Politika ir istorija

Šnipų vadovas, perbėgėlis, dvigubas agentas - tai nepamirštama ir neišgalvota istorija žmogaus, kuris vadovavo Rusijos šnipinėjimo programai Jungtinėse Valstijose po Šaltojo karo.

1991 m. Sovietų Sąjunga žlugo, pasibaigė Šaltasis karas ir prasidėjo pasaulio pertvarka. Viskas tartum pasikeitė. Tačiau vienas dalykas liko - šnipai.
Nuo 1995 m. iki 2000 m. aukščiausio rango Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos darbuotojas, žinomas Draugo Ž. slapyvardžiu, asmeniškai vadovavo visoms slaptoms Rusijos žvalgybos operacijoms Niujorke, jam buvo tiesiogiai pavaldus kiekvienas Manhatane reziduojantis žvalgybos karininkas. Paprastai tariant, Jungtinėse Valstijose jis buvo kone svarbiausias šnipas - Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos labiausiai branginamų paslapčių saugotojas. Draugas Ž. žinojo ir užsienio diplomatų, kurie šnipinėja Rusijai Jungtinėse Tautose pavardes, ir JAV gyvenančio emigranto iš Rusijos, kuris rusų žvalgybai perdavė vogtus milijonų dolerių vertės medicininius tyrimus, tapatybę.
O 2000 m. Sergejus Tretjakovas - toks tikrasis Draugo Ž. vardas ir pavardė - perbėgo į JAV pusę. Ir tada paaiškėjo, kad jis turi dar vieną paslaptį. Neįtikėtina, bet pasirodė, kad mažiausiai trejus metus iki perbėgdamas S. Tretjakovas dirbo JAV žvalgybai ir šnipinėjo Rusiją. Nuo to laiko jis nedavė jokių interviu. FTB ir CŽV nesutiko atsakyti į jokius žiniasklaidos klausimus. S. Tretjakovas slapstėsi ir neatskleidė savo paslapčių.
Iki dabar...

Ši knyga apie tai, kaip KGB karininkų dinastijoje, siekiančioje Spalio revoliucijos laikus, išaugo vienas iš aukščiausio rango Rusijos operatyvininkų ir kaip, apimtas nepasitenkinimo dėl didėjančios korupcijos naujojoje Rusijoje, jis ryžosi žengti pavojingiausią žingsnį gyvenime.

Daugelis šnipų papasakojo savo istoriją. Bet nė viena nėra tokia stulbinanti.

Pete Early - buvęs The Washington Post reporteris, aštuonių įvariomis premijos apdovanotų knygų autorius. Kaip rašo žurnalas Washingtonian, Pete Early vienas iš nedaugelio žurnalistų, "kurie geba atpažinti naujas idėjas ir suteikti joms vertę".

Sadamas Huseinas stengiasi apsaugoti antrąją žmoną Samirą nuo pirmosios šalies damos Sadžidos pavydo. Chomeinis neleidžia žmonai Chadižei plauti indų, nes tai ją žemina. Kim Čen Irui labai prastai sekasi nuslėpti savo neištikimybę nuo korėjiečių kino žvaigždės Hė Rim... Mira taiso savo vyro Serbijos prezidento Miloševičiaus kalbas. Osama bin Ladenas laukia, kol Nadžva pagimdys įtvirtintoje karo stovykloje Afganistane. Fidelis Kastras bando išvengti CŽV agentų, tarp kurių ir jo meilužė Marita, išpuolių.

Jiems visiems meilė, mirtis arba tremtis – neatsiejamai susipynę dalykai. Juk diktatorių santykiai su moterimis ne visada būna tokie, kaip juos įsivaizduoja kiti arba kaip jie patys bando juos pavaizduoti. Tad ir jų asmeninis gyvenimas, kupinas slėpinių bei netikėtumų, dažnai tampa valstybine paslaptimi. Kad tai atskleistų, Diane Ducret surinko daugybę diktatorių gyvenimo draugių, dukterų, draugų, patarėjų, gydytojų, asmens sargybinių ir netgi ajatolų liudijimų, nors toks tyrimas kai kada grėsė mirtinu pavojumi.

„Pilna pikantiškų, bet iškalbingų anekdotų, pribloškianti, prikaustanti dėmesį nuo pradžios iki pabaigos, knyga Diktatorių moterys 2 yra šis tas daugiau negu istorinių esė rinkinys: tai pamokanti valdžios ir žmogaus širdies biopsija, kuri patvirtina patarlę, kad meilė akla ir kad tai absoliuti tiesa netgi kalbant apie pačius kraugeriškiausius tironus.“
Jean–Christophe Buisson, „Le Figaro Magazine“

Diane Ducret (Diana Diukrė, gim. 1982 m.) – Sorbonos absolventė, poliglotė, istorikė, filosofė ir žurnalistė. Ji veda istorijai skirtas televizijos laidas, kuria dokumentinius filmus apie kultūrą. Pirmoji „Diktatorių moterų“ knyga, vos pasirodžiusi Prancūzijoje, kaipmat tapo bestseleriu ir jau išversta į beveik dvidešimt kalbų. Ši knyga išgarsino Diane Ducret kaip neprilygstamą tyrinėtoją ir istorikę. Antroji knyga, „Diktatorių moterys 2“, – išties titaniškas darbas.

„Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“ – pirmas nuoseklus kultūrinis vadovas po daugiakonfesinį ir daugiatautį Vilnių. Nuolat pabrėžiama, kad Vilniuje sugyveno krikščionybė, judaizmas ir islamas, tačiau ne tik tai, bet ir ilgalaikė Rytų ir Vakarų, arba graikų ir lotynų, krikščioniškųjų tradicijų kaimynystė Lietuvos sostinėje yra išskirtinė Europoje. Knygoje kalbama apie Rytų ir Vakarų krikščionybės palikimą ir dabartį Vilniuje, suprantamai atskleidžiamos ir susiejamos su šių dienų patirtimi pamirštos arba dabarties kasdienybei tolimos kultūros vertybių prasmės.

Ši knyga nėra krikščionybės Vilniuje ar Lietuvoje istorija, nors joje gausu istorinių nuorodų. Tai bandymas pamatyti Vilniuje ne tik miesto grožį, bet ir jo prasmę, atrasti ryšius, siejančius dailias menines formas su kultūron įaugusiu tikėjimu, jo pasakojimais, simboliais ir ženklais.

Knyga siekia atgaivinti pasivaikščiojimų žanrą ir urbanistiniame Vilniaus audinyje išskirti su religiniu miesto gyvenimu susijusias temas. Pasivaikščiojimų žanras turėtų skaitytoją įspėti ir apie kitą knygos savitumą - tai ne žinynas, o asmeniškas pasakojimas, kuriame nestinga įspūdžių, nuomonių ir prisiminimų.


„Daug kartų suplėšytas Lietuvos istorijos ir kultūros audinys išsaugojo nenutrauktas gijas, kurios kaip mitinės Ariadnės siūlas gali padėti rasti taką prie gyvojo vandens versmių, be kurių Vilnius nebūtų tuo, kas jis yra – vienas iš didžių Europos miestų, kurio nepažįstant ir nežinant apie čia besiskleidusią įvairialypę krikščioniškąją tradiciją neįmanoma kaip reikiant suprasti ne tik Lietuvos, bet ir Europos.“
Irena Vaišvilaitė


Irena Vaišvilaitė (g. 1954) kultūros istorikė, Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto, dėsto Vilniaus universitete. Tyrinėja XVII ir XX a. kultūros istoriją, ypač domisi religiniais kultūros aspektais.

Napoleon, Dostoyevsky, Stendhal, Tolstoy, Döblin, Forster, Bakhtin, and Brodsky: these voices – among others equally compelling though lesser known – reveal the essence of Europe in their narratives of encounter with the threshold city of Vilnius. Laimonas Briedis has woven the letters, diaries, utterances and reflections of strangers about this gateway city at the heart of Europe into a compelling and intimate story. The author shares with the reader a deep understanding of the Lithuanian, Polish, Russian and German identities of the place, as well as its centrality in European Jewish culture. Lavishly illustrated and carefully researched, this book is a veritable hall of mirrors, which yields an illuminating vision of Vilnius and an exceptional window on Europe.

Laimonas Briedis is a native of Vilnius. He received a doctoral degree in human geography at the University of British Columbia and conducted his postdoctoral research at the History Department of the University of Toronto. He makes his home in Vilnius and Vancouver, Canada.

Knygoje pasakojama, kaip atsiranda ir išnyksta, kaip prisimenamos ir užmirštamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės giminės. Kiekvienas skyrius – tai ir atskiros giminės istorija, ir su ja susijusio Lietuvos istorijos aspekto aptarimas. Didikai dominavo Lietuvoje iki naujųjų laikų: ėjo aukščiausias pareigas, atstovavo valdovui vietos visuomenėje ir užsienyje, steigė bažnyčias ir miestelius, užsakinėjo meno kūrinius, kai kada ir patys kurdavo. Jie išsiskyrė visose istorinio laiko dimensijose: apie šlovingą praeitį bylojo aukšta kilmė, dabartyje saistė luomo vertos garbingos elgsenos, gyvensenos principai, į ateitį krypo ilgalaikio bažnytinio ir pasaulietinio atminimo, pripažinimo lūkesčiai. Didiko realybė pirmiausia buvo giminės realybė – individualus gyvenimas tarp tėvų palikimo ir palikuonių paveldo. Giminių istorijoje vis svarbesnis darėsi pasakojimas apie giminės praeitį – genealogija, surašyta kronikose, pavaizduota paveiksluose, schemose ar jungtiniuose herbuose.

Istoriniame pasakojime apie kiekvieną giminę iš skirtingų perspektyvų atsikartoja tie patys tapsmo – iškilimo – atminimo chronologiniai tarpsniai. Pagrindinės temos – politinė ir visuomeninė galia ir ją įprasminanti atmintis. Kilmingos giminės savivoka reikšdavosi visų pirma per tradiciją - kilmę ir priklausymą „namams“, suprantamiems tiek kaip tėvonijų visuma, tiek kaip žmonių - gyvų ir mirusių giminaičių - bendrija.

„Rimvydas Petrauskas parašė knygą, neturinčią precedento šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje. Joje Lietuvos didikų chorui leidžiama pratrūkti visais įmanomais balsais, susipinančiais į reto grožio simfoniją. Tardamas, kad tai labai įdomi knyga, praskleidžiu tik mažą dalį tiesos, o kas liko – kviečiu sau atrasti geranoriškai smalsų Skaitytoją.“
Darius Baronas

Profesorius Rimvydas Petrauskas – istorikas medievistas, Vilniaus universiteto rektorius. Tyrinėja XIII-XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės ir politinę istoriją.

Nedažnai pasitaiko knygų, kurios nusistovėjusias tiesas sudrumsčia, jau žinomą istoriją imdamos pasakoti visai neatpažįstamu balsu. Lietuviškasis Vilniaus pasakojimas žinomas kiekvienam skaitytojui, tačiau knyga Vilnius – savas ir svetimas miesto istoriją nukreipia visai kita, dar neregėta linkme. Ši knyga – tai miesto biografija, tik perteikta ne remiantis Lietuvos istorija, bet tarsi įrašyta įvairiaspalviame Europos žemėlapyje. Vilniaus pasakojimas joje skleidžiasi tarsi keliaujant geografinių atradimų keliu – ir Vilnius prieš mus iškyla lyg svetimas miestas nežinomame krašte. Tokio pasakojimo tikslas turi piligrimystės – asmeninių – siekių, todėl ir knyga visų pirma yra grįžimas į Vilnių: ieškojimas to, kas jame buvo prarasta, užmiršta arba nepastebėta.

Vilnius visada buvo lyg kritinė jungtis tarp įvairių Europos geografinių komponentų, tautų ir religijų. Lietuvos sostinė dažnai apibūdinama kaip tiltas tarp Rytų ir Vakarų, civilizacijos ir laukiniškumo, geografinių paribių ir imperinių sostinių. Miestas visada turėjo daugiau nei vieną tapatybę, kurią ženklina jo vardo polifonija: žydiškas Vilne, lenkiškas Wilno, rusiškas (ir, retkarčiais, netgi prancūziškas) Vilna, vokiškas Wilna, baltarusiškas Vilno ir lietuviškas Vilnius. Kiekvienas miesto pavadinimas iššaukia skirtingas Vilniaus dvasias, sužadina skirtingus jo atsiminimus ir veda skirtingo likimo vaga. Todėl Vilniuje slypinti nežinomybė ir daugiakalbis miesto pasakojimas atveria vartus į istorines platumas, kuriose tarsi viduramžių žemėlapių pakraščiuose tyko nematytos ir nepažįstamos būtybės. Kelionė po Vilnių visada yra klajojimas – susitikimas su neregėtu, nežinomu, fantastiniu pasauliu.

Nuo 1925 m. bolševikų nužudyto Didžiosios Britanijos „šnipų tūzo“ Sidney Reilly iki 2010 m. areštuotos ir iš JAV deportuotos naujosios šnipų kartos atstovės Annos Chapman – tai bemaž visą amžių besitęsianti Kremliaus ir Vakarų šnipinėjimo kova.
Šioje knygoje aprašoma, kaip senieji KGB apgavysčių ir ardomosios veiklos metodai šiais laikais yra pasitelkiami naujus tikslus turinčios tarnybos. Mūšio lauko ribos per Šaltąjį karą, kai grėsė komunistų pergalė, buvo nubrėžtos aiškiau. Šiuo metu Rusiją valdanti korumpuota autokratija žaidžia pagal kapitalistines taisykles, todėl ir grėsmė gerokai didesnė. Vis dėlto kai kurie bruožai išliko tie patys. Naujieji Rusijos šnipai, kaip ir sovietiniai jų pirmtakai, užsiima ardomąja veikla, manipuliavimu ir įsiskverbimu į Vakarų struktūras.

„Edwardas Lucasas – įžymus britų žurnalistas, ilgametis The Economist bendradarbis. Autorius žinomas kaip Lietuvos draugas, Baltijos šalių nepriklausomybės kovos rėmėjas. „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“ – antroji jo knyga apie šiuolaikinės Rusijos politiką (pirmoji lietuviškai buvo išleista 2008 m. pavadinimu „Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“). Naujoji tyrinėtojo knyga – tai intriguojantis pasakojimas apie tai, kaip siekdamas įtvirtinti valdžią Rusijoje ir už jos ribų Vladimiras Putinas ir jo aplinka be skrupulų naudoja dar Šaltojo karo metais išplėtotą saugumo institucijų ir šnipų tinklą. Lucasas teigia: „Šnipai domino mane studentą, aktyvistą ir žurnalistą, iš pradžių Londone, o vėliau už geležinės uždangos“, todėl knygoje pateikiama daug įdomių ir naujų faktų apie šiuolaikinės Rusijos saugumo institucijų bei jų bendradarbių veiklos metodus. Dalis knygos skirta Rusijos šnipų veiklai mūsų regione – tai turėtų itin dominti Lietuvos skaitytoją.“
Dr. Nerijus Maliukevičius

„Edwardas Lucasas skatina permąstyti įvykių grandinę, kuri Vakarų pasaulio visuomenei, įpratusiai prie pagarbos pilietinėms teisėms ir laisvėms, nėra itin maloni. Laisvė yra labai svarbi ir vertinama, tačiau jai nuolat kyla grėsmė. Štai todėl svarbu priimti autoriaus perspėjimus rimtai.“
Vaclav Havel


Edwardas Lucasas (gim. 1962) – puikiausiai Rytų Europą pažįstantis čia gyvenęs Vakarų žurnalistas, rašantis apie ją daugiau nei 20 metų. Didžiojoje Britanijoje jis laikomas geriausiu šio regiono ekonomikos bei politikos ekspertu, dirba „The Economist“, bendradarbiauja su „The Independent“, BBC ir kitomis žiniasklaidos priemonėmis.

Išaugęs Rytų Europai prijaučiančių britų intelektualų šeimoje, Lucasas visą savo gyvenimą žurnalisto plunksna kovojo su komunistiniu režimu. 1990–1994 m., aižėjant komunistiniam blokui, Lucasas gyveno Baltijos valstybėse, 1990-aisiais atvykęs į Vilnių jis gavo pirmąją mūsų atkurtos respublikos vizą Nr. 0001, įrašytą Vilniaus oro uoste paties užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo ranka. Lucasas moka čekų, lenkų, lietuvių, rusų, vokiečių kalbas, tai leidžia jam sekti vietines šalių naujienas, kalbėtis su šių valstybių gyventojais.

Gausiai iliustruotame leidinyje glaustai išdėstyta Vilniaus universiteto istorija nuo šios aukštosios mokyklos ištakų iki mūsų dienų, paminėtos ryškiausios asmenybės ir jų nuveikti darbai.

„Lithuania on First Acquaintance“ („Pirmoji pažintis su Lietuva“) – tai teminių pažintinių knygų serija, kuria siekiama glaustai, bet įvairiapusiškai pristatyti skirtingus Lietuvos profilius. Šios serijos knygose stengiamasi ne sukurti oficialius ir labai išsamius Lietuvos portretus, o pateikti asmeniškesnį ir laisvesnį požiūrį pasirinktomis temomis, todėl įdomios informacijos jose ras net ir tie, kas jau yra atradę Lietuvą.
Serija skirta visiems, norintiems geriau pažinti savitą ir įdomią mūsų šalį.

„Lithuania on first acquaintance“ is a themed series of books aimed at presenting a concise but diversified introduction to various aspects of Lithuania. The series is designed for those who wish to get to know this unique and interesting country.

Gausiai iliustruotame leidinyje glaustai išdėstyta Vilniaus universiteto istorija nuo šios aukštosios mokyklos ištakų iki mūsų dienų, paminėtos ryškiausios asmenybės ir jų nuveikti darbai.

„Lithuania on First Acquaintance“ („Pirmoji pažintis su Lietuva“) – tai teminių pažintinių knygų serija, kuria siekiama glaustai, bet įvairiapusiškai pristatyti skirtingus Lietuvos profilius. Šios serijos knygose stengiamasi ne sukurti oficialius ir labai išsamius Lietuvos portretus, o pateikti asmeniškesnį ir laisvesnį požiūrį pasirinktomis temomis, todėl įdomios informacijos jose ras net ir tie, kas jau yra atradę Lietuvą.
Serija skirta visiems, norintiems geriau pažinti savitą ir įdomią mūsų šalį.

*
„Lithuania on first acquaintance“ is a themed series of books aimed at presenting a concise but diversified introduction to various aspects of Lithuania. The series is designed for those who wish to get to know this unique and interesting country.

Tai išsamus visos Lietuvos barokinių pastatų (bažnyčių, vienuolynų, dvarų...) vadovas. Gausiai iliustruotoje, su dviem žemėlapiais, knygoje pateikiama daug istorinės ir archtektūrinės informacijos ir suteikiama galimybė turistui pakeliauti įdomiu baroko keliu per Lietuvą.

Kodėl Lietuvoje keliamos dvi vėliavos: tautinė trispalvė ir senąją Lietuvą atstovaujanti istorinė vėliava su Vyčiu raudoname fone? Koks santykis tarp šių vėliavų, koks ryšys tarp senosios ir naujosios Lietuvos? Apie visa tai kalbama II Lietuvos istorijos dalyje „Ilgasis XIX amžius“.

Ši dalis tęsia pasakojimą apie Lietuvos praeitį paaugusiems žmonėms, paaugliams, bet ji tikrai bus įdomi ir istorija besidomintiems suaugusiems. Pagrindinis knygos autorių tikslas – papasakoti istoriją, regimą paauglio akimis ir išmokyti pastebėti istorijos, kultūros ženklus savo kasdienėje aplinkoje.

II Lietuvos istorijos dalis skirta XIX amžiui. Šis amžius – tai pereinamasis laikas nuo senosios Lietuvos istorijos, kuri baigėsi Abiejų Tautų Respublikos padalinimu 1795 m., iki naujosios, tautinės Lietuvos atsiradimo 1918 vasario 16 d. Tai kovų už valstybės laisvę ir tautinio atgimimo laikai. Mums svarbu parodyti, kaip per šį amžių pasikeitė tiek Lietuvos, tiek ir lietuvio supratimas.

Kaip ir pirmoje istorijos dalyje daug dėmesio skiriama kasdieniam žmonių gyvenimui, skirtingų kultūrų sąsajoms, istorinių asmenybių likimams. Knygoje apstu įdomių, dar negirtėtų mūsų krašto istorijos faktų, nematytų vaizdų. Jie pateikiami intriguojamai, kad pakurstytų jaunųjų skaitytojų smalsumą. Tai padeda perprasti Lietuvos istoriją, ugdo pilietiškumą ir vertybes, skatina savarankiškai tyrinėti, kritiškai vertinti įvairius procesus, greičiau atrasti reiškinių ir įvykių sąsajas, pagaliau – apmąstyti savo kartos uždavinius ir vietą garbingų Lietuvos kartų grandinėje.

Istorikų Alfredo ir Mangrido Bumblauskų „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga“ antroji dalis skirta XIX amžiui. Čia kalbama apie tai, kaip per šį amžių pasikeitė Lietuvos ir lietuvio supratimas, aptariama tų laikų kultūra, lietuvių padėtis, kovos už laisvę, tautinės savimonės formavimasis, svarbių to laikotarpio asmenybių likimai. Knyga ypač gausiai iliustruota, pritaikyta jaunajam skaitytojui, bet įdomi ir suaugusiems, paranki mokytojams.

Pagalba mokytojui
Pasitelkus šią knygą galima paįvairinti mokymo procesą, praturtinti pamokų medžiagą ne tik intriguojančiais siužetais ar įdomiais faktais, taip pat užuominomis skatinančiomis savarankiškai tyrinėti, vertinti istorijos faktus.

Pagalba mokiniui
Leidinys ne tik sudomins mūsų valstybės istorija, patenkins žinių troškimą, bet ir padės mokytis: prie paauglio patirčių priartinta medžiaga, vaizduotę žadinančios užduotys leis daug lengviau perprasti mokykloje dėstomas Lietuvos istorijos temas, įpratins kritiškai vertinti įvairius procesus, greičiau atrasti reiškinių ir įvykių sąsajas, pagaliau – apmąstyti savo kartos uždavinius ir vietą garbingų Lietuvos kartų grandinėje.

Leidinyje aprašomi pagrindiniai Lietuvos istorijos epizodai nuo seniausių laikų iki XVIII a. pabaigos. Mūsų šalies istorija skleidžiasi Europos istorijos kontekste. Daug dėmesio skiriama kasdieniam žmonių gyvenimui (darbams ir šventėms, būstui, mitybai). Bene pirmą kartą dėmesys sutelkiamas į vaikus istorijoje: kokie senovėje buvo jų žaidimai, auklėjimo sistema, mokyklos ir elementoriai, kaip gyveno ir valdė mažamečiai kunigaikščiai ir karaliai. Pasak prof. Alfredo Bumblausko, pagrindinis autorių tikslas – papasakoti istoriją, regimą vaiko akimis, ir išmokyti pastebėti istorijos, kultūros ženklus savo kasdienėje aplinkoje. Senovės palikimas siejamas su dabartimi: pagonybės pėdsakai vietovardžiuose, reliktai šventėse, bibliniai ženklai, Užgavėnių kaukės, „Kaziuko“ širdys ir t. t. Atskleidžiami praeities ir mūsų laikų visuomenės skirtumai bei panašumai. Knygoje apstu įdomių, dar negirdėtų mūsų krašto istorijos faktų. Juos autoriai stengiasi pateikti žaismingai ir intriguojamai, kad pakurstytų jaunųjų skaitytojų smalsumą. Leidinį praturtina gausi vaizdinė medžiaga, puikūs dailininkų Šarūno Miškinio ir Rimo Valeikio piešiniai. Iliustracijos – labai svarbi knygos dalis, nes žadina vaizduotę ir padeda pasijusti praeityje tarsi čia ir dabar. Kad susidarytų visuminis senosios Lietuvos vaizdas, knygoje stengtasi integruoti kelias disciplinas: istoriją, religijotyrą, etnologiją, tautosaką, dailę, literatūrą. Tai leidžia geriau suprasti istorinius procesus.

Pagalba mokytojui
Pasitelkus šią knygą galima paįvairinti mokymo procesą, praturtinti pamokų medžiagą ne tik intriguojančiais siužetais ar įdomiais faktais, bet ir nestandartinėmis užduotimis, žadinančiomis mokymosi motyvaciją, ugdančiomis pilietiškumą ir vertybes, skatinančiomis savarankiškai tyrinėti, vertinti istorijos faktus. Pavyzdžiui, daug erdvės istorinei vaizduotei atsakant į klausimus: „Kodėl kryžiuočiai nuo puolančių lietuvių slėpėsi danskeryje?“, „Ar buvo verta kautis Žalgirio mūšyje?“, „Ar devynmetis valdovas gali būti savarankiškas?“, „Ar pasibaigus Renesanso epochai humanistai išnyko? Ar esama humanistų mūsų laikais?“, „Kodėl prie Liublino unijos akto tiek daug antspaudų?“, „Kodėl priešai bijodavo kautis su husarais?“, „Kokių naujovių radosi Lietuvoje?, kai čia apsigyveno jėzuitai?“. Užduotys yra ir individualios, ir atliekamos poromis ar grupėmis, jos integruotos ir diferencijuotos. Leidinyje gausu įdomių istorijos šaltinių, prie jų irgi pateikiama skirtingo pobūdžio užduočių, padedančių įprasti skaityti senuosius dokumentus. Didaktinė ir metodinė medžiaga ne tik padės mokytojui parengti temą, bet ir įtrauks mokinį, skatins domėtis ir pažinti, kritiškai vertinti socialinius procesus, o kultūros paveldą suvokti kaip savastį ir saugoti. Taip randasi pasididžiavimas savo kraštu, pilietiškumas ir pagarba didelius darbus nuveikusioms praeities kartoms.

Pagalba mokiniui
Leidinys ne tik sudomins mūsų valstybės istorija, patenkins žinių troškimą, bet ir padės mokytis: prie paauglio patirčių priartinta medžiaga, vaizduotę žadinančios užduotys leis daug lengviau perprasti mokykloje dėstomas Lietuvos istorijos temas, įpratins kritiškai vertinti įvairius procesus, greičiau atrasti reiškinių ir įvykių sąsajas, pagaliau – apmąstyti savo kartos uždavinius ir vietą garbingų Lietuvos kartų grandinėje.

„Velnio dienoraštyje“ tiriami artimo Hitlerio bendražygio ir vieno iš Trečiojo reicho ideologijos architektų Alfredo Rosenbergo asmeninio dienoraščio užrašai, pasakojama kone detektyvinė jo dingimo ir suradimo 2013 m. istorija.

Pirmiausia Rosenbergo dienoraštis buvo rastas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje paslėptas vienoje Bavarijos pilyje – 500 puslapių, atskleidžiančių tamsiausius žmogaus, padėjusio pamatus Holokaustui, sąmonės užkampius. Niurnbergo tribunolo metu dienoraštis buvo analizuotas, tačiau, Rosenbergui įvykdžius mirties bausmę, paslaptingai dingo. Amerikiečiai autoriai Robertas K. Wittmanas ir Davidas Kinney knygoje pasakoja apie daugiau nei dešimtmetį trukusias dienoraščio paieškas ir atskleidžia mažai žinomas Rosenbergo užrašų detales.

Knygoje aprašomų veikėjų biografijos ir asmeninė patirtis gyvai perteikia Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos būklę, socialinį ir politinį jos vaizdą, detaliai vaizduoja katastrofa pasibaigusį nacionalsocialistų iškilimą į valdžią, jų siekius, motyvaciją, tarpusavio ryšius ir intrigas. Dokumentinis pasakojimas moksliniu tikslumu parodo Vokietiją ir pasaulį XX a. supurčiusius įvykius.

„Stulbinamas mokslinis ir kartu detektyvinis tyrimas.“
Kirkus Reviews

„Praturtinantis pasakojimas. Jame ne tik šviežiai ir itin išsamiai parodomas Alfredo Rosenbergo vaidmuo vykdant Holokaustą, bet ir atskleidžiamas nuostabus, nors ir painus, istorijos tyrinėjimo ir jos užrašymo pasaulis.“
Neal Bascomb

„Perskaičius šią knygą prieš akis bauginamai aiškiai iškyla Alfredo Rosenbergo asmenybė. „Velnio dienoraštyje“ per plauką išsaugotas Rosenbergo dienoraštis interpretuojamas meistriškai. Tai intriguojamas skaitinys visiems, besidomintiems nacių Vokietija.“
Jack El-Hai

Robert K. Wittman – amerikiečių rašytojas, buvęs FTB kultūros nusikaltimų tyrimų ekspertas.
David Kinney – amerikiečių žurnalistas ir rašytojas, Pulicerio premijos laureatas.

Dešimtas Lietuvos istorijos tomas Nepriklausomybė (1918–1940 m.) – tai originali interpretacija, skirta moderniajai Lietuvos valstybei. Nepriklausomybė ir socialinė pažanga buvo pagrindinė jos idėjinė politinė programa. Tačiau Lietuva gyveno didelio vidinio bei išorinio spaudimo aplinkybėmis, todėl nesusidarė sąlygos susiformuoti demokratijai ir visavertei valstybės nepriklausomybei.

Šioje studijoje į tarpukario Lietuvos valstybę bei visuomenę žvelgiama ne kaip į baigtinę vertybę, o kaip į procesą – nors jis lėmė rimtus vidinius ir išorinius prieštaravimus, vis dėlto neprarado perspektyvos. Studija parengta vadovaujantis dviem hipotezėmis: pirma, nepriklausoma nacionalinė Lietuvos valstybė buvo ne atsitiktinumas, o dėsningas bendrų pasaulinių bei regioninių procesų padarinys; antra, patyrusi daugybę problemų, ji tapo reikšmingu paveldu tiek lietuvių tautai, siekiančiai objektyvių ir subjektyvių politinės egzistencijos prielaidų, tiek ir tarptautinei bendruomenei, priimančiai Lietuvą kaip savo tikrą narę.

Pirmoje tomo dalyje nagrinėjamas modernios Lietuvos valstybės formavimosi procesas nuo Pirmojo pasaulinio karo impulsų tautinei idėjai plėtotis iki faktinių šalies sienų fiksavimo 1923–1924 m., toliau analizuojama politinės sistemos raida 1918–1940 m. – partijų, Seimo veikla, autoritarizmo teisiniai ir politiniai pagrindai, jėgos struktūros.

Septinto „Lietuvos istorijos“ tomo pirmoje dalyje pristatomas trumpasis Lietuvos istorijos XVIII amžius, jo samprata ir chronologiniai rėmai (1733–1795 m.). Šis amžius nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad valdant Augustui III Respublikoje prasidėjo visuomenės modernėjimas, o valdant Stanislovui Augustui jis įgavo pagreitį ir išsiliejo valstybės ir visuomeninių santykių pertvarkos veiksmais. Tokia Lietuvos istorijos XVIII a. samprata yra naujovė.
Knygoje Lietuva suvokiama kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, bet kartu matomi ir parodomi valstybės lietuviškųjų etninių žemių savitumai. Svarbu pabrėžti, kad į Lietuvos sampratą įtraukiama ir Mažoji Lietuva. Knygoje pateiktas kompleksinis jos vaizdas XVIII amžiuje. Jos gyventojai lietuvininkai suprantami kaip lietuvių tautos dalis, gyvenanti kitomis politinėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis.
Knygoje pateikiamas europinis Lietuvos istorijos kontekstas, apibūdinami Respublikos santykiai su kaimyninėmis valstybėmis Rusija, Prūsija ir Austrija, daug dėmesio skiriama Lietuvos vietai Respublikoje parodyti, aptariamos priemonės, kuriomis Lietuvos politinės jėgos saugojo savo valstybingumą. Respublika pristatoma kaip dviejų valstybių, Lenkijos ir Lietuvos, konfederacija. Knygoje detaliai aprašomi XVIII a. atnešti kokybiniai ir kiekybiniai Lietuvos valstybės kultūrinio kraštovaizdžio pokyčiai, žmonių veiklos poveikis gamtinei aplinkai. Aptariami XVIII a. demografiniai procesai, pirmą kartą į mokslinę apyvartą kompleksiškai įvedama XVIII a. antrosios pusės statistinė medžiaga apie gyventojų skaičių, jų tankumą, pasiskirstymą kaimo ir miesto erdvėje. Apžvelgiama etninė ir konfesinė Lietuvos valstybės gyventojų struktūra, krikščioniškųjų bažnyčių organizacija, erdvinė, etninė ir socialinė tikybų sklaida.

Michailo Gorbačiovo politinė veikla vertinama prieštaringai — nuo beatodairiškų pagyrų Vakaruose iki visiško pasmerkimo Rusijoje. Tačiau, kad ir kokie būtų vertinimai, neabejotina, jog vienas garsiausių mūsų laikų politinių veikėjų, paskutinis SSRS vadovas, „perestroikos“ iniciatorius turėjo įtakos šiuolaikinės Europos, o kartu ir Lietuvos istorijai. Ši knyga unikali. Ji atsako į daugelį klausimų, susijusių su vadinamuoju Gorbačiovo fenomenu. Kaip paprastas valstiečių sūnus iš Stavropolio stepių, perkopęs visus partinės karjeros laiptelius užlipo ant pačios aukščiausios sovietinės hierarchijos pakopos? Kodėl ir kaip Gorbačiovas tapo vienu įtakingiausių XX a. pabaigos politikų? Kas, jo akimis žvelgiant, dėjosi vadinamojo Maskvos pučo metu? Kuo Gorbačiovas papirko Vakarus?
Taip pat, pasak laikraščio Novaja gazeta redaktoriaus Dmitrijaus Muratovo, ši knyga labai asmeniška. Joje prieštaringasis politikas atskleidžia savo, kaip abejojančio, kenčiančio ir besidžiaugiančio žmogaus, veidą. Itin daug vietos, nevengiant net intymių detalių, skiriama mylimai žmonai Raisai. Buvęs SSRS lyderis atvirai pasakoja apie savo šeimą, senelius, tapusius Stalino teroro aukomis, kalba apie vaikystę karo apsuptyje, teisės studijas Maskvoje, santuoką, dukters gimimą ir pagaliau pasaulio galingojo karjerą.

Krzysztofas Buchowskis (Kšyštofas Buchovskis, gim. 1969) – Lenkijos istorikas, Balstogės universiteto profesorius. Jo tyrinėjimų sritis – XIX–XX a. Vidurio ir Rytų Europos istorija bei lenkų ir lietuvių santykiai. K. Buchowskis gerai žinomas ne tik Lietuvos visuomenės akademiniuose sluoksniuose, bet ir mūsų politiniame bei kultūriniame gyvenime. Jo darbai, išsakytos mintys apie XX a. pirmos pusės lenkų ir lietuvių santykius sulaukė kontroversiškų vertinimų. „K. Buchowskio tyrimai – inspiratyvūs ir aktualūs ne tik akademiniams sluoksniams, bet ir mūsų visuomenei, ypač jos savivokai“, – teigia Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys.
Knygoje „Litvomanai ir polonizuotojai“ K. Buchowskis atvirai naujovišku žvilgsniu pažvelgia į lenkų ir lietuvių santykių raidą. Knygoje rekonstruojami ir analizuojami mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai, viešpatavę lenkų ir lietuvių santykiuose XX a. pirmoje pusėje. Šiuo laikotarpiu lietuviai aiškiai neigiamai vertino lenkus ir Lenkiją, buvo susiformavusi ir labai nepalanki lietuviams bei Lietuvai lenkų nuomonė. Taip pat autorius siekia atsakyti į klausimą, kokios gi priežastys lėmė, kad abipusis nepasitenkinimas ir neigiamas požiūris tik augo ir stiprėjo.
Knygą sudaro keturi skyriai. Pirmasis skirtas mitų, stereotipų ir išankstinių nuostatų, kurios formavo lenkų ir lietuvių santykius XIX ir XX a. sandūroje, ištakoms. Antrame skyriuje analizuojamas Pirmojo pasaulinio karo laikotarpis ir 1918–1922 m. konfliktas. Trečiame – pagrindiniame ir didžiausiame – skyriuje pateikiami mitų (pvz., Vilniaus atgavimo mito) ir abipusių išankstinių nuomonių, paplitusių tarpukariu ir savotiškai tęsiančių konfliktą, aprašymai ir analizė. Ketvirtame skyriuje analizuojami abipusiai vaizdiniai Antrojo pasaulinio karo metais – nuo 1939 m. rugsėjo iki 1944 m. liepos.

Trečiajame Lietuvos istorijos tome (XIII a. – 1385 m.: valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų) atskleidžiama XIII–XIV a. Lietuvos visuomenės struktūra ir gyvenimas, jos vidaus ir užsienio politiniai santykiai, valstybingumo raida. Nuo XIX a. romantiškos istoriografijos laikų vis dar gajus įsitikinimas, kad Lietuvos pagoniškasis laikotarpis yra didybės, galybės, sėkmės amžiai, kai lietuviai buvo vieningi, stiprūs, jiems klusniai lenkėsi kaimynai, rusų žemės noriai priimdavo lietuvių kunigaikščius, kurie plėtė šalies teritoriją atsilaikydami prieš dvi agresijas – Vokiečių ordino ir totorių. Išpuoselėta žemdirbystė, aukšto lygio amatai, vietinė ir tarptautinė prekyba, atsirandantys miestai, gerbiami protėvių dievai, sumanių patriotiškų didžiųjų kunigaikščių valdžia – visa tai buvo nesenkantys lietuvių galios šaltiniai. Tokie vertinimai vis dar plinta populiarioje literatūroje, kartu ir istorinėje visuomenės savimonėje, nors naujesnė istoriografija šiuos vertinimus gerokai pakoregavo, pasiūlydama kur kas sudėtingesnį (bet ne mažiau garbingą) požiūrį į ankstyvosios Lietuvos valstybės laikus.
Šioje knygoje nėra tautinių mitų apie pagoniškosios Lietuvos didybę. Autoriai kūrė tekstą remdamiesi patikimais istorijos, archeologijos, kalbotyros, etnologijos ir etnografijos šaltiniais bei jų interpretacijomis mokslinėje literatūroje. Ne vienas didvyriškos praeities puslapis šioje knygoje toks nebeatrodys, o vien paraštėse minėti ar visai nepastebėti įvykiai, reiškiniai, problemos įgaus naujų netikėtų reikšmių ir atspalvių. Pagrindiniais šios knygos leitmotyvais laikoma Lietuvos valstybės kūrimasis ir dinamiška visuomenės raida, pasireiškusi ne tik gebėjimu prisitaikyti prie aplinkinio pasaulio, bet ir jį veikti. Ankstesniais amžiais nematytas lietuvių aktyvumas leido Lietuvai nuo XIII a. tapti Europos istorijos subjektu, kuriančiu ir savo, ir bendrą Europos istoriją.

Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia yra pirmoji knyga iš trijų, skirtų Lietuvos XIX amžiui. Šios knygos, kaip ir kitų dviejų būsimų knygų, autoriai siekia realizuoti bendrą visos sintezės koncepciją – atskleisti Lietuvos, kaip savito sociokultūrinio fenomeno, tapsmą ir raidą, parašyti procesų, o ne įvykių istoriją, pabrėžiant Lietuvos visuomenės gyvenimo formas, jų raišką, kaitą, sąveiką su Europos procesais. Aiškinimo išeities taškas, šerdis, – visus juos nulėmęs procesas, kuris įvardijamas kaip modernėjimas, modernizacija.

Knygoje apibūdinamos XIX a. Lietuvos visuomenės funkcionavimo aplinkos. Charakterizuojamos to meto ypatybės, apibūdinama Lietuvos samprata, aptariamos visuomenės egzistavimo gamtinės ir klimato sąlygos, ištekliai, demografiniai procesai, luominė, konfesinė ir etninė visuomenės sudėtis, gyventojų tankumas, krašto urbanizacija. Išsamiai nagrinėjama Rusijos imperijos valdymo ir teisės sistema, visuomenės struktūra ir institucijos, etninės ir etnokonfesinės bendruomenės. Sekant pasaulinės istoriografijos tendencijomis atsirado netradicinis tokio pobūdžio darbams skyrius, skirtas šeimos ir moterų problemoms. Knygoje pateikiama ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir kitų konfesijų – evangelikų, stačiatikių, unitų – Bažnyčių padėtis ir raidos ypatumai.

Darbe remiamasi naujausiais mūsų ir užsienio šalių mokslininkų Lietuvos istorijos tyrimais, naudojami visų kartų mokslininkų įdirbiai, daugelio kitų mokslo šakų tyrinėtojų darbo rezultatai, taip pat skelbti šaltiniai, kurių dalis istoriografijoje visai nenaudota arba naudota retai.

Knygai parengti originalūs informatyvūs žemėlapiai, pateiktos retai arba pirmą kartą publikuojamos iliustracijos, schemos.

„Lithuanian Heraldry“ is an original report of the twenty years of activity of the Lithuanian Heraldry Commission covering the period 1987-2007. Apart from the symbols of the state - the coat of arms, flags of the State, of the nation and of the President of the Republic of Lithuania, and the national anthem, here the reader will find the coats of arms of all ten counties of Lithuania, of six regional municipalities and of 251 cities and towns with their histories. In addition to colour drawings of the coats of arms, this book includes colour designs of the flags of the counties, regional municipalities, cities and towns, and other original iconographic material (over 900 colour and black-and-white illustrations) explaining the choice of particular symbols.

Pažinti Kauną nėra ir negali būti paprasta. Labai lengva pasimesti sudėtingoje miesto istorijoje, o ir Kauno urbanistika taip pat ne mažiau intriguoja. Tik miesto gyventojai nesunkiai orientuojasi mieste, besidriekiančiame dviejų upių – Nemuno ir Nėries – slėnyje, iš abiejų pusių apsuptame kalvų. Labai sunku Kauną apibūdinti vos keliais žodžiais, pateikti glaustą miesto istoriją ar ją paprasčiausiai paaiškinti.

Kaip apibūdinti Kauną? Tai miestas, kuris taip ir nesusitaikė su jam primesta antrojo Lietuvos miesto etikete ir kuris vis dar prisimena, kad tarp dviejų pasaulinių karų jis buvo laikinąja Lietuvos valstybės sostine. Tai senas prekybos ir pramonės centras, kurio jau keletą dešimtmečių taip ir neįstengia nurungti kiti Lietuvos miestai. Tai miestas, galintis didžiuotis didžiausiu Lietuvoje studentų skaičiumi, nors universitetas čia įkurtas tik 1920 metais. Tai miestas, sovietmečiu garsėjęs nepaklusnumu valdžiai ir tikėjimu „buržuazinėmis“ vertybėmis, nepriklausomybės metais meru išsirinkęs skandalingą populistą.

Kauno gyventojai niekada nemėgo savo miesto lyginti su kitais miestais ar išsakyti savo nuomonę apie jį, Kauno patriotai tiesiog išdidžiai konstatuoja: „Kaunas yra Kaunas.“
Gotikinė architektūra, gynybos įtvirtinimai, įvairių čia gyvenusių etninių grupių palikti pėdsakai, muziejai, Kaunas, kaip pirmosios Respublikos sostinė, architektūros racionalizmas ir funkcionalizmas – tik keletas iš visų galimų maršrutų pirmai pažinčiai su Kaunu.

Visiems Lietuvos gyventojams Kaunas yra pirmosios modernios Lietuvos valstybės paminklas ir dvidešimt vienerius metus trukusių pastangų sukurti valstybę įrodymas. 1990 metais bandanti atgauti nepriklausomybę Lietuva savo valstybingumo paminklus ir simbolius visų pirma atstatė Kaune. Kaunas išlieka modernios valstybės miestu.

Tai išsamus visos Lietuvos barokinių pastatų (bažnyčių, vienuolynų, dvarų...) vadovas. Gausiai iliustruotoje, su dviem žemėlapiais, knygoje pateikiama daug istorinės ir archtektūrinės informacijos ir suteikiama galimybė turistui pakeliauti įdomiu baroko keliu per Lietuvą.