Rimtoji literatūra

Ši istorija – apie žmogų, kuris pirmasis Žemėje ėmė skaičiuoti laiką. Už savo įgeidį jis ilgiems amžiams buvo ištremtas į nuošalų urvą. Čia turėjo klausytis gausybės vėliau už jį pasaulį išvydusių žmonių balsų, prašančių laiko: daugiau valandų, daugiau dienų, daugiau metų…
Galiausiai, beveik visai palaužta siela, Tėvas Laikas atgavo laisvę. Jam buvo skirta ypatinga misija: galimybė išpirkti savo kaltę, atskleidžiant dviem Žemės žmonėms tikrąją laiko prasmę.
Jis grįžo į mūsų pasaulį – dabar visiškai užvaldytą valandų skaičiavimo, kurį jis taip nekaltai pradėjo, – ir leidosi kelionėn su dviem bendražygiais: paaugle, pasiryžusia išeiti iš gyvenimo, ir senu turtingu verslininku, geidžiančiu gyventi amžinai. Tam, kad išsigelbėtų pats, jis privalėjo išgelbėti juos abu. O kad tai padarytų, turėjo sustabdyti pasaulį…


„Bebaimis išminties ir magijos tyrinėtojas.“
James McBridge

„Mitchas Albomas kasdienybėje įžvelgia magiją.“
Cecelia Ahern


Mitchas Albomas – JAV žurnalistas ir rašytojas, skaitytojus visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, sužavėjęs tokiais bestseleriais kaip „Antradieniai su Moriu“ ir „Penki žmonės, kuriuos susitinki danguje“.

Knygą „Kaip tekantis vanduo“ sudaro trys apsakymai, sukurti 1925 m., peržiūrėti 1935 m., o atskira knyga išleisti tik 1981-aisiais. Kūrinių veiksmo laikas apima XVI-XVII amžius. Pirmame apsakyme „Anna, soror...“ vaizduojama tragiška brolio ir sesers meilė Neapolyje. Apsakymo „Nežinomas žmogus“ veiksmas vyksta Rembrandto laikų Amsterdame, jo herojus Natanaelis – paprastas žmogus, naivus ir atviras pasauliui. Apsakyme „Gražus rytas“ jo sūnus Lozorius prisideda prie keliaujančiųjų aktorių trupės ir gauna galimybę nugyventi daugybę skirtingų gyvenimų.

Skaitytojai Yourcenar kūrybą jau spėjo pamėgti. Lietuvių kalba išleistas romanas „Filosofinis akmuo“ (2001, 2006), „Adriano memuarai“ (1986, 1996), „Rytietiškos novelės“ (2008).

Visiems rašytojos kūriniams būdinga subtili, poetiška kalba, tapybiški vaizdai ir filosofinės įžvalgos.

Marguerite Yourcenar (1903–1987) – žymi prancūzų ir belgų rašytoja klasikė, intelektualė, pirmoji moteris, išrinkta Prancūzų akademijos nare (1980), daugelio romanų, esė, eilėraščių rinkinių autorė, vertėja, kritikė, įvairių literatūros premijų laureatė. Pasak garsaus prancūzų kritiko Jeano d'Ormessono, „Yourcenar esmę <...> atskleidžia reiklumas, kuris prieštarauja šios epochos tendencijoms. Trumpai tariant, ji nepasitiki laime. Ji niekina laimę ir jai priešpriešina tarnystę – tai, turbūt, tiksliausias žodis, apibrėžiantis jos asmenybę bei kūrybą“.

XIX a. Amerikoje gyvenimas virte verda. Greta turtuoliai ir vargšai, kasdienybė ir šventės, niekšiškumas ir pasiaukojimas. Šių nepamirštamų apsakymų veikėjai – ir kilnūs sukčiai, ir pardavėjos, svajojančios tapti aristokratėmis, ir romantiški kaubojai, laukiantys laimingo atsitiktinumo, pakeisiančio jų gyvenimą, arba provokuojantys tuos atsitiktinumus patys. JAV literatūros genijaus istorijos iš pirmo žvilgsnio labai paprastos, tačiau jose glūdi daug gyvenimiškos išminties.

O. Henry (tikrasis vardas Williamas Sydney Porteris, 1862–1910) – autorius, patyręs daug likimo smūgių: anksti liko be tėvų, sėdėjo kalėjime, neteko žmonos bei sūnaus. Vėliau jam nusišypsojo fortūna ir jis tapo vienu populiariausių trumpųjų apsakymų kūrėjų ir geriausiai mokamu JAV rašytoju. O. Henry – daugiau nei 300 apsakymų autorius.

Apsakymų rinkinys „Dubliniečiai“ – tai spalvinga XX a. pradžios Airijos visuomenės gyvenimo - politikos, kultūros, religijos - mozaika. Skaitant apsakymą po apsakymo atsiveria ne tik dubliniečių, bet ir simbolinis viso pasaulio bei visos žmonijos prigimties ir charakteringų jos bruožų paveikslas.
Jamesas Joyce'as (1882–1941) – airių rašytojas ir poetas, padaręs didžiulę įtaką moderniai avangardo literatūros raidai, vieno garsiausių XX a. romanų „Ulisas“ autorius. Ieškodamas naujų formų psichikos procesams perteikti, jis įtvirtino sąmonės srauto techniką, kuri vėliau ne kartą buvo panaudota ir yra tebenaudojama šiuolaikinėje literatūroje. Apsakymų rinkinys „Dubliniečiai“ laikomas rašytojo kūrybinio kelio pradžia.

Valteris Feiberis netiki atsitiktinumais ar likimu – viską juk galima paaiškinti logiškai, numatyti, apskaičiuoti. Tačiau to, kas jam nutinka, taip paprastai nepaaiškinsi. Atsitiktinumas po atsitiktinumo Feiberis tampa aplinkybių auka. Keliaudamas jis susipažįsta ir susižavi trisdešimčia metų jaunesne moterimi, su kuria, pasirodo, juos sieja kraujo ryšys, tačiau užsimezgusio romano jau nebeatšauksi.

Maxas Frischas (1911–1991) – vienas įtakingiausių XX a. šveicarų rašytojų, apdovanotas daugeliu prestižinių premijų. Dirbo įvairiuose laikraščiuose žurnalistu, vėliau tapo architektu. Rašė dienoraštį, kuris tapo reikšmingu visos jo kūrybos pagrindu. Sulaukęs sėkmės, atsidavė tik rašymui. Geriausiai žinomi trys jo romanai: „Štileris“, „Homo Faber“, „Tarkim, aš Gantenbeinas“; visi išversti į lietuvių kalbą.

„Mažoji Fadetė“ – romanas, įkvėptas rašytojos vaikystės prisiminimų. Pagrindinė knygos herojė – atstumta kaimo bendruomenės mergaitė, neturtinga, gyvenanti su močiute ir turinti neįgalų brolį, tačiau sugebanti išlikti tvirta asmenybe ir savo vidiniu grožiu sužavėti turtingo vietinio ūkininko sūnų. Užsimezgusi draugystė patiria daug išbandymų ir turi atlaikyti aplinkinių rezgamas intrigas.

George Sand (1804–1876) – garsi XIX a. prancūzų rašytoja ir visuomenės veikėja, kovojusi už moterų teises ir savo elgesiu sukėlusi tikrą pasipiktinimo audrą tuometėje visuomenėje – mat mėgo viešose vietose rūkyti tabaką ir dėvėti vyriškus drabužius. Ne tik rašytojos gyvenimo būdas sulaukė prieštaringų vertinimų, taip pat neliko nepastebėta ir jos kūryba. Charles'as Baudelaire'as ją nuožmiai kritikavo, net išvadino kvaila, o Honoré de Balzacas reiškė nuoširdų prielankumą.

„Žvelk į arlekinus!“ – ne visai išgalvotas romanas, bet ir ne visai autobiografija, aprašymas gyvenimo, kurį galėjo nugyventi (galbūt nugyveno?) autoriaus ne visai alter ego – rusų kilmės angliškai rašantis rašytojas Vadimas Vadimovičius. Tai paskutinis Vladimiro Nabokovo užbaigtas romanas, išleistas jam esant gyvam, subtilus rašytojo flirtas su skaitytojais, teatro scena, kurioje, apšvietėjui sumaniai manipuliuojant šviesomis, kuriami tikroviški (ne visai tikrovės) vaizdai. Su tikro gurmano pasigardžiavimu pasakojamos istorijos iki dugno apnuogina nebūtinai tikrus faktus: manote, kad skandalingosios Lolitos autorius negalėjo visko išgalvoti? Tai štai jums protagonisto kelionės po Amerikos motelius su paaugle dukra. Esate girdėję apie tai, kokiais sudėtingais keliais rusų aristokratai bėgo iš nugalėjusios revoliucijos tėvynės? Prašom – istorija apie priešaušrio miške išdygusį pasienio kareivį ir jo tragišką žūtį... Tarsi pro medžius blykčiojantys arlekino drabužio rombai (prisiimtąja, antra gimtąja autoriaus kalba vadinami deimantais), jos kreipia dėmesį ten, kur nori įsakmus fokusininkas, kuria dūmų uždangą, žodžių mišką, kurio pačioje tankmėje, giliai pasislėpęs, galbūt vingiuoja „sumanus takelis“.

Vladimiras Nabokovas, garsus rusų ir amerikiečių rašytojas, vertėjas, mokslininkas, literatūrologas. Jo talento specifika – aukšto intelekto ir puikaus humoro jausmo derinys. Nabokovo kūryba pasaulyje žavisi jau ne viena skaitytojų karta. Lietuvoje rašytojas taip pat gerai žinomas: išleisti keli jo romanai, tarp jų garsioji „Lolita“, apsakymų knyga, poezijos rinktinė.

Romanas „Dingęs horizontas“ – literatūros legenda. Pagal jame aprašytą vietovę Šangrila buvo pavadintas ištisas Kinijos regionas ir prabangių Azijos viešbučių tinklas, šiuo vardu savo rezidenciją praminė JAV prezidentas F. Rooseveltas.
Kūrinys buvo du kartus ekranizuotas, pagal jį pastatytas miuziklas. Šis romanas pradėjo pasaulinę knygų minkštais viršeliais revoliuciją.
Aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę keturi gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėje leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno – apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo pilotas... Neilgai trukus jie įžengia į paslapties gaubiamą Mėlynojo Mėnulio slėnį, neregėto grožio žemę – joje žmonės, sukaupę tūkstantmečių išmintį, taikoje ir ramybėje gyvena ilgai nesendami...
Šangrila – Tibeto Šambalos, amžinos palaimos šalies, ir dvasinio savęs atradimo atitikmuo.

Viena iš geriausių ir nuostabiausių istorijų... Išmoningiausia intriga... Išradingumas, kuriam sunku prilygti.
The New Yorker

Jamesas Hiltonas (Džeimsas Hiltonas, 1900–1954) – anglų literatūros klasikas, ne vieno tarptautinio bestselerio autorius.

Šios istorijos nebuvo...

Nuo XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos iki septintojo dešimtmečio pradžios Jackas Kerouacas romanuose fiksavo ir apmąstė kone visus svarbiausius savo gyvenimo įvykius. Miestelis ir miestas ir Kelyje pasakoja apie koledžo laikų nuotykius, poetiškieji Dharmos valkatos ir Vienatvės angelai – intensyvių dvasios kelionių bei paieškų liudijimai, o per tris paras parašyta Požemių gyventojų istorija vaizduoja meilės ryšio nesėkmes ir iškelia kūno geidulių gaivalą. Šį penkiolikos metų autobiografijų ciklą užbaigia Big Suras. Romano veiksmas vyksta vieną septintojo dešimtmečio vasarą Big Sure, Kalifornijoje. Baigiantis šiai vasarai J. Kerouaco dvasinė būsena taip suprastėjo, kad jis daugiau nepajėgė atsiduoti protą ir jausmus sutelkiančiai introspekcijai.
Vis dėlto, kaip ir F. Scottas Fitzgeraldas, J. Kerouacas sugebėjo aprašyti savo dvasinį pakrikimą beveik tuo pat metu, kai šis vyko. Tai neabejotinai vienas geriausių rašytojo kūrinių – jį teigiamai įvertino net ano meto literatūros kritikai, paprastai iš J. Kerouaco tik šaipydavęsi. Deja, šioje knygoje aprašytas nervinis išsekimas nebuvo išgalvotas. Po romane vaizduojamų įvykių J. Kerouacas pragyveno dar devynerius metus, bet daugiau nepajėgė rašyti taip meistriškai ir atvirai.

Big Suras – paskutinė siekusiojo nušvitimo bitniko knyga. Romane aiškiai justi nusivylimo gaidos, tai ir fizinė, ir dvasinė, ir metafizinė neviltis, – sako prasigėrusiu bodhisatva save vadinantis autorius. Iliuzijų nebėra, nebėra senojo autostopo svaigulio, o kalbos apie pabudimą niūrumo akimirką rodosi buvusios tik žodžiai, į kuriuos nėra kaip atsiremti.
Vis dėlto pačioje romano pabaigoje autorius prabyla apie „auksinę visus laiminančią amžinybę“. Baigiamieji kūrinio žodžiai kalba apie ne vienus metus brandintą ir, nepaisant audringo gyvenimo, giliai įsišaknijusią budistinę pasaulėžiūrą, pasak kurios „Nieko niekada nebuvo – Netgi šios istorijos“, taigi, išsisklaidžius slegiančioms šio pasaulio iliuzijoms, „Viskas vis tiek išeis į gera – Ir bus taip pat amžina, ir taip pat švytės auksu.“

Kai Ralfas Mesendžeris, intymius santykius greitai užmezgantis kognityvinių mokslų profesorius, ir velionio vyro gedinti, dvasinę krizę išgyvenanti rašytoja Helena Ryd susitinka Glosterio universiteto miestelyje, atmosfera įkaista. Ralfas žino, kad nori Helenos. Helenai jis patrauklus, bet ši atmeta jo pasiūlymus, nes Ralfas vedęs. Abu taria, kad klysta manydami, ką vienas apie kitą galvoja... Netikėtai Ralfas jai pasiūlo apsikeisti savo dienoraščiais... Helena sutrinka ir susimąsto apie minčių ir tikrojo žmonių artumo prigimtį – šis klausimas Ralfą domina jau seniai.
Išradingai sudėliojęs „slaptų“ Ralfo ir Helenos dienoraščių fragmentus, – iš jų matyti, kad tikrieji herojų jausmai dažnai neatitinka „išorėje“ regimo jų gyvenimo, – Davidas Lodge’as parašė žavingą ir linksmą „studiją“ apie meilę, neištikimybę, sąmonės klystkelius ir painiotis linkusią žmogaus širdį.

Meistriškai sukurtas romanas, kuriame užduodami provokuojantys klausimai apie seksą, meilę ir mirtį, taip pat apie ryšį tarp kūno ir proto.
Literary Review

Davidas Lodge’as (gim. 1935 m.) – garsus britų rašytojas, daugelio romanų, pjesių ir televizijos scenarijų autorius, talentingas literatūros tyrinėtojas, buvęs prestižinės Bukerio premijos (Booker Prize) komisijos narys. Už kūrybą apdovanotas daugeliu literatūros premijų. Rašytojo kūriniai išversti į dvidešimt penkias pasaulio kalbas. Skandalingojo Prisukamo apelsino autorius, literatūros kritikas Anthony Burgessas jį pavadino „vienu geriausių savo kartos romanistų“.