Politika ir istorija

Asmeniškas ir šiandien itin aktualus vienos įtakingiausių Amerikos politikių – buvusios JAV valstybės sekretorės Madeleine Albright – žvilgsnis į XX a. atsiradusį fašizmą ir jo įtaką šių dienų gyvenimui.

Fašistas, M. Albright žodžiais tariant, – tas, kas „stipriai tapatinasi su visa tauta ar grupe ir pretenduoja kalbėti jos vardu, nesirūpina kitų teisėmis ir gali pasinaudoti bet kokiomis priemonėmis, įskaitant smurtą, kad pasiektų savo tikslus“.

Kaip vieną ryškiausių XX a. bruožų autorė įvardija kolosalų fašizmo ir demokratijos susidūrimą – kovą, kuri apribojo žmonių laisves, o milijonus niekuo neprasikaltusių pasiuntė myriop. Atrodytų, kad skaudūs praeities įvykiai turėjo išmokyti nebepasitikėti jokiais vis iškylančiais ideologiniais Adolfo Hitlerio ar Benito Mussolini'o pasekėjais, tačiau M. Albright, pasitelkdama asmeninę diplomatės patirtį ir karo draskomos Europos prisiminimus iš vaikystės, kvestionuoja šią tarsi savaime suprantamą prielaidą.

Fašizmas, kaip išsamiai paaiškina M. Albright, pergyveno XX amžių. Šiandien jo keliama grėsmė tarptautinei taikai ir teisingumui didesnė nei bet kada po 1945-ųjų. Demokratijos banga, užliejusi pasaulį po Berlyno sienos griūties, pamažu slūgsta. Nepriklausomo pasaulio lyderę JAV valdo nesutarimus kurstantis ir demokratines institucijas menkinantis prezidentas. Daugelio šalių ekonominėje, technologinėje ir kultūrinėje terpėje vis daugiau galios įgyja kraštutinių (kairiųjų ir dešiniųjų) pažiūrų atstovai. Šių dienų lyderiai, tarp jų Vladimiras Putinas ir Kim Jong Unas, vis dažniau pasitelkia XX a. 3 ir 4 dešimtmečiais taikytus fašistų elgesio modelius.

„Fašizmas. Įspėjimas“ – įžvalgi ir laiką pralenkianti knyga, parašyta žmogaus, ne tik nagrinėjusio istoriją, bet ir prisidėjusio prie jos kūrimo. Ji primena svarbias pamokas ir kelia klausimus, į kuriuos privalome atsakyti dabar, kad nebūtų pakartotos praeities klaidos.



Madeleine Albright (Madlen Olbrait) – 64-oji JAV valstybės sekretorė (1997-2001). Per įspūdingą karjerą jai teko dirbti ne tik Baltuosiuose rūmuose ir Kongrese, bet ir JAV ambasadore prie Jungtinių Tautų. Šiuo metu ji gyvena ir veikia Vašingtone ir Virdžinijoje.

Bill Woodward (Bilas Vudvardas) kartu su žmona Robin Blackwood ir dukra Mary gyvena ant Kapitolijaus kalvos Vašingtone.

Pamirškite visas kada nors apie Trumpą skaitytas knygas – ši yra TOJI.

Bobas Woodwardas daug kam gerai žinomas tuo, kad išaiškino ir paviešino „Votergeito“ skandalą (1972), kuris baigėsi prezidento Richardo Nixono atsistatydinimu. Nuo tada tiriamoji žurnalistika įgavo milžinišką pagreitį. Šįsyk B. Woodwardo taikinyje – prieštaringai vertinamas JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
Tiriamosios žurnalistikos atstovas naujoje knygoje „Baimė: Trumpas Baltuosiuose rūmuose“ cituoja dešimtis slapta gautų artimiausios prezidento aplinkos žmonių liudijimų, šimtus valandų interviu, asmeninių dienoraščių įrašų bei įvairių dokumentų.

Bob Woodward (Bobas Vudvardas, g. 1943) – legendinis „The Washington Post“ žurnalistas, du kartus Pulitzerio premijos laureatas. Dešimtmečius garsėja itin didele įtaka žiniasklaidos ir politikos pasauliui. 18-ka jo knygų priskiriamos geriausiai perkamoms pasaulyje. Vos pasirodžiusi „Baimė: Trumpas Baltuosiuose rūmuose“ tapo „Amazon“ bestseleriu nr. 1.

Istorija yra ne tik tai, kas įvyko, bet ir tai, kas neįvyko ar tebuvo įsivaizduota. Ši knyga pasakoja apie politikų, menininkų, mokslininkų ir kitų intelektualų per šimtą metų (1918–2018) sugalvotas ir propaguotas Lietuvos ateities idėjas, planus ar siekius, kurie turėjo padėti paaiškinti gyvenamą tikrovę ir paskatinti tolesnę šalies raidą. Knygoje kalbama apie tai, kas nebūtinai įvyko, bet būtinai įsivaizduota, – apie tai, kas pavadinta Lietuvos šimtmečio vizijomis.

Knygos autoriai (istorikai, menotyrininkai, menininkai ir kitų sričių ekspertai) atliko netikėtą veiksmą – matydami praeitį jie žvelgė į ateitį – į visas per šimtą metų įsivaizduotas ateitis – ir pateikė originalių ir negirdėtų istorijų. Taip autoriai atskleidė praėjusio šimtmečio prieštaringumą, dinamiką ir įvairovę, kai optimizmą keitė tragedija, tikėjimą – neviltis, pažangą – sąstingis, laisvės troškimą – svetima valia, ir atvirkščiai. Šios vizijos leido pamatyti Lietuvos istoriją platesniame visai Europai ir pasauliui būdingų procesų kontekste. Tai drąsus ir naujas būdas žvelgti į mūsų šalies praeitį, kurios sėkmės įkvepia, o žlugusios svajonės sukrečia. Vizijos atskleidžia, iš kokių troškimų iškilo Lietuva.

Knyga parengta pagal Lietuvos kultūros instituto 2018 m. išleistą anglišką knygos leidimą.

„Jei norite suprasti, kodėl žmonės tokie pavojingi kitoms rūšims, įsivaizduokite brakonierių Afrikoje su „AK-47“, miškakirtį Amazonijoje su kirviu – ar, dar geriau, įsivaizduokite save su knyga rankose.“

Per pastaruosius pusę milijardo metų planetoje įvyko penki masiniai rūšių išnykimai, kai gyvybės įvairovė Žemėje staiga smarkiai sumenko. Viso pasaulio mokslininkai šiuo metu stebi šeštąjį išnykimą, kuris gali būti pats pražūtingiausias įvykis nuo tada, kai, anot vienos iš teorijų, meteorito smūgis išnaikino dinozaurus. Ir šįsyk nelaimę nešame mes – „homo sapiens“.

Nepaprastai informatyvioje knygoje žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė Elizabeth Kolbert pasakoja, kaip ir kodėl keičiasi planetos gyvybė. Į vieną audinį ji supina skirtingų mokslo disciplinų tyrimus, nuostabių jau dingusių rūšių aprašymus ir pačios išnykimo sampratos istoriją: kaip, pažindami pasaulį, ėmėme suprasti jo kaitą, patį išnykimo faktą, jo priežastis ir padarinius.

Pateikdama itin svarių argumentų, autorė parodo, kaip fundamentaliai prie šeštojo išnykimo prisideda žmonija, ir skatina iš naujo apmąstyti esminį klausimą, ką reiškia būti žmonėmis.

„Nuostabi knyga, kurioje labai aiškiai pasakoma, kad dideli, staigūs pokyčiai įmanomi. Jie vyko anksčiau, jie gali pasikartoti ir vėl.“
Barack Obama

„Apie nykstančius šios planetos sutvėrimus Kolbert geba rašyti pagauta poetinio šėlo, bet tikroji šios knygos stiprybė – mokslinis preciziškumas, platus istorinis kontekstas ir tiksli žmogaus sukeliamų padarinių planetai dokumentacija.“
New York Times

„Ši knyga iš esmės pakeis jūsų pasaulio suvokimą.“
Seattle Times

Elizabeth Kolbert (Elizabetė Kolbert, g. 1961) – amerikiečių žurnalistė ir rašytoja, apdovanota daugeliu premijų už aplinkosaugos tyrimus. Antroji autorės knyga „Šeštasis išnykimas“ 2015 m. laimėjo Pulitzerio negrožinės literatūros premiją, o „Guardian“ 2017 m. ją išrinko viena svarbiausių visų laikų negrožinės literatūros knygų.

Šnipų vadovas, perbėgėlis, dvigubas agentas - tai nepamirštama ir neišgalvota istorija žmogaus, kuris vadovavo Rusijos šnipinėjimo programai Jungtinėse Valstijose po Šaltojo karo.

1991 m. Sovietų Sąjunga žlugo, pasibaigė Šaltasis karas ir prasidėjo pasaulio pertvarka. Viskas tartum pasikeitė. Tačiau vienas dalykas liko - šnipai.
Nuo 1995 m. iki 2000 m. aukščiausio rango Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos darbuotojas, žinomas Draugo Ž. slapyvardžiu, asmeniškai vadovavo visoms slaptoms Rusijos žvalgybos operacijoms Niujorke, jam buvo tiesiogiai pavaldus kiekvienas Manhatane reziduojantis žvalgybos karininkas. Paprastai tariant, Jungtinėse Valstijose jis buvo kone svarbiausias šnipas - Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos labiausiai branginamų paslapčių saugotojas. Draugas Ž. žinojo ir užsienio diplomatų, kurie šnipinėja Rusijai Jungtinėse Tautose pavardes, ir JAV gyvenančio emigranto iš Rusijos, kuris rusų žvalgybai perdavė vogtus milijonų dolerių vertės medicininius tyrimus, tapatybę.
O 2000 m. Sergejus Tretjakovas - toks tikrasis Draugo Ž. vardas ir pavardė - perbėgo į JAV pusę. Ir tada paaiškėjo, kad jis turi dar vieną paslaptį. Neįtikėtina, bet pasirodė, kad mažiausiai trejus metus iki perbėgdamas S. Tretjakovas dirbo JAV žvalgybai ir šnipinėjo Rusiją. Nuo to laiko jis nedavė jokių interviu. FTB ir CŽV nesutiko atsakyti į jokius žiniasklaidos klausimus. S. Tretjakovas slapstėsi ir neatskleidė savo paslapčių.
Iki dabar...

Ši knyga apie tai, kaip KGB karininkų dinastijoje, siekiančioje Spalio revoliucijos laikus, išaugo vienas iš aukščiausio rango Rusijos operatyvininkų ir kaip, apimtas nepasitenkinimo dėl didėjančios korupcijos naujojoje Rusijoje, jis ryžosi žengti pavojingiausią žingsnį gyvenime.

Daugelis šnipų papasakojo savo istoriją. Bet nė viena nėra tokia stulbinanti.

Pete Early - buvęs The Washington Post reporteris, aštuonių įvariomis premijos apdovanotų knygų autorius. Kaip rašo žurnalas Washingtonian, Pete Early vienas iš nedaugelio žurnalistų, "kurie geba atpažinti naujas idėjas ir suteikti joms vertę".

Sadamas Huseinas stengiasi apsaugoti antrąją žmoną Samirą nuo pirmosios šalies damos Sadžidos pavydo. Chomeinis neleidžia žmonai Chadižei plauti indų, nes tai ją žemina. Kim Čen Irui labai prastai sekasi nuslėpti savo neištikimybę nuo korėjiečių kino žvaigždės Hė Rim... Mira taiso savo vyro Serbijos prezidento Miloševičiaus kalbas. Osama bin Ladenas laukia, kol Nadžva pagimdys įtvirtintoje karo stovykloje Afganistane. Fidelis Kastras bando išvengti CŽV agentų, tarp kurių ir jo meilužė Marita, išpuolių.

Jiems visiems meilė, mirtis arba tremtis – neatsiejamai susipynę dalykai. Juk diktatorių santykiai su moterimis ne visada būna tokie, kaip juos įsivaizduoja kiti arba kaip jie patys bando juos pavaizduoti. Tad ir jų asmeninis gyvenimas, kupinas slėpinių bei netikėtumų, dažnai tampa valstybine paslaptimi. Kad tai atskleistų, Diane Ducret surinko daugybę diktatorių gyvenimo draugių, dukterų, draugų, patarėjų, gydytojų, asmens sargybinių ir netgi ajatolų liudijimų, nors toks tyrimas kai kada grėsė mirtinu pavojumi.

„Pilna pikantiškų, bet iškalbingų anekdotų, pribloškianti, prikaustanti dėmesį nuo pradžios iki pabaigos, knyga Diktatorių moterys 2 yra šis tas daugiau negu istorinių esė rinkinys: tai pamokanti valdžios ir žmogaus širdies biopsija, kuri patvirtina patarlę, kad meilė akla ir kad tai absoliuti tiesa netgi kalbant apie pačius kraugeriškiausius tironus.“
Jean–Christophe Buisson, „Le Figaro Magazine“

Diane Ducret (Diana Diukrė, gim. 1982 m.) – Sorbonos absolventė, poliglotė, istorikė, filosofė ir žurnalistė. Ji veda istorijai skirtas televizijos laidas, kuria dokumentinius filmus apie kultūrą. Pirmoji „Diktatorių moterų“ knyga, vos pasirodžiusi Prancūzijoje, kaipmat tapo bestseleriu ir jau išversta į beveik dvidešimt kalbų. Ši knyga išgarsino Diane Ducret kaip neprilygstamą tyrinėtoją ir istorikę. Antroji knyga, „Diktatorių moterys 2“, – išties titaniškas darbas.

Napoleon, Dostoyevsky, Stendhal, Tolstoy, Döblin, Forster, Bakhtin, and Brodsky: these voices – among others equally compelling though lesser known – reveal the essence of Europe in their narratives of encounter with the threshold city of Vilnius. Laimonas Briedis has woven the letters, diaries, utterances and reflections of strangers about this gateway city at the heart of Europe into a compelling and intimate story. The author shares with the reader a deep understanding of the Lithuanian, Polish, Russian and German identities of the place, as well as its centrality in European Jewish culture. Lavishly illustrated and carefully researched, this book is a veritable hall of mirrors, which yields an illuminating vision of Vilnius and an exceptional window on Europe.

Laimonas Briedis is a native of Vilnius. He received a doctoral degree in human geography at the University of British Columbia and conducted his postdoctoral research at the History Department of the University of Toronto. He makes his home in Vilnius and Vancouver, Canada.

Knygoje pasakojama, kaip atsiranda ir išnyksta, kaip prisimenamos ir užmirštamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės giminės. Kiekvienas skyrius – tai ir atskiros giminės istorija, ir su ja susijusio Lietuvos istorijos aspekto aptarimas. Didikai dominavo Lietuvoje iki naujųjų laikų: ėjo aukščiausias pareigas, atstovavo valdovui vietos visuomenėje ir užsienyje, steigė bažnyčias ir miestelius, užsakinėjo meno kūrinius, kai kada ir patys kurdavo. Jie išsiskyrė visose istorinio laiko dimensijose: apie šlovingą praeitį bylojo aukšta kilmė, dabartyje saistė luomo vertos garbingos elgsenos, gyvensenos principai, į ateitį krypo ilgalaikio bažnytinio ir pasaulietinio atminimo, pripažinimo lūkesčiai. Didiko realybė pirmiausia buvo giminės realybė – individualus gyvenimas tarp tėvų palikimo ir palikuonių paveldo. Giminių istorijoje vis svarbesnis darėsi pasakojimas apie giminės praeitį – genealogija, surašyta kronikose, pavaizduota paveiksluose, schemose ar jungtiniuose herbuose.

Istoriniame pasakojime apie kiekvieną giminę iš skirtingų perspektyvų atsikartoja tie patys tapsmo – iškilimo – atminimo chronologiniai tarpsniai. Pagrindinės temos – politinė ir visuomeninė galia ir ją įprasminanti atmintis. Kilmingos giminės savivoka reikšdavosi visų pirma per tradiciją - kilmę ir priklausymą „namams“, suprantamiems tiek kaip tėvonijų visuma, tiek kaip žmonių - gyvų ir mirusių giminaičių - bendrija.

„Rimvydas Petrauskas parašė knygą, neturinčią precedento šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje. Joje Lietuvos didikų chorui leidžiama pratrūkti visais įmanomais balsais, susipinančiais į reto grožio simfoniją. Tardamas, kad tai labai įdomi knyga, praskleidžiu tik mažą dalį tiesos, o kas liko – kviečiu sau atrasti geranoriškai smalsų Skaitytoją.“
Darius Baronas

Profesorius Rimvydas Petrauskas – istorikas medievistas, Vilniaus universiteto rektorius. Tyrinėja XIII-XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės ir politinę istoriją.

Nedažnai pasitaiko knygų, kurios nusistovėjusias tiesas sudrumsčia, jau žinomą istoriją imdamos pasakoti visai neatpažįstamu balsu. Lietuviškasis Vilniaus pasakojimas žinomas kiekvienam skaitytojui, tačiau knyga Vilnius – savas ir svetimas miesto istoriją nukreipia visai kita, dar neregėta linkme. Ši knyga – tai miesto biografija, tik perteikta ne remiantis Lietuvos istorija, bet tarsi įrašyta įvairiaspalviame Europos žemėlapyje. Vilniaus pasakojimas joje skleidžiasi tarsi keliaujant geografinių atradimų keliu – ir Vilnius prieš mus iškyla lyg svetimas miestas nežinomame krašte. Tokio pasakojimo tikslas turi piligrimystės – asmeninių – siekių, todėl ir knyga visų pirma yra grįžimas į Vilnių: ieškojimas to, kas jame buvo prarasta, užmiršta arba nepastebėta.

Vilnius visada buvo lyg kritinė jungtis tarp įvairių Europos geografinių komponentų, tautų ir religijų. Lietuvos sostinė dažnai apibūdinama kaip tiltas tarp Rytų ir Vakarų, civilizacijos ir laukiniškumo, geografinių paribių ir imperinių sostinių. Miestas visada turėjo daugiau nei vieną tapatybę, kurią ženklina jo vardo polifonija: žydiškas Vilne, lenkiškas Wilno, rusiškas (ir, retkarčiais, netgi prancūziškas) Vilna, vokiškas Wilna, baltarusiškas Vilno ir lietuviškas Vilnius. Kiekvienas miesto pavadinimas iššaukia skirtingas Vilniaus dvasias, sužadina skirtingus jo atsiminimus ir veda skirtingo likimo vaga. Todėl Vilniuje slypinti nežinomybė ir daugiakalbis miesto pasakojimas atveria vartus į istorines platumas, kuriose tarsi viduramžių žemėlapių pakraščiuose tyko nematytos ir nepažįstamos būtybės. Kelionė po Vilnių visada yra klajojimas – susitikimas su neregėtu, nežinomu, fantastiniu pasauliu.

Gausiai iliustruotame leidinyje glaustai išdėstyta Vilniaus universiteto istorija nuo šios aukštosios mokyklos ištakų iki mūsų dienų, paminėtos ryškiausios asmenybės ir jų nuveikti darbai.

„Lithuania on First Acquaintance“ („Pirmoji pažintis su Lietuva“) – tai teminių pažintinių knygų serija, kuria siekiama glaustai, bet įvairiapusiškai pristatyti skirtingus Lietuvos profilius. Šios serijos knygose stengiamasi ne sukurti oficialius ir labai išsamius Lietuvos portretus, o pateikti asmeniškesnį ir laisvesnį požiūrį pasirinktomis temomis, todėl įdomios informacijos jose ras net ir tie, kas jau yra atradę Lietuvą.
Serija skirta visiems, norintiems geriau pažinti savitą ir įdomią mūsų šalį.

*
„Lithuania on first acquaintance“ is a themed series of books aimed at presenting a concise but diversified introduction to various aspects of Lithuania. The series is designed for those who wish to get to know this unique and interesting country.

Kvapą gniaužianti kelionė po išmoningiausius ir katastrofiškiausius susimovimus žmonijos istorijoje.
„Homo sapiens“, vaikščiodami žeme jau daugiau kaip 70 000 metų, nuėjo tolimą kelią. Menas, mokslas, kultūra, prekyba – viską sukūrėme mes, mitybos grandinėje esame tikri nugalėtojai! Bet, jei atvirai, tai nebuvo sklandi kelionė: kartais, visai netyčia, sugebėdavome viską nepataisomai ir neįtikėtinai sušikti.
Nuo diktatoriaus Mao Dzedongo Keturių kenkėjų naikinimo kampanijos iki JAV „Dulkių dubens“, nuo girtos Austrijos kariuomenės atakos, nukreiptos į save pačią, iki Supervalstybės pasirinkimo būti valdomos TV realybės šou žvaigždės – tai tik keletas tiek pat juokingų, kiek ir gniuždančių žmonijos nesėkmių istorijos pavyzdžių.

Ši knyga paskatins susimąstyti, kodėl mes vadiname save SAPIENS – „išmintingaisiais“, pateiks puokštę įdomių faktų apie žmonijos istoriją ir padės paprasčiau pažvelgti tiek į istorinius pasiekimus, tiek į nesėkmes. Pasirodo, nesėkmė irgi gali būti istorijos varomoji jėga!
Kai kitą kartą pagalvosite, kad visiškai susimovėte, ši knyga primins, jog galėjo būti ir daug blogiau.

„Įžūli ir informatyvi knyga, tarsi Harario „Sapiens“ būtų perpasakota erudito „stand-up“ komiko.“
Booklist

„Knygoje dera mokslininko subtilumas ir komiko drąsa.“
Steve Brusatte

„Svarbi mūsų dienomis. Po visu knygos humoru slypi labai rimtas klausimas: kur nuves mūsų nuolatiniai susimovimai?“
Nicholas Griffin

Tom Phillips (Tomas Filipsas) – Londone gyvenantis žurnalistas ir rašytojas humoristas. Vienu metu dirbo „BuzzFeed UK“ vyriausiuoju redaktoriumi, ten rašė ir rimtus reportažus apie svarbias problemas, ir šmaikščius pasakojimus. Per savo karjerą priklausė trumpai gyvavusiai populiariai komikų grupei, dirbo televizijoje ir parlamente, leido nesėkmingą laikraštį. Studijavo archeologiją ir antropologiją bei istoriją ir mokslo filosofiją Kembridžo universitete ir yra maloniai nustebęs, kad parašė knygą, kuriai tos studijos išties pravertė. „Žmonės“ – pirmoji autoriaus knyga.

Populiariu stiliumi parašyta istorinė studija pasakoja apie Vilniaus gete veikusią „Popieriaus brigadą“ – grupelę žmonių, kurie, nacių priversti atrinkinėti į Vokietiją grobiamus žydų kultūros dokumentus (knygas, paveikslus, religinius reikmenis), stengėsi bent dalelę jų paslėpti ir išsaugoti. Dalis išgelbėtų lobių pergyveno ir Vilniaus getą, ir po jo atėjusį sovietmetį. Šiandien tai – vertingi Žydų mokslinio instituto YIVO Niujorke, Jeruzalės hebrajų universiteto, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir kitų institucijų eksponatai bei kolekcijų perlai, liudijantys tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį – Vilniaus, kadaise visoje Europoje garsaus žydų kultūros centro, vadinto Lietuvos Jeruzale, žūtį.

Istorikas Davidas Fishmanas, septynerius metus rinkęs medžiagą šešių šalių archyvuose, pristato skirtingo likimo herojus: poetą Šmerkę Kačerginskį, mokslininką Zeligą Kalmanovičių, mokytoją Rachelę Krinski, bibliotekininką Hermaną Kruką ir poetą Abraomą Suckeverį. Visi jie degė neįtikėtina pagarba raštui, kultūrai bei švietimui, kuri ir skatino kasdien rizikuoti gyvybe viliantis, kad išgelbėtos knygos pratęs žydiškojo Vilniaus gyvenimą.

Šios knygos vertimas į lietuvių kalbą – tai to gyvenimo sugrąžinimas į Lietuvos kultūrą. Kartu su žydiškojo Vilniaus istorija čia atsiskleidžia sunkūs karo ir pokario metai, totalitarinių režimų kaita bei kasdienybės pasakojimai: nužmoginantis gyvenimas ir mirtis gete, sovietmečio pažadai bei nusivylimas jais, bandymas išgyventi naujame pasaulyje ir rasti vietą išgelbėtiems sunaikintos kultūros likučiams. Šiuos pasakojimus praturtina geto poetų (Šmerkės Kačerginskio, Abraomo Suckeverio) kūrybos vertimai bei „išgelbėti perlai“ – išsaugotų kultūros dokumentų aprašymai.

„Aukščiausio lygio istorinė studija, kuri palies kiekvieną ją skaitančią širdį.“
Kirkus Reviews

David E. Fishman (Deividas E. Fišmanas, g. 1957) – istorikas, dėstytojas, Harvardo universiteto absolventas, kelių mokslinių knygų autorius; jo specializacija – Europos žydų istorija. Į istoriją, papasakotą knygoje, įsitraukė dar 9-ojo dešimtmečio pabaigoje: tuo metu buvo pakviestas į Vilnių įvertinti atrastų išlikusių žydiškojo paveldo dokumentų. Studija „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ 2017 m. apdovanota Nacionaliniu Žydų knygos apdovanojimu (Holokausto kategorijoje).

„Velnio dienoraštyje“ tiriami artimo Hitlerio bendražygio ir vieno iš Trečiojo reicho ideologijos architektų Alfredo Rosenbergo asmeninio dienoraščio užrašai, pasakojama kone detektyvinė jo dingimo ir suradimo 2013 m. istorija.

Pirmiausia Rosenbergo dienoraštis buvo rastas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje paslėptas vienoje Bavarijos pilyje – 500 puslapių, atskleidžiančių tamsiausius žmogaus, padėjusio pamatus Holokaustui, sąmonės užkampius. Niurnbergo tribunolo metu dienoraštis buvo analizuotas, tačiau, Rosenbergui įvykdžius mirties bausmę, paslaptingai dingo. Amerikiečiai autoriai Robertas K. Wittmanas ir Davidas Kinney knygoje pasakoja apie daugiau nei dešimtmetį trukusias dienoraščio paieškas ir atskleidžia mažai žinomas Rosenbergo užrašų detales.

Knygoje aprašomų veikėjų biografijos ir asmeninė patirtis gyvai perteikia Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos būklę, socialinį ir politinį jos vaizdą, detaliai vaizduoja katastrofa pasibaigusį nacionalsocialistų iškilimą į valdžią, jų siekius, motyvaciją, tarpusavio ryšius ir intrigas. Dokumentinis pasakojimas moksliniu tikslumu parodo Vokietiją ir pasaulį XX a. supurčiusius įvykius.

„Stulbinamas mokslinis ir kartu detektyvinis tyrimas.“
Kirkus Reviews

„Praturtinantis pasakojimas. Jame ne tik šviežiai ir itin išsamiai parodomas Alfredo Rosenbergo vaidmuo vykdant Holokaustą, bet ir atskleidžiamas nuostabus, nors ir painus, istorijos tyrinėjimo ir jos užrašymo pasaulis.“
Neal Bascomb

„Perskaičius šią knygą prieš akis bauginamai aiškiai iškyla Alfredo Rosenbergo asmenybė. „Velnio dienoraštyje“ per plauką išsaugotas Rosenbergo dienoraštis interpretuojamas meistriškai. Tai intriguojamas skaitinys visiems, besidomintiems nacių Vokietija.“
Jack El-Hai

Robert K. Wittman – amerikiečių rašytojas, buvęs FTB kultūros nusikaltimų tyrimų ekspertas.
David Kinney – amerikiečių žurnalistas ir rašytojas, Pulicerio premijos laureatas.

Dešimtas Lietuvos istorijos tomas Nepriklausomybė (1918–1940 m.) – tai originali interpretacija, skirta moderniajai Lietuvos valstybei. Nepriklausomybė ir socialinė pažanga buvo pagrindinė jos idėjinė politinė programa. Tačiau Lietuva gyveno didelio vidinio bei išorinio spaudimo aplinkybėmis, todėl nesusidarė sąlygos susiformuoti demokratijai ir visavertei valstybės nepriklausomybei.

Šioje studijoje į tarpukario Lietuvos valstybę bei visuomenę žvelgiama ne kaip į baigtinę vertybę, o kaip į procesą – nors jis lėmė rimtus vidinius ir išorinius prieštaravimus, vis dėlto neprarado perspektyvos. Studija parengta vadovaujantis dviem hipotezėmis: pirma, nepriklausoma nacionalinė Lietuvos valstybė buvo ne atsitiktinumas, o dėsningas bendrų pasaulinių bei regioninių procesų padarinys; antra, patyrusi daugybę problemų, ji tapo reikšmingu paveldu tiek lietuvių tautai, siekiančiai objektyvių ir subjektyvių politinės egzistencijos prielaidų, tiek ir tarptautinei bendruomenei, priimančiai Lietuvą kaip savo tikrą narę.

Pirmoje tomo dalyje nagrinėjamas modernios Lietuvos valstybės formavimosi procesas nuo Pirmojo pasaulinio karo impulsų tautinei idėjai plėtotis iki faktinių šalies sienų fiksavimo 1923–1924 m., toliau analizuojama politinės sistemos raida 1918–1940 m. – partijų, Seimo veikla, autoritarizmo teisiniai ir politiniai pagrindai, jėgos struktūros.

Septinto „Lietuvos istorijos“ tomo pirmoje dalyje pristatomas trumpasis Lietuvos istorijos XVIII amžius, jo samprata ir chronologiniai rėmai (1733–1795 m.). Šis amžius nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad valdant Augustui III Respublikoje prasidėjo visuomenės modernėjimas, o valdant Stanislovui Augustui jis įgavo pagreitį ir išsiliejo valstybės ir visuomeninių santykių pertvarkos veiksmais. Tokia Lietuvos istorijos XVIII a. samprata yra naujovė.
Knygoje Lietuva suvokiama kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, bet kartu matomi ir parodomi valstybės lietuviškųjų etninių žemių savitumai. Svarbu pabrėžti, kad į Lietuvos sampratą įtraukiama ir Mažoji Lietuva. Knygoje pateiktas kompleksinis jos vaizdas XVIII amžiuje. Jos gyventojai lietuvininkai suprantami kaip lietuvių tautos dalis, gyvenanti kitomis politinėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis.
Knygoje pateikiamas europinis Lietuvos istorijos kontekstas, apibūdinami Respublikos santykiai su kaimyninėmis valstybėmis Rusija, Prūsija ir Austrija, daug dėmesio skiriama Lietuvos vietai Respublikoje parodyti, aptariamos priemonės, kuriomis Lietuvos politinės jėgos saugojo savo valstybingumą. Respublika pristatoma kaip dviejų valstybių, Lenkijos ir Lietuvos, konfederacija. Knygoje detaliai aprašomi XVIII a. atnešti kokybiniai ir kiekybiniai Lietuvos valstybės kultūrinio kraštovaizdžio pokyčiai, žmonių veiklos poveikis gamtinei aplinkai. Aptariami XVIII a. demografiniai procesai, pirmą kartą į mokslinę apyvartą kompleksiškai įvedama XVIII a. antrosios pusės statistinė medžiaga apie gyventojų skaičių, jų tankumą, pasiskirstymą kaimo ir miesto erdvėje. Apžvelgiama etninė ir konfesinė Lietuvos valstybės gyventojų struktūra, krikščioniškųjų bažnyčių organizacija, erdvinė, etninė ir socialinė tikybų sklaida.

Michailo Gorbačiovo politinė veikla vertinama prieštaringai — nuo beatodairiškų pagyrų Vakaruose iki visiško pasmerkimo Rusijoje. Tačiau, kad ir kokie būtų vertinimai, neabejotina, jog vienas garsiausių mūsų laikų politinių veikėjų, paskutinis SSRS vadovas, „perestroikos“ iniciatorius turėjo įtakos šiuolaikinės Europos, o kartu ir Lietuvos istorijai. Ši knyga unikali. Ji atsako į daugelį klausimų, susijusių su vadinamuoju Gorbačiovo fenomenu. Kaip paprastas valstiečių sūnus iš Stavropolio stepių, perkopęs visus partinės karjeros laiptelius užlipo ant pačios aukščiausios sovietinės hierarchijos pakopos? Kodėl ir kaip Gorbačiovas tapo vienu įtakingiausių XX a. pabaigos politikų? Kas, jo akimis žvelgiant, dėjosi vadinamojo Maskvos pučo metu? Kuo Gorbačiovas papirko Vakarus?
Taip pat, pasak laikraščio Novaja gazeta redaktoriaus Dmitrijaus Muratovo, ši knyga labai asmeniška. Joje prieštaringasis politikas atskleidžia savo, kaip abejojančio, kenčiančio ir besidžiaugiančio žmogaus, veidą. Itin daug vietos, nevengiant net intymių detalių, skiriama mylimai žmonai Raisai. Buvęs SSRS lyderis atvirai pasakoja apie savo šeimą, senelius, tapusius Stalino teroro aukomis, kalba apie vaikystę karo apsuptyje, teisės studijas Maskvoje, santuoką, dukters gimimą ir pagaliau pasaulio galingojo karjerą.

Trečiajame Lietuvos istorijos tome (XIII a. – 1385 m.: valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų) atskleidžiama XIII–XIV a. Lietuvos visuomenės struktūra ir gyvenimas, jos vidaus ir užsienio politiniai santykiai, valstybingumo raida. Nuo XIX a. romantiškos istoriografijos laikų vis dar gajus įsitikinimas, kad Lietuvos pagoniškasis laikotarpis yra didybės, galybės, sėkmės amžiai, kai lietuviai buvo vieningi, stiprūs, jiems klusniai lenkėsi kaimynai, rusų žemės noriai priimdavo lietuvių kunigaikščius, kurie plėtė šalies teritoriją atsilaikydami prieš dvi agresijas – Vokiečių ordino ir totorių. Išpuoselėta žemdirbystė, aukšto lygio amatai, vietinė ir tarptautinė prekyba, atsirandantys miestai, gerbiami protėvių dievai, sumanių patriotiškų didžiųjų kunigaikščių valdžia – visa tai buvo nesenkantys lietuvių galios šaltiniai. Tokie vertinimai vis dar plinta populiarioje literatūroje, kartu ir istorinėje visuomenės savimonėje, nors naujesnė istoriografija šiuos vertinimus gerokai pakoregavo, pasiūlydama kur kas sudėtingesnį (bet ne mažiau garbingą) požiūrį į ankstyvosios Lietuvos valstybės laikus.
Šioje knygoje nėra tautinių mitų apie pagoniškosios Lietuvos didybę. Autoriai kūrė tekstą remdamiesi patikimais istorijos, archeologijos, kalbotyros, etnologijos ir etnografijos šaltiniais bei jų interpretacijomis mokslinėje literatūroje. Ne vienas didvyriškos praeities puslapis šioje knygoje toks nebeatrodys, o vien paraštėse minėti ar visai nepastebėti įvykiai, reiškiniai, problemos įgaus naujų netikėtų reikšmių ir atspalvių. Pagrindiniais šios knygos leitmotyvais laikoma Lietuvos valstybės kūrimasis ir dinamiška visuomenės raida, pasireiškusi ne tik gebėjimu prisitaikyti prie aplinkinio pasaulio, bet ir jį veikti. Ankstesniais amžiais nematytas lietuvių aktyvumas leido Lietuvai nuo XIII a. tapti Europos istorijos subjektu, kuriančiu ir savo, ir bendrą Europos istoriją.

Tai išsamus visos Lietuvos barokinių pastatų (bažnyčių, vienuolynų, dvarų...) vadovas. Gausiai iliustruotoje, su dviem žemėlapiais, knygoje pateikiama daug istorinės ir archtektūrinės informacijos ir suteikiama galimybė turistui pakeliauti įdomiu baroko keliu per Lietuvą.