Dorotė Kaliban – vieniša. Gyvena pustuščiame priemiestyje, vyras jai neištikimas, o geriausia draugė yra priklausoma nuo alkoholio. Kaip ir kiekvieną rytą, atsisveikinusi su į darbą išeinančiu vyru, Dorotė imasi namų ruošos darbų, fone įjungusi radiją – vienintelį ištikimą palydovą, per kurį pastaruoju metu ji ėmė girdėti specialius, jai asmeniškai skirtus pranešimus, kartais prasidedančius guodžiančiu kreipiniu „nesijaudink, Dorote“. Tačiau šįkart paskelbiama sensacinga žinia apie iš Okeanografinių tyrimų instituto pabėgusį pavojingą monstrą. Tą patį vakarą jis, kaip tyčia, įsliūkina į Dorotės virtuvę prašydamas maisto ir pagalbos. Taip prasideda netikėtas ir aistringas romanas tarp namų šeimininkės Dorotės, pernelyg nelaimingos, kad skirtųsi, prislėgtos viena po kitos ją ištikusių netekčių, sustingdytos tylaus pasidavimo, ir Lario – raumeningo, bet švelnaus varliažmogio, mielai iškeitusio mokslinio racionalumo brutalumą į pagalbą Dorotei ruošiantis namuose.
Kritikų lyginta su „King Kongu“, Edgaro Allano Poe istorijomis ir Davido Lyncho filmais, „Ponia Kaliban“ (1982) – atgimimą išgyvenantis XX a. amerikiečių literatūros perlas. Tyliu tragizmu, lengvu siurrealizmu ir neįprastu žavesiu persmelktame Rachel Ingalls romane kalbama apie vienišumą, meilę ir socialines konvencijas, kartu sugretinant gilų, tamsų, namuose tvyrantį beviltiškumo jausmą ir viską apverčiantį fantastiškumą.
„Ponia Ingalls yra įgudusi romanų ir apsakymų rašytoja, o jos perfor-mancai nepaprastai meistriški, primenantys geriausius kino trilerius.“
Ursula K. Le Guin, The New York Times
„Man labai patiko Ponia Kaliban. Tokia vikri ir paprasta proza, tokia šmaikščiai atsitiktinė fantastika, bet atsiverianti į gilų moterišką liūdesį, kuris priverčia mus stabtelėti. Nepriekaištinga istorija, parašyta gražiai nuo pirmos iki paskutinės pastraipos.“
John Updike
„Nors parašytas prieš keturiasdešimt metų, savo tempu, keistumu ir romantiškumu pranoksta viską, kas rašoma šiandien.“
Marlon James, The Amazon Book Review
XXII amžius, kosmoso tolybės. Šešiatūkstantojo laivo įgulą sudaro žmonės ir žmogonai, vieni – gimę ir mirsiantys, kiti – sukurti ir nemirtingi. Įprastinė laivo rutina ima trūkinėti, kai iš Naujai Atrastosios planetos parsigabenama keistų kitakilmių objektų. Objektai ima veikti ir žmones, ir žmogonus, sukelia norą rūpintis jais, neįprastus juslinius potyrius, šilumos ir intymumo ilgesį ir nostalgiją Žemei, vienų matytai, kitų – ne. Kai abiejų grupių nariai pradeda kvestionuoti gyvenimą, darbą, mirtį ir nemirtingumą, įvykiai laive darosi nekontroliuojami.
Šiuolaikinės danų autorės Olgos Ravn knygą sudaro objektų poveikį darbui tyrusio Komiteto surinkti 99 įgulos narių liudijimai, persmelkti įvairiausio ilgesio ir suskambantys nelyg keistas, jaudinantis choras, judantis neišvengiamos tragedijos link. Kritikuodamas darbo valdomą gyvenimą ir produktyvumo logiką, romanas „Darbuotojai“ jautriai ir šiurpiai narsto, ką emociškai ar ontologiškai reiškia būti žmogumi.
„Viskas, ko ieškau romane. Buvau pakerėtas nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Keistas, gražus, giliai protingas ir provokuojantis žmogiškumo tyrimas. „Darbuotojai“ yra nerimastingai genialus kūrinys.“
Max Porter
„Skaudžiai graži mozaika apie trapius veikėjus, kurie bando tramdyti savo ilgesį, skausmą ir susvetimėjimą.“
Publishers Weekly
„„Darbuotojai“ – tai ne tik nerimą kelianti kosminė opera, bet ir įžūli korporacijų slengo ir vėlyvojo kapitalizmo darbovietės satyra bei patraukliai abstraktus tyrimas apie tai, ką reiškia būti žmogumi.“
Justine Jordan, The Guardian
„Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ – romanas, pasakojantis apie vieną vokiečių tapytojo Johano Morico Rugendo (1802–1858) gyvenimo tarpsnį. Įkvėpėjo ir mokytojo Aleksandro fon Humbolto siūlymu, jis, lydimas ištikimo draugo Roberto Krauzės, iškeliauja į Lotynų Ameriką, siekdamas parsivežti galybę įsimintinų, Europoje nematytų peizažų eskizų. Ir nors Rugendas iš tiesų ilgainiui tampa vienu reikšmingiausių XIX a. keliautojų- peizažistų, ši knyga nėra menininko biografija – Césaris Aira nuaudžia siurrealią istoriją, kuri sukasi apie pagrindinį Rugendo tikslą – nukeliauti į „mistišką Argentinos tuštumą, tą tašką neaprėpiamose platumose, kur horizontas iš visų pusių plyti vienodu atstumu“.
Vokietis, įsitikinęs, kad tik tose platybėse galės pasisemti įkvėpimo naujai meno krypčiai, pasiryžta kelionei po Naująjį pasaulį, tiek pat vaizdingą, kiek atšiaurų ir audringą. Įspūdingose Argentinos vietovėse karaliauja indėnai, primityviai nuožmūs ir nenuspėjami, jų netikėti antpuoliai užklumpa kaip taifūnai, kuriuos abu tapytojai svajoja įamžinti. Tačiau keistojo nutikimo priežastis – ne indėnai, o oras – pampose taip pat nenuspėjamas ir kartais negailestingas. Šis nutikimas monstriškai pakeičia Rugendo gyvenimą ir išvaizdą, bet sykiu padeda rasti ilgai ieškotą, naują kūrybos būdą.
Vieno unikaliausių Argentinos rašytojų papasakotas Nutikimas poetiškai ir filosofiškai tyrinėja santykius tarp meno ir realybės, monstriškumo ir žmogiškumo, bet visų svarbiausia – žmogiškosios patirties ribas. Tai viena tų istorijų, kurios, nors ir trumpos, atmintyje išlieka ilgam.
Angolos Nepriklausomybės išvakarėse Liuda užsibarikaduoja bute – liksianti čia, už pačios išmūrytos sienos, ateinančius trisdešimt metų. Šalyje vyksta perversmas, politinė santvarka nesyk pasikeičia – buvusi Portugalijos kolonija virsta socialistine respublika, paskui užeina pilietinis karas, galiausiai įsivyrauja taika ir kapitalizmas. O Liuda dienas leidžia maitindamasi daržovėmis ir balandžiais, degina baldus, knygas ir, kad turėtų kuo užsiimti – nuodėguliu rašo dienoraštį ant buto sienų.
Išorinis pasaulis lėtai smelkiasi į Liudos būtį – paskirais sakiniais iš radijo, pokalbio nuotrupomis kaimyniniame bute, nuo persekiotojų sprunkančio vyriškio sumirgusiu šešėliu. Ir laiškeliu, pririštu balandžiui prie kojos. Laikas, einantis užsklęstoje erdvėje, ramina: gali stebėti pasaulį iš už lango, saugiu atstumu – ir dabartis, ir praeitis, ir revoliucionierių žvanginami peiliai, ir paslaptingi deimantai, ir neatšaukiamas įvykis. Kaleidoskopiškoje istorijoje netikėtai susipina kelių veikėjų likimai, nuotykis veja nuotykį, kraują stingdo galios žaidimai ir kaitina pietietiška bravūra, o vieną dieną Liuda susiduria su Sabalu, gatvės vaiku, užsikeberiojusiu jos terason, ir reikalai pakrypsta nauja linkme.
Pirmąkart lietuviškai prabilsiančio José Eduardo Agualusos, žymaus šiuolaikinio Angolos autoriaus, romanas – takaus siužeto, kintančios perspektyvos, taiklių humoro blyksnių, atveriantis smulkiausius laiko ir atminties vingius.
„Agualusa – literatūros meistras ir jautrus empatas, gebantis žavingai atskleisti Liudos gyvenimo istoriją.“
Big Issue
„Agualusos tonas ir literatūriniai žingsniai turi tam tikro lyriško ir poetinio grakštumo, kuris net pačius baisiausius dalykus paverčia pakeliamais.“
Boyd Tonkin, The Independent
„José Eduardo Agualusa magiškai nušviečia Angolos realybę. Žaismingai jungdamas poeziją ir politiką, realybę ir sapniškumą, su tylia ironija jis nupasakoja vingiuotus kelius link meilės, revoliucijos ir pasipriešinimo.“
Bayern 2
Pirmiausia, ką išgirsta devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi, gavusi puošnų klausymo ragelį dovanų, – tai šeimynykščius, planuojančius ją iškelti į senelių namus. Tačiau šis pensionatas neįprastas: aplink stovi iglu, bato, torto ir kitų keisčiausių formų namukai senoliams, viskam vadovauja griežtas daktaras Gambitas, įtikėjęs iškreipto krikščioniško mokymo galia, o valgomajame virš stalo kabo paslaptingas Abatės paveikslas, kuris kartais, rodos, atgyja ir merkia Marianai akį. Nors bedantė ir be ragelio beveik kurčia, Mariana, susidomėjusi Abatės istorija, netikėtai atsiduria keistų, nepaaiškinamų, mįslinga žmogžudyste prasidėjusių įvykių sūkuryje, kur figūruoja Bičių Karalienė ir Šventasis Gralis, veriasi vartai į požemių pasaulį.
„Klausymo ragelis“ – fantastiškas, žaismingas, anarchistiškas ir ekscentriškas romanas, parašytas vienos ryškiausių XX a. menininkių, siurrealistės Leonoros Carrington. Kaip ir autorės tapyba, šis kūrinys pasižymi vaizdų intensyvumu, subtiliu humoru ir nuotykingu, alchemišku siurrealistiškumu. Tai kultinė, nepaprastos sėkmės sulaukusi knyga, XX a. keistosios literatūros žanro klasika, tekstas, dažnai vadinamas okultiniu „Alisos Stebuklų šalyje“ dvyniu.
Šiame leidime romaną palydi puiki škotų prozininkės Ali Smith įžanga.
„„Klausymo ragelio“ neįmanoma kategorizuoti. Nuo pat pirmo sakinio pakliūname į iš pažiūros darnią visatą, valdomą unikalių, savo pačios dėsnių. Tokiu būdu knyga gali nerimastingai komentuoti apie dalykus, dėl kurių nenustojame abejoti.“
Olga Tokarczuk
„„Klausymo ragelis“ išsiskiria kaip kažkas išties radikalaus, ardantis ne tik mūsų laiko ir erdvės lūkesčius, bet ir sąmonės bei jos ribų… Protą plakantis šedevras, praturtintas Carrington humoro, vaizduotės ir įtampos kūrimo sugebėjimais.“
Blake Butler, The New York Times
„Carrington, atskleisdama savo gryniausius ekscentriškumus, „Klausymo ragelyje“ išryškina ardomąją moteriškumo galią ir tam pasitelkia daugiau aistringos vaizduotės nei beveik bet kuris kitas XX a. rašytojas.“
Brady Brickner-Wood
Paskutinė metų diena Buenos Airėse statomame daugiabutyje.
Ryte būsimieji butų savininkai, lydimi krykštaujančių vaikų, architekto ir interjero dekoratorių, apžiūrinėja erdves, kol statybininkai pluša. O laikinoje priebėgoje ant stogo gyvenančio sargo Raulio Vinjaso šeima ruošiasi Naujųjų metų šventei.
Dienai bėgant, aplinkui vis pasirodo kalkėmis aplipę sklandantys nuogi vaiduokliai – keistos, ne visiems matomos būtybės, klajojančios po tuščią, neužbaigtą pastatą, taip pat susiruošusios švęsti. Subtiliai nušviečiant vis skirtingų veikėjų kasdienes veiklas, pasakojime galiausiai apsistojama prie Vinjaso įdukros Patrės – ji vienintelė domisi bekūnėmis būtybėmis.
Ši istorija pilna intarpų ir nukrypimų, kuriais unikalusis argentiniečių rašytojas Césaris Aira įterpia svarstymus apie literatūrą, architektūrą, antropologiją, seksualumą, gyvenimą ir mirtį. „Vaiduokliai“ (1990) – autentiškas kūrinys, nuaustas iš daugybės perspektyvų, atmosferiško pasakojimo, humoro blyksnių ir gotikinių motyvų.
„Bonsai“ ir „Asmeninis medžių gyvenimas“ – dvi čiliečio Alejandro Zambros apysakos, viena kitai paralelios istorijos.
„Bonsai“ pasakoja intensyvią ir skaudžią pirmos meilės istoriją – Chulijaus ir Emilijos, kurių santykiai nuo pat pradžių pažymėti geidulio, išpažinimų, neišardomos bendrystės bei ryškios meilės literatūrai. Ilgainiui Chulijus, pasmerktas nuolatinei rimčiai ir apsišaukėliškumui, įtiki, jog teisingiau leisti laiką tyliai žiūrint, kaip auga bonsas, nei vis klaidžioti pavojingais literatūros takais. Anot paties pasakotojo, tai „lengva istorija, vėliau pasunkėjanti“ – miglota ir svaiginanti, paženklinta netikėto moters pradingimo.
O „Asmeniniame medžių gyvenime“ pasakojama apie Chulianą, savo aštuonmetei įdukrai sekantį pasakas apie kalbančius medžius, kol jo žmona Veronika grįš iš piešimo pamokos. Bėga valandos, ir užslinkus nakčiai Chulianas galvoje kuria įvairias priežasčių ir tikimybių teorijas, mintimis grįžta prie ankstesnių santykių, svarsto apie įdukros Danielos ateitį bei atpasakoja savo ir Veronikos susipažinimo bei draugystės istoriją. „Knyga tęsis tol, kol ji sugrįš arba kol Chulianas įsitikins, kad ji negrįš.“
Abiem istorijomis Zambra griauna pasakotoją ir skaitytoją skiriančią sieną ir įsuka skaitytojus į unikalų emocinį pasaulį, pakibusį tarp praeities ir ateities. Tai minimalistiniais poetiniais potėpiais parašytos istorijos, jungiamos įmantrių naratyvinių vingių, mįslingos autoriaus stilistikos bei melancholiškos tikrovės, siekiančios grąžinti „skaitymo ilgesį, norą susieti paralelinius realybės ir skaitymo pasaulius“.
„Zambra išties yra naujos Čilės literatūros bangos šauklys.“
Marcela Valdes, The Nation
„Nesuklasifikuojamas neįprasto grožio objektas <...> Vienas geriausių pastarųjų metų kūrinių iš Čilės.“
David Lacalle, Capital
„Zambros sakiniai suverti tarsi perlai, kiekvienas iš jų – tobulas, trapus ir savarankiškas. Dažnai jie stulbinančiai dailūs savo atsargiu nuogumu, kitais kartais – stačiai juokingi.“
Rachel Sugar, New City Lit
Davidas Fosteris Wallace’as – amerikiečių prozos legenda, vienas svarbiausių savo kartos jav autorių, o „Užmarštis“ (2004) – aštuonių jo apsakymų rinkinys bei puiki įžanga į unikalią Wallace’o kūrybą.
Apsakyme „Dvasia nėra žaizdras“ per klasėje užsisvajojusio vaiko mintis skleidžiasi beviltiškas tėvo liūdesys, o tuo pat metu jo mokytojas patiria viešą ir siaubingą psichologinę krizę. „Kančios kanale“ tyrinėjamos meno ir sensacingumo peripetijos, kuriose nardo glamūrinio žurnalo redaktoriai, pasaulinės tragedijos išvakarėse rašantys straipsnį apie anatomiškai neįmanomas, tačiau vieno žmogaus kūno gaminamas skulptūras. „Užmarštis“ nagrinėja blėstančios meilės skausmą iš vyro, įsitikinusio, jog jo žmona haliucinuoja jo knarkimą, perspektyvos, o „Sename gerame neone“ regime klaikiai realistišką šiuolaikinio vyro, įsipainiojusio į filosofinį galvosūkį, ar gali žmogus turėti autentišką būtį, portretą.
Stilistiškai įmantrūs, avangardiški, išradingi, šie apsakymai kuria pasaulius-labirintus, kuriuose gryniausias, nuogiausias žmogiškumas ir empatija susiduria su absurdiškomis situacijomis ir juoduoju humoru. Wallace’as, tituluojamas „šiuolaikinės sąmonės etnografu“, chirurginio tikslumo įžvalgomis ir lėtu, realistišku sąmonės srautu narsto unikalias dabarties atplaišas, čia pat bandydamas užgriebti universalias, „didžiąsias“ psichologines, emocines ir socialines problemas: žlungančius gyvenimus, nepasiekiamą artumą, žmonių savinaiką ir išgyvenimą. „Užmarštis“ – apsakymų rinkinys, kupinas nepagražintos, kartais – paprastos, kitąkart – stačiai komiškos ar kaip tik liūdnai tragiškos šiuolaikinės tikrovės.
„Aukščiausios klasės žodžio kalvis <...> Wallace'as – bebaimis ir be proto išmoningas, o nuotykiui pasiryžęs skaitytojas, nuseksiantis labirintiškas jo naratyvų gijas – matrioškas matrioškose – bus apdovanotas, paprasčiausiai, vienu puikiausių stilių šiuolaikinėje literatūroje.“
Corey Mesler, Memphis Flyer
„Joks kitas ammerikiečių autorius nėra šitaip stropiai – ir juokingai – atvaizdavęs nesustabdomų disfunkcinių čiauškalų, lindinčių mūsų galvose ir apsimetančių racionaliomis mintimis. <...> Su Užmarštimi Wallace'as pražysta kaip giliai meniškos darnos rašytojas.“
Bob Wake, Culture Vulture
„Net ir kuklesnėse vietose, Wallace'o kūryba – epinis modernizmas: milžiniški naratyvai, absurdiškas, beketiškas humoras ir mokslinės fantastikos lygio idėjos – visa tai perteikta lėtu, realistiniu sąmonės srautu.“
Joel Stine, Time
„Markovaldas“ – impulsyvus, nepraktiškas, melancholiškas svajoklis, didmiesčio fabriko darbuotojas, didelės šeimos, kuriai dažnai tenka kęsti alkį, tėvas. Regis, jis vienintelis visame mieste pastebi mažus gamtos stebuklus, kurie be paliovos patenka į jo akiratį, užgoždami blankią kasdienybę, nuolat apsunkinamą skolų, skurdo ir pilkumos. Klaidžiojantį po miestą ir ieškantį besimainančių metų laikų ženklų Markovaldą vis ištinka koks netikėtas nuotykis: tai jis sugautomis vapsvomis ima gydyti kaimynus, tai nuseka paskui benamę katę iki dangoraižių supamos, visų miesto kačių buveine tapusios lūšnos ar, norėdamas palaistyti augalą, mopedu lekia per miestą, bandydamas pasivyti lietų. Nors Markovaldo avantiūros ne visuomet baigiasi taip, kaip jam norėtųsi, o trokštama gamtos idilė dažnai neatitinka lūkesčių, jis išlieka donkichotiškai tvirtas, čapliniškai nepalaužiamas, naiviai tikintis, kad kitas jo projektas pagaliau bus sėkmingas.
Legendinio italų prozininko Italo Calvino apsakymai, atspindintys ypatingą Italijos pokario sociopolitinį kontekstą, buvo sukurti šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tačiau jie yra tokie pat aktualūs, reikšmingi ir šiandien. Apsakymų rinkinys „Markovaldas“ – tai dvidešimt šiltai, žavingai nuoširdžiai, su švelnia ironija papasakotų istorijų apie nepamirštamą veikėją, kuris, į pasaulį žvelgdamas unikaliai poetišku žvilgsniu, ieško gražesnio gyvenimo – spalvingo, gyvo, pripildyto fantastikos trupinių, praturtinančių kasdienybę.
„Nematomi miestai“ – tai keliautojo vizionieriaus Marko Polo pasakojimai totorių imperatoriui Kublai Chanui. Melancholiškasis imperatorius, suvokęs, kad beribė jo galybė nesustabdys imperijos garmėjimo į pragaištį, žaidžia šachmatais su pasaulio tyrinėtoju ir klausosi jo istorijų apie neregėtus miestus: Armilą, kuri primena miestą, sudarytą tik iš vamzdynų, išsiraizgiusių ten, kur turėtų stovėti namai; Oktaviją, miestą-voratinklį, pakibusį virš bedugnės; Teklą, be perstojo statomą, kad tik nepradėtų griūti; arba Andriją, taip tobulai atkartojančią dangaus kūnų išsidėstymą, kad bet koks pakitimas mieste lemia naujoves tarp žvaigždžių. Ir begales kitų miestų, neįmanomų ir, rodos, galinčių egzistuoti tik sapnuose.
Labiausiai Marką Polą domina priežastys, dėl kurių žmonės susitelkia į miestus, visad talpinančius ne tik gyventojus, bet ir jų atsiminimus, troškimus, idėjas ir istorijas. Tad jo kelionių atpasakojimai tampa alegorijomis ir apmąstymais apie kultūrą, kalbą, laiką, atmintį, mirtį ir, visų svarbiausia, žmogiškąją gyvenimo patirtį, kuri lyg siūlas sujungia istoriją ir fantastiką, meną ir kasdienybę, tai, kas archajiška, ir tai, kas futuristiška.
Šis iš pasakojimų apie sapniškus miestus ir dviejų didžių mąstytojų pokalbio sudarytas romanas – poetiška legendinio italų prozininko Italo Calvino duoklė beribei vaizduotei ir žmonių bei miestų slėpiniams.
„Miestai, lygiai kaip sapnas, sukurti iš troškimų ir baimių, nors jų diskurso gija paslaptinga, taisyklės kvailos, o perspektyvos apgaulingos, ir kiekvienas daiktas juose slepia kažin ką kita.“