Rimtoji literatūra

„Laimėtojų gali būti tik keli, pralaimėjusiųjų daug. Tačiau mes žaidžiame toliau, nes viliamės, kad būsime tie laimingieji.“

1932-ieji, Korėja. Mylima luošo žvejo dukra Sundža triukšmingame uostamiesčio turguje sutinka nepažįstamąjį. Žavus vyras užburia ją kalbomis ir pažada po kojomis pakloti visą pasaulį. Tačiau nepriteklių augintos žvejo dukros meilei nelemta baigtis laimingai. Išduota ir pažeminta, Sundža ryžtasi palikti gimtinę ir keliauti į Japoniją – kraštą, kuriame nė vienas korėjietis nėra laukiamas svečias.

Taip prasideda visą dvidešimtą amžių apimanti Sundžos ir būsimų trijų jos giminės kartų gyvenimo istorija, savo nenuspėjama sėkme, netikėtais posūkiais ir neišvengiama rizika primenanti Japonijoje klestintį korėjietišką azartinį žaidimą pačinko.

„Beveik šimtmetį aprėpianti vienos šeimos istorija. Nepalaužiamas siekis išlošti gyvenimo loterijoje, gebėjimas užjausti ir drąsa atsitiesti suklupus – visa tai ilgam įsirėžia į atmintį.“
Barack Obama

„Pačinko“ neužsimirš net tada, kai nurims knygos pasirodymo jaudulys ir ims blukti pagiriamieji žodžiai ant knygų viršelių. Šis nuostabus šeimos epas dar ilgai aidės žmonių kalbose.“
Irish Times

„Tai švelnus ir guodžiantis žvilgsnis į mus supantį chaosą, kurį dažnai vadiname gyvenimu.“
New York Times Book Review

Min Jin Lee (g. 1968) – Korėjoje gimusi amerikiečių autorė. Pirmasis istorinis jos romanas „Pačinko“ vos pasirodęs sulaukė daug dėmesio: išsyk tapo „Washington Post“, „Boston Globe“, „USA Today“, „Wall Street Journal“ bestseleriu, buvo įtrauktas į geriausių 2017 m. „New York Times“ knygų dešimtuką ir nominuotas prestižinei „National Book Award“ premijai. Pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 mln. šios knygos kopijų.

„Visi mes degūs. Vos gimę pradedame degti, ir kai kurie iš mūsų sudega greičiau nei kiti. Tačiau nedegti, niekada neužsiliepsnoti – tai būtų liūdnas gyvenimas, tiesa?“

Dvidešimt dvejų našlaitė Džeinė Ferčaild kilminguose anglų namuose nuo šešiolikos dirba tarnaite. Visus tuos metus ji yra slapta Polo Šeringemo, jaunojo kaimyninio dvaro paveldėtojo, meilužė. Vieną neįprastai šiltą, saulės šviesos nulietą 1924-ųjų kovo dieną – Motinų sekmadienį – jiedu susitinka paskutinįkart. Tik tądien Džeinė to dar nežino. Tai diena, kurios įvykiai nuvilnys per visą nepaprastą Džeinės gyvenimą ir pakreips jį nauja linkme.
Šiame pasakojime, kaip vis iškylančiame prisiminime ar pasikartojančiame sapne, klajojama po vienos moters gyvenimo užkulisius, grakščiai stabtelima ties esminiais XX amžiaus pirmos pusės istorijos puslapiais, oriai linktelima gęstančiam vakarykščiam pasauliui ir nepaliaujama klausti: „kaip gali tapti kažkuo, nepabuvęs niekuo?“
„Motinų sekmadienis“ – įstabiai poetiška istorija apie savojo balso paieškas, apie intelektualinį, socialinį ir seksualinį moters išsilaisvinimą.


„Išskirtinio grožio, subtilus ir rafinuotas kūrinys.“
Kazuo Ishiguro

„Ko gero, tai geriausia, ką iki šiol yra sukūręs Swiftas.“
Observer

„Motinų sekmadienis“ nutviekstas saulės spindulių. Net tada, kai smogia tragedija, negali atsispirti tam nepakartojamam švytėjimui. Toks trumpas, bet toks meistriškas pasakojimas.“
Guardian

Grahamas Swiftas (Grehemas Sviftas, g. 1949) – vienas garsiausių šiuolaikinių britų rašytojų, premijos „Man Booker“ laureatas. Jo literatūrinis talentas lyginamas su Virginios Woolf, Kazuo Ishiguro ar Juliano Barneso, kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, o kai kurie jų netgi įtraukti į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą. „Motinų sekmadienis“ – naujausias autoriaus kūrinys, 2017 m. nominuotas Walterio Scotto vardo premijai ir apdovanotas literatūros prizu „Hawthornden“.

XVIII a. dviejuose Ganos kaimeliuose gimsta netikros seserys – Efija ir Esė, kurių likimas susiklosto nepaprastai skirtingai. Efiją ištekina už anglo ir jai atsiveria patogus, viskuo aprūpintas gyvenimas Keip Kosto pilyje. O jos seserį Esę įkalina tos pačios pilies požemiuose. Vėliau ją kartu su tūkstančiais kitų parduoda klestinčiai Aukso pakrantės vergų rinkai ir išplukdo į Ameriką. Dviejų seserų likimų gijos išraizgo skirtingus žemynus ir palieka gilų įspaudą ateinančių kartų gyvenime.
Nuo medvilnės plantacijų Misisipėje, misionierių mokyklų Ganoje iki JAV Pilietinio karo, nuo anglių šachtų Alabamoje iki džiazo klubų XX a. Harleme, iki pat šių dienų – autorė aprėpia trejetą žemynų ir septynetą kartų, sukuria itin intymų pasakojimą apie negailestingai laiko ardomus žmonių likimus, nenumaldomą sielvartą, visa ką persmelkiantį grožį ir kelių žemynų istoriją, kuri tarsi atgyja romane.

„Paliečia tarsi stebuklas.“
New Statesman

„Kupinas atjautos... Yaa Gyasi nuskriaustosioms ir nuskriaustiesiems suteikė kaip reta herojišką balsą.“
NPR

„Kai žmonės kalba apie dalykus, kurių gali išmokyti literatūra, jie kalba apie tokias knygas kaip ši.“
Marie Claire

„Perskaičius knygą jautriai suvoki ir negailestingą vergovės realybę, ir didžiulę emocinę žalą, kuria pažymėtos ištisos kartos, ištisi šimtmečiai.“
New York Times

Yaa Gyasi (g. 1989) – Ganos–JAV rašytoja. Stanfordo universitete studijavo anglų kalbą, vėliau – kūrybinį rašymą. „Auksinės šaknys“ – debiutinis romanas, išverstas į daugiau kaip 25 kalbas ir susižėręs gausybę literatūros apdovanojimų, pavyzdžiui, „American Book Awards“, „National Book Critics Award“, „PEN / Hemingway Award“ ir daugelį kitų.

Grįždamas iš apsilankymo pas mamą, staiga pradingsta vyriškis. Jo žmona prašo specialiojo tyrėjo pagalbos. Meilužiai pabėga nuo savo sutuoktinių į Graikiją, tačiau kai naujos aplinkos sukelta euforija ima slūgti, vieną jų pamažu apninka keistos mintys. Teatrologijos studentas bando apsiprasti su gyvenimo pokyčiais ir mirties šešėliu, temdančiu jo ir artimos merginos ryšį. Dovanų gautas jonvabalis nejučia jam suteikia išminties. Jauna moteris susižavi Ledo žmogumi ir atsiduoda likimo staigmenoms. Midzuki Odzava–Ando sunerimusi – iš atminties sprūsta nuosavas vardas ir, kai jau atrodo, kad jo niekada neatgaus, ją nustebina nežmogiška būtybė.

Šiame apsakymų rinkinyje veikia katės žmogėdros, nusikaltėlė beždžionė, aštrieji varnai, taip pat – svajonės, kurios mus formuoja, ir dalykai, kurių trokštame. Ištrūkę į viltingą susitikimą Italijoje, romantiškai ir nuodėmingai pabėgę į Europos pietus, atostogaudami Havajuose ar tiesiog įsisukę į kasdieniškus reikalus Murakami herojai susiduria su neaprėpiama netektimi ir seksualumu, jonvabalio švytėjimu ir neįveikiamu atstumu tarp tų, kurie turėtų būti patys artimiausi.


Dvidešimt keturių apsakymų rinkinyje naujai atsiskleidžia Haruki Murakami meistriškumas. Jo apsakymai – ir siurrealistiški, ir žemiškai paprasti – liudija autoriaus talentą perteikti platų žmogaus patirčių spektrą, mokyti ir nepaliaujamai stebinti skaitytoją.


„Kiekvienas įstengtų suregzti sapną primenančią istoriją, tačiau retas kuris leidžia mums pasijusti taip, tarsi patys sapnuotume.“
Laura Miller

„Tiek į vaizduotės žaidimus, tiek į tikrovę Murakami gilinasi su atida ir lengvumu.“
Richard Eder

Helsinkis. Nuo namo stogo miesto centre jaunas vyras ima šaudyti į žmones. Miestas apimtas panikos, visi užgniaužę kvapą laukia, kol šaulys bus sustabdytas. Tačiau trys žmonės jaučia visai ką kita... Tėvai su didžiuliu skausmu stebi sūnaus veiksmus, kurių negali pakeisti. Apimta nevilties sesuo tragišką scenarijų seka iš kitos pasaulio pusės. Vienos dienos įvykiai kiekvieną šeimos narį privers pažvelgti į save ir atsakyti į sunkiausią klausimą: ką mylėdami jie padarė ne taip?

Atviroje ir bejėgiškumo kupinoje paprastos šeimos istorijoje atskleidžiami sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, keliami pamatiniai klausimai apie atsakomybę už vaikus ir už pasaulį, į kurį juos išleidžiame. Tai itin jautrus pasakojimas apie šiuolaikinius žmones, susiduriančius su didžiausiais šių dienų iššūkiais, kurių smaigalyje – esminės temos: besąlygiška meilė, atpildas ir mirtis.

„Nedidelės apimties kūrinyje Hirvonen pavyko apibendrinti beveik visus žmonijos jausmus: žmogiškojo artumo ilgesį ir kartu nutolimą; artimiausių žmonių nepastebimą, bet nenumaldomą santykių atšalimą. Nėra tokio veikėjo, kuris nesiilgėtų kito žmogaus ar nenorėtų būti kur nors kitur, tik ne ten, kur yra. Visi nori išeiti, pasilikti, išvengti artumo. Jų kasdienybė kupina baimės ir kartu visa apimančios ramybės.“
Sylvi, knygų tinklaraštininkė

„Hirvonen rašo apie tokius skaudžius dalykus, kurių, rodos, neįmanoma išsaugoti, ir vis dėlto sugeba palikti mažą kibirkštį vilties.“
„Young Aleksis“ apdovanojimo komisijos narys

Elina Hirvonen (g. 1975) – suomių rašytoja, žurnalistė, dokumentinių filmų kūrėja. 2005 m. išleista pirmoji jos knyga nominuota prestižinei suomių literatūros premijai „Finlandia“. „Kai baigiasi laikas“ – trečias rašytojos romanas, kuris vertinamas už itin aktualias temas ir įtaigų, lengvą stilių. Šis romanas kai kurių kritikų lyginamas su Lionel Shiver „Pasikalbėkime apie Keviną“.

XIX amžiaus Naujosios Zelandijos epas

Volteris Mūdis 1866-aisiais atvyksta į Naujosios Zelandijos aukso kasyklas pralobti, tačiau vos atvykęs, audringą ir tamsią naktį, patenka į slaptą susirinkimą. Jame 12 vyrų aptarinėja virtinę neišaiškintų nusikaltimų: dingo turtingas žmogus, paleistuvė bandė pasitraukti iš gyvenimo, o nelaimėlio girtuoklio namuose aptikta daug aukso. Mūdis netrukus įtraukiamas į mįslingai susipynusių sudėtingų likimų tinklą. Kas juos valdo – turto troškimas, nepalankios aplinkybės ar netikėtas šviesulių – dangaus kūnų – išsidėstymas?

Tai daugiasluoksnis kūrinys – nuotykių romanas, meilės istorija, vesternas, detektyvas ir trileris viename, vertinamas už itin meistriškai sukurtą matematiškai tikslią struktūrą, įtraukiantis sumaniai supintu pasakojimu ir itin vertingas dėl gyvai vaizduojamo XIX amžiaus Naujosios Zelandijos aukso karštinės pasaulio. Pasak literatūros kritikų, „Šviesuliai“ – postmodernus kūrinys, atgaivinantis klasikinį Viktorijos epochos romaną, lygintinas su paties Charleso Dickenso kūriniais.

„Tokio tipo romaną ryte praryji, o užvertęs paskutinį puslapį supranti, kad nieko panašaus savo mastu ir teikiamu skaitymo malonumu tiesiog neberasi.“
Independent

„Parašydama vaizdingą XIX amžiaus romano parodiją, Catton sukūrė romaną XXI amžiui. Tai visiškai nauja. Nespėji versti puslapių. Žmogaus siela atskleista visomis skirtingomis nevilties formomis. Tiesiog palaima! O knygos apimtis... Ką gi, tokia gera knyga negali būti per ilga.“
New York Times Book Review

„Įspūdinga... Ji sugebėtų mus nukelti bet kur, o mes kaskart ja pasitikėtume, kad sugrąžintų atgal.“
Globe and Mail

Eleanor Catton (Eleonora Katon, g. 1985 Kanadoje) – jauniausia rašytoja, kada nors laimėjusi prestižinę literatūros premiją „Man Booker“ (2013 m.) už istorinį romaną „Šviesuliai“. Tik pasirodęs, romanas iškart tapo literatūros sensacija, yra išverstas į daugelį kalbų, o BBC televizija nusipirko teises pagal romaną statyti serialą. Autorė kartu su vyru gyvena Naujojoje Zelandijoje ir dėsto kūrybinį rašymą viename šalies universitetų.

„Aš vadinuosi Brodekas, ir aš čia niekuo dėtas.“

Įsivaizduojamoje šalyje, kažkur Europos rytuose, pasibaigus karui Brodekas sugrįžta į savo kaimelį. Grįžta iš koncentracijos stovyklos, patyręs didžiausią pažeminimą ir kraują stingdantį siaubą. Ir vis dėlto per stebuklą išlikęs gyvas, nes nuolatos jautė, nors ir toli, plakant mylimos Emelijos širdį. Tačiau Brodekas nė nenutuokia, kas jo laukia namie.

Vieną dieną į kaimą atkeliauja nepažįstamasis. Keistas atvykėlio elgesys, apranga ir įpročiai, pernelyg didelis mandagumas ir itin plati šypsena ima kurstyti kaimo gyventojų baimes ir prisiminimus. Kai keistuolis nupiešia gyventojų portretus, apnuogindamas jų netobulumą, paslaptis ir ydas, įtarimų kyla dar daugiau. Tačiau Brodekui jis tiesiog „De Anderer“ – Kitas, galbūt dėl to, kad „jis – tai truputį aš“. Vėliau įvykdoma atvykėlio žmogžudystė, kurioje dalyvauja beveik visi kaimo vyrai – išskyrus Brodeką. Niekas nepripažįsta kaltės, o Brodekas, vienintelis išsilavinęs žmogus kaime, įpareigojamas parašyti apie tai raportą. Greta užsakyto aprašymo išnyra gyvenimo istorija žmogaus, kuris koncentracijos stovykloje turėjo ryžtis tapti Šunimi Brodeku, kad išgyventų. Rašydamas jis pasiners į pačias siaubo gelmes ir pagaliau pasijus išsilaisvinęs.

Paprastai ir aiškiai parašytas, meistriškai sukonstruotas „Brodekas“ – alegorinis romanas apie kitoniškumą. Jame nefigūruoja nei žodis „žydas“, nei „Holokaustas“, bet netrukus paaiškėja, kad knygoje įvykusios katastrofos šaknys slypi kaip tik čia. Tai itin tapybiškas pasakojimas apie mitą ir istoriją, meilę ir ištikimybę, atskleidžiantis žmogiškojo žiaurumo ir gėrio ribas.

„Nepavaldus laikui pasakojimas, persunktas kafkiškojo pasaulio ir brolių Grimų pasakų atšvaitų.“
Boyd Tonkin

„Kupinas išminties ir klasikinio grožio.“
Daily Telegraph

„Originalus, nepriekaištingai parašytas ir trikdantis pasakojimas... Kelionė, kuri atskleidžia žmogiškumo esmę.“
Times

Philippe Claudel (Filipas Klodelis, g. 1962) – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, už romaną „Brodekas“ apdovanotas licėjaus mokinių Gonkūrų premija ir „Independent“ (dabar – „Man Booker International“) užsienio literatūros premija. Lietuvių kalba išleistas kitas autoriaus romanas „Pilkosios sielos“ Lietuvoje tapo Metų verstine knyga. Autorius taip pat apdovanotas Gonkūrų premija už noveles.

„Pagaliau laikrodžio juk dabar atgal nebepasuksi. Negali žmogus be paliovos svarstyti, kaip kas būtų galėję būti. Privalai suprasti, kad teko tau dalia ne blogesnė nei daugeliui, o gal dar ir geresnė, ir jausti už tai dėkingumą.“

Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia ją aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.

„Dienos likučiai“ – savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.

„Subtilus, tylios nevilties persmelktas šedevras... Skaitant šį romaną įvyksta nuostabiausia, ką geba literatūra: pasijunti tarytum rankose laikytum visą žmogaus gyvenimą, o užvertęs paskutinį puslapį – lyg praradęs geriausią draugą.“
Guardian

„Gražus ir sykiu žiaurus pasakojimas... Apie žmogų, sužlugdytą idėjų, kuriomis jis grindė visą savo gyvenimą.“
Salman Rushdie

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

„Jeigu sumaišytumėt Jane Austen ir Franzą Kafką, truputį Marcelio Prousto - gautumėt Kazuo Ishiguro. Kita vertus, jis yra nesižvalgantis į šonus rašytojas, sukūręs visiškai savitą estetinį pasaulį.“
Sara Danius, Švedijos akademijos sekretorė

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris jų nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai, o 1989 m. šia premija apdovanotas už bene labiausiai vertinamą savo romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

Romanas „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“ skaitytoją panardina į dviejų izoliuotų ir keistų pasaulių gyvenimą. Viename jų – šiuolaikinis Tokijas: herojai klausosi Bobo Dilano, mėgaujasi italų virtuve ir rūpinasi gyvybiškai svarbių duomenų saugumu kompiuterizuotoje bei informacijos revoliuciją išgyvenančioje visuomenėje. Antrasis pasaulis – mažas, keistai nykus, uždaras Miestas; po jo laukus klajoja vienaragiai, o savastį praradę jo piliečiai gyvena skyrium nuo savo šešėlių.

„Pamažu besirutuliojant veiksmui tiek vienoje, tiek kitoje stovykloje, imi pastebėti, kad yra dalykų, ženklų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu atsikartoja abiejuose pasauliuose, ir jau žinai, gal tik nujauti, bet ta nuojauta tikra – jųdviejų sutapimas jau nebeišvengiamas.“
Gediminas Kajėnas, bernardinai.lt

„Meistriškai kuriama savita kiekvieno pasaulio atmosfera ir susipinantys herojų likimai skaitytoją įtraukia į linksmą, o kartu ir labai rimtą proto prigimties ir galimybių apmąstymą.“

„Viso to, kas yra šitame pasaulyje, tame kitame nėra. Ten nėra nei laiko, nei gyvenimo, nei mirties. Jokių apibrėžtų vertybių tiesiogine prasme. Jokios savasties.“

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe’s, J. L. Borgeso, G. G. Markeso, K. Voneguto, M. Pavichiaus tekstais, kuriuose yra svarbus mėginimas atrasti mistinę žmogaus dvasios gelmę ir atskleisti logiškai ir racionaliai nesuvokiamas gamtos paslaptis.

Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

Kaitrus vasaros sekmadienis Pietų Kalifornijoje. Bertas Kazinsas netikėtai pasirodo Franės Kiting krikštynų pobūvyje su džino buteliu vietoje pakvietimo. Nė nespėjus sutemti visi Kitingų sode augantys apelsinmedžiai bus nuraškyti, džinas su šviežiomis apelsinų sultimis – išgertas, o Bertas Kazinsas pabučiuos Franės motiną Beverlę Kiting.

Šis iš pažiūros nereikšmingas įvykis negrįžtamai pakeis dviejų sutuoktinių porų ir šešių jų vaikų likimus. Kartu leisdami vasaras, Kazinsų ir Kitingų vaikai visam gyvenimui užmegs nesutraukomus ryšius, kurių akstinas – nusivylimas savo tėvais ir keistas, bet nuoširdus vieningumas.

„Vieningieji“ – žmogiškųjų ryšių branduolį įtaigiai skrodžianti spalvinga ir skausmingai nuoširdi dviejų šeimų saga, apimanti penkis jų gyvenimo dešimtmečius. Tai pasakojimas apie gilius meilės, atsakomybės, vienovės ir neretai kaltės saitus, kurie neišvengiamai sieja artimuosius.

„Skaitant Ann Patchett prozą įmanoma patikėti stebuklais.“
New York Times Book Review

„Paprastų žmonių gyvenimai suverpti į literatūrinio aukso gijas.“
Seattle Times

„Išskirtinis romanas... Tai – literatūrinės meistrystės aukštumos...“
Observer

„A. Patchett savo veikėjams įpučia ypatingos emocinės gelmės.“
Miami Herald

„Ar dar yra bent vienas dalykas, kurio nepaprastai talentinga A. Patchett nesugebėtų padaryti?“
Boston Globe

Ann Patchett (Anė Pačet, g. 1963) – šiuolaikinė amerikiečių rašytoja, apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip PEN/Faulkner ir „Orange“. Jos kūriniai išversti į daugiau nei 30 kalbų. „Vieningieji“ – naujausias rašytojos romanas, lietuviškai taip pat išleistas jos romanas „Bel Canto“. A. Patchett gyvena Nešvilyje, Tenesio valstijoje, su vyru ir šunimi ir yra nepriklausomo knygyno „Parnassus Books“ bendrasavininkė. 2012 metais žurnalas „Time“ autorę paskelbė viena iš 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių.

Ankstyvasis Haruki Murakami: pirmas romanas

„Tobulų tekstų nebūna. Lygiai kaip nebūna tobulos nevilties.“

Jaunas biologijos studentas grįžta namo vasaros atostogų. Vienatvės persunktą laiką jis leidžia Džei bare kartu su draugu, pravarde Pelė. Geria alų, rūko, klauso radijo, galvoja apie rašymą, keistus atsitiktinumus, kūnišką meilę, tris buvusias merginas ir ką tik sutiktą ketvirtąją, teturinčią devynis pirštus.

„Išgirsk vėjo dainą“ – pirmasis Murakami romanas, pirmąkart išspausdintas 1979 m. „Gundzo“, viename įtakingiausių literatūros žurnalų Japonijoje. „Išgirsk vėjo dainą“ kartu su antruoju Murakami romanu „1973–iųjų kiniškas biliardas“ angliškai pirmą kartą pasirodė tik 2015 m. Lietuviškame „Išgirsk vėjo dainą“ leidime taip pat spausdinama Murakami pratarmė dviem trumpiems pirmiesiems romanams „Mano virtuvinės literatūros gimimas“.

„Ankstyvieji Murakami romanai – tai ne bandymas tapti tikruoju Murakami, tai jau visiškai susiformavęs Murakami.“
The Guardian

„Vis dėlto tie du trumpi kūriniai suvaidino reikšmingą vaidmenį mano vėlesniems laimėjimams. Jie niekuo nepakeičiami, kaip senų laikų draugai. Nepanašu, kad mes vėl kada nors susitiksime, tačiau aš niekada nepamiršiu jų draugystės.“
Haruki Murakami

Naujas bestselerio „Paskutinės apeigos“ autorės romanas

„Nensė žinojo, ji pakenčiama tik todėl, kad atstovauja tam, kas nesuprantama ir nesuprastina. Ji – vartų sergėtoja pasaulio pakraštyje. Paskutinė žmonių giesmė prieš vėją, šešėlius ir keistai girgždančias žvaigždes.“

1825–ieji, pietvakarių Airija. Atokiame slėnyje gyvenanti Nora per metus neteko dukros ir mylimo vyro. Sugniuždyta moteris privalo rūpintis keturmečiu anūku Mycholu. Anksčiau buvęs sveikas ir guvus, dabar jis tik savo paties šešėlis, negalintis nei vaikščioti, nei kalbėti. Uždaroje ir prietarų valdomoje bendruomenėje netrukus ima plisti gandai, kad Mycholo sielą pagrobė fėjos, kitaip dar vadinamos Geraisiais žmonėmis.

Pasiryžusi išvaryti iš Mycholo blogį, Nora kartu su tarnaite Mere anūką atiduoda į atsiskyrėlės žolininkės Nensės rankas. Nors naujasis kunigas pagoniškus kaimo papročius nori išrauti su šaknimis, žmonės tiki, kad Nensė turi ypatingų gebėjimų ir yra Gerųjų žmonių patikėtinė. Berniuko sveikatai blogėjant, moterys ryžtasi vis drąsesnėms pagoniškoms apeigoms, kurios darosi pavojingos ne tik Mycholo, bet ir jų pačių gyvybei.

„Gerieji žmonės“ – tikrais faktais paremtas pasakojimas, kuriame atsiveria paslaptinga, kartais baugi ir nepažini, bet traukianti kaip magnetas XIX a. pradžios Airijos panorama: žmonių galvose iki gyvuonies įsišaknijęs besąlygiškas tikėjimas ir prietarai, žūtbūtinis noras pritapti ir meilė, kartais švelni, o kartais – aitriai tvilkanti.

„Reto grožio grynuolis.“
The Sunday Times

„Užburiančiai poetiška ir vaizdinga.“
Daily Express

„Aukščiausios prabos romanas, greito tempo ir įtemptas lyg trileris.“
Paula Hawkins

„Rimtas ir dėmesį prikaustantis pasakojimas apie tai, kaip esantieji beviltiškoje situacijoje pasistato tvirtovę iš ritualų, bandydami apsisaugoti nuo savo pačių bejėgystės.“
The Guardian

Hannah Kent (Hana Kent, g. 1985) – australų rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi debiutiniu romanu „Paskutinės apeigos“, apdovanotu daugybe literatūros premijų. „Gerieji žmonės“ – antrasis autorės romanas, per trumpą laiką jau spėjęs sulaukti pripažinimo.

„Vėliau jiems egzistavo jau tik dviejų rūšių žmonės: tie, kurie buvo Linijoje, ir visi kiti, kurių tenai nebuvo.“


1943-ieji, Siamo džiunglės. Australas chirurgas Dorigas Evansas kartu su tūkstančiais į japonų nelaisvę paimtų karo belaisvių atgabenamas tiesti Siamo–Birmos geležinkelio, dar vadinamo Mirties geležinkeliu arba Linija. Linija, kuri jungia vieną tašką su kitu, realybę su nerealybe, gyvenimą su pragaru ir beprotybe. Dorigas Evansas kasdien kovoja dėl belaisvių, mirštančių nuo bado, choleros, žvėriško japonų sargybinių elgesio, gyvybių. Nuo nevilties jį gelbsti tik prisiminimai apie dėdės žmoną Amę, nuožmių akių moterį su raudona kamelija už ausies, ir jų aistringą romaną, kurį nutraukė karas.

„Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ – tai pasakojimas apie karo beprasmybę, gyvenimo trapumą, meilės ilgesį ir neįmanomybę. Remdamasis autentiška archyvine medžiaga, Richardas Flanaganas poetiškai jautriai ir įžvalgiai pasakoja apie tragiškai pagarsėjusį Siamo–Birmos geležinkelį, kurį tiesdami dėl nepakeliamų darbo sąlygų žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių. Vienas iš belaisvių buvo rašytojo tėvas Archie Flanaganas – jam pavyko likti gyvam ir savo sūnui perduoti neįkainojamą šio skaudaus, bet pamažu į užmarštį grimztančio istorijos epizodo liudijimą.


„Šis romanas – tai australiškasis „Karas ir taika“.“
NPR

„Parašyta itin paveikiai ir elegantiškai, ši kaltės ir heroizmo istorija sujungia Rytus ir Vakarus, praeitį ir dabartį. Flanaganui buvo lemta gimti tam, kad sukurtų šį romaną, kuris jau spėjo atrasti savo vietą pasaulinės literatūros kanone.“
„Man Booker“ 2014 m. premijos komisija


Richard Flanagan (Ričardas Flanaganas, g. 1961 Tasmanijoje) daugelio literatūros kritikų laikomas svarbiausiu savo kartos australų rašytoju. Už šeštąjį romaną „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ autorius 2014 m. apdovanotas prestižine „Man Booker“ premija. Šis romanas išrinktas metų knyga tokių leidinių kaip „The New York Times“, „The Washington Post“, „The Economist“.

„Jau seniai supratome, kad nebeįmanoma nei apversti, nei pertvarkyti šio pasaulio, nei sustabdyti jo pražūtingo lėkimo pirmyn. Liko tik vienintelis būdas atsilaikyti: nežiūrėti į jį rimtai.“

Keturi draugai – Alenas, Ramonas, Šarlis ir Kalibanas – savo dienas nerūpestingai leidžia Paryžiaus soduose ir vakarėliuose. Lengvabūdišku tonu ir nestokodami humoro jie aptaria įvairiausius dalykus: Aleno teoriją apie moters bambą kaip gundymo galios centrą, Šarlio įsivaizduojamą pjesę marionečių teatrui, Kalibano iš nuobodulio pramanytą kalbą, meilužes ir motinas, istoriją ir filosofiją, sapnus, žmogaus prigimtį ir draugystės svarbą. Galiausiai ironiškai juokdamasis Ramonas gyvenimo esme paskelbia nereikšmingumą.

Romane „Nereikšmingumo šventė“ svarstomos pačios rimčiausios problemos ir tuo pat metu neištariamas nė vienas rimtas sakinys, kalbama apie šiuolaikinį pasaulį ir sykiu vengiama bet kokio realizmo. Šis kūrinys – tarsi visos autoriaus kūrybos apibendrinimas. Keistas apibendrinimas. Keistas epilogas. Keistas pajuokavimas apie dabartį, kuri prarado humoro jausmą.

„Milano Kunderos kūrybinė galia kaip visuomet, taip ir šiame romane yra tokia pat nenumaldoma ir skvarbi.“
The New York Times Book Review

„Įžvalgus, žaismingas ir lengvas lyg plunksna romanas... Kaip ir pridera tokio kalibro autoriui, savo kūrybinį kelią jis užbaigia ne su trenksmu, o kikendamas.“
The Wall Street Journal


Milan Kundera (Milanas Kundera, g. 1929) – pasaulinio garso čekų prozininkas, dramaturgas, poetas, eseistas, nuo 1975 metų gyvenantis Paryžiuje. Romanas „Nereikšmingumo šventė“ – naujausias autoriaus kūrinys, Prancūzijoje pirmąkart išleistas 2014 metais.

„Ko jis tikrai tikėjosi, tai kad mirtis išlaisvins jo muziką: išlaisvins nuo jo gyvenimo. <…> Ir tada jo muzika bus… tiesiog muzika.“

1937–ųjų pavasarį vienišas žmogus kasnakt būdrauja savo namų laiptų aikštelėje. Susikrovęs daiktus į lagaminėlį, rūkydamas papirosą po papiroso, jis laukia, kol atsivers lifto durys, šmėstelės uniforma ir antrankiai surakins riešus. Stalino Rusijoje jie visada ateina vidurnaktį, todėl geriau juos pasitikti prie lifto nei laukti, kol išvilks iš lovos. Ypač jei suimamasis yra skrupulingasis Dmitrijus Šostakovičius – vos devyniolikos šlovės sulaukęs kompozitorius, gyvenantis beprotybės apimtais laikais, kai Stalinas ką tik uždraudė jo sukurtą operą.

Romane „Laiko triukšmas“ Julianas Barnesas subtiliai analizuoja kūrybos (ne)įmanomybę totalitarizmo akivaizdoje, istorijos įkalinto žmogaus kompromisus su sąžine, nuolatinį balansavimą tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo. Tai pasakojimas apie menininką, pardavusį sielą partijai, kad galėtų kurti.


„Barneso šedevras... Apie nuolatinę žmogaus kovą su savo sąžine, už savo kūrybą, prieš totalitarizmą.“
The Guardian

„Šiuo romanu Barnesas iš naujo sukūrė save kaip rašytoją.“
Daily Telegraph

„Nepakartojama… Pasakojimas, kuriame atgaivinama visa kafkiškoji beprotybė.“
The New York Times Book Review


Julian Barnes (Džulianas Barnsas, gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Naujausias autoriaus romanas „Laiko triukšmas“ (2016) buvo išrinktas metų knyga tokių leidinių kaip „The Guardian“, „The Times“, „Observer“, pakilo į „The Sunday Times“ bestselerių sąrašo pirmąją vietą. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015).

Prestižinės „Man Booker International“ premijos nominantas.

Andrėjas Egeris pažįsta kiekvieną Austrijos Alpių slėnio viršukalnę, kiekvieną užuoglaudą – tai jo jėgų šaltinis, jo namai. Egeris – nekalbus žmogus, todėl, nusprendęs pasipiršti mylimajai, jos vardą įžiebia kalnuose. Savo namus jis palieka tik vienąkart – pašauktas kariauti Antrajame pasauliniame kare, o grįžęs supranta, kad net atokiausią kalnų slėnį jau spėjo pasiekti šiuolaikinio pasaulio ženklai.

Kaip ir Johno Williamso „Stouneris“ ar Ernesto Hemingway'aus kūriniai – tai skaidrus pasakojimas apie paprasto žmogaus gyvenimą, jo stiprų ryšį su gamta ir gebėjimą susitaikyti su vienatve, joje atrandant paguodą ir gyvenimo grožį.


„Subtilus ir kupinas tylios išminties kaip Johno Williamso „Stouneris“
Irish Times

„Tai knyga, keičianti pasaulio suvokimą.“
Anuradha Roy

„Šiuo romanu Seethaleris įrodo, kad net pačių paprasčiausių žmonių gyvenimai gali būti nepaprasti.“
Mail on Sunday

„Tikra atgaiva skaityti tokį ramų ir susikaupimo reikalaujantį pasakojimą. <...> Labiausiai stebina autoriaus gebėjimas nepaprastai tiksliai į vieną audinį suausti praeitį, dabartį ir ateitį.“
Sunday Times


Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Iš viso parašė penkis romanus, tačiau tarptautinio pripažinimo sulaukė jo naujausias kūrinys „Visas gyvenimas“, 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai. Vokietijoje išleista 2014 m., ši knyga iki šiol nesitraukia iš bestselerių sąrašų.

Tonis Vebsteris ir du jo draugai Adrianą Finą sutinka dar mokydamiesi mokykloje. Ištroškę sekso ir knygų, išsiskiriantys pretenzingumu, tik jiems suprantamais akibrokštais bei sąmoju, vaikinai drauge baigia mokslus. Adrianas gal kiek rimtesnis nei kiti, gal protingesnis, bet visi keturi prisiekia amžiną draugystę.
Dabar Tonis sulaukęs garbaus amžiaus. Praeityje liko karjera, iširusi santuoka, taikios skyrybos. Jis tikras, kad niekada nenorėjo nieko įskaudinti. Tačiau atmintis netobula. Ji visada pasirengusi pateikti staigmenų. Jos prasideda Toniui gavus laišką iš advokatų kontoros.

„Pabaigos jausmas“ – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus, o nuomonė apie senus pažįstamus po daugelio metų ūmai pasikeičia.

Sumaniai suregztas pasakojimas, kuriame juntama ne tik įtampa, bet ir žmogaus psichologijos, moralės, emocijų aidas <...> sąmojingai tapomas šiuolaikinio Londono paveikslas, marginamas ankstyvojo šeštojo dešimtmečio gyvenimo normų prisiminimais. Žingsnis po žingsnio atskleidžiama pasibaisėtina tiesa apie kerštą, beveik atsitiktinę nelaimę ir sąžinę, kankinamai geliančią gyvenimo pabaigoje.
Sunday Times

„Liūdnas, tačiau įtikinamas pasakojimas. Romanas Pabaigos jausmas atskleidžia, kaip mes manipuliuojame praeitimi – perkuriame, tiksliname, o kartais tiesiog ištriname įvykius...“
Vogue

„Dažnas šiurpą keliantis klausimas – ar esu tas, kuo deduosi esąs? – pasirodo esąs filosofinis <…>. Julianas Barnesas atskleidžia paslaptį – esame nepatikimi istorijų pasakotojai, mūsų atminties tikslumas kelia abejonių.“
The Boston Globe

Teatro aktorius Kafuku pasisamdo asmeninę vairuotoją Misaki. Pamažu jis pradeda kalbėtis su ja ramybės neduodančiu klausimu – kodėl jo mirusiai žmonai reikėjo kitų vyrų. Tokijuje gimęs ir
užaugęs Kitaru kalba tobulu Kansajo dialektu. Savo bendraamžiui jis pasiūlo keistus „kultūros mainus“. Praeina 16 metų... Individualistas medicinos daktaras Tokajus paaukodamas savo gyvybę
įgyja tai, ko anksčiau niekada neturėjo. Tarsi negyvenamoje saloje „name“ įkalintas Habara mėgaujasi užburiančiomis istorijomis, kurias kaskart po sekso jam pasakoja „ryšininkė“. Žmonos išduotas Kino meta darbą ir atidaro barą. Vieną dieną jis pradeda gauti keistus ženklus... Vidurnaktį suskamba telefonas – buvusios mylimosios vyras praneša liūdną žinią.

Beldimas buvo trumpas, stiprus, tarsi įgudęs stalius kaltų vinis. Tas, kuris beldėsi, suprato, kad garsas tikrai pasiekia Kino ausis. Kad tas garsas ištraukia Kino iš kieto vidurnakčio miego,
iš palaimingo trumpo poilsio ir kiaurai perskrodžia jo sąmonę iki tolimiausio užkaborio.
Kino žinojo, kas beldėsi į duris. Beldimas ragino jį keltis iš lovos ir atidaryti duris iš vidinės pusės. Tas, kuris beldėsi, neturėjo jėgų atidaryti durų iš lauko. Kino turėjo savo paties rankomis atidaryti
duris. Jį vėl nušvietė mintis, kad šito apsilankymo jis laukė labiau už viską ir tuo pat metu bijojo labiau už viską

Haruki Murakami

Naujas Haruki Murakami apsakymų rinkinys po devynerių metų. Pasakojimai dar gilesni, dar aštresni, pranokstantys pranašystes. Knygą sudaro šešios tarpusavy susipynusios istorijos.

Vieną vidurnaktį, tąnakt, kai skelbiama Indijos nepriklausomybė, gimsta tūkstantis ir vienas vaikas. Tai vidurnakčio vaikai, nepaprasti, paslaptingi, dėl savo gimimo aplinkybių įgiję stebuklingų galių - vieni jų skraido, kiti keičia pavidalą, vaikšto vandeniu, savo grožiu keri aplinkinius, keliauja laiku. Ši knyga apie juos ir ypač apie vieną jų - Salymą Sinajį, vaiką didžiule nosimi, galinčia užuosti žmonių jausmus ir ateities įvykius.
Per Salymo istoriją autorius atskleidžia dviejų naujai užgimusių nepriklausomų valstybių, Indijos ir Pakistano, pirmųjų dešimtmečių istoriją. Joje daug magijos, stebuklų ir neįprastų įvykių. Deja, stebuklingųjų vidurnakčio vaikų lemtis - būti sunaikintiems, nes jie trukdo kurti šalies ateitį, ir Salymas paskutinis iš jų.

Romanas „Vidurnakčio vaikai“ sulaukė milžiniško pasisekimo pasaulyje ir yra išverstas į daugiau kaip 30 kalbų, tačiau nuo Indiros Gandhi laikų tebėra uždraustas Indijoje. Tai istorinė filosofinė alegorija, parašyta barokiškai puošniu stiliumi, kupina siurrealistinių veikėjų paveikslų, niūrios ironijos ir visų Indijos spalvų bei kvapų.
1981 m. šis romanas gavo Bookerių Bookerio apdovanojimą, taigi kūrinys buvo įvertintas kaip geriausia iš visų knygų, per 25-erius metus gavusių Bookerio premiją.
Kūrinys lietuviškai pirmą kartą buvo išleistas 1999 m.


Salmanas Rushdie (Salmanas Rušdi) - indų kilmės anglų novelistas, eseistas, kritikas. Gimė Bombėjuje 1947 m., dabar gyvena Niujorke. Vienas garsiausių XX a. kūrėjų, Karališkosios literatūros draugijos narys, daugelio romanų autorius. Rushdie yra apdovanotas aštuoniais garbės daktaro laipsniais, 2002 m. buvo išrinktas į Amerikos PEN organizacijos tarybą.
Rašytojo pavardė žinoma net tiems, kurie nesidomi literatūra, - kai 1989-aisiais Irano dvasinis lyderis paskelbė jam mirties nuosprendį, fatvą, jo pavardė dar ilgai buvo minima pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ir žinių laidose.

Šis romanas pelnė prestižinį „Yomiuri“ literatūros apdovanojimą, kurį rašytojui įteikė Nobelio premijos laureatas Kenzaburo Oe, anksčiau buvęs vienas aršiausių Haruki Murakami kūrybos kritikų. Tai – bene ambicingiausias Haruki Murakami kūrinys:

„Prisukamo paukščio kronikos“ buvo parašyta 9-ajame dešimtmetyje, tuo metu, kai Japonijoje įsigalėjo „uniformuota visuomenė“. [...] Romanas yra protestas prieš „homogeniškumą ir uniformizmą“. Tame dešimtmetyje Japonijoje atsirado single generation, kai pamažu iro tradicinė japonų šeima ir daugėjo vienišų žmonių.
Šarūnas Monkevičius, „7 meno dienos“

Pagrindinis veikėjas Toru Okada meta darbą ir pasineria į nekaltus kasdienius malonumus – gamina valgyti, skaito knygas, klausosi džiazo ir operos plokštelių; tačiau netikėti įvykiai įtraukia jį į pasaulį, kuriame ribos tarp sapno ir tikrovės išsitrina... Vienas po kito pasirodo keisčiausi personažai: knygos herojaus kelionėje į dvasinę brandą ir susitikimą su pačiu savimi vieni iš jų tampa vedliais, o kiti – klaidintojais. Murakami tarsi šamanas panardina skaitytoją į vizijų ir įvykių srautą, neleidžiantį jam paleisti iš rankų „Prisukamo paukščio kronikų“ tol, kol bus užverstas paskutinis puslapis.

Dvidešimt penkerių Žanas dirba taksistu Paryžiuje. Jei būtų turėjęs galimybę siekti mokslo, būtų nemažai nuveikęs, deja, nebuvo sąlygų. Tačiau Žanas pasižymi atvira siela ir gera širdimi. Vieną dieną į jo automobilį įlipa aštuoniasdešimtmetis Saliamonas Rubinšteinas - nemenkus turtus susikrovęs buvęs siuvėjas, „kelnių karalius". Nors juodu skiria didelis amžiaus skirtumas, Žanas ir Saliamonas susidraugauja. Holokaustą išgyvenęs Saliamonas stengiasi padėti apleistiems, vienišiems, bejėgiams žmonėms. Jis yra įkūręs psichologinės pagalbos centrą ir pasiūlo Žanui tapti savotišku „SOS savanoriu" - siunčia jį į misijas pas nevilties apimtus žmones. Vieną rytą Saliamonas paprašo Žano nuvažiuoti pas Korą Lamener, visų užmirštą buvusią šansono žvaigždę. Tai moteris, kurią Saliamonas kadaise mylėjo. Kora vėl atranda jėgų svajoti ir siekia iš Žano padaryti kino žvaigždę.
Literatūros kritikai Saliamoną tapatina su pačiu Gary - juos sieja baimė pasenti ir tapti niekam nereikalingiems.
Tai vienas paskutinių Romaino Gary romanų, išleistas 1979 metais Émilio Ajaro slapyvardžiu.

Naujas Haruki Murakami apsakymų rinkinys po devynerių metų. Pasakojimai dar gilesni, dar aštresni, pranokstantys pranašystes.

Šią knygą sudaro šešios tarpusavy susipynusios istorijos:

„Drive my Car". Teatro aktorius Kafuku pasisamdo asmeninę vairuotoją Misaki. Pamažu jis pradeda kalbėtis su ja ramybės neduodančiu klausimu - kodėl jo mirusiai žmonai reikėjo kitų vyrų.

„Yesterday". Tokijuje gimęs ir užaugęs Kitaru kalba tobulu Kansajo dialektu. Savo bendraamžiui jis pasiūlo keistus „kultūros mainus". Praeina 16 metų...

„Nepriklausomas organas". Individualistas medicinos daktaras Tokajus paaukodamas savo gyvybę įgyja tai, ko anksčiau niekada neturėjo.

„Šecherezada". Tarsi negyvenamoje saloje "name" įkalintas Habara mėgaujasi užburiančiomis istorijomis, kurias kaskart po sekso jam pasakoja „ryšininkė".

„Kino". Žmonos išduotas Kino meta darbą ir atidaro barą. Vieną dieną jis pradeda gauti keistus ženklus.

"Vyrai be moterų". Vidurnaktį suskamba telefonas - buvusios mylimosios vyras praneša liūdną žinią.

Ką reiškia turėti spalvą arba būti bespalviam? Ar Cukuru Tadzakis įgis spalvą, o gal kaip tik išmoks priimti žmones be jų spalvų?

Cukuru Tadzakiui – trisdešimt šešeri. Mokyklos laikais jis ir dar keturi jaunuoliai buvo susibūrę į harmoningą, jaukią draugiją. Tačiau kad galėtų studijuoti geležinkelio stočių architektūrą, Cukuru išvyksta į Tokiją. Vieną vasaros dieną nepaaiškinę priežasčių keturi mokyklos laikų draugai staiga nutraukia su juo ryšius, ir Cukuru, patyręs šoką, iki pat kitų metų klaidžioja savižudybės paribiuose. Vaikinas įtiki esąs bespalvė, nevisavertė asmenybė. Jis nesąmoningai pradeda tolti net ir nuo pačių artimiausių žmonių. Po šešiolikos metų mylimai moteriai užsiminus apie mįslingą atstumą tarp jųdviejų ir paraginus pažvelgti praeičiai į akis, jis nusprendžia aplankyti buvusius draugus ir išsiaiškinti, kas gi vis dėlto anuomet įvyko. Taip prasideda didžiosios Cukuru klajonės, nusidriekusios net iki Suomijos.

Šis Haruki Murakami romanas – tarsi daugiasluoksnis pyragas. Pagal tai, kuris sluoksnis skanaujamas, pasakojimas palieka vis kitokį įspūdį. Atsiras tokių skaitytojų, kurie sapnų ir mistiškų istorijų intarpuose įžvelgs žmogaus sielos tamsybę. Bus ir tokių, kurie kaip karoliukus ant vieno siūlo suvers visus iš romano veikėjų lūpų nuskambėjusius filosofinius apmąstymus bei aforizmus.


„Vieną dieną staiga šovė mintis, atsisėdau prie stalo ir parašiau pirmąsias šio romano eilutes, nežinodamas, nei kaip veiksmas rutuliosis toliau, nei kokie veikėjai pasirodys, nei kokio ilgumo šis tekstas bus, ir taip nieko nežinodamas vis rašiau ir rašiau daugiau nei pusę metų. Iš pat pradžių regėjau tik jaunuolio, vardu Cukuru Tadzakis, akyse atsispindinčio riboto pasaulio vaizdą. Tačiau matyti, kaip tas vaizdas su kiekviena diena pamažu keičiasi ir kaip tampa vis gilesnis bei platesnis, man buvo be galo įdomu, tam tikra prasme netgi jaudrino sielą.“

Haruki Murakami

Knygą „Kaip tekantis vanduo“ sudaro trys apsakymai, sukurti 1925 m., peržiūrėti 1935 m., o atskira knyga išleisti tik 1981-aisiais. Kūrinių veiksmo laikas apima XVI-XVII amžius. Pirmame apsakyme „Anna, soror...“ vaizduojama tragiška brolio ir sesers meilė Neapolyje. Apsakymo „Nežinomas žmogus“ veiksmas vyksta Rembrandto laikų Amsterdame, jo herojus Natanaelis – paprastas žmogus, naivus ir atviras pasauliui. Apsakyme „Gražus rytas“ jo sūnus Lozorius prisideda prie keliaujančiųjų aktorių trupės ir gauna galimybę nugyventi daugybę skirtingų gyvenimų.

Skaitytojai Yourcenar kūrybą jau spėjo pamėgti. Lietuvių kalba išleistas romanas „Filosofinis akmuo“ (2001, 2006), „Adriano memuarai“ (1986, 1996), „Rytietiškos novelės“ (2008).

Visiems rašytojos kūriniams būdinga subtili, poetiška kalba, tapybiški vaizdai ir filosofinės įžvalgos.

Marguerite Yourcenar (1903–1987) – žymi prancūzų ir belgų rašytoja klasikė, intelektualė, pirmoji moteris, išrinkta Prancūzų akademijos nare (1980), daugelio romanų, esė, eilėraščių rinkinių autorė, vertėja, kritikė, įvairių literatūros premijų laureatė. Pasak garsaus prancūzų kritiko Jeano d'Ormessono, „Yourcenar esmę <...> atskleidžia reiklumas, kuris prieštarauja šios epochos tendencijoms. Trumpai tariant, ji nepasitiki laime. Ji niekina laimę ir jai priešpriešina tarnystę – tai, turbūt, tiksliausias žodis, apibrėžiantis jos asmenybę bei kūrybą“.

„Žvelk į arlekinus!“ – ne visai išgalvotas romanas, bet ir ne visai autobiografija, aprašymas gyvenimo, kurį galėjo nugyventi (galbūt nugyveno?) autoriaus ne visai alter ego – rusų kilmės angliškai rašantis rašytojas Vadimas Vadimovičius. Tai paskutinis Vladimiro Nabokovo užbaigtas romanas, išleistas jam esant gyvam, subtilus rašytojo flirtas su skaitytojais, teatro scena, kurioje, apšvietėjui sumaniai manipuliuojant šviesomis, kuriami tikroviški (ne visai tikrovės) vaizdai. Su tikro gurmano pasigardžiavimu pasakojamos istorijos iki dugno apnuogina nebūtinai tikrus faktus: manote, kad skandalingosios Lolitos autorius negalėjo visko išgalvoti? Tai štai jums protagonisto kelionės po Amerikos motelius su paaugle dukra. Esate girdėję apie tai, kokiais sudėtingais keliais rusų aristokratai bėgo iš nugalėjusios revoliucijos tėvynės? Prašom – istorija apie priešaušrio miške išdygusį pasienio kareivį ir jo tragišką žūtį... Tarsi pro medžius blykčiojantys arlekino drabužio rombai (prisiimtąja, antra gimtąja autoriaus kalba vadinami deimantais), jos kreipia dėmesį ten, kur nori įsakmus fokusininkas, kuria dūmų uždangą, žodžių mišką, kurio pačioje tankmėje, giliai pasislėpęs, galbūt vingiuoja „sumanus takelis“.

Vladimiras Nabokovas, garsus rusų ir amerikiečių rašytojas, vertėjas, mokslininkas, literatūrologas. Jo talento specifika – aukšto intelekto ir puikaus humoro jausmo derinys. Nabokovo kūryba pasaulyje žavisi jau ne viena skaitytojų karta. Lietuvoje rašytojas taip pat gerai žinomas: išleisti keli jo romanai, tarp jų garsioji „Lolita“, apsakymų knyga, poezijos rinktinė.