Šeimos istorijos, sagos

Oftalmologas, Florencijos intelektualų sūnus Markas Karera – it kolibris, kuris, tankiai plakdamas sparnais, geba kyboti ore, skristi ne tik pirmyn, bet ir atgal, tarytum nusikelti į praeitį ir į ateitį. Marko Kareros gyvenime gausu ir lemtingų sutapimų, ir siaubingų netekčių, ir absoliučių meilių. Jis veda ne tą moterį, Mariną, kuri jam neištikima. Iš visos širdies myli kitą moterį, Luizą, bet ji jam nepasiekiama. Dar jaunystėje netenka sesers, o brolis daugybę metų atsisako bendrauti. Itin sudėtingi jo tėvų santykiai nulemia skausmingus visos šeimos likimus. Bet Markas Karera turi ypatingą gebėjimą – kol pasaulis aplink jį nuolat kinta, jis išlieka ramus ir su tykia narsa iriasi pirmyn, nes išgyventi nereiškia gyventi mažiau.

Kone tobulai sukonstruotoje romano „Tu ir esi kolibris“ architektūroje iš įvairiausių kasdienybės detalių sukuriamas ištisas žmogaus pasaulis, lakiame laike ir svaigiame Italijos kolorite ištįstantis nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki dabarties ir artimos ateities. Viename iš to pasaulio taškų sušvytės Marko Kareros gebėjimo atsilaikyti prieš visas negandas vaisius – mergaitė japonišku vardu Miraidžin, reiškiančiu Ateities Žmogus. Šis pasakojimas – išmintinga meditacija apie šeimą, žmogaus širdį, gedinčiojo skausmą ir kiekvieno troškimą gyventi geriausią įmanomą gyvenimą iš geriausiųjų.

„Giliamintė knyga, kuri, perskaičius paskutinį puslapį, mane pravirkdė tarsi mažą mergaičiukę.“
Leïla Slimani

„Meistriška: spintelė keistenybių ir malonių staigmenų, kupina smulkučių stebuklų.“
Ian McEwan

„Visa, kas romaną padaro vertingą ir įtaigų, slypi čia: nuoširdumas, sąmojis, išmintis, meilė, mirtis, didis rimtumas, stačiokiški juokai, filosofija, subtilūs asmeniniai santykiai ir sudėtingi žmonių vidiniai gyvenimai.“
Edward Docx

„Stebinantis pasiekimas, tikra dovana pasauliui.“
Michael Cunningham

„Aistringai parašyta, pagavi ir išradinga šeimos saga.“
Jhumpa Lahiri

Sandro Veronesi (Sandras Veronesis, gim. 1959 Florencijoje) – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių Italijos rašytojų. Jis dukart apdovanotas svarbiausia Italijos literatūros premija „Strega“: 2006 m. už romaną „Ramus chaosas“ ir 2020 m. už naujausią savo kūrinį „Tu ir esi kolibris“.

XX amžiaus vidurio Indija. Pamynusi tradicijas ir užtraukdama nepakeliamą gėdą visai šeimai, septyniolikmetė Lakšmė pasprunka nuo smurtaujančio vyro į Rožinį galimybių miestą – Džaipurą. Ilgus metus ji chna dažais tapo moterų pėdas ir plaštakas ir savo neapsakomo grožio raštais, stebuklingais žolelių mišiniais bei gudriais patarimais užsitarnauja turtingų klienčių pagarbą – tampa jų patikėtine. Tik saugodama kitų paslaptis Lakšmė turi būti labai atsargi neatskleisti savųjų. 

Vieną vakarą, kai taip geistas orus ir nepriklausomas gyvenimas jau atrodo ranka pačiumpamas, Lakšmę pasiekia žinia apie po daugelio metų ją susekusį vyrą. Ji neabejoja, kad Haris nori tik pinigų, tačiau labai nustemba šalia jo išvydusi susivėlusią, murziną gilių akių mergaitę – seserį, apie kurią nė nebuvo girdėjusi. Lakšmė suvokia nuo šiol turinti būti dar atsargesnė ir rasti būdą suderinti naujai atrastą šeimą su troškimu mėgautis laisve mieste, kur paskalos sklinda greičiau nei aštrus santalmedžio aromatas. O jaunėlė Rada, regis, nežada lengvo kelio vyresnei seseriai.  

„Užburiantys Indijos vaizdai ir sodrūs žolelių kvapai pinasi su visad šalia esančiu skurdu, įkalinančia kastų sistema ir prietarais.“
Booktrib
 

Alka Joshi (Alka Džoši) gimė Džodpure, Indijoje, devynerių kartu su šeima emigravo į JAV. Pirmąjį savo romaną – „Likimų tapytoja iš Džaipuro“ – parašė būdama 62-ejų. Knyga sulaukė daug dėmesio: tapo „New York Times“, „USA Today“, „Publishers Weekly“, „L. A. Times“ ir kitų bestseleriu, skaitytojų klubas „Reeseʼs Book Club x Hello Sunshine“ romaną išrinko savo gegužės mėnesio knyga, o „Miramax TV“ paskelbė pagal knygą kursianti serialą.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, sėkmingai investavęs slaptas santaupas, Sirilas Konrojus netikėtai praturtėja ir savo kukliai gyvenančiai šeimai nuperka Olandų namą – prabangų, ekscentrišką ir įspūdingą pastatą Filadelfijos priemiestyje su visais ten gyvenusios olandų šeimos daiktais. Manydamas, kad elgiasi teisingai, Sirilas nemato, kaip ši staigmena ima gniuždyti kraštutinai asketiškos prigimties katalikę žmoną. Ir ši tėvų vertybių takoskyra lemtingai paveikia sūnaus Danio ir dukters Meivės likimus. 

Motinai galiausiai palikus šeimą, o tėvui staiga mirus, brolis ir sesuo sugrąžinami prie neturto ir likę vieni gali pasikliauti tik vienas kitu. Jau suaugę, jie vis grįžta į vaikystės gatvę, prie atšiaurių buvusių namų, ir, negalėdami susitaikyti su praeities negandomis, nirčiai narplioja savąją Olandų namo – lyg tuščio, tėvų santarvės stokojančio kiauto – istoriją. Tačiau, atsiradus prošvaistei atlyginti vaikystės praradimus, atsidavusio brolio ir tarsi motina mylinčios sesers lūkesčiai ima skirtis, Olandų namas lyg bloga lemiantis simbolis ir vėl jiedviem ant pečių ima mesti šešėlį.

„Intymus romanas apie šeimą, pasiaukojimą ir apsėdimą.“

Sunday Times

„Skaitant Ann Patchett prozą galima tikėtis stebuklų.“

New York Times Book Review

„A. Patchett mus nuveda iki tiesos, kuri atrodo tikra kaip gyvenimas.“

Guardian

Ann Patchett (Anė Pačet, gim. 1963) – amerikiečių rašytoja, apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „PEN/Faulkner Award for Fiction“ ir „Orange Prize for Fiction“ (dabar – „Women’s Prize for Fiction“). Jos kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, lietuviškai išleisti romanai „Bel Canto“, „Vieningieji“, „Nuostaba“. A. Patchett gyvena Našvilyje, Tenesio valstijoje, ir yra nepriklausomo knygyno „Parnassus Books“ bendrasavininkė. 2012 metais žurnalas „Time“ autorę paskelbė viena iš 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių. „Olandų namas“ – naujausias autorės kūrinys, 2020 m. nominuotas Pulitzerio ir „Women’s Prize for Fiction“ premijoms. 

Jauno (g. 1981 m.) švedų rašytojo Fredriko Backmano debiutinis 2012 m. romanas „Gyveno kartą Uvė“ apie niurzgantį ir visais bei viskuo nepatenkintą senjorą Uvę sukėlė ažiotažą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Knyga ilgai laikėsi prestižiniame Niujorko bestselerių sąraše. Praėjus šešeriems metams autoriaus bibliografijoje – jau aštuoni romanai, išleisti pasaulyje daugiau nei 25 kalbomis.

Šio romano centre – septynmetė Elsa. Jos gyvenimas nelepina: tėvai išsiskyrę, mokykloje kiti vaikai  užgaulioja, o daugiabutis, kuriame gyvena, kupinas keistų ir bauginančių kaimynų. Visa laimė, kad šalia, tame pačiame name, gyvena mylima močiutė – ekscentriška, su niekuo nesiskaitanti persona, kuri, jei reikės, yra pasiruošusi apginti mylimą anūkę nagais ir dantimis. Labiausiai Elsai patinka močiutės pasakos: niekur negirdėtos, kupinos stebuklų, dažnai bauginančios, bet visada gerai pasibaigiančios. 

Deja, gyvenimas ne visuomet yra kaip pasaka. Vieną rytą mylima močiutė iškeliauja anapus, bet net  iš ano pasaulio nesiliauja globoti ir ginti mylimos anūkės. Mergaitei ji palieka šūsnį laiškų, kuriuose – naujos istorijos, naujos pasakos, nuorodos, paslaptys ir užuominos. Sekdama laiškais, tarsi lobio nuorodomis, Elsa pamažu supranta, kad visos močiutės pasakos buvo apie tikrus įvykius, tikrus žmones ir tikrą, visai šalia esantį gyvenimą.

Magijos bei pasakų kupino ir iki ašarų graudinančio bei prajuokinančio kūrinio centre – ypatingas septynmetės mergaitės ir jos pašėlusios močiutės ryšys. Jų susikurtas fantazijos pasaulis – kartais truputį bauginantis, bet visuomet geras, teisingas, pamokantis ir kupinas gyvenimiškos išminties. Gerumo, vilties ir atleidimo kupina Elsos istorija yra viena iš tų, kurią, net ir užvertę paskutinį puslapį, ilgai nešiositės širdyje.

XX a. aštuntajame dešimtmetyje Merilina Konoli ir Deividas Sorensonas įsimyli vienas kitą. Jie jauni, naivūs ir pilni idealizmo. Jie lengvabūdiškai žiūri į ateitį, bet abu tiki, kad nuo šiol, dabar ir visados, laukia smagiausios jų gyvenimo dienos. Praėjus keturiasdešimčiai metų Sorensonai vis dar įsimylėję ir turi keturias visiškai skirtingas dukteris, savaip siekiančias džiaugsmo, tačiau niekur nerandančias ramybės.

Jauna našlė Vendė guodžiasi svaigalais ir jaunesniais vyrais. Buvusi advokatė Violeta kovoja su nerimu ir nepasitikėjimu savimi. Dėstytoja Liza laukiasi kūdikio, nors nežinia, ar jo nori, nuo vyro, kurio turbūt nemyli. Greisė – dykinėjanti pagrandukė – gyvena melu, kurio niekas šeimoje nė neįtaria. Seserų likimus ženklina siekis atrasti meilę, panašią į regėtą tėvų namuose, – jos nuo mažens varžosi tarpusavyje, kiekviena ieškodama savojo kelio. Šeimos gyvenimo lūžio tašku tampa nelauktas paauglio Džonos Bento – prieš penkiolika metų atiduoto įvaikinti – pasirodymas, visus paskatinsiantis atsigręžti į paslapčių, kaltės, nusivylimų ir sykiu nepaprastų džiaugsmo ir pilnatvės akimirkų kupiną šeimos istoriją.

„Mūsų smagiausios dienos“ – tai kelionė į praeitį ir į ateitį po vienos Čikagos šeimos gyvenimą. Šiame romane be galo jautriai ir taikliai kalbama apie santuokos džiaugsmą ir naštą, tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, kupinus švelnumo, negailestingumo ir graužaties, bei nenuilstamas didelės, sudėtingos, mylinčios šeimos laimės paieškas.


„Šis nepakartojamas debiutas įsirėžia giliai – jo humoras, jo išmintis, jo tragizmas.“
Rebecca Makkai

„Turtinga, įtraukianti šeimos saga.“
New York Times Book Review

„Jei pasaulį galėtų išvysti Jonathano Franzeno ir Anne Tyler literatūrinės meilės vaisius, tai „Mūsų smagiausios dienos“ būtų šių rašytojų verta atžala.“
Guardian

„Jaudinanti odė sudėtingai, mylinčiai šeimai.“
Madeline Miller


Claire Lombardo (Klerė Lombardo) – amerikiečių rašytoja. „Mūsų smagiausios dienos“ yra jos debiutinis romanas, 2020 m. nominuotas „Women's Prize for Fiction“ literatūros premijai.

1957 m. parašyta „Artūro sala“ pelnė prestižiškiausią Italijos literatūros apdovanojimą – Premio Strega. Jos autorė – Elsa Morante (1912–1985), sudėtinga ir uždara asmenybė, anksti paliko namus, kad taptų rašytoja. Jos kūrybai būdingas tiesmukumas ir sudėtingi šeiminiai santykiai, o vertingomis ji laikė tik tas knygas, kurios turi galios keisti pasaulį. Jos kūryba laikoma moderniąja Italijos klasika.

Artūras – laisvas, veik laukinis paauglys. Savo dienas jis leidžia vienas, klajodamas po kaimą ir paplūdimius savo gimtojoje Pročidos saloje, įsispraudusioje Neapolio įlankoje, o namo grįžta tik genamas alkio. Artūro pasaulėžiūrą formuoja godžiai skaitomos knygos, todėl ne tik jo motina, mirusi jį gimdydama, bet ir tėvas, pasirodantis ir vėl iškeliaujantis be jokio įspėjimo, jam – bene mitinės būtybės, neturinčios trūkumų ir besąlygiškai garbinamos. Kai vieną dieną tėvas namo parsiveda nedaug už Artūrą vyresnę nuotaką, tyliai ir idiliškai jo būčiai ateina galas. Staiga susidūręs su realybe Artūras ima jausti pavydą, o galiausiai ir meilę – jausmus, apie kuriuos nieko nesupranta.

Tai daugiasluoksnė, brutaliai realistiška ir kartu pasakiška šeiminė drama, kurios centre – skausminga, bet prisijaukinta vienatvė, sudrumsčiama niekad vietoje nestovinčio gyvenimo.

„Nuostabiai parašytas kūrinys, stulbinantis išgalvoto pasaulio sudėtingumu ir visapusiškai atskleista žmogiškosios būties drama.“

Elena Ferrante

Du šimtmečius apimanti vienos italų giminės istorija G. G. Márquezo ir I. Allende gerbėjams

„Korta patvirtino jos baimes: ištekėdama už jo, ji pradėjo svajotojų, melancholiškų ir pasmerktų kentėti žmonių, koks buvo ir jos vyras, giminės šaką.“

Kazadijų šeima nuo senovės gyveno Po pakrantėje įsikūrusiame Stelatos kaimelyje. XIX a. pradžioje šių darbščių paprastų žmonių ramią būtį sudrumsčia netikėta meilė: Džakomas Kazadijas įsimyli tamsiaakę čigonę Violką Toską ir ją veda.

Nuo tada šeimos palikuonys arba mėlynakiai svajotojai šviesiais plaukais – atsidavę į Džakomą, arba neįprastų galių turintys, tvirtai ant žemės stovintys tamsiaakiai ir tamsiaplaukiai – kaip regėtoja Violka. Vienas jų, Akilas, buvo pasiryžęs apskaičiuoti iškvepiamo oro svorį, jo dukra Edvidžė lošdavo kortomis su proseneliu, mirusiu prieš du šimtmečius, viena jos dukterėčia, Adelė, laimės ieškoti iškeliavo net į Braziliją, o kita, Sniegė, būdama laiminga, skleisdavo maloniai saldų kvapą.

Ištisos Kazadijų šeimos kartos neatsispirdavo nenumaldomam norui mesti iššūkį likimui ir vytis savo svajonę. Ir eidavo jie iki galo – vedami meilės, maišto, teisingumo troškulio, noro pakeisti pasaulį, nepaisydami baisios pranašystės, kurią vieną audringą naktį taro kortose kadaise perskaitė Violka...

Prasidėjusi bauginančia pranašyste, ši saga trunka du šimtmečius, kol galiausiai viena iš šeimos palikuonių nusprendžia nebesigręžioti į praeitį ir tiesiog gyventi. Romane prisiliečiama ir prie istorinių Italijos įvykių, jos iškilių asmenybių. Aistringi personažų gyvenimai neabejotinai įkvėps skaitytoją nepasiduoti, regis, jau nulemtam likimui.

Bernadetos gyvenimą aptarinėja visi. Jos vyras – technologijų genijus, dukra – mokyklos pažiba, pirmūnė penkiolikmetė Bi, o pati Bernadeta – kiauras dienas namuose leidžianti už milžiniškų juodų akinių pasislėpusi išskirtinio charakterio asmenybė, tikras kaimynų ir iš mokyklos vaikus pasiimančių mamų galvos skausmas.

Bet viskas turi ribas. Vieną dieną vis keistesnis ir atšiauresnis Bernadetos elgesys perpildo aplinkinių kantrybės taurę ir jai nelieka nieko kito, kaip tik sprukti kuo toliau nuo Siatlo. Bi teks keliauti iki pat pasaulio krašto, kad viską išsiaiškintų ir rastų pradingusią mamą.

Iš elektroninių laiškų, žurnalų straipsnių, policijos ataskaitų ir įvairiausių įrašų supinta knyga pasakoja išskirtinį talentą kurti užgniaužusios ir nuo pasaulio pasprukti mėginančios moters istoriją, jos santykį su aplinka ir ryšį su brangiausiu pasaulyje žmogumi – dukra.

„Maloniai ekscentriška, originali, tikras juoko užtaisas.“
Entertainment Weekly

„Neįtikėtina, kaip lengvai autorei pavyksta humoru nuspalvinti sunkumų ištiktos šeimos gyvenimą ir sykiu niekad neprarasti nuoširdumo.“
Florida Times-Union

„Lyg pašėlęs šokis – niekada nežinai, kur nuves toliau.“
Kate Atkinson


Maria Semple (gim. 1964) – rašytoja, televizijos laidų ir serialų scenarijų autorė, prisidėjusi kuriant Lietuvoje rodytus serialus „Beverli Hilsas, 90210“ ir „Pakvaišusi porelė“ bei šou „Ellen“ ir „Saturday Night Live“. Romanas „Kur tu pradingai, Bernadeta?“ tapo nacionaliniu JAV bestseleriu, 2013-aisiais nominuotas „Women's Prize for Fiction“ apdovanojimui, o 2019 m. pagal knygą pastatytas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka garsi Holivudo aktorė Cate Blanchett.

Penkios Lotynų Amerikos moterų kartos, susietos kraujo ryšio, paslapčių ir knygos, perduodamos iš kartos į kartą su žinute, užrašyta paraštėje:
„Mes – tai jėga. Mes esam daugiau, negu įsivaizduojame.“

1866-ieji, Kuba: Marija Izabelė – vienintelė moteris, dirbanti cigarų fabrike, kuriame darbininkai semiasi kasdienio ryžto iš jiems skaitomų Viktoro Hugo knygų. Bet laikai neramūs, pavojingi ir kupini draudimų, vis garsiau aidi artėjančio sukilimo garsai, ir iš prigimties nepriklausomai Marijai Izabelei veriasi vienintelė ramaus gyvenimo regimybė – santuoka ir motinystė.

1959-ieji, Kuba: Marijos Izabelės ainė Doloresa stebi savo vyrą, kartu su kitais sukilėliais besiruošiantį pasitraukti į kalnus Fidelio Kastro kvietimu. Ji lieka su dukromis, Karmen ir Elena, be pinigų net maistui, bet laisva nuo vyro smurto.

2014-ieji, Majamis: Karmen, vis dar negalinti susitaikyti su imigrantės dalia, pasijunta priblokšta išgirdusi dukros Džanetės, kovojančios su priklausomybe nuo narkotikų ir alkoholio, sprendimą laikinai priglausti suimtos imigrantės iš Salvadoro dukrą, o vėliau – keliauti į Kubą pas senelę Doloresą, su kuria Karmen nutraukusi ryšius. Trupančiose Doloresos namo sienose glūdi paslaptis, kuri sujungs Džanetę su praeitimi ir nepalaužiamų jos giminės moterų istorija.

Nuo XIX amžiaus cigarų cechų iki šių dienų imigrantų sulaikymo centrų, nuo Kubos iki JAV ir Meksikos romane „Apie moteris ir druską“ tarsi kraujo dryžiai, išmarginę Kubos ir JAV istoriją, vaizduojamos skaudžios ir nepagražintos Lotynų Amerikos moterų likimų skiautės, drąsūs ir ryžtingi jų pasirinkimai, nesutramdoma valia siekti laisvės atšiauriausiame iš atšiauriausių pasaulių. Šis romanas – daugiau nei diasporos istorija, tai atviras pasakojimas apie svarbiausias žmogų formuojančias ištakas ir palikimą ateities kartoms.


„Kaip lengva pamilti autorės vaizduojamas stiprias ir užsispyrusias moteris, mėginančias surasti būdą išlikti.“
Angie Cruz

„Romane kalbama apie motinas ir dukras, jų nuožmią meilę ir su ja kylančias siaubingas baimes. Apie tai, kaip viena kitą gelbstime. Kaip gelbstime save. Jis mane tiesiog prarijo.“
Kiran Millwood Hargrave


Gabriela Garcia (Gabriela Garsija) – amerikiečių rašytoja, imigrantų iš Kubos ir Meksikos dukra, augusi Majamyje, šiuo metu gyvenanti San Fransiske. Baigė sociologijos bakalauro studijas Fordhemo universitete ir grožinės literatūros magistro studijas Perdju universitete, gavo „Rona Jaffe Foundation“ rašytojų apdovanojimą ir „Steinbeck Fellowship“ stipendiją. „Apie moteris ir druską“ – pirmas rašytojos romanas, kuriam įkvėpimo ji sėmėsi iš savo šeimos istorijos ir patirties kovojant už migrantų teises.

Silva rerum

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis,
brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

Silva rerum II

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.
Rasa Drazdauskienė

Silva rerum III

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.

Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui <...> Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Silva rerum IV

„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?



Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

 „Laukinių gėlių kalvos“ ir „Žaliųjų krioklių viešbučio“ autorės romanas „Žarijų sala“ – tai kupinas intrigos ir netikėtų siužeto vingių pasakojimas apie dvi moteris, gyvenusias skirtingais šimtmečiais, ir seną vilą Australijoje, išsaugojusią ne vieną tolimos praeities paslaptį.

1891-ieji. Tilės Kirkland vos kelis mėnesius trukęs nelaimingas santuokinis gyvenimas užsibaigia siaubinga nelaime. Tilė sukrėsta, ją persekioja slogus kaltės jausmas, todėl ji pabėga į kitą pasaulio kraštą, į Australiją. Jai pasisekė, gavo darbą Mortono įlankos Žarijų saloje; tapo ne pagal metus protingos tenykščio kalėjimo viršininko dukrelės Nelės guvernante. Tilė supranta – norėdama pradėti naują gyvenimą saloje, turi gerai slėpti savo praeitį. Tik ji nepastebi, kad Nelė akylai stebi kiekvieną jos žingsnį ir viską užsirašo, savo dienoraščio lapus sukaišiodama į viso jų didelio seno namo plyšelius.   

2012-ieji. Bestselerių autorę Niną Džouns ištinka kūrybinė krizė, jai niekaip nepavyksta užbaigti savo knygos. Lyg to būtų negana, Niną persekioja atkakli žurnalistė, kamantinėdama apie šios prosenelę. Priremta aplinkybių, Nina atvyksta į senus šeimos namus Žarijų saloje. Moteris viliasi tarp laiko paliestų „Starvoterio“ vilos sienų iš naujo pasisemti įkvėpimo.

   Ir Tilė, ir Nina, nepaisant to, kad gyveno skirtingais laikais, galiausiai suprato, kad yra paslapčių, kurios anksčiau ar vėliau iškyla aikštėn, ir kad rastum laimę, turi išmokti klausyti savo širdies.

„Perskaičius šį romaną, dažnam atminty išliks spalvingi Australijos pakrančių aprašymai.“

„Kirkus Reviews“

Trokšdama rasti tavyje užuovėją, nepastebėjau, kad tu esi audra. Kad nuo tavęs turėjau ieškoti užuovėjos.

Bet kas gi nori gyventi užuovėjoje nuo audrų?

Spalvingų drobių autorė Frida Kahlo, kurios gyvenimas dar spalvingesnis, išsiskiria iš garsiausių, ekstravagantiškiausių menininkų. Tiesiai, nedvejojant rėžiami žodžiai, išraiškingos manieros, kunkuliuojantis jausmingumas ir kiekvienas per nelaimingą atsitikimą suluošinto kūno judesys rodo, kad tai moteris, kurios negąsdina nei gyvenimas, nei mirtis.

Ji keikiasi kaip vežikas, mirksta tekiloje, mėgsta kaišytis plaukus gėlėmis, kalbėti apie seksą be užuolankų ir dalyvauti audringuose vakarėliuose. Ji dievina tapybą ir tapo savo gyvenimą. Tačiau jos visatos centras – Diegas Rivera, gyvenimo meilė ir garsiausias Meksikos dailininkas. Jis – saldžiausia jos palaima ir prakeiksmas, jos laimė ir gniuždantis sielvartas. Jis jai – viskas. Jos spalvų spalva.

Claire Berest drąsiai margina knygos puslapius legendinės Fridos ir Diego meilės istorijos spalvomis: nuo įsiskverbiančio mėlio, naktyje išnykstančios plieno mėlynos, ūmios ir šaižios laužo raudonos, šerkšnu kvepiančios ir šviežio sviesto geltonos iki pelenų pilkos – Fridos gyvenime nieko nėra juodo, tikrai nieko. Tai pasakojimas apie atskirai egzistuoti negalinčius ir nuo buvimo drauge kenčiančius mylimuosius, apie jų įspūdingą kūrybą, apie komunistų veiklą Meksikoje, kapitalizmą Amerikoje ir siurrealizmą Europoje.

Įspūdingas epinis pasakojimas apie keturis draugus, apie jaunatviška aistra, tikėjimu ir mirtimi paženklintą jų gyvenimo kelią.

Kiekvieną vasarą Tereza kartu su tėčiu keliauja į jo vaikystės namus Apulijos regione, kur kaitrioje pietų saulėje auga šimtamečiai alyvmedžiai ir gyvena tylūs, išdidūs žmonės. Tereza dienas leidžia vartydama močiutės mėgstamus pigius detektyvus ir beviltiškai nuobodžiaudama. Tačiau vieną vasaros naktį ji išvysta baseine plaukiojančius tris nuogus jaunuolius, ir jos gyvenimas pasikeičia.

Nikola, Tomazas ir Bernas gyvena netoliese, paslaptingame ūkyje – maserijoje. Nors yra iš skirtingų šeimų, vaikinai gyvena lyg broliai, siejami sudėtingo, artimo ir, atrodytų, nesutraukomo ryšio. Tereza trokšta geriau pažinti šią trijulę ir pamažu tampa brolijos dalimi. Ateinančios vasaros jai pažeria naujų potyrių ir atradimų, dovanoja tikrumu grindžiamą ryšį su žmonėmis ir žeme.

Vis dėlto net ir tvirčiausi draugystės saitai bejėgiai prieš pavydą ir kartėlį, o tamsios praeities paslaptys, užuot vienijusios broliją, tampa nesantaikos pleištu.

Prestižinės italų Strega premijos laureato, tarptautinio bestselerio „Pirminių skaičių vienatvė“ autoriaus Paolo Giordano romane „Užgrobti dangų“ pasakojama laikui atsparios meilės, ypatingos draugystės, gyvenimo prasmės ir tikslo paieškų istorija. Knygoje meistriškai perteikiami giliausi žmogaus sielos slėpiniai, stojus į akistatą su savimi, su likimu ir gamtos didybe.

Tobulas, jaudinantis, nuoširdus, genialus romanas, kurio herojus pamilsite kaip savo senus draugus.

Andrew Sean Greer, Pulitzerio premijos laureatas

Irena Buivydaitė – tokių skaitytojų pamiltų romanų kaip „Tikros ir netikros seserys“, „Kitapus veidrodžio“ ir „Rožių dvaras“ autorė. „Mėnesiena ir tu“ – jau keturioliktoji jos knyga. LATGA duomenimis, I. Buivydaitės knygos yra vienos iš skaitomiausių Lietuvos bibliotekose. 

Netikėtai užgriuvus šeimos krizei ir vyrui Ugniui nutarus, kad jiems, užuot vykus atostogauti į Maljorką, reikia pagyventi atskirai ir nuspręsti, ką daryti toliau, Gabija su dukrele Mėja atsiduria jaukiuose tėvų, pianistės Kornelijos ir gydytojo Vismanto, namuose nedideliame Lietuvos mieste prie ežero. Gabija tikisi pasisemti stiprybės ir vilties iš tėvų santuokos, kuri visada atrodė tobulų šeimos santykių pavyzdys. Tačiau dukrelės rasta sena nuotrauka sujudina tai, kas atrodė taip tvirta ir neginčijama, netikėtai iškyla senos šeimos paslaptys, verčiančios Gabiją ieškoti atsakymų į klausimus apie savo gimimą, permąstyti, ar būna idealių santuokų, nuspręsti, ar įmanoma atleisti išdavystę. Bet kuo čia dėta mėnesiena?

Irena Buivydaitė – lietuviškų melodramų karalienė. Veikėjų aistros įtraukia kaip verpetas ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Rimtai apsiverkiau net du kartus. Skaitytojams tikrai patiks ši šeimos dramų kupina istorija. Jolita Herlyn, rašytoja

Megė ir Frenkas ilgus metus buvo tobulos santuokos pavyzdys, tačiau jau pusę metų jie vienas kitam neištarė nė žodžio. Namai, kuriuos kadaise gaubė džiaugsmas ir nesibaigiantis juokas, dabar sklidini spengiančios tylos ir neišsakytų tiesų. Vieną dieną, nebepajėgdama pakelti santuoką sukausčiusio šalčio, Megė išgeria saują migdomųjų tablečių.

Mėgindami išgelbėti Megės gyvybę, gydytojai sukelia dirbtinę komą. Palinkęs prie nuolat pypsinčių aparatų apsuptos bežadės žmonos, Frenkas jaučia turįs pagaliau prabilti, nes tai galinti būti paskutinė jųdviejų galimybė. Tik kasdien sėdėdamas šalia ir perpasakodamas kiekvieną nuo pirmosios jųdviejų susitikimo dienos išgyventą akimirką, kiekvieną šypsnį ir nuvogtą žvilgsnį, jis paskatins ją dar kartą pramerkti akis. Juk tai negali būti jų pabaiga?

„Nepaprastai gražu.“
Jojo Moyes

„Nuoširdu ir tikra.“
Santa Montefiore

„Kupina gyvenimo išminties, grožio ir liūdesio.“
Josie Silver

„Nusipelno visų pagyrų.“
Cosmopolitan

Abbie Greaves (Ebi Gryvs, g. 1992) Oksforde baigė literatūros studijas, dirbo leidybos srityje. Vieną dieną laikraštyje perskaitė straipsnį apie daugiau nei 20 metų nesikalbėjusią japonų sutuoktinių porą, ir taip kilo mintis parašyti debiutinį romaną „Visas mums duotas laikas“. Romanas pateko į geriausių 2020-ųjų „Stylist“, "Independent“, „Her“, „Woman & Home“ knygų sąrašus ir buvo pasirinktas „BBC Radio 2“ skaitytojų klubo knyga.

Trisdešimtmetė Evė Dreik gyvena žaviame ir apsnūdusiame Meino valstijos pajūrio miestelyje, bet retai kada iškelia koją iš savo pernelyg didelių tuščių namų, daug skaito ir klausosi keisčiausių tinklalaidžių. Jos geriausias draugas Endis mano, kad ji gedi beveik prieš metus žuvusio vyro. Ir Evė neprieštarauja.

Kai Endis jai pasiūlo nenaudojamą namo dalį išnuomoti savo vaikystės draugui, buvusiam beisbolininkui Dinui Teniui, Evė sutinka. Kaip ir Evės, Dino gyvenimas pasisuko ne ta linkme, jis patyrė didžiausią sportininkų košmarą – vieną rytą pabudęs nebesugebėjo mėtyti kamuoliuko ir iki šiol negali išsiaiškinti, kodėl. Tad abu susitaria: Evė neklausinės apie beisbolą, o Dinas – apie jos mirusį vyrą. Bet taisyklės dažnai ir sukuriamos tam, kad būtų sulaužytos…

Evė ir Dinas pabandys viską pradėti iš naujo, nes gyvenime, kaip ir beisbole, visada būna dar vienas šansas.

„Evę Dreik“ patariama skaityti akmenuotame paplūdimyje su vaizdu į švyturį. Tai aukščiausios prabos eskapizmo literatūra ir graži meilės istorija.“
Washington Post

„Žavinga, viltinga ir romantiška... Evė – nuostabi kompanionė.“
Rainbow Rowell

„Viskas, ko reikia, – tai šis šilumos kupinas romanas, liepsnojantis židinys, taurė gero vyno ir švelni palaikanti ranka.“
Roxane Gay

Linda Holmes (Linda Houms) – JAV populiariosios kultūros žurnalistė, rašytoja. „Evė Dreik viską pradeda iš naujo“ – debiutinis jos romanas, 2019 m. tapęs vienu iš „Goodreads Choice Awards“ finalistų. Savo bute Vašingtone L. Holmes gyvena su šunimi, kuris kantriai pozuoja jos fotografijoms. Laisvalaikiu žiūri pernelyg daug romantinių komedijų, kepa duoną, skaito lovoje ir neseniai numezgė pirmąją savo kepurę.

Visi žino, kad Mariana gyvena dideliame baltame name, į kurį veda nuosavas keliukas, o Konelio mama dirba jame valytoja, bet niekas nesusieja šių dviejų faktų.Konelis ir Mariana gimė ir augo tame pačiame vakarų Airijos miestelyje, bet tuo panašumai ir baigiasi. Mokykloje Konelis yra populiarus ir visų mėgstamas, o Mariana – vienišė, iš karčios patirties išmokusi laikytis atokiai nuo bendramokslių. Kai jie Marianos virtuvėje užmezga pokalbį, – keblų, bet jaudinantį, – jų gyvenimas pradeda keistis.

NORMALŪS ŽMONĖS – tai istorija apie abipusį susižavėjimą, draugystę ir meilę. Pradėję nuo minėto pokalbio, mes kelerius metus lydime du žmones, – linksmus, kerinčius, sudėtingus, – bandančius gyventi atskirai, bet neįstengiančius. Romane parodoma, kaip sunku pasikeisti. Ir su jaudinančiu švelnumu atskleidžiama, kaip susipažįstame su seksu ir galia, su troškimu skaudinti ir būti skaudinamam, su geismu mylėti ir būti mylimam.Tai nepaprasta meilės istorija, įkvepianti literatūrai naujos gyvybės.

NORMALŪS ŽMONĖS – viena mėgstamiausių 2019 metų BARACKO OBAMOS knygų.

SALLY ROONEY (Sali Runi) gimė 1991 m. ir gyvena Dubline. Romanas NORMALŪS ŽMONĖS laimėjo Britanijos metų knygos apdovanojimą, buvo nominuotas THE MAN BOOKER PRIZE 2018 ir THE WOMEN'S PRIZE FOR FICTION 2019. Tapo SUNDAY TIMES ir NEW YORK TIMES bestseleriu, pagal jį bus statomas kino filmas.

Herbjørg Wassmo (g. 1942) yra viena populiariausių autorių Norvegijoje. 1986 m. rašytoja apdovanota Šiaurės šalių tarybos premija. Jos kūriniai išversti į daugelį kalbų. Garsiausias iš jų – „Dinos knyga“.

Tai romanas apie išdavystę ir kaltę, gaivališką ir nepasotinamai juslingą moters prigimtį. Baisus sukrėtimas, patirtas ankstyvoje vaikystėje, persekioja Diną visą gyvenimą ir paveikia jos sąmonę.

Ši moteris šaltakraujiškai žaidžia aplinkinių žmonių gyvenimais, o kiekvienas, bandantis prie jos priartėti arčiau nei per žingsnį, arba pats skaudžiai nudega, arba palieka gilų randą Dinos širdyje.

Ryškus, charakteringas, šiaurietiško niaurumo persmelktas romanas pasakoja apie audringą Dinos gyvenimą, paženklintą sunkia kalte. Moters gaivališkumas nesutramdomas, aistra nepažabojama, o noras visk¬ valdyti lyg viesulas neša pražūtį visiems ir jai pačiai.

Šioje knygoje pasakojama apie šešiolikmetę merginą Dortę. Ji gyvena mažame Lietuvos miestelyje ir svajoja apie paprastus, pasiekiamus dalykus, todėl pati nustemba, kai vieną dieną sutinka išvykti į Stokholmą dirbti restorane. Naivi ir praradusi viltį Dortė pakliūva į rankas tiems, kurie planuoja ją parduoti kaip sekso vergę Norvegijoje, o kai pagaliau susivokia ir pajunta grėsmę, nieko jau nebegali padaryti...

Šis baisią tikrovę atskleidžiantis romanas sukrečia ir atkreipia dėmesį į neįtikėtiną žmogaus gebėjimą įveikti baisiausius iššūkius. Istorijos autorė ragina sutelkus jėgas sustabdyti smurtą prieš moteris ir prekybą žmonėmis.

Savo vietą ne tik Norvegijoje, bet ir svetur HERBJØRG WASSMO rado rašydama stiprias emocijas sukeliančius pasakojimus apie neapsaugotus ir pažeidžiamus žmones. Lietuvos skaitytojams ji gerai pažįstama kaip įspūdingosios „Dinos knygos“ autorė.

Su Austrijoje gimusios ir Paryžiuje gyvenančios rašytojos Susannos Kubelkos kūryba lietuviai pažįstami jau porą dešimtmečių. Turbūt sunkiai atsirastų moteris, neskaičiusi ar bent nežinanti nors vienos autorės knygos: „Ofelija mokosi plaukti“, „Pilis yra – ieškom princo!“, „Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!“ Ir, žinoma, šio romano, kurio pavadinimas jau tapo bendrine kalbos fraze.

Pažiūrėjus iš šalies, Ticijos gyvenimas – nuostabus. Austrijoje gimusiai moteriai dabar – 42-eji, ji ištekėjusi už geidžiamiausio Paryžiaus jaunikio ir gyvena prašmatniame bute, pro kurio langus matosi Eifelio bokštas. Tačiau taip atrodo tik iš šalies.

Jos vyras – senos ir turtingos giminės atžala Faustas Sent Apolas – sužavėjęs Ticiją savo galantiškumu, viengungiškų įpročių neatsisako ir po vestuvių. Iš pradžių moteris bando nematyti jo vėlų sugrįžimų namo, pasiteisinimų, o kartais ir visai akivaizdžių kitų moterų pėdsakų. Tačiau galų gale nusprendžia, kad viskas turi ribas.

Nusikračiusi paskutinių dvejonių ir pasakiusi „šiandien madam pareis vėliau“, moteris leidžiasi į meilės ir nuotykių kupiną Paryžių.

Jolita Herlyn – Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja. Baigusi filosofijos studijas Maskvoje, dėstė Klaipėdos universitete, dirbo miesto savivaldybėje, rašė straipsnius vietiniams laikraščiams, porą metų vedė TV laidą „Proto aistros“. Vėliau Kopenhagoje ketverius metus dirbo banke. Čia jos vyras Svenas ir pasiūlė šeimai persikelti į jo gimtąjį Hamburgą. 

Jolitos Herlyn meilės, aistrų ir gyvenimiškos išminties kupini romanai buvo įvertinti skaitytojų. LATGA duomenimis, 2017–2019 metais Jolita Herlyn buvo skaitomiausių šalies bibliotekose lietuvių autorių trejetuke.

Dvidešimt septynerių metų Johana – sėkmės įsikūnijimas. Praeityje palikusi konfliktus su tėvais, jauna žurnalistė gyvena su karjeros laiptais kylančiu Marku, lanko senelių namus puoselėjančią ekscentrišką tetą ir ieško įdomių temų straipsniams. Kai darbas Johaną nuveda į sergančių ežių prieglaudą, jos gyvenimas ima keistis. Merginą ima lankyti keisti sapnai, ji regi paslaptingus ženklus ir vis dažniau jai kyla klausimas, ar čia tikrovė, ar tik laki jos vaizduotė… Tačiau žurnalistės smalsumas nugali, ir Johana ima ieškoti visų šių įvykių priežasčių, kol galiausiai mažutėje Danijos  Skarės saloje ji gauna atsakymą. Ir sužino, kad meilę nuo beprotybės skiria tik vienas žingsnis.

Tai jaudinantis, įtaigus ir spalvingas romanas su detektyvo elementais apie meilę ir jos iliuziją, apie drąsą kliautis intuicija ir  apie tai, kad kelio gale mūsų visada laukia apdovanojimas.

Kiek žmogui gali būti nepažįstamas kitas, visą laiką gyvenęs šalia? Kiek dukrai reikia žinoti apie mamos ir savo pačios likimą?

Dvi moterys – motina ir dukra.

Menininkė Gunda ir lietuvės bei dano šeimoje užaugusi Gerda, nusprendusi atvykti į Vilnių ieškoti savo šaknų. Du likimai, kurie dar stipriau tarpusavyje susipina, kai atsitiktinai dukra randa ir pradeda skaityti mamos dienoraštį.

Knygoje skaitytojai sutiks Gundą, apie kurią autorė pasakojo 2015 m. išleistame savo romane. Ši knyga toliau pasakoja Gundos istoriją ir lygiagrečiai tarsi naują giją įaudžia dukros Gerdos subtilų moterišką virsmą, kurį nulemia stiprūs išgyvenimai, netektys, o kartu meilė ir tarpusavio artumas.

Rūta Mataitytė yra penkių knygų autorė, norvegų kalbos vertėja ir keturių vaikų mama. Laisvalaikiu ji kopia į kalnus ir bėga maratonus. Savo knygose rašytoja pasitelkia darbo patirtis ir kelionių išgyvenimus, gilinasi į trapų žmogaus santykį su aplinka, pačiu savimi ir savo praeitimi. Jos aprašomos istorijos sudėtingos ir skaudžios, bet kartu pilnos šilumos, žmogiškumo ir vilties.

Šeši nepažįstamieji ir viena juos vienijanti nepatogi gyvenimo tiesa…

„Visi meluoja apie savo gyvenimą. Kas būtų, jei, užuot melavę, sakytumėt tiesą?“ Ekscentriškas, bet labai vienišas menininkas Džulianas Džesopas šį klausimą užrašo savo žalsvajame sąsiuvinyje, pavadina jį „Nuoširdumo projektu“ ir palieka jaukioje Monikos kavinėje netoli namų. Suradusi Džuliano sąsiuvinį ir jo įkvėpta, Monika atvirai užrašo savo istoriją ir pasiryžta padėti Džulianui. Tik nė vienas nesitiki, kad tokie maži gerumo gestai gali šitaip pakeisti kitų žmonių gyvenimą...

Žalsvasis sąsiuvinis keliauja iš rankų į rankas po Londoną, vienišių miestą, kol galiausiai šeši nuoširdūs, keisti, kartais juokingi, kartais skaudžiai liūdni nepažįstamieji, žalsvajame sąsiuvinyje išguldę slapčiausius savo išgyvenimus, susiburia Monikos kavinėje. Jie visi savaip patirs, ką reiškia būti sąžiningiems: kai kam bus lemta nusivilti, o kai kam – netikėtai atrasti meilę.


„Istorija, kupina vilties, kurios mums visiems šiuo metu taip reikia.“
Woman & Home

„Pakeliantis dvasią ir priverčiantis susimąstyti kūrinys.“
Sophie Kinsella

„Džiaugsmingas skaitinys, kuris sušildo iš vidaus.“
Beth Morrey

„Jeigu Monikos kavinė iš tikrųjų egzistuotų, užsukčiau į ją kasdien.“
Laurie Frankel

„Gražus romanas, perduodantis svarbią žinutę. Nepaprastai tinka šiems laikams.“
Jill Santopolo


Clare Pooley (Klerė Pūlei) – britų rašytoja ir tinklaraštininkė. Ji ilgai dirbo reklamos srityje, kurioje riba tarp nuoširdumo ir fiktyvumo labai trapi, taip pat yra populiaraus tinklaraščio „Mummy was a Secret Drinker“ („Mamytė slapta gėrė“) ir atsiminimų knygos „The Sober Diaries“ („Blaivūs dienoraščiai“) autorė. „Tiesą pasakius“ – debiutinis jos romanas – tapo tarptautiniu bestseleriu, išleistas 30-yje šalių ir skaitytojų rekomenduojamas romano „Eleonorai Olifant viskas gerai“ ir filmo „Love Actually“ („Tegyvuoja meilė“) gerbėjams.

„Mūsų laukia kelionė, ir gaišti nebegalima.“

Romėnai seniai išsidangino ir Britanija pamažu grimzta į nuosmukį. Tačiau bent jau liovėsi kraštą niokoję karai. Sutuoktiniai Akslis ir Beatrisė išsiruošia į kelią per neramią, keistose miglose, kurios nutrina žmogaus atmintį, skendinčią ir lietaus merkiamą žemę, vildamiesi rasti sūnų, kurio nematė jau daugelį metų. Jie nusiteikę susidurti su daugybe pavojų – kai kurie jų bus keisti ir anapusiniai, – bet nė neįtaria, kokius tamsius ir užmirštus jų meilės vienas kitam klodus ši kelionė atvers.

Kartais rūstus ir pirmykštis, kartais veriamai jaudinantis romanas „Palaidotas milžinas“ kalba apie užmarštį ir atminties galią, kaltę ir traumą, meilę ir kerštą.

„Kvapą atimantis santuokinės meilės portretas.“
Guardian

„Ypatingo, netgi hipnotizuojančio grožio romanas.“
Evening Standart

„Kai kas absoliučiai kitoniška ir visiškai nauja. Tikrojo meno stebuklas.“
Charles Finch

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Net už tris romanus – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. „Palaidotas milžinas“ nominuotas „World Fantasy Award“ ir „International Dublin Literary Award“ literatūros premijoms.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Priekabi. Užsispyrusi. Ir be galo vieniša...

Septyniasdešimt devynerių Milisentos Karmaikl dienos slenka lėtai ir nuobodžiai. Mylimo vyro Leo nebėra šalia, dukra nebeaplanko, o sūnus su anūku Artūru išsikraustė į kitą pasaulio kraštą. Tačiau vieną lemtingą dieną parke į ponios Karmaikl gyvenimą įvirsta spalvingiausia kada nors sutikta kompanija: pusamžė ryškiai pasidažiusi Silvija, ūmaus būdo žurnalistė Andžela ir mielas geltonplaukis berniukas Otis. Tai galėtų būti nauja pradžia, galimybė pamiršti vienišą kasdienybę ir atsikratyti ilgus metus slėgusios kaltės... Tik Misė nežino, ar jai pakaks jėgų dar kartą atverti naujo gyvenimo duris.


„Gyveno kartą Uvė“ ir „Eleonorai Olifant viskas gerai“ skaitytojams.“
Knygynų tinklas „Waterstones“

„Kaip švelnus ir šiltas apkabinimas.“
Sarah Haywood

Beth Morrey (Bef Mory) – laisvai samdoma žurnalistė, TV prodiuserė, gyvena Londone su šeima ir kalyte Polly. Debiutinio romano idėją jai įkvėpė pasivaikščiojimas parku, lėtai stumiant miegančio kūdikio vežimėlį. „Išgelbėti Misę Karmaikl“ tapo „Sunday Times“ bestseleriu, o B. Morrey įtraukta į geriausių 2020-ųjų debiutantų sąrašą.