Popierinės knygos be nuolaidų

„Meilė, kova, aistra ir menas – viskas viename."
Elle

Lietingą 1967–ųjų rugpjūčio rytą būsima poetė Odelė Bastijo lipdama akmeniniais Londono Skeltono meno galerijos laiptais pajunta, kaip krūtinėje ima daužytis širdis. Prie durų jos laukia Loris Skotas, vyras, kurį matė tik vienąkart, tačiau taip ir nesugebėjo pamiršti. Po pažastimi jis spaudžia iš motinos paveldėtą nežinomo dailininko paveikslą. Kartu su Odelės viršininke, ekscentriškąja Skeltono kuratore panele Kvik, jie pasineria į paslaptimis ir apgavystėmis išvagotą paveikslo istoriją.

Visa tiesa apie paveikslą glūdi viename 1936–ųjų Ispanijos kaime, pripažinto meno kūrinių prekeivio namuose, kuriuose jis gyvena kartu su žmona ir dukterimi Olivija Šlios, svajojančia tapti dailininke. Netrukus į jų trapų pasaulį įsiveržia tapytojas, revoliucionierius Izaokas Roblesas ir jo jaunutė sesuo Tereza ir šitai pakeičia jų gyvenimus iš pamatų.

„Mūza" – tai magiškas pasakojimas apie ypatingas asmenybes ir jų troškimus, apie meilę ir apsėdimą, apie autentiškumą ir išdavystes. Apie netikėtus kelius, kuriais istorijos potvyniai ir atoslūgiai neišvengiamai formuoja ir nulemia žmonių likimus.

„Gyvybe trykštantis pasakojimas."
Publishers Weekly

„Galingais potėpiais atkurtos ypatingos ir kasdienės gyvenimo akimirkos."
The FT

Jessie Burton (Džesė Barton) gimė 1982 m. Londone, studijavo Oksfordo universitete ir Karališkojoje centrinėje kalbos ir dramos mokykloje. Devynerius metus dirbo aktore, vėliau pasuko į literatūrą. Tai antrasis autorės romanas, kuris jau spėjo užkopti į pasaulinių bestselerių viršūnes. Leidykla „Baltos lankos" taip pat išleido debiutinį autorės romaną „Miniatiūristas".

Jo Nesbø detektyvų tamsa ir Paulos Hawkins trilerių įtampa

PRIEŠ

Ema Boman saugo paslaptį: jos viršininkas, charizmatiškas ir kontroversiškas verslo magnatas Jesperas Orė paprašė jos rankos. Vienintelė jo sąlyga – kad šitai liktų tik tarp jų.

PO

Prabangiame Jespero Orės užmiesčio name policija randa jaunos moters kūną nukirsta galva. Nužudytosios tapatybė neaiškėja, klaikiai panašus nusikaltimas, įvykdytas prieš dešimtmetį, taip ir liko neišaiškintas, o Jesperas Orė dingo be pėdsako.

Paslaptingiausios metų žmogžudystės tyrėjai policininkas Peteris Lindgrenas ir kriminalinių nusikaltimų psichologė Hanė Lagerlind Šion aklavietėje. Problema dar ir ta, kad jųdviejų santykiai pašliję jau dešimt metų. Nuo tada, kai Peteris paliko Hanę.

Kas yra nužudytoji moteris? Kur dingo Jesperas Orė? Kokių paslapčių turi Ema? Ką slepia Hanė? Kas neduoda ramybės Peteriui? Ir kodėl meilė dažnai yra tokia nenuspėjama? Stokholmą kaustant žiemos šalčiui, Emos, Peterio ir Hanės likimams lemta neišvengiamai susipinti šiurpiame apsėdimo, keršto, beprotybės, žlugusios meilės ir tamsių praeities šešėlių šokyje.


„Šis pasakojimas lėtai ir subtiliai išsiskleidžia į daugiasluoksnį, psichologiškai niuansuotą žmogžudystės tyrimą, kuriame, užuot priartėjus prie tiesos, nuo jos vis labiau tolstama - iki kol ji atskleidžiama visa savo jėga.“
Arne Dahl


Camilla Grebe (Kamila Grebė, g. 1968) – viena žinomiausių Švedijos kriminalinių romanų autorių. Daugelį jų parašė duetu su seserimi, o „Meilužis ir drugys“ yra jos solo debiutas, tarptautiniu mastu jau įvertintas už unikalų literatūrinį balsą skandinavų kriminalinėje literatūroje.

Nedažnai pasitaiko knygų, kurios nusistovėjusias tiesas sudrumsčia, jau žinomą istoriją imdamos pasakoti visai neatpažįstamu balsu. Lietuviškasis Vilniaus pasakojimas žinomas kiekvienam skaitytojui, tačiau knyga Vilnius – savas ir svetimas miesto istoriją nukreipia visai kita, dar neregėta linkme. Ši knyga – tai miesto biografija, tik perteikta ne remiantis Lietuvos istorija, bet tarsi įrašyta įvairiaspalviame Europos žemėlapyje. Vilniaus pasakojimas joje skleidžiasi tarsi keliaujant geografinių atradimų keliu – ir Vilnius prieš mus iškyla lyg svetimas miestas nežinomame krašte. Tokio pasakojimo tikslas turi piligrimystės – asmeninių – siekių, todėl ir knyga visų pirma yra grįžimas į Vilnių: ieškojimas to, kas jame buvo prarasta, užmiršta arba nepastebėta.

Vilnius visada buvo lyg kritinė jungtis tarp įvairių Europos geografinių komponentų, tautų ir religijų. Lietuvos sostinė dažnai apibūdinama kaip tiltas tarp Rytų ir Vakarų, civilizacijos ir laukiniškumo, geografinių paribių ir imperinių sostinių. Miestas visada turėjo daugiau nei vieną tapatybę, kurią ženklina jo vardo polifonija: žydiškas Vilne, lenkiškas Wilno, rusiškas (ir, retkarčiais, netgi prancūziškas) Vilna, vokiškas Wilna, baltarusiškas Vilno ir lietuviškas Vilnius. Kiekvienas miesto pavadinimas iššaukia skirtingas Vilniaus dvasias, sužadina skirtingus jo atsiminimus ir veda skirtingo likimo vaga. Todėl Vilniuje slypinti nežinomybė ir daugiakalbis miesto pasakojimas atveria vartus į istorines platumas, kuriose tarsi viduramžių žemėlapių pakraščiuose tyko nematytos ir nepažįstamos būtybės. Kelionė po Vilnių visada yra klajojimas – susitikimas su neregėtu, nežinomu, fantastiniu pasauliu.