Rimtoji literatūra

„Širdžiai gyvenimas – dalykas paprastas: ji plaka tiek, kiek gali. Kol sustoja.“

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais – mirties, meilės, meno, žmogaus baimių ir gėdos jausmo – klausimais. Šis literatūros šedevras duoda galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

Pirmame ciklo romane „Mirtis šeimoje“ Knausgårdas dokumentuoja savo paauglystės prisiminimus, aistrą roko muzikai, pirmąjį įsimylėjimą, santykius su vyresniuoju broliu, mylinčia, tačiau blankia, beveik nepastebima motina ir nutolusiu, nenuspėjamu tėvu, iš panagių analizuoja skausmą ir kitus, prieštaringus jausmus, patirtus tėvui mirus. Autorius kuria vitališką ir itin universalų pasakojimą apie kasdienes, mažas ir dideles, žmogaus kovas, kurias mes visi kovojame diena iš dienos.

„Tiesiog neįtikėtina... Dėl šios knygos kraustausi iš proto.“
Zadie Smith

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, g. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuris Norvegijoje pasirodė 2009-2011 m. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, Knausgårdas ne tik išplėtė grožinės literatūros ribas, bet ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo paskelbta dar XX a. viduryje.

„Kai rašai savo draugo biografiją, turi rašyti taip, lyg norėtum už jį atkeršyti.“
Floberas, iš laiško Ernestui Feido, 1872

„Giustavas įsivaizdavo save kaip laukinį žvėrį - jam patikdavo lyginti save su baltuoju lokiu, nepasiekiamu ir vienišu. Aš jam antrinau ir netgi vadindavau jį Amerikos prerijų buivolu, bet iš tikrųjų jis, ko gero, buvo tik papūga. “
Luiza Kolė

Kuri iš dviejų papūgų įkvėpė Floberą parašyti vieną geriausių savo kūrinių? Kodėl garsiausiame rašytojo romane nuolat kinta pagrindinės herojės Emos Bovari akių spalva? Kas siejo Floberą ir jo dukterėčios guvernantę Džuljetą Herbert? Kokie žvėrys tūnojo Flobero bestiariume? Ir kodėl šios smulkmenos taip rūpi mįslingajam knygos pasakotojui, į pensiją išėjusiam gydytojui Džefriui Breitveitui, kurio gyvenimas ir paslaptys pamažu skleidžiasi verčiant knygos puslapius...

Knygos autorius Julianas Barnesas kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano Renesanso architektu, o jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Garsiojoje savo knygoje „Flobero papūga“ jis į vieną audinį suaudžia faktus ir fikciją. Laviruodamas tarp romano, biografijos ir literatūros kritikos žanrų, sukuria įtraukiantį ir itin originalų detektyvinių elementų kupiną pasakojimą apie rašytojais ir jų kūriniais apsėstus skaitytojus, apie meną ir tai, kaip jis veikia gyvenimą, apie meilę, aistras bei išdavystes - ir literatūrines, ir labai tikroviškas...

„Žavinga ir praturtinanti... Knyga, kuria mėgausitės.“
Joseph Heller

„Neįmanoma padėti į šalį... Hipnotizuojamai originalu.“
Philip Larkin

„Neišsemiamas minčių šaltinis, nuostabiai parašyta... Puikus kūrinys.“
Germaine Greer

„Stiklo karoliukų žaidimas“ – brandžiausias Hermanno Hesse's romanas, pelnęs rašytojui Nobelio premijos laureato šlovę. Kūriny siekiama sutaikyti dvasios ir jausmo priešybes, nagrinėjamas amžinasis būties dualizmas. Veiksmo perkėlimas į tolimą XXII amžių leidžia rašytojui susikaupti ties idėjų pasauliu, nagrinėti problemą filosofiniu aspektu ignoruojant konkrečią buitį.
Pagrindiniai romano veikėjai, dvasinio prado reiškėjas Jozefas Knechtas ir jo priešingybė Plinijas Desinjoris, kovoja tarpusavyje, vykdydami iš esmės tą pačią misiją: abu svajoja sutaikyti dvasią ir pasaulį.

Hermannas Hesse – vokiečių literatūros klasikas, intelektinių, filosofinių ir psichologinių romanų meistras, 1946 m. Nobelio premijos laureatas. Garsiausi kūriniai: „Stiklo karoliukų žaidimas“, „Stepių vilkas“, „Paskutinė Klingzoro vasara“, „Demianas“, „Sidhatra“, „Narcizas ir Auksaburnis“ ir kiti.

Tonis Vebsteris ir du jo draugai Adrianą Finą sutinka dar mokydamiesi mokykloje. Ištroškę sekso ir knygų, išsiskiriantys pretenzingumu, tik jiems suprantamais akibrokštais bei sąmoju, vaikinai drauge baigia mokslus. Adrianas gal kiek rimtesnis nei kiti, gal protingesnis, bet visi keturi prisiekia amžiną draugystę.
Dabar Tonis sulaukęs garbaus amžiaus. Praeityje liko karjera, iširusi santuoka, taikios skyrybos. Jis tikras, kad niekada nenorėjo nieko įskaudinti. Tačiau atmintis netobula. Ji visada pasirengusi pateikti staigmenų. Jos prasideda Toniui gavus laišką iš advokatų kontoros.

„Pabaigos jausmas“ – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus, o nuomonė apie senus pažįstamus po daugelio metų ūmai pasikeičia.

Sumaniai suregztas pasakojimas, kuriame juntama ne tik įtampa, bet ir žmogaus psichologijos, moralės, emocijų aidas <...> sąmojingai tapomas šiuolaikinio Londono paveikslas, marginamas ankstyvojo šeštojo dešimtmečio gyvenimo normų prisiminimais. Žingsnis po žingsnio atskleidžiama pasibaisėtina tiesa apie kerštą, beveik atsitiktinę nelaimę ir sąžinę, kankinamai geliančią gyvenimo pabaigoje.
Sunday Times

„Liūdnas, tačiau įtikinamas pasakojimas. Romanas Pabaigos jausmas atskleidžia, kaip mes manipuliuojame praeitimi – perkuriame, tiksliname, o kartais tiesiog ištriname įvykius...“
Vogue

„Dažnas šiurpą keliantis klausimas – ar esu tas, kuo deduosi esąs? – pasirodo esąs filosofinis <…>. Julianas Barnesas atskleidžia paslaptį – esame nepatikimi istorijų pasakotojai, mūsų atminties tikslumas kelia abejonių.“
The Boston Globe

„Laiko būtis yra tas, kas gyvena laike, vadinasi, jūs ir aš, ir kiekvienas iš mūsų, kuris yra, buvo ar bus.“

Šešiolikmetė Nao, gyvenanti Tokijuje, nusprendė, kad jai tėra vienas būdas nusikratyti kankinančios vienatvės ir bendraklasių patyčių. Tačiau prieš žengdama galutinį ir neatšaukiamą žingsnį Nao nori papasakoti savo prosenelės, budistų vienuolės, išgyvenusios daugiau kaip šimtą metų, gyvenimą. Šis dienoraštis – vienintelė Nao paguoda, ir jam lemta pakeisti jos ir aplinkinių gyvenimus.
Kitoje Ramiojo vandenyno pusėje nuošalioje Britų Kolumbijos saloje gyvena rašytoja Ruta. Vieną dieną išėjusi pasivaikščioti ji aptinka į vandenyno krantą išplautą „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę su keistu turiniu: pluoštu laiškų, raudona knyga ir laikrodžiu. Kaip Ruta spėja, tai gali būti 2011 m. Japoniją sukrėtusio cunamio bangų atnešti daiktai. Aiškindamasi dėžutės mįslę Ruta panyra į praeitį, prieš jos akis atsiskleidžia Nao drama ir jos paslaptingas likimas.
Romane „Knyga laiko būčiai“ Ruth Ozeki meistriškai analizuoja ryšį tarp rašytojo ir skaitytojo, tarp praeities ir dabarties, tarp fakto ir fikcijos, tarp kvantinės fizikos, istorijos ir mito. Šis romanas – nepaprastai išradinga, literatūrinį origamį primenanti istorija apie žmones siejančius nematomus ryšius ir tikrųjų savo namų paieškas.

„Šedevras.“
Kirkus Reviews

„Išskirtinis pasakojimas: juokingas, tragiškas, aštriabriaunis ir nežemiškai gražus.“
Los Angeles Times

Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, g. 1956) – amerikiečių–japonų kilmės rašytoja, režisierė, dėstytoja. Jos originalus balsas šiandienos literatūros kontekste išsiskiria išmintimi, temų universalumu, santūriu stiliumi, autorė yra įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ ji nominuota „Man Booker“, IMPAC Dublino, JAV Nacionalinės knygų kritikų draugijos premijoms, apdovanota „Los Angeles Times“, John Dos Passos ir daugeliu kitų literatūros premijų.

Ponas Kuzenas, keistuolis Statistikos agentūros darbuotojas, jaučia begalinę vienatvę Paryžiaus didmiestyje ir miršta iš meilės savo bendradarbei panelei Dreifus. Tik niekaip nesiryžta žengti lemtingo žingsnio, nors ir yra įsitikinęs, kad tokiame dideliame mieste kaip Paryžius būtina turėti ką nors mylimą. Išsiilgęs švelnumo, savo namuose jis priglaudžia smauglį ir pavadina jį Meilučiu. Bėda tik ta, kad vargu ar pasaulyje yra moteris, kuri sutiktų gyventi akis į akį su tokiu meilės įrodymu.

Šis stulbinantis humoristinis ir sykiu filosofinis pasakojimas apie žmogaus prigimtį – pirmas Romaino Gary romanas, pasirašytas Émile'io Ajaro slapyvardžiu. 1974 metais paskelbtas variantas neatitiko originalaus rankraščio: leidėjai, nežinoję, kas slepiasi už negirdėto slapyvardžio, be kita ko, smarkiai pakeitė knygos pabaigą. Naujesniame prancūziškame leidime, kaip ir šiame lietuviškame vertime, atsižvelgiant į kitados Romaino Gary pareikštą pageidavimą, atskirai išspausdinta ir originalioji, „ekologinė“ pabaiga.


„Kai smauglys tave apsivynioja, suspaudžia per juosmenį, per pečius ganėtinai tvirtai ir įremia galvą tau į kaklą, tereikia užsimerkti, kad pasijustum švelniai mylimas. Tai neįmanomybės pabaiga, ir aš trokštu to visa savo esybe. Man, reikia pasakyti, visada trūko rankų. Dvi rankos, manosios, – tai tuštuma. Reikėtų dviejų kitų, apsivijusių mane. Taip sakoma apie vitaminų stoką – be vitaminų kaip be rankų.“

Pirmą kartą išleistas 1965 m. šis kūrinys nebuvo deramai įvertintas. Antram gyvenimui jis prikeltas 2003 m., kai pasirodė „New York Books Review Classics“ serijoje. Nuo to laiko apie jį šneka visas literatūros pasaulis. Pastaruoju metu jam skirta ir daug tarptautinių apdovanojimų, knyga išversta į kelias dešimtis pasaulio kalbų, o jos autorius drąsiai lyginamas su JAV rašytojais klasikais: Williamu Faulkneriu, Johnu O'Hara, Raymondu Carveriu.

Viljamas Stouneris, sunkią vaikystę praleidęs vienoje Misūrio fermų, tėvų išsiunčiamas į koledžą studijuoti agronomijos, tačiau vaikino gyvenimą aukštyn kojom apverčia... septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas. Ir jis, paklusdamas savo širdžiai, prieš tėvų valią žengia pirmą savarankišką žingsnį. Tačiau, nors ir tapęs studentų mėgstamu profesoriumi, jis niekada neranda sau vietos išoriniame pasaulyje. Galiausiai užsidaręs savy Stouneris išaukština stojišką savo prosenių laikyseną ir susitaiko su vienatve. Stouneris – ne tik archetipinis amerikietis, bet ir egzistencinis herojus, radęs atšiaurią vienatvės paguodą negailestingame pasaulyje. Jį galima pavadinti tikru Didžiojo Getsbio antipodu.

Johnas Edwardas Williamsas (1922–1994) – JAV rašytojas, anglų literatūros profesorius, labiausiai išgarsėjęs romanais „Stouneris“ (1965) ir „Augustas“ (1972). Jo kūryba negausi – parašė keturis romanus ir porą eilėraščių rinkinių. Tačiau kiekvienas autoriaus kūrinys pasižymi ypatinga literatūrine verte.

Vienintelis Salvadoro Dali romanas Paslėpti veidai nukelia mus į keistą romantiško dekadentizmo atmosferą. Pasitelkęs vizualiai turtingą, beveik fotografišką kalbą, autorius aprašo aristokratų gyvenimus, jų iškrypusias aistras ir taurią meilę. Ekscentriškas, švaistūniškas aukštuomenės gyvenimo būdas simbolizuoja prieškario Europos nuosmukį. Knygos veiksmas, prasidėjęs 1934 metų Paryžiuje, ritasi iki Maltos, Šiaurės Afrikos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir vėl sugrįžta į Prancūziją, kur ir baigiasi paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis.

Knyga... tokia kupina vizualinių išradimų, tokia sąmojinga, pripildyta beveik dikensiškos energijos, kad sunku nesutikti su arogantišku autoriaus savęs kaip genijaus vertinimu.
The Observer

Nuo pat pirmo puslapio pakliūvate į senamadišką, barokišką romaną, tokį pat inteligentišką, ekstravagantišką ir fotografiškai precizišką kaip ir jo paveikslai... Dali pastebi viską.
Guardian

Salvadoras Dali (1904–1989) – ispanų dailininkas, tapytojas, grafikas ir skulptorius, vienas žymiausių siurrealizmo atstovų ir svarbiausių XX amžiaus menininkų.

„Manai, kad taip ir turi būti. Manai, kad tai kažin kur egzistuoja, kad gali tai surasti. Tikiesi. Ieškai, viliesi, lauki. Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.“

Romain Gary (Romenas Gari, tikrasis vardas – Roman Kacew, 1914–1980) – plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, daugiau nei 30 romanų autorius.

„Aušros pažado“ (1960) herojų sutinkame Vilniuje. Būtent čia, Didžiosios Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus) gatvėje 16 numeriu pažymėtame name, prabėgo keletas Gary vaikystės metų. Vėliau būsimasis rašytojas emigravo į Prancūziją ir išgarsėjo. Gary yra vienintelis autorius, pelnęs net dvi literatūrines Goncourt’ų premijas, vieną jų Emile’io Ajaro (Emilio Ažaro) slapyvardžiu.

Autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ Gary aprašo vaikystę ir jaunystę – laiką, kurį lydėjo besąlygiška bei reikli motinos meilė ir absurdiški susidūrimai su tikrove. Pasakojime susipina švelni ironija ir tikėjimas beribėmis dvasios galiomis, žmonių tarpusavio ryšiu. „Aušros pažadas“ išsiskleidžia dvejopai: tai motinos meilės pažadas, gautas gyvenimo aušroje, ir sūnaus pažadas motinai įprasminti jos auką ir atsikovoti pasaulį iš svajones trupinančio gyvenimo.

„Išduosiu paslaptį – iš viso to, ką esu parašęs, „Aušros pažadas“ veikiausiai man pati brangiausia knyga. Joje daugiausia manęs, manojo pasaulio matymo ir gyvenimo.“
Romain Gary, radijo interviu

Pirmą kartą išleistas 1965 m. šis kūrinys nebuvo deramai įvertintas. Antram gyvenimui jis prikeltas 2003 m., kai pasirodė „New York Books Review Classics“ serijoje. Nuo to laiko apie jį šneka visas literatūros pasaulis. Pastaruoju metu jam skirta ir daug tarptautinių apdovanojimų, knyga išversta į kelias dešimtis pasaulio kalbų, o jos autorius drąsiai lyginamas su JAV rašytojais klasikais: Williamu Faulkneriu, Johnu O'Hara, Raymondu Carveriu.

Viljamas Stouneris, sunkią vaikystę praleidęs vienoje Misūrio fermų, tėvų išsiunčiamas į koledžą studijuoti agronomijos, tačiau vaikino gyvenimą aukštyn kojom apverčia... septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas. Ir jis, paklusdamas savo širdžiai, prieš tėvų valią žengia pirmą savarankišką žingsnį. Tačiau, nors ir tapęs studentų mėgstamu profesoriumi, jis niekada neranda sau vietos išoriniame pasaulyje. Galiausiai užsidaręs savy Stouneris išaukština stojišką savo prosenių laikyseną ir susitaiko su vienatve. Stouneris – ne tik archetipinis amerikietis, bet ir egzistencinis herojus, radęs atšiaurią vienatvės paguodą negailestingame pasaulyje. Jį galima pavadinti tikru Didžiojo Getsbio antipodu.

Johnas Edwardas Williamsas (1922–1994) – JAV rašytojas, anglų literatūros profesorius, labiausiai išgarsėjęs romanais „Stouneris“ (1965) ir „Augustas“ (1972). Jo kūryba negausi – parašė keturis romanus ir porą eilėraščių rinkinių. Tačiau kiekvienas autoriaus kūrinys pasižymi ypatinga literatūrine verte.

Kai iš vieno miestelio aptvaro be žinios pradingsta dramblys, visas vieno žmogaus gyvenimas ima subtiliai verstis aukštyn kojomis. Vidurnaktį staiga baisų alkį pajutusi pora sėda į automobilį ir apiplėšia „McDonald's“ restoraną. Moteris staiga susivokia nepajėgianti atsispirti mažam žaliam padarėliui, išsiraususiam kelią į jos sodą. Kankinama nemigos žmona nubunda ir panirusi į pusiau sąmoningą būseną išvysta prieblandos pasaulį, kuriame viskas įmanoma, – netgi mirtis. Kiekvienu šio rinkinio apsakymu Haruki Murakami meta iššūkį vadinamajam normaliam pasauliui. Su pavydėtinu talentu jis griauna patį realybės pagrindą ir kasdieniame gyvenime iškelia tai, kas siurrealu, o paprastuose dalykuose įžvelgia tai, kas visai nepaprasta.

Dėl viso pikto pridursiu, kad dramblius mes gaminame ne nuo nulio. Po teisybei, juos mes padauginame. Kitaip tariant, pasigavę dramblį, pjūklu nurėžiame jam ausis, nosį, galvą, kūną, kojas ir uodegą, viską gražiai sudėliojame ir gauname penkis dramblius. Todėl tik penktadalį tokio dramblio sudaro tikrasis, visas kita - padirbinys. Tačiau plika akimi to nematyti, pats dramblys, aišku, irgi nieko neįtaria. Štai taip nagingai mes dauginame dramblius.

Nuostabus rašytojas... jis užčiuopia bendrą šiuolaikinės širdies ir minties pulsą.
Jay McInerney

Ir kaipgi Murakamiui pavyksta kurti poeziją rašant apie šiandieninį gyvenimą bei emocijas?
Independent on Sunday

Užburia... intriguoja... Visiems šiems apsakymams būdingas nuostabiai siurrealistinis pasakojimas ir naujoviškas, sąmojingas tonas.
Wall Street Journal

Murakami iš tiesų originalus, bet daugeliu atžvilgių ir Franzo Kafkos sekėjas, nes, atrodo, jam pakanka išminties perprasti, kad Kafka iš tikrųjų buvo rašytojas humoristas.
Sunday Herald

Tai – vieno skaitomiausių Haruki Murakami romano „Avies medžioklė“ tęsinys:
... panorau sukurti veikėją, kuris būtų neapsakomai vienišas šioje milžiniškoje, sudėtingoje pinigų ir informacijos visuomenėje. Taip atsirado „Avies medžioklė“ ir „Dansu“.

„Dansu dansu dansu“ – romanas apie nepaprastai paprastą trisdešimtmetį, ištikimuoju subaru nardantį Tokijo gatvėmis, klajojantį Japonijos pakrantėmis:
Nesu nelaimingas. Bet aš irgi toks kaip tu. Man atrodo, kad kažko trūksta. Man regis, aš gyvenu normalų gyvenimą. Aš šoku. Moku žingsnius ir šoku. Ir gerai. Bet visuomenine prasme aš nieko nesusikūriau. Man trisdešimt ketveri, aš nevedęs, neturiu pastovaus darbo, stumiuosi nuo dienos iki dienos. Negaliu gauti net paskolos būstui. Net neguliu su niekuo. Kas iš manęs bus po trisdešimties metų?
Romano veikėją, kuris nusprendžia ieškoti paslaptingai dingusios draugės, pamažu pasiglemžia keisti įvykiai, sekso ir metafizinio siaubo sūkuriai. Draugystė su trylikamete aiškiarege, užšifruoti pranašiškų galių turinčio Žmogaus Avies nurodymai. Vienas po kito į mirties menę Honolulu iškeliaujantys bičiuliai, bet vidinis balsas herojui liepia: kad ir kas nutiktų, nepaliauk šokti – dansu dansu dansu.

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe’s, J. L. Borgeso, G. G. Markeso, K. Voneguto, M. Pavichiaus tekstais, kuruose yra svarbus mėginimas atrasti mistinę žmogaus dvasios gelmę ir atskleisti logiškai ir racionaliai nesuvokiamas gamtos paslaptis.
Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

„Greičiausias būdas išsiaiškinti, kokioje šeimoje, vargingoje ar turtingoje, užaugo pašnekovas, – paklausti jo ar jos, kiek langų buvo namie. Tai nepalyginamai veiksmingiau nei klausinėti, ką vaikystėje valgydavo ar kokius drabužius vilkėjo. <…> Kuo mažiau namie buvo langų (o gal išvis nebuvo?), tuo vargingiau gyveno pašnekovas.“

Karštą vasaros dieną Tokijo Centrinėje stotyje susitinka trys moterys: netekėjusi ir neturinti vaikų trisdešimtmetė Nacuko, jos vyresnė sesuo Makiko ir šios paauglė dukra Midoriko. Trisdešimt devynerių Makiko vis dar dirba Osakos bare konsumatore ir atrodo ne pagal amžių pasenusi. Į Tokiją ji atvyko pasididinti krūtų. Ją atlydėjusi dukra jau pusę metų su ja nesikalba ir pati sunkiai taikosi su besikeičiančiu savo kūnu. Ankštą Nacuko butą užvaldo Midoriko tyla, kurios fone trys moterys susiduria su savo baimėmis, lūkesčiais, nusivylimais ir įtemptais tarpusavio santykiais.

Praėjus aštuoneriems metams vėl sutinkame Nacuko, dabar jau rašytoją, kamuojamą noro vienai susilaukti kūdikio ir iš to kylančių moralinių dilemų. Ieškodama atsakymų, ji išsiruošia į gimtąjį miestą, kuriame glūdi ją formavusi skurdi praeitis.

Romane „Krūtys ir kiaušinėliai“ aštriom linijom braižomas šiuolaikinio Japonijos moterų gyvenimo ir visuomenės normų, su kuriomis jos susiduria, žemėlapis. Kviečiama kartu leistis į jų intymią kelionę savo laisvų pasirinkimų link.

„Niekada neužmiršiu gryno nuostabos jausmo, aplankiusio perskaičius šią knygą. Tiesiog likau be žado. Mieko Kawakami nuolat auga ir tobulėja.“

Haruki Murakami

„Kawakami apie kūną rašo su trikdančiu tikslumu... ir ypač talentingai fiksuoja jo troškimus.“

Katie Kitamura

„Pasakojimas apie moteris, siekiančias suprasti, kaip jos nori gyventi būdamos moterimis.“

Kirkus Reviews

„Romanas plyšta nuo provokuojančių įžvalgų apie bėgantį laiką, draugystę, pinigus, gyvenimo savam kūne malonumus ir skaudulius.“

Laura van den Berg

Mieko Kawakami (Mieko Kavakami, gim. 1976) – viena žinomiausių šiuolaikinių Japonijos rašytojų, apdovanota „Akutagawa“, „Tanizaki“, „Murasaki Shikibu“ literatūros premijomis. „Krūtys ir kiaušinėliai“ laikomas bene svarbiausiu jos romanu, 2020 m. jis tapo „New York Times“ metų knyga. Autorės knygos išverstos į daugiau kaip dvidešimt kalbų. 

„Netrukus jis atitoko ir reziumavo, kad niekas nesikartoja: kiekvienam iš jų duota dienų ir progų, kurios nebesugrįš.“

1985-ieji, mažas Airijos miestukas. Artėjant Kalėdoms, penkių dukterų tėvas Bilas Ferlongas, anglių ir malkų pirklys, užsiėmęs kaip niekad. Vieną ankstų rytą, nuvežęs užsakymą į vietinį vienuolyną, anglių sandėlyje aptinka užrakintą basą, vienmarškinę merginą – ji prisipažįsta vienuolyne auginanti keturiolikos savaičių kūdikį. Šis atradimas sugrąžina Bilą į praeitį, nes ir pats augo nežinodamas, kas jo tėvas. Ir priverčia stoti akistaton su tyla, griežtos bažnyčios valdomame miestelyje gaubiančia tai, kas vienuolyne nutinka jaunoms „puolusioms“ mergaitėms.

„Tokie smulkūs dalykai“ – nepamirštamai skaidrus pasakojimas apie viltį, tylų heroizmą, sudėtingus pasirinkimus, švelnumą savo artimui, susitaikymą su savo likimu ir tas kasdienes, svarbias smulkmenas, iš kurių ir susideda kiekvienas gyvenimas.

„Tikra dovana. Ją skaitant ištinka palaimingas čechoviškas sukrėtimas.“
Andrew O'gan

„Itin stipriame, tvirtame Keegan sakinyje gali tilpti tomai socialinės istorijos. Kiekvienas žodis – tinkamas žodis tinkamoje vietoje, o jų poveikis skambus ir giliai jaudinantis.“
Hilary Mantel

„Nepaprastai gražu. Knyga, kuri sužadins norą atrasti viską, ką autorė yra kada nors sukūrusi.“
Douglas Stuart

„Hipnotizuojanti airiška sakmė, peržengianti vienos šalies ribas, peržengianti laiko rėmus. Keegan sakiniai priverčia mano širdį spurdėti, kelius – virpėti.“
Lily King

Claire Keegan (Klerė Kygan, gim. 1968) – viena svarbiausių šiuolaikinių airių rašytojų. Jos pasakojimai apdovanoti daugeliu literatūros premijų ir yra išversti į daugiau kaip 20 kalbų. „Tokie smulkūs dalykai“ – ketvirta autorės knyga ir pirma, išversta į lietuvių kalbą.

Su žmona išsiskyręs tapytojas devynis mėnesius praleidžia nuošaliame namelyje ties kalnų perėja, vedančia į siaurą, ilgą slėnį. Tobulai rami vieta, žavinti permainingais kalnų orais ir atsiveriančiu slėnio vaizdu, netampa išsvajotu produktyvios vienatvės prieglobsčiu: netrukus vienišius menininkas atsiduria nepaaiškinamų, magiškų įvykių sūkuryje. Ką rezga paslaptingas baltaplaukis kaimynas ir dailininko namelyje vėl pasirodęs Komandoras? Kur dailininką perkels Beveidis Vyras ir kas glūdi požeminiame pasaulyje, į kurį veda mįslinga anga? O svarbiausia: kaip tapti ir puikiu menininku, ir kilniu žmogumi?

Haruki Murakami romane „Komandoro nužudymas II“ ir toliau skaitytoją nardina į hipnotizuojantį, sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.


„Kai kurie rašytojai savo kūrybos veidrodį atsuka į mūsų pasaulį, o tokiems kaip Murakami jis yra vartai į visatą, slypinčią už to pasaulio ribų.“
Wall Street Journal

„Pasaulio suvokimą keičiantis epas, kupinas meno, literatūros ir istorijos.“
Time

„Murakami tarsi burtininkas sulydo tai, kas kasdieniška ir siurrealistiška. Kaip ir kituose savo kūriniuose, šioje knygoje jis kviečia patirti neįprastus, priimti nenuspėjamus dalykus.“
San Francisco Chronicle

„Tyli Murakami magiškojo realizmo beprotybė.“
Washington Post

„Apžavintis romanas… Neabejojame, kad Murakami mus smagiai paklaidins, bet lygiai taip pat neabejojame, kad galiausiai nukreips mus namop.“
Guardian


Haruki Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Romanas „Komandoro nužudymas II“ yra „Komandoro nužudymas I“ („Baltos lankos“, 2019) tęsinys.

„Aš nesu žudikas – aš esu daugiau negu tai.
Aš nesu marokietis, aš nesu prancūzas, aš nesu ispanas – aš esu daugiau negu tai.
Aš nesu musulmonas – aš esu daugiau negu tai.
Darykite su manimi, ką norite.“

Lakdaras – ką tik pilnametystės sulaukęs tanžerietis, svajojantis apie laisvę ir geresnį gyvenimą Europoje. Atstumtas šeimos dėl uždraustų jausmų pusseserei Meriem, jis leidžiasi ieškoti savo vietos pasaulyje ir galiausiai atsiduria vienoje prasčiausių, bet ir vienoje spalvingiausių Barselonos gatvių – „carrer Robadors“, Vagių gatvėje. Prancūziškų knygų skaitmenintojas, nėkart jūron kojos nekėlęs junga, negyvėlių surinkėjo asistentas – kelios iš stotelių, kurias jis turi, pamažu suaugdamas, aplankyti.

„Vagių gatvė“ – tai pasakojimas apie dideles žmogaus svajones ir žlungančias viltis, vaiko virsmo suaugusiuoju, pasišventusio tikinčiojo virsmo nusidėjėliu istorija, kurios fone sukyla ir išblėsta pirmoji Arabų pavasario revoliucijos banga, stiprėja religinis ekstremizmas, nukreiptas į Lakdaro svajonių kraštą – Ispaniją, o Barseloną siaučia kruvinos katalonų nepriklausomybės kovos. Galų gale Lakdaras, tarsi kartojantis Alberto Camus romano „Svetimas“ herojaus likimą, ima nujausti neišvengiamą tiesą: kad ir kiek kartų pradėsi gyvenimą iš naujo, kad ir kaip stengsiesi pritapti, tavo praeitis ir tavo kultūra nuolat lips tau ant kulnų, kol galop liksi vienas, svetimas tarp savų.

„Štai toks turi būti didis šiuolaikinis prancūzų romanas. Jo proza gelia, o veikėjai išlaiko mūsų prielankumą, kad ir kokie ekstremalūs būtų jų poelgiai. Enard'as sujungia Céline'o ir Camus literatūros tradiciją, bet sykiu žengia visiškai savitu literatūros keliu.“
Patrick McGuinness

„Jautri elegija prieštaringumų draskomai jaunystei.“
Publishers Weekly

„Nuo šiol skaitysiu viską, ką parašys Enard'as: jo kalba nenustygsta puslapyje, jis nebijo apmąstyti sudėtingų idėjų, geba bet kokiam veikėjui įpūsti dvasios, jo charakteriui suteikti kompleksiškumo ir dviprasmybės, jo gyvenimą apdovanoti likimo grožybėmis ir baisybėmis.“
Lee Klein

Mathias Enard (Matijasas Enaras, g. 1972) – vienas garsiausių šių laikų prancūzų rašytojų. Studijavo persų ir arabų kalbas, ilgai gyveno Artimuosiuose Rytuose ir Barselonoje. Už romaną „Kompasas“ apdovanotas Goncourt'ų premija (2015) ir nominuotas „Man Booker International“ premijai (2017). „Vagių gatvė“ – naujas autoriaus romanas lietuvių kalba, apdovanotas tokiomis premijomis kaip „Liste Goncourt / Le Choix de l'Orient“, „Prix littéraire de la Porte Dorée“ ir „Prix du Roman-News“.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Ir vis dėlto, kai vėl pagalvoju apie tuos metus, sugebu prisiminti vos kelis veidus ir labai mažai faktų, nes Roma savyje turi kažkokio svaigulio, sudeginančio prisiminimus.“

Trisdešimtmetis Leo Romoje, mieste, persunktame „dolce vita“ atmosferos, įsimyli trapią ir nerimastingą „femme fatale“ Arianą. Dienomis blaškydamasis tarp atsitiktinių darbų, kur žmonių santykiai efemeriški ir apirę, vakarus jis leidžia bohemiškoje, alkoholio permerktoje apspurusių viešbučių ir vakarienių su turtingais intelektualais aplinkoje. Šie klajojimai įsiskverbia į Leo vienatvę, jis žino, kad yra pralaimėtojas, nes dėl sau pačiam nesuprantamų priežasčių nesugeba gyventi taip kaip kiti, todėl bet kokia pergalė jam kelia pasibjaurėjimą. Leo neturi troškimų. Jis renkasi saldų didingos, neaprėpiamos ir abejingos Romos glėbį, kuri kiekvienam bastūnui suteikia saugų prieglobstį. Ji nebūtinai draugiška, bet ir ne motiniška, ji pašaipi bendrininkė, išprotėjusi ir viliojanti, – kaip Ariana.

„Paskutinė vasara mieste“ – svaigus, bet iliuzijomis nepagražintas laisvo žmogaus portretas, atmintyje prikeliantis didžiųjų Italijos kino meistrų – Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Vittorio de Sica filmų vaizdus. Tarsi kino žiūrovai, mes girdime Leo monologą, kuriame susipina mintys, prisiminimai ir aplink skambantys pokalbiai, ir Leo akimis regime pro šalį plaukiančias naktines Romos gatves bei sutiktų žmonių veidus. Galiausiai, kaip ir Leo, susiduriame su neatsakomu klausimu: kaip išgyventi dar vieną vasarą mieste, kuriame nuo karščio, šviesos ir šešėlių žaismo žodžiai ima įgyti vis kitokią reikšmę, o kiekvienas susitikimas žmones tik dar labiau atskiria?

„Tikroji romano vertė ta, kaip nuginkluojamai ryškiai jis nušviečia santykį tarp žmogaus ir miesto, tarp minios ir vienatvės.“
Natalia Ginzburg

„Tai vienas tų romanų, kuriuos ne skaitai, o išgyveni.“
Il Quotidiano

Gianfranco Calligarich (Džianfranko Kaligarik, g. 1947 Asmaroje, Italijoje) – italų rašytojas, žurnalistas ir scenaristas. Parašė šešis romanus. „Paskutinė vasara mieste“ – debiutinis romanas, pirmąkart išleistas 1973 m. Per pirmą vasarą pardavus net septyniolika tūkstančių egzempliorių, knyga nepaaiškinamai dingo iš knygynų. Tačiau nebuvo pamiršta ir tapo kultine trijų italų kartų knyga: buvo perkama skaitytomis knygomis prekiaujančiuose knygynuose ir ieškoma ant gatvės prekybininkų stalų, skaitoma ir aptariama mažuose rateliuose. Perleistas tik 2010 m., romanas ir vėl sulaukė didžiulio pasisekimo Italijoje ir už jos ribų. Literatūros kritikai ir skaitytojai jį vertina kaip vieną svarbiausių XX a. italų klasikos kūrinių.

„Laimėtojų gali būti tik keli, pralaimėjusiųjų daug. Tačiau mes žaidžiame toliau, nes viliamės, kad būsime tie laimingieji.“

1932-ieji, Korėja. Mylima luošo žvejo dukra Sundža triukšmingame uostamiesčio turguje sutinka nepažįstamąjį. Žavus vyras užburia ją kalbomis ir pažada po kojomis pakloti visą pasaulį. Tačiau nepriteklių augintos žvejo dukros meilei nelemta baigtis laimingai. Išduota ir pažeminta, Sundža ryžtasi palikti gimtinę ir keliauti į Japoniją – kraštą, kuriame nė vienas korėjietis nėra laukiamas svečias.

Taip prasideda visą dvidešimtą amžių apimanti Sundžos ir būsimų trijų jos giminės kartų gyvenimo istorija, savo nenuspėjama sėkme, netikėtais posūkiais ir neišvengiama rizika primenanti Japonijoje klestintį korėjietišką azartinį žaidimą pačinko.

„Beveik šimtmetį aprėpianti vienos šeimos istorija. Nepalaužiamas siekis išlošti gyvenimo loterijoje, gebėjimas užjausti ir drąsa atsitiesti suklupus – visa tai ilgam įsirėžia į atmintį.“
Barack Obama

„Pačinko“ neužsimirš net tada, kai nurims knygos pasirodymo jaudulys ir ims blukti pagiriamieji žodžiai ant knygų viršelių. Šis nuostabus šeimos epas dar ilgai aidės žmonių kalbose.“
Irish Times

„Tai švelnus ir guodžiantis žvilgsnis į mus supantį chaosą, kurį dažnai vadiname gyvenimu.“
New York Times Book Review

Min Jin Lee (g. 1968) – Korėjoje gimusi amerikiečių autorė. Pirmasis istorinis jos romanas „Pačinko“ vos pasirodęs sulaukė daug dėmesio: išsyk tapo „Washington Post“, „Boston Globe“, „USA Today“, „Wall Street Journal“ bestseleriu, buvo įtrauktas į geriausių 2017 m. „New York Times“ knygų dešimtuką ir nominuotas prestižinei „National Book Award“ premijai. Pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 mln. šios knygos kopijų.

Mažame Holto mieste ilgus metus kaimynystėje gyvena Edė Mur ir Luisas Votersas. Dabar jie abu vienui vieni tuščiuose namuose, naktimis prisipildančiuose slegiančios tylos ir vis stiprėjančio vienatvės jausmo. Vieną tokį vakarą Edė netikėtai aplanko Luisą. „Kaip tu pažvelgtum į tai, jeigu aš paprašyčiau tavęs retsykiais ateiti pas mane naktį kartu pamiegoti. Aš kalbu ne apie seksą. Man rūpi kitkas. Geismai jau, regis, seniai išblėso. Kalbu apie tai – kaip prastumti naktį. Kad atsigulusi jausčiau šilumą ir turėčiau, su kuo pasišnekučiuoti“, – taria ji. Taip užsimezga draugystė, teikianti paguodą, pokalbius naktimis, džiaugsmą ir meilę. Net jei ne visiems tai atrodo priimtina.

Šioje išmintingoje, švelnioje knygoje atskleidžiamas paprastų žmonių paprasto gyvenimo grožis, tyli ir kartu šviesiausių jausmų turtinga kasdienybė, stojiška ir ori laikysena pasitinkant gyvenimo saulėlydį. Tai odė žemiškai laimei ir gyvenimo laisvei.

„Neabejotina, Johno Williamso „Stounerio“ skaitytojai pamėgs Kento Harufo kūrybą, ir atvirkščiai. Jiems abiems būdingas nepaprastai jautrus žvilgsnis į žmogų.“
Bookmunch

„Čia kasdienybė virsta poezija. Tai vilties švyturys kiekvienam.“
Financial Times

„Autorius, šią knygą rašęs jau stovėdamas tarpduryje, besiveriančiame į tamsą, paliko mums spindulį šviesos – žemiškos laimės pojūtį. Netvarios, bet vienintelės tikros laimės, kurią teikia artumas sielų, tarsi atskiros visatos judančių ta pačia kryptimi ir paklūstančių neįvardijamam balsui, aidinčiam jų pačių gelmėje.“
Knygos vertėja Nijolė Regina Chijenienė

Kent Haruf (Kentas Harufas, 1943–2014) – amerikiečių rašytojas, nominuotas ir apdovanotas tokiomis literatūros premijomis kaip „National Book Award“, „Dos Passos Prize for Literature“, „Folio Prize“. „Mūsų sielos naktyje“ – paskutinis autoriaus romanas, atrastas ir išleistas jam mirus. Jo, kaip ir visų kitų Harufo kūrinių, veiksmas vyksta fikciniame Holto mieste, Kolorado valstijoje. „Mūsų sielos naktyje“ išrinktas „Washington Post“, „Boston Globe“, „Denver Post“ ir kitų leidinių metų knyga, pagal romaną pastatytas to paties pavadinimo NETFLIX filmas, kuriame vaidina Jane Fonda ir Robertas Redfordas.

„Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji – vėliava kalno viršūnėje – mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos.“

Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis.
Bet dabar visa tai jau praeitis.

„Itin aktualus šiandien, kai daug kur pasaulyje vis dar gaji mizoginija.“
Guardian

„Jaudinantis, vaizdingas ir gąsdinantis. Viliuosi, kad ne pranašiškas.“
Conor Cruise O'Brien

„Nepriekaištingai nušviečia tamsiausius politikos ir skirtingų lyčių tarpusavio ryšius.“
Washington Post Book World

„Sunku patikėti, kad, praėjus daugiau kaip 30 metų po sukūrimo, šis pasakojimas išlieka toks svarbus mūsų gyvenamam laikui.“
Independent

Margaret Atwood (Margareta Etvud, gim. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985 m., laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017).

„Ką jūs pasirinktumėte: labiau mylėti ir labiau kentėti ar mažiau mylėti ir mažiau kentėti?
Mano manymu, tai esminis dalykas.“

Pirmoji meilė nulemia gyvenimą, bet Polas, būdamas devyniolikos, nieko apie ją neišmano. Jis didžiuojasi, kad jo meilė kone trisdešimčia metų vyresnei Siuzanai laužo visas konvencinio elgesio normas. Tačiau laikui bėgant meilė iš Polo ima reikalauti aukojimosi. Jųdviejų su Siuzana santykiai tampa vis sudėtingesni, tamsesni, paženklinti priklausomybės – ir vis labiau neįmanomi.

Vienintelė istorija – ta, kuri pati reikšmingiausia gyvenime, ta, kurią iš tikrųjų verta pasakoti. Ši istorija būtent tokia: nepakartojamos ir nuolat su ilgesiu prisimenamos meilės istorija. Meilės, kuri yra aistringa, nerūpestinga, kurianti, kupina džiaugsmingos išsipildymo nuojautos ir kartu pamažu griaunanti, žlugdanti, pripildanti gyvenimą skausmo ir nevilties.

„Žmogaus aistros potvynių ir atoslūgių žemėlapis.“
Publishers Weekly

„Tiesa, kurią Barnesas apnuogina mums prieš akis, – karti, bet teikianti pasigėrėjimą.“
Amazon Book Review

„Knyga, kuri visam laikui įleidžia šaknis į skaitytojų širdis , joje rašytojas atsiskleidžia visa savo kūrybine galia.“
Times

Julian Barnes (Džulianas Barnsas, g. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, atgimusio idėjų romano architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Autorius 2011 m. apdovanotas „Man Booker“ premija. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015), „Laiko triukšmas“ (2017), „Kalbant atvirai“ (2018). Romanas „Vienintelė istorija“ – naujausias autoriaus kūrinys.

„Visi mes degūs. Vos gimę pradedame degti, ir kai kurie iš mūsų sudega greičiau nei kiti. Tačiau nedegti, niekada neužsiliepsnoti – tai būtų liūdnas gyvenimas, tiesa?“

Dvidešimt dvejų našlaitė Džeinė Ferčaild kilminguose anglų namuose nuo šešiolikos dirba tarnaite. Visus tuos metus ji yra slapta Polo Šeringemo, jaunojo kaimyninio dvaro paveldėtojo, meilužė. Vieną neįprastai šiltą, saulės šviesos nulietą 1924-ųjų kovo dieną – Motinų sekmadienį – jiedu susitinka paskutinįkart. Tik tądien Džeinė to dar nežino. Tai diena, kurios įvykiai nuvilnys per visą nepaprastą Džeinės gyvenimą ir pakreips jį nauja linkme.
Šiame pasakojime, kaip vis iškylančiame prisiminime ar pasikartojančiame sapne, klajojama po vienos moters gyvenimo užkulisius, grakščiai stabtelima ties esminiais XX amžiaus pirmos pusės istorijos puslapiais, oriai linktelima gęstančiam vakarykščiam pasauliui ir nepaliaujama klausti: „kaip gali tapti kažkuo, nepabuvęs niekuo?“
„Motinų sekmadienis“ – įstabiai poetiška istorija apie savojo balso paieškas, apie intelektualinį, socialinį ir seksualinį moters išsilaisvinimą.


„Išskirtinio grožio, subtilus ir rafinuotas kūrinys.“
Kazuo Ishiguro

„Ko gero, tai geriausia, ką iki šiol yra sukūręs Swiftas.“
Observer

„Motinų sekmadienis“ nutviekstas saulės spindulių. Net tada, kai smogia tragedija, negali atsispirti tam nepakartojamam švytėjimui. Toks trumpas, bet toks meistriškas pasakojimas.“
Guardian

Grahamas Swiftas (Grehemas Sviftas, g. 1949) – vienas garsiausių šiuolaikinių britų rašytojų, premijos „Man Booker“ laureatas. Jo literatūrinis talentas lyginamas su Virginios Woolf, Kazuo Ishiguro ar Juliano Barneso, kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, o kai kurie jų netgi įtraukti į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą. „Motinų sekmadienis“ – naujausias autoriaus kūrinys, 2017 m. nominuotas Walterio Scotto vardo premijai ir apdovanotas literatūros prizu „Hawthornden“.

XVIII a. dviejuose Ganos kaimeliuose gimsta netikros seserys – Efija ir Esė, kurių likimas susiklosto nepaprastai skirtingai. Efiją ištekina už anglo ir jai atsiveria patogus, viskuo aprūpintas gyvenimas Keip Kosto pilyje. O jos seserį Esę įkalina tos pačios pilies požemiuose. Vėliau ją kartu su tūkstančiais kitų parduoda klestinčiai Aukso pakrantės vergų rinkai ir išplukdo į Ameriką. Dviejų seserų likimų gijos išraizgo skirtingus žemynus ir palieka gilų įspaudą ateinančių kartų gyvenime.
Nuo medvilnės plantacijų Misisipėje, misionierių mokyklų Ganoje iki JAV Pilietinio karo, nuo anglių šachtų Alabamoje iki džiazo klubų XX a. Harleme, iki pat šių dienų – autorė aprėpia trejetą žemynų ir septynetą kartų, sukuria itin intymų pasakojimą apie negailestingai laiko ardomus žmonių likimus, nenumaldomą sielvartą, visa ką persmelkiantį grožį ir kelių žemynų istoriją, kuri tarsi atgyja romane.

„Paliečia tarsi stebuklas.“
New Statesman

„Kupinas atjautos... Yaa Gyasi nuskriaustosioms ir nuskriaustiesiems suteikė kaip reta herojišką balsą.“
NPR

„Kai žmonės kalba apie dalykus, kurių gali išmokyti literatūra, jie kalba apie tokias knygas kaip ši.“
Marie Claire

„Perskaičius knygą jautriai suvoki ir negailestingą vergovės realybę, ir didžiulę emocinę žalą, kuria pažymėtos ištisos kartos, ištisi šimtmečiai.“
New York Times

Yaa Gyasi (g. 1989) – Ganos–JAV rašytoja. Stanfordo universitete studijavo anglų kalbą, vėliau – kūrybinį rašymą. „Auksinės šaknys“ – debiutinis romanas, išverstas į daugiau kaip 25 kalbas ir susižėręs gausybę literatūros apdovanojimų, pavyzdžiui, „American Book Awards“, „National Book Critics Award“, „PEN / Hemingway Award“ ir daugelį kitų.

Kas yra tikrovė, o kas – iliuzija, sukelta džiunglių kaitros?

„Vougelio“ farmacijos bendrovės mokslininkei Marinai Sing patikima egzotiška užduotis leistis odisėjon po Amazonės upės apylinkes. Pirmyn ją gena noras išsiaiškinti, kaip mirė kolega Andersas Ekmanas, ir prievolė rasti daktarę Svenson, kuri atokioje Amazonijoje bando įminti vienos genties vaisingumo paslaptį ir sukurti naujus vaistus. Marina kadaise buvo jos studentė, bet dėl vieno praeities įvykio nėmaž netrokšta susidurti su buvusia dėstytoja. Vis dėlto, neturėdama kito pasirinkimo, moteris iškeliauja nežinomybėn, kurioje knibždėte knibžda keistų gyvių.

Skinantis kelią per bauginančią Amazonės džiunglių tankmę, Marinai teks vyti šalin prisiminimus apie sunkumų kupiną praeitį, praradimus ir tai, ką teko paaukoti, o kelionė pažers gausybę iššūkių, susitikimų, draugysčių ir progų nustebti.

„Užliūliuojantis civilizacijos ir laukinės gamtos šokis, pagalbos vienas kitam ir išnaudojimo žaidimas.“
Wall Street Journal

„Nepakartojama nuo pradžios iki pabaigos.“
Emma Donoghue

„Plati reikšmingų asmeninių ir visuotinių moralinių klausimų paletė atgyja nestokojant dėmesio detalėms – nuo pėdas trinančių batų ir uodų įkandimų iki moterų, švelniai viena kitai glostančių plaukus.“
O, the Oprah Magazine

Ann Patchett (Anė Pačet, g. 1963) – šiuolaikinė amerikiečių rašytoja, apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip PEN/Faulkner ir „Orange“. Jos kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, lietuviškai išleisti romanai „Vieningieji“ ir „Bel Canto“. A. Patchett gyvena Nešvilyje, Tenesio valstijoje, su vyru ir šunimi ir yra nepriklausomo knygyno „Parnassus Books“ bendrasavininkė. 2012 metais žurnalas „Time“ autorę paskelbė viena iš 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių. „Nuostaba“ – trečias autorės romanas, išverstas į lietuvių kalbą.

Grįždamas iš apsilankymo pas mamą, staiga pradingsta vyriškis. Jo žmona prašo specialiojo tyrėjo pagalbos. Meilužiai pabėga nuo savo sutuoktinių į Graikiją, tačiau kai naujos aplinkos sukelta euforija ima slūgti, vieną jų pamažu apninka keistos mintys. Teatrologijos studentas bando apsiprasti su gyvenimo pokyčiais ir mirties šešėliu, temdančiu jo ir artimos merginos ryšį. Dovanų gautas jonvabalis nejučia jam suteikia išminties. Jauna moteris susižavi Ledo žmogumi ir atsiduoda likimo staigmenoms. Midzuki Odzava–Ando sunerimusi – iš atminties sprūsta nuosavas vardas ir, kai jau atrodo, kad jo niekada neatgaus, ją nustebina nežmogiška būtybė.

Šiame apsakymų rinkinyje veikia katės žmogėdros, nusikaltėlė beždžionė, aštrieji varnai, taip pat – svajonės, kurios mus formuoja, ir dalykai, kurių trokštame. Ištrūkę į viltingą susitikimą Italijoje, romantiškai ir nuodėmingai pabėgę į Europos pietus, atostogaudami Havajuose ar tiesiog įsisukę į kasdieniškus reikalus Murakami herojai susiduria su neaprėpiama netektimi ir seksualumu, jonvabalio švytėjimu ir neįveikiamu atstumu tarp tų, kurie turėtų būti patys artimiausi.


Dvidešimt keturių apsakymų rinkinyje naujai atsiskleidžia Haruki Murakami meistriškumas. Jo apsakymai – ir siurrealistiški, ir žemiškai paprasti – liudija autoriaus talentą perteikti platų žmogaus patirčių spektrą, mokyti ir nepaliaujamai stebinti skaitytoją.


„Kiekvienas įstengtų suregzti sapną primenančią istoriją, tačiau retas kuris leidžia mums pasijusti taip, tarsi patys sapnuotume.“
Laura Miller

„Tiek į vaizduotės žaidimus, tiek į tikrovę Murakami gilinasi su atida ir lengvumu.“
Richard Eder