Rimtoji literatūra

„Švelnumas ir globa – toks absurdo žmogaus santykis su pasauliu. Būtent skausmingai aiškus dabarties vienkartiškumo, praeinamybės, unikalumo įsisąmoninimas lemia svarbiausius absurdo žmogaus bruožus – taurumą ir paprastumą... Toks šio traktato Sizifas, ritinantis akmenį į kalną, bet kartu puikiai žinantis, kad tas akmuo nuriedės žemyn ir vėl viskas prasidės iš naujo. Tokia ir ta paprasta tiesa, kurią pasako Camus savo „Sizifo mite“: pasaulis ir gyvenimas neturi jokios aukštesnės prasmės, tačiau tu privalai gyventi taip, tarsi toji prasmė egzistuotų.“
Arvydas Šliogeris

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913-1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

„Bet vos tik audra nurims, neprisiminsi, kaip ją ištvėrei, kaip sugebėjai išgyventi. Tiesą sakant, net nebūsi tikras, ar ji išties baigėsi. Tik dėl vieno dalyko gali neabejoti. Nugalėjęs audrą, nebebūsi toks pat, koks į ją pakliuvai. Štai kokia audros esmė.“

Kafka Tamura gyvena Tokijo priemiestyje su savo tėvu skulptoriumi. Prieš savo penkioliktąjį gimtadienį Kafka pabėga iš namų, įšoka į autobusą ir važiuoja į atsitiktinai pasirinktą Takamacu miestą. Taip prasideda Kafkos klajonės – prarastos motinos, sesers ir savęs paties paieškos.

Tuo pat metu garbaus amžiaus Tokijo gyventojas Nakata sudrumsčia savo ramią gyvenimo tėkmę – nužudo nepažįstamąjį. Keistuolis Nakata gali kalbėtis su katėmis, bet nemoka nei rašyti, nei skaityti, juolab paaiškinti jėgos, vedančios jį į Takamacu, kur apsistojęs klajojantis Kafka.

Paralelinės odisėjos, į kurias leidžiasi šie du veikėjai, realybėje prasilenkia, tačiau siurrealiame pasaulyje įgauna modernią graikų tragedijos formą.

„Man visad buvo įdomūs žmonės, „iškritę“ iš visuomenės, nuo jos atitolę. Dauguma šio romano veikėjų, viena ar kita prasme, ir yra autsaideriai. [...] Kodėl aš kuriu tokius personažus? Tikriausiai dėl to, kad man jie patinka. Šis romanas ilgas, ir autorius privalo turėti bent vieną personažą, kurį mėgsta besąlygiškai.“

Haruki Murakami

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abes, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi. 2006 m. romanas „Kafka pakrantėje“ įvertintas „World Fantasy“ ir Franzo Kafkos vardo apdovanojimais.

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

„Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.“
Rasa Drazdauskienė 

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą. 

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę. 

Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui. Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių lietuvių literatūroje. Pirmoji dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, tęsiantis garsios Lietuvos giminės Norvaišų istoriją, „Silva rerum II“ taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal istorinius romanus rengiamos literatūrinės ekskursijos. 2012 m. pasirodė trečioji Kristinos Sabaliauskaitės knyga – bestseleris apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“.

„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus. 

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos. 

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

Silva rerum

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

Silva rerum II

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.
Rasa Drazdauskienė

Silva rerum III

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.

Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui <...> Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Silva rerum IV

„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

„Su ja manęs negąsdino net mintis susižeisti.“

1935-ieji Italijos miestelyje Monzoje. Ant akmenuoto Lambro upės kranto dvi merginos iš skirtingų pasaulių į sraunų upės vandenį spjaudo ką tik pavogtų vyšnių kauliukus.

Madalenai laisvė nuo bet kokių socialinių normų – ne naujiena. Ji nuolat traukia visų žvilgsnius, kad ir kur pasirodytų. „Nelaboji“, – šnabždasi žmonės, o pasakojimai apie nelaimes, ištikusias tuos, kurie ją supykdė, kursto miestelėnų baimę ir panieką.

Frančeska – griežtai auklėjama itin religingoje šeimoje, tačiau trokštanti gyvenimo už provincijos ribų. Susižavėjusi Madalenos maištinga dvasia, ji pameluoja, kad ją išgelbėtų, ir tai merginas negrįžtamai susaisto. Nuo tos akimirkos jos padarys bet ką, kad apsaugotų viena kitą, – net jei tai nuves tamsių poelgių link.

Šiame jaudinančiame romane skvarbiai vaizduojama nesulaužoma, gyvenimą keičianti dviejų merginų draugystė, kuri jas paskatina maištauti prieš seksizmą, išankstinius nusistatymus ir neteisybę, patiriamus XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio fašistinės Mussolini Italijos fone.

„Artima Elenos Ferrante ir Natalios Ginzburg kūrybos dvasiai.“

Financial Times

„Plataus užmojo, jusliškas, vaizdingas romanas, o veikėjos – stiprios ir spalvingos.“

The Times

„Meistriškai suvyta švelnios ir sykiu nepaklūstančios normoms draugystės tironijos nasruose istorija.“

Hester Musson

„Kruvinas ir pašėlęs pasakojimas be jokių atsiprašinėjimų.“

Naomi Krupitsky

Beatrice Salvioni (Beatričė Salvioni, gim. 1995 m. Monzoje) – italų rašytoja. „Nelaboji“ yra jos debiutinis romanas, išleistas daugiau kaip dvidešimtyje šalių. 

Toliau jūsų bilietas nebegalioja

„Man patiko intymus bendravimas dviese, į kurį niekas negali įsiterpti. Visa, kas šioje srityje laikoma „reputacija“, yra stebuklo pabaiga. Tikrieji meilės namai – visada slėptuvė. Beje, ištikimybė man nebuvo koks nors išskirtinis sandėris, o tiesiog nuoširdus bendravimas laikantis tų pačių vertybių.“

Šešiasdešimtmetis pagrindinis knygos veikėjas Žakas Renjė susiduria su vidutinio amžiaus krize, bando susitaikyti su jį ištinkančiu finansiniu, profesiniu nuosmukiu, silpnėjančiu seksualumu, kintančiais žmonių tarpusavio santykiais ir savivoka, jaučia kaltę savo sūnui dėl nenusisekusio tėvo vaidmens ir pirmąkart iš tikrųjų įsimyli gerokai už save jaunesnę merginą. 

Romane „Toliau jūsų bilietas nebegalioja“ ironiškai ir su taikliu humoru nagrinėdamas žmogaus ir laiko santykį, atskleisdamas trapų ir pažeidžiamą žmogaus vidinį pasaulį, apmąstydamas jo vertybių svarbą, Romainas Gary skaitytojams pateikia tikslų psichologinį žmogaus portretą. 

Moters šviesa

„Bet jeigu vieną gražią dieną aš liausiuosi mylėjęs, vadinasi, praradau plaučius. Jūs – čia, moters šviesa spindi, ir nelaimė liaujasi buvusi gyvenimo duotybe.“

Apgirtusiam nuo skausmo, pasaulis Mišeliui atrodo lyg improvizuoto teatro, kartais absurdiško ir tragikomiško, scena. O pats jis – tarsi ašies netekęs, bet aplink jos regimybę vis besisukantis kūnas. Ką tik netekęs žmonos ir nepajėgdamas išvykti iš miesto, jis grįžta ir staiga gatvėje susiduria su nepažįstama, bet, regis, tokia artima moterimi. Du šviesos išsiilgę, nelaimės prislėgti žmonės leidžiasi į pažintį ir bando suprasti, kuo vienas kitam galėtų būti. 

„Moters šviesa“ – tai romanas apie pamatinį moteriškumą ir vyriškumą, grynosios meilės ilgesį ir jos pažadą. 

Aitvarai

„...geriau nepasakysi.“ Tai ne tik paskutinis romano „Aitvarai“ (1980) sakinys, bet ir apskritai paskutinis išspausdintas rašytojo žodis. Romainas Gary (Romenas Gari, 1914–1980), parašęs romaną „Aitvarai“, nusižudė, o priešmirtiniame raštelyje vėl grįžo prie šios minties: „Taigi, koks paaiškinimas? Galbūt atsakymas galėtų būti... mano romano pabaigos žodžiai: ...geriau nepasakysi. Pasakiau visa, ką turėjau pasakyti.“

„Aitvarai“ – pasakojimas apie prancūzo Liudo gyvenimo meilę lenkaitei Lilai Bronickai. Tai dar viena Romeo ir Džuljetos istorija, besiskleidžianti pasipriešinimo kovos fone, okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje. Anksti netekusį tėvų Liudo augina ir globoja dėdė Ambruazas Fleri – keistuolis kaimo laiškanešys, didis aitvarų meistras. Apdovanotas „besaike“, genialia atmintimi mažasis Liudo jau niekada neužmirš Lilos – merginos, gyvenime siekiančios nuveikti „ką nors didingo ir... baisiai svarbaus“.

„Ir aš buvau pasirengęs viską paaukoti, kad išsaugočiau jos akyse pačių nuostabiausių aukštumų didybę. Šiaip ar taip, draugavau su mergina, kurios stabas, sergantis džiova Šopenas, išvyko žiemą numirti į drėgnąją Maljorką dėl Žorž Sand užgaidos ir kuri blizgančiomis, vilties kupinomis akimis man primindavo, kad du didieji rusų poetai, Puškinas ir Lermontovas, žuvo dvikovose, pirmasis – trisdešimt šešerių, antrasis – dvidešimt septynerių, kad Helderlinas išprotėjo iš meilės, o fon Kleistas nusižudė kartu su savo mylimąja.“

Įsimylėjėlius išskiria prasidėjęs karas ir okupacija. Liudo gina savo šalį ir žmogiškąsias vertybes, mėgina susigrąžinti meilę, o jam prieš akis visad iškyla didingų aitvarų, nuolat besiveržiančių aukštyn, vaizdas – drąsos, poezijos ir laisvės simbolis.

Pseudo/Emile'io Ajaro gyvenimas ir mirtis

Ypač ilgėjausi jaunystės, debiuto, pirmos knygos, naujos pradžios. Pradėti iš naujo, gyventi iš naujo, būti kitu buvo didžiulė pagunda mano gyvenime. Savo knygų viršeliuose skaičiau: „...keli turtingi gyvenimai... lakūnas, diplomatas, rašytojas...“

Įkopęs į septintą dešimtį, Romainas Gary buvo vienas populiariausių Prancūzijos rašytojų ir žurnalistų. Jausdamas, kad skaitytojai bei kritikai jau yra priklijavę jam pripažinto, tačiau geriausius laikus jau pragyvenusio rašytojo etiketę, kitą romaną jis pasirašė Emilio Ažaro slapyvardžiu. Antroji šiuo vardu pasirašyta knyga Gyvenimas dar prieš akis sulaukė didžiulės sėkmės, pelnė rašytojui Goncourt'ų premiją ir tapo perkamiausiu XX amžiaus prancūzų romanu.

Toks populiarumas kėlė skaitytojų smalsumą, kas yra Emilis Ažaras. Bandydamas paslėpti pėdsakus, Gary sukūrė romaną Pseudo - melagingą išpažintį ir vieną sėkmingiausių literatūrinių mistifikacijų. Prisidengdamas dviem kaukėmis Gary žaidė dvigubą ar net trigubą žaidimą – apsimetė esąs Polis Pavlovičius, prisipažįstantis esąs Emilis Ažaras, autorius knygų, kurias parašė pats Gary.

Kai pasirašiau kelis šimtus kartų, kambariūkščio kiliminė danga buvo nuklota baltais lapais, juose į visas puses šliaužė mano pseudo, o mane suėmė klaiki baimė: parašas darėsi vis tvirtesnis, vis panašesnis, identiškas, toks, koks yra, vis stabilesnis. Jis buvo čia. Kažkoks žmogus, tapatybė, spąstai visam gyvenimui, nebuvimo buvimas, negalia, deformacija, sužalojimas pamažu mane savinosi, virto manimi. Emilis Ažaras. Aš įsikūnijau.

„Bet vos tik audra nurims, neprisiminsi, kaip ją ištvėrei, kaip sugebėjai išgyventi. Tiesą sakant, net nebūsi tikras, ar ji išties baigėsi. Tik dėl vieno dalyko gali neabejoti. Nugalėjęs audrą, nebebūsi toks pat, koks į ją pakliuvai. Štai kokia audros esmė.“


Kafka Tamura gyvena Tokijo priemiestyje su savo tėvu skulptoriumi. Prieš savo penkioliktąjį gimtadienį Kafka pabėga iš namų, įšoka į autobusą ir važiuoja į atsitiktinai pasirinktą Takamacu miestą. Taip prasideda Kafkos klajonės – prarastos motinos, sesers ir savęs paties paieškos.

Tuo pat metu garbaus amžiaus Tokijo gyventojas Nakata sudrumsčia savo ramią gyvenimo tėkmę – nužudo nepažįstamąjį. Keistuolis Nakata gali kalbėtis su katėmis, bet nemoka nei rašyti, nei skaityti, juolab paaiškinti jėgos, vedančios jį į Takamacu, kur apsistojęs klajojantis Kafka.

Paralelinės odisėjos, į kurias leidžiasi šie du veikėjai, realybėje prasilenkia, tačiau siurrealiame pasaulyje įgauna modernią graikų tragedijos formą.


„Man visad buvo įdomūs žmonės, „iškritę“ iš visuomenės, nuo jos atitolę. Dauguma šio romano veikėjų, viena ar kita prasme, ir yra autsaideriai. [...] Kodėl aš kuriu tokius personažus? Tikriausiai dėl to, kad man jie patinka. Šis romanas ilgas, ir autorius privalo turėti bent vieną personažą, kurį mėgsta besąlygiškai.“
Haruki Murakami


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abes, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi. 2006 m. romanas „Kafka pakrantėje“ įvertintas „World Fantasy“ ir Franzo Kafkos vardo apdovanojimais.

„Saugokis, nes aš nieko nebijau, o tai tik dar didina mano galią.“

Nepaprastai talentingas, bet sykiu egoistiškas mokslininkas Viktoras Frankenšteinas įmena gyvybės paslaptį ir iš mirusiųjų kūno dalių sukurtai būtybei įkvepia gyvybę. Tačiau greitai savo kūriniu nusivilia, juo pasišlykšti ir jį atstumia. Kiti sutiktieji pasielgia taip pat. Visų apleistas ir niekinamas Frankenšteino kūrinys ima neapkęsti žmonijos ir persekioti savo kūrėją, reikalaudamas išsklaidyti jo vienatvės skausmą – sukurti panašų į jį padarą.

„Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ – gotikinis siaubo kūrinys, laikomas vienu pirmųjų mokslinės fantastikos romanų, kuriame keliami ir šiandien itin aktualūs klausimai apie žmogaus prigimtį, jo galią kurti gera ir sykiu bloga. Šis romanas nuo pat jo sukūrimo iki šių dienų daro didžiulę įtaką literatūrai ir kinui. Pastaruoju metu pasirodė du jo įkvėpti filmai: „Frankenšteinas“ (rež. Guillermo del Toro, 2025), apdovanotas trimis „Oskarais“, ir „Nuotaka!“ (rež. Maggie Gyllenhaal, 2026).


„XXI amžiuje „Frankenšteinas“ skatina susimąstyti apie [šiuolaikinio mokslo] keliamas baimes: nuo dirbtinio intelekto ir robotų humanoidų iškilimo iki bandymo prailginti žmogaus gyvenimo trukmę.“
Mar Padilla, kultūros žurnalistė

„Su Mary Shelley kūriniu gyvenu visą savo gyvenimą. Tai – mano biblija. Šedevras pulsuoja egzistenciniais, švelniais ir negailestingais klausimais, kokie begali degti jauname prote.“
Guillermo del Toro, kino režisierius, „Oskaro“ laureatas

„M. Shelley yra provokatorė. Ji mums meta iššūkį išsakyti savas tiesas, nebijoti savo tamsiosios pusės.“
Jessie Buckley, aktorė, "Oskaro" laureatė.

„M. Shelley – tikra literatūros pankė. Skaitydama mąsčiau, kad galbūt rašydama romaną ji norėjo pasakyti daug daugiau nei 1818 metais būtų buvę priimtina publikuoti ar netgi įsivaizduoti.“
Maggie Gyllenhaal, kino režisierė


Mary Shelley (Merė Šeli, 1797–1851) – anglų rašytoja. Romaną „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ ji parašė būdama vos devyniolikos, o 1818 m. išleido anonimiškai. Vėliau kūrinį papildė ir išleido savo vardu. Pasak autorės, romano idėją įgyvendinti paskatino siaubo istorijos rašymo varžytuvės, kurias draugų kompanijai pasiūlė poetas Lordas Byronas kartu atostogaujant Ženevoje.

„Saugokis, nes aš nieko nebijau, o tai tik dar didina mano galią.“

Nepaprastai talentingas, bet sykiu egoistiškas mokslininkas Viktoras Frankenšteinas įmena gyvybės paslaptį ir iš mirusiųjų kūno dalių sukurtai būtybei įkvepia gyvybę. Tačiau greitai savo kūriniu nusivilia, juo pasišlykšti ir jį atstumia. Kiti sutiktieji pasielgia taip pat. Visų apleistas ir niekinamas Frankenšteino kūrinys ima neapkęsti žmonijos ir persekioti savo kūrėją, reikalaudamas išsklaidyti jo vienatvės skausmą – sukurti panašų į jį padarą.

„Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ – gotikinis siaubo kūrinys, laikomas vienu pirmųjų mokslinės fantastikos romanų, kuriame keliami ir šiandien itin aktualūs klausimai apie žmogaus prigimtį, jo galią kurti gera ir sykiu bloga. Šis romanas nuo pat jo sukūrimo iki šių dienų daro didžiulę įtaką literatūrai ir kinui. Pastaruoju metu pasirodė du jo įkvėpti filmai: „Frankenšteinas“ (rež. Guillermo del Toro, 2025), apdovanotas trimis „Oskarais“, ir „Nuotaka!“ (rež. Maggie Gyllenhaal, 2026).

„XXI amžiuje „Frankenšteinas“ skatina susimąstyti apie [šiuolaikinio mokslo] keliamas baimes: nuo dirbtinio intelekto ir robotų humanoidų iškilimo iki bandymo prailginti žmogaus gyvenimo trukmę.“

Mar Padilla, kultūros žurnalistė

„Su Mary Shelley kūriniu gyvenu visą savo gyvenimą. Tai – mano biblija. Šedevras pulsuoja egzistenciniais, švelniais ir negailestingais klausimais, kokie begali degti jauname prote.“

Guillermo del Toro, kino režisierius, „Oskaro“ laureatas

„M. Shelley yra provokatorė. Ji mums meta iššūkį išsakyti savas tiesas, nebijoti savo tamsiosios pusės.“

Jessie Buckley, aktorė, „Oskaro“ laureatė.

„M. Shelley – tikra literatūros pankė. Skaitydama mąsčiau, kad galbūt rašydama romaną ji norėjo pasakyti daug daugiau nei 1818 metais būtų buvę priimtina publikuoti ar netgi įsivaizduoti.“

Maggie Gyllenhaal, kino režisierė

Mary Shelley (Merė Šeli, 1797–1851) – anglų rašytoja. Romaną „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ ji parašė būdama vos devyniolikos, o 1818 m. išleido anonimiškai. Vėliau kūrinį papildė ir išleido savo vardu. Pasak autorės, romano idėją įgyvendinti paskatino siaubo istorijos rašymo varžytuvės, kurias draugų kompanijai pasiūlė poetas Lordas Byronas kartu atostogaujant Ženevoje.

„Su ja manęs negąsdino net mintis susižeisti.“

1935-ieji Italijos miestelyje Monzoje. Ant akmenuoto Lambro upės kranto dvi merginos iš skirtingų pasaulių į sraunų upės vandenį spjaudo ką tik pavogtų vyšnių kauliukus.

Madalenai laisvė nuo bet kokių socialinių normų – ne naujiena. Ji nuolat traukia visų žvilgsnius, kad ir kur pasirodytų. „Nelaboji“, – šnabždasi žmonės, o pasakojimai apie nelaimes, ištikusias tuos, kurie ją supykdė, kursto miestelėnų baimę ir panieką.

Frančeska – griežtai auklėjama itin religingoje šeimoje, tačiau trokštanti gyvenimo už provincijos ribų. Susižavėjusi Madalenos maištinga dvasia, ji pameluoja, kad ją išgelbėtų, ir tai merginas negrįžtamai susaisto. Nuo tos akimirkos jos padarys bet ką, kad apsaugotų viena kitą, – net jei tai nuves tamsių poelgių link.

Šiame jaudinančiame romane skvarbiai vaizduojama nesulaužoma, gyvenimą keičianti dviejų merginų draugystė, kuri jas paskatina maištauti prieš seksizmą, išankstinius nusistatymus ir neteisybę, patiriamus XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio fašistinės Mussolini Italijos fone.

„Artima Elenos Ferrante ir Natalios Ginzburg kūrybos dvasiai.“

Financial Times

„Plataus užmojo, jusliškas, vaizdingas romanas, o veikėjos – stiprios ir spalvingos.“

The Times

„Meistriškai suvyta švelnios ir sykiu nepaklūstančios normoms draugystės tironijos nasruose istorija.“

Hester Musson

„Kruvinas ir pašėlęs pasakojimas be jokių atsiprašinėjimų.“

Naomi Krupitsky

Beatrice Salvioni (Beatričė Salvioni, gim. 1995 m. Monzoje) – italų rašytoja. „Nelaboji“ yra jos debiutinis romanas, išleistas daugiau kaip dvidešimtyje šalių.

„Mirtis – anaiptol ne gyvenimo priešingybė. Ji jau yra čia, kažkur pačiose mano esybės gelmėse, ji visąlaik čia buvo ir, kad ir kaip nerčiausi iš kailio, užmiršti to nebeįstengsiu. Tą gegužės naktį, kai nusinešė septyniolikmetį Kidzukį, mirtis pričiupo ir mane.“

Nusileidęs Hamburgo oro uoste, 37-erių Toru Vatanabė išgirsta seną „The Beatles“ dainą ir mintimis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje, į pasaulį, kupiną vienatvės, aistros, troškimų ir praradimų. 

Tada iš gyvenimo pasitraukė geriausias Toru draugas Kidzukis, o Kidzukio mergina Naoko tapo pirmąja Toru meile. Tiesa, jiems suartėjus, į Toru pasaulį įsiveržė ir karštakraujė Midori, visiška Naoko priešingybė. Draskomas vidinių prieštaravimų, Toru turėjo rinktis tarp praeities ir ateities.

„Jausminga, įdomi, seksuali... H. Murakami – vienas geriausių šiuolaikinių rašytojų.“

Time Out

„„Norvegų giria“ – tai japonų „Rugiuose prie bedugnės“.“

Daily Telegraph

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi. „Norvegų giria“ Japonijoje sulaukė tokios sėkmės, kad autorių, anot vieno žymaus H. Murakami vertėjų, „šlovės beprotybė išvijo iš tėvynės“.

Įvykis

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje. 

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių.

Paprasta aistra

„Įgijau privilegiją nuo pat pradžių, visąlaik, visiškai sąmoningai patirti tai, ką galiausiai visada suvokiame su nuostaba ir sąmyšiu: vyras, kurį tu myli, – svetimas žmogus.“

Savo lakonišku, asketišku stiliumi Annie Ernaux šioje knygoje dokumentuoja moters, panirusios į visa pasiglemžiančią aistrą, geidulius ir nusivylimus. Trindama ribą tarp faktų ir fikcijos, ji mėgina nubraižyti emocinę ir fizinę dvejus metus trukusio ryšio su vedusiu vyru eigą. Tuo laikotarpiu ji patiria keistą būseną, kai bet koks žodis, įvykis ar žmogus tampa reikšmingas, tik jei primena mylimąjį. Annie Ernaux drąsiai ir sąžiningai siekia atskleisti tiesą apie savo egzistencijos metus, kai gyveno vien dėl kito žmogaus.

Metai

„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941–2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius – autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją. 

„Įgijau privilegiją nuo pat pradžių, visąlaik, visiškai sąmoningai patirti tai, ką galiausiai visada suvokiame su nuostaba ir sąmyšiu: vyras, kurį tu myli, – svetimas žmogus.“

Savo lakonišku, asketišku stiliumi Annie Ernaux šioje knygoje dokumentuoja moters, panirusios į visa pasiglemžiančią aistrą, geidulius ir nusivylimus. Trindama ribą tarp faktų ir fikcijos, ji mėgina nubraižyti emocinę ir fizinę dvejus metus trukusio ryšio su vedusiu vyru eigą. Tuo laikotarpiu ji patiria keistą būseną, kai bet koks žodis, įvykis ar žmogus tampa reikšmingas, tik jei primena mylimąjį. Annie Ernaux drąsiai ir sąžiningai siekia atskleisti tiesą apie savo egzistencijos metus, kai gyveno vien dėl kito žmogaus.

„Paminklas aistrai, kuri nepaklūsta supaprastinimams.“

The New York Times

„Šią knygą norėsite rekomenduoti kitiems. A. Ernaux daug ką literatūroje daro gerai, bet yra nepralenkiama rašydama apie aistrą ir meilę: ir pilnatvišką džiaugsmą, ir brutalų nuopuolį.“

The Guardian

„Kas taip pagavu ir šiame, ir kituose A. Ernaux kūriniuose – tai sąveika tarp medžiagos intensyvumo ir jos dokumentiško, nešališko pateikimo.“

New Statesman

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių. „Metai“ („Baltos lankos“, 2024) įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą. Pagal „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“ („Baltos lankos“, 2026) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija.

„Labai ilgai dienos slinko visiškai vienodos, paskui aš pradėjau mąstyti, 

ir viskas pasikeitė.“

Belangėje erdvėje, įkalintos narve, gyvena keturiasdešimt moterų. Nuolat stebimos sargybinių vyrų, jos nenutuokia, kaip čia pateko, neturi laiko pojūčio, jų prisiminimai apie buvusį gyvenimą beveik išblėsę.

Negęstančiai lempos šviesai trinant ribą tarp dienos ir nakties, bėgant nesuskaičiuojamiems metams, jauniausioji iš visų mergina, atsiskyrusi nuo kitų, gūžiasi kampe. Greitai ji taps jų visų pabėgimo priežastimi. Pabėgimo į keistą ir nepažinų pasaulį, kuris jų visų laukia anapus.

„Mažas stebuklas.“

The New York Times

„Niuansuotas žmogiškojo gyvenimo apmąstymas.“

New York Review of Books

„Intriguojantis ir tamsus minties eksperimentas.“

The Times

„Lygintina su Franzo Kafkos ir Ursulos K. Le Guin kūryba.“

Booklist

„Pasakojimas, žiaurumo ir susvetimėjimo akivaizdoje alsuojantis viltimi ir žmogiškuoju orumu.“

Megan Hunter

Jacqueline Harpman (Žaklina Harpman, 1929–2012) – žydų kilmės belgų rašytoja ir psichoanalitikė. Sukūrė daugiau kaip 15 kūrinių. Buvo apdovanota ne viena literatūros premija, įskaitant ir „Prix ​​Médicis“. Distopinis romanas „Aš, nepažinusi vyrų“ prancūziškai pirmąkart pasirodė 1995-aisiais ir pateko į „Prix Femina“ finalą. Pastaraisiais metais kūrinys iš naujo atrastas daugelio skaitytojų, o „The Guardian“ jį įvardijo „Z kartos „Tarnaitės pasakojimu“.

„Įgijau privilegiją nuo pat pradžių, visąlaik, visiškai sąmoningai patirti tai, ką galiausiai visada suvokiame su nuostaba ir sąmyšiu: vyras, kurį tu myli, – svetimas žmogus.“

Savo lakonišku, asketišku stiliumi Annie Ernaux šioje knygoje dokumentuoja moters, panirusios į visa pasiglemžiančią aistrą, geidulius ir nusivylimus. Trindama ribą tarp faktų ir fikcijos, ji mėgina nubraižyti emocinę ir fizinę dvejus metus trukusio ryšio su vedusiu vyru eigą. Tuo laikotarpiu ji patiria keistą būseną, kai bet koks žodis, įvykis ar žmogus tampa reikšmingas, tik jei primena mylimąjį. Annie Ernaux drąsiai ir sąžiningai siekia atskleisti tiesą apie savo egzistencijos metus, kai gyveno vien dėl kito žmogaus.

„Paminklas aistrai, kuri nepaklūsta supaprastinimams.“

The New York Times

„Šią knygą norėsite rekomenduoti kitiems. A. Ernaux daug ką literatūroje daro gerai, bet yra nepralenkiama rašydama apie aistrą ir meilę: ir pilnatvišką džiaugsmą, ir brutalų nuopuolį.“

The Guardian

„Kas taip pagavu ir šiame, ir kituose A. Ernaux kūriniuose – tai sąveika tarp medžiagos intensyvumo ir jos dokumentiško, nešališko pateikimo.“

New Statesman

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių. „Metai“ („Baltos lankos“, 2024) įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą. Pagal „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“ („Baltos lankos“, 2026) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija.

„Labai ilgai dienos slinko visiškai vienodos, paskui aš pradėjau mąstyti,
ir viskas pasikeitė.“

Belangėje erdvėje, įkalintos narve, gyvena keturiasdešimt moterų. Nuolat stebimos sargybinių vyrų, jos nenutuokia, kaip čia pateko, neturi laiko pojūčio, jų prisiminimai apie buvusį gyvenimą beveik išblėsę.

Negęstančiai lempos šviesai trinant ribą tarp dienos ir nakties, bėgant nesuskaičiuojamiems metams, jauniausioji iš visų mergina, atsiskyrusi nuo kitų, gūžiasi kampe. Greitai ji taps jų visų pabėgimo priežastimi. Pabėgimo į keistą ir nepažinų pasaulį, kuris jų visų laukia anapus.

„Mažas stebuklas.“
The New York Times

„Niuansuotas žmogiškojo gyvenimo apmąstymas.“
New York Review of Books

„Intriguojantis ir tamsus minties eksperimentas.“
The Times

„Lygintina su Franzo Kafkos ir Ursulos K. Le Guin kūryba.“
Booklist

„Pasakojimas, žiaurumo ir susvetimėjimo akivaizdoje alsuojantis viltimi ir žmogiškuoju orumu.“
Megan Hunter

Jacqueline Harpman (Žaklina Harpman, 1929–2012) – žydų kilmės belgų rašytoja ir psichoanalitikė. Sukūrė daugiau kaip 15 kūrinių. Buvo apdovanota ne viena literatūros premija, įskaitant ir „Prix Médicis“. Distopinis romanas „Aš, nepažinusi vyrų“ prancūziškai pirmąkart pasirodė 1995-aisiais ir pateko į „Prix Femina“ finalą. Pastaraisiais metais kūrinys iš naujo atrastas daugelio skaitytojų, o „The Guardian“ jį įvardijo „Z kartos „Tarnaitės pasakojimu“.

Kokią žalą gebame padaryti apakinti meilės?

Tūkstančių kilometrų atstumu nuo namų, tamsioje gatvėje stovi moteris. Slapčia ji stebi dvi mergaites gerai apšviestuose namų languose. Tai – jos vienintelės dukros Lėjos palikuonės. Anūkės, kurių ji nepažįsta.

Šio pasakojimo centre nedidelė šeima: motina, dukra, tėvas. Ir vidinė motinos, Joelos, kelionė bandant suvokti, kaip santykiai, kurie prasidėjo nuo palaimingos ir tyros meilės savo dukrai, atsidūrė bedugnėje. Keliaudama po savo atsiminimus, Joela permąsto šeimos praeitį ir užspaustus jausmus. Atkuria nesuskaičiuojamas motiniško ir tėviško rūpesčio savo vaiku išraiškas, dažnai tokias kasdieniškas ir malonias, kad net užliūliuojančias savo nereikšmingumu. Ir taip priverčiančias užmiršti, kas po visu tuo išties slypi.

Preciziškai tiksliai, tarsi skalpeliu, šiame romane atveriamos iš pirmo žvilgsnio menkos kasdienio šeimos gyvenimo apgaulės ir klaidos. Jos nepastebimai trina plonytę raudoną liniją tarp sąmoningo siekio savo vaiką apsaugoti ir nevalingo noro jo likimą valdyti. Ir keliamas svarbus klausimas: ar liniją peržengus galima rasti kelią atgal?


„Šaltakraujiškas, meistriškai kuriamos psichologinės įtampos romanas. Paskutiniai puslapiai tiesiog gniaužia kvapą.“
Flynn Berry, The New York Times

„Įsimintinas ir žymę paliekantis pasakojimas.“
Meg Wolitzer

„Kiekvienas sakinys šiame grožio ir tylumos kupiname romane yra svarus.“
Louise Kennedy

Hila Blum (Chila Blum, gim. 1969) – Izraelio rašytoja ir redaktorė. „Kaip mylėti savo dukrą“ – antras jos romanas. Už jį 2021 m. autorė apdovanota Sapiro premija, kuri laikoma vienu svarbiausių Izraelio literatūros apdovanojimų ir „Booker Prize“ atitikmeniu. H. Blum gyvena Jeruzalėje, kur gimė ir užaugo.

„Jiedu užlipo į pirmą laiptų aikštelę. Nuo apačios juos skyrė kokie dešimt laiptelių. Tokį žaidimą žaisdavo vaikai, mesdami vieni kitiems iššūkį šokti užlipus vis aukščiau ir aukščiau. Frenkas paėmė ją už rankos. Kleo suspaudė jo ranką savojoje. Ir jie abu nušoko.“

Niujorkas slysta Kleo iš rankų. Taip, ji lankosi vis kituose vakarėliuose, bet beveik neturi pažįstamų. Jos studentės viza netrukus baigsis ir ji net neturi pinigų cigaretėms. Bet tada Kleo sutinka Frenką. Beveik dvidešimčia metų vyresnio vyro gyvenimas kupinas sėkmės ir pertekliaus, kurių Kleo taip trūksta. Frenkas pasiūlo jai galimybę būti laimingai, laisvę tapyti ir šansą gauti žaliąją kortą. Kleo pasiūlo jam gyvenimą, kupiną grožio ir meno, – ir priežastį mažiau gerti. Vienas kitam jie yra viskas, ko abu tuo metu trokšta.

Kleo ir Frenkas stačia galva neria į meilės romaną. Įvykiai vystosi taip greit, kad abiem ima gniaužti kvapą. Pasikeičia ne tik jų, bet ir aplinkinių gyvenimai: tiek Kleo geriausio draugo, bandančio susitaikyti su savo seksualine tapatybe jos santuokos akivaizdoje, tiek Frenko sesers, nuo jo priklausomos finansiškai. Galiausiai atsitiktinis dviejų nepažįstamųjų susitikimas, išėjus iš Naujųjų metų vakarėlio, pakeičia viską – į gera arba į bloga.

„Kleopatra ir Frankenšteinas“ – skausmingai artimas debiutinis romanas apie spontaniškus sprendimus, perkeičiančius mūsų likimus, ir netobulus santykius, gimstančius iš netikėtai tobulų vakarų.

„Švelnus, veriantis širdį ir kupinas humoro pasakojimas… Coco Mellors balsas – naujas, elegantiškas ir jaudinantis.“

Pandora Sykes

„Meilės laiškas Niujorkui ir pačiai meilei.“

Nathan Englander

„C. Mellors sukūrė pasaulį, kuriame draugystė reiškia daug, o siekis perprasti, kaip mylėti, laikomas svarbiausiu iš visų tikslų.“

Susan Minot

Coco Mellors (Koko Melors) užaugo Londone, būdama paauglė persikėlė į Niujorką. Įgijo Vaizduojamųjų menų magistro laispnį Niujorko universitete. Parašė du romanus: „Kleopatra ir Frankenšteinas“ ir „Blue Sisters“. Kiekvienas jų išleistas daugiau kaip dvidešimtyje šalių. Pagal „Kleopatrą ir Frankenšteiną“ šiuo metu „Warner Bros“ kuria serialą. Autorė gyvena Niujorke su vyru ir sūnumi.

„Manau, vienintelė draugystės gudrybė yra susirasti geresnių už save žmonių – ne kietesnių, ne protingesnių, bet švelnesnių, dosnesnių, atlaidesnių – ir vertinti juos už tai, ko jie gali tave išmokyti, ir klausytis jų, kai jie kalba apie tave, nesvarbu, gerus ar blogus žodžius, ir pasitikėti jais – o tai visų sunkiausia. Tačiau ir visų nuostabiausia.“

Keturi koledžo draugai, atsikraustę į Niujorką, neturi nei pinigų, nei žemės po kojomis, bet visad kliaujasi vienas kitu – ir šios draugystės jiems pakanka, kad ieškodami laimės ir sėkmės žengtų pirmyn. Tai geraširdis aktorius Vilemas, aštrialiežuvis dailininkas Džei Bi, talentingas architektas Malkolmas ir mįslingas, savyje užsisklendęs Džudas, kuris tarytum magnetas ketveriukę laiko drauge. Bėgant metams draugų santykiai gilėja ir tamsėja, juos nuspalvina priklausomybės, sudėtingi pasirinkimai, ambicijos ir sėkmė. Tačiau didžiausias jų iššūkis, draugai netrunka suprasti, yra pats Džudas – genialus teisininkas ir matematikas, bet gyvenimo negrįžtamai palaužtas žmogus. Jo kūnas ir sąmonė sužaloti nenusakomai žiaurios vaikystės traumų, kurios Džudą ir jo artimuosius persekios visą gyvenimą.

„Mažas gyvenimas“ – giesmė broliškai draugystei ir meilei XXI amžiuje, pasakojimas apie šeimas, kuriose gimstame, ir apie šeimas, kurias susikuriame patys, žmogiškosios ištvermės ir empatijos meditacija. Tai viena labiausiai pritrenkiančių, metančių iššūkį, liūdinančių, sukrečiančių ir jaudinančių kelionių per sudėtingą žmogaus gyvenimą, nukelianti mus į vienas tamsiausių kada nors grožinėje literatūroje aprašytų vietų ir vis dėlto suteikianti šviesos.


„Mažas gyvenimas“ jus gali praryti, išvaryti iš proto, užvaldyti. Trikdantis, bet nepaprastai gražus romanas.“
Jon Michaud

„Tai ir kartos portretas, ir kai kas daug tamsiau – bandymas suvokti žmogiškojo žiaurumo ribas ir sykiu parodyti draugystės gydomąją galią.“
New Yorker

„Šis romanas nepalyginamas su jokiu kitu. Išsišokantis, peržengiantis ribas, nepamirštamas.“
Independent

„Nevilties kupina knyga, kurią perskaičius širdis keliskart padidėja.“
Guardian

„Visi turi perskaityti šią šiuolaikinę literatūros klasiką. Tai meistriškas mūsų nerimo amžiaus atspindys su visomis teigiamomis ir neigiamomis jo pasekmėmis.“
Brigid Delaney


Hanya Yanagihara (Hanja Janagihara) – amerikiečių rašytoja. Jos debiutinis romanas „The People in the Trees“ (2013) tapo viena svarbiausių metų knygų JAV, tačiau didžiosios sėkmės sulaukė antras rašytojos romanas „Mažas gyvenimas“: jis įtrauktas į bene visus svarbiausių JAV ir Didžiosios Britanijos literatūros apdovanojimų trumpuosius sąrašus, įskaitant „Man Booker Prize“, „National Book Awards“, „Baileys Prize for Womens Fiction“, „International Dublin Literary Award“, laimėjo prestižinį „Kirkus Prize“ (2015) literatūros apdovanojimą ir tapo pasauline sensacija, užkopusia į daugelio pasaulio šalių literatūros bestselerių viršūnes.

„Kirkus Prize“ 2015 laureatė
„Man Booker Prize“ 2015 nominantė
„National Book Awards“ 2015 nominantė
„Baileys Prize for Women's Fiction“ 2016 nominantė
„Andrew Carnegie Medal for Excellence in Fiction“ 2016 nominantė
„International Dublin Literary Award“ 2017 nominantė

„Amazon“ viena geriausių metų knygų
„New York Times“ viena geriausių metų knygų
„Guardian“ viena geriausių metų knygų
„O, The Oprah Magazine“ viena geriausių metų knygų
„Washington Post“ viena geriausių metų knygų
„Publishers Weekly“ viena geriausių metų knygų


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

1937-ieji, Anglija. Aukštesniajai vidurinei klasei priklausančioje Kazaletų šeimoje justi atostogų nuotaikos. Kiekvieną vasarą visos trys kartos – broliai Edvardas, Rupertas, Hju su žmonomis ir vaikais, netekėjusi sesuo Reičel ir šeimos patriarchas su matriarche, vadinami Brigu ir Kunigaikšte, – susirenka į savo idilišką kotedžą Sasekse. Ten jie praleidžia du mėnesius, kupinus juoko ir žaidimų, ištaigingų šeimos pietų, saulėtų iškylų paplūdimyje, ramybės ir džiaugsmo.

Tačiau už patogumų ir privilegijų fasado slypi neišsakyti troškimai, nerimas ir artėjančių permainų nuojauta. Šeimos vyrus persekioja Pirmojo pasaulinio karo patirtys, ramybės neduoda auganti naujo karo grėsmė. Šeimos moterys bando kovoti su nuviliančiomis santuokomis, neištikimybe, visuomenės joms primestais vaidmenimis. O jaunoji karta ima pastebėti suaugusiųjų pasaulio įtrūkius ir nujausti, kad nekaltumo laikai artėja prie pabaigos.

Romanas „Šviesūs metai“ – pirmasis ciklo „Kazaletų metraščiai“ tomas. Tai meistriška šeimos saga, kurioje subtiliais potėpiais kuriamas sudėtingų šeimos ryšių, vienišos žmogaus prigimties ir nenumaldomai tekančio laiko paveikslas.

„E. J. Howard padeda mums atlikti labai reikalingą dalyką: atverti akis ir širdis.“

Hilary Mantel

„Turbūt mėgstamiausia mano visų laikų knyga.“

Marian Keyes

„Kazaletų metraščiai“ pelnytai užsitarnavo garbingą vietą tarp didžiųjų šeimos sagų.“

Sunday Telegraph

„Primena Virginia’os Woolf „Ponią Delovėj“ ir serialą „Dauntono abatija“.“

Books and Reviews

Elizabeth Jane Howard (Elizabetė Džeinė Hovard, 1923–2014) – anglų rašytoja, sukūrusi per dvidešimt kūrinių. Išgarsėjo penkių dalių romanų ciklu „Kazaletų metraščiai“, iš dalies paremtu jos pačios gyvenimu. BBC televizija pagal šį ciklą sukūrė serialą. 2000 m. už nuopelnus literatūrai E. J. Howard suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (CBE).

„…perskaitę iki galo šį absurdišką epą prakeiks mane už sugaištą laiką bet neįstengs paneigti kad negalėjo mesti šalin nes tarp mano kvailų meilės ir mirties širdgėlų atrado daugybę to ką išgyveno patys taip pat ir moterys.“

 „Pusseserės“ – sapniška ir šiurpi istorija apie moteris iš žemesnės vidurinės klasės šeimos XX a. penktojo dešimtmečio La Platos mieste, Argentinoje. Sykiu – tai jaunos menininkės, turinčios kognityvinių sunkumų, brandos istorija. Šioje šeimoje vyrų nėra, o kai jie pasirodo, elgiasi negailestingai. Kenčiančios romano moterys susiduria su seksualine prievarta, skurdu, abortais, mirtimi ir kartu su menu, kaip vienintele išsigelbėjimo galimybe.

Kūrinio pasakotoja Juna – naivi, trapios sąmonės dailininkė, pasaulį matanti savitai. Ji rašo radikaliai atvirai, beveik be skyrybos ženklų, nes Juną jie „vargina“, o menkavertiškumo jausmą bando įveikti ieškodama naujų žodžių žodyne. Ir vis dėlto savo šiurkščiu, netobulu, bet galingu monologu ji pataiko tiesiai skaitytojams į širdį. 

Aurora Venturini sukūrė groteskišką autobiografinį romaną, kuriame juodasis humoras persipina su nuoširdumu, o neįsisąmoninta moterų kančia – su beatodairiškomis išsigelbėjimo paieškomis. Tai provokuojanti, nepatogi, jaudinanti literatūra, peržengianti normas ir išryškinanti tai, kas dažniausiai nutylima. Kaip kubistinis paveikslas, siekiantis praplėsti žmogaus suvokimo ribas.

„Pusseserės“ – tai aš, [...] tai mano šeima. Nebuvome kaip visi. Mano namuose visos seserys turėjo psichikos negalios požymių... Šios knygos turėjau savyje tiek daug, kad ją parašiau per du mėnesius.“

Aurora Venturini, autorė

„Venturini rašo tokią prozą, kuri meta iššūkį visiems literatūrinės kalbos kanonams.“

Alan Pauls, „Página12“ Naujojo romano premijos žiuri narys

„Prilygsta siurrealistinei Leonoros Carrington literatūrai.“

Catherine Taylor, rašytoja ir literatūros kritikė

„Baigusi skaityti romaną, [...] jaučiausi apstulbusi, suglumusi ir sužavėta. Ar tas romanas išties puikus? Ar tik drąsus tekstas, skandalinga smurto tema, suvokimas, kad dar nieko panašaus nebuvo išleista, ar nežinia iš kur sklindantis balsas? [...] Jeigu žiuri gebės įvertinti šios istorijos ir teksto radikalumą, knyga gali tapti laimėtoja. Ir ji ja tapo.“

Mariana Enriquez, rašytoja ir patariančioji „Página12“ Naujojo romano premijos žiuri narė

„Per meną „Pusseserės“ savo veikėjoms suteikia tokią pat stebinančią laisvę, kokią sau suteikia ir Venturini.“

Lily Meyer, literatūros kritikė

„Menininkės jaunų dienų portretas Davido Lyncho stiliumi.“

Cory Oldweiler, rašytojas

Aurora Venturini (1922–2015) – argentiniečių rašytoja ir psichologė, daugiau kaip 30 kūrinių autorė. Juose karštligiškai nagrinėjo šeimos temą. A. Venturini buvo 85-eri, kai už „Pusseseres“ 2007-aisiais laimėjo dienraščio „Página/12“ įsteigtą Naujojo romano premiją ir sulaukė didelio pripažinimo Argentinoje ir už jos ribų. Dabar ji laikoma svarbia Lotynų Amerikos rašytoja, o „Pusseserės“ jau išleistos daugiau kaip 20 šalių.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Manau, vienintelė draugystės gudrybė yra susirasti geresnių už save žmonių – ne kietesnių, ne protingesnių, bet švelnesnių, dosnesnių, atlaidesnių – ir vertinti juos už tai, ko jie gali tave išmokyti, ir klausytis jų, kai jie kalba apie tave, nesvarbu, gerus ar blogus žodžius, ir pasitikėti jais – o tai visų sunkiausia. Tačiau ir visų nuostabiausia.“

Keturi koledžo draugai, atsikraustę į Niujorką, neturi nei pinigų, nei žemės po kojomis, bet visad kliaujasi vienas kitu – ir šios draugystės jiems pakanka, kad ieškodami laimės ir sėkmės žengtų pirmyn. Tai geraširdis aktorius Vilemas, aštrialiežuvis dailininkas Džei Bi, talentingas architektas Malkolmas ir mįslingas, savyje užsisklendęs Džudas, kuris tarytum magnetas ketveriukę laiko drauge. Bėgant metams draugų santykiai gilėja ir tamsėja, juos nuspalvina priklausomybės, sudėtingi pasirinkimai, ambicijos ir sėkmė. Tačiau didžiausias jų iššūkis, draugai netrunka suprasti, yra pats Džudas – genialus teisininkas ir matematikas, bet gyvenimo negrįžtamai palaužtas žmogus. Jo kūnas ir sąmonė sužaloti nenusakomai žiaurios vaikystės traumų, kurios Džudą ir jo artimuosius persekios visą gyvenimą.

„Mažas gyvenimas“ – tamsi giesmė broliškai draugystei ir meilei XXI amžiuje, pasakojimas apie šeimas, kuriose gimstame, ir apie šeimas, kurias susikuriame patys, žmogiškosios ištvermės ir empatijos meditacija. Tai viena labiausiai pritrenkiančių, metančių iššūkį, liūdinančių, sukrečiančių ir jaudinančių kelionių per sudėtingą žmogaus gyvenimą, nukelianti mus į vienas juodžiausių kada nors grožinėje literatūroje aprašytų vietų ir vis dėlto suteikianti šviesos.

„Mažas gyvenimas“ jus gali praryti, išvaryti iš proto, užvaldyti. Trikdantis, bet nepaprastai gražus romanas.“

Jon Michaud

„Tai ir kartos portretas, ir kai kas daug tamsiau – bandymas suvokti žmogiškojo žiaurumo ribas ir sykiu parodyti draugystės gydomąją galią.“

New Yorker

„Šis romanas nepalyginamas su jokiu kitu. Išsišokantis, peržengiantis ribas, nepamirštamas.“

Independent

„Nevilties kupina knyga, kurią perskaičius širdis keliskart padidėja.“

Guardian

„Ši šiuolaikinė literatūros klasika – meistriškas mūsų nerimo amžiaus atspindys su visomis teigiamomis ir neigiamomis jo pasekmėmis.“ 

Brigid Delaney

Hanya Yanagihara (Hanja Janagihara) gyvena Niujorke. 

Autorės debiutinis romanas „The People in the Trees“ (2013) tapo viena svarbiausių metų knygų JAV, tačiau didžiosios sėkmės sulaukė antras rašytojos romanas „Mažas gyvenimas“: jis įtrauktas į bene visus svarbiausių JAV ir Didžiosios Britanijos literatūros apdovanojimų trumpuosius sąrašus, įskaitant „Man Booker Prize“, „National Book Awards“, „Baileys Prize for Womenʼs Fiction“, „International Dublin Literary Award“, laimėjo prestižinį „Kirkus Prize“ (2015) literatūros apdovanojimą ir tapo pasauline sensacija, užkopusia į daugelio pasaulio šalių literatūros bestselerių viršūnes. Naujausias autorės romanas – „Į rojų“ („Baltos lankos“, 2025).

„Kirkus Prize“ 2015 laureatė

„Man Booker Prize“ 2015 nominantė

„National Book Awards“ 2015 nominantė
„Baileys Prize for Womenʼs Fiction“ 2016 nominantė

„Andrew Carnegie Medal for Excellence in Fiction“ 2016 nominantė

„International Dublin Literary Award“ 2017 nominantė

„Amazon“ viena geriausių metų knygų

„New York Times“ viena geriausių metų knygų

„Guardian“ viena geriausių metų knygų

„O, The Oprah Magazine“ viena geriausių metų knygų

„Washington Post“ viena geriausių metų knygų

„Publishers Weekly“ viena geriausių metų knygų

„...iki galo įžvelgti kito žmogaus sielą yra neįmanoma. <...> Todėl svarbiausia, ką mes patys privalome padaryti, tai sąžiningai susitaikyti su savo pačių siela. Jei iš tikrųjų norime pamatyti kitą žmogų, nėra kito kelio, kaip tik tiesiai ir giliai žiūrėti į pačius save.“

Šešiuose apsakymuose Haruki Murakami savo talentą pastebėti siurrealias kasdienybės akimirkas atskleidžia pasakodamas vyrų, kurių kiekvienas jaučiasi savaip vienišas, gyvenimo istorijas. Jose susipina mįslingai dingstančios katės ir tamsūs, prirūkyti barai; paslaptingi, ramybės neduodantys ženklai; moterys – asmeninės vairuotojos, buvusios žmonos ir meilužės, naktimis sekančios pasakas; beisbolas ir „The Beatles“... Apsakymų rinkinys pažymėtas ironišku humoru, žyminčiu visą autoriaus kūrybą.

Anot paties H. Murakami, „rašyti romanus – iššūkis, o apsakymus – vienas malonumas. Romanų rašymas prilygsta miško sodinimui, o apsakymų rašymas – tarsi sodo sodinimas.“

„Apgalvotai provokuojantys apsakymai, pateikiantys saldžius ir sykiu karčius apmąstymus apie vienatvę ir troškimą užmegzti ryšį...“

The Evening Standard

„H. Murakami apie sudėtingus dalykus rašo su jam būdingu žaviu paprastumu... <...> Čia jis – geriausios formos, keistas ir romantiškas.“

The Financial Times

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe’ės, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.