Buvęs rokeris, benamis, o dabar laisvai dreifuojančios stovyklos-komunos guru Vernonas Subutexas pasikeitė. Nebevartoja narkotikų, nebebijo nuobodulio nei vienatvės, nei tylos, nei nežinomybės. Jam patinka tai, kaip dabar gyvena: be interneto, be žinių apie išorės pasaulį. Bet pasaulis pats ateina pas Vernoną. Paryžiuje, atvykęs gydytis siaubingai skaudamo danties, Vernonas sužino apie gero draugo, buvusio benamio Šarlio mirtį ir jo priešmirtinį norą palikti stovyklai pusę laimėto aukso puodo. Pinigai, išorinio pasaulio spindesys greitai supurto ramų stovyklos gyvenimą ir supriešina jos narius.
Tuo metu žiaurusis kino prodiuseris Loranas Dopalė svajoja, kaip keršys jį pamokiusioms merginoms Ayšai ir Selestei. Kad ir kiek tai kainuos, kad ir kas nukentės. Neilgai trukus teroristinių aktų išgąsdintame Paryžiuje paskutinį kartą suvesti skolų susitiks spalvingas įvairiausių tipažų, vienaip ar kitaip besisukiojančių aplink Vernoną, būrys. Tik ne visiems bus lemta pamatyti amžiną Vernono šlovę.
„Vienas įspūdingiausių XXI a. literatūrinių epų.“
Marianne Payot, „L’Express“
„Paskutinis trilogijos romanas šokiruoja dar labiau nei ankstesni.“
Nelly Kaprièlian
„Galingas ir prikaustantis kūrinys, atspindintis mūsų chaotiškus laikus. Despentes meistriškai užbaigia trilogiją.“
Bruno Corty
„Šių dienų literatūroje nėra nieko panašaus.“
Observer
Virginie Despentes (Viržini Depant, gim. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė, parašiusi per 15 grožinių kūrinių ir apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Jos esė „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. Didžiausios sėkmės tarptautiniu mastu sulaukė trilogija „Vernonas Subutexas“: ji išversta į daugiau kaip 20 kalbų, o vien Prancūzijoje parduota per milijoną jos egzempliorių. Pirmoji trilogijos knyga („Baltos lankos”, 2020) pateko į trumpąjį 2018 m. „Man Booker International“ sąrašą. 2022 m. Lietuvoje pasirodė antroji knyga („Baltos lankos“). „Vernonas Subutexas 3“ – paskutinis trilogijos romanas.
„Vakar viskas buvo gražiau
muzika medžiuose
vėjas mano plaukuose
ir tavo ištiestose rankose
saulė“
Tobijas Horvatas gimė bevardžiame kaime, nereikšmingoje šalyje. Jo motina buvo vagilė, kaimo kekšė. Vieną dieną, būdamas dar vaikas, jis pabėgo į kitą šalį, į didelį miestą. Vogė, elgetavo, nakvodavo gatvėje, kol policija jį apgyvendino „jaunimo namuose“ berniukams. Tada jis sukuria save iš naujo ir pasivadina Šandoru Lesteriu, karo našlaičiu. Dešimt metų dirba laikrodžių fabrike. Susitikinėja su nemylima moterimi. Bendrauja su kitais imigrantais vietiniame bistro. Rašo. Bet vieną dieną jo trapią būtį suvirpina mieste pasirodžiusi vaikystės mylimoji Lina su kelių mėnesių dukrele glėbyje ir sutuoktiniu.
Šiame elegantiškai santūriame, fragmentiškame, egzistencialistinės nuotaikos ir sapno atmosferos prisodrintame pasakojime atskleidžiamas nerimastingo, bevietystei ir vienatvei pasmerkto žmogaus likimas. Jis ieško meilės ir prasmės gyventi, bet sykiu suvokia, kad tai – „…nepakeliamas neišsakomos tylos laukimas“.
„Kristóf geriausia, kai rašo tamsiausiai.“
Scotland on Sunday
„Nagrinėdama antrininko ir nepataisomos žalos, atsirandančios žmogui atsiskyrus nuo savo šaknų, temas, autorė jas užrašo kaip reta nuosaikiai, išvengia bet kokio nereikalingo sentimentalumo ir pataiko tiesiai į širdį.“
Marie Claire
Ágota Kristóf (Agota Krištof, 1935–2011) – vengrų rašytoja, rašiusi prancūzų kalba. 1956 m. emigravo į Šveicariją. Pasaulyje išgarsėjo romanų trilogija, lietuviškai išleista pavadinimu „Storas sąsiuvinis“ („Alma littera“, 2004). Į lietuvių kalbą taip pat išverstas jos novelių rinkinys „Man tas pats“ („Alma littera“, 2005). Romanas „Vakar“ – trečioji autorės knyga, pasirodanti lietuviškai; pagal ją sukurtas italų režisieriaus Silvio Soldini filmas „Brucio nel vento“ (2002).
Santo Domingo gatvėje Santjage, Čilėje, stovintis andalūziško stiliaus namas, gožiamas trijų citrinmedžių, glaudė tris Lonsonjė šeimos kartas. Pasak giminės istorijos, dar XIX amžiaus pabaigoje ten šaknis įleido šeimos patriarchas, palikęs Prancūziją su trisdešimčia frankų vienoje ir vynuogės sodinuku kitoje kišenėje. Jo sūnus Lazaras, išgyvenęs Pirmojo pasaulinio karo beprotybę, grįžo gyventi į tą namą ir sode ornitologei žmonai Terezai sukonstravo įstabiausią paukščių voljerą. Šiame name jų dukra Margo, Antrojo pasaulinio karo aviatorė, pradėjo svajoti apie skrydžius ir užaugino savo sūnų – revoliucionierių Ilarijų Da.
„Palikimas“ – poetiška ir aistringai užrašyta saga, talpinanti šimtmetį prancūzų emigrantų Lonsonjė šeimos istorijos, talentingai supintos su esminiais XX a. istorijos įvykiais. Skaudūs likimo kirčiai ir negailestingi Pietų Amerikos ir Europos istorijos gūsiai atskleidžia šeimos tvirtumą ir išmintį, perduodamus iš kartos į kartą.
„...kupinas žaismingų, o kartais ir pražūtingų kerų, kuriuos atpažins mėgstantys G. G. Márquezą.“
New York Times Book Review
„Šis lyriškas romanas – nelyg karštinės sapnas. Švelnus ir sykiu nuožmus, meditatyvus ir kartu skausmingas.“
Jennifer Cody Epstein
Miguel Bonnefoy (Migelis Bonefua) 1986 m. gimė Prancūzijoje venesualietės ir čiliečio šeimoje. Romanas „Palikimas“ 2020 m. nominuotas „Goncourt’ų“, „Femina“ ir „Le Grand Prix du Roman“ premijoms, išverstas į daugiau kaip dešimt kalbų.
FRANZAS KAFKA (1883–1924) – žymus austrų rašytojas, vienas ryškiausių XX a. moderniosios prozos kūrėjų.
ŠĮ RINKINĮ SUDARO:
romanas „Procesas“ (1914),
novelės „Nuosprendis“ (1913),
„Metamorfozė“ (1915),
„Pataisos darbų kolonijoje“ (1919),
„Kaimo gydytojas“ (1919),
„Pranešimas akademijai“ (1919),
„Bado meistras“ (1924) ir kt.
„Ar tu tiki žmogaus širdim? Aišku, turiu omeny ne tiesiog organą. Kalbu apie ją poetine prasme. Žmogaus širdis. Manai, yra toks dalykas? Kažkas, kas mus daro ypatingus ir individualius?“
Parduotuvės vitrinoje Klara, vaikų Dirbtinė Draugė, gebanti išskirtinai mąstyti ir suprasti žmones, atidžiai ir smalsiai stebi pirkėjų ir praeivių lauke elgesį. Klara viliasi, kad ją pagaliau kas nors išsirinks. Kai ateina metas Klarai keliauti į žmogaus namus, ji yra perspėjama, kad iš jų nei meilės, nei draugystės per daug tikėtis neverta. Naujoji pakylėtųjų vaikų karta yra protingesnė, bet beprarandanti gebėjimą nuoširdžiai bendrauti ir atjausti. Atsakingai vykdydama savo pareigą apsaugoti žmogų nuo vienatvės, Klara bando perprasti žmogaus esmę.
„Klara ir Saulė“ – romanas apie vienatvę, empatiją, pasiaukojimą, autentiškumą, tikėjimą ir staigiai besikeičiantį pasaulį. Jo centre iškyla pamatinis klausimas – ką mums, žmonėms, reiškia mylėti?
„Šiame romane mums siūloma pamilti pagrindinę veikėją robotę, ir juokingiausia, kad mes iš tikrųjų ją pamilstame. <...> Tai, kaip Klara ieško santykio su kitu, yra labai gražu.“
Anne Enright
„Kūrinys, iš naujo mus priverčiantis susimąstyti apie žmonijos grožį ir trapumą.“
Alex Preston
„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidžia prarają, glūdinčią už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija
Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, gim. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 1989 m. už romaną „Dienos likučiai“ jis apdovanotas „Booker“ premija. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 pasaulio kalbų. „Klara ir Saulė“ – naujausias autoriaus kūrinys, 2021 m. nominuotas „Booker“ premijai.
Automobilio avarijoje žuvus motinai, vos aštuonerių sulaukusi Betė Harmon išsiunčiama į našlaičių globos namus. Ji atranda du būdus bent mintimis pabėgti iš slegiančios aplinkos: tai žaidimas šachmatais ir žalios pailgos piliulės, kasdien dalijamos vaikams, kad liktų ramūs. Netrukus tampa akivaizdu, kad Betė turi stulbinamą šachmatininkės talentą. Išskirtinai vyrų dominuojamame žaidime paauglė ima po truputį skintis kelią į svarbiausias Amerikos šachmatų varžybas ir susikuria naują gyvenimą. Bet, kad ir kaip gerai sektųsi varžybose, potraukį tamsai – savidestrukcijai ir priklausomybei nuo raminamųjų ir alkoholio – suvaldyti sunku. Kiekviena šachmatų partija Betei tampa kova ne tik dėl pergalės, bet ir dėl išlikimo.
Tituluojamas naujai atrasta klasika, vertinamas už savitą stilių, romanas „Valdovės gambitas“ – tai daugiabriaunė likimo nuskriaustos nuo priklausomybių kenčiančios ir sykiu genialiu talentu apdovanotos moters brandos istorija konservatyvioje, stereotipų ir lyčių nelygybės kaustomoje XX a. antros pusės Amerikos visuomenėje.
„Grynas malonumas. Knyga, kurią kas kelerius metus skaitau iš naujo.“
Michael Ondaatje
„Vladimiro Nabokovo „Lužino gynyba“ ir Stefano Zweigo „Šachmatų istorija“ yra jau tapę klasika, o dabar jų gretas papildo ir Walterio Teviso „Valdovės gambitas“.“
Financial Times
„Šis romanas – tikras apsėdimas.“
Los Angeles Times
„Betė Harmon – nepamirštama, o „Valdovės gambitas“ – labiausiai išbaigtas ir skvarbiausias autoriaus kūrinys.“
Jonathan Lethem
Walter Tevis (Valteris Tevisas, 1928–1984) – amerikiečių rašytojas, daugybės trumposios prozos kūrinių ir šešių romanų autorius. Keturių jo romanų ekranizacijos sulaukė didelio pripažinimo. Priešpaskutinį W. Teviso romaną „Valdovės gambitas“ (1983), literatūros kritikų vadinamą nepastebėtu šedevru, ekranizavo „Netflix“ (2020). Serialas itin išpopuliarėjo, o knyga iškart atsidūrė „New York Times“ bestselerių sąraše. Dabar vis daugiau skaitytojų iš naujo atranda W. Teviso kūrybą.
1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje.
Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių.
„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“
Catherine Taylor
„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą verti padėkos.“
Daisy Hildyard
Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).
„Manai, kad taip ir turi būti. Manai, kad tai kažin kur egzistuoja, kad gali tai surasti. Tikiesi. Ieškai, viliesi, lauki. Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.“
Romain Gary (Romenas Gari, tikrasis vardas – Roman Kacew, 1914–1980) – plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, daugiau nei 30 romanų autorius.
„Aušros pažado“ (1960) herojų sutinkame Vilniuje. Būtent čia, Didžiosios Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus) gatvėje 16 numeriu pažymėtame name, prabėgo keletas Gary vaikystės metų. Vėliau būsimasis rašytojas emigravo į Prancūziją ir išgarsėjo. Gary yra vienintelis autorius, pelnęs net dvi literatūrines Goncourt’ų premijas, vieną jų Emile’io Ajaro (Emilio Ažaro) slapyvardžiu.
Autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ Gary aprašo vaikystę ir jaunystę – laiką, kurį lydėjo besąlygiška bei reikli motinos meilė ir absurdiški susidūrimai su tikrove. Pasakojime susipina švelni ironija ir tikėjimas beribėmis dvasios galiomis, žmonių tarpusavio ryšiu. „Aušros pažadas“ išsiskleidžia dvejopai: tai motinos meilės pažadas, gautas gyvenimo aušroje, ir sūnaus pažadas motinai įprasminti jos auką ir atsikovoti pasaulį iš svajones trupinančio gyvenimo.
„Išduosiu paslaptį – iš viso to, ką esu parašęs, „Aušros pažadas“ veikiausiai man pati brangiausia knyga. Joje daugiausia manęs, manojo pasaulio matymo ir gyvenimo.“
Romain Gary, radijo interviu
„Ir vis dėlto, kai vėl pagalvoju apie tuos metus, sugebu prisiminti vos kelis veidus ir labai mažai faktų, nes Roma savyje turi kažkokio svaigulio, sudeginančio prisiminimus.“
Trisdešimtmetis Leo Romoje, mieste, persunktame „dolce vita“ atmosferos, įsimyli trapią ir nerimastingą „femme fatale“ Arianą. Dienomis blaškydamasis tarp atsitiktinių darbų, kur žmonių santykiai efemeriški ir apirę, vakarus jis leidžia bohemiškoje, alkoholio permerktoje apspurusių viešbučių ir vakarienių su turtingais intelektualais aplinkoje. Šie klajojimai įsiskverbia į Leo vienatvę, jis žino, kad yra pralaimėtojas, nes dėl sau pačiam nesuprantamų priežasčių nesugeba gyventi taip kaip kiti, todėl bet kokia pergalė jam kelia pasibjaurėjimą. Leo neturi troškimų. Jis renkasi saldų didingos, neaprėpiamos ir abejingos Romos glėbį, kuri kiekvienam bastūnui suteikia saugų prieglobstį. Ji nebūtinai draugiška, bet ir ne motiniška, ji pašaipi bendrininkė, išprotėjusi ir viliojanti, – kaip Ariana.
„Paskutinė vasara mieste“ – svaigus, bet iliuzijomis nepagražintas laisvo žmogaus portretas, atmintyje prikeliantis didžiųjų Italijos kino meistrų – Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Vittorio de Sica filmų vaizdus. Tarsi kino žiūrovai, mes girdime Leo monologą, kuriame susipina mintys, prisiminimai ir aplink skambantys pokalbiai, ir Leo akimis regime pro šalį plaukiančias naktines Romos gatves bei sutiktų žmonių veidus. Galiausiai, kaip ir Leo, susiduriame su neatsakomu klausimu: kaip išgyventi dar vieną vasarą mieste, kuriame nuo karščio, šviesos ir šešėlių žaismo žodžiai ima įgyti vis kitokią reikšmę, o kiekvienas susitikimas žmones tik dar labiau atskiria?
„Tikroji romano vertė ta, kaip nuginkluojamai ryškiai jis nušviečia santykį tarp žmogaus ir miesto, tarp minios ir vienatvės.“
Natalia Ginzburg
„Tai vienas tų romanų, kuriuos ne skaitai, o išgyveni.“
Il Quotidiano
Gianfranco Calligarich (Džianfranko Kaligarik, g. 1947 Asmaroje, Italijoje) – italų rašytojas, žurnalistas ir scenaristas. Parašė šešis romanus. „Paskutinė vasara mieste“ – debiutinis romanas, pirmąkart išleistas 1973 m. Per pirmą vasarą pardavus net septyniolika tūkstančių egzempliorių, knyga nepaaiškinamai dingo iš knygynų. Tačiau nebuvo pamiršta ir tapo kultine trijų italų kartų knyga: buvo perkama skaitytomis knygomis prekiaujančiuose knygynuose ir ieškoma ant gatvės prekybininkų stalų, skaitoma ir aptariama mažuose rateliuose. Perleistas tik 2010 m., romanas ir vėl sulaukė didžiulio pasisekimo Italijoje ir už jos ribų. Literatūros kritikai ir skaitytojai jį vertina kaip vieną svarbiausių XX a. italų klasikos kūrinių.
XX a. aštuntajame dešimtmetyje Merilina Konoli ir Deividas Sorensonas įsimyli vienas kitą. Jie jauni, naivūs ir pilni idealizmo. Jie lengvabūdiškai žiūri į ateitį, bet abu tiki, kad nuo šiol, dabar ir visados, laukia smagiausios jų gyvenimo dienos. Praėjus keturiasdešimčiai metų Sorensonai vis dar įsimylėję ir turi keturias visiškai skirtingas dukteris, savaip siekiančias džiaugsmo, tačiau niekur nerandančias ramybės.
Jauna našlė Vendė guodžiasi svaigalais ir jaunesniais vyrais. Buvusi advokatė Violeta kovoja su nerimu ir nepasitikėjimu savimi. Dėstytoja Liza laukiasi kūdikio, nors nežinia, ar jo nori, nuo vyro, kurio turbūt nemyli. Greisė – dykinėjanti pagrandukė – gyvena melu, kurio niekas šeimoje nė neįtaria. Seserų likimus ženklina siekis atrasti meilę, panašią į regėtą tėvų namuose, – jos nuo mažens varžosi tarpusavyje, kiekviena ieškodama savojo kelio. Šeimos gyvenimo lūžio tašku tampa nelauktas paauglio Džonos Bento – prieš penkiolika metų atiduoto įvaikinti – pasirodymas, visus paskatinsiantis atsigręžti į paslapčių, kaltės, nusivylimų ir sykiu nepaprastų džiaugsmo ir pilnatvės akimirkų kupiną šeimos istoriją.
„Mūsų smagiausios dienos“ – tai kelionė į praeitį ir į ateitį po vienos Čikagos šeimos gyvenimą. Šiame romane be galo jautriai ir taikliai kalbama apie santuokos džiaugsmą ir naštą, tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, kupinus švelnumo, negailestingumo ir graužaties, bei nenuilstamas didelės, sudėtingos, mylinčios šeimos laimės paieškas.
„Šis nepakartojamas debiutas įsirėžia giliai – jo humoras, jo išmintis, jo tragizmas.“
Rebecca Makkai
„Turtinga, įtraukianti šeimos saga.“
New York Times Book Review
„Jei pasaulį galėtų išvysti Jonathano Franzeno ir Anne Tyler literatūrinės meilės vaisius, tai „Mūsų smagiausios dienos“ būtų šių rašytojų verta atžala.“
Guardian
„Jaudinanti odė sudėtingai, mylinčiai šeimai.“
Madeline Miller
Claire Lombardo (Klerė Lombardo) – amerikiečių rašytoja. „Mūsų smagiausios dienos“ yra jos debiutinis romanas, 2020 m. nominuotas „Women's Prize for Fiction“ literatūros premijai.
„Kur glūdi muzika, kai neskamba? – spėliojo ji. Ir pasidavusi atsakydavo: tegu iš mano gyslų padaro arfą, kai numirsiu.“
Tai jaunos moters vardu Žoana, kuri literatūros kritikų laikoma pačios Claricės Lispector asmenybės menine falsifikacija, brandos istorija, parašyta sąmonės srauto metodu. „Ponia Bovari – tai aš“, – cituodama Gustave'ą Flaubert'ą, atsakė C. Lispector, paklausta apie panašumą į savo personažę. Žoanos keistumas aplinkinius ir atstumia, ir traukia. Nuo pašėlusios ir vienišos vaikystės, nelaimingos santuokos su Otavijumi iki sprendimo atsisakyti konvencionalaus gyvenimo taisyklių ir rasti pasaulyje savo kelią vienai ir nepriklausomai – be galo trapi, protinga, ekscentriška, kūrybinga ir užsisklendusi Žoana puoselėja sudėtingą ir permainingą vidinį pasaulį, apmąsto žmogaus egzistencijos prasmę, jo nuodėmingumą, laisvę būti savimi. „Arti laukinės širdies“ – impresionistinis, sapniškas ir intelektualus romanas, kuriame C. Lispector, išreikšdama panašią egzistencinę jauseną kaip ir jos amžininkai Albert'as Camus ar Jean-Paulis Sartre'as, klausia, ar kuris nors iš mūsų iki galo galime suvokti, kas iš tikrųjų esame ir kokia mūsų paskirtis šiame pasaulyje.
„Viena iš neatrastų XX a. literatūros milžinių. Jos kūryba rikiuojama šalia Flanno O'Brieno, Jorgės Luiso Borgeso, Fernando Pessoos palikimo.“
Colm Tóibin
„Hipnotizuojančios Claricės Lispector – sfinksės, kerėtojos, šventosios baisūnės – atgimimas yra vienas svarbiausių XXI a. literatūrinių įvykių.“
New York Times
„Nepriekaištinga ir nesuklasifikuojama... Spalvinga, kultūringa, niūri Lispector yra XX a. menininkės simbolis. Ji priklauso tam pačiam panteonui kaip Franzas Kafka ir Jamesas Joyce'as.“
Edmund White
„Viena paslaptingiausių XX a. rašytojų.“
Orhan Pamuk
„Lispector turi deimanto kietumo intelektą, vizionierės instinktą ir humoro jausmą, kuris laviruoja tarp naivios nuostabos ir išdykėliškos komedijos.“
Rachel Kushner
„Ar išdrįsiu pasakyti? Jei jau jos kūryba sujaudina, tai sujaudina taip, kaip jokia kita kada nors skaityta literatūra.“
Benjamin Moser
Clarice Lispector (Klarisė Lispektor, 1920–1977) – iškiliausia XX a. brazilų rašytoja, tituluojama svarbiausia žydų autore po Kafkos, vadinama rašytoja, kuri „atrodė kaip Marlene Dietrich ir rašė kaip Virginia Woolf“, viena žinomiausių, bet mažiausiai suprastų Lotynų Amerikos autorių. Gimė Vakarų Ukrainoje, bet dėl antisemitizmo su šeima 1922-aisiais persikėlė į Braziliją. Užaugo Resifėje, vėliau, persikėlusi į Rio de Žaneirą, studijavo teisę. Kartu su vyru diplomatu gyveno Italijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, JAV, su juo išsiskyrusi 1959-aisiais grįžo į Rio de Žaneirą. „Arti laukinės širdies“ (1943), pirmas autorės romanas, kurį ji parašė būdama vos 23-ejų, Brazilijoje tapo precedento neturinčia literatūros sensacija. Už šį romaną ji gavo presitižinę „Graca Aranha“ literatūros premiją ir Brazilijoje tapo žinoma kaip „uraganas Klarisė“. Jos kūrybinį palikimą sudaro devyni romanai, septyni apsakymų rinkiniai, penkios knygos vaikams. Labiausiai C. Lispector vertinama už revoliucingą kalbą, išskirtinį literatūrinį stilių, taiklų veikėjų, dažniausiai moterų, vidinio pasaulio atskleidimą. 2020-ieji – Claricės Lispector gimimo šimtosios metinės.
1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje.
Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių.
„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“
Catherine Taylor
„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą verti padėkos.“
Daisy Hildyard
Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).
1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje.
Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių.
„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“
Catherine Taylor
„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą verti padėkos.“
Daisy Hildyard
Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).
„Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji – vėliava kalno viršūnėje – mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos.“
Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis.
Bet dabar visa tai jau praeitis.
„Itin aktualus šiandien, kai daug kur pasaulyje vis dar gaji mizoginija.“
Guardian
„Jaudinantis, vaizdingas ir gąsdinantis. Viliuosi, kad ne pranašiškas.“
Conor Cruise O'Brien
„Nepriekaištingai nušviečia tamsiausius politikos ir skirtingų lyčių tarpusavio ryšius.“
Washington Post Book World
„Sunku patikėti, kad, praėjus daugiau kaip 30 metų po sukūrimo, šis pasakojimas išlieka toks svarbus mūsų gyvenamam laikui.“
Independent
Margaret Atwood (Margareta Etvud, gim. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985 m., laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017).
„Kaip sakoma, istorija nesikartoja – istorija rimuojasi.“
Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo įvykių, aprašytų „Tarnaitės pasakojime“, teokratinis Gileado respublikos režimas tebelaiko valdžią savo rankose, bet jau ryškėja pirmieji vidinio jo irimo ženklai. Šiuo kritiniu metu susipina trijų labai skirtingų moterų likimai – ir jų sąjunga žada sprogimą. Agnesė ir Deizė priklauso jaunajai kartai, užaugusiai jau galiojant naujai tvarkai. Šių jaunų moterų liudijimus papildo trečias – Tetos Lidijos. Jos sudėtinga praeitis ir miglota ateitis veriasi netikėtais ir lemtingais vingiais.
„Liudijimuose“ Margaret Atwood nuplėšia uždangą nuo vidinių Gileado mechanizmų, ir kiekviena iš moterų turi apsispręsti, kas ji ir kaip toli pasirengusi žengti kovodama už tai, kuo tiki.
„Skaityti šią knygą – tai justi, kaip sukasi pasaulis.“
Anne Enright
„Apie tamsiausias ir labiausiai gąsdinančias žmogaus psichikos kertes Atwood sugeba rašyti suteikdama tamsios keistos vilties ir su išmintingu humoru.“
Naomi Alderman
„Tai negailestingas ir gražus romanas, kuris mums prabyla galinga jėga.“
„Booker Prize“ komisija
„Brangūs skaitytojai, visi klausimai, kuriuos kada nors esate man uždavę apie vidinius Gileado mechanizmus, įkvėpė šią knygą. Na, beveik visi! Dar vienas įkvėpimo šaltinis buvo pasaulis, kuriame gyvename.“
Margaret Atwood
Margaret Atwood (Margareta Etvud, g. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip šešiasdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Ji yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985-aisiais, laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017). Romanas „Liudijimai“ yra „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, už kurį autorei 2019 m. skirta prestižinė literatūros premija „Booker Prize“.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
1981-ųjų Glazgas išgyvena skurdo ir smurto laikus, vyrai ir sūnūs likę be darbo, siaučia narkotikų epidemija, o gerosios miesto šeimos priverstos prasimanyti, kaip kas tik geba. Agnesė Bein visad iš gyvenimo tikėjosi daugiau, svajojo apie vieną dieną jai nutiksiančius didžius dalykus. Visada pasitempusi, išdidi, spinduliuojanti tvirtybe mylinti motina, ji vis dėlto nė dienos neišturi neišgėrusi. Palikta mergišiaus, savimylos vyro, Agnesė vis giliau grimzta į alkoholizmą. Trys vaikai kaip įmanydami stengiasi ją ištraukti, bet vienas po kito pasiduoda, gelbėdamiesi patys. Jauniausias sūnus Šugis vilties laikosi įsitvėręs ilgiausiai. Jis kitoks, švelnus ir vienišas, užvis labiausiai mėgsta žaisti su savo lėlyte Dafne. Bet Šugis tiki: jei iš visų jėgų pasistengs, taps toks kaip kiti berniukai ir padės jiedviem su motina išsikapstyti iš beviltiškai tamsaus gyvenimo gniaužtų.
„Šugis Beinas“ talentingai apnuogina skurdo nuožmumą ir griaunančią geismo jėgą, užjaučiamai brėžia žmogiškosios meilės ribas, vaizdžiai tapo liūdesio šešėlius ir vilties blyksnius. Tai duoklė praėjusiai Škotijos istorijos epochai ir nepalenkiamai žmogaus valiai išgyventi bet kokiomis sąlygomis.
„Nepaprastai intymiai, gailestingai, pagaviai nutapytas priklausomybių, drąsos ir meilės paveikslas.“
„Booker Prize“ komisija
„Reto, amžino grožio romanas.“
Observer
„Šugis Beinas“ išmuš jums žemę iš po kojų.“
Richard Russo
„Šugio ir Agnesės neužmiršiu niekada… Tai vienas tų retų šiuolaikinių romanų, kuriuos gali iškart nujausti tapsiant klasika.“
Garrard Conley
Douglas Stuart (Daglas Stiuartas, gim. 1976 m. Glazge) – škotų kilmės Amerikos rašytojas, drabužių dizaineris, gyvenantis Niujorke. „Šugis Beinas“ – debiutinis autoriaus romanas, apdovanotas 2020 m. „Booker Prize“, tapęs metų grožine knyga prestižiniuose „British Book Awards“ apdovanojimuose, nominuotas gausybei kitų literatūros premijų, tarp kurių – ir „National Book Awards“. Šis kūrinys išleistas 39 šalyse. Literatūros kritikai jį lygina su tokiais kūriniais kaip Jameso Joyce'o „Dubliniečiai“ ir Hanya'os Yanagiharos „Mažas gyvenimas“.
„– Reikia pagimdyti sūnų, būtinai reikia pagimdyti sūnų, reikia dviejų sūnų...
Kai gimė Kim Injongė, mama, rankose laikydama kūdikį, pasakė:
– Atleiskite, mamyte. – Ir, nulenkusi galvą, apsiverkė.
Močiutė šiltai ramino marčią:
– Viskas gerai. Antrą pagimdysi sūnų.
Kai gimė Kim Džijongė, mama, rankose laikydama kūdikį, pasakė:
– Atleisk, vaikeliuk. – Ir, nulenkusi galvą, apsiverkė.“
Tvarkingame Seulo priemiesčio bute 33-ejų Kim Džijongė leidžia dienas rūpindamasi namais ir metinuke dukra. Dabar gyvenimas jai – rutina ir ilgos valandos pastangų atliepti aplinkinių lūkesčius ir reikalavimus, o grįžti dirbti nedidelėje viešųjų ryšių įmonėje ji nė nebesvajoja.
Vieną rytą išsekusiai Džijongei pasireiškia keisti simptomai: tarsi nebegalėdama sutilpti savo pačios kūne ir mintyse, ji ima kalbėti kitų moterų, gyvų ir mirusių, balsais. Trumpi, tačiau vis dažnesni priepuoliai kelia nerimą vyrui ir jis užrašo žmoną pas psichiatrą. Ten Džijongė pradeda pasakoti savo gyvenimą nuo dienos, kai dar buvo įsčiose, o likimas skyrė sunkiausią išbandymą – gimti mergaite.
„Kim Džijongė, gimusi 1982“ – kliniškai sterilia proza perteiktas liudijimas, ką reiškia būti moterimi vyrų valdomame pasaulyje, kur sumenkinimas, gebėjimų ir galimybių nuvertinimas ir seksualinis užgauliojimas tampa kasdienybe. Tai ne tik Kim Džijongės – tai kiekvienos moters istorija.
„Kim Džijongė tarsi auka, stiklinė figūrėlė, sudaužyta, kad išsilietų susikaupusi neteisybė.“
Guardian
„Apnuogina tiesas ir nebeleidžia nuo jų nukreipti žvilgsnio.“
Daily Telegraph
Cho Nam-joo (Čio Namdžiū, gim. 1978) – buvusi televizijos laidų scenaristė, rašytoja. Statistikos duomenimis ir moksliniais straipsniais paremto debiutinio jos romano „Kim Džijongė, gimusi 1982“ pasirodymas 2016 m. sutapo su didžiausia iki to meto feminizmo ir moterų teisių protestų banga Pietų Korėjoje ir tapo šios bangos simboliu. Išdrįsusi kvestionuoti iki tol neliečiamas temas, Cho Nam-joo susilaukė ne tik priešiškos reakcijos, bet ir stipraus palaikymo: vien Pietų Korėjoje parduota daugiau nei 1,3 mln. knygos egzempliorių, romanas išverstas į daugiau nei 20 pasaulio kalbų, nominuotas „National Book Award“ apdovanojimui, pagal jį pastatytas filmas.
„Jis buvo vienas. Atsiskyręs nuo pasaulio, laimingas, pajutęs neramų gyvenimo pulsą. Vienas, jaunas, ryžtingas, netelpantis savyje, vienas gryno oro ir sūrių vandenų platybėse, miglotoje pilkoje saulės šviesoje <…>.“
Vėlyvojo XIX a. Dublino fone subtiliai ir žaismingai tapoma talentingo jaunuolio Stiveno Dedalo emocinės ir intelektualinės brandos istorija: jis išbando didelio savo proto galias, leidžiasi užvaldomas ir vėl pažaboja savo aistras ir nuodėmes, maištauja prieš religiją, stebi besikeičiantį santykį su šeima ir šalimi, ieško savo tapatybės, balso, kalbos – savos vietos pasaulyje. Galiausiai pašvenčia gyvenimą grožiui ir menui.
Autobiografinis romanas „Menininko jaunų dienų portretas“ – ryškus ir daugiabriaunis menininko „amžinos vaizduotės“ liudijimas, skvarbus žvilgsnis į paties Joyce'o jaunystę ir unikalus modernizmo literatūros pavyzdys.
„Stivenu Dedalu patiki taip, kaip apskritai įmanu patikėti vos keletu literatūrinių personažų.“
H. G. Wells
„J. Joyce'as buvo ir vis dar išlieka kone unikalus tarp romanistų, nes publikavo išskirtinai tik šedevrus.“
Times Literary Supplement
James Joyce (Džeimsas Džoisas, 1882–1941) – airių rašytojas, padaręs didžiulę įtaką moderniosios literatūros raidai, vieno svarbiausių XX a. pasaulinės literatūros veikalų „Ulisas“, kuriuo transformavo romano tradiciją, autorius. Ieškodamas naujų formų psichikos procesams perteikti, jis įtvirtino sąmonės srauto techniką. „Menininko jaunų dienų portretas“ (1916) – pirmas J. Joyce'o romanas. Ši atnaujinta romano laida pasirodo praėjus daugiau kaip 30 metų nuo išleidimo Lietuvoje 1989-aisiais.
„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“
1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.
Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.
„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“
Marcel Theroux
„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“
Salman Rushdie
„Švyti savo meistriškumu.“
Ian McEwan
„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“
Neel Mukherjee
Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.
Antanas Garšva dirba liftininku viename didžiausių Niujorko viešbučių. Jį slegia uniforma, bukinantis darbas, vienatvė, kamuoja egzistenciniai klausimai, kūrybinės kančios ir, regis, jis tuoj, tuoj išprotės. „Baltoje drobulėje“ nėra aiškios intrigos, vientiso pasakojimo, chronologijos, tai — pasąmonės srautas, įtraukiantis skaitytoją į Garšvos apmąstymus, įvykius, nutinkančius čia ir dabar, ir praeities atsiminimus.
Antanas Škėma (1910-1961) - vienas reikšmingiausių XX a. lietuvių literatūros kūrėjų, savo novatoriškumu sulaužęs nusistovėjusias normas. Rašytojo kūryba artima avangardui. Škėma vaidino, režisavo spektaklius, mėgo modernų meną. Emigravęs į JAV vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse. Autoriaus kūryba buvo smarkiai kritikuojama, parašyta „Balta drobulė“ ketverius metus nesulaukė leidėjo, o dabar tai – pripažinta lietuvių literatūros klasika.
1981-ųjų Glazgas išgyvena skurdo ir smurto laikus, vyrai ir sūnūs likę be darbo, siaučia narkotikų epidemija, o gerosios miesto šeimos priverstos prasimanyti, kaip kas tik geba. Agnesė Bein visad iš gyvenimo tikėjosi daugiau, svajojo apie vieną dieną jai nutiksiančius didžius dalykus. Visada pasitempusi, išdidi, spinduliuojanti tvirtybe mylinti motina, ji vis dėlto nė dienos neišturi neišgėrusi. Palikta mergišiaus, savimylos vyro, Agnesė vis giliau grimzta į alkoholizmą. Trys vaikai kaip įmanydami stengiasi ją ištraukti, bet vienas po kito pasiduoda, gelbėdamiesi patys. Jauniausias sūnus Šugis vilties laikosi įsitvėręs ilgiausiai. Jis kitoks, švelnus ir vienišas, užvis labiausiai mėgsta žaisti su savo lėlyte Dafne. Bet Šugis tiki: jei iš visų jėgų pasistengs, taps toks kaip kiti berniukai ir padės jiedviem su motina išsikapstyti iš beviltiškai tamsaus gyvenimo gniaužtų.
„Šugis Beinas“ talentingai apnuogina skurdo nuožmumą ir griaunančią geismo jėgą, užjaučiamai brėžia žmogiškosios meilės ribas, vaizdžiai tapo liūdesio šešėlius ir vilties blyksnius. Tai duoklė praėjusiai Škotijos istorijos epochai ir nepalenkiamai žmogaus valiai išgyventi bet kokiomis sąlygomis.
„Nepaprastai intymiai, gailestingai, pagaviai nutapytas priklausomybių, drąsos ir meilės paveikslas.“
„Booker Prize“ komisija
„Reto, amžino grožio romanas.“
Observer
„Šugis Beinas“ išmuš jums žemę iš po kojų.“
Richard Russo
„Šugio ir Agnesės neužmiršiu niekada… Tai vienas tų retų šiuolaikinių romanų, kuriuos gali iškart nujausti tapsiant klasika.“
Garrard Conley
Douglas Stuart (Daglas Stiuartas, gim. 1976 m. Glazge) – škotų kilmės Amerikos rašytojas, drabužių dizaineris, gyvenantis Niujorke. „Šugis Beinas“ – debiutinis autoriaus romanas, apdovanotas 2020 m. „Booker Prize“, tapęs metų grožine knyga prestižiniuose „British Book Awards“ apdovanojimuose, nominuotas gausybei kitų literatūros premijų, tarp kurių – ir „National Book Awards“. Šis kūrinys išleistas 39 šalyse. Literatūros kritikai jį lygina su tokiais kūriniais kaip Jameso Joyce’o „Dubliniečiai“ ir Hanya’os Yanagiharos „Mažas gyvenimas“.
Sulaukęs 30-ies Haruki Murakami pardavė savo džiazo klubą Tokijo centre ir nusprendė tapti rašytoju. Dauguma pažįstamų tik kraipė galvas. Atsidėjęs rašymui Murakami susidūrė su rimta problema - kaip palaikyti gerą fizinę ir dvasinę formą? Sukūręs romaną „Avies medžioklė“ jis pradėjo rimtai bėgioti. Pamažu nubėgami atstumai vis ilgėjo - taip rašytojo gyvenime atsirado maratonas.
Kodėl vienas garsiausių pasaulio rašytojų Haruki Murakami (gim. 1949) bėgioja ir ką galvoja bėgiodamas? Kaip, jo nuomone, susijęs rašymas ir maratonas? Kiek valios pastangų ir užsispyrimo reikia maratonininkui ir iš kūrybos gyvenančiam autoriui?
Jeigu nebūtų buvę šios, per dešimt metų sukauptos, gyvenimo patirties, tikriausiai nebūčiau ėmęsis rašyti romanų, o jeigu ir būčiau pagalvojęs apie rašymą, tikrai nebūčiau nieko parašęs. Nepaisant to, žmogaus prigimtis nesikeičia taip drastiškai. Noras pabūti vienam ir dabar išlikęs. Todėl tas bėgimas, nors valandą per dieną, taip užsitikrinant tylos laiko vien tik sau, tapo svarbiu veiksmu dvasinei higienai palaikyti. Bent jau tuo metu, kai bėgu, galiu su niekuo nesikalbėti ir nieko nesiklausyti. Užtenka tik stebėti aplinkos vaizdus ir gilintis į save. Tai brangus, nepamainomas laikas.
XVI a. Talinas. Kadaise padūkęs, nutrūktgalviškai drąsus, aštraus proto berniūkštis, dabar Baltazaras Rusovas – pasaulyje įsitvirtinęs gerbiamas žmogus. Vos išėjęs mokslus vokiečių Štetino mieste, jis tampa Talino Šventosios Dvasios bažnyčios pastoriumi. Neilgai trukus susižada su nuostabių migdoliškų akių mergina ir ima rašyti jam šlovę atnešiančias Livonijos kronikas. Bet Baltazaro gyvenime neramumai dar priešakyje. Livoniją ir toliau kamuoja prašalaičiai – Talinas ruošiasi užtruksiančiai maskvėnų apgulčiai. Kronikininko darbą slapčia seka kiti didikai, norintys savaip diktuoti istoriją. O ir santuoka – netrunka patirti Baltazaras – kartais gali panėšėti į karo lauką.
„Vienas didžiųjų pasaulio rašytojų, nusipelnęs Nobelio.“
Doris Lessing
„Apie priespaudą, kuri jam pačiam nebuvo svetima, Krossas geba rašyti be pykčio, bet itin skausmingai.“
Adam Zamoyski
Jaan Kross (Janas Krosas, 1920-2007) – estų klasikas, laikomas bene svarbiausiu XX a. estų rašytoju, prestižinės Herderio premijos laureatas, daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas. Jo herojai yra žymūs senų laikų estų kilmės veikėjai, juos vaizduodamas autorius žadino tautinę estų savimonę sovietinės okupacijos metais. Tetralogijoje „Tarp trijų marų“ sodriai vaizduojamas istorinės asmenybės, estų kilmės metraštininko, „Livonijos kronikos“ autoriaus Baltazaro Rusovo (iki 1536-1600) gyvenimas. „Žmonės be praeities“ – trečias tetralogijos romanas. Pirmas ir antras romanai išleisti viena knyga „Lyno akrobatas. Tarp trijų marų“ (Baltos lankos, 2020).
Norėdami padovanoti šią audioknygą, rinkitės dovanų kortelę.
Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas" – taip vadinta XVI-XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga", kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą - su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.
Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.
Nuskambėjus paskutiniam audioknygos skyriui jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl viso pikto...
Audioknygoje „Silva rerum" skambėjo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūriniai „Transitory" ir „Sanctifaction", atliekami Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas).
Taip pat XVI ir XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzika iš leidyklos „Semplice" išleistų albumų „Musica terrae vilnensis" ir „Cantate Domino":
Marco Scacchi madrigalas „Donna voi vi credete", atliekamas kamerinio choro „Aidija Chamber", Romos Jaraminaitės (violončelė) ir Daivos Povilaitienės (spinetas);
Valentino Bakfarko „Fantazija liutnei", atliekama Sergejaus Sjominso;
Kūrinys „Domine Deus meus" iš Sapiegų albumo, atliekamas Vilmos Pigagaitės (sopranas) ir Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (klavesinas).
Jovita Jankelaitytė, nuotr. Bartosz Fratczak
Tai – vienas magiškiausių Haruki Murakami romanų, lengvai prieinamas, tačiau nepaprastai sudėtingas, kaip ir visa Murakami kūryba. Hipnotizuojantis pasakojimo ritmas skaitytoją įsuka į, rodos, nereikšmingais buitiniais potėpiais piešiamą niūraus trisdešimtmečio gyvenimą.
„Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys. [...] Juk vis dėlto esu gyvas... Žinoma, geriausias indėnas – miręs indėnas. Tačiau man bet kokia kaina prisireikė gyventi toliau. Kam?“
Staiga veikėjo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojom. Atsiranda draugė, kurios atidengtos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra draugas, kurio nuotrauka išmuša iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Virš viso to sklando maniakiška pasaulio užvaldymo idėja.
„Haruki Murakami „Avies medžioklė“ nepaleido. Įtraukė į savo pasaulį, tas avies paieškas, veik kaip kokie Umberto Eco tekstai. Ir nors pasiusk... [...] Tai prilygo totaliam apsvaigimui, kartais nejučia peraugančiam į kliedesius – ir aš ten buvau, avį medžiojau...“
Gediminas Kajėnas
Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kobo Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.