Rinkinys 3 už 25

Kiekvienas pasirinkimas turi savo kainą.

Istorijos studentė Kendra Van Zant – vienintelis žmogus, kuriam garsi Oksfordo tapytoja Izabelė MakFarlend savo 93-iojo gimtadienio dieną sutinka duoti interviu apie Antrajame pasauliniame kare patirtus išbandymus. Tačiau, nepaisant visų išgyventų žiaurumų, poniai MakFarlend svarbiausia pagaliau papasakoti ir išpažinti metų metus sąžinę slėgusią skriaudą, padarytą mažajai sesutei Džulijai. Praeities paslapčių kraitį ponia MakFarlend atveria prisipažindama, jog Izabelė nėra tikrasis jos vardas.

1940-ieji, Londonas. Virš miesto siaučiant vokiečių bombonešiams, Emelina Dauntry ir jos sesuo Džulija, kaip ir tūkstančiai kitų vaikų, evakuojamos iš Londono. Tačiau Emelina, vos atvykusi į saugius užmiesčio namus, ima kurpti planą kuo greičiau grįžti į Londoną, kur laukia sunkiai išsikovotas darbas vestuvinių suknelių salone. Ji pasiryžusi susigrąžinti svajonę, net jei reikės sulaužyti mažajai sesutei duotą pažadą niekada šios nepalikti vienos.

„Paprastais žodžiais perteikta jautri istorija.“
RT Book Reviews

„Susan Meissner talentas panardinti skaitytoją į pasakojimo sūkurį pribloškiantis.“
Publishers Weekly

Susan Meissner (Siuzan Maisner) gimė ir augo San Diege, JAV. Anksčiau ėjo savaitinio žurnalo vyriausiosios redaktorės pareigas, ne kartą įvertinta ir apdovanota kaip geriausia apžvalgininkė ir į praeitį nukeliančių, jautrių istorijų autorė. „Šilko siūlų dėžutė“ 2015 m. pateko į „Goodreads“ geriausių istorinių romanų dvidešimtuką.

Maurice'as Merleau-Ponty – vienas svarbiausių „fenomenologinio“ mąstymo atstovų, savaip plėtojęs Edmundo Husserlio ir Martino Heideggerio filosofijas, svarstęs apie fenomenologijos prigimtį ir galimybes. Jis padarė įtaką visam XX a. antrosios pusės prancūziškajam mąstymui: Emmanueliui Levinui, Pauliui Ricoeurui, Micheliui Foucault, Gilles'iui Deleuze'ui, Algirdui Juliui Greimui. Tai kertinis autorius nagrinėjant „kūniškumo“ temą.
Ši knyga laikoma Merleau-Ponty „opus magnum“. Jos tikslas – apmąstyti kūniško buvimo su pasauliu patirtį, parodyti, kaip veikia juslinis suvokimas (percepcija), o kartu įveikti metafizines perskyras tarp kūno ir dvasios, egzistavimo ir mąstymo.
Filosofas nuolat oponuoja dviem priešingoms mąstymo tradicijoms: empirizmui, kuris žmogišką kūną paverčia objektu, aiškina jį priežastiniais ryšiais, ir idealizmui, kuris mąstymą atsieja nuo kūno, o subjektą suvokia kaip sau skaidrų. Jis parodo, kad kūniška patirtis nėra nei skaidri, nei chaotiška ar iracionali – ji turi savitą rišlumą. Kūnas yra santykių tinklas ir jis visada įtrauktas į santykius su kitais – daiktais ar asmenimis.
Žmogiškas kūnas – ne tik erdvinė, bet ir kalbanti, geidžianti, laikiška ir (ne)laisva būtybė. Su jusline patirtimi siejami meilės patirties, saviapgaulės, angažavimosi istoriniams įvykiams aprašymai, originalios įžvalgos apie kalbą, erdvę ir laiką.


„Fenomenologija – tai filosofija, kuri esmių ieško egzistencijoje ir mano, kad žmogų ir pasaulį įmanoma suprasti tik remiantis jų „faktiškumu“. Tai filosofija, pretenduojanti būti „tiksliuoju mokslu“ ir sykiu aiškinanti apie „gyvenamąją“ erdvę, laiką, pasaulį. Tai mėginimas tiesiogiai aprašyti mūsų patirtį tokią, kokia ji yra, neatsižvelgiant į jos psichologinę kilmę bei priežastinius aiškinimus, kuriuos apie ją gali pateikti mokslininkas, istorikas ar sociologas.“

„Konkrečiai suvoktas žmogus yra ne su organizmu sujungta psichika, o egzistencijos balansavimas tarp kūniškumo ir asmeninių poelgių.“

„Būti sąmone ar veikiau „būti patirtimi“ – tai iš vidaus bendrauti su pasauliu, su kūnu, su kitais, būti ne greta jų, o su jais.“
Maurice Merleau-Ponty

Nedažnai pasitaiko knygų, kurios nusistovėjusias tiesas sudrumsčia, jau žinomą istoriją imdamos pasakoti visai neatpažįstamu balsu. Lietuviškasis Vilniaus pasakojimas žinomas kiekvienam skaitytojui, tačiau knyga Vilnius – savas ir svetimas miesto istoriją nukreipia visai kita, dar neregėta linkme. Ši knyga – tai miesto biografija, tik perteikta ne remiantis Lietuvos istorija, bet tarsi įrašyta įvairiaspalviame Europos žemėlapyje. Vilniaus pasakojimas joje skleidžiasi tarsi keliaujant geografinių atradimų keliu – ir Vilnius prieš mus iškyla lyg svetimas miestas nežinomame krašte. Tokio pasakojimo tikslas turi piligrimystės – asmeninių – siekių, todėl ir knyga visų pirma yra grįžimas į Vilnių: ieškojimas to, kas jame buvo prarasta, užmiršta arba nepastebėta.

Vilnius visada buvo lyg kritinė jungtis tarp įvairių Europos geografinių komponentų, tautų ir religijų. Lietuvos sostinė dažnai apibūdinama kaip tiltas tarp Rytų ir Vakarų, civilizacijos ir laukiniškumo, geografinių paribių ir imperinių sostinių. Miestas visada turėjo daugiau nei vieną tapatybę, kurią ženklina jo vardo polifonija: žydiškas Vilne, lenkiškas Wilno, rusiškas (ir, retkarčiais, netgi prancūziškas) Vilna, vokiškas Wilna, baltarusiškas Vilno ir lietuviškas Vilnius. Kiekvienas miesto pavadinimas iššaukia skirtingas Vilniaus dvasias, sužadina skirtingus jo atsiminimus ir veda skirtingo likimo vaga. Todėl Vilniuje slypinti nežinomybė ir daugiakalbis miesto pasakojimas atveria vartus į istorines platumas, kuriose tarsi viduramžių žemėlapių pakraščiuose tyko nematytos ir nepažįstamos būtybės. Kelionė po Vilnių visada yra klajojimas – susitikimas su neregėtu, nežinomu, fantastiniu pasauliu.

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.
Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui. Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių lietuvių literatūroje. Pirmoji dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, tęsiantis garsios Lietuvos giminės Norvaišų istoriją, „Silva rerum II“ taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal istorinius romanus rengiamos literatūrinės ekskursijos. 2012 m. pasirodė trečioji Kristinos Sabaliauskaitės knyga – bestseleris apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“.