Popierinės knygos be nuolaidų

„Pagaliau laikrodžio juk dabar atgal nebepasuksi. Negali žmogus be paliovos svarstyti, kaip kas būtų galėję būti. Privalai suprasti, kad teko tau dalia ne blogesnė nei daugeliui, o gal dar ir geresnė, ir jausti už tai dėkingumą.“

Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia ją aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.

„Dienos likučiai“ – savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.

„Subtilus, tylios nevilties persmelktas šedevras... Skaitant šį romaną įvyksta nuostabiausia, ką geba literatūra: pasijunti tarytum rankose laikytum visą žmogaus gyvenimą, o užvertęs paskutinį puslapį – lyg praradęs geriausią draugą.“
Guardian

„Gražus ir sykiu žiaurus pasakojimas... Apie žmogų, sužlugdytą idėjų, kuriomis jis grindė visą savo gyvenimą.“
Salman Rushdie

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

„Jeigu sumaišytumėt Jane Austen ir Franzą Kafką, truputį Marcelio Prousto - gautumėt Kazuo Ishiguro. Kita vertus, jis yra nesižvalgantis į šonus rašytojas, sukūręs visiškai savitą estetinį pasaulį.“
Sara Danius, Švedijos akademijos sekretorė

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris jų nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai, o 1989 m. šia premija apdovanotas už bene labiausiai vertinamą savo romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

Romanas „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“ skaitytoją panardina į dviejų izoliuotų ir keistų pasaulių gyvenimą. Viename jų – šiuolaikinis Tokijas: herojai klausosi Bobo Dilano, mėgaujasi italų virtuve ir rūpinasi gyvybiškai svarbių duomenų saugumu kompiuterizuotoje bei informacijos revoliuciją išgyvenančioje visuomenėje. Antrasis pasaulis – mažas, keistai nykus, uždaras Miestas; po jo laukus klajoja vienaragiai, o savastį praradę jo piliečiai gyvena skyrium nuo savo šešėlių.

„Pamažu besirutuliojant veiksmui tiek vienoje, tiek kitoje stovykloje, imi pastebėti, kad yra dalykų, ženklų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu atsikartoja abiejuose pasauliuose, ir jau žinai, gal tik nujauti, bet ta nuojauta tikra – jųdviejų sutapimas jau nebeišvengiamas.“
Gediminas Kajėnas, bernardinai.lt

„Meistriškai kuriama savita kiekvieno pasaulio atmosfera ir susipinantys herojų likimai skaitytoją įtraukia į linksmą, o kartu ir labai rimtą proto prigimties ir galimybių apmąstymą.“

„Viso to, kas yra šitame pasaulyje, tame kitame nėra. Ten nėra nei laiko, nei gyvenimo, nei mirties. Jokių apibrėžtų vertybių tiesiogine prasme. Jokios savasties.“

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe’s, J. L. Borgeso, G. G. Markeso, K. Voneguto, M. Pavichiaus tekstais, kuriuose yra svarbus mėginimas atrasti mistinę žmogaus dvasios gelmę ir atskleisti logiškai ir racionaliai nesuvokiamas gamtos paslaptis.

Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

Du svarbiausi šių dienų dvasiniai mokytojai.

Penkios dienos.

Vienas amžinas klausimas.

Savo 80-ojo gimtadienio proga Dalai Lama nusprendė kartu su bičiuliu arkivyskupu Desmondu Tutu praleisti savaitę Jo Šventenybės rezidencijoje Dharamsaloje, Indijoje, ir nuoširdžiai pasikalbėti. Prie jų mielai sutiko prisidėti rašytojas ir nuolatinis arkivyskupo palydovas Douglasas Abramsas. Jis užrašė dviejų iškiliausių šių dienų dvasinių mokytojų ir moralės vedlių mintis. Jie dalinosi ne tik savo asmeninėmis pažiūromis bei potyriais, bet ir mokslininkų nuomone, kas yra neišsenkami džiaugsmo šaltiniai ir kaip juos atrasti nestabiliame šių dienų pasaulyje.

Rimtus Dalai Lamos ir Desmondo Tutu pokalbius visą savaitę lydėjo nesibaigiantis juokas ir jaudinantys prisiminimai apie meilę ir netektis. Aiškindamiesi, kas yra džiaugsmas, dvasiniai mokytojai išnagrinėjo daugybę sudėtingų, skaudžių ir painių temų bei pasidalino nelengvai sukaupta išmintimi, kaip neišvengiamų kančių akivaizdoje gyventi džiaugsmingai ir kaip šį jausmą transformuoti iš trumpalaikio į nuolatinę būseną.

Daugiau nei 2 milijonai skaitytojų internete
AFTER knygų serijos gerbėjams!

Vaidindami garsiausią visų laikų meilės istoriją, jie surado vienas kitą

Tėvų itin griežtai auklėjama Keisė nuo paauglystės svajojo apie dramos studijas, todėl jos vienintelis tikslas buvo įstoti į privatų Grovo menų koledžą. Itanas, pagarsėjęs studentų miestelio blogiukas, gavo paskutinę progą laikyti stojamuosius egzaminus. Lemtinga atranka Romeo ir Džuljetos vaidmenims gauti juos atvedė į vienas kito glėbį. Netikėtai scenoje užgimusiems jausmams negalėjo atsispirti nei vienas iš jų. Kol galiausiai Itanas į šipulius sudaužė Keisės širdį ir dingo iš jos gyvenimo.

Koledžas liko praeityje, tačiau kylančioms teatro žvaigždėms Keisei ir Itanui vėl lemta susitikti. Pasiūlymas vaidinti Brodvėjaus scenoje – aukštesnis laiptelis svajonių karjeros link. Keisė negali atsisakyti tokios galimybės, todėl jai teks susiimti ir vaidinti įsimylėjėlius su vyru, kurio giliai širdyje niekada nepamiršo. Prasidėjus repeticijoms, praeitis sugrįžta su visa apimančia aistra ir širdį draskančiomis nuoskaudomis. Itanas prisipažįsta, kad palikęs Keisę padarė didžiausią klaidą gyvenime ir yra pasiryžęs iš naujo užkariauti jos širdį.

„Debiutas iš didžiosios raidės! Skaitant šią knygą delnai prakaituos, o širdis daužysis kaip pašėlusi.“
Alice Clayton, „The New York Times“ bestselerių autorė

Australų rašytoja ir prodiuserė Leisa Rayven (Lisa Reiven), svajojusi būti aktore, vėliau atrado aistrą literatūrai ir visa širdimi atsidavė rašymui. Debiutinės serijos pirma knyga „Blogasis Romeo“ užkariavo skaitytojų širdis ne tik gimtojoje Australijoje, bet ir Europoje bei Pietų Amerikoje. Šiuo metu L. Rayven gyvena Brisbane su vyru, dviem sūnumis, trimis katėmis ir kengūra, kurios vardas Hovardas.

Ankstyvasis Haruki Murakami: pirmas romanas

„Tobulų tekstų nebūna. Lygiai kaip nebūna tobulos nevilties.“

Jaunas biologijos studentas grįžta namo vasaros atostogų. Vienatvės persunktą laiką jis leidžia Džei bare kartu su draugu, pravarde Pelė. Geria alų, rūko, klauso radijo, galvoja apie rašymą, keistus atsitiktinumus, kūnišką meilę, tris buvusias merginas ir ką tik sutiktą ketvirtąją, teturinčią devynis pirštus.

„Išgirsk vėjo dainą“ – pirmasis Murakami romanas, pirmąkart išspausdintas 1979 m. „Gundzo“, viename įtakingiausių literatūros žurnalų Japonijoje. „Išgirsk vėjo dainą“ kartu su antruoju Murakami romanu „1973–iųjų kiniškas biliardas“ angliškai pirmą kartą pasirodė tik 2015 m. Lietuviškame „Išgirsk vėjo dainą“ leidime taip pat spausdinama Murakami pratarmė dviem trumpiems pirmiesiems romanams „Mano virtuvinės literatūros gimimas“.

„Ankstyvieji Murakami romanai – tai ne bandymas tapti tikruoju Murakami, tai jau visiškai susiformavęs Murakami.“
The Guardian

„Vis dėlto tie du trumpi kūriniai suvaidino reikšmingą vaidmenį mano vėlesniems laimėjimams. Jie niekuo nepakeičiami, kaip senų laikų draugai. Nepanašu, kad mes vėl kada nors susitiksime, tačiau aš niekada nepamiršiu jų draugystės.“
Haruki Murakami

Vieną ankstų rytą Kopenhagos senamiesčio name pensininkas Grėgersas Hermansenas, nešdamasis šiukšlių maišą, leidžiasi suklypusiais laiptais. Žemesnio aukšto kaimynių buto durys praviros. Grėgersui kyla įtarimų, todėl nusprendžia diskretiškai įsitikinti, ar viskas gerai. Tačiau, šlepetės nosimi atsargiai stumtelėjęs duris, netenka pusiausvyros ir krenta ant buto grindų. Atsipeikėjęs pajunta, kad guli ant kruvino mirusios jaunos moters kūno.

Taip prasideda namo gyventojų ir žmogžudystės tyrėjų Jepės Kiornerio ir jo kolegės Anetės Verner košmaras. Negana to, paaiškėjus, kad žudikas ant aukos veido išpjaustė ornamentą, nužudytosios buto nuomotoja ir kaimynė Estera de Laurenti prisipažįsta rašanti detektyvinį romaną, kuriame lygiai taip pat savo bute antrame aukšte nužudoma jauna moteris. Tačiau Esteros de Laurenti romanas dar nebaigtas, kaip nebaigta ir jaunos moters nužudymo byla.

„Engberg – nepaprastai gera mezgėja. Jos numegztas siužeto voratinklis – pavojingai viliojantis ir tobulai suraizgytas.“
Berlingske

„Nuostabus atradimas! Talentinga autorė turi peilio ašmenų aštrumo akį mažoms detalėms, kurios ir padaro veikėjus visapusiškus, itin žmogiškus ir... tiesiog tikrus.“
Liv

„Jeigu mėgstate trilerius ir ieškote naujo mėgstamiausio šio žanro rašytojo, pradėkite nuo „Sėjiko“.“
ALT for Damerne

Katrine Engberg (Katrinė Engberg, g. 1975) – danų rašytoja, choreografė ir režisierė. Ji yra keleto teatro spektaklių bendraautorė, Danijos valstybinio transliuotojo pramoginių laidų režisierė. 2012 m. kartu su rašytoja Anne Mette Hancock išleido epistolinį romaną „Užsičiaupk, arkly!“. Gyvena Kopenhagoje su vyru ir sūnumi. Šis romanas – jos solo debiutas.

Jauna moteris meta doktorantūros studijas ir pradeda žaisti pokerį. Išstudijavusi tikimybių teoriją, ji išmoko prognozuoti savo varžovų klaidas ir taip tapo viena sėkmingiausių pokerio žaidėjų pasaulyje.
Grupelė „Google“ kompanijos analitikų ėmėsi projekto, kurio tikslas — išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis komanda geriausiai funkcionuoja. Paaiškėjo, kad tai, kaip komandos dirba, yra gerokai svarbiau negu tai, kas yra jų nariai.
Animacinio filmo „Ledo šalis“ („Frozen“) kūrėjai buvo prie katastrofos ribos, bet pakeitę komandos darbuotojų pareigas ir padidinę kūrybinę įtampą sugebėjo sukurti vieną sėkmingiausių kino juostų istorijoje, nors suktis teko labai greitai.
FTB agentams pavyko rasti pagrobtą žmogų pasitelkus kitokį požiūrį į darbo kultūrą ir lanksčiojo valdymo metodus, sukurtus remiantis darbo patirtimi senoje automobilių gamykloje Frimonte, Kalifornijoje.

Ką šie žmonės turi bendro?

Jie visi žino, kad našumą lemia tinkamu būdu priimami tinkami sprendimai; kad svarbu nusistatyti tikslus atsižvelgiant ir į didžiuosius planus, ir į ne tokius reikšmingus uždavinius; kad itin svarbi kūrybiškumą skatinanti darbo kultūra, kurią turi formuoti įmonės lyderiai, — visu tuo ir skiriasi tikrai našus asmuo (ar įmonė) nuo tiesiog užimto.

Knygoje „Geriau, greičiau, efektyviau“ nagrinėjamos aštuonios idėjos, kurios turi lemiamą poveikį didinant žmogaus ar įmonės produktyvumą. Remdamasis naujausiais neurologijos, psichologijos, elgesio ekonomikos tyrimais bei verslo lyderių, pokerio lošėjų, lėktuvų pilotų, kognityvinio mokslo specialistų patirtimi, autorius C. Duhiggas atrado, kad jo pašnekovai dažnai kartoja tas pačias sąvokas ir principus, kurie padėjo jam suprasti, kodėl vieni žmonės ir įmonės yra daug našesni už kitus.

Šioje knygoje rasite atsakymus į klausimus, kokie sprendimai padeda siekti sėkmės ir yra svarbiausi; kaip nusistatyti tikslus, padėsiančius įgyvendinti drąsias svajones; kaip kitu kampu pažvelgti į situaciją ir pamatyti ne problemą, o joje slypinčias galimybes; kaip atverti savo protą naujiems kūrybiškiems ryšiams ir kaip šiuolaikiniame technologijų pasaulyje sugebėti greičiau mokytis, pristabdant žaibiškai užliejantį informacijos srautą.

„C. Duhiggas turi dovaną užduoti tinkamus klausimus ir taip pažadinti mūsų smalsumą. Knygoje „Geriau, greičiau, efektyviau“ jis rado atsakymą į pagrindinį visus kamuojantį šio amžiaus klausimą.“

Jim Collins, bestselerių autorius

„C. Duhiggas savo knygoje sujungė naujausius mokslinius tyrimus, kruopščiai atrinktus faktus bei detaliai išanalizuotus pavyzdžius apie našumą ir pateikė aštuonias pagrindines idėjas, kurios padės kiekvienam iš mūsų tapti produktyvesniam.“

The Wall Street Journal

Charles Duhigg (Čarlzas Duhigas, g. 1974) — Pulicerio premija apdovanotas ilgametis „The New York Times“ žurnalistas. Jis yra pelnęs Nacionalinės mokslų akademijos, Nacionalinį žurnalisto ir George'o Polko apdovanojimus. C. Duhiggas baigė Harvardo verslo mokyklą ir Jeilio koledžą, gyvena Brukline su žmona ir dviem vaikais. Charles'as Duhiggas yra visame pasaulyje fenomenu tapusios knygos „Įpročio galia“ autorius.

„Meilė, kova, aistra ir menas – viskas viename."
Elle

Lietingą 1967–ųjų rugpjūčio rytą būsima poetė Odelė Bastijo lipdama akmeniniais Londono Skeltono meno galerijos laiptais pajunta, kaip krūtinėje ima daužytis širdis. Prie durų jos laukia Loris Skotas, vyras, kurį matė tik vienąkart, tačiau taip ir nesugebėjo pamiršti. Po pažastimi jis spaudžia iš motinos paveldėtą nežinomo dailininko paveikslą. Kartu su Odelės viršininke, ekscentriškąja Skeltono kuratore panele Kvik, jie pasineria į paslaptimis ir apgavystėmis išvagotą paveikslo istoriją.

Visa tiesa apie paveikslą glūdi viename 1936–ųjų Ispanijos kaime, pripažinto meno kūrinių prekeivio namuose, kuriuose jis gyvena kartu su žmona ir dukterimi Olivija Šlios, svajojančia tapti dailininke. Netrukus į jų trapų pasaulį įsiveržia tapytojas, revoliucionierius Izaokas Roblesas ir jo jaunutė sesuo Tereza ir šitai pakeičia jų gyvenimus iš pamatų.

„Mūza" – tai magiškas pasakojimas apie ypatingas asmenybes ir jų troškimus, apie meilę ir apsėdimą, apie autentiškumą ir išdavystes. Apie netikėtus kelius, kuriais istorijos potvyniai ir atoslūgiai neišvengiamai formuoja ir nulemia žmonių likimus.

„Gyvybe trykštantis pasakojimas."
Publishers Weekly

„Galingais potėpiais atkurtos ypatingos ir kasdienės gyvenimo akimirkos."
The FT

Jessie Burton (Džesė Barton) gimė 1982 m. Londone, studijavo Oksfordo universitete ir Karališkojoje centrinėje kalbos ir dramos mokykloje. Devynerius metus dirbo aktore, vėliau pasuko į literatūrą. Tai antrasis autorės romanas, kuris jau spėjo užkopti į pasaulinių bestselerių viršūnes. Leidykla „Baltos lankos" taip pat išleido debiutinį autorės romaną „Miniatiūristas".

Jo Nesbø detektyvų tamsa ir Paulos Hawkins trilerių įtampa

PRIEŠ

Ema Boman saugo paslaptį: jos viršininkas, charizmatiškas ir kontroversiškas verslo magnatas Jesperas Orė paprašė jos rankos. Vienintelė jo sąlyga – kad šitai liktų tik tarp jų.

PO

Prabangiame Jespero Orės užmiesčio name policija randa jaunos moters kūną nukirsta galva. Nužudytosios tapatybė neaiškėja, klaikiai panašus nusikaltimas, įvykdytas prieš dešimtmetį, taip ir liko neišaiškintas, o Jesperas Orė dingo be pėdsako.

Paslaptingiausios metų žmogžudystės tyrėjai policininkas Peteris Lindgrenas ir kriminalinių nusikaltimų psichologė Hanė Lagerlind Šion aklavietėje. Problema dar ir ta, kad jųdviejų santykiai pašliję jau dešimt metų. Nuo tada, kai Peteris paliko Hanę.

Kas yra nužudytoji moteris? Kur dingo Jesperas Orė? Kokių paslapčių turi Ema? Ką slepia Hanė? Kas neduoda ramybės Peteriui? Ir kodėl meilė dažnai yra tokia nenuspėjama? Stokholmą kaustant žiemos šalčiui, Emos, Peterio ir Hanės likimams lemta neišvengiamai susipinti šiurpiame apsėdimo, keršto, beprotybės, žlugusios meilės ir tamsių praeities šešėlių šokyje.


„Šis pasakojimas lėtai ir subtiliai išsiskleidžia į daugiasluoksnį, psichologiškai niuansuotą žmogžudystės tyrimą, kuriame, užuot priartėjus prie tiesos, nuo jos vis labiau tolstama - iki kol ji atskleidžiama visa savo jėga.“
Arne Dahl


Camilla Grebe (Kamila Grebė, g. 1968) – viena žinomiausių Švedijos kriminalinių romanų autorių. Daugelį jų parašė duetu su seserimi, o „Meilužis ir drugys“ yra jos solo debiutas, tarptautiniu mastu jau įvertintas už unikalų literatūrinį balsą skandinavų kriminalinėje literatūroje.

Nedažnai pasitaiko knygų, kurios nusistovėjusias tiesas sudrumsčia, jau žinomą istoriją imdamos pasakoti visai neatpažįstamu balsu. Lietuviškasis Vilniaus pasakojimas žinomas kiekvienam skaitytojui, tačiau knyga Vilnius – savas ir svetimas miesto istoriją nukreipia visai kita, dar neregėta linkme. Ši knyga – tai miesto biografija, tik perteikta ne remiantis Lietuvos istorija, bet tarsi įrašyta įvairiaspalviame Europos žemėlapyje. Vilniaus pasakojimas joje skleidžiasi tarsi keliaujant geografinių atradimų keliu – ir Vilnius prieš mus iškyla lyg svetimas miestas nežinomame krašte. Tokio pasakojimo tikslas turi piligrimystės – asmeninių – siekių, todėl ir knyga visų pirma yra grįžimas į Vilnių: ieškojimas to, kas jame buvo prarasta, užmiršta arba nepastebėta.

Vilnius visada buvo lyg kritinė jungtis tarp įvairių Europos geografinių komponentų, tautų ir religijų. Lietuvos sostinė dažnai apibūdinama kaip tiltas tarp Rytų ir Vakarų, civilizacijos ir laukiniškumo, geografinių paribių ir imperinių sostinių. Miestas visada turėjo daugiau nei vieną tapatybę, kurią ženklina jo vardo polifonija: žydiškas Vilne, lenkiškas Wilno, rusiškas (ir, retkarčiais, netgi prancūziškas) Vilna, vokiškas Wilna, baltarusiškas Vilno ir lietuviškas Vilnius. Kiekvienas miesto pavadinimas iššaukia skirtingas Vilniaus dvasias, sužadina skirtingus jo atsiminimus ir veda skirtingo likimo vaga. Todėl Vilniuje slypinti nežinomybė ir daugiakalbis miesto pasakojimas atveria vartus į istorines platumas, kuriose tarsi viduramžių žemėlapių pakraščiuose tyko nematytos ir nepažįstamos būtybės. Kelionė po Vilnių visada yra klajojimas – susitikimas su neregėtu, nežinomu, fantastiniu pasauliu.