyje atgimsta baimės, vedančios prie laisvės atsisakymo. Istorija ne kartojasi, bet primena mums neišmoktas pamokas. Timothy Snyderio knyga – tai atsakas avantiūristinei tironijos nostalgijai ir bandymas priminti pamokas, kurios padeda išsaugoti trapų galių balansą, kuris vadinamas demokratija.“

Paulius Gritėnas

„Tai knyga, mokanti istoriškai mąstyti, primenanti Václavo Havelo imperatyvo „gyventi tiesoje“ svarbą, kalbanti apie kasdienės politikos ir betarpiško bendravimo, kuriuos užmiršome dreifuodami kompiuterinių algoritmų pasaulyje, poreikį. „Neatiduokite laisvės savo noru“, – sako Timothy Snyderis. Sunku įsivaizduoti prasmingesnį palinkėjimą Lietuvos visuomenei XXI amžiuje.“

Aurimas Švedas

Lietuvos prezidento institucija formavosi per trisdešimt Nepriklausomybės metų, bet dėl mūsų prezidentų galios ir vaidmens vis dar kyla diskusijų. Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?

Politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis, remdamasis per daugelį metų sukauptais sociologiniais duomenimis, moksliniais tyrimais, politikos ekspertų ir dalyvių komentarais, prezidentų biografijomis ir asmeniniais pokalbiais su jais, knygoje „Mums reikia vado?“ atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų apie Lietuvos prezidento instituciją, lygina buvusius ir esamus prezidentus bei aptaria jų reikšmę šalies politikai nuo Nepriklausomybės atgavimo iki pat šių dienų. 

„Mokslininkai turi eiti į žmones ir pasakoti apie mus supantį pasaulį remdamiesi ne nuojautomis, stereotipais ar gandais, o duomenimis, tyrimais ir nuolatiniu informacijos tikrinimu. Dr. Mažvydas Jastramskis šioje knygoje tą ir daro: kiekvieną savo teiginį paremia duomenimis ir argumentais, o ne rašo šakėmis ant vandens.“
Paulius Ambrazevičius, bičiulis

„Kaip atsitiko, kad rengiant Lietuvos Konstituciją buvo svarstomi radikaliai skirtingi LR Prezidento įtakos variantai? Pagal kokius scenarijus dirbo ligšioliniai šalies vadovai ir kiek juos veikė aplinkybės, o kiek jie patys veikė aplinkybes? Ar Lietuva turėjo savąjį de Gaulle'į ir kas bendra tarp Gitano Nausėdos ir Kamerūno prezidentūrų? Duomenų apie tai pateikia Mažvydas Jastramskis, naujausiųjų laikų istorijoje ieškodamas atsakymo, kokio tauta norėtų vado. Knyga labai lengvai skaitoma ir turi žavių asmeninių detalių, tokių kaip mamos blynai šalia Rolando Pakso helikopterio arba lažybos dėl Valdo Adamkaus.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

Mažvydas Jastramskis (g. 1985) – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politikos mokslų daktaras, trijų Lietuvos nacionalinių rinkiminių studijų narys. Jo komentarai reguliariai publikuojami portalo „Delfi“ skiltyje „Nuomonių ringas“, o įžvalgos asmeninėje „Facebook“ paskyroje sulaukia daugybės reakcijų ir skatina diskusijas aktualiais politiniais klausimais. „Mums reikia vado?“ – pirmoji autorinė M. Jastramskio knyga, siekianti plačiąją visuomenę supažindinti su Lietuvos prezidento institucijos užkulisiais ir palyginti Lietuvos prezidentus, per 30 metų ėjusius šias pareigas.

Pirmas išsamus moters partizanų kare portretas.
Žmogiškoji karo po karo pusė.
Ištisos pokario kartos paveikslas.

Šiame istoriniame tyrime istorikas dr. Marius Ėmužis pasakoja net ir ginkluoto pasipriešinimo fone neįtikėtinai skambančią – tragišką, bet įkvepiančią – partizanės Monikos Alūzaitės gyvenimo istoriją. Monika išeina į mišką dar mokydamasi paskutinėje klasėje. Susekta bunkeryje ir nenorėdama pasiduoti gyva nukreipia ginklą į save. Patekusi į ligoninę supranta, kad gali būti žiauriai kankinama, todėl bando pasitraukti iš gyvenimo dar kartą, bet vėl lieka gyva. Nuo tada Monikos likimas jai nebepriklauso, ji tik žaislas saugumiečių rankose. Tardymas, kankinimas, verbavimas, apgaulės tampa jos žiauria kasdienybe. 

Monikos Alūzaitės ir kitų partizanių moterų gyvenimai leidžia naujai pažvelgti į partizaninį karą ir parodo, kad moterys buvo tokia pat svarbi laisvės kovų dalis kaip ir vyrai. Ši istorija atveria ištisą žmonių, privalėjusių priimti sunkius sprendimus, panoramą, kuri šiandien liudija apie bendrą to laikotarpio ir žmogaus, atsidūrusio totalitarizmo gniaužtuose, būklę.

„Gyvas pasakojimas įsuka į holmsiškai narpliojamų įvykių verpetą, o atskleisti painūs MGB tinklai išsklaido ne vieną sovietmečio propagandos sukonstruotą mitą. Monikos ir kitų laisvės kovotojų paveikslai be dirbtinio heroizavimo – viską pasako jų laikysena ir elgsena. Užkabina ir tai, kad dėmesys krypsta būtent į moterį ir jos indėlį bei vietą laisvės kovose.“
Aistė Smilgevičiūtė

„Autorius imasi istorikui nebūdingos misijos ir įtraukia į netikėtas paieškas. Monikos Alūzaitės istorija – viena iš tų, kurios net kruopščiai rekonstruotos nesileidžia išpasakojamos nuo A iki Ž. Herojės tikrą kančią ir kovas regėjo vien miškai, lemties sesės ir broliai. Pasitelkiant sąžinę ir vaizduotę po krislą kuriamas įspūdis apie „juodą vargą“, kurio, pasak jos bendražygio, nepatyręs negali suvokti.“
Gražina Kristina Sviderskytė

Marius Ėmužis (g. 1987) – humanitarinių mokslų daktaras, VU Istorijos fakulteto dėstytojas. 2016 m. apgynė disertaciją „Sovietų Lietuvos valdantysis elitas 1944–1974: tarpusavio ryšiai ir jų raiška“. Jo mokslinių tyrimų sritys: Kominterno istorija ir veikla, sovietų Lietuvos nomenklatūra, partizaninis karas Lietuvoje.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Walks in Christian Vilnius is the first comprehensive cultural guide of multiconfessional and multinational Vilnius. It is often emphasized that Vilnius is a city in which Christianity, Judaism and Islam each found their place. But equally remarkable is the way in which Eastern and Western, or Greek and Latin, Christianity have closely co-existed in the capital of Lithuania over many centuries, an exceptional phenomenon in Europe. This book covers both the heritage and the present situation of Eastern and Western Christianity in Vilnius, explaining the long-forgotten meanings of cultural values distant from modern life and drawing connections with contemporary experience.

This is not a book about the history of Christianity in Vilnius or Lithuania, although it contains plenty of historical references. Rather, it is an attempt to see in Vilnius not just the beauty of the city, but also its meaning, and to find connections between the fine artistic forms with the faith which has grown deep into its culture, narratives, symbols and signs.

The book is intended for walks that single out topics associated with the religious life of the city in the urban fabric of Vilnius. The genre of walks also serves as an indication of another peculiarity of the book: it is not just a guidebook, but also a personal story with plenty of impressions, opinions and memories.

The fabric of Lithuanian history and culture, which has been torn many times, has preserved these unbroken threads which, like the mythical threads of Ariadne, can help one find the way to the sources of life-giving water, without which Vilnius would not be what it is – one of the great cities of Europe.

Irena Vaišvilaitė

Irena Vaišvilaitė (born 1954) is a cultural historian and former Lithuanian Ambassador to the Holy See, who is a professor at Vilnius University Faculty of History. Her field of study is cultural history between the 17^th and 20^th centuries. She is particularly interested in the religious aspects of culture.

Lietuvos prezidento institucija formavosi per trisdešimt Nepriklausomybės metų, bet dėl mūsų prezidentų galios ir vaidmens vis dar kyla diskusijų. Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?

Politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis, remdamasis per daugelį metų sukauptais sociologiniais duomenimis, moksliniais tyrimais, politikos ekspertų ir dalyvių komentarais, prezidentų biografijomis ir asmeniniais pokalbiais su jais, knygoje „Mums reikia vado?“ atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų apie Lietuvos prezidento instituciją, lygina buvusius ir esamus prezidentus bei aptaria jų reikšmę šalies politikai nuo Nepriklausomybės atgavimo iki pat šių dienų.

„Mokslininkai turi eiti į žmones ir pasakoti apie mus supantį pasaulį remdamiesi ne nuojautomis, stereotipais ar gandais, o duomenimis, tyrimais ir nuolatiniu informacijos tikrinimu. Dr. Mažvydas Jastramskis šioje knygoje tą ir daro: kiekvieną savo teiginį paremia duomenimis ir argumentais, o ne rašo šakėmis ant vandens.“
Paulius Ambrazevičius, bičiulis

„Kaip atsitiko, kad rengiant Lietuvos Konstituciją buvo svarstomi radikaliai skirtingi LR Prezidento įtakos variantai? Pagal kokius scenarijus dirbo ligšioliniai šalies vadovai ir kiek juos veikė aplinkybės, o kiek jie patys veikė aplinkybes? Ar Lietuva turėjo savąjį de Gaulle'į ir kas bendra tarp Gitano Nausėdos ir Kamerūno prezidentūrų? Duomenų apie tai pateikia Mažvydas Jastramskis, naujausiųjų laikų istorijoje ieškodamas atsakymo, kokio tauta norėtų vado. Knyga labai lengvai skaitoma ir turi žavių asmeninių detalių, tokių kaip mamos blynai šalia Rolando Pakso helikopterio arba lažybos dėl Valdo Adamkaus.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

Mažvydas Jastramskis (g. 1985) – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politikos mokslų daktaras, trijų Lietuvos nacionalinių rinkiminių studijų narys. Jo komentarai reguliariai publikuojami portalo „Delfi“ skiltyje „Nuomonių ringas“, o įžvalgos asmeninėje „Facebook“ paskyroje sulaukia daugybės reakcijų ir skatina diskusijas aktualiais politiniais klausimais. „Mums reikia vado?“ – pirmoji autorinė M. Jastramskio knyga, siekianti plačiąją visuomenę supažindinti su Lietuvos prezidento institucijos užkulisiais ir palyginti Lietuvos prezidentus, per 30 metų ėjusius šias pareigas.

Lietuvos prezidento institucija formavosi per trisdešimt Nepriklausomybės metų, bet dėl mūsų prezidentų galios ir vaidmens vis dar kyla diskusijų. Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?

Politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis, remdamasis per daugelį metų sukauptais sociologiniais duomenimis, moksliniais tyrimais, politikos ekspertų ir dalyvių komentarais, prezidentų biografijomis ir asmeniniais pokalbiais su jais, knygoje „Mums reikia vado?“ atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų apie Lietuvos prezidento instituciją, lygina buvusius ir esamus prezidentus bei aptaria jų reikšmę šalies politikai nuo Nepriklausomybės atgavimo iki pat šių dienų.

„Mokslininkai turi eiti į žmones ir pasakoti apie mus supantį pasaulį remdamiesi ne nuojautomis, stereotipais ar gandais, o duomenimis, tyrimais ir nuolatiniu informacijos tikrinimu. Dr. Mažvydas Jastramskis šioje knygoje tą ir daro: kiekvieną savo teiginį paremia duomenimis ir argumentais, o ne rašo šakėmis ant vandens.“
Paulius Ambrazevičius, bičiulis

„Kaip atsitiko, kad rengiant Lietuvos Konstituciją buvo svarstomi radikaliai skirtingi LR Prezidento įtakos variantai? Pagal kokius scenarijus dirbo ligšioliniai šalies vadovai ir kiek juos veikė aplinkybės, o kiek jie patys veikė aplinkybes? Ar Lietuva turėjo savąjį de Gaulle'į ir kas bendra tarp Gitano Nausėdos ir Kamerūno prezidentūrų? Duomenų apie tai pateikia Mažvydas Jastramskis, naujausiųjų laikų istorijoje ieškodamas atsakymo, kokio tauta norėtų vado. Knyga labai lengvai skaitoma ir turi žavių asmeninių detalių, tokių kaip mamos blynai šalia Rolando Pakso helikopterio arba lažybos dėl Valdo Adamkaus.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

Mažvydas Jastramskis (g. 1985) – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politikos mokslų daktaras, trijų Lietuvos nacionalinių rinkiminių studijų narys. Jo komentarai reguliariai publikuojami portalo „Delfi“ skiltyje „Nuomonių ringas“, o įžvalgos asmeninėje „Facebook“ paskyroje sulaukia daugybės reakcijų ir skatina diskusijas aktualiais politiniais klausimais. „Mums reikia vado?“ – pirmoji autorinė M. Jastramskio knyga, siekianti plačiąją visuomenę supažindinti su Lietuvos prezidento institucijos užkulisiais ir palyginti Lietuvos prezidentus, per 30 metų ėjusius šias pareigas.

„New York Times" bestseleris
Yuval Noah Harari ir Carlo Rovelli knygų gerbėjams!

Dauguma istorikų tyrinėti renkasi labai konkrečias temas: vieną istorinį laikotarpį, iškilų asmenį, reikšmingą įvykį... O kas nutiktų, jei kas nors pamėgintų apžvelgti viską nuo pradžių pradžios, nuo Didžiojo Sprogimo, iki pat šių dienų ir net to, kas pasaulio laukia ateityje? Ar toks plačiai aprėpiantis žvilgsnis pakeistų tai, kaip matome save, kaip suprantame savo vietą Žemėje ir kaip priimame savo egzistenciją šioje begalinėje erdvėje, šiame neaprėpiamame laike?

Tai klausimai, į kuriuos dar 1991-aisiais pasiryžo atsakyti istorikas Davidas Christianas, anksčiau tyrinėjęs nacionalines ir imperijų istorijas, išryškinusias fundamentalų žmonijos susiskaldymą. Mokslininkas norėjo parodyti, jog iš tiesų pasaulis turi vieną istoriją – vieną bendrą pasakojimą apie visa ko kilmę. Taip atsirado Didžiosios istorijos disciplina. Sujungdamas fizikos, biologijos, istorijos ir daugelio kitų mokslo sričių žinias, autorius kuria nuoseklų 13,8 milijardų metų aprėpiantį pasakojimą, gilinasi į kertinius didžiosios istorijos įvykius, nulėmusius svarbiausius pokyčius, ir demonstruoja esmines visa ko sąsajas, pasaulį padariusias tokį, kokį regime šiandien.

„Kruopščiai supinti faktai ir originalios įžvalgos."
Bill Gates

„D. Christianas rado veiksmingą būdą pasinaudoti istorija, kad viskas, ką žinome apie pasaulį, pagaliau rastų sau vietą ir susijungtų į darnų pasakojimą. Stulbinantis pasiekimas."
Carlo Rovelli, „Septynių trumpų fizikos pamokų" autorius

„Trumpa Visatos istorija. Nuostabiai ir įtaigiai papasakota."
Wall Street Journal

David Christian (Deividas Kriščianas, g. 1946) – istorijos profesorius, Sidnėjaus Makvorio universiteto Didžiosios istorijos instituto direktorius, daugybės mokslinių straipsnių ir knygų autorius. 2011 m. kartu su Billu Gatesu inicijavo „Didžiosios istorijos projektą", dėl kurio ši disciplina atsidūrė tūkstančių vidurinių ir aukštųjų mokyklų programose. „Didžioji istorija, arba pasakojimas apie Visatos, Žemės ir žmonijos kilmę" greitai pelnė skaitytojų simpatijas ir netrukus įsitvirtino tarp perkamiausių „New York Times" knygų.

Pirmas išsamus moters partizanų kare portretas.
Žmogiškoji karo po karo pusė.
Ištisos pokario kartos paveikslas.

Šiame istoriniame tyrime istorikas dr. Marius Ėmužis pasakoja net ir ginkluoto pasipriešinimo fone neįtikėtinai skambančią – tragišką, bet įkvepiančią – partizanės Monikos Alūzaitės gyvenimo istoriją. Monika išeina į mišką dar mokydamasi paskutinėje klasėje. Susekta bunkeryje ir nenorėdama pasiduoti gyva nukreipia ginklą į save. Patekusi į ligoninę supranta, kad gali būti žiauriai kankinama, todėl bando pasitraukti iš gyvenimo dar kartą, bet vėl lieka gyva. Nuo tada Monikos likimas jai nebepriklauso, ji tik žaislas saugumiečių rankose. Tardymas, kankinimas, verbavimas, apgaulės tampa jos žiauria kasdienybe.

Monikos Alūzaitės ir kitų partizanių moterų gyvenimai leidžia naujai pažvelgti į partizaninį karą ir parodo, kad moterys buvo tokia pat svarbi laisvės kovų dalis kaip ir vyrai. Ši istorija atveria ištisą žmonių, privalėjusių priimti sunkius sprendimus, panoramą, kuri šiandien liudija apie bendrą to laikotarpio ir žmogaus, atsidūrusio totalitarizmo gniaužtuose, būklę.

„Gyvas pasakojimas įsuka į holmsiškai narpliojamų įvykių verpetą, o atskleisti painūs MGB tinklai išsklaido ne vieną sovietmečio propagandos sukonstruotą mitą. Monikos ir kitų laisvės kovotojų paveikslai be dirbtinio heroizavimo – viską pasako jų laikysena ir elgsena. Užkabina ir tai, kad dėmesys krypsta būtent į moterį ir jos indėlį bei vietą laisvės kovose.“
Aistė Smilgevičiūtė

„Autorius imasi istorikui nebūdingos misijos ir įtraukia į netikėtas paieškas. Monikos Alūzaitės istorija – viena iš tų, kurios net kruopščiai rekonstruotos nesileidžia išpasakojamos nuo A iki Ž. Herojės tikrą kančią ir kovas regėjo vien miškai, lemties sesės ir broliai. Pasitelkiant sąžinę ir vaizduotę po krislą kuriamas įspūdis apie „juodą vargą“, kurio, pasak jos bendražygio, nepatyręs negali suvokti.“
Gražina Kristina Sviderskytė


Marius Ėmužis (g. 1987) – humanitarinių mokslų daktaras, VU Istorijos fakulteto dėstytojas. 2016 m. apgynė disertaciją „Sovietų Lietuvos valdantysis elitas 1944–1974: tarpusavio ryšiai ir jų raiška“. Jo mokslinių tyrimų sritys: Kominterno istorija ir veikla, sovietų Lietuvos nomenklatūra, partizaninis karas Lietuvoje.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Turime įsisąmoninti: demokratija negalima be normų, institucinio santūrumo ir pilietinės kiekvieno asmens atsakomybės. Jei bent trumpam pažvelgsime į šalį, viskas gali akimirksniu sugriūti.“
Barack Obama, 44-asis JAV prezidentas

„Ši knyga – tai gidas visiems piliečiams, leidžiantis suvokti, kad net Vakarų pasaulyje demokratija nėra duotybė: kiekviena karta turi stengtis ją išlaikyti ir nuolat puoselėti.“
Linas Kojala, Rytų Europos studijų centro direktorius, politologas

Vertė Rasa Drazdauskienė, „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatė


Ar šiandien demokratijai gresia pavojus?

Įprasta manyti, kad demokratinė valdžia nuverčiama pasitelkus karinę jėgą, ginklus ir prievartą. Tačiau pastaruoju metu įsigali ne toks staigus ir dramatiškas būdas – vos pastebimai vykstantis procesas, prasidedantis jau prie balsavimo urnų. Ne vienoje šalyje teisėtai išrinkti vadovai kasdien žingsnis po žingsnio silpnina demokratiją, iki ši nustoja būti pamatiniu valstybės gyvenimo principu.

Siekdami užkirsti tam kelią, autoriai siūlo dar kartą pažvelgti į šiuolaikinių demokratijų būklę ir neseną istoriją. Analizuojant praeities įvykius, kurie atvėrė vartus autoritariniam valdymui ar, priešingai, užkirto jam kelią, bei stebint demokratijas, patiriančias sunkumų, įmanoma suvaldyti demokratijos žlugimo grėsmę. Pasimokyti iš istorijos ypač svarbu dabar, kai didžiausioms ir stipriausioms pasaulio demokratijoms kyla vis daugiau iššūkių.


Steven Levitsky (Styvenas Levitskis) ir Daniel Ziblatt (Denielis Ziblatas) – Harvardo universiteto profesoriai. S. Levitsky'io specializacija – Lotynų Amerika ir besivystančios šalys, o D. Ziblatto – Europos politinis gyvenimas. Autorių straipsniai dažnai publikuojami leidiniuose „Vox“ ir „New York Times“.

Asmeniškas ir šiandien itin aktualus vienos įtakingiausių Amerikos politikių – buvusios JAV valstybės sekretorės Madeleine Albright – žvilgsnis į XX a. atsiradusį fašizmą ir jo įtaką šių dienų gyvenimui.

Fašistas, M. Albright žodžiais tariant, – tas, kas „stipriai tapatinasi su visa tauta ar grupe ir pretenduoja kalbėti jos vardu, nesirūpina kitų teisėmis ir gali pasinaudoti bet kokiomis priemonėmis, įskaitant smurtą, kad pasiektų savo tikslus“.

Kaip vieną ryškiausių XX a. bruožų autorė įvardija kolosalų fašizmo ir demokratijos susidūrimą – kovą, kuri apribojo žmonių laisves, o milijonus niekuo neprasikaltusių pasiuntė myriop. Atrodytų, kad skaudūs praeities įvykiai turėjo išmokyti nebepasitikėti jokiais vis iškylančiais ideologiniais Adolfo Hitlerio ar Benito Mussolini'o pasekėjais, tačiau M. Albright, pasitelkdama asmeninę diplomatės patirtį ir karo draskomos Europos prisiminimus iš vaikystės, kvestionuoja šią tarsi savaime suprantamą prielaidą.

Fašizmas, kaip išsamiai paaiškina M. Albright, pergyveno XX amžių. Šiandien jo keliama grėsmė tarptautinei taikai ir teisingumui didesnė nei bet kada po 1945-ųjų. Demokratijos banga, užliejusi pasaulį po Berlyno sienos griūties, pamažu slūgsta. Nepriklausomo pasaulio lyderę JAV valdo nesutarimus kurstantis ir demokratines institucijas menkinantis prezidentas. Daugelio šalių ekonominėje, technologinėje ir kultūrinėje terpėje vis daugiau galios įgyja kraštutinių (kairiųjų ir dešiniųjų) pažiūrų atstovai. Šių dienų lyderiai, tarp jų Vladimiras Putinas ir Kim Jong Unas, vis dažniau pasitelkia XX a. 3 ir 4 dešimtmečiais taikytus fašistų elgesio modelius.

„Fašizmas. Įspėjimas“ – įžvalgi ir laiką pralenkianti knyga, parašyta žmogaus, ne tik nagrinėjusio istoriją, bet ir prisidėjusio prie jos kūrimo. Ji primena svarbias pamokas ir kelia klausimus, į kuriuos privalome atsakyti dabar, kad nebūtų pakartotos praeities klaidos.



Madeleine Albright (Madlen Olbrait) – 64-oji JAV valstybės sekretorė (1997-2001). Per įspūdingą karjerą jai teko dirbti ne tik Baltuosiuose rūmuose ir Kongrese, bet ir JAV ambasadore prie Jungtinių Tautų. Šiuo metu ji gyvena ir veikia Vašingtone ir Virdžinijoje.

Bill Woodward (Bilas Vudvardas) kartu su žmona Robin Blackwood ir dukra Mary gyvena ant Kapitolijaus kalvos Vašingtone.

Pamirškite visas kada nors apie Trumpą skaitytas knygas – ši yra TOJI.

Bobas Woodwardas daug kam gerai žinomas tuo, kad išaiškino ir paviešino „Votergeito“ skandalą (1972), kuris baigėsi prezidento Richardo Nixono atsistatydinimu. Nuo tada tiriamoji žurnalistika įgavo milžinišką pagreitį. Šįsyk B. Woodwardo taikinyje – prieštaringai vertinamas JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
Tiriamosios žurnalistikos atstovas naujoje knygoje „Baimė: Trumpas Baltuosiuose rūmuose“ cituoja dešimtis slapta gautų artimiausios prezidento aplinkos žmonių liudijimų, šimtus valandų interviu, asmeninių dienoraščių įrašų bei įvairių dokumentų.

Bob Woodward (Bobas Vudvardas, g. 1943) – legendinis „The Washington Post“ žurnalistas, du kartus Pulitzerio premijos laureatas. Dešimtmečius garsėja itin didele įtaka žiniasklaidos ir politikos pasauliui. 18-ka jo knygų priskiriamos geriausiai perkamoms pasaulyje. Vos pasirodžiusi „Baimė: Trumpas Baltuosiuose rūmuose“ tapo „Amazon“ bestseleriu nr. 1.

Istorija yra ne tik tai, kas įvyko, bet ir tai, kas neįvyko ar tebuvo įsivaizduota. Ši knyga pasakoja apie politikų, menininkų, mokslininkų ir kitų intelektualų per šimtą metų (1918–2018) sugalvotas ir propaguotas Lietuvos ateities idėjas, planus ar siekius, kurie turėjo padėti paaiškinti gyvenamą tikrovę ir paskatinti tolesnę šalies raidą. Knygoje kalbama apie tai, kas nebūtinai įvyko, bet būtinai įsivaizduota, – apie tai, kas pavadinta Lietuvos šimtmečio vizijomis.

Knygos autoriai (istorikai, menotyrininkai, menininkai ir kitų sričių ekspertai) atliko netikėtą veiksmą – matydami praeitį jie žvelgė į ateitį – į visas per šimtą metų įsivaizduotas ateitis – ir pateikė originalių ir negirdėtų istorijų. Taip autoriai atskleidė praėjusio šimtmečio prieštaringumą, dinamiką ir įvairovę, kai optimizmą keitė tragedija, tikėjimą – neviltis, pažangą – sąstingis, laisvės troškimą – svetima valia, ir atvirkščiai. Šios vizijos leido pamatyti Lietuvos istoriją platesniame visai Europai ir pasauliui būdingų procesų kontekste. Tai drąsus ir naujas būdas žvelgti į mūsų šalies praeitį, kurios sėkmės įkvepia, o žlugusios svajonės sukrečia. Vizijos atskleidžia, iš kokių troškimų iškilo Lietuva.

Knyga parengta pagal Lietuvos kultūros instituto 2018 m. išleistą anglišką knygos leidimą.

„Jei norite suprasti, kodėl žmonės tokie pavojingi kitoms rūšims, įsivaizduokite brakonierių Afrikoje su „AK-47“, miškakirtį Amazonijoje su kirviu – ar, dar geriau, įsivaizduokite save su knyga rankose.“

Per pastaruosius pusę milijardo metų planetoje įvyko penki masiniai rūšių išnykimai, kai gyvybės įvairovė Žemėje staiga smarkiai sumenko. Viso pasaulio mokslininkai šiuo metu stebi šeštąjį išnykimą, kuris gali būti pats pražūtingiausias įvykis nuo tada, kai, anot vienos iš teorijų, meteorito smūgis išnaikino dinozaurus. Ir šįsyk nelaimę nešame mes – „homo sapiens“.

Nepaprastai informatyvioje knygoje žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė Elizabeth Kolbert pasakoja, kaip ir kodėl keičiasi planetos gyvybė. Į vieną audinį ji supina skirtingų mokslo disciplinų tyrimus, nuostabių jau dingusių rūšių aprašymus ir pačios išnykimo sampratos istoriją: kaip, pažindami pasaulį, ėmėme suprasti jo kaitą, patį išnykimo faktą, jo priežastis ir padarinius.

Pateikdama itin svarių argumentų, autorė parodo, kaip fundamentaliai prie šeštojo išnykimo prisideda žmonija, ir skatina iš naujo apmąstyti esminį klausimą, ką reiškia būti žmonėmis.

„Nuostabi knyga, kurioje labai aiškiai pasakoma, kad dideli, staigūs pokyčiai įmanomi. Jie vyko anksčiau, jie gali pasikartoti ir vėl.“
Barack Obama

„Apie nykstančius šios planetos sutvėrimus Kolbert geba rašyti pagauta poetinio šėlo, bet tikroji šios knygos stiprybė – mokslinis preciziškumas, platus istorinis kontekstas ir tiksli žmogaus sukeliamų padarinių planetai dokumentacija.“
New York Times

„Ši knyga iš esmės pakeis jūsų pasaulio suvokimą.“
Seattle Times

Elizabeth Kolbert (Elizabetė Kolbert, g. 1961) – amerikiečių žurnalistė ir rašytoja, apdovanota daugeliu premijų už aplinkosaugos tyrimus. Antroji autorės knyga „Šeštasis išnykimas“ 2015 m. laimėjo Pulitzerio negrožinės literatūros premiją, o „Guardian“ 2017 m. ją išrinko viena svarbiausių visų laikų negrožinės literatūros knygų.

Šnipų vadovas, perbėgėlis, dvigubas agentas - tai nepamirštama ir neišgalvota istorija žmogaus, kuris vadovavo Rusijos šnipinėjimo programai Jungtinėse Valstijose po Šaltojo karo.

1991 m. Sovietų Sąjunga žlugo, pasibaigė Šaltasis karas ir prasidėjo pasaulio pertvarka. Viskas tartum pasikeitė. Tačiau vienas dalykas liko - šnipai.
Nuo 1995 m. iki 2000 m. aukščiausio rango Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos darbuotojas, žinomas Draugo Ž. slapyvardžiu, asmeniškai vadovavo visoms slaptoms Rusijos žvalgybos operacijoms Niujorke, jam buvo tiesiogiai pavaldus kiekvienas Manhatane reziduojantis žvalgybos karininkas. Paprastai tariant, Jungtinėse Valstijose jis buvo kone svarbiausias šnipas - Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos labiausiai branginamų paslapčių saugotojas. Draugas Ž. žinojo ir užsienio diplomatų, kurie šnipinėja Rusijai Jungtinėse Tautose pavardes, ir JAV gyvenančio emigranto iš Rusijos, kuris rusų žvalgybai perdavė vogtus milijonų dolerių vertės medicininius tyrimus, tapatybę.
O 2000 m. Sergejus Tretjakovas - toks tikrasis Draugo Ž. vardas ir pavardė - perbėgo į JAV pusę. Ir tada paaiškėjo, kad jis turi dar vieną paslaptį. Neįtikėtina, bet pasirodė, kad mažiausiai trejus metus iki perbėgdamas S. Tretjakovas dirbo JAV žvalgybai ir šnipinėjo Rusiją. Nuo to laiko jis nedavė jokių interviu. FTB ir CŽV nesutiko atsakyti į jokius žiniasklaidos klausimus. S. Tretjakovas slapstėsi ir neatskleidė savo paslapčių.
Iki dabar...

Ši knyga apie tai, kaip KGB karininkų dinastijoje, siekiančioje Spalio revoliucijos laikus, išaugo vienas iš aukščiausio rango Rusijos operatyvininkų ir kaip, apimtas nepasitenkinimo dėl didėjančios korupcijos naujojoje Rusijoje, jis ryžosi žengti pavojingiausią žingsnį gyvenime.

Daugelis šnipų papasakojo savo istoriją. Bet nė viena nėra tokia stulbinanti.

Pete Early - buvęs The Washington Post reporteris, aštuonių įvariomis premijos apdovanotų knygų autorius. Kaip rašo žurnalas Washingtonian, Pete Early vienas iš nedaugelio žurnalistų, "kurie geba atpažinti naujas idėjas ir suteikti joms vertę".

Sadamas Huseinas stengiasi apsaugoti antrąją žmoną Samirą nuo pirmosios šalies damos Sadžidos pavydo. Chomeinis neleidžia žmonai Chadižei plauti indų, nes tai ją žemina. Kim Čen Irui labai prastai sekasi nuslėpti savo neištikimybę nuo korėjiečių kino žvaigždės Hė Rim... Mira taiso savo vyro Serbijos prezidento Miloševičiaus kalbas. Osama bin Ladenas laukia, kol Nadžva pagimdys įtvirtintoje karo stovykloje Afganistane. Fidelis Kastras bando išvengti CŽV agentų, tarp kurių ir jo meilužė Marita, išpuolių.

Jiems visiems meilė, mirtis arba tremtis – neatsiejamai susipynę dalykai. Juk diktatorių santykiai su moterimis ne visada būna tokie, kaip juos įsivaizduoja kiti arba kaip jie patys bando juos pavaizduoti. Tad ir jų asmeninis gyvenimas, kupinas slėpinių bei netikėtumų, dažnai tampa valstybine paslaptimi. Kad tai atskleistų, Diane Ducret surinko daugybę diktatorių gyvenimo draugių, dukterų, draugų, patarėjų, gydytojų, asmens sargybinių ir netgi ajatolų liudijimų, nors toks tyrimas kai kada grėsė mirtinu pavojumi.

„Pilna pikantiškų, bet iškalbingų anekdotų, pribloškianti, prikaustanti dėmesį nuo pradžios iki pabaigos, knyga Diktatorių moterys 2 yra šis tas daugiau negu istorinių esė rinkinys: tai pamokanti valdžios ir žmogaus širdies biopsija, kuri patvirtina patarlę, kad meilė akla ir kad tai absoliuti tiesa netgi kalbant apie pačius kraugeriškiausius tironus.“
Jean–Christophe Buisson, „Le Figaro Magazine“

Diane Ducret (Diana Diukrė, gim. 1982 m.) – Sorbonos absolventė, poliglotė, istorikė, filosofė ir žurnalistė. Ji veda istorijai skirtas televizijos laidas, kuria dokumentinius filmus apie kultūrą. Pirmoji „Diktatorių moterų“ knyga, vos pasirodžiusi Prancūzijoje, kaipmat tapo bestseleriu ir jau išversta į beveik dvidešimt kalbų. Ši knyga išgarsino Diane Ducret kaip neprilygstamą tyrinėtoją ir istorikę. Antroji knyga, „Diktatorių moterys 2“, – išties titaniškas darbas.