3 knygos už 25 eurus

PENKTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Kaitrią vasaros dieną savo bute Osle randama nužudyta jauna moteris. Vienas jos rankos pirštas nupjautas, o po akies voku paslėptas mažas raudonas penkiakampės žvaigždės formos deimantas. Byla atitenka Hariui Hūlei ir Tomui Valeriui, kurį Hūlė įtaria nužudžius jo partnerę Eleną Jelten. Nors Hūlę ši draugija ne itin džiugina, detektyvas neturi kito pasirinkimo, kaip tik išsiblaivyti po dar vieno viskio butelio ir kibti į darbą. Juolab kad vos po penkių dienų gaunamas pranešimas apie dar vieną auką. Jos pirštas taip pat nupjautas, tačiau šįkart padabintas žiedu su raudonu penkiakampės žvaigždės formos deimantu.

Penki žvaigždės kampai, penki rankos pirštai, kas penkios dienos po naują auką. Akivaizdu – Osle siautėja serijinis žudikas.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

XX a. aštuntajame dešimtmetyje Merilina Konoli ir Deividas Sorensonas įsimyli vienas kitą. Jie jauni, naivūs ir pilni idealizmo. Jie lengvabūdiškai žiūri į ateitį, bet abu tiki, kad nuo šiol, dabar ir visados, laukia smagiausios jų gyvenimo dienos. Praėjus keturiasdešimčiai metų Sorensonai vis dar įsimylėję ir turi keturias visiškai skirtingas dukteris, savaip siekiančias džiaugsmo, tačiau niekur nerandančias ramybės.

Jauna našlė Vendė guodžiasi svaigalais ir jaunesniais vyrais. Buvusi advokatė Violeta kovoja su nerimu ir nepasitikėjimu savimi. Dėstytoja Liza laukiasi kūdikio, nors nežinia, ar jo nori, nuo vyro, kurio turbūt nemyli. Greisė – dykinėjanti pagrandukė – gyvena melu, kurio niekas šeimoje nė neįtaria. Seserų likimus ženklina siekis atrasti meilę, panašią į regėtą tėvų namuose, – jos nuo mažens varžosi tarpusavyje, kiekviena ieškodama savojo kelio. Šeimos gyvenimo lūžio tašku tampa nelauktas paauglio Džonos Bento – prieš penkiolika metų atiduoto įvaikinti – pasirodymas, visus paskatinsiantis atsigręžti į paslapčių, kaltės, nusivylimų ir sykiu nepaprastų džiaugsmo ir pilnatvės akimirkų kupiną šeimos istoriją.

„Mūsų smagiausios dienos“ – tai kelionė į praeitį ir į ateitį po vienos Čikagos šeimos gyvenimą. Šiame romane be galo jautriai ir taikliai kalbama apie santuokos džiaugsmą ir naštą, tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, kupinus švelnumo, negailestingumo ir graužaties, bei nenuilstamas didelės, sudėtingos, mylinčios šeimos laimės paieškas.


„Šis nepakartojamas debiutas įsirėžia giliai – jo humoras, jo išmintis, jo tragizmas.“
Rebecca Makkai

„Turtinga, įtraukianti šeimos saga.“
New York Times Book Review

„Jei pasaulį galėtų išvysti Jonathano Franzeno ir Anne Tyler literatūrinės meilės vaisius, tai „Mūsų smagiausios dienos“ būtų šių rašytojų verta atžala.“
Guardian

„Jaudinanti odė sudėtingai, mylinčiai šeimai.“
Madeline Miller


Claire Lombardo (Klerė Lombardo) – amerikiečių rašytoja. „Mūsų smagiausios dienos“ yra jos debiutinis romanas, 2020 m. nominuotas „Women's Prize for Fiction“ literatūros premijai.

Tai pasakojimas mažiems ir dideliems apie žmonių svajones, Balioniškyje pasiekiamas labai paprastai: tereikia danguje sugauti ar sužvejoti savąjį... balioną.

Tačiau kodėl nepaprasto miesto gyventojai dažniau nebent žiūri aukštyn, grožisi ir dūsauja, užuot pasukę galvas, kaip pasiekti svajonę? Kodėl darbuokliai samdo balionų gaudytojus, o sugauti spalvoti kamuoliai tuoj pat subliūkšta? Ar Juna išdrįs siekti ypatingos savo svajonės, skaudžiai užgavusios mergaitei širdį ir įsisukusios tarp pūkuoto maumedžio šakų? Kokį troškimą slepia žalias Elmio balionas su geltonu kaspinu?
Praleiskite vieną dieną Balioniškyje – pasisemkite drąsos ne tik svajoti, bet ir siekti svajonių.

„Metų laikai“ – muzikinė kelionė su Vivaldžiu.
Nuostabi Antonijaus Vivaldžio muzika, specialiai mažiems pirščiukams lavinti pritaikyti ranteliai ir nuolat besikeičiantys margaspalviai metų laikai pakerės ir ilgam prikaustys mažylių dėmesį: tiek daug visko reikia pamatyti ir išgirsti!

Kuo ši knygelė naudinga mažyliams?
– Pirščiukais braukdami per rantelius, vaikai lavins smulkiąją motoriką.
– Patys versdami puslapius ir spausdami muzikos mygtukus, tobulins akių ir rankų koordinaciją.
– Girdės garsius klasikinės muzikos kūrinius ir išmoks juos atpažinti.

Spausk ir klausykis užburiančios „Spragtuko“ muzikos!
Klasika tapusią pasaką apie Spragtuką lydi kerinti Piotro Čaikovskio muzika. Susitikimai su knygele neabejotinai taps mažylių laukiamiausia kiekvienos dienos akimirka. Pasinerkite į stebuklų pasaulį!

Kuo ši knygelė naudinga mažyliams?
– Patys versdami puslapius ir spausdami muzikos mygtukus, jie tobulins akių ir rankų koordinaciją.
– Girdės ir išmoks atpažinti žymius klasikinės muzikos kūrinius.
– Spragtuko istorija taps jų laukiama pasaka prieš miegą.

Neįvardytos jūros neįvardytoje saloje vienas po kito dingsta objektai: skrybėlės, kaspinai, rožės, laivai, paukščiai, muzika… O su jais išsitrina ir salos gyventojų atsiminimai. Nustoję egzistuoti objektai daugumai jų praranda bet kokią reikšmę ir yra pradanginami iš saliečių kasdienybės – užkasami sode, sudeginami ar atiduodami atminties policijai. Bet saujelei turinčių gebėjimą neužmiršti tenka gyventi apimtiems nuolatinės baimės. Nes atminties policijos darbas – surasti atsimenančius ir padaryti viską, kad tai, kas išnyko, liktų užmiršta.
Pagrindinė romano veikėja, jauna salos rašytoja, sužinojusi, kad jos knygos redaktorius atsidūrė atminties policijos akiratyje, pasiryžta jam padėti. Regis, vienintelis jųdviejų išsigelbėjimas – tai jos rašomas romanas, nelyg priešnuodis užmarščiai. Kas gi žino, kas pranyks rytoj?

„Atminties policija“ – tai įtaigus alegorinis pasakojimas apie atminties galią, praradimo skausmą, visa ko laikinumą, nuolatinę ir nesustabdomą pasaulio kaitą, nepalaužiamą žmogaus valią priešintis blogiui ir kovoti už išlikimą.

„Romanas, skatinantis į visa pažvelgti kitomis akimis. <…> Retas drąsios vizijos pavyzdys.“
Madeleine Thien

„Ogawos pasakojime justi George'o Orwello „1984-ųjų“, Ray'aus Bradbury'io „451° Farenheito“, Gabrielio Garcios Marquezo „Šimto metų vienatvės“ temų atšvaitai, bet „Atminties policija“ turi visiškai savitą balsą ir pasakojimo įtaigą.“
Time

„Laikui nepavaldi sakmė apie kontrolę ir netektį, kuri šiandien atrodo aktualesnė nei bet kada.“
Guardian, Best Books of the Year


Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir Akutagawos. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Atminties policija“ – antras autorės kūrinys lietuvių kalba, Japonijoje pasirodęs dar 1994-aisiais ir iki šiol nepraradęs aktualumo. Jis tapo 2020 m. „International Booker Prize“ ir 2019 m. „National Book Awards“ finalininku, buvo įtrauktas į „New York Times“ 2019 m. svarbiausiųjų šimtuką. Leidykla „Baltos lankos“ yra išleidusi ir Y. Ogawos romaną „Begalinė lygtis“.

„...sutemos neišsisklaido, o tik tirštėja mąstant apie tai, kaip mažai mes galime išsaugoti, kokia daugybė visko nuolat užsimiršta sulig kiekviena užgesusia gyvybe, kaip pasaulis sakytum savaime tuštėja, kai niekas neišgirsta, neužrašo ar nepapasakoja istorijų, susijusių su begale vietų ir daiktų, kurie patys neturi gebėjimo prisiminti <...>.“

Žakas Austerlicas – mįslingas nepažįstamasis, romano pasakotojo kadaise užkalbintas tamsioje Antverpeno geležinkelio stoties salėje. Atsitiktinumas vis iš naujo suveda juodu netikėčiausiose vietose, didingiausiuose Europos miestuose, ir per tuos susitikimus, ilgus pokalbius apie XX a. istoriją, architektūrą ir kultūrą, pamažu atsiveria melancholiškojo keliautojo gyvenimo istorija. Austerlicas, nors jau daugybę metų gyvena Londone, nėra anglas. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jis, pabėgėlis žydų vaikas, gyvybės traukiniu pateko į Velsą. Augęs kalvinistų pamokslininko ir jo žmonos namuose, kuriuose apie jo praeitį buvo nekalbama, tik po daugelio metų, jau suaugęs, sužino savo tikrąją kilmę ir pagaliau supranta, kodėl visada jaučiasi svetimas tarp žmonių. Austerlicas panūsta sekti įkandin nuolat lankančių prisiminimų, kurie pamažu atveria Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto sunaikintą, prarastą XX amžiaus pirmos pusės pasaulį.

Romane „Austerlicas“ W. G. Sebaldas pasakoja apie šaknų, savosios kalbos ir vardo netekusį žmogų, kuris ieškodamas tėvynės, namų, vietos šiame pasaulyje bando išspręsti sudėtingiausią savo praeities mįslę ir sykiu nutapo skausmingą XX a. Europos istorijos panoramą.


„Tai Sebaldo šedevras ir vienas svarbiausių mūsų laikų meno kūrinių.“
John Banville

„Ši sakmė apie vieno žmogaus odisėją per tamsius Europos istorijos amžius – vienas nuoširdžiausių ir labiausiai jaudinančių grožinės literatūros pavyzdžių pokario pasaulyje. Sebaldas – tai XXI a. Joyce'as.“
Times

„Šiame nerimastingame meistriškos formos kūrinyje Sebaldas tarytum pasiekia tobulybę.“
Heinrich Detering


W. G. Sebald (Vinfrydas Georgas Zėbaldas, 1944-2001) – vokiečių rašytojas ir literatūrologas, nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio gyvenęs ir dėstęs vokiečių, austrų, šveicarų literatūrą Didžiojoje Britanijoje. Daugelio literatūros kritikų laikomas vienu svarbiausių savo epochos rašytojų, pretendentas į Nobelio literatūros premiją. Autoriaus kūryba lyginta su J. L. Borgeso, I. Calvino, T. Bernhardo, V. Nabokovo, F. Kafkos darbais. Supindamas tikrus faktus, asmeninius apmąstymus su literatūrine išmone, jis siekė atrasti savitą literatūrinės raiškos formą, kurią vadino dokumentine fikcija, kad galėtų apmąstyti Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto patirtis. Autorius žuvo automobilio avarijoje vos pasirodžius paskutiniam romanui „Austerlicas“, laikomam svarbiausiu jo kūriniu. „Austerlicas“ apdovanotas daugeliu literatūros premijų, įskaitant 2002 m. „Independent Foreign Fiction Prize“ (dabar – „International Booker Prize“). 2020 m. Valstybiniame jaunimo teatre Krystianas Lupa pagal romaną pastatė spektaklį tokiu pat pavadinimu.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„...geriau nepasakysi.“ Tai ne tik paskutinis romano „Aitvarai“ (1980) sakinys, bet ir apskritai paskutinis išspausdintas rašytojo žodis. Romainas Gary (Romenas Gari, 1914–1980), parašęs romaną „Aitvarai“, nusižudė, o priešmirtiniame raštelyje vėl grįžo prie šios minties: „Taigi, koks paaiškinimas? Galbūt atsakymas galėtų būti... mano romano pabaigos žodžiai: ...geriau nepasakysi. Pasakiau visa, ką turėjau pasakyti.“

„Aitvarai“ – pasakojimas apie prancūzo Liudo gyvenimo meilę lenkaitei Lilai Bronickai. Tai dar viena Romeo ir Džuljetos istorija, besiskleidžianti pasipriešinimo kovos fone, okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje. Anksti netekusį tėvų Liudo augina ir globoja dėdė Ambruazas Fleri – keistuolis kaimo laiškanešys, didis aitvarų meistras. Apdovanotas „besaike“, genialia atmintimi mažasis Liudo jau niekada neužmirš Lilos – merginos, gyvenime siekiančios nuveikti „ką nors didingo ir... baisiai svarbaus“.

„Ir aš buvau pasirengęs viską paaukoti, kad išsaugočiau jos akyse pačių nuostabiausių aukštumų didybę. Šiaip ar taip, draugavau su mergina, kurios stabas, sergantis džiova Šopenas, išvyko žiemą numirti į drėgnąją Maljorką dėl Žorž Sand užgaidos ir kuri blizgančiomis, vilties kupinomis akimis man primindavo, kad du didieji rusų poetai, Puškinas ir Lermontovas, žuvo dvikovose, pirmasis – trisdešimt šešerių, antrasis – dvidešimt septynerių, kad Helderlinas išprotėjo iš meilės, o fon Kleistas nusižudė kartu su savo mylimąja.“

Įsimylėjėlius išskiria prasidėjęs karas ir okupacija. Liudo gina savo šalį ir žmogiškąsias vertybes, mėgina susigrąžinti meilę, o jam prieš akis visad iškyla didingų aitvarų, nuolat besiveržiančių aukštyn, vaizdas – drąsos, poezijos ir laisvės simbolis.

Vieną vakarą Lori gyvenimas sudūžta į šipulius. Ištikta asmeninės krizės ir negalėdama sutramdyti ašarų, pati būdama sėkminga psichoterapeutė, ji suvokia, kad šįsyk vien draugų paguodos nepakaks – reikia specialisto. Ir čia pasirodo Kendelas, psichoterapeutas tarsi iš pasenusio vadovėlio: plinkančiu viršugalviu, pakumpusiais pečiais, dėvintis rusvus drabužius ir sienas išdabinęs diplomais. Tik pirmas žvilgsnis dažnai būna apgaulingas.

Padedama Kendelo, ilgainiui Lori ima suvokti, kad ją šiuo metu kankinantys klausimai niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos jai kasdien užduoda jos pačios pacientai: visus idiotais laikantis Holivudo scenaristas, nepagydomos formos vėžiu serganti jaunamartė, per gimtadienį nusižudyti ketinanti vieniša moteriškė ir savęs pamilti neįstengianti dvidešimt penkerių mergina. Jie visi išgyvena tą patį skausmą, baimę, netikrumą ir lyg rate besisukančios voverės pasakoja vis tas pačias istorijas. Kurias, Lori žino, galima pakeisti.

„Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ – atviri, šmaikštūs, kartais kiek kandūs memuarai, kuriuose kiekvienas atpažins dalelę savęs. Gottlieb kviečia pažvelgti iš abiejų pusių – ir psichoterapeuto, ir paciento, įsiklausyti ir priimti tiesą, kurią dažnai stengiamės nuslėpti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs, atpažinti mus gniuždančias istorijas, išmokti joms pasipriešinti ir patikėti, kad niekada ne vėlu viską pradėti iš naujo.

„Psichoterapijos įžvalgos pinasi su asmeniniais pastebėjimais ir lengvai perteikiamais patarimais. Jokių pamokslų ir bejausmių teorijos atpasakojimų. Viskas tikra ir artima.“
New York Journal of Books

„Gottlieb mus dar kartą įtikina, kokia vertinga yra psichoterapija.“
Washington Post


Lori Gottlieb (Lori Gotlyb, gim. 1966) – psichoterapeutė, savigalbos knygų autorė, patarimų skilties „Mieloji psichoterapeute“, spausdinamos žurnale „Atlantic“, ir to paties pavadinimo tinklalaidės kūrėja. Jos skaitytas TED pranešimas 2019 metais buvo vienas žiūrimiausių. Gottlieb memuarų ir patarimų knyga „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ ilgai išliko perkamiausių „New York Times“ negrožinių knygų sąraše, o televizija ABC paskelbė pagal knygą kurianti serialą.

2022 m. JURGOS IVANAUSKAITĖS PREMIJA

2022 m. EUROPOS SĄJUNGOS LITERATŪROS PREMIJOS NOMINACIJA

2021 m. KŪRYBIŠKIAUSIŲ KNYGŲ DVYLIKTUKAS

„Užtat katinų akys – galbūt žiauriausia ir maloniausia, ką galima patirti iki mirties: jų išgaubtame stikle niekada neatsispindi tavo atvaizdas <…>. O po stikliniais gaubtais saugomi didžiausi ir galbūt vieninteliai pasaulio stebuklai – ant smaragdinio, gintarinio ar varinio audinio padėti ryškūs juodi žetonai, dieną virstantys kompasais, rodančiais Mirties ir Gyvybės kryptį. Taip man atrodo! Dovanokite! Jūs galite šiam jausmui nepasiduoti. Turbūt tai įmanoma. Turbūt.“

Scenos darbininko Šarlio, šios knygos pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, žodžiais tariant, tai romanas apie pirmąjį tikrą teatrą, nes jame vaidinama iki galo – iki mirties. Tokie teatrai esą kuriasi juodžiausiais negandų metais, kad atpirktų žmonijos nuodėmes. Į romano sceną žengę aktoriai atkartoja istoriškai realiai Viduramžių spektakliuose vaizduotą Paryžiaus vyskupo šventojo Dionizo kankinimo istoriją: juos degina, plaka, atiduoda suėsti laukiniam žvėriui. Šį pasakojimą galima skaityti kaip nužudytos dukters gedinčio tėvo elegiją, kaip nuorodų į Bibliją, Karolingų kultūrą ir grožinę literatūrą kupiną skaistyklos alegoriją, kaip apsimetėlio pranašo perspėjimą apie Europos kultūros pabaigą arba kaip odę katinams, atsiųstiems grumtis su Velniu.

Žodingas, daugiasluoksnis, intelektualus idėjų romanas „Ch.“ (siūloma tarti „cha“) provokuoja skaitytojus pačius nuspręsti, ką jie skaito. Ironiškai, kartais groteskiškai ir absurdiškai kviečiama kartu mąstyti apie mirties kultūrą ir jos prasmę, pareigos reikšmę, meno paskirtį ir Vakarų kultūros vertybinius pamatus, vadinamąją „mažojo žmogaus“ idėją, amžiną, nesiliaujančią dieviškųjų ir demoniškųjų pradų kovą.

„Išmanioji katinologija grūste su martirologija. Po šlakelį Radzevičiūtės, Kondroto, Bulgakovo, Kafkos ir Joyce'o, sumaišyta, bet nesuplakta. Vietoj alyvuogės – 1001 Vaisetos patentuotas palyginimas. Ir žvirblio plunksnele sklendžianti kriminalinės kronikos nuoplaiša, pūstelėta tyčinio naratoriaus familiarumo. Autorius pasinaudojo senu barmenų triuku atverti baimių užkaborius mažo įžvalgiojo pertarais.“
Literatūrologas prof. Paulius Vaidotas Subačius

„Antikos tragedijos, Viduramžių misterijos, daugybė įvairiais laikais ir įvairiose vietose parašytų knygų kalba apie kelionę link didžiausios mūsų gyvenimo paslapties – mirties. Ar kas, be mūsų, dar stebi tą kelionę, ją kreipia, joje dalyvauja? To tikrai nežinome. Mūsų kalbėjimas yra vienintelis tos kelionės pėdsakas, primenantis trupinius girioje, siūlą labirinte, iš aukštai atplevenusią plunksną ar spaudinio skiautę. Kultūra mums paliko daugybę gyvenimo kelionės ir mirties paslapties metaforų, bet nė nuo vienos jų, o ir nuo visų kartu netampa nei šviesiau, nei tamsiau. Paslaptis išlieka neįžvelgiama.“
Kultūros istorikė prof. Irena Vaišvilaitė

Tomas Vaiseta (gim. 1984) – rašytojas ir istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. Jo debiutinis apsakymų rinkinys „Paukščių miegas“ (2014) pateko į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbiamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ (2016) įtrauktas į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką. Autorius parašė dvi istorines monografijas: „Nuobodulio visuomenė“ (2014) ir „Vasarnamis“ (2018). Jis apdovanotas Kazimiero Barėno ir Jurgio Kunčino vardo literatūros premijomis.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Bernadetos gyvenimą aptarinėja visi. Jos vyras – technologijų genijus, dukra – mokyklos pažiba, pirmūnė penkiolikmetė Bi, o pati Bernadeta – kiauras dienas namuose leidžianti už milžiniškų juodų akinių pasislėpusi išskirtinio charakterio asmenybė, tikras kaimynų ir iš mokyklos vaikus pasiimančių mamų galvos skausmas.

Bet viskas turi ribas. Vieną dieną vis keistesnis ir atšiauresnis Bernadetos elgesys perpildo aplinkinių kantrybės taurę ir jai nelieka nieko kito, kaip tik sprukti kuo toliau nuo Siatlo. Bi teks keliauti iki pat pasaulio krašto, kad viską išsiaiškintų ir rastų pradingusią mamą.

Iš elektroninių laiškų, žurnalų straipsnių, policijos ataskaitų ir įvairiausių įrašų supinta knyga pasakoja išskirtinį talentą kurti užgniaužusios ir nuo pasaulio pasprukti mėginančios moters istoriją, jos santykį su aplinka ir ryšį su brangiausiu pasaulyje žmogumi – dukra.

„Maloniai ekscentriška, originali, tikras juoko užtaisas.“
Entertainment Weekly

„Neįtikėtina, kaip lengvai autorei pavyksta humoru nuspalvinti sunkumų ištiktos šeimos gyvenimą ir sykiu niekad neprarasti nuoširdumo.“
Florida Times-Union

„Lyg pašėlęs šokis – niekada nežinai, kur nuves toliau.“
Kate Atkinson


Maria Semple (gim. 1964) – rašytoja, televizijos laidų ir serialų scenarijų autorė, prisidėjusi kuriant Lietuvoje rodytus serialus „Beverli Hilsas, 90210“ ir „Pakvaišusi porelė“ bei šou „Ellen“ ir „Saturday Night Live“. Romanas „Kur tu pradingai, Bernadeta?“ tapo nacionaliniu JAV bestseleriu, 2013-aisiais nominuotas „Women's Prize for Fiction“ apdovanojimui, o 2019 m. pagal knygą pastatytas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka garsi Holivudo aktorė Cate Blanchett.

Tai pirmasis gidas visiems jaunuoliams, kurie už savo finansinę situaciją nori būti atsakingi patys: sumaniai ir atsakingai tvarkytis su pinigais, išmokti taupyti, investuoti ir pasirūpinti karjera ar įsteigti nuosavą verslą.

Finansų ekspertė Jūratė Cvilikienė ir žinomi sėkmingi žmonės Lietuvoje – Beata Nicholson, Orijus Gasanovas, Rimvydas Širvinskas (Makalius), Ieva Krivickaitė, Tautvydas Marčiulaitis ir Laurynas Zmejauskas – dalijasi įkvepiančiomis istorijomis, nuotykiais, praktiniais patarimais bei įžvalgomis ir padeda atsakyti į svarbiausius klausimus, susijusius su pinigais, nuolat kylančius jaunam žmogui:

– Kaip valdyti pinigus ir sutaupyti?
– Kaip ir kur užsidirbti?
– Kaip sukurti karjerą?
– Kaip sukurti verslą?
– Kaip investuoti?
– Kaip savanorystė gali padėti atrasti save?


Rekomenduojama 12-18 m. amžiaus jaunuoliams, jų tėvams ir vyresniųjų klasių ekonomikos mokytojams.


Knygos turinys sukurtas „Swedbank“ lėšomis. Siekdami didinti finansinių žinių prieinamumą, „Swedbank“ šių leidinių padovanojo visoms Lietuvos savivaldybių bibliotekoms ir organizacijos „Gelbėkit vaikus“ kuruojamiems vaikų dienos centrams.

Garsinė knygelė su medžiagėlėmis – brauk per jas ir klausykis gyvūnų balsų.

Ei, nekutenk meškos! Bet kaipgi nepakutensi, jei gyvūnėliai tokie mieli, o rankelės nenustygsta vietoje?
Tikroviškų garsų ir švelnių medžiagėlių knyga skirta patiems mažiausiems skaitytojams, kurių paskutiniame puslapyje laukia pašėlęs siurprizas!

Susipažinkite su garsiausių kompozitorių muzika!
Bachas, Bizė, Šumanas, Rimskis-Korsakovas, Mocartas, Vivaldis, Sen Sansas, Rosinis, Bethovenas, Šopenas, Forė, Debiusi – spauskite mygtukus ir klausykitės gražiausios klasikinės muzikos!
Mažyliams nuo 1 metų.

Viena laukiamiausių „New York Times“, „USA Today“, „Entertainment Weekly“, „Marie Claire“, „Elle“, „Harper's Bazaar“, „Bustle“, „Newsweek“, „New York Post“, „Esquire“, „Sunday Times“, „Guardian“ 2020-ųjų knyga


„– Tai turi būti meilės istorija, supranti? Man jos taip reikia. Nes jei tai ne meilės istorija, tai kas tada?"

2000-ieji. Po vasaros atostogų penkiolikmetė Vanesa grįžta į privačią Brouviko mokyklą. Liūdesio ir tamsos nuolat gaubiama paauglė niekaip nepritampa prie bendramokslių, tad vienintelis jos pabėgimas – kurti poeziją. Neilgai trukus mergaitė sužadina keturiasdešimt dvejų metų literatūros mokytojo pono Streino smalsumą. Nuolatinis jo dėmesys, pagyros ir tarsi netyčiniai prisilietimai ima traukti Vanesą kaip drugelį į ugnį.

2017-ieji. Vanesai trisdešimt dveji, bet į klaustrofobišką ir niūrų savo pasaulį ji vis dar žvelgia naiviu paauglės žvilgsniu. Jau kelios dienos ji nepaliaujamai galvoja apie buvusios bendramokslės žinutę, kviečiančią prisijungti prie Streinui iškeltų kaltinimų seksualiniu priekabiavimu. Bet Vanesa nesijaučia galinti paminti tai, kas tarp jųdviejų įvyko. Pripažinti, kad Streinas priekabiavo, reikštų išduoti jo pasitikėjimą ir tikėjimą ja. Jis jos neprievartavo. Tai buvo tikra – tai buvo meilė. Tik giliai viduje Vanesa jaučia, kad tiesa skamba gerokai kitaip...

„Tamsi Vanesa“ – seksualinį priekabiavimą patyrusios, tačiau traumos suvokti ir pripažinti negebančios moters portretas, drąsus žvilgsnis į skriaudos, galių pusiausvyros ir sekinančios saviapgaulės gelmes.


„Skaudus apmąstymas to, ką reiškia netekti teisės savo istoriją kurti pačiai.“
Hilary Mantel

„Daugiasluoksnis, nepatogus, sodrus.“
New York Times Book Review


Debiutinė Kate Elizabeth Russell (Keit Elizabet Rasel) knyga „Tamsi Vanesa“ gimė po dešimtmečio ieškojimų ir pasirodė kaip tik tuo metu, kai per pasaulį nuvilnijo #MeToo judėjimas. Knygą išsyk apgaubė skandalai, spėjimai, jog istorija paremta asmenine autorės patirtimi. Tačiau Russell tai paneigė: parašyti knygą ją visų pirma įkvėpusi V. Nabokovo „Lolita“ ir noras suprasti moters santykį su patirta trauma, jos pareigą ir baimę apie patirtį kalbėti viešai.

Jūrų nimfos Tetidės ir karaliaus Pelėjo sūnus Achilas, „geriausias iš graikų“, – tvirtas ir mitrus gražuolis, kuriam neatsispiria nė vienas sutiktasis. Patroklas – nerangus jaunuolis, dėl beprasmiškai žiauraus poelgio ištremtas iš savo tėvynės į Pelėjo rūmus. Nepaisydami tarpusavio skirtumų, Achilas ir Patroklas susidraugauja. Kartu mokydamiesi karo ir medicinos menų, jie tampa vis artimesni ir įsimyli, nors rizikuoja užrūstinti nuožmiąją Tetidę, nepritariančią jų jausmams.

Pasklidus žiniai, kad Spartos karaliaus žmoną Helenę pagrobė Trojos karaliaus sūnus Paris, Achilas iškeliauja į žygį prieš Troją pasitikti išpranašauto likimo, o nerimo dėl mylimojo kamuojamas Patroklas seka paskui. Jiedu nė nenutuokia, kokių sunkių išbandymų ir siaubingų aukų iš jų pareikalaus rūsčiosios lemties deivės moiros.

Įkvėptas Homero „Iliados“, romanas „Achilo giesmė“ – tai istorija apie žemiškus dievus ir dieviškus žmones, jų likimus, kovą dėl valdžios, nemirtingą šlovę, aistras, išdavystes ir meilę. Per jų poetiškai ir vaizdingai papasakotus likimus atgyja nemarios Trojos karo ir Antikos legendos.


„Laikui nepavaldi meilės istorija.“
O, The Oprah magazine

„Savitai papasakodama vieną iš seniausių pasaulio istorijų apie įsimylėjusius vyrus, karą ir ypatingas moteris, autorė užkariauja naujas literatūros teritorijas.“
Publishers Weekly

„Pats verčiausias laimėjimo – originalus, aistringas, išradingas ir pakilus pasakojimas.“
Joanna Trollope, 2012 m. „Orange Prize for Fiction“ komisijos pirmininkė


Madeline Miller (Madelina Miler, gim. 1978 Bostone, JAV) įgijo klasikinės filologijos magistro laipsnį Browno universitete, taip pat mokėsi Jeilio dramos mokykloje. „Achilo giesmė“ – jos pirmas romanas, 2012 m. pelnęs „Orange Prize for Fiction“ (dab. „Women's Prize for Fiction“) literatūros premiją ir iki šiol nesitraukiantis iš pasaulinių bestselerių sąrašų. Leidykla „Baltos lankos“ taip pat išleido M. Miller antrąjį romaną „Kirkė“, kuris įtrauktas į trumpąjį 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ sąrašą.

„Kūnas, jei galite pasitraukti jam iš kelio, yra puikus save keičiantis organizmas, kuris nori pasveikti.“

Harvardo universiteto dėstytojas, gydytojas Jeffrey Redigeris spontanišku išgijimu susidomėjo daugiau kaip prieš penkiolika metų. Vakarų medicina šiuo klausimu visada buvo nusiteikusi gana skeptiškai: netikėtus išgijimus laikydavo tiesiog laimingais atsitiktinumais. Tačiau Redigeris jautė, kad vis dažniau jo kelyje pasitaikantys spontaniški išgijimai slepia kai ką svarbaus, galinčio amžiams pakeisti gydymo metodus ir suteikti ligoniams antrą progą.

Redigeris ėmėsi tirti pavienius „stebuklingus“ atvejus, kalbinti netikėtai pasveikusiuosius, naršė medicinos istoriją ir kelis kartus lankėsi dvasinio gydymo centruose. Ilgainiui jis pastebėjo kelis bendrus veiksnius, turinčius įtakos išgyjant: mitybos pertvarka, reakcijos į stresą pokytis, imuninės sistemos gydymas bei savo gyvenimo ir tapatybės persvarstymas – visa tai padėdavo žmonėms išsikapstyti. Šie keturi sveikatos ramsčiai Redigeriui leido suprasti, kad mintys ir kūnas patys turi nepaprastos galios gydyti.

Knygoje J. Redigeris pasakoja ne vieno pasveikusiojo istoriją, ieško sėkmės priežasčių, pateikia patarimų, kaip sukurti palankią sveikti fizinę ir psichologinę aplinką, ir skatina priimti savaiminių išgijimų išmintį bei derinti ją su šiuolaikinės medicinos pasiekimais, kad šis procesas taptų įmanomas didesnei grupei žmonių ir nebebūtų laikomas vien atsitiktiniu stebuklu.


„Vos baigęs skaityti „Išgijusius“, užsakiau knygą visiems artimiesiems ir brangiausiems draugams. Ir atnaujinau kitos dienos valgiaraštį.“
Washington Post


Jeffrey Rediger, dr. (Džefri Rediger) – McLeano ligoninės, vienos iš geriausių psichiatrijos institucijų JAV ir novatoriškų neuromokslo tyrimų lyderės, vadovas, gydytojas, Harvardo medicinos mokyklos dėstytojas. „Išgiję“ – spontaniško išgijimo priežasčių paieškos, išgijusiųjų istorijos ir patarimai ligoniams bei norintiems užkirsti kelią ligai.

Čiun Do – prarastos motinos, gražuolės dainininkės, kurią pasisavino šalies diktatorius, ir našlaičių darbo stovyklos prižiūrėtojo sūnus. Stovykloje pirmąkart paragavęs valdžios, įvertintas už skvarbų protą, jis žengia keliu, kuriuo nebegalės grįžti atgal. Laikydamas save „kukliu didžiausios pasauly nacijos piliečiu“, Čiun Do tampa profesionaliu žmonių grobiku. Vėliau, išplaukęs laivu į tarptautinius vandenis ir išgirdęs užsienio radijo stotis, įkvepia laisvės gurkšnį. Kad liktų gyvas, jis turi prisitaikyti prie besikeičiančių žaidimo taisyklių ir ištverti neapsakomą žiaurumą. Pasiekęs to, ką žmogus gali iškęsti, ribas, jis drąsiai imasi diktatoriaus varžovo vaidmens – siekia išgelbėti mylimą moterį, Sonmunę, legendinę aktorę, kuri „tokia tyra, kad net nežino, kaip atrodo badaujantys žmonės“.

Romano „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ pagrindas – jauno žmogaus kelionė per ledinius vandenis, tamsius požeminius tunelius ir klaikias tardymo kameras paslaptingiausios pasauly diktatūros šalyje – Šiaurės Korėjoje. Tai ir kvapą gniaužiantis trileris, ir pasakojimas apie prarastą nekaltybę, ir poetiška meilės istorija. Šiuo romanu Adamas Johnsonas nusipelno būti priskirtas prie didžiausių šiandienos rašytojų.

Adam Johnson (Adamas Johnsonas, gim. 1967) – amerikiečių rašytojas, studijavo žurnalistiką, kūrybinį rašymą ir anglų literatūrą. Labiausiai išgarsėjo romanu „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“. Už jį gavo ne vieną literatūrinį apdovanojimą, tarp jų Pulitzerio premiją.


„Drąsus, nuostabus romanas, kūrinys, kuris ne tik atveria šiurpinantį langą į paslaptingą Šiaurės Korėjos karalystę, bet ir atskleidžia pačią meilės bei pasiaukojimo prasmę.“
Michiko Kakutani

„Nuostabiai meistriškas romanas, kviečiantis skaitytoją leistis rizikingon kelionėn į totalitarinės Šiaurės Korėjos gelmes ir intymiausias žmogaus širdies erdves.“
Pulitzerio premijos komitetas

„Prie labai retų išskirtinių romanų, kurie atlieka dar ir humanitarinę misiją, dabar galime pridėti ir „Našlaičių prižiūrėtojo sūnų“. “
New Republic

„Šios knygos išmonė, nuovoka ir tragizmas – vis dar neįveikiamos rašytinio žodžio galios įrodymai. “
Wall Street Journal

„Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ – neįprasta formos raganystė, kai atvirai žiauri ir absurdiška realybė kažkaip paverčiama žmogiška ir įtikėtina fikcija. Tai didingas istorijų pasakojimo žygdarbis.“
Zadie Smith, Los Angeles Times

„Įtraukiantis romanas, pasižymintis bebaimiu išradingumu, pasakojimas apie pasiaukojimą ir laisvę valdant savo piliečius ryjančiai dinastijai, savalaikis priminimas, kad anoniminės priespaudos aukos – taip pat žmonės, kurie moka mylėti. Drąsi ir įspūdinga knyga.“
David Mitchell

„Niekada nebuvau skaitęs nieko panašaus. <…> „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ – šedevras.“
Charles Bock

Prieš dvidešimt metų keturios geriausios draugės susitarė niekada nesusilaukti vaikų. Pasiryžusios pasipriešinti tradicijoms, jos siekė išsikovoti teisę pačios rinktis savąją ateitį. Ir nors laikui bėgant merginos nutolo, Šeila iki pat šių dienų ištikimai laikosi priesaikos. Bevaikė, netekėjusi, nuolat užmezganti beprasmius santykius su gerokai jaunesniais vyrais, ji tyliai plaukia per kartėlio kupiną gyvenimą. Iki ją pasiekia žinia apie Dinos mirtį.

Garsiai tradicinius žydų moterų vaidmenis kvestionavusi mokslų daktarė ir viena ketverto narių Dina Kaminer rasta negyva savo namuose. Pririšta prie kėdės, rankose – žaislinis kūdikis, ant kaktos užrašyta „motina“. Per prievartą paversta tuo, kuo niekad netroško būti, – mama. Šeilą užlieja prisiminimai ir ji ima nerimauti, kad nusikaltimas gali būti susijęs su kadaise merginų duotu pažadu. Tačiau kas po tiek metų galėtų linkėti joms mirties? Ar Šeilai irgi gresia pavojus?

„Kitokios“ – aštri socialinė kritika, pastanga garsiai išsakyti ne vieną moterį slegiančią baimę, kad asmeniniai pasirinkimai gali būti sutikti priešiškai ir visuomenės pasmerkti. Ar šiandienos pasaulyje moteris turi teisę rinktis ir nebūti už tai nubausta?

„Drąsu! Galimybė išgirsti maištingą tradicijomis sekti verčiamų moterų balsą.“
Publishers Weekly

Sarah Blau (gim. 1973) – scenaristė, laidų vaikams apie Bibliją kūrėja ir vedėja, kaip pati įvardija, „ne itin religinga“ feministė, 2015 m. pelniusi Izraelio ministro pirmininko premiją, skirtą hebrajų kalba rašantiems autoriams. Izraelyje romanas „Kitokios“ sukėlė daug diskusijų apie motinystę ir moterų teisę rinktis ir ilgai išliko vienas perkamiausių šalyje.

Vykdydama misiją sunkiai sužalojama policijos pareigūnė Noemė Šastan. Šūvis medžiokliniu šautuvu sudrasko pusę veido. Vos išgyvenusi, ji pati sau primena pabaisą, su kuria, jaučia, niekad nepajėgs susigyventi. Ir atrodo: ne ji viena. Bijodamas, kad suniokotas Noemės veidas trikdys kitus pareigūnus, Kriminalinės policijos komisaras ją išsiunčia toliau nuo skyriaus akių – į gūdų Prancūzijos kaimelį.

Atvykusi į provinciją, Noemė tikisi be iššūkių išbūti paskirtą laiką ir grįžti į ankstesnį gyvenimą bent kiek apsipratusi su nauja savo išvaizda. Tačiau vieną rytą miestelyje į ežero paviršių iškyla plastikinė statinė, sauganti 25 metus kruopščiai slėptus šiurpaus nusikaltimo įkalčius, ir pareigūnė Šastan nenoromis įsitraukia į tyrimą.

„Netikėtas, intriguojantis, kitoks.“
ELLE

„Norekas tobulai įvaldęs trilerio žanrą.“
Le Monde

Olivier Norek (Olivjė Norek, gim. 1975) – scenaristas, rašytojas, humanitarinių misijų dalyvis, buvęs policijos pareigūnas, gimęs ir augęs Prancūzijoje. Autorius pelnė daugiau nei 20 įvairių literatūrinių apdovanojimų, 2019 m. jam įteikta „Prix Maison de la Presse“ premija, o kūriniai išversti į daugiau nei 10 kalbų. „Paviršius“ – pirmoji lietuvių kalba išleista O. Noreko knyga.

„Nugyvenau jau ištisą šimtmetį ir žinau, ką reiškia žvelgti blogiui į akis. <…> Papasakosiu tau savo istoriją. Joje daug liūdesio, baisios tamsos ir sielvarto. Bet galiausiai tai laiminga istorija, kadangi laimė yra tai, ką galime pasirinkti. Viskas priklauso nuo tavęs paties.“

Eddie Jaku visada save laikė pirmiausia vokiečiu ir tik paskui žydu. Jis didžiavosi savo šalimi. Bet viskas pasikeitė 1938-ųjų lapkritį per Krištolinę naktį, kai jis buvo sumuštas, suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Per kitus septynerius metus Eddie kasdien patirdavo neįsivaizduojamą siaubą. Pirmiausia Buchenvalde, paskui Aušvice, o tada, baigiantis karui, – per Mirties maršą iš Aušvico. Jis prarado šeimą, draugus, šalį. Bet išgyveno. Todėl pažadėjo sau kiekvieną dieną būti laimingas ir šypsotis. Pasakodamas savo istoriją, Eddie norėjo pagerbti žuvusiuosius, pasidalinti savo išmintimi ir mintimis, kaip nugyventi šviesiausią gyvenimą, ištvėrus tamsiausius laikus. Jis nugyveno 101 metus ir manė esąs laimingiausias žmogus šioje Žemėje.

„Atsiminimai, įprasminantys vilties, meilės, paramos vienas kitam svarbą.“

Times

„Perskaitęs Eddie Jaku knygą jautiesi, tarsi būtum suradęs naują draugą… Nuostabūs ypatingo žmogaus atsiminimai.“

Daily Telegraph

„Eddie pasakojimas suteikia paguodą šiais iššūkių kupinais laikais.“

Weekend Post

Eddie Jaku (Edis Jaku, tikr. Abraham Salomon Jakubowicz, 1920–2021), išgyvenęs Buchenvaldo ir Aušvico koncentracijos stovyklas, su žmona ir sūnumi persikėlė į Australiją. Sidnėjuje įkūrė sėkmingą verslą, buvo vienas iš Sidnėjaus žydų muziejaus steigėjų ir savanorių. 2013 m. apdovanotas Australijos ordino medaliu už nuopelnus žydų bendruomenei. Sulaukęs 99-erių, savo gyvenimo istorija pasidalino „TEDxSydney 2019“, sulaukęs 100 metų jubiliejaus išleido atsiminimus „Laimingiausias žmogus Žemėje“.

Viljamas Vistingas jau 24 metus iš eilės spalio 10 dieną iš spintos ištraukia ramybės neduodančios bylos dokumentus. Katarina Haugen dingo be žinios, palikusi sukrautą lagaminą, nepradėtus valgyti pusryčius ir užkoduotą žinutę, kurios niekam nepavyko iššifruoti. Tą dieną Vistingas kasmet aplanko Katarinos vyrą Martiną jausdamas kaltę dėl taip ir neišaiškintos bylos.

Tuo tarpu Nacionalinio kriminalinės policijos biuro tyrėjas Adrianas Stileris grįžta prie kitos 9-ajame dešimtmetyje dingusios merginos bylos. Pasitelkęs naujausius DNR tyrimo metodus, jis žino galįs įrodyti, kad prie nusikaltimo prisidėjo Martinas Haugenas. Tik jam vis dar trūksta kelių detalių, ir joms išgauti Stileris nusprendžia pasinaudoti Vistingo ir Haugeno draugyste. Prasideda klastingas katės ir pelės žaidimas, kurio baigties niekas negalėtų nuspėti.


„Horstas turi ypatingą talentą išradingai ir netikėtai pažvelgti į tradicinį knygos siužetą.“
2019 m. „Petrona“ apdovanojimo komisija

Patyręs detektyvas Viljamas Vistingas skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Medžiokliniai šunys“, „Uždaryta žiemai“, „Urvinis žmogus“ ir „Aklas spėjimas“.


Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, g. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbo vyriausiuoju inspektoriumi, savo unikalią patirtį pasitelkia romanuose. Rašytojas yra gavęs gausybę literatūrinių apdovanojimų: „Riverton“, „Stiklinio rakto“, taip pat prestižinę premiją „The Martin Beck“, kurią skiria Švedijos detektyvų rašytojų akademija.

Iš jų atėmė viską.
Privertė kautis iki mirties.
Bet nėra nieko stipriau už norą gyventi.

Tuziną Panemo apygardų, įsikūrusių vietoje, kadaise žinotoje Šiaurės Amerikos vardu, geležine ranka valdo šalies centre klestinti Sostinė. Kiekvienais metais, norėdama priminti savo neaprėpiamą galią, Sostinė rengia kraupų realybės šou: uždaroje arenoje verčia kautis 12 berniukų ir 12 mergaičių. Mirties žaidynes stebi visa šalis, o iš dvidešimt keturių dalyvių išlikti gali tik vienas, nes taisyklės čia paprastos: žudyk arba nužudys tave.

Ketnei Everdin šešiolika ir ji neturi kito pasirinkimo, kaip tik užimti jaunesnės sesutės vietą Mirties žaidynėse ir tapti šių metų paaukotąja. Nors mergina, kitaip nei turtingesnių apygardų dalyviai, tam nesiruošė visą gyvenimą, kasdieniai iššūkiai mėginant išgyventi ją ne kartą privertė žvelgti mirčiai į akis. Tad, kad ir ką galvotų Žaidynių rengėjai, lengvuoju Ketnė nepasiduos – ji ras būdą kuo ilgiau išlikti Mirties žaidynėse. Reikės tik pamiršti, kad šįsyk medžioja ne žvėris.

Laimingų Mirties žaidynių! Tegul persvara visada būna jūsų pusėje!


Suzanne Collins (Siuzan Kolins) – amerikiečių rašytoja, laidų vaikams scenarijų autorė. Pirmoji jos sukurta serija paaugliams „Bado žaidynės“ netruko užkariauti visą pasaulį ir sužavėjo net tokius rašytojus kaip Stephenas Kingas ir Johnas Greenas. Trilogijos knygos ilgiau nei šešerius metus išliko „New York Times“ bestselerių sąraše, o 2012-aisiais perkeltos į didžiuosius ekranus. Šiuo metu autorės kūriniai išversti net į 53 pasaulio kalbas, jau parduota daugiau nei 100 milijonų knygų egzempliorių.
„Bado žaidynės“ – pirmoji trilogijos knyga.

Mirties žaidynes jie laimėjo dviese.
Apygardų akyse jie paniekino Sostinę.
Ir prezidentas Snou to neatleis.

Parvykusi į 12-ą apygardą, Mirties žaidynių nugalėtoja Ketnė Everdin mėgina grąžinti gyvenimą į įprastas vėžes. Bet namie viskas pasikeitę: Geilas dirba kasyklose ir stengiasi laikytis atstu, jai nebereikia medžioti, kad šeima išgyventų dar vieną sunkią dieną, kasdienybė Laimėtojų kalvoje primena savitą kalėjimą, o Pitas – vis dar neįveikiama spėlionė. Kas juos sieja dabar, kai Žaidynės baigėsi? Tik netrukus prasidėsiantis Nugalėtojų turas, kur vėl teks vaidinti neišskiriamų įsimylėjėlių porelę? O gal visgi toji meilė buvo tikra?..

Ketnė viliasi, kad kelios savaitės kelyje ir viskas baigsis – daugiau jokių kankinančių klausimų ir apsimetinėjimų, jokio žaidimo pagal primestas taisykles. Tačiau, prieš pat išvykdama į turą, mergina sulaukia netikėto svečio iš Sostinės. Staiga ji ima suvokti, kad, kartu su Pitu laimėję, jiedu pažeidė taisykles ir įerzino Sostinę, privertė apygardas suabejoti nepalaužiama prezidento Snou galia. Saujelė uogų ne tik padovanojo gyvenimą, bet ir į mirtiną pavojų įstūmė visus jai brangiausius žmones. Sostinė niekada ir nieko nepamiršta, tad dabar telieka tikėtis blogiausio...


Suzanne Collins (Siuzan Kolins) – amerikiečių rašytoja, laidų vaikams scenarijų autorė. Pirmoji jos sukurta serija paaugliams „Bado žaidynės“ netruko užkariauti visą pasaulį ir sužavėjo net tokius rašytojus kaip Stephenas Kingas ir Johnas Greenas. Trilogijos knygos ilgiau nei šešerius metus išliko „New York Times“ bestselerių sąraše, o 2012-aisiais perkeltos į didžiuosius ekranus. Šiuo metu autorės kūriniai išversti net į 53 pasaulio kalbas, jau parduota daugiau nei 100 milijonų knygų egzempliorių. „Pavojinga meilė“ – antroji trilogijos knyga.

Vienas strėlės šūvis Panemui grąžino viltį.
Laisvė pagaliau atrodo ranka pasiekiama.
Tik pirmiau Ketnė turi suvesti asmenines sąskaitas su Snou.

„Ketne Everdin, liepsnojanti mergaite, tu įžiebei kibirkštį – jei jos neužgesinsim, įsiplieks ugnis, ir visas Panemas virs pragaru.“ Tąkart prezidento Snou ištarti žodžiai buvo pranašingi. Po maištu pasibaigusių specialiųjų Mirties žaidynių Sostinė su žeme sulygino 12-ąją apygardą – liko tik nuodėguliai ir nespėjusiųjų pabėgti kūnai. Tik nedidelė grupelė gyventojų buvo išgabenti į Juodąsias dienas stebuklingai išgyvenusią 13-ąją apygardą, kuri ir pakurstė Panemą sukilti. Dabar maištininkai nori, kad Ketnė taptų sukilimo simboliu, visos šalies vedliu – jų strazdu giesmininku.

Mergina žino, kad požeminis 13-osios apygardos pasaulis – tik laikinas prieglobstis, kad anksčiau ar vėliau kova su Sostine apims visą šalį ir pasprukti nebebus kur. Tačiau ar tai – jos kova? Ar ji pajėgs įkvėpti ir į akistatą su mirtimi vesti tūkstančius apygardų žmonių? Ar ji turi tokią teisę? Visos Ketnės abejonės išsisklaido, kai vieną dieną, grįžusi į 12-ąją apygardą, tarp pelenais virtusio miesto sienų ji randa šleikštų kvapą skleidžiančią baltą rožę. Snou metė dar vieną iššūkį – ir Ketnė nenurims, kol neatkeršys jam už prarastas gyvybes, už patirtus žiaurumus, o svarbiausia – už Pitą.


Suzanne Collins (Siuzan Kolins) – amerikiečių rašytoja, laidų vaikams scenarijų autorė. Pirmoji jos sukurta serija paaugliams „Bado žaidynės“ netruko užkariauti visą pasaulį ir sužavėjo net tokius rašytojus kaip Stephenas Kingas ir Johnas Greenas. Trilogijos knygos ilgiau nei šešerius metus išliko „New York Times“ bestselerių sąraše, o 2012-aisiais perkeltos į didžiuosius ekranus. Šiuo metu autorės kūriniai išversti net į 53 pasaulio kalbas, jau parduota daugiau nei 100 milijonų knygų egzempliorių.
„Liepsnojantis įtūžis“ – trečioji trilogijos knyga.