Rara

„Bonsai“ ir „Asmeninis medžių gyvenimas“ – dvi čiliečio Alejandro Zambros apysakos, viena kitai paralelios istorijos.

„Bonsai“ pasakoja intensyvią ir skaudžią pirmos meilės istoriją – Chulijaus ir Emilijos, kurių santykiai nuo pat pradžių pažymėti geidulio, išpažinimų, neišardomos bendrystės bei ryškios meilės literatūrai. Ilgainiui Chulijus, pasmerktas nuolatinei rimčiai ir apsišaukėliškumui, įtiki, jog teisingiau leisti laiką tyliai žiūrint, kaip auga bonsas, nei vis klaidžioti pavojingais literatūros takais. Anot paties pasakotojo, tai „lengva istorija, vėliau pasunkėjanti“ – miglota ir svaiginanti, paženklinta netikėto moters pradingimo.

O „Asmeniniame medžių gyvenime“ pasakojama apie Chulianą, savo aštuonmetei įdukrai sekantį pasakas apie kalbančius medžius, kol jo žmona Veronika grįš iš piešimo pamokos. Bėga valandos, ir užslinkus nakčiai Chulianas galvoje kuria įvairias priežasčių ir tikimybių teorijas, mintimis grįžta prie ankstesnių santykių, svarsto apie įdukros Danielos ateitį bei atpasakoja savo ir Veronikos susipažinimo bei draugystės istoriją. „Knyga tęsis tol, kol ji sugrįš arba kol Chulianas įsitikins, kad ji negrįš.“

Abiem istorijomis Zambra griauna pasakotoją ir skaitytoją skiriančią sieną ir įsuka skaitytojus į unikalų emocinį pasaulį, pakibusį tarp praeities ir ateities. Tai minimalistiniais poetiniais potėpiais parašytos istorijos, jungiamos įmantrių naratyvinių vingių, mįslingos autoriaus stilistikos bei melancholiškos tikrovės, siekiančios grąžinti „skaitymo ilgesį, norą susieti paralelinius realybės ir skaitymo pasaulius“.

„Zambra išties yra naujos Čilės literatūros bangos šauklys.“

Marcela Valdes, The Nation

„Nesuklasifikuojamas neįprasto grožio objektas <...> Vienas geriausių pastarųjų metų kūrinių iš Čilės.“

 David Lacalle, Capital

„Zambros sakiniai suverti tarsi perlai, kiekvienas iš jų – tobulas, trapus ir savarankiškas. Dažnai jie stulbinančiai dailūs savo atsargiu nuogumu, kitais kartais – stačiai juokingi.“

Rachel Sugar, New City Lit

Angolos Nepriklausomybės išvakarėse Liuda užsibarikaduoja bute – liksianti čia, už pačios išmūrytos sienos, ateinančius trisdešimt metų. Šalyje vyksta perversmas, politinė santvarka nesyk pasikeičia – buvusi Portugalijos kolonija virsta socialistine respublika, paskui užeina pilietinis karas, galiausiai įsivyrauja taika ir kapitalizmas. O Liuda dienas leidžia maitindamasi daržovėmis ir balandžiais, degina baldus, knygas ir, kad turėtų kuo užsiimti – nuodėguliu rašo dienoraštį ant buto sienų.

Išorinis pasaulis lėtai smelkiasi į Liudos būtį – paskirais sakiniais iš radijo, pokalbio nuotrupomis kaimyniniame bute, nuo persekiotojų sprunkančio vyriškio sumirgusiu šešėliu. Ir laiškeliu, pririštu balandžiui prie kojos. Laikas, einantis užsklęstoje erdvėje, ramina: gali stebėti pasaulį iš už lango, saugiu atstumu – ir dabartis, ir praeitis, ir revoliucionierių žvanginami peiliai, ir paslaptingi deimantai, ir neatšaukiamas įvykis. Kaleidoskopiškoje istorijoje netikėtai susipina kelių veikėjų likimai, nuotykis veja nuotykį, kraują stingdo galios žaidimai ir kaitina pietietiška bravūra, o vieną dieną Liuda susiduria su Sabalu, gatvės vaiku, užsikeberiojusiu jos terason, ir reikalai pakrypsta nauja linkme.

Pirmąkart lietuviškai prabilsiančio José Eduardo Agualusos, žymaus šiuolaikinio Angolos autoriaus, romanas – takaus siužeto, kintančios perspektyvos, taiklių humoro blyksnių, atveriantis smulkiausius laiko ir atminties vingius.

„Agualusa – literatūros meistras ir jautrus empatas, gebantis žavingai atskleisti Liudos gyvenimo istoriją.“

Big Issue

„Agualusos tonas ir literatūriniai žingsniai turi tam tikro lyriško ir poetinio grakštumo, kuris net pačius baisiausius dalykus paverčia pakeliamais.“

Boyd Tonkin, The Independent

„José Eduardo Agualusa magiškai nušviečia Angolos realybę. Žaismingai jungdamas poeziją ir politiką, realybę ir sapniškumą, su tylia ironija jis nupasakoja vingiuotus kelius link meilės, revoliucijos ir pasipriešinimo.“

Bayern 2

„Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ – romanas, pasakojantis apie vieną vokiečių tapytojo Johano Morico Rugendo (1802–1858) gyvenimo tarpsnį. Įkvėpėjo ir mokytojo Aleksandro fon Humbolto siūlymu, jis, lydimas ištikimo draugo Roberto Krauzės, iškeliauja į Lotynų Ameriką, siekdamas parsivežti galybę įsimintinų, Europoje nematytų peizažų eskizų. Ir nors Rugendas iš tiesų ilgainiui tampa vienu reikšmingiausių XIX a. keliautojų- peizažistų, ši knyga nėra menininko biografija – Césaris Aira nuaudžia siurrealią istoriją, kuri sukasi apie pagrindinį Rugendo tikslą – nukeliauti į „mistišką Argentinos tuštumą, tą tašką neaprėpiamose platumose, kur horizontas iš visų pusių plyti vienodu atstumu“.

Vokietis, įsitikinęs, kad tik tose platybėse galės pasisemti įkvėpimo naujai meno krypčiai, pasiryžta kelionei po Naująjį pasaulį, tiek pat vaizdingą, kiek atšiaurų ir audringą. Įspūdingose Argentinos vietovėse karaliauja indėnai, primityviai nuožmūs ir nenuspėjami, jų netikėti antpuoliai užklumpa kaip taifūnai, kuriuos abu tapytojai svajoja įamžinti. Tačiau keistojo nutikimo priežastis – ne indėnai, o oras – pampose taip pat nenuspėjamas ir kartais negailestingas. Šis nutikimas monstriškai pakeičia Rugendo gyvenimą ir išvaizdą, bet sykiu padeda rasti ilgai ieškotą, naują kūrybos būdą.

Vieno unikaliausių Argentinos rašytojų papasakotas Nutikimas poetiškai ir filosofiškai tyrinėja santykius tarp meno ir realybės, monstriškumo ir žmogiškumo, bet visų svarbiausia – žmogiškosios patirties ribas. Tai viena tų istorijų, kurios, nors ir trumpos, atmintyje išlieka ilgam.

Pirmiausia, ką išgirsta devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi, gavusi puošnų klausymo ragelį dovanų, – tai šeimynykščius, planuojančius ją iškelti į senelių namus. Tačiau šis pensionatas neįprastas: aplink stovi iglu, bato, torto ir kitų keisčiausių formų namukai senoliams, viskam vadovauja griežtas daktaras Gambitas, įtikėjęs iškreipto krikščioniško mokymo galia, o valgomajame virš stalo kabo paslaptingas Abatės paveikslas, kuris kartais, rodos, atgyja ir merkia Marianai akį. Nors bedantė ir be ragelio beveik kurčia, Mariana, susidomėjusi Abatės istorija, netikėtai atsiduria keistų, nepaaiškinamų, mįslinga žmogžudyste prasidėjusių įvykių sūkuryje, kur figūruoja Bičių Karalienė ir Šventasis Gralis, veriasi vartai į požemių pasaulį.

„Klausymo ragelis“ – fantastiškas, žaismingas, anarchistiškas ir ekscentriškas romanas, parašytas vienos ryškiausių XX a. menininkių, siurrealistės Leonoros Carrington. Kaip ir autorės tapyba, šis kūrinys pasižymi vaizdų intensyvumu, subtiliu humoru ir nuotykingu, alchemišku siurrealistiškumu. Tai kultinė, nepaprastos sėkmės sulaukusi knyga, XX a. keistosios literatūros žanro klasika, tekstas, dažnai vadinamas okultiniu „Alisos Stebuklų šalyje“ dvyniu.

Šiame leidime romaną palydi puiki škotų prozininkės Ali Smith įžanga.

„„Klausymo ragelio“ neįmanoma kategorizuoti. Nuo pat pirmo sakinio pakliūname į iš pažiūros darnią visatą, valdomą unikalių, savo pačios dėsnių. Tokiu būdu knyga gali nerimastingai komentuoti apie dalykus, dėl kurių nenustojame abejoti.“

 Olga Tokarczuk

„„Klausymo ragelis“ išsiskiria kaip kažkas išties radikalaus, ardantis ne tik mūsų laiko ir erdvės lūkesčius, bet ir sąmonės bei jos ribų… Protą plakantis šedevras, praturtintas Carrington humoro, vaizduotės ir įtampos kūrimo sugebėjimais.“

Blake Butler, The New York Times

„Carrington, atskleisdama savo gryniausius ekscentriškumus, „Klausymo ragelyje“ išryškina ardomąją moteriškumo galią ir tam pasitelkia daugiau aistringos vaizduotės nei beveik bet kuris kitas XX a. rašytojas.“

Brady Brickner-Wood

Paskutinė metų diena Buenos Airėse statomame daugiabutyje.

Ryte būsimieji butų savininkai, lydimi krykštaujančių vaikų, architekto ir interjero dekoratorių, apžiūrinėja erdves, kol statybininkai pluša. O laikinoje priebėgoje ant stogo gyvenančio sargo Raulio Vinjaso šeima ruošiasi Naujųjų metų šventei.

Dienai bėgant, aplinkui vis pasirodo kalkėmis aplipę sklandantys nuogi vaiduokliai – keistos, ne visiems matomos būtybės, klajojančios po tuščią, neužbaigtą pastatą, taip pat susiruošusios švęsti. Subtiliai nušviečiant vis skirtingų veikėjų kasdienes veiklas, pasakojime galiausiai apsistojama prie Vinjaso įdukros Patrės – ji vienintelė domisi bekūnėmis būtybėmis.

Ši istorija pilna intarpų ir nukrypimų, kuriais unikalusis argentiniečių rašytojas Césaris Aira įterpia svarstymus apie literatūrą, architektūrą, antropologiją, seksualumą, gyvenimą ir mirtį. „Vaiduokliai“ (1990) – autentiškas kūrinys, nuaustas iš daugybės perspektyvų, atmosferiško pasakojimo, humoro blyksnių ir gotikinių motyvų.

„Markovaldas“ – impulsyvus, nepraktiškas, melancholiškas svajoklis, didmiesčio fabriko darbuotojas, didelės šeimos, kuriai dažnai tenka kęsti alkį, tėvas. Regis, jis vienintelis visame mieste pastebi mažus gamtos stebuklus, kurie be paliovos patenka į jo akiratį, užgoždami blankią kasdienybę, nuolat apsunkinamą skolų, skurdo ir pilkumos. Klaidžiojantį po miestą ir ieškantį besimainančių metų laikų ženklų Markovaldą vis ištinka koks netikėtas nuotykis: tai jis sugautomis vapsvomis ima gydyti kaimynus, tai nuseka paskui benamę katę iki dangoraižių supamos, visų miesto kačių buveine tapusios lūšnos ar, norėdamas palaistyti augalą, mopedu lekia per miestą, bandydamas pasivyti lietų. Nors Markovaldo avantiūros ne visuomet baigiasi taip, kaip jam norėtųsi, o trokštama gamtos idilė dažnai neatitinka lūkesčių, jis išlieka donkichotiškai tvirtas, čapliniškai nepalaužiamas, naiviai tikintis, kad kitas jo projektas pagaliau bus sėkmingas.

Legendinio italų prozininko Italo Calvino apsakymai, atspindintys ypatingą Italijos pokario sociopolitinį kontekstą, buvo sukurti šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tačiau jie yra tokie pat aktualūs, reikšmingi ir šiandien. Apsakymų rinkinys „Markovaldas“ – tai dvidešimt šiltai, žavingai nuoširdžiai, su švelnia ironija papasakotų istorijų apie nepamirštamą veikėją, kuris, į pasaulį žvelgdamas unikaliai poetišku žvilgsniu, ieško gražesnio gyvenimo – spalvingo, gyvo, pripildyto fantastikos trupinių, praturtinančių kasdienybę.

„Nematomi miestai“ – tai keliautojo vizionieriaus Marko Polo pasakojimai totorių imperatoriui Kublai Chanui. Melancholiškasis imperatorius, suvokęs, kad beribė jo galybė nesustabdys imperijos garmėjimo į pragaištį, žaidžia šachmatais su pasaulio tyrinėtoju ir klausosi jo istorijų apie neregėtus miestus: Armilą, kuri primena miestą, sudarytą tik iš vamzdynų, išsiraizgiusių ten, kur turėtų stovėti namai; Oktaviją, miestą-voratinklį, pakibusį virš bedugnės; Teklą, be perstojo statomą, kad tik nepradėtų griūti; arba Andriją, taip tobulai atkartojančią dangaus kūnų išsidėstymą, kad bet koks pakitimas mieste lemia naujoves tarp žvaigždžių. Ir begales kitų miestų, neįmanomų ir, rodos, galinčių egzistuoti tik sapnuose.

Labiausiai Marką Polą domina priežastys, dėl kurių žmonės susitelkia į miestus, visad talpinančius ne tik gyventojus, bet ir jų atsiminimus, troškimus, idėjas ir istorijas. Tad jo kelionių atpasakojimai tampa alegorijomis ir apmąstymais apie kultūrą, kalbą, laiką, atmintį, mirtį ir, visų svarbiausia, žmogiškąją gyvenimo patirtį, kuri lyg siūlas sujungia istoriją ir fantastiką, meną ir kasdienybę, tai, kas archajiška, ir tai, kas futuristiška.

Šis iš pasakojimų apie sapniškus miestus ir dviejų didžių mąstytojų pokalbio sudarytas romanas – poetiška legendinio italų prozininko Italo Calvino duoklė beribei vaizduotei ir žmonių bei miestų slėpiniams.

„Miestai, lygiai kaip sapnas, sukurti iš troškimų ir baimių, nors jų diskurso gija paslaptinga, taisyklės kvailos, o perspektyvos apgaulingos, ir kiekvienas daiktas juose slepia kažin ką kita.“

Santjage, Čilėje, 10-uoju dešimtmečiu penkiolikmečiai Gonsalas ir Karla slapčia flirtuoja, slėpdamiesi po vienu ponču nuo Karlos mamos, ateinančios patikrinti, kaip jiems sekasi žiūrėti serialą. Gonsalas svajoja tapti poetu ir, jiedviem išsiskyrus, siuntinėja Karlai trumpus, nerangius meilės eilėraštukus. Po devynerių metų jie netikėtai susitinka ir vėl įsižiebia draugystė, tik šįkart kitokia: Gonsalas tampa įtėviu šešiamečiam Visentui, tuo metu priklausomam nuo kačių ėdalo.

„Čilės poetas“ seka banguojančius Gonsalo, savo gyvenimą siejančio su poezija, ir Karlos, besimokančios į pasaulį žvelgti fotoaparato akimi, santykius, paskui – Visentą, užaugusį ir iš įtėvio perėmusį meilę eilėraščiams. Sulaukęs aštuoniolikos, Visentas sutinka jauną amerikiečių žurnalistę Priu, susidomėjusią gausia ir kiek kvaištelėjusia Čilės poezijos scena ir pasišovusia pakalbinti įvairiausio plauko poetus ir poetes – įžvalgius, juokingus, savotiškus ir taip pat sudarančius tam tikrą keistą šeimą.

Šiame romane vienas žymiausių Čilės rašytojų Alejandro Zambra pasitelkdamas keturis itin tikrovei artimus veikėjus švelniai, komiškai, bet ir su aistra nagrinėja kartų skirtumus, šiuolaikinio vyriškumo ir tėvystės labirintus, nenuspėjamus momentus, sudaužančius ar, priešingai, sujungiančius poras, stebuklingą skaitymo ir rašymo patirtį. „Čilės poetas“ – romanas apie neįprastų formų šeimas, į vienį jungiamas meilės ir žmonių, ieškančių pritapimo, grožio, tiesos ir prasmės.

„Jo gudri ironija, jo lengvabūdiška, tačiau galinga proza, jo dovana užfiksuoti gyvenimą, pro mus praslenkantį, tačiau niekad nepagaunamą – visa tai, ką Zambra buvo naudojęs savo apysakose ir apsakymuose išsprogsta gyvybingumu „Čilės poete“.“

Samantha Schweblin

„Jei kiekvienas Zambros kūrinys buvo paremtas tam tikru tonu (švelnumas viename, humoras – kitame, eksperimentacija čia, melancholija – ten), tuomet "Čilės poetas" yra viso to junginys.“

Mauro Libertella

„Zambra yra užsitarnavęs autofikcijos alchemiko reputaciją – menininko, kuris vietoj bukinančių kasdienybės detalių kartojimo, kasdienybę įsiuva į meną.“

Vulture

„Šešėlis aš svirbelio, pražudys / Lange jį žydro tolio atspindys“ – šiais žodžiais prasideda 999 eilučių poema, parašyta fikcinio, atsiskyrėliško amerikiečių poeto Džono Šeido. Tūkstantosios savo poetinio „magnum opus“ eilutės sukurti jis nespėjo, nes buvo mirtinai pašautas žudiko. Knygoje šią poemą įrėmina Šeido redaktoriaus, bičiulio ir kvaištelėjusio akademiko Čarlzo Kinboto parašyta įžanga, komentarai ir jo sudaryta rodyklė. Savo ekscentriškais paaiškinimais, kuriuose literatūrinė analizė pinasi su gandais, pramanais ir nostalgiškais nukrypimais, Kinbotas siekia skaitytojui pateikti, jo manymu, teisingiausią poemos interpretaciją. Tačiau kiekvienu komentaru Kinbotas, laikantis save didžiausiu Šeido gerbėju, ardo poetinę tikrovę, supindamas ją su savo paties istorijomis apie gimtąją, rūke paskendusią šalį – Zemblą ir nutrūktgalviškus karaliaus Karolio bei jį sekančio žudiko Graduso nuotykius. Ilgainiui šie du pasauliai susitinka ir mįslingos Šeido mirties aplinkybės ima aiškėti.

„Blyški ugnis“ – įmantrus, tragikomiškas, neįtikėtinai išradingas prozos meistro Vladimiro Nabokovo romanas, vienas ryškiausių XX a. literatūros šedevrų. Švelni, autobiografiška, bet sykiu ir metafiziška Šeido poema kartu su vis beprotiškesniais Kinboto komentarais susiraizgo į meistriškai sukonstruotą detektyvo ir akademizmo parodiją. Tai aukščiausios klasės literatūrinis labirintas, pripildytas šešėlių ir atspindžių, vingriai nagrinėjantis išmonės ir pamišimo, fikcijos ir realybės, laikinumo ir amžinybės kovas.

„Kai liaujamės suprasti pasaulį“ – greito tempo, horizontus plečiantis literatūrinis kūrinys, kurio šerdis – tykūs ar kaip tik pribloškiantys mokslo istorijos momentai, pažymėti ieškojimų, bandymų ar eksperimentų, reikšmingai pakeitusių mūsų pasaulio supratimą.

Albertas Einsteinas perskaito laišką, išsiųstą iš Rytų fronto apkasų Pirmojo pasaulinio karo metais, ir nustemba ten radęs jo reliatyvumo teorijos sprendinius. „Prūsiškasis mėlis“ – pirmasis modernus sintetinis pigmentas, sukurtas XVIII a. alchemiko, siekusio atrasti nemirtingumo eliksyrą, – Fritzo Haberio rankose tampa ir žmonijos išgelbėjimo įrankiu, ir žiauriausiu nacių ginklu. Į abstrakcijas paniręs matematikas Alexanderis Grothendieckas sudegina savo formules, norėdamas apsaugoti žmoniją nuo jų destruktyvaus potencialo. Werneris Heisenbergas, apimtas epifaniškos beprotybės, Helgolando saloje sukuria kvantinės mechanikos apmatus, lėmusius atominių bombų atsiradimą.

Tai literatūra, tyrinėjanti mokslą, mokslas tampantis literatūra, įspūdingas grožinės ir negrožinės literatūros hibridas. Šiuolaikinis Čilės autorius Benjamínas Labatutas šiose penkiose keistose ir sykiu užburiančiose istorijose nagrinėja plonytę ribą tarp genialumo ir pamišimo, visus atradimus lydinčią begalinę maniją, žmogiškąją puikybę ir dviprasmišką mokslo galią, gebančią tiek kurti, tiek naikinti. Šiuose puslapiuose – preciziškai parašyti įtraukiantys pasakojimai apie galingą vaizduotę, reikalingą, kad suvoktum tai, kas nesuvokiama, ir tuos lemtingus akimirksnius, kai liaujamės suprasti pasaulį.

„Galbūt kai kurie iš mūsų bus girdėję apie Schrödingerio katę ar Heisenbergo neapibrėžtumo principą, tačiau grynasis šių idėjų ir jų sumąstytojų įžūlumas, jų absoliuti beprotybė dar niekada, bent mano patirty, nebuvo taip vaizdingai ir bauginančiai perteikti, kaip šioje, trumpoje, žvėriškoje ir nuostabioje knygoje.“

Philip Pullman

„Tamsus, bet svaiginantis kūrinys... Labatutas parodo nepalaužiamą ryšį tarp siaubo ir grožio, to, kas gyvenimą kuria ir kas jį naikina... Ši knyga – paveiki ir eruditiška – užsispyrusiai jungia mokslo atradimų stebuklus su istorijos žiaurumais.“

Sam Sacks, The Wall Street Journal

„Labatuto knyga mums siūlo išdailintą, eretišką ir ypatingai įtraukiančią personalijų ir jų kūrybiškos beprotybės, lėmusios vienus svarbiausių XX a. mokslo atradimus, istoriją. Labatuto tema – visa ryjantis žmogiškasis noras atrasti ir jame slypintys pavojai.“

Publishers' Weekly