Šeimos istorijos, sagos

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“
Marcel Theroux

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“
Salman Rushdie

„Švyti savo meistriškumu.“
Ian McEwan

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“
Neel Mukherjee

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, sėkmingai investavęs slaptas santaupas, Sirilas Konrojus netikėtai praturtėja ir savo kukliai gyvenančiai šeimai nuperka Olandų namą – prabangų, ekscentrišką ir įspūdingą pastatą Filadelfijos priemiestyje su visais ten gyvenusios olandų šeimos daiktais. Manydamas, kad elgiasi teisingai, Sirilas nemato, kaip ši staigmena ima gniuždyti kraštutinai asketiškos prigimties katalikę žmoną. Ir ši tėvų vertybių takoskyra lemtingai paveikia sūnaus Danio ir dukters Meivės likimus.

Motinai galiausiai palikus šeimą, o tėvui staiga mirus, brolis ir sesuo sugrąžinami prie neturto ir likę vieni gali pasikliauti tik vienas kitu. Jau suaugę, jie vis grįžta į vaikystės gatvę, prie atšiaurių buvusių namų, ir, negalėdami susitaikyti su praeities negandomis, nirčiai narplioja savąją Olandų namo – lyg tuščio, tėvų santarvės stokojančio kiauto - istoriją. Tačiau, atsiradus prošvaistei atlyginti vaikystės praradimus, atsidavusio brolio ir tarsi motina mylinčios sesers lūkesčiai ima skirtis, Olandų namas lyg bloga lemiantis simbolis ir vėl jiedviem ant pečių ima mesti šešėlį.

„Intymus romanas apie šeimą, pasiaukojimą ir apsėdimą.“
Sunday Times

„Skaitant Ann Patchett prozą galima tikėtis stebuklų.“
New York Times Book Review

„A. Patchett mus nuveda iki tiesos, kuri atrodo tikra kaip gyvenimas.“
Guardian

Ann Patchett (Anė Pačet, gim. 1963) – amerikiečių rašytoja, apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „PEN/Faulkner Award for Fiction“ ir „Orange Prize for Fiction“ (dabar – „Women's Prize for Fiction“). Jos kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, lietuviškai išleisti romanai „Bel Canto“, „Vieningieji“, „Nuostaba“. A. Patchett gyvena Našvilyje, Tenesio valstijoje, ir yra nepriklausomo knygyno „Parnassus Books“ bendrasavininkė. 2012 metais žurnalas „Time“ autorę paskelbė viena iš 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių. „Olandų namas“ – naujausias autorės kūrinys, 2020 m. nominuotas Pulitzerio ir „Women's Prize for Fiction“ premijoms.

Oftalmologas, Florencijos intelektualų sūnus Markas Karera – it kolibris, kuris, tankiai plakdamas sparnais, geba kyboti ore, skristi ne tik pirmyn, bet ir atgal, tarytum nusikelti į praeitį ir į ateitį. Marko Kareros gyvenime gausu ir lemtingų sutapimų, ir siaubingų netekčių, ir absoliučių meilių. Jis veda ne tą moterį, Mariną, kuri jam neištikima. Iš visos širdies myli kitą moterį, Luizą, bet ji jam nepasiekiama. Dar jaunystėje netenka sesers, o brolis daugybę metų atsisako bendrauti. Itin sudėtingi jo tėvų santykiai nulemia skausmingus visos šeimos likimus. Bet Markas Karera turi ypatingą gebėjimą – kol pasaulis aplink jį nuolat kinta, jis išlieka ramus ir su tykia narsa iriasi pirmyn, nes išgyventi nereiškia gyventi mažiau.

Kone tobulai sukonstruotoje romano „Tu ir esi kolibris“ architektūroje iš įvairiausių kasdienybės detalių sukuriamas ištisas žmogaus pasaulis, lakiame laike ir svaigiame Italijos kolorite ištįstantis nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki dabarties ir artimos ateities. Viename iš to pasaulio taškų sušvytės Marko Kareros gebėjimo atsilaikyti prieš visas negandas vaisius – mergaitė japonišku vardu Miraidžin, reiškiančiu Ateities Žmogus. Šis pasakojimas – išmintinga meditacija apie šeimą, žmogaus širdį, gedinčiojo skausmą ir kiekvieno troškimą gyventi geriausią įmanomą gyvenimą iš geriausiųjų.

„Giliamintė knyga, kuri, perskaičius paskutinį puslapį, mane pravirkdė tarsi mažą mergaičiukę.“
Leïla Slimani

„Meistriška: spintelė keistenybių ir malonių staigmenų, kupina smulkučių stebuklų.“
Ian McEwan

„Visa, kas romaną padaro vertingą ir įtaigų, slypi čia: nuoširdumas, sąmojis, išmintis, meilė, mirtis, didis rimtumas, stačiokiški juokai, filosofija, subtilūs asmeniniai santykiai ir sudėtingi žmonių vidiniai gyvenimai.“
Edward Docx

„Stebinantis pasiekimas, tikra dovana pasauliui.“
Michael Cunningham

„Aistringai parašyta, pagavi ir išradinga šeimos saga.“
Jhumpa Lahiri

Sandro Veronesi (Sandras Veronesis, gim. 1959 Florencijoje) – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių Italijos rašytojų. Jis dukart apdovanotas svarbiausia Italijos literatūros premija „Strega“: 2006 m. už romaną „Ramus chaosas“ ir 2020 m. už naujausią savo kūrinį „Tu ir esi kolibris“.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, sėkmingai investavęs slaptas santaupas, Sirilas Konrojus netikėtai praturtėja ir savo kukliai gyvenančiai šeimai nuperka Olandų namą – prabangų, ekscentrišką ir įspūdingą pastatą Filadelfijos priemiestyje su visais ten gyvenusios olandų šeimos daiktais. Manydamas, kad elgiasi teisingai, Sirilas nemato, kaip ši staigmena ima gniuždyti kraštutinai asketiškos prigimties katalikę žmoną. Ir ši tėvų vertybių takoskyra lemtingai paveikia sūnaus Danio ir dukters Meivės likimus. 

Motinai galiausiai palikus šeimą, o tėvui staiga mirus, brolis ir sesuo sugrąžinami prie neturto ir likę vieni gali pasikliauti tik vienas kitu. Jau suaugę, jie vis grįžta į vaikystės gatvę, prie atšiaurių buvusių namų, ir, negalėdami susitaikyti su praeities negandomis, nirčiai narplioja savąją Olandų namo – lyg tuščio, tėvų santarvės stokojančio kiauto – istoriją. Tačiau, atsiradus prošvaistei atlyginti vaikystės praradimus, atsidavusio brolio ir tarsi motina mylinčios sesers lūkesčiai ima skirtis, Olandų namas lyg bloga lemiantis simbolis ir vėl jiedviem ant pečių ima mesti šešėlį.

„Intymus romanas apie šeimą, pasiaukojimą ir apsėdimą.“

Sunday Times

„Skaitant Ann Patchett prozą galima tikėtis stebuklų.“

New York Times Book Review

„A. Patchett mus nuveda iki tiesos, kuri atrodo tikra kaip gyvenimas.“

Guardian

Ann Patchett (Anė Pačet, gim. 1963) – amerikiečių rašytoja, apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „PEN/Faulkner Award for Fiction“ ir „Orange Prize for Fiction“ (dabar – „Women’s Prize for Fiction“). Jos kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, lietuviškai išleisti romanai „Bel Canto“, „Vieningieji“, „Nuostaba“. A. Patchett gyvena Našvilyje, Tenesio valstijoje, ir yra nepriklausomo knygyno „Parnassus Books“ bendrasavininkė. 2012 metais žurnalas „Time“ autorę paskelbė viena iš 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių. „Olandų namas“ – naujausias autorės kūrinys, 2020 m. nominuotas Pulitzerio ir „Women’s Prize for Fiction“ premijoms. 

XX a. aštuntajame dešimtmetyje Merilina Konoli ir Deividas Sorensonas įsimyli vienas kitą. Jie jauni, naivūs ir pilni idealizmo. Jie lengvabūdiškai žiūri į ateitį, bet abu tiki, kad nuo šiol, dabar ir visados, laukia smagiausios jų gyvenimo dienos. Praėjus keturiasdešimčiai metų Sorensonai vis dar įsimylėję ir turi keturias visiškai skirtingas dukteris, savaip siekiančias džiaugsmo, tačiau niekur nerandančias ramybės.

Jauna našlė Vendė guodžiasi svaigalais ir jaunesniais vyrais. Buvusi advokatė Violeta kovoja su nerimu ir nepasitikėjimu savimi. Dėstytoja Liza laukiasi kūdikio, nors nežinia, ar jo nori, nuo vyro, kurio turbūt nemyli. Greisė – dykinėjanti pagrandukė – gyvena melu, kurio niekas šeimoje nė neįtaria. Seserų likimus ženklina siekis atrasti meilę, panašią į regėtą tėvų namuose, – jos nuo mažens varžosi tarpusavyje, kiekviena ieškodama savojo kelio. Šeimos gyvenimo lūžio tašku tampa nelauktas paauglio Džonos Bento – prieš penkiolika metų atiduoto įvaikinti – pasirodymas, visus paskatinsiantis atsigręžti į paslapčių, kaltės, nusivylimų ir sykiu nepaprastų džiaugsmo ir pilnatvės akimirkų kupiną šeimos istoriją.

„Mūsų smagiausios dienos“ – tai kelionė į praeitį ir į ateitį po vienos Čikagos šeimos gyvenimą. Šiame romane be galo jautriai ir taikliai kalbama apie santuokos džiaugsmą ir naštą, tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, kupinus švelnumo, negailestingumo ir graužaties, bei nenuilstamas didelės, sudėtingos, mylinčios šeimos laimės paieškas.


„Šis nepakartojamas debiutas įsirėžia giliai – jo humoras, jo išmintis, jo tragizmas.“
Rebecca Makkai

„Turtinga, įtraukianti šeimos saga.“
New York Times Book Review

„Jei pasaulį galėtų išvysti Jonathano Franzeno ir Anne Tyler literatūrinės meilės vaisius, tai „Mūsų smagiausios dienos“ būtų šių rašytojų verta atžala.“
Guardian

„Jaudinanti odė sudėtingai, mylinčiai šeimai.“
Madeline Miller


Claire Lombardo (Klerė Lombardo) – amerikiečių rašytoja. „Mūsų smagiausios dienos“ yra jos debiutinis romanas, 2020 m. nominuotas „Women's Prize for Fiction“ literatūros premijai.

Penkios Lotynų Amerikos moterų kartos, susietos kraujo ryšio, paslapčių ir knygos, perduodamos iš kartos į kartą su žinute, užrašyta paraštėje:
„Mes – tai jėga. Mes esam daugiau, negu įsivaizduojame.“

1866-ieji, Kuba: Marija Izabelė – vienintelė moteris, dirbanti cigarų fabrike, kuriame darbininkai semiasi kasdienio ryžto iš jiems skaitomų Viktoro Hugo knygų. Bet laikai neramūs, pavojingi ir kupini draudimų, vis garsiau aidi artėjančio sukilimo garsai, ir iš prigimties nepriklausomai Marijai Izabelei veriasi vienintelė ramaus gyvenimo regimybė – santuoka ir motinystė.

1959-ieji, Kuba: Marijos Izabelės ainė Doloresa stebi savo vyrą, kartu su kitais sukilėliais besiruošiantį pasitraukti į kalnus Fidelio Kastro kvietimu. Ji lieka su dukromis, Karmen ir Elena, be pinigų net maistui, bet laisva nuo vyro smurto.

2014-ieji, Majamis: Karmen, vis dar negalinti susitaikyti su imigrantės dalia, pasijunta priblokšta išgirdusi dukros Džanetės, kovojančios su priklausomybe nuo narkotikų ir alkoholio, sprendimą laikinai priglausti suimtos imigrantės iš Salvadoro dukrą, o vėliau – keliauti į Kubą pas senelę Doloresą, su kuria Karmen nutraukusi ryšius. Trupančiose Doloresos namo sienose glūdi paslaptis, kuri sujungs Džanetę su praeitimi ir nepalaužiamų jos giminės moterų istorija.

Nuo XIX amžiaus cigarų cechų iki šių dienų imigrantų sulaikymo centrų, nuo Kubos iki JAV ir Meksikos romane „Apie moteris ir druską“ tarsi kraujo dryžiai, išmarginę Kubos ir JAV istoriją, vaizduojamos skaudžios ir nepagražintos Lotynų Amerikos moterų likimų skiautės, drąsūs ir ryžtingi jų pasirinkimai, nesutramdoma valia siekti laisvės atšiauriausiame iš atšiauriausių pasaulių. Šis romanas – daugiau nei diasporos istorija, tai atviras pasakojimas apie svarbiausias žmogų formuojančias ištakas ir palikimą ateities kartoms.


„Kaip lengva pamilti autorės vaizduojamas stiprias ir užsispyrusias moteris, mėginančias surasti būdą išlikti.“
Angie Cruz

„Romane kalbama apie motinas ir dukras, jų nuožmią meilę ir su ja kylančias siaubingas baimes. Apie tai, kaip viena kitą gelbstime. Kaip gelbstime save. Jis mane tiesiog prarijo.“
Kiran Millwood Hargrave


Gabriela Garcia (Gabriela Garsija) – amerikiečių rašytoja, imigrantų iš Kubos ir Meksikos dukra, augusi Majamyje, šiuo metu gyvenanti San Fransiske. Baigė sociologijos bakalauro studijas Fordhemo universitete ir grožinės literatūros magistro studijas Perdju universitete, gavo „Rona Jaffe Foundation“ rašytojų apdovanojimą ir „Steinbeck Fellowship“ stipendiją. „Apie moteris ir druską“ – pirmas rašytojos romanas, kuriam įkvėpimo ji sėmėsi iš savo šeimos istorijos ir patirties kovojant už migrantų teises.

Silva rerum

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis,
brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

Silva rerum II

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.
Rasa Drazdauskienė

Silva rerum III

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.

Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui <...> Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Silva rerum IV

„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?



Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

„Norėtų viską išardyti, vėl paversti vilnos pluoštu, grįžti į tą akimirką, o tada atsistoti, atgręžti veidą į žvaigždes, į dangų, į mėnulį ir melsti jų pakeisti tai, kas jo laukia.“

Vieną 1596-ųjų vasaros dieną sukarščiavusi vienuolikmetė Džudita atgula į lovą savo namuose Stratforde. Jos dvynys brolis Hamnetas kur įmanydamas ieško pagalbos ir artimųjų. Bet kodėl gi nieko nėra namuose?

Dvynių motina Agnesė – laisvos dvasios moteris, žolininkė, turinti gydymo galių, nors ir keistuolė, miestelyje gerbiama vaistytoja, gebanti įžvelgti žmogaus likimą, – visai netoli, sode, kur augina įvairiausias gydomąsias žoleles. Jų tėvas, lotynų kalbos mokytojas ir talentingas dramaturgas, kuria Londone. Jie dar nenujaučia, kad vienas iš jų vaikų iki savaitės pabaigos neišgyvens.

„Hamnetas“ – meistriškas romanas, įkvėptas Williamo Shakespeare'o sūnaus istorijos. Šio pasakojimo ašis – stipresnis už mirtį ryšys tarp brolio ir sesers, visa peržengianti motinos meilė, gedulo prislėgtos santuokos portretas. Kartu tai istorija sakalo ir jo mylimosios, blusos, laivu keliaujančios iš Aleksandrijos per pasaulį, pirštinių siuvėjo sūnaus, kuris nepaiso visuomenės normų ir pasirenka neįprastą gyvenimo kelią, galiausiai – istorija netekties pakirstos motinos, ypatingos moters, nužengusios tarsi iš kito, mistinio, gamtos ir dvasių, pasaulio.

„Mirguliuojantis stebuklas.“
David Mitchell

„O'Farrell „Hamnete“ savo elipsiška, sapniška proza kuria pasaulį, kuris sykiu apčiuopiamas ir tarsi anapusinis. <…> Šis romanas įtvirtina autorę kaip nepaprastai įvairiapusę rašytoją, itin gilumiškai suvokiančią svarbiausius žmogiškuosius ryšius, – šias savybes turėjo ir vienas toks lotynų kalbos mokytojas iš Stratfordo prie Eivono.“
Stephanie Merritt

„Meilė, gedulas, viltis, tvirtybė – šios knygos pasaulis toks gyvas ir ryškus, kad skaitant beveik gali užuosti žolę, išgirsti lietų.“
Mary Beth Keane

Maggie O'Farrell (Megė Ofarel, g. 1972) – viena žinomiausių šiuolaikinių airių ir britų rašytojų, aštuonių romanų autorė, „Costa Book Awards“ laureatė. Svarbiausiu jos kūriniu laikomas romanas „Hamnetas“, 2020 m. apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir tapęs „Waterstones“ metų knyga.

„Mūsų laukia kelionė, ir gaišti nebegalima.“

Romėnai seniai išsidangino ir Britanija pamažu grimzta į nuosmukį. Tačiau bent jau liovėsi kraštą niokoję karai. Sutuoktiniai Akslis ir Beatrisė išsiruošia į kelią per neramią, keistose miglose, kurios nutrina žmogaus atmintį, skendinčią ir lietaus merkiamą žemę, vildamiesi rasti sūnų, kurio nematė jau daugelį metų. Jie nusiteikę susidurti su daugybe pavojų – kai kurie jų bus keisti ir anapusiniai, – bet nė neįtaria, kokius tamsius ir užmirštus jų meilės vienas kitam klodus ši kelionė atvers.

Kartais rūstus ir pirmykštis, kartais veriamai jaudinantis romanas „Palaidotas milžinas“ kalba apie užmarštį ir atminties galią, kaltę ir traumą, meilę ir kerštą.

„Kvapą atimantis santuokinės meilės portretas.“
Guardian

„Ypatingo, netgi hipnotizuojančio grožio romanas.“
Evening Standart

„Kai kas absoliučiai kitoniška ir visiškai nauja. Tikrojo meno stebuklas.“
Charles Finch

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Net už tris romanus – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. „Palaidotas milžinas“ nominuotas „World Fantasy Award“ ir „International Dublin Literary Award“ literatūros premijoms.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Norėtų viską išardyti, vėl paversti vilnos pluoštu, grįžti į tą akimirką, o tada atsistoti, atgręžti veidą į žvaigždes, į dangų, į mėnulį ir melsti jų pakeisti tai, kas jo laukia.“

Vieną 1596-ųjų vasaros dieną sukarščiavusi vienuolikmetė Džudita atgula į lovą savo namuose Stratforde. Jos dvynys brolis Hamnetas kur įmanydamas ieško pagalbos ir artimųjų. Bet kodėl gi nieko nėra namuose?

Dvynių motina Agnesė – laisvos dvasios moteris, žolininkė, turinti gydymo galių, nors ir keistuolė, miestelyje gerbiama vaistytoja, gebanti įžvelgti žmogaus likimą, – visai netoli, sode, kur augina įvairiausias gydomąsias žoleles. Jų tėvas, lotynų kalbos mokytojas ir talentingas dramaturgas, kuria Londone. Jie dar nenujaučia, kad vienas iš jų vaikų iki savaitės pabaigos neišgyvens.

„Hamnetas“ – meistriškas romanas, įkvėptas Williamo Shakespeare'o sūnaus istorijos. Šio pasakojimo ašis – stipresnis už mirtį ryšys tarp brolio ir sesers, visa peržengianti motinos meilė, gedulo prislėgtos santuokos portretas. Kartu tai istorija sakalo ir jo mylimosios, blusos, laivu keliaujančios iš Aleksandrijos per pasaulį, pirštinių siuvėjo sūnaus, kuris nepaiso visuomenės normų ir pasirenka neįprastą gyvenimo kelią, galiausiai – istorija netekties pakirstos motinos, ypatingos moters, nužengusios tarsi iš kito, mistinio, gamtos ir dvasių, pasaulio.

„Mirguliuojantis stebuklas.“
David Mitchell

„O'Farrell „Hamnete“ savo elipsiška, sapniška proza kuria pasaulį, kuris sykiu apčiuopiamas ir tarsi anapusinis. <…> Šis romanas įtvirtina autorę kaip nepaprastai įvairiapusę rašytoją, itin gilumiškai suvokiančią svarbiausius žmogiškuosius ryšius, – šias savybes turėjo ir vienas toks lotynų kalbos mokytojas iš Stratfordo prie Eivono.“
Stephanie Merritt

„Meilė, gedulas, viltis, tvirtybė – šios knygos pasaulis toks gyvas ir ryškus, kad skaitant beveik gali užuosti žolę, išgirsti lietų.“
Mary Beth Keane

Maggie O'Farrell (Megė Ofarel, g. 1972) – viena žinomiausių šiuolaikinių airių ir britų rašytojų, aštuonių romanų autorė, „Costa Book Awards“ laureatė. Svarbiausiu jos kūriniu laikomas romanas „Hamnetas“, 2020 m. apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir tapęs „Waterstones“ metų knyga.

„Mūsų laukia kelionė, ir gaišti nebegalima.“

Romėnai seniai išsidangino ir Britanija pamažu grimzta į nuosmukį. Tačiau bent jau liovėsi kraštą niokoję karai. Sutuoktiniai Akslis ir Beatrisė išsiruošia į kelią per neramią, keistose miglose, kurios nutrina žmogaus atmintį, skendinčią ir lietaus merkiamą žemę, vildamiesi rasti sūnų, kurio nematė jau daugelį metų. Jie nusiteikę susidurti su daugybe pavojų – kai kurie jų bus keisti ir anapusiniai, – bet nė neįtaria, kokius tamsius ir užmirštus jų meilės vienas kitam klodus ši kelionė atvers.

Kartais rūstus ir pirmykštis, kartais veriamai jaudinantis romanas „Palaidotas milžinas“ kalba apie užmarštį ir atminties galią, kaltę ir traumą, meilę ir kerštą.

„Kvapą atimantis santuokinės meilės portretas.“
Guardian

„Ypatingo, netgi hipnotizuojančio grožio romanas.“
Evening Standart

„Kai kas absoliučiai kitoniška ir visiškai nauja. Tikrojo meno stebuklas.“
Charles Finch

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Net už tris romanus – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. „Palaidotas milžinas“ nominuotas „World Fantasy Award“ ir „International Dublin Literary Award“ literatūros premijoms.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Laimėtojų gali būti tik keli, pralaimėjusiųjų daug. Tačiau mes žaidžiame toliau, nes viliamės, kad būsime tie laimingieji.“

1932-ieji, Korėja. Mylima luošo žvejo dukra Sundža triukšmingame uostamiesčio turguje sutinka nepažįstamąjį. Žavus vyras užburia ją kalbomis ir pažada po kojomis pakloti visą pasaulį. Tačiau nepriteklių augintos žvejo dukros meilei nelemta baigtis laimingai. Išduota ir pažeminta, Sundža ryžtasi palikti gimtinę ir keliauti į Japoniją – kraštą, kuriame nė vienas korėjietis nėra laukiamas svečias.

Taip prasideda visą dvidešimtą amžių apimanti Sundžos ir būsimų trijų jos giminės kartų gyvenimo istorija, savo nenuspėjama sėkme, netikėtais posūkiais ir neišvengiama rizika primenanti Japonijoje klestintį korėjietišką azartinį žaidimą pačinko.

„Beveik šimtmetį aprėpianti vienos šeimos istorija. Nepalaužiamas siekis išlošti gyvenimo loterijoje, gebėjimas užjausti ir drąsa atsitiesti suklupus – visa tai ilgam įsirėžia į atmintį.“
Barack Obama

„Pačinko“ neužsimirš net tada, kai nurims knygos pasirodymo jaudulys ir ims blukti pagiriamieji žodžiai ant knygų viršelių. Šis nuostabus šeimos epas dar ilgai aidės žmonių kalbose.“
Irish Times

„Tai švelnus ir guodžiantis žvilgsnis į mus supantį chaosą, kurį dažnai vadiname gyvenimu.“
New York Times Book Review

Min Jin Lee (g. 1968) – Korėjoje gimusi amerikiečių autorė. Pirmasis istorinis jos romanas „Pačinko“ vos pasirodęs sulaukė daug dėmesio: išsyk tapo „Washington Post“, „Boston Globe“, „USA Today“, „Wall Street Journal“ bestseleriu, buvo įtrauktas į geriausių 2017 m. „New York Times“ knygų dešimtuką ir nominuotas prestižinei „National Book Award“ premijai. Pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 mln. šios knygos kopijų.

Prabangi vila Pietų Prancūzijoje. Viena diena penkiamečio svajotojo Patriko Melrouzo gyvenime. Jis kantriai kenčia savo turtingą, bet nelaimingą alkoholikę motiną ir valdingą tironišką tėvą, tačiau tądien patiria didžiulę skriaudą, kuri jo pasaulį pakeičia neatpažįstamai.

Niujorkas. Dvidešimt dvejų ekscentrikas Patrikas Melrouzas atvyksta pasiimti mirusio tėvo pelenų. Jis praleidžia narkotikų, alkoholio, prisiminimų ir praeities vaiduoklių persunktą savaitgalį ir žengia žingsnį ten, iš kur kelio atgal galbūt nėra.

Anglija. Kandus, bet pažeidžiamas Patrikas Melrouzas pasirodo prabanga tviskančiame pobūvyje blaivus ir neapsvaigęs nuo narkotikų. Ar jis dar turi šiek tiek vilties išsikapstyti, palikti praeityje tai, kas įvyko blogiausia, ir patirti tikrą meilę ir draugystę?

Šioje trilogijoje Edwardas St Aubynas meistriškai atveria amoralios, snobiškos, godulio ir žiaurumo kamuojamos dekadentiškos britų aristokratijos pasaulį ir jame augusio vienišo jaunuolio gyvenimo kelią. Preciziškai tiksliai analizuoja esmines problemas, kurias išgyvena šiuolaikinis žmogus: emocinės sveikatos sutrikimus, psichologinį smurtą, seksualinį išnaudojimą, priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio.

„Britų literatūros milžinas.“
Edmund White

„Oscaro Wilde'o sąmojis, P. G. Wodehouse'o lengvumas, Evelyno Waugh kandumas.“
Zadie Smith

„XXI amžiaus literatūros šedevras.“
Alice Sebold

„Aukso vertės proza... Aubynas bebaimiškai išskleidžia ir analizuoja vidinį veikėjų gyvenimą. Nėra pernelyg subtilaus ar neapčiuopiamo, pernelyg gąsdinamo ar gėdingo jausmo, kurio jis negalėtų perteikti.“
Lev Grossman

Edward St Aubyn (Edvardas Sent Óbinas, g. 1960 Londone) – vienas žinomiausių šiuolaikinių britų rašytojų,
pasaulyje išgarsėjęs penkių autobiografinių romanų ciklu apie Patriką Melrouzą, kurį rašė daugiau kaip dvidešimt metų. Šioje knygoje pristatomi pirmi trys iš penkių ciklo romanų – „Tiek to“, „Bloga žinia“ ir „Šiek tiek vilties“, – nominuoti ir apdovanoti įvairiomis literatūros premijomis. Pagal romanus pastatytas penkių dalių televizijos serialas „Patrikas Melrouzas“, jame pagrindinį vaidmenį sukūrė britų aktorius Benedictas Cumberbatchas.

Prabangi vila Pietų Prancūzijoje. Viena diena penkiamečio svajotojo Patriko Melrouzo gyvenime. Jis kantriai kenčia savo turtingą, bet nelaimingą alkoholikę motiną ir valdingą tironišką tėvą, tačiau tądien patiria didžiulę skriaudą, kuri jo pasaulį pakeičia neatpažįstamai.

Niujorkas. Dvidešimt dvejų ekscentrikas Patrikas Melrouzas atvyksta pasiimti mirusio tėvo pelenų. Jis praleidžia narkotikų, alkoholio, prisiminimų ir praeities vaiduoklių persunktą savaitgalį ir žengia žingsnį ten, iš kur kelio atgal galbūt nėra.

Anglija. Kandus, bet pažeidžiamas Patrikas Melrouzas pasirodo prabanga tviskančiame pobūvyje blaivus ir neapsvaigęs nuo narkotikų. Ar jis dar turi šiek tiek vilties išsikapstyti, palikti praeityje tai, kas įvyko blogiausia, ir patirti tikrą meilę ir draugystę?

Šioje trilogijoje Edwardas St Aubynas meistriškai atveria amoralios, snobiškos, godulio ir žiaurumo kamuojamos dekadentiškos britų aristokratijos pasaulį ir jame augusio vienišo jaunuolio gyvenimo kelią. Preciziškai tiksliai analizuoja esmines problemas, kurias išgyvena šiuolaikinis žmogus: emocinės sveikatos sutrikimus, psichologinį smurtą, seksualinį išnaudojimą, priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio.

„Britų literatūros milžinas.“
Edmund White

„Oscaro Wilde'o sąmojis, P. G. Wodehouse'o lengvumas, Evelyno Waugh kandumas.“
Zadie Smith

„XXI amžiaus literatūros šedevras.“
Alice Sebold

„Aukso vertės proza... Aubynas bebaimiškai išskleidžia ir analizuoja vidinį veikėjų gyvenimą. Nėra pernelyg subtilaus ar neapčiuopiamo, pernelyg gąsdinamo ar gėdingo jausmo, kurio jis negalėtų perteikti.“
Lev Grossman

Edward St Aubyn (Edvardas Sent Óbinas, g. 1960 Londone) – vienas žinomiausių šiuolaikinių britų rašytojų,
pasaulyje išgarsėjęs penkių autobiografinių romanų ciklu apie Patriką Melrouzą, kurį rašė daugiau kaip dvidešimt metų. Šioje knygoje pristatomi pirmi trys iš penkių ciklo romanų – „Tiek to“, „Bloga žinia“ ir „Šiek tiek vilties“, – nominuoti ir apdovanoti įvairiomis literatūros premijomis. Pagal romanus pastatytas penkių dalių televizijos serialas „Patrikas Melrouzas“, jame pagrindinį vaidmenį sukūrė britų aktorius Benedictas Cumberbatchas.

XVIII a. dviejuose Ganos kaimeliuose gimsta netikros seserys – Efija ir Esė, kurių likimas susiklosto nepaprastai skirtingai. Efiją ištekina už anglo ir jai atsiveria patogus, viskuo aprūpintas gyvenimas Keip Kosto pilyje. O jos seserį Esę įkalina tos pačios pilies požemiuose. Vėliau ją kartu su tūkstančiais kitų parduoda klestinčiai Aukso pakrantės vergų rinkai ir išplukdo į Ameriką. Dviejų seserų likimų gijos išraizgo skirtingus žemynus ir palieka gilų įspaudą ateinančių kartų gyvenime.
Nuo medvilnės plantacijų Misisipėje, misionierių mokyklų Ganoje iki JAV Pilietinio karo, nuo anglių šachtų Alabamoje iki džiazo klubų XX a. Harleme, iki pat šių dienų – autorė aprėpia trejetą žemynų ir septynetą kartų, sukuria itin intymų pasakojimą apie negailestingai laiko ardomus žmonių likimus, nenumaldomą sielvartą, visa ką persmelkiantį grožį ir kelių žemynų istoriją, kuri tarsi atgyja romane.

„Paliečia tarsi stebuklas.“
New Statesman

„Kupinas atjautos... Yaa Gyasi nuskriaustosioms ir nuskriaustiesiems suteikė kaip reta herojišką balsą.“
NPR

„Kai žmonės kalba apie dalykus, kurių gali išmokyti literatūra, jie kalba apie tokias knygas kaip ši.“
Marie Claire

„Perskaičius knygą jautriai suvoki ir negailestingą vergovės realybę, ir didžiulę emocinę žalą, kuria pažymėtos ištisos kartos, ištisi šimtmečiai.“
New York Times

Yaa Gyasi (g. 1989) – Ganos–JAV rašytoja. Stanfordo universitete studijavo anglų kalbą, vėliau – kūrybinį rašymą. „Auksinės šaknys“ – debiutinis romanas, išverstas į daugiau kaip 25 kalbas ir susižėręs gausybę literatūros apdovanojimų, pavyzdžiui, „American Book Awards“, „National Book Critics Award“, „PEN / Hemingway Award“ ir daugelį kitų.

„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?



Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.
Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių lietuvių literatūroje. Pirmoji dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, tęsiantis garsios Lietuvos giminės Norvaišų istoriją, „Silva rerum II“ taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal istorinius romanus rengiamos literatūrinės ekskursijos. 2012 m. pasirodė trečioji Kristinos Sabaliauskaitės knyga – bestseleris apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“.

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis,
brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.
Rasa Drazdauskienė

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą.

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

Giliai kiekvienos šeimos širdy glūdi daugybė užmirštų pasiaukojimų.

Kai pagrindinėje Seulo metro stotyje lyg į vandenį prapuola 69–erių Pak Sonjo, jos vyras ir vaikai nieko nelaukdami imasi paieškų. Kankinanti nežinia, kaltinimai ir nesibaigiantys ginčai prieš akis atveria niekad anksčiau nesuvoktą tiesą: nė vienas jų iš tikro nepažino savo mamos.
Keturi savitų balsų herojai, leisdamiesi į gyvai prieš akis iškylančius prisiminimus, tarsi mozaiką sulipdo iki šiol nepažinų moters, kurią vadino mama, paveikslą. „Prašau, pasirūpink mama“ – jautri, meistriškai suskambanti odė besąlygiškai meilei ir trapiems artimųjų ryšiams.

„Nuogas motinystės slėpinių išpažinimas.“
The New York Times Book Review

„Iki skausmo graži knyga apie slaptus troškimus, vidines kovas ir svajones tų, kuriuos manomės pažįstą geriausiai.“
Seattle Times

Shin Kyung-sook (Šin Kjongsuk, g. 1963) – viena ryškiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos autorių. Romanas „Prašau, pasirūpink mama“ išleistas daugiau nei 30 pasaulio šalių, 2011 m. įvertintas premija „Man Asian Literary“.

„Kai ligos suspaus ir kai ligos suspaus. Štai ko jums linkiu. Neieškokit ir nesitikėkit stebuklų. Jų nėra. Nebebūna. Ir pačiam skaudžiausiam skausmui nėra išgijimo. Yra tik vaistai ir tikėjimas vienas kito skausmu, sugebėjimas juo dalytis.“

Džeikobas ir Džiulija Blochai turi problemą… Ir ne vieną. Kol ruošiasi artėjančiam giminės susitikimui, bando išvengti vyriausio sūnaus pašalinimo iš mokyklos ir įkalbinėja Džeikobo senelį Izaaką persikelti į senelių namus, iškyla pavojus pačiai jų santuokai.

„Aš čia“ – pasakojimas apie keturias amerikiečių žydų kartas ir sykiu apie vieną jų šeimą. Šiandieniame Vašingtone gyvenančios Blochų šeimos santykių krizės fone Artimuosius Rytus nusiaubia žemės drebėjimas ir sukelia virtinę politinių konfliktų, nulemiančių invaziją į Izraelį. Pavojuje atsiduria namai ir visa, ką jie įkūnija.

Ar įmanoma suderinti tėvo, sūnaus ir vyro, motinos, dukros ir žmonos, suaugusiojo ir vaiko, tikinčiojo vaidmenis? Kaip išlaikyti autentišką tapatybę, kai esame taip glaudžiai susiję su kitais? Ką šiandien reiškia išpažinti religiją? Tai tik nedaugelis klausimų, analizuojamų šiame plataus užmojo, gilaus sąmojo, gaivališko išradingumo ir įžūlaus nuoširdumo kupiname romane.


„Tiek tragiškas, tiek juokingas, „Aš čia“ yra mūsų visų gyvenimo veidrodis.“
Geraldine Brooks

„Parašęs šį romaną, Foeris pelnytai atsidūrė didžiųjų JAV rašytojų gretose.“
Dan Frazier

„Bene komiškiausias kada nors mano skaitytas kūrinys.“
Giles Coren


Jonathan Safran Foer (Džonatanas Safranas Foeris, g. 1977 m. Vašingtone) laikomas vienu svarbiausių šiuolaikinių JAV rašytojų, vertinamas už savo kūriniuose pateikiamą itin originalią politinių, istorinių, religinių temų interpretaciją, ironišką ir kandų stilių. „Aš čia“ – trečiasis autoriaus romanas. Tik pasirodęs 2016 m., tapo bestseleriu, buvo išrinktas metų knyga tokių leidinių kaip „Times Literary Supplement“, „The New York Times“, „Time Magazine“. Tai antroji autoriaus knyga lietuvių kalba (2006 m. išleista „Viskas nušviesta“).