Šeimos istorijos, sagos

Santo Domingo gatvėje Santjage, Čilėje, stovintis andalūziško stiliaus namas, gožiamas trijų citrinmedžių, glaudė tris Lonsonjė šeimos kartas. Pasak giminės istorijos, dar XIX amžiaus pabaigoje ten šaknis įleido šeimos patriarchas, palikęs Prancūziją su trisdešimčia frankų vienoje ir vynuogės sodinuku kitoje kišenėje. Jo sūnus Lazaras, išgyvenęs Pirmojo pasaulinio karo beprotybę, grįžo gyventi į tą namą ir sode ornitologei žmonai Terezai sukonstravo įstabiausią paukščių voljerą. Šiame name jų dukra Margo, Antrojo pasaulinio karo aviatorė, pradėjo svajoti apie skrydžius ir užaugino savo sūnų – revoliucionierių Ilarijų Da.

„Palikimas“ – poetiška ir aistringai užrašyta saga, talpinanti šimtmetį prancūzų emigrantų Lonsonjė šeimos istorijos, talentingai supintos su esminiais XX a. istorijos įvykiais. Skaudūs likimo kirčiai ir negailestingi Pietų Amerikos ir Europos istorijos gūsiai atskleidžia šeimos tvirtumą ir išmintį, perduodamus iš kartos į kartą.


„...kupinas žaismingų, o kartais ir pražūtingų kerų, kuriuos atpažins mėgstantys G. Garcią Marquezą.“
New York Times Book Review

„Šis lyriškas romanas – nelyg karštinės sapnas. Švelnus ir sykiu nuožmus, meditatyvus ir kartu skausmingas.“
Jennifer Cody Epstein


Miguel Bonnefoy (Migelis Bonefua) 1986 m. gimė Prancūzijoje venesualietės ir čiliečio šeimoje. Romanas „Palikimas“ 2020 m. nominuotas „Goncourt'ų“, "Femina" ir „Le Grand Prix du Roman“ premijoms, išverstas į daugiau kaip dešimt kalbų.

„Žemės drebėjimas – tai šnypštimas, kylantis nuo jūros, įsismelkiantis į naktį. Jis pučiasi, didėja, pereina į tylą skrodžiantį dundesį.“

1799-aisiais per brolių Paolo ir Ignacijaus Florijų gyvenimus nuvilnija seisminė banga: gamtos stichija sugriauna jų gimtąjį miestelį, tad broliai persikelia į Palermą ir atidaro prieskonių krautuvę. Džuzepina, Paolo žmona, priešinasi naujam gyvenimui, nes ilgisi gimtojo krašto, o Ignacijaus, neseniai tapusio tėvu, santuoka nelaiminga, nes buvo suplanuota tėvų.

Bet broliai nepasiduoda ir visa galva neria į pastangas tapti turtingiausi ir įtakingiausi mieste. Netrukus Florijų prieskonių verslas suklesti, jie įkuria nuosavą bendrovę ir ji nenustoja klestėti net ir perimta Ignacijaus sūnaus Vinčenco. Dabar naujoje šeimos vyno darykloje vargšų vynas marsala virsta nektaru, vertu didikų stalo...

Palermą sudrebina šeimos verslo sėkmė. Miestas priima ją ne tik su nuostaba, bet ir pavydu, net panieka – juk jie atvykėliai, prasčiokai... Tačiau iš tiesų Florijai – išskirtinės asmenybės. Ryžtingi, drąsūs vyrai ir niekuo jiems nenusileidžiančios moterys, reikalaujančios pripažinimo ne vien tik kaip rūpestingos motinos ar atsidavusios mylimosios. 

Didis epas, pagrįstas tikra netituluotų XIX a. Sicilijos karalių Florijų istorija, seka Palermo verslo titanų pasiekimais ir nuopuoliais, meile, išdavystėmis ir kerštu, žymėjusiu visą šimtmetį įtakingiausios išlikusios šeimos gyvenimą.

„Nepaprastai gražiai parašyta, neįmanoma atsitraukti; galingieji Sicilijos Florijai atgyja kiekviename puslapyje. Istorinių romanų mylėtojams Stefania Auci – tikra dovana.“

Peter Golden 

Stefania Auci (Stefanija Auči) – Trapanio mieste Sicilijoje gimusi ir Palerme gyvenanti rašytoja, ilgai dirbusi mokytoja ir kūrusi tekstus literatūros tinklaraščiams bei leidiniams. Aprašyti legendinės Sicilijos šeimos Florijų istoriją S. Auci paskatino, jos pačios žodžiais tariant, „gilus, savininkiškas meilės romanas su Palermo miestu“ ir suvokimas, jog „Florijai buvo kur kas daugiau nei legenda <…>. Nors istorijos apie jų verslą daug kam žinomos, žmogiškoji Florijų tiesa – tokia žavinga, įtraukianti ir netradiciška – dar niekada nebuvo papasakota.“ „Sicilijos liūtai“ pasirodė daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių.

PASAULINIS BESTSELERIS

Tai yra vienas iš tų nepamirštamų pasakojimų, kurie neišblėsta metų metus. Šis ypatingas romanas paliečia visas didžiąsias literatūros ir gyvenimo temas: meilę, garbę, kaltę, baimę, atpirkimą.

Isabel Allende

Stulbinantis K. Hoseinio romanas prasideda išraiškinga afgano, tapusio amerikiečiu, istorija. Amiras, pasiturinčio Kabulo prekybininko sūnus, persikelia į Kaliforniją ir sėkmingai pradeda rašytojo karjerą. Tačiau jo sąžinę nuolat persekioja vienas vaikystės epizodas: Amiras išduoda savo geriausią draugą Hasaną, ir šis žiauriai sumušamas vietinių piktadarių. Nūnai Amerikoje gyvenantis Amiras, sužinojęs, kad talibai nužudė Hasaną ir jo žmoną, susirūpina dėl jų vergaujančio sūnaus likimo. Kaina, kurią Amiras turi sumokėti, kad išpirktų berniuką, yra vienas iš keleto įspūdingų siužeto posūkių, dėl kurių šis romanas tampa įsimintinas ir kaip politinis metraštis, ir kaip jausmingas asmeninis pasakojimas.

Khaledas Hosseinis gimė 1965 m. Kabule, Afganistane. Jis – vyriausias iš penkių vaikų šeimoje. K. Hosseinio motina buvo mokytoja: dėstė farsi kalbą ir istoriją Kabulo mergaičių vidurinėje mokykloje. 1976 m. šeima persikėlė į Paryžių, nes būsimojo rašytojo tėvas buvo paskirtas dirbti diplomatinėje tarnyboje Afganistano ambasadoje. 1980 m. šeima grįžo į Afganistaną, tačiau ten jau buvo įvykęs kruvinas komunistų perversmas, o šalis užimta sovietų. K. Hosseinio tėvai pasiprašę gavo politinį prieglobstį Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1980 m. jie apsigyveno San Chosė, Kalifornijoje.

K. Hosseinis  1996 m. baigė  vidaus ligų rezidentūrą ir medicinos praktika vertėsi daugiau nei dešimt metų. Po romano „Bėgantis paskui aitvarą“ sėkmės gydytojo darbą jis metė. Šiuo metu yra JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro geros valios pasiuntinys ir per savo vardo labdaros fondą teikia humanitarinę pagalbą Afganistane.

 „Bėgantis paskui aitvarą“ yra pirmasis K. Hosseinio romanas. Pagal knygą 2007 m. sukurtas to paties pavadinimo filmas.

K. Hosseinis tarsi pasiekia tai, kas retai pavyksta šiuolaikiniam rašytojui. Jis iš šalies vertina Afganistano politinius neramumus, tačiau tas vertinimas įgauna pamokomąjį pobūdį. Drauge jis nuosekliai rutulioja siužetinę veikėjų gyvenimo liniją. Širdį geliantys vargai, jaudinančios pergalės neapleidžia skaitytojo iki paskutinio knygos puslapio. Hosseinis atvirai parodo nuostabų  krašto vaizdą. Turbūt vienintelis šio išskirtinio romano trūkumas yra tas, kad jis per greitai baigiasi.

Gisele Toueg

Išbaigtas literatūros kūrinys, aprašantis anksčiau tik apytikriai pažintos tautos kultūrą. Retai pasitaiko, kad knyga būtų tokia aktuali ir kartu tokios aukštos literatūrinės vertės. Romanas skvarbus... ryškus... jaudinantis.

Entertainment Weekly

Fredrikas Backmanas (g. 1981 m.) į literatūros pasaulį įsiveržė 2012-aisiais romanu „Gyveno kartą Uvė“. Knyga tapo tikra sensacija ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir daugybėje užsienio šalių. Ne ką mažesnės sėkmės sulaukė ir kiti autoriaus kūriniai, išleisti ir lietuviškai: „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“, „Čia buvo Brita Marija“, „Nerimo žmonės“. „Nugalėtojai“ – dešimtasis autoriaus romanas – pelnė trečią vietą „GoodReads“ platformos „Geriausio 2022 m. romano“ kategorijoje. Ši knyga yra „Lokių miesto“ ir „Mes prieš jus“ tęsinys, tačiau gali būti skaitoma ir kaip atskiras kūrinys.

Nuo įvykių, apie kuriuos niekas nenori kalbėti, praėjo dveji metai. Pagrindiniai tų dramų dalyviai – Maja Anderson ir Benjaminas Ovičius – išvažiuoja iš Bjornstado, o likusieji mieste stengiasi gyventi toliau. Tačiau netikėtos laidotuvės tiek Mają, tiek Benjį pargins namo, o Bjornstade bus atverstas naujas istorijos puslapis.

Viena smulkmena veja kitą, vienas įvykis tampa kito priežastimi, Bjornstado ir Hedo miestelių gyventojų širdyse atgyja senos žaizdos ir kaupiasi nuoskaudos. Kas yra tiesa? Šeima? Bendruomenė? Kur riba, skirianti gėrį nuo blogio? Kaip toli galima eiti ir kam pasiryžti, kad apgintum tai, kas svarbu.

Persmelkiančiais dialogais ir iškalbingomis detalėmis perteikdamas menkiausius emocinius niuansus, F. Backmanas įtaigiai pasakoja apie kasdienybę, narsto amžinuosius draugystės, ištikimybės ir tapatybės klausimus, o drauge kviečia iš naujo apsvarstyti – ką reiškia laimėti, pralaimėti ir atleisti. 

„Nuostabiu stiliumi parašytos Fredriko Backmano knygos apdovanoja skaitytoją nepaprastai giliomis įžvalgomis apie išties svarbius dalykus: gėrio ir blogio, baimės ir drąsos, meilės ir neapykantos priešpriešą, draugystės svarbą ir ištikimybės ribas. F. Backmanas jau dabar yra vienas geriausių romanistų pasaulyje; ir vis dar tobulėja.“ 

Washington Times 

„Emociškai įtraukiantis, jausmingas romanas. Konkurenciją, draugystę, politiką ir dviejų miestų priešpriešą F. Backmanas pakelia iki aukščiausio mastelio.“ 

The New York Times 

„F. Backmanas nuošalyje nepalieka nė vienos emocijos, o skaitytoją įtraukia į dėmesį prikaustančias atskirų šeimų dramas, peržengiančias paprastos dviejų ledo ritulio miestų konkurencijos ribas.“ 

Library Journal 

Jolita Herlyn – Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja, viena skaitomiausių grožinės literatūros autorių Lietuvos bibliotekose. Autorė meistriškai tapo psichologinius veikėjų portretus, tikrus įvykius supindama su vaizduote ir kurdama mums atpažįstamą ir artimą jausmų, svajų ir santykių pasaulį.

Įtraukiantis nuotykių ir paslapčių, pranašiškų sapnų, vidinių demonų šėlsmo, o kartu ir itališko būties lengvumo kupinas romanas apie savęs ir laimės paieškas, vyro ir moters ryšį, paklydimus, kaltės jausmą, vaikystės traumas, atleidimą, gyvenimo baimes, vienatvę, taip pat moterų savivertę, tvirtybę, atvirumą pasauliui ir seserystės svarbą.

Žurnalistė Johana su savo vyru, dokumentinių filmų prodiuseriu Robertu, iš Vokietijos ketina persikelti gyventi į prosenelių žemę Italiją. Po ilgų paieškų Johana ne tik randa įspūdingą senovinę vilą tarp tapybiškų Toskanos kalvų, bet netikėtai sutinka ir moterį, kuri atveria jai duris į savęs pažinimo kelionę. Tačiau vila lyg užkerėta neskuba įsileisti naujų šeimininkų, o vidinių pokyčių kelias irgi ne toks tiesus, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Kas yra laimė? Ar išsipildžiusios svajonės ir įgyvendinti tikslai? Ar ji priklauso nuo vietos, kur esi, ir nuo aplinkinių? O gal tai būsena, kuri praplasnodama šmėsteli it spalvingas drugelis?

Meilė gyvenimui – kiekvienos laisvos sielos kelias į laimę.

Autorė mėgsta cituoti Milaną Kunderą: „Rašytojas nugriauna savo gyvenimo namą, kad iš jo plytų pastatytų savo romano namus.“ Išties vienuose romanuose autorės yra daugiau, kituose – mažiau, tačiau beveik visuose ji galėtų atsekti savo pačios gyvenimo patirtį. Jei ne savo, tai giminaičių ir draugų. Tik ta patirtis į tekstą įpinta taip, kad ne kiekvienas susigaudys, iš kur ji ir kieno.

Prieš kelerius metus tragiškoje avarijoje netekusi dukters, Honė po daugelio metų grįžta į savo vaikystės namus Pietų Korėjos kaime J. Jos senyvam tėvui reikia pagalbos.

Tėvas – uždaras, malonus, bet nedrąsus prie savo atitolusios dukros. Laikui bėgant Honė supranta, kad jo likimas daug sudėtingesnis, nei ji kada nors įsivaizdavo. Atrasta dėžutė su laiškų pluoštu ir pokalbiai su artimaisiais padeda jai susidėlioti permainingą ir sudėtingą tėvo gyvenimo istoriją. Honė sužino apie jo išgyvenimus Korėjos kare ir per Balandžio 19-osios revoliuciją, apie jo pasiaukojimą bei didvyriškumą ir iki šiol jį persekiojančius tų laikų fantomus. Taip Honė suartėja su tėvu ir suvokia, kad jo gerumą visą gyvenimą lydėjo giliai slepiamos traumos ir kaltė.

Romanas „Kai nuvykau pas tėvą“ – iš smulkiausių detalių draugėn tarsi mozaika sulipdytas vieno žmogaus, vienos šeimos portretas, švelnumo ir atjautos kupina giesmė artimiausiesiems ir sykiu langas į Pietų Korėjos visuomenę bei XX a. istoriją. Šis pasakojimas kviečia įdėmiau pažvelgti į tuos, kuriuos mylime, pasidomėti jų istorija ir išvysti, kas jie buvo ir yra iš tiesų.

„Knyga, kurią skaitydamas brauki ašaras ir šypsaisi. Joje pasakojama patirtis bemat tampa artima, tokia universali ir vis dėlto korėjietiška, tokia graži ir paveiki.“

Kim Hyesoon

„Tyki meditacija apie sielvartą ir šeimos narių santykius, atsakomybę bei lūkesčius.“

Lauren Bo

Shin Kyung-sook (Šin Kjongsuk, gim. 1963) – viena ryškiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos rašytojų, apdovanota gausybe literatūros premijų, taip pat ir „Man Asian Literary Prize“ (2011) už romaną „Prašau, pasirūpink mama“ („Baltos lankos“, 2019). Romanas „Kai nuvykau pas tėvą“ – trečias autorės kūrinys, išleistas lietuvių kalba.

Nuostabus ir sukrečiantis romanas apie šeimą, kurią skaldo kaltinimai žmogžudyste.

Sūnus nežiūri į akis... Vadinasi, jis kaltas?

Aštuoniolikmetis Džeikobas Hantas yra nepaprastai talentingas matematikas, turi šelmišką humoro jausmą, bet visiškai nesugeba bendrauti. Džeikobui diagnozuotas smegenų vystymosi sutrikimas – Aspergerio sindromas. Vaikinas labai užsisklendęs, nors supranta, kad už jo uždaro pasaulio ribų yra kitas – platesnis, ir nori užmegzti ryšį su jame esančiais žmonėmis. Džeikobas stengiasi būti toks kaip visi, bet nemoka. Jis nesupranta kitų žmonių mimikos, kūno kalbos, balso intonacijų, poreikių ir poelgių priežasčių...

Kai randama negyva Džeikobo socialinių įgūdžių mokytoja, Aspergerio sindromo simptomai – vengimas žiūrėti į akis, keisti judesiai, nederamas elgesys – policijai tampa kaltės įrodymu. O Džeikobo motinai kyla skaudžiausias klausimas pasaulyje: ar jos vaikas gali nužudyti?

Rašytoja šįkart ieško atsakymų į klausimus, ką reiškia būti kitokiam šiuolaikinėje visuomenėje. Kokias problemas ir dilemas turi spręsti šeima, kurios narys turi Aspergerio sindromą? Ir su kokiais teisinės sistemos nesklandumais susiduria žmonės, turintys bendravimo sunkumų?

JODI PICOULT (Džoudi Pikou, g. 1966)

Viena iš populiariausių šiuolaikinių JAV rašytojų. Prinstono universitete įgijo literatūros tekstų rašymo bakalauro, Harvardo universitete – edukologijos magistro laipsnį. 2003 m. jai buvo skirta New England Book Award premija už visą kūrybą.

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas–kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą.

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.


„Rafinuotai originalus.“
Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“
Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“
Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“
Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“
Observer


John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams.

„Tavo Margot“ – debiutinis Meri Valkamos romanas, kaipmat sulaukęs ir skaitytojų, ir kritikos pripažinimo. 2021 m. už šį romaną rašytoja apdovanota prestižine Geriausio metų debiuto premija. Tai didelės meilės istorija, pasakojimas apie svajones, išdavystę ir klampų liūną, kurį vadiname atmintimi.

1983 m. suomių žurnalistas Markus Siltanenas su šeima išvyksta dirbti į Rytų Berlyną, tad vos dvejų metukų sulaukusi Vilja auga šeimoje, kurioje žavimasi VDR idealais. Vis dėlto po kelerių metų šeima dėl neaiškių priežasčių grįžta į Suomiją. 1989-aisiais, Europoje vykstant permainoms, griūva Berlyno siena. Tuo pat metu žlunga ir Markaus santuoka.

Daugiau kaip po dvidešimties metų, tvarkydama mirusio tėvo butą, Vilja randa pluoštą laiškų, rašytų moters vardu Margot. Viljos prisiminimai apie VDR nublankę, todėl ji nusprendžia skristi į Berlyną ir susirasti Margot. 

Ši kelionė Viljai pamažu atveria šeimos paslaptis, patirtus skaudulius ir visai kitokį tėvo gyvenimą. Kas buvo Margot? O svarbiausia: kas buvo tėvas?  Ir koks užauga vaikas, kuriam iš atminties ištrinta tai, kas reikšmingiausia? Kaip gyventi, palaidojus didžiausias svajones?

„Tavo Margot“ – daug žadantis debiutas. Tai dramatišku istoriniu laiku vykusi nuostabi meilės istorija ir įtraukianti paslapčių dėlionė apie veikėjo praeitį“. 

Žurnalas Kulttuuriilmoitus 

Meri Valkama (g. 1980 m.) – suomių žurnalistė ir rašytoja. Ankstyvoje vaikystėje keletą metų su tėvais gyveno VDR, užaugusi studijavo politinius mokslus ir žurnalistiką Berlyno laisvajame universitete, parengė mokslo tiriamąjį darbą, kūrė dokumentinius filmus apie žurnalistus, dirbusius VDR.

4 moterys | 4 kartos | 4 likimai

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui jauna mergina iš visų pamiršto Sniegų kaimo sutinka paslaptingą keleivį skirtingų spalvų akimis. Taip prasideda istorija apie vienos šeimos keturių kartų moterų gyvenimą, nukelianti į dvidešimto amžiaus pradžios Lietuvą, tarpukarį, pokario laikus, sovietmetį ir pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Praėjusio šimtmečio istoriniame ir politiniame fone nusidriekęs pasakojimas atskleidžia, kas sieja skirtingus moterų likimus, ką jos nutyli ir slepia net nuo artimiausių, kodėl jų meilė pažymėta kalte, o tyla galiausiai tampa nusikaltimu.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, devynių knygų vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Jos romanas „Anglų kalbos žodynas“ įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija, išrinktas 2022 m. Metų knyga prozos suaugusiesiems kategorijoje ir geriausia lietuvių autorių grožine knyga portalo 15min.lt Metų knygos rinkimuose, pateko į LLTI sudaromą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Romanas „Tylos istorija“ pirmą kartą išleistas 2017 m.

„Naktį gulėdama lovoje greta vyro, už kurio ištekėjau, savo minčių balsu nereiškiu. Tyloje išvešėjo liūdesys, savotiškas pripažinimas. Mudu su Luku stovime kryžkelėje. Ir visai netrukus vienam iš mūsų teks žengti pirmyn.“

Vieną dieną Rouzės Napolitano santuoka baigiasi.

Jos vyras nori vaiko, bet motinystės Rouzė niekada neplanavo.

Vieną dieną Rouzė Napolitano išsaugo santuoką.

Rouzė myli savo vyrą. Ji ryžtasi tapti mama.

Viena diena. Vienas pasirinkimas. Devyni gyvenimo keliai. Kiekvienu atveju Rouzė turi priimti nelengvą sprendimą, nulemiantį devynias skirtingas jos gyvenimo versijas. Rouzės džiaugsmai ir klaidos sukelia drugelio efektą: net menkiausias pokytis vis kitaip pasuka jos gyvenimą ir skirtingai atsako į lemtingąjį klausimą „o kas, jei?“ Tai jautri istorija apie moters sprendimus, santykius, jų trapumą ir lūkesčius sau bei kitiems.

„Ambicinga, prikaustanti dėmesį ir provokuojanti... Romanas narsto meilės ir motinystės temas, kartodamas žingsnius to sudėtingo šokio, kurį vadiname moters patirtimi.“

Claire Lombardo, romano „Mūsų smagiausios dienos“ autorė

„Kartais reikiama knyga randa tave tinkamu laiku... Romane genialiai parodoma, ką reiškia būti moterimi: mes esame ne tik savo gyvenimo džiaugsmų ir skausmų visuma, bet ir visų kelių, kurių nusprendėme nepasirinkti, atspindys.“

Lauren Mechling

Donna Freitas (Dona Freitas, gim. 1972) – amerikiečių rašytoja, negrožinės literatūros ir įvairių knygų vaikams bei paaugliams autorė, taip pat akademikė, tyrinėjanti seksualinės prievartos JAV universitetuose problemą. D. Freitas straipsnius šia tema publikavo „New York Times“, „Washington Post“, „Wall Street Journal“. „Devyni Rouzės Napolitano gyvenimai“ – pirmasis autorės romanas suaugusiesiems.

Semas ir Seidė – vaikystės draugai, kadaise susipykę ir atsitiktinai vėl susitikę metro perone. Abu pakvaišę dėl kompiuterinių žaidimų, abu nepaprastai protingi ir slapčia vienas kitą įsimylėję. 

Vieną dieną jiedu nusprendžia atrasti geriausio vaizdo žaidimo formulę ir sukurti savo kompiuterinį žaidimą. Semas ir Seidė visa galva pasineria į darbus ir dar studijuodami universitete sukuria neįtikėtino populiarumo sulaukusį žaidimą „Ičigo“. 

Per vieną naktį tapę įžymybėmis draugai užkariauja vaizdo žaidimų pasaulį, pajunta šlovės ir pinigų skonį. Tačiau sėkmė ir pripažinimas turi savo kainą – tai neapsaugo jų nuo širdies skausmo, išdavysčių ir netekčių. 

„Rytoj... ir vėl rytoj... ir vėl rytoj“ yra nepakartojamas trisdešimties metų tarpsnį apimantis romanas, kuriame nagrinėjamos universalios temos: tapatybė, negalia, nesėkmė ir atpirkimas, o svarbiausia – mūsų poreikis bendrauti, būti mylimiems ir mylėti. 

 TAIP, TAI MEILĖS ISTORIJA, BET NE TOKIA, KOKIĄ SKAITĖTE ANKSČIAU.

 „Absoliučiai genialu. Šiame plačiame, nuostabiai parašytame romane Gabrielle’ė Zevin aprašo žmogaus meilės ir kūrybiškumo grožį, tvirtumą ir trapumą. „Rytoj... ir vėl rytoj... ir vėl rytoj“ yra viena geriausių mano kada nors skaitytų knygų.“ 

Johnas Greenas, knygos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ autorius

„Rytoj... ir vėl rytoj... ir vėl rytoj“ – tobulai sudėliota saga apie žmonių ryšį ir kūrybinį procesą, apie meilę ir visus jos sudėtingus lygmenis. Šis romanas – tikras literatūros perlas, intymus ir visaapimantis, modernus ir nesenstantis.“ 

Erin Morgenstern, knygos „Naktinis cirkas“ autorė

„Gabrielle’ė Zevin parašė išskirtinį meilės laišką gyvenimui su visais jo rožių sodais ir minų laukais. Spinduliuodama išmintį ir pažeidžiamumą ji tyrinėja pačią žmogiškojo ryšio prigimtį. Šis romanas ir jo nepamirštami personažai nežino ribų. Skaitant knygą norisi juoktis, liūdėti, mokytis ir augti.“

Tayari Jones, knygos „An American Marriage“ autorė

Populiarioji Norvegijos rašytoja Herbjørg Wassmo (g. 1942) kūrybinį kelią pradėjo nuo poezijos, tačiau sėkmė ją aplankė po pirmojo trilogijos romano „Tora. Namas su akla stiklo veranda“ ir ypač parašius garsiąją „Dinos knygą“. 1986 m. rašytoja apdovanota Šiaurės Tarybos literatūros premija. Jos kūriniai išversti į daugelį kalbų. Savo kūryboje autorė be gailesčio, bet sykiu jautriai gretina pasaulio grožį ir bjaurastį.

„Šimto metų istorija“ apima keturias moterų kartas – skirtingi likimai ir charakteriai, norai ir pasirinkimai, suteikiantys stiprybės ar atimantys jėgas. Vyrai – tie, už kurių jos ištekėjo, ir tie, kuriuos jos mylėjo.

Istorija prasideda nuo Saros Susanės, nuo gausios jos ir ją dievinančio Johaneso šeimos. Jų jaunėlė Elida taip pat randa meilę, tačiau, kaip ir motina, ji supranta, kad laimė nevienalypė. Trečiosios kartos atstovė – Elidos mažiausioji Jordisė. Meilė ją aplanko karo metais – iš lėto ir per atstumą. Ši knyga ir apie mažą mergaitę, besislepiančią tvarte nuo jo. Rašančią geltonu pieštuku geltoname sąsiuvinyje dienoraštį tam, kad išgyventų. Ši mergaitė gimė 1942 metais. Lygiai prieš šimtą metų pasaulį išvydo jos prosenelė, ištvermingoji Sara Susanė, įsikūnijęs angelas Lofoteno katedros paveiksle.

„Šimto metų istorija“ – knyga apie stiprias moteris, apie laisvės troškimą ir kitokio gyvenimo ilgesį.

Po neįtikėtinai sėkmingos knygų sagos „Nuostabioji draugė“ Elena Ferrante talentingai mezga kito pasakojimo giją, gilindamasi į prieštaringus jausmus, saistančius motinas ir vaikus.

Leda – senokai išsiskyrusi dėstytoja, kadaise atsidėjusi vien dukroms, o dabar – darbui. Suaugusioms dukterims išsikrausčius pas tėvą į Kanadą, moteris baiminasi skausmo ir melancholijos sklidinų dienų, bet, savo pačios nuostabai, pasijunta esanti laisva, tarytum nusimetusi gyvenimo naštą.

Vasarą ji nusprendžia vykti viena atostogauti į pietų Italijos pajūrio miestelį. Po pirmųjų ramybės ir susitelkimo dienų moters poilsį sudrumsčia erzinanti neapoliečių šeimyna. Iš pažiūros nereikšminga pažintis įsuka seniai nuslopintų jausmų ir nuoskaudų verpetą.

Šiuo atviru ir jaudinančiu romanu Elena Ferrante pasakoja apie naują moters būtį – rodos, niekuo neišskirtinę, tačiau paliečiančią iki pat gyvasties.

„Įspūdingas literatūros kūrinys.“

Marina Terragni ir Luisa Muraro, Io donna (Corriere della Sera)

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas–kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą.

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.


„Rafinuotai originalus.“
Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“
Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“
Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“
Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“
Observer


John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams.

Bestselerio „Sodininkas iš Prancūzijos“ autorė

Užburianti istorija apie paslaptis ir naują pradžią.

Šiaurės Italija, 1934 m.

Evelina su seserimi Benedeta užaugo šešiolikto amžiaus viloje, nors gerokai nugyventoje, bet vis dar alsuojančioje didybe. Sulaukusi pilnametystės Benedeta išteka už pasiturinčio bankininko, jai į vyrus parinkto tėvų. Evelinos tokia ateitis visai nevilioja, tad ji duoda sau žodį niekada netekėti iš pareigos. 

Vieną dieną  miestelio audinių parduotuvėje ji susipažįsta su žydo prekybininko sūnumi Ezra. Jaunuoliai karštai pamilsta vienas kitą, bet neskuba kitiems atskleisti šios paslapties. Jie džiaugiasi kiekviena nuvogta akimirka, ir Evelina trokšta, kad šios nerūpestingos, palaimingos dienos tęstųsi amžinai. 

Tačiau Europoje vis labiau įsisiautėja karas, masiškai suiminėjami žydai. Deja, tamsūs debesys atplūsta ir į Italiją. Evelinos ir Ezros šeimas užgriūva negandos, pakeisiančios jų likimą. Netikėtai išgirdusi, kad Ezra žuvo, Evelina išvyksta į Niujorką. Prisiglaudusi pas ten seniai emigravusią tetą, mėgina vėl kabintis į gyvenimą. Bet ją atsiveja praeitis...

„Tai nuostabus pasakojimas apie prarastą ir vėl atrastą meilę, aprėpiantis ne vieną dešimtmetį ir du žemynus. Romanas persmelktas šiaurės Italijos spalvų, šilumos, šeimos skausmo ir gebėjimo nepalūžti, o drąsa ir ryžtas paskatina pradėti naują gyvenimą anapus vandenyno. Talentingoji Santa Montefiore meistriškai supina ilgesį, likimą ir viltį.“

Kristin Harmel

Santa Montefiore, rašytojos karjerą pradėjusi 2001-aisiais, kasmet išleidžia po naują knygą. Jos romanai išversti į 25 pasaulio kalbas, jų parduota daugiau nei 6 mln. egzempliorių. Lietuviškai išleista keliolika rašytojos romanų: „Sodininkas iš Prancūzijos“, „Dvasių medis“,  „Čia ir dabar“,  „Slaptos valandos“, „Tolimi krantai“ ir kt.

Iš tiesų ne taip jau ir svarbu, kad žmonija žlugs. Žvelgiant per kosmoso ar evoliucijos prizmę, anokia čia problema, planeta egzistuos toliau, gyvybė tikrai neišnyks dar milijonus metų, čia tik mes neturime ateities.

40-metis rinkodaros konsultantas Didrikas su šeima atostogauja namelyje prie ežero, bet prasidėjus miškų gaisrams yra priverstas viską mesti ir bėgti.  Jis siekia įrodyti žmonai ir vaikams, kad yra tikras didvyris, bet apgailėtinos vyro pastangos stumia šeimą į vis didesnį pavojų. 

Ilgą laiką klimato kaitą atkakliai neigusi socialinių tinklų influencerė Melisa yra priversta stoti į akistatą su realybe – katastrofiškais gamtos kataklizmais, žmonių susvetimėjimu, susipriešinimu ir kova dėl išlikimo. Šioje terpėje puikiai jaučiasi Andrė, nevykėlis 19-metis sporto žvaigždės sūnus, bandantis pasinaudoti sąmyšiu ir atkeršyti jį apleidusiam tėvui. 

Ir tik Didriko 14-metė dukra Vilja netikėtai imasi iniciatyvos, kad padarytų tai, ko nesugeba suaugusieji, ir išgelbėtų su mirtinu pavojumi susidūrusius žmones.

Rašytojas Jensas Liljestrandas (g. 1974) debiutiniame romane „Net jei viskas baigsis“ keturių tarpusavyje susijusių veikėjų akimis žvelgia į baugų pasaulį, kuriame klimato kaita yra ne miglota perspektyva, o reali žmonių kasdienybė. Sodriais juodojo humoro potėpiais pagardintas, kvapą gniaužiančia energija pulsuojantis ir kiek groteskiškas pasakojimas atskleidžia su mirtinai pavojingais gamtos kataklizmais susidūrusios žmonių visuomenės trapumą, pasimetimą ir susvetimėjimą.

„Protinga ir įtraukianti knyga. Jensui Liljestrandui pavyko sukurti ne tik aktualų, bet ir šmaikštų romaną.“

 Fredrikas Backmanas, „Gyveno kartą Uvė“ autorius

Santo Domingo gatvėje Santjage, Čilėje, stovintis andalūziško stiliaus namas, gožiamas trijų citrinmedžių, glaudė tris Lonsonjė šeimos kartas. Pasak giminės istorijos, dar XIX amžiaus pabaigoje ten šaknis įleido šeimos patriarchas, palikęs Prancūziją su trisdešimčia frankų vienoje ir vynuogės sodinuku kitoje kišenėje. Jo sūnus Lazaras, išgyvenęs Pirmojo pasaulinio karo beprotybę, grįžo gyventi į tą namą ir sode ornitologei žmonai Terezai sukonstravo įstabiausią paukščių voljerą. Šiame name jų dukra Margo, Antrojo pasaulinio karo aviatorė, pradėjo svajoti apie skrydžius ir užaugino savo sūnų – revoliucionierių Ilarijų Da. 

„Palikimas“ – poetiška ir aistringai užrašyta saga, talpinanti šimtmetį prancūzų emigrantų Lonsonjė šeimos istorijos, talentingai supintos su esminiais XX a. istorijos įvykiais. Skaudūs likimo kirčiai ir negailestingi Pietų Amerikos ir Europos istorijos gūsiai atskleidžia šeimos tvirtumą ir išmintį, perduodamus iš kartos į kartą. 

„...kupinas žaismingų, o kartais ir pražūtingų kerų, kuriuos atpažins mėgstantys G. Garcíą Márquezą.“

New York Times Book Review

„Šis lyriškas romanas – nelyg karštinės sapnas. Švelnus ir sykiu nuožmus, meditatyvus ir kartu skausmingas.“

Jennifer Cody Epstein

Miguel Bonnefoy (Migelis Bonefua) 1986 m. gimė Prancūzijoje venesualietės ir čiliečio šeimoje. Romanas „Palikimas“ 2020 m. nominuotas „Goncourt’ų“, „Femina“ ir „Le Grand Prix du Roman“ premijoms, išverstas į daugiau kaip dešimt kalbų.

Kvapą gniaužianti istorija apie dviejų kultūrų susidūrimą mirties akivaizdoje.

Žinia apie amišų fermoje rastą negyvą kūdikį sukrečia Lankasterio apygardos gyventojus. Tačiau policijos tyrimo rezultatai pribloškia dar labiau: rasti įkalčiai verčia įtarti, kad vaikui gyvybę atėmė aštuoniolikmetė Keitė Fišer, netekėjusi amišų bendruomenei priklausanti mergina – kaip manoma, nužudyto naujagimio motina.

Ginti Keitę imasi advokatė Elė Hatavei. 

Susitikus dviem moterims, susitinka dvi skirtingos kultūros. Idealais nusivylusi didmiesčio advokatė pirmą kartą iš arti pamato uždarą amišų bendruomenę, kur žmonės gyvena atsiskyrę nuo išorinio pasaulio, nesinaudodami jokiomis šiuolaikinėmis technologijomis ir laikydamiesi griežtų religijos bei moralės normų. 

Elei teks ieškoti būdų pritapti ir perprasti jų gyvenimo taisykles, nes tik taip jiedvi su Keite galės suprasti viena kitą. Narpliodama painias žmogžudystės aplinkybes, Elė bus priversta atvirai pažvelgti ir į savo baimes bei troškimus, savo praeitį ir suvokti, kad teisingumo kriterijai kartais gali būti visai kiti nei tie, kuriais ji buvo įpratusi vadovautis.

JODI PICOULT (Džoudi Pikou, g. 1966) – viena iš populiariausių šiuolaikinių JAV rašytojų. Prinstono universitete įgijo literatūros tekstų rašymo bakalauro, Harvardo universitete – edukologijos magistro laipsnį. 2003 m. jai buvo skirta New England Book Award premija už visą kūrybą

„J. Picoult taikliai atskleidžia skausmą, kurį patiria šeimos nariai, susidūrę su sukrečiančiais išgyvenimais.“ 

Daily Express

„Skaitytojai išgyvens ir psichologinę dramą, ir netikėtumų kupiną procesą teismo salėje. Dviejų skirtingų kultūrų susidūrimas teikia pasakojimui įtampos ir daugybę įžvalgų apie gyvenimą, tikėjimą, pareigą, teisingumą.“

School Library Journal

„Pagavus ir intriguojantis pasakojimas, kuriame dera žmogžudystės paslaptingumas ir teismo proceso dramatizmas... Rimta, keliais sluoksniais plėtojama istorija, intriguojantis įvykių fonas... Amišų bendruomenę ir jų gyvenimo būdą Jodi Picoult vaizduoja tikroviškai ir su didele šiluma.“

The Witness 

„Jodi Picoult neįtikėtinai taikliai atskleidžia skausmą, kurį patiria šeimos nariai, susidūrę su gilius jausmus sukeliančiais, sudėtingais išgyvenimais.“

Daily Express

New York Times bestseleris

„Žavi istorija apie antras progas ir tai, kaip mūsų įsivaizduojama ateitis niekada nebūna tokia, kokios tikimės.“

Jodi Picoult

Šešios vasaros įsimylėti. Akimirka draugystei sugriauti. Savaitgalis viskam atkurti.

Prieš dešimt metų Persefonė Freizer padarė lemtingą klaidą. Ji puikiai supranta – atgal į praeitį kelio nėra. Dabar vasaras ji leidžia ne prie spindinčių vaikystės ežero vandenų, o stilinguose didmiesčio apartamentuose, pramogaudama su draugais ir stengdamasi niekam per daug neatverti savo širdies. 

Tačiau vieną dieną Persė sulaukia skambučio, tarsi viesulas grąžinančio ją į Bario įlanką. Ten vis dar gyvena Semas Florekas – vyras, su kuriuo kadaise ketino būti amžinai kartu.

Šešios vasaros su tingiomis popietėmis vandenyje ir karštomis  naktimis jo šeimos restorane ar jaukiai susirangius ant sofos su knyga. Šešias vasaras Persė ir Semas buvo neišskiriami. Tačiau ji sugriovė jų santykių idilę.

Persė grįžta prie ežero į Semo mamos laidotuves, ir jųdviejų ryšys atrodo toks pat tvirtas, kaip ir anuomet. Tačiau kol Persė neišdrįs akis į akį susiremti su savo praeities šešėliais, tol jiedu nesužinos, kaip pakryps jų likimai.

„Vasara po vasaros“ yra nostalgijos kupinas nuostabus pasakojimas apie meilę, žmones ir pasirinkimus, kurie pakeičia mus amžiams.

„Carley Fortune knygoje „Vasara po vasaros“ tobulai aprašo nostalgišką jaunystės vasaros meilę ir pasirinkimus, pakeičiančius mus amžiams. Tai žavus, širdį suvirpinantis romanas, kurį prarysite su pasimėgavimu ir kuris neabejotinai patiks Emily Henry gerbėjams. Būtinai turite pasiimti šią puikią knygą vykdami į paplūdimį. Gryniausias skaitymo džiaugsmas! “ 

Ashley Audrain, bestselerio „Nuojauta“ autorė

„Vasara po vasaros“ pateisino net pačias didžiausias mano viltis. C. Fortune šmaikšti, ji rašo fantastiškai, o veikėjus sugeba apdovanoti retai aptinkamu realistiškumu, kurio mes, skaitytojai, nuolatos ieškome. Spindintis debiutas.“

Emily Henry, New York Times bestselerio „Vasaros romanas“ autorė

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas-kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą. 

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.

„Rafinuotai originalus.“

Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“

Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“

Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“

Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“

Observer

John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams. 

Architektei Keilai Karter gyvenime, atrodė, nieko netrūksta: augina ketverių metukų dukrelę, kartu su mylimu vyru susiprojektavo svajonių namus Raund Hile ir ketino netrukus tenai įsikelti. Tačiau dėl nelaimingo atsitikimo Keilos vyras žūsta, gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, ir moteris ima dvejoti, ar jai nebus graudu gyventi tame svajonių name. 

Vieną dieną Keilą darbe aplanko keista moteris. Atrodo, kad ji žino apie Keilą kone viską, be to, bando atkalbėti nuo kraustymosi į Šedou Ridžo gyvenvietę. Neva tenai plytintis ežeras saugo baisias paslaptis, o miškai pilni vaiduoklių. 

Keila perspėjimų neklauso, įsikrausto į namą. Čia vienintelė jos kaimynė – senyva moteris Elė Hokli. Būdama studentė ji, numojusi ranka į tėvų viltis, savanoriavo juodaodžių paramos programoje. Elės gyvenimas irgi kupinas paslapčių ir kažkaip susijęs su vietove, kur stovi Keilos namas. 

Dvi istorijos, kurias skiria 45 metai, susipina į vieną. Dianos Chamberlain romanas – tai netikėti istorijos posūkiai ir paslaptys, kurios daugybę metų buvo palaidotos.   

„Neabejotinai patiks įtempto siužeto mėgėjams ir socialinių temų gerbėjams.“ 

Booklist

„Diane Chamberlain pristato dar vieną prikaustantį dramatišką kūrinį, kuris neabejotinai taps bestseleriu.“ 

Woman's World

„Varnų Ežeras“ kupinas pasitikėjimo, tobulas romanas, kurį vos atsivertęs supranti – į šį nepaprasto talento autorės literatūrinį pasaulį išties verta pasinerti. Neretai tamsus, bet viltingas, įtraukiantis ir nepamirštamas „Varnų Ežeras“ demonstruoja jėgą, kuri iškelia M. Lawson į pirmąsias rašytojų gretas.

Šiaurės Kanadoje, mažame miestelyje gyvena Morisonai, auginantys keturis vaikus: Luką, Metą, Keitę ir Bo. Jie presbiterijonai, tad šeimoje emocijos užgniaužiamos ir nerodomos. Vieną dieną tėvai išvyksta į miestą ir grįždami abu žūva avarijoje. Vaikai tampa našlaičiais, o jų tarpusavio ryšiai pamažu ima trūkinėti.

Vaikystėje daug laiko praleisdavusi prie tvenkinių, kartu su vyresniu broliu Metu tyrinėdama įvairiausius gyvius, užaugusi Keitė tampa zoologe. Ji gali mikroskopu nustatyti organizmų tapatybę, bet, regis, yra visiškai sutrikusi savo pačios emociniame gyvenime ir su šeima beveik nebendrauja. 

Šioje dramoje apie meilę ir nesusipratimus, apie povandenines pykčio ir apmaudo sroves M. Lawson su širdį veriančiu humoru augina įtampą, tobulai suvaldydama pasakojimą ir apversdama skaitytojo lūkesčius aukštyn kojomis.

„Nuostabus, nepaprastai jaudinantis romanas... Perskaičiau jį vienu prisėdimu, o tada perskaičiau dar kartą, tiesiog savo malonumui.“

Joanne Harris, „Šokolado“ autorė

Mary Lawson – Kanados rašytoja, New York Times bestselerių autorė, pripažinta „žmogaus sielos gelmių“ tyrinėtoja. Jos romanai yra laimėję McKitterick premiją, patekę į Man Booker ilgąjį sąrašą. Knygos yra išleistos 28 šalyse ir išverstos į 24 kalbas. Lietuvių kalba išleista jos knyga „Prieš pirmą sniegą“

Šviesus ir nuoširdus romanas, tapęs bestseleriu visoje Europoje, pasakoja daugiau nei šimtmetį trunkančią trijų neprastų moterų – dukros, motinos ir močiutės –  nepamirštamą istoriją apie meilę ir praradimus.

Ana gyvena šiais laikais. Ji – akademikė, rašytoja, ištekėjusi už žurnalisto ir tarsi turi visas galimybes save realizuoti, tačiau jos gyvenimas nesiklosto sklandžiai, ir moteris bando suprasti – kodėl. Budėdama prie savo sergančios motinos Johanos patalo Ana permąsto savo sudėtingus santykius su mama ir močiute. 

Ieškodama atsakymų, Ana ima vartyti senus laiškus, dienoraščius bei nuotraukas. Iš jų pamažu ima ryškėti Hanos ir Johanos gyvenimas. Anai iškyla klausimai, nedavę ramybės visą gyvenimą: ką jautė jos močiutė Hana, daugiau nei prieš šimtą metų ištekėjusi ir auginusi nesantuokinį vaiką? Kaip jos motina Johana, buvusi ugninga maištautoja, tapo namų šeimininke? Ir kodėl ryšiai, jungę Aną su motina ir močiute, nutrūko? 

Žvelgiant į šių moterų gyvenimą, Anai teks naujai įvertinti motinos ir dukters, vyro ir moters santykius ir iš visiškai kitos perspektyvos išvysti savo pačios gyvenimą. 

Marianne Fredriksson (1927–2007) švedų rašytoja, išgarsėjusi visoje Europoje. Jos knygos išverstos į 47 kalbas, jų parduota daugiau nei 17 milijonų egzempliorių. Iš viso autorė parašė 15 romanų.

„Moteris – tai ąsotis: kas jį sudaužo, tas ir pasiima, šitaip sako mano motina.“

Septintasis dešimtmetis. Pasaulis sparčiai keičiasi, bet nuošaliame Sicilijos miestelyje gyvenimas teka sava, per amžius nusistovėjusia vaga. Vyras yra šeimos galva, o moteris – namų šeimininkė. Vyrai gali dirbti visus darbus, nevaržomai linksmintis, laisvai bendrauti ir siekti nusižiūrėtos merginos dėmesio ir rankos. Įstatymas jų pusėje: jei mergina nenori tekėti, ją galima pagrobti ir prievarta paimti į žmonas. Merginos negali vienos išeiti iš namų, joms užginta ne tik bendrauti su jaunais vyrais, bet ir pažvelgti į juos. Sutuoktinius joms parenka tėvai. Arba jas pasirenka patys vyrai.

Penkiolikmetė Oliva Denaro puikiai žino Sicilijos moterų gyvenimo taisykles, tačiau, priešingai nei jos bendraamžės, visiškai netrokšta tapti moterimi. Jai patinka žaisti su savo geriausiu draugu Saru, svaidyti akmenis iš laidynės, bėgioti gatvėmis, laukuose rinkti sraiges. Ji mokosi ir skaito rimtas knygas, bet paslapčia varto spalvotus žurnaliukus ir piešia sąsiuvinyje kino dievaičių veidus. Olivai patinka mergaitiška laisvė, tačiau ji negali tęstis amžinai.

Vieną dieną miestelio konditerijos krautuvės savininko sūnus pasiūlo Olivai apelsino skiltelę. Nors mergina dovanos nepriima, tačiau savimi pasitikintis, arogantiškas vyrukas nusprendžia, kad ji turi tapti jo žmona. Nepasiekęs savo tikslo gražiuoju, jis pagrobia merginą, tad jaunutė, vos brandą pasiekusi Oliva patiria brutalią, įstatymais įtvirtintą vyro teisę.  Tačiau Oliva laužo tradicijas ir atmeta moters prievolę būti sudužusiu ąsočiu, o jos ryžtas siekti teisingumo įkvepia kitas kovoti dėl moterų teisių Italijoje.

Tarptautinio bestselerio „Vaikų traukinys“ autorės Violos Ardone naujausia knyga nukelia skaitytoją į XX a. septintojo dešimtmečio Siciliją ir atskleidžia ydingas to meto visuomenės nuostatas. Subtiliai ir jautriai pindama skausmingos istorijos gijas autorė parodo, kad net ir vieno žmogaus pastangos gali atnešti lemtingų permainų visai šaliai.