Šeimos istorijos, sagos

Madi ir Evą sieja išskirtinis ryšys. Savo jaukiame pasaulyje jos ilgai gyveno tik dviese. Nors jas visada aplanko seneliai ir geriausios Madi bičiulės, o prieš kelerius metus kartu apsigyveno Evos draugas Robinas, jau daugybę kartų Madi ir Eva įsitikino, kad niekas, visiškai niekas negali atstoti mamą ir dukrą jungiančios gijos ar jos nutraukti. Net šešiolikmetei diagnozuotas vėžys.

„Visi pasaulio vandenys“ – tai lyg ledas eižėjantis Madi ir Evos gyvenimas, pastangos rasti jėgų drąsiai pasitikti išbandymus, nepalūžti ir neperžengti vienai kitos ribų bei išsaugoti gražiausius mylinčius žmones siejančius jausmus ir atsiminimus. Ypač tada, kai prieš akis po truputį veriasi nebūtis.

„Dailiai ir jautriai suaustas motinos ir dukters – jų meilės, netekties, širdgėlos – paveikslas.“
Kirkus

„Šildanti ir kartu žeidžianti širdį.“
Booklist

Karen Raney (Karen Reini) – rašytoja, tapytoja, meno kritikė, dėstanti Rytų Londono universitete. Prieš pasinerdama į rašymą, dirbo medicinos slauge. Už debiutinį romaną „Visi pasaulio vandenys“ 2017-aisiais jai įteikta Pat Kavanagh vardo premija.

Kartais, norėdami atrasti savo gyvenimo kelią, turime atsisakyti visko. Net ir motinos meilės. 

Aštuonmetis Amerigas dienas leidžia Neapolio gatvelėse ir šiukšlynuose ieškodamas skudurų. Mama iš jų siuva drabužius ir parduoda turguje. Amerigas nelanko mokyklos, o didžiausia jo svajonė – nauji, tik jam vienam priklausantys batai. Svajonė tampa tikrove, kai Italijos valdžia pasiūlo didžiausius nepriteklius kenčiančioms šeimoms iš skurstančių šalies pietų laikinai išsiųsti savo vaikus į turtingesnę šiaurinę dalį. Daugybė šeimų pasinaudojo šia galimybe ir 1946 metų rudenį ilgi traukinių ešelonai pajudėjo į šiaurę.

Kelionės metu Amerigą, kaip ir tūkstančius kitų vaikų, kamuoja nerimas ir artimųjų ilgesys. Jis nežino, kas jo laukia, ir baiminasi, kad nebegrįš namo, tačiau pažintis su nauja šeima išvaiko baimes. Pirmą kartą gyvenime Amerigas nejaučia alkio, yra šiltai apsirengęs, avi naujus batus ir vėl lanko mokyklą. Pirmą kartą gyvenime jis yra mylimas, vertinamas ir – laimingas. Atėjus laikui grįžti Amerigo širdis plyšta iš skausmo, bet kito kelio nėra. Vis dėlto Amerigas nenori pasiduoti ir dėl savo svajonės ryžtasi didžiausiai įmanomai aukai.

Violos Ardone kūrinyje vieno berniuko akimis matome pokario Italiją su jos žmonių rūpesčiais ir džiaugsmais. Jautriai ir nuoširdžiai vaizduojamoje istorijoje susipina meilė ir neapykanta, atskleidžiamas nuosekliai bręstantis pasiryžimas bet kokia kaina siekti laimės.

2019 metais parašyta knyga sulaukė didelio pasisekimo Italijoje ir buvo išversta į 29 kalbas.

Ar prisimeni mane? Mišeli. Mane, savo seserį, Sarą. Tą, kuri negrįžo. Tą, kuri tave paliko spintoj. Tą, kuri manė, kad tau nieko nenutiks. Mišeli. Metai prabėgo, o aš tebeturiu raktą. Mūsų slėptuvės raktą...

Paryžius, 1942-ųjų liepa. Mieste sujudimas: gaudomi žydai, vyrai slepiasi rūsiuose, kad nebūtų išvežti į darbo stovyklas. Vieną naktį prancūzų policija įsiveržia į drąsios ir smalsios mergaitės Saros namus ir įsako juos palikti. Išsigandusi mergaitė uždaro broliuką spintoje, tikėdama, kad taip jį išgelbės. Į Žiemos velodromą suvežtos žydų šeimos vėliau amžiams atskiriamos – vieni keliauja į Aušvicą, kiti – į stovyklą prie Orleano. Sarą persekioja vienintelė mintis – pabėgti ir kuo greičiau grįžti namo pas broliuką.

Paryžius, 2002-ųjų gegužė. Prancūzijoje gyvenanti amerikiečių žurnalistė Džulija Džarmond gauna užduotį parašyti straipsnį apie Žiemos velodromo žydų gaudynes. Besigilindama į šį kraupų įvykį sužino, kad jos vyro giminė yra glaudžiai susijusi su Saros šeima ir jos likimu. Sukrėsta žiaurios paslapties Džulija nebegali sustoti šios nežmoniškos istorijos pusiaukelėje.

Kai ateina vakaras ir ima slėgti vienatvė, kai apima sunkios mintys ar abejonės dėl gyvenime padarytų klaidų ir iširusios šeimos, Jolanta pakelia telefono ragelį ir surenka Romo numerį. Jų likimai labai panašūs – jis taip pat vienišas, išsiskyręs, nusivylęs meile ir šeima… Šie naktiniai pokalbiai abiem pasidaro labai reikalingi, bet telefoninis romanas negali tęstis be galo. Kur veda ši naktinė draugystė? Ar įmanoma suklijuoti sudužusių gyvenimų šukes? Ir kuo čia dėti tie šimtas baltų mersedesų?..

„Šimtas baltų mersedesų“ – pirmoji skaitomiausia lietuvių grožinės literatūros autore bibliotekose tituluojamos Irenos Buivydaitės knyga, pasirodžiusi lygiai prieš 25 metus, 1995-aisiais. Nuoširdus pasakojimas apie paprastų žmonių gyvenimus krečiančią skyrybų krizę užbūrė skaitytojų širdis ir lemtingai paženklino pačios autorės kūrybą – ji iki šiol liko ištikima su pirmąja knyga pasirinktam žanrui ir temoms, kurios kviečia prisiliesti prie pačios mūsų egzistencijos šerdies: meilės ir neapykantos, tikėjimo ir pasitikėjimo žmonėmis, porų ir kartų santykių.

Neseniai gatvėje mane sustabdė viena nepažįstama moteris ir tarė: „Man jūsų romaną reikėjo paskaityti anksčiau, tada gal nebūčiau išsiskyrusi.“ Jos žodžiai sujaudino – vadinasi, man pavyko užgauti jautrią žmogiškų santykių stygą, priversti susimąstyti, ar kartais nepaskubame, ar nebuvo įmanoma paieškoti kitos išeities, todėl manau, kad romanas aktualus ir šiandien.

Irena Buivydaitė

„Jei tau ši vieta ką nors reiškia, jei šios gatvės ir kalnai tau priklauso, nebijok čia likti.“Kai prasideda karas arba potvynis, žmonės dažniausiai palieka gimtuosius namus ir bėga kur akys mato. Tačiau Trina pasirinko kitą kelią. Gimusi ir užaugusi Italijai priklausančiose vokiškose Pietų Tirolio žemėse ji atlaikė skaudžius diktatoriaus Benito Musolinio fašistinio režimo kirčius, nesitaikstė su vokiečių nacionalistais, nepabūgo ir italų valdininkų, siekiančių paversti jos mylimą miestelį dirbtiniu ežeru. Kovos įrankiu Trina renkasi pasakojimą, kuriame sutelpa ne tik skausmingi vietos gyventojų išgyvenimai, bet ir jos asmeninės dramos. Gyvenimo negandų užgrūdinta moteris skiria savo atsiminimus pradingusiai dar prieš karą dukteriai. Tikėdama, kad vieną dieną ši sugrįš namo, Trina stengėsi perteikti gimtinės istoriją, įprasminti jaunystės idealus ir išsaugoti brangiausių žmonių atminimą.

Marco Balzano sako, kad parašyti šį romaną jį įkvėpė tikra Pietų Tirolio miestelio Kurono istorija. Po karo pastačius užtvanką, miestelis buvo užtvindytas, ir šiandien tik kyšanti iš dirbtinio ežero bažnyčios varpinė mena jame gyvenusių žmonių praeitį. Iki šiol mokytoju dirbantis autorius, kurio kūriniai yra pelnę prestižines literatūrines premijas, mums pateikia ne tik mažos bendruomenės istoriją didžiųjų istorijos kataklizmų epochoje. Jis meistriškai piešia paprastos moters, pasiryžusios priešintis pasaulio likimą lemiančioms jėgoms, drąsą ir tvirtybę. 

Ar įmanoma mylėti ir būti mylimai, jei širdis sunki nuo paslapčių?

Sėkminga fotografė Elina Boals gyvena laimingą gyvenimą Niujorke su vyru Semu ir septyniolikmete dukra Alisa. Tačiau jų gražios šeimos portrete, rodos, kažko stinga.

Vieną dieną Elina gauna laišką iš Fredriko – vienintelio tikro draugo iš skurdžios vaikystės Gotlando saloje prie Švedijos krantų. Tai nelauktas balsas iš praeities, kurį Elina metų metus bandė ištrinti iš atminties ir nuslėpti net nuo pačių artimiausių žmonių. Eliną užplūsta prisiminimų banga, skandinanti dabartį ir į paviršių išplukdanti praeitį. Ją vėl ima graužti kaltė dėl paslapties, privertusios bėgti iš gimtosios salos ir niekados ten negrįžti. Galiausiai Elina suvokia: kad išsaugotų tai, ką turi dabartyje, ji privalo atsigręžti į praeitį, ir išsiruošia kelionei ne tik į kitą žemyną, bet į kitą laikotarpį, kitą gyvenimą.

„Klaustukas – tai pusė širdies“ – šiltas, jautrus ir viltingas pasakojimas apie savęs suvokimą, tiesos paieškas, susitaikymą su praeitimi, gebėjimą nugalėti gėdą ir kaltę ir pamilti iš naujo.

„Paliečia slapčiausias širdies kertes.“
Blekinge Läns Tidning

„Žavingas brangakmenis.“
Vargnatts bokhylla

„Prilygsta Jojo Moyes.“
Bokprataren

Sofia Lundberg (Sofija Lundberg, g. 1974) – garsi Švedijos žurnalistė ir redaktorė. „Klaustukas – tai pusė širdies“ – antrasis jos romanas, kuris, kaip ir pirmasis, „Raudona užrašų knygelė“, sužavėjo šimtus tūkstančių skaitytojų ne tik Švedijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. „Klaustukas – tai pusė širdies“ nominuotas Švedijos „feel good“ metų knygos apdovanojimams 2019.

Nuotrauka buvo iš kito laikmečio. Nespalvota, nučiupinėta, joje jauna pora prie Milano katedros. Juodaplaukė moteris atrodė visai kaip aš. Jaučiausi lyg žiūrėčiau į veidrodį.Tai Džuljeta, – tarė jis, – tavo senelė.

2014-ieji. Miunchenas. 36-erių mados dizainerės Julijos gyvenime pagaliau taip lauktas pakylėjimas – po ilgo ir alinančio darbo ją ir jos sukurtus drabužius pamato Milanas! Tačiau į moters gyvenimą įsiveržęs vyras apverčia jos pasaulį aukštyn kojomis.

Narstydama savo giminės likimą, Julija seka tragiškos meilės istorijos, prasidėjusia dar 1954-aisiais, liniją. Net ir po daugelio metų justi, kad ši jautri šeimos drama tebepulsuoja aistra, kad joje būta apgavysčių ir nuoskaudų. O kartais viena gyvenimo klaida veda prie kitos. Tačiau kur glūdi pirmo neteisingo sprendimo šaknys ir ar galima išrauti su šaknimis viską – tėvynę, namus, mylimus žmones ir galiausiai tiesą, kad ir kokia skaudi ji būtų?

Daugiasluoksnis romanas, pasakojantis apie kelis dešimtmečius besitęsiančią italų ir vokiečių šeimos istoriją, kupinas realių faktų, svajonių, neblėstančios meilės, išdavysčių, paslapčių ir didžių pasiaukojimų.

Danielis Speckas pasiima mus į ilgą kelionę po Italiją ir Vokietiją, ir po kelių puslapių nebesinori sustoti.

Jan Weiler

Niekada neišduokite savo svajonių, kad ir kokios senos jos būtų...

Žurnale aptikusi kulinarijos kursų Toskanoje reklamą, Greisė Barton neatsispiria pagundai ir išleidžia šiai kelionei visas santaupas. O juk ji tokia drovi ir nedrąsi, jau beveik keturiasdešimt metų nekelia kojos iš namų! Ši kelionė – didžiausia staigmena Greisės dukteriai Karinai, kuri taip užsiėmusi verslo reikalais Londone, kad nei aplanko vienišą motiną, nei skiria bent kiek dėmesio paauglei dukrai Anastasijai. Jos visos trys taip susvetimėjusios, kad viena kitos beveik nė nepažįsta. Vis dėlto Karina su dukra ryžtasi lydėti Greisę į nuostabaus grožio Koladoro miestelį, įsikūrusį ant kalno aplink pilį, į kurią jos savininkas paslaptingasis grafas Tankredis Basanelis yra priverstas už pinigus įsileisti svečių.

Viskas pasirodo besą kitaip, nei atrodė. Greisė atskleidžia seną paslaptį iš ankstesnio savo gyvenimo, kai dar nebuvo ištekėjusi. Ji prisimena praeitį: prarastą meilę ir šiurpią tragediją, kuri į šipulius sudaužė visą jos pasaulį ir parvijo atgal į Angliją. Ar Italijos žemės kerai padės atsigauti jos dvasiai ir padrąsins iš naujo atverti širdį?

Rašytoja šioje knygoje seka įstabią istoriją apie prarastą ir atgautą meilę, apie neįtikėtiną gamtos grožio galią atgaivinti sudiržusias širdis.

„Santa Montefiore yra tiesiog neprilygstama romantinių istorijų kūrėja. Visa, ką ji rašo, kyla iš pačios širdies.“

Melancholiškas, elegantiškas ir rafinuotas romanas. Nesibaigiantys vaizduotės ir tikrovės, spalvingos praeities ir blankios dabarties viražai.

Debiutinis, bet labai įtaigus ir paveikus „Neapolietiškos sagos“ ir „Apleisties dienų“ autorės Elenos Ferrante kūrinys nepaliks skaitytojų abejingų.

„Pražūtinga meilė“ – tai dramatiška istorija, pasakojama 45 metų Delijos, kurios motina neaiškiomis aplinkybėmis mirė per jos gimtadienį. Romanas – tarsi Delijos kelionė į save ir savo praeitį: ji pasineria į prisiminimus ir grįžta į vaikystės vietas, stengdamasi išnarplioti ne tik motinos mirties, bet jos asmenybės paslaptį. Ar tikrai Amalija buvo neperprantama, dvilypė moteris, kokią ją nuo pat vaikystės įsivaizdavo dukra, ar aplinkybių auka? O gal sumani ir bebaimė žaidėja žmonių jausmais ir likimais? Delija, karštai mylėjusi mamą ir taip pat karštai jos nekentusi, mėgina ją suprasti, sykiu atskleisdama ir savo nepažintą asmenybės pusę. Ramybė ateis tik tada, kai ji surinks visą įvykių dėlionę ir kai jos atmintyje neliks tuščių vietų.

„Pražūtinga meilė“ prikausto dėmesį ir per visą romaną išlaiko istorijos įtampą bei gylį. Tai dramatiškas, nuogas, šokiruojantis romanas, parašytas išraiškingu, drastišku stiliumi, su netikėta atomazga, kaip moka tik Ferrante.

Siautėjantis, kankinantis autorės balsas yra tai, kas literatūroje taip reta.The New York Times

Viena klaida, viena lemtinga naktis, ir Tesos Demelo gyvenimas apvirsta aukštyn kojom.

1944-ieji. Tesa staiga meta medicinos studijas, žadančias jai puikią karjerą, susituokia su paslaptingu nepažįstamuoju ir persikelia gyventi į Hikorį, mažą provincijos miestelį Šiaurės Karolinoje. Jos vyras Henris Kraftas – paslaptingas žmogus, dažnai negrįžtantis naktį namo, slepiantis nuo žmonos pinigus ir nerodantis jai jokios meilės. Tesa veikiai sumoja atsidūrusi keistoje santuokoje – be meilės, be menkiausios vilties ištrūkti.Hikorio gyventojai myli ir gerbia Henrį, bet į Tesą žvelgia kaip į įsibrovėlę. Kai miestelį užgriūva poliomielito epidemija, moteris pasijunta reikalinga ligoninėje ir nepaklūsta vyro draudimui pradėti ten dirbti. Ligoninėje pagaliau vėl randa gyvenimo tikslą ir prasmę. Tačiau namie Henrio veiksmai Tesai kelia vis daugiau nerimo.

Paremta istoriniais faktais, kupina kvapą gniaužiančių siužetinių vingių „Pavogta santuoka“ – tai romanas apie painias paslaptis, išdavystes, prietarus ir tikrąjį atlaidumą. Puikus Dianos Chamberlain pasiektų talento aukštumų pavyzdys.

Prabangi vila Pietų Prancūzijoje. Viena diena penkiamečio svajotojo Patriko Melrouzo gyvenime. Jis kantriai kenčia savo turtingą, bet nelaimingą alkoholikę motiną ir valdingą tironišką tėvą, tačiau tądien patiria didžiulę skriaudą, kuri jo pasaulį pakeičia neatpažįstamai.

Niujorkas. Dvidešimt dvejų ekscentrikas Patrikas Melrouzas atvyksta pasiimti mirusio tėvo pelenų. Jis praleidžia narkotikų, alkoholio, prisiminimų ir praeities vaiduoklių persunktą savaitgalį ir žengia žingsnį ten, iš kur kelio atgal galbūt nėra.

Anglija. Kandus, bet pažeidžiamas Patrikas Melrouzas pasirodo prabanga tviskančiame pobūvyje blaivus ir neapsvaigęs nuo narkotikų. Ar jis dar turi šiek tiek vilties išsikapstyti, palikti praeityje tai, kas įvyko blogiausia, ir patirti tikrą meilę ir draugystę?

Šioje trilogijoje Edwardas St Aubynas meistriškai atveria amoralios, snobiškos, godulio ir žiaurumo kamuojamos dekadentiškos britų aristokratijos pasaulį ir jame augusio vienišo jaunuolio gyvenimo kelią. Preciziškai tiksliai analizuoja esmines problemas, kurias išgyvena šiuolaikinis žmogus: emocinės sveikatos sutrikimus, psichologinį smurtą, seksualinį išnaudojimą, priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio.

„Britų literatūros milžinas.“
Edmund White

„Oscaro Wilde'o sąmojis, P. G. Wodehouse'o lengvumas, Evelyno Waugh kandumas.“
Zadie Smith

„XXI amžiaus literatūros šedevras.“
Alice Sebold

„Aukso vertės proza... Aubynas bebaimiškai išskleidžia ir analizuoja vidinį veikėjų gyvenimą. Nėra pernelyg subtilaus ar neapčiuopiamo, pernelyg gąsdinamo ar gėdingo jausmo, kurio jis negalėtų perteikti.“
Lev Grossman

Edward St Aubyn (Edvardas Sent Óbinas, g. 1960 Londone) – vienas žinomiausių šiuolaikinių britų rašytojų,
pasaulyje išgarsėjęs penkių autobiografinių romanų ciklu apie Patriką Melrouzą, kurį rašė daugiau kaip dvidešimt metų. Šioje knygoje pristatomi pirmi trys iš penkių ciklo romanų – „Tiek to“, „Bloga žinia“ ir „Šiek tiek vilties“, – nominuoti ir apdovanoti įvairiomis literatūros premijomis. Pagal romanus pastatytas penkių dalių televizijos serialas „Patrikas Melrouzas“, jame pagrindinį vaidmenį sukūrė britų aktorius Benedictas Cumberbatchas.

Pirmą kartą išvydusi savo ką tik gimusio kūdikio veidą iš visų jėgų stengiausi įsiminti visus jo bruožus – tarsi įsirašyti po akių vokais, kad matyčiau užsimerkusi. Nes žinojau: kai ją iš manęs paims, galiu jos ir nebeišvysti.

Po 38 metų...„Mes tave įsivaikinome“, – išgirdus šiuos tris žodžius, Sabinos gyvenimas dūžta. Taip ir liks – gyvenimas prieš tuos žodžius ir gyvenimas po jų.Sabina laukiasi pirmagimio ir negali suprasti, kodėl motina paliko savo dukterį, o jos tėvai visa tai nuslėpė.Pasiryžusi surasti jos atsisakiusią moterį Sabina atveria praeities žaizdas, ir tai pakeičia ne tik jos, bet ir visada ją mylėjusių moterų gyvenimus.

Jaudinanti ir įtikinamai papasakota istorija apie atsiskyrimo skausmą ir neblėstančios meilės galią. Tarsi skaitytum prisiminimų knygą, o ne romaną... Tikrai gera knyga, rekomenduoju.

Portobello Book Blog

Po pirmojo sakinio įsimylėjau šią nuostabią knygą ir dar kartą ją perskaitysiu. Puikus emocijų, tikros meilės, paslapčių, juoko ir liūdesio mišinys. Jei norite įsimintinos ir jaudinančios istorijos, skaitykite knygą dabar!

Sky’s Book Corner

Didžiulį tarptautinį populiarumą pelniusios „Neapolietiškos sagos“ autorės Elenos Ferrante dar 2002 metais parašytas sukrečiantis, lyg atvira žaizda pulsuojantis romanas.Tykiai. Ramiai. Taip prasideda ir baigiasi Elenos Ferrante romanas. Tačiau ši ramybė apgaulinga – santuokos krizė, skyrybų drama, auganti įtampa ir skaudūs klausimai apie šeimą, apie savęs kaip moters vertę atgręžia nefasadinę gyvenimo pusę.Marijus, romano herojės neapolietės Olgos vyras, namus palieka tada, kai iš pažiūros viskas teka įprasta vaga. Tiesiog išeina. Šoko ištikta moteris pamažu ima skęsti depresijos ir neapykantos liūne, apleidžia vaikus ir šunį, nebesiorientuoja tikrovėje ir po truputį virsta išprotėjusia vyro palikta „vargšele“ iš savo vaikystės kvartalo.Visas jos gyvenimas šeimoje buvo savų poreikių ir jausmų tramdymas. Neištarti, nutylėti žodžiai. Jokių riksmų. Jokių priekaištų. Visada patogi vyrui ir vaikams.Gal atsipeikėti ir įsiklausyti į tų neištartų žodžių tylą ji turėjo anksčiau? Kokias frazes anuomet nutylėjo, kad ištartų visai kitas? Ko ir kiek jie abu atsisakė per savo bendrą gyvenimą? Kas iš tiesų juodu siejo?

„Turiu vėl išmokti ramaus žingsnio kaip žmogus, žinąs, kur eina ir kodėl.“ Romanas pamažu veda skaitytoją šia kryptimi – į savęs atgavimą, herojė vėl ima semtis ryžto ir jėgos iš savęs pačios, nes gyvenimas, geriau pagalvojus, viso labo ir yra „džiaugsmo pliūpsnis, skausmo dūris, smarkus malonumas, po oda tvinksinčios venos, nėra kitų tikrų dalykų, kuriuos būtų galima papasakoti“.Niršus, galingas šios autorės balsas – retas dalykas šiuolaikinėje literatūroje. The New York TimesRomaną perskaičiau per vieną dieną, priversta tolydžio išnerti ir įkvėpti tarytum plaukikė. „Apleisties dienos“  – fenomenalus kūrinys.

Alice Sebold, „Numylėtieji kaulai“ autorė

Pilies šešėliuose

Didžiosios Britanijos rašytojos Santos Montefiore knygos išverstos į 25 kalbas ir jų parduota daugiau nei 6 mln. tiražo. Lietuvių skaitytojams jau žinomi šios autorės romanai „Sodininkas iš Prancūzijos“, „Dėžutė su drugeliu“, „Bitininko duktė“, „Dvasių medis“, „Namas prie jūros“, „Prarastos meilės jūra“ ir kt.

Lukai Čanselorui – keturiasdešimt vieni ir jis ką tik suprato, kad jo gyvenimas tuščias. Visa, dėl ko vyras gyveno ir dirbo iki šiol, neturi prasmės. Prestižinis finansininko darbas, daugiau nei milijono metinis atlyginimas, gražuolės moterys – visa pabodę, kvaila ir nebeteikia pasitenkinimo. O dar nenusisekusi santuoka, tad jis beveik nepažįsta dviejų mažamečių savo dukrų.

Apsisprendęs keisti gyvenimą, Luka meta darbą ir išvyksta į tėvams priklausančią Montelimonės pilį Italijoje. Tačiau pasakiško grožio vieta ne tokia rami ir taikinga, kaip Luka tikisi. Pilyje nuolat šurmuliuoja iš visos Europos suvažiavę ekscentriški motinos svečiai, o draugiją jiems palaiko praeities šmėklos. Bendraudamas su svečiais ir vietiniais, Luka išgirsta apie keistą paslaptį. Ją aiškinantis ir bandant rasti atsakymus į rūpimus klausimus, vyro laukia netikėti atradimai, keisti likimo posūkiai ir akistata su savimi pačiu.

Paslaptingoje ir įtraukiančioje istorijoje susipina praeitis ir dabartis, netikėtumai ir paslaptys, artimųjų praradimo skausmas ir aistringi romantiški jausmai.

„Visiems, kurie yra praradę artimą žmogų, noriu pasakyti, kad išėjusieji visuomet yra šalia ir niekuomet mūsų neapleidžia. Jei galėtų kalbėti, jie mums pasakytų esantys laimingi ir džiaugiasi sugrįžę Namo.“

Santa Montefiore.

„Žadą atimanti veiksmo vieta, dėmesį prikaustanti istorija ir kvapą gniaužiantys jausmai – visa tai ir dar daugiau naujajame S. Montefiore romane.“

Staying In

Giliai kiekvienos šeimos širdy glūdi daugybė užmirštų pasiaukojimų.

Kai pagrindinėje Seulo metro stotyje lyg į vandenį prapuola 69–erių Pak Sonjo, jos vyras ir vaikai nieko nelaukdami imasi paieškų. Kankinanti nežinia, kaltinimai ir nesibaigiantys ginčai prieš akis atveria niekad anksčiau nesuvoktą tiesą: nė vienas jų iš tikro nepažino savo mamos.
Keturi savitų balsų herojai, leisdamiesi į gyvai prieš akis iškylančius prisiminimus, tarsi mozaiką sulipdo iki šiol nepažinų moters, kurią vadino mama, paveikslą. „Prašau, pasirūpink mama“ – jautri, meistriškai suskambanti odė besąlygiškai meilei ir trapiems artimųjų ryšiams.

„Nuogas motinystės slėpinių išpažinimas.“
The New York Times Book Review

„Iki skausmo graži knyga apie slaptus troškimus, vidines kovas ir svajones tų, kuriuos manomės pažįstą geriausiai.“
Seattle Times

Shin Kyung-sook (Šin Kjongsuk, g. 1963) – viena ryškiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos autorių. Romanas „Prašau, pasirūpink mama“ išleistas daugiau nei 30 pasaulio šalių, 2011 m. įvertintas premija „Man Asian Literary“.

Dvylikos romanų ir trijų itin sėkmingų kelionių knygų autorius Daglas Kenedis (Douglas Kennedy) gimė 1955 m. Niujorke. Iki šiol pasaulyje parduota daugiau nei 14 milijonų jo knygų, o kūryba išversta į dvidešimt dvi kalbas. Ypač autorius mylimas Prancūzijoje, kur kiekviena D. Kenedžio knyga sulaukia didžiulio populiarumo, o 2007-aisiais jam suteiktas Meno ir literatūros kavalieriaus ordino titulas.

Pirmą kartą Keitė pamatė Sarą per savo motinos laidotuves. Tiesa, buvo mačiusi ją ir anksčiau, dar būdama vaikas, tik to visiškai neprisiminė. Skvarbus senyvos moters žvilgsnis ir ori laikysena sudomino Keitę, bet daugiau jai išsiaiškinti nepavyko: paslaptinga viešnia nepasiliko ilgiau nei būtina, o niekas iš likusių laidotuvių dalyvių jos nepažinojo.

Tačiau labai greitai Sara Smait (toks moters vardas) pati susisiekė su Keite, primygtinai prašydama susitikti akis į akį. Galų gale pasidavusi nepažįstamosios įkalbinėjimams, Keitė tiesiog apstulbo, Saros bute pamačiusi akivaizdžius savo tėvo Džeko Melouno, mirusio, kai Keitė dar buvo vaikas, ženklus.

Sara ir Džekas pirmą kartą susitiko 1945-aisiais, iš karto po karo. Tarp inteligentiškos, svajonių bei vilčių kupinos gražuolės Saros ir išvaizdaus, ryžtingo, ambicingo seržanto Džeko iš karto užsimezgė abipusis ryšys, nulėmęs ir formavęs visą likusį jų gyvenimą.

Pamažu atskleidžiamos Saros ir Keitės istorijos susipina į vientisą, kvapą gniaužiančią ir užburiančią meilės, ištikimybės, moralės, ilgesio, išdavystės, būtinybės, lemties ir asmeninių pasirinkimų mozaiką.

„Nuostabi istorija apie ištikimybę, meilę ir asmenines tragedijas jus tiesiog priklijuos prie kėdės, kol nebaigsite knygos.“

Woman & Home

„Viešbutis“ – devynių draugų, būrelio keturiasdešimtmečių, draugystės istorija. Jie atvažiavo į kalnus smagiai praleisti laiko, bet rytą paaiškėja, kad lijundra paliko juos be ryšio su pasauliu. Atrodytų, koks nuotykis! Tačiau netoli viešbučio viena iš jų kompanijos randama negyva. Jiems telieka užsidegti žvakes, prisipilti viskio ir pažvelgti vienas kitam į akis. Pasirodo, jog tai sunkiausia, kai supranta, kad žudikas yra vienas iš jų...

Tai trileris, kuriame kiekvienas labiausiai bijo savęs. Detektyvas, kuriame ne taip svarbu, kas nusikaltėlis. Psichologinė drama, iškelianti į paviršių visas senas nuoskaudas.

Jana Vagner išgarsėjo pirmuoju romanu „Vongo ežeras“ ir jo tęsiniu „Likę gyvi“. Žanro mėgėjai Rusijoje šią Vagner knygą lygina su Donnos Tartt „Slapta istorija“. Be to, akivaizdu, jog autorės romanas – žavus reveransas broliams Strugackiams, Agathai Christie ir Stevenui Kingui.

1939 metai Airijoje. Deverilų šeimos gyvenime daug permainų, bet visų akys ir vėl krypsta į Europą, kur tvenkiasi gūdūs karo debesys.

Septyniolikmetė Marta Volis, palikusi savo įtėvius ir iškeliavusi iš Amerikos, atvyksta į Dubliną ieškoti tikrosios savo motinos. Čia ji susipažįsta su DŽP Deverilu, išvaizdžiu jaunuoliu.

Deverilo pilyje dabar įsikūrusi Bridė Doil, turtinga grafienė di Markantonijo. Ji nusipirko ją iš Deverilų, kurie tapo jos nuomininkais, ir svajoja ją paversti tokiais namais, kokie jie buvo kadaise, kai jos mama dirbo pilyje virėja. Deja, jos plevėsa vyras Čezarė turi kitų planų.

Kitė Deveril, DŽP įseserė, ramiai gyvena su savo vyru Robertu, nebesitikėdama, kad kas nors gali pasikeisti. Bet visai netikėtai iš Amerikos sugrįžta Džekas O’Liris, kuriam jos meilė nė kiek neišblėsusi. Deja, jo širdis jau atiduota kitai.

Tai trečioji Deverilų šeimos sagos dalis. Joje nestinga intriguojančių posūkių, neatskleistų paslapčių ir dramatiškų įvykių, kurių kupinas trijų vaikystės draugių – Kitės, Selijos ir Bridės – gyvenimas.

„Santa Montefiore – neprilygstama epinio romano meistrė. Viską, ką ji rašo, rašo iš širdies.“

Jojo Moyes

Lietuviai nedažnai tampa pagrindiniais veikėjais užsienio rašytojų kūriniuose. Romanas „Šengeno istorija“ – būtent toks. Vienas žinomiausių ukrainiečių rašytojų pasaulyje Andrejus Kurkovas (Андрей Курков) pasakoja apie lietuvius tėvynėje ir Europoje. Romanas apie tris jaunų lietuvių poras prasideda 2007 m. pabaigoje, kai Lietuva tapo Šengeno zonos nare. Bevizio režimo sienos jauniems, užsispyrusiems ir energingiems jaunuoliams reiškia ne tik daugybę naujų galimybių, bet ir klausimų, iššūkių bei atradimų.

2007 m. gruodžio 20 d. vakarą vienkiemyje prie Anykščių susirenka trys jaunų lietuvių poros, susipažinusios netoliese vykusiame muzikos festivalyje. Draugai laukia vidurnakčio, kuriam atėjus, Lietuva simboliškai pakels pasienio užtvarus į Lenkiją bei Latviją ir taps pilnateise bevizio judėjimo Europoje nare, Šengeno zonos dalimi. Neuždarytos valstybės sienos bičiuliams atvers jaudinančio laukimo, drąsių svajonių ir naujų galimybių kupiną nepažintą pasaulį.

Jiems į pagalbą skubės dar vienas romano veikėjas – keistokas, energingas senukas, prisistatantis Kukučio vardu. 2007 m. gruodžio 21 d. naktį Kukutis tapo pirmuoju žmogumi, Šeštokų pasienio punkte be paso perėjusiu Lietuvos–Lenkijos sieną. Jis klajoja po Europą ir stengiasi padėti lietuviams, svetimoje šalyje patekusiems į bėdą. „Šengeno istorija“ dedikuota būtent Kukučio kūrėjui – „didžiam lietuvių poetui“ Marcelijui Martinaičiui.

Andrejus Kurkovas – vienas žinomiausių šiuolaikinių Ukrainos rašytojų. Anglų, prancūzų, japonų, gruzinų ir lenkų kalbas mokančio, rusiškai rašančio intelektualo knygos leidžiamos daugybėje pasaulio šalių, o jo publicistiką, pasisakymus bei komentarus cituoja ir spausdina solidžiausi pasaulio laikraščiai. 1961 m. gimęs A. Kurkovas iki „Šengeno istorijos“ jau yra parašęs 20 knygų ir 8 filmų scenarijus.

Vieniems A. Kurkovas – šių dienų Bulgakovas, kitiems – ukrainietiškas Murakami.

The Guardian

1930 metai, Didžiosios Britanijos valdoma Indija. Eliza sugrįžta į šalį, kurioje prieš 18 metų žuvo jos tėtis. Ji ryžtingai siekia fotografės karjeros ir viena svarbiausių jos užduočių čia – Britanijos archyvams įamžinti Radžputanos karališkąją šeimą ir šalies gyvenimą. Nepaisant skaudžių atsiminimų, Eliza pamilsta egzotišką šalį. Ją užburia ore tvyrantis jazminų ir kardamono aromatas, šlamantys fikusai, paslaptingais pilies koridoriais aidintys žingsniai, skambantys šventyklų varpai ir gatvėse šūkaujantys skardžiabalsiai prekeiviai.

Fiksuodama karališkosios šeimos gyvenimą, Eliza sutinka princą Džėjų. Savo nuoširdumu ir noru padėti vargstantiems princas užkariauja jos širdį. Tačiau Eliza XX a. moteris, kovojanti už savo teises, o tai vargiai priimtina šimtmečių tradicijoms paklūstančioje Indijoje. Be to, jos rankos siekia snobiškasis Klifordas, todėl pilyje nuolatos rezgamos intrigos, slapta klausomasi ir sekamas kiekvienas Elizos žingsnis. Neišvengiamai artėja akimirka, kai jai ir princui Džėjui reikės rinktis tarp jausmų vienas kitam ir griežtų Indijos visuomenės tradicijų.

„Šis sodrus pasakojimas kupinas spalvų ir rytietiškų tradicijų, meilės intrigų ir netikėtų istorijos posūkių.“
Sunday Express

Dinah Jefferies (Dina Džefris, gim. 1948) – gerai skaitytojų žinoma ir mėgstama rašytoja. „Baltų lankų“ leidykla jau yra išleidusi itin didelio populiarumo sulaukusius jos romanus „Arbatos plantatoriaus žmona“ ir „Šilko pirklio dukra“. Romanas „Prieš liūtis“ – pati naujausia rašytojos knyga.
D. Jefferies rašyti pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiui sūnui, savo skausmą ji perkėlė į kūrybą.

Kiek paslapčių prireiks sugriauti tobulą santuoką?


Ką tik ištekėjusi už žavingo ir turtingo našlio jaunoji Gvendolina Huper nekantrauja pradėti naują gyvenimą egzotiškame Ceilone. Ji pasiryžusi būti tobula žmona ir mama. Bet gyvenimas naujuose namuose, apsuptuose žalių lyg aksomas arbatkrūmių, ne visai toks, apie kokį ji svajojo tekėdama už Lorenso Huperio. Plantacijų darbininkai šiurkštūs ir pagiežingi, kaimynai tikri pavyduoliai, o jos mylimas vyras praleidžia ilgas valandas darbe, palikęs savo jauną nuotaką vieną. Klajodama po apylinkes, Gvendolina vis dažniau susiduria su savo vyro praeities šešėliais: dulkėta skrynia su geltona vestuvine suknele, krūmokšniais apaugęs nedidelis kapas, vis labiau kelianti nerimą Lorenso tyla... Tačiau netrukus Gvendolina pastoja ir jų namus aplanko džiaugsmo kupinos dienos. Deja, palaimingas sutuoktinių gyvenimas netrunka ilgai. Gimdymo kambaryje Gvendolina priversta priimti žiaurų sprendimą ir amžiams tai laikyti paslaptyje. Bet ar tokia didelė paslaptis gali būti palaidota ilgam?

„Tobula knyga: paslaptys, meilė, sielvartas ir džiaugsmas. Negalėjau padėti šios knygos į šalį!“
Santa Montefiore, knygos „Bitininko duktė“ autorė


Dinah Jefferies (Dina Džefris, gim. 1948) pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Malaizijoje, Anglijoje baigė studijas, vėliau Toskanoje dirbo grafienės vaikų aukle, gyveno hipių bendruomenėse.
Rašyti ji pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiui sūnui, savo skausmą moteris perkėlė į kūrybą. Taip gimė debiutinis romanas „Atskyrimas“ („The Separation“). 2015 m. pasirodžiusi antroji knyga „Arbatos plantatoriaus žmona“ akimirksniu tapo „The Sunday Times“ bestseleriu ir ilgai nesitraukė iš šio sąrašo viršūnių.

Megė ir Frenkas ilgus metus buvo tobulos santuokos pavyzdys, tačiau jau pusę metų jie vienas kitam neištarė nė žodžio. Namai, kuriuos kadaise gaubė džiaugsmas ir nesibaigiantis juokas, dabar sklidini spengiančios tylos ir neišsakytų tiesų. Vieną dieną, nebepajėgdama pakelti santuoką sukausčiusio šalčio, Megė išgeria saują migdomųjų tablečių.

Mėgindami išgelbėti Megės gyvybę, gydytojai sukelia dirbtinę komą. Palinkęs prie nuolat pypsinčių aparatų apsuptos bežadės žmonos, Frenkas jaučia turįs pagaliau prabilti, nes tai galinti būti paskutinė jųdviejų galimybė. Tik kasdien sėdėdamas šalia ir perpasakodamas kiekvieną nuo pirmosios jųdviejų susitikimo dienos išgyventą akimirką, kiekvieną šypsnį ir nuvogtą žvilgsnį, jis paskatins ją dar kartą pramerkti akis. Juk tai negali būti jų pabaiga?

„Nepaprastai gražu.“
Jojo Moyes

„Nuoširdu ir tikra.“
Santa Montefiore

„Kupina gyvenimo išminties, grožio ir liūdesio.“
Josie Silver

„Nusipelno visų pagyrų.“
Cosmopolitan

Abbie Greaves (Ebi Gryvs, g. 1992) Oksforde baigė literatūros studijas, dirbo leidybos srityje. Vieną dieną laikraštyje perskaitė straipsnį apie daugiau nei 20 metų nesikalbėjusią japonų sutuoktinių porą, ir taip kilo mintis parašyti debiutinį romaną „Visas mums duotas laikas“. Romanas pateko į geriausių 2020-ųjų „Stylist“, "Independent“, „Her“, „Woman & Home“ knygų sąrašus ir buvo pasirinktas „BBC Radio 2“ skaitytojų klubo knyga.

Jas skiria šimtmečiai ir platūs vandenynai. Tačiau jos turi bendrą tikslą.

Dabartis, Sidnėjus, Australija.
Pastaruoju metu Anos galvoje sukasi tik dvi mintys: kaip sėkmingai įkurti gėlininkystės verslą ir kaip kuo greičiau atnaujinti neseniai ją palikusios močiutės namus, kad juose būtų galima gyventi. Tačiau griaudami sienas darbininkai aptinka šį tą netikėto. Vos nukėlusi dėžės, ištrauktos iš šimtmetį saugotos slėptuvės, dangtį, Ana supranta, kad gyvenime ką tik atsivėrė neišaiškinta paslaptis: mergina nebegalės nurimti, kol nesužinos, kas ir kodėl jos namuose paslėpė dienoraštį ir saujelę niekad neregėtų sėklų.

1886–ieji, Kornvalis, Anglija.
Elizabetė – smalsi ir energinga jauna mergina, kurios laisvės troškimą kiekviename žingsnyje varžo Viktorijos laikų aukštuomenės etiketas. Bet nelengva sutramdyti maištingą sielą. Gulėdamas mirties patale jos tėvas, garsusis Anglijos botanikas ir augalų kolekcininkas Džonas Trebitikas, paprašo išpildyti paskutinį jo norą – leistis į tolimą kelionę ir surasti paslaptingiausią pasaulio augalą, kuris, kalbama, gali ne tik suteikti nemirtingumą, bet ir grąžinti gyvybę. Elizabetė pasiryžta išpildyti tėvo valią ir jau po kelių dienų laivas išplukdo ją Pietų Amerikos link.

„Maištingos herojės, tykantys pavojai, tolimi kraštai ir širdis pavergianti meilė, – kiekvienas sakinys užburia.“
Australian Women's Weekly

„Svaiginanti egzotinių gėlių dvelksmo persmelkta kelionė laiku.“
Foreword Books

Kayte Nunn (Keit Nan) gimė Singapūre, augo Jungtinėje Karalystėje ir JAV, dabar gyvena Australijoje. Karjerą pradėjo leidybos srityje, tačiau vėliau atsidavė savo tikrajai aistrai – knygų rašymui. „Gėlių kolekcininko duktė“ – du skirtingus laikotarpius apimantis istorinis romanas, nukeliantis į XIX a. ir šių dienų Angliją, Čilę bei Australiją.

„Laimėtojų gali būti tik keli, pralaimėjusiųjų daug. Tačiau mes žaidžiame toliau, nes viliamės, kad būsime tie laimingieji.“

1932-ieji, Korėja. Mylima luošo žvejo dukra Sundža triukšmingame uostamiesčio turguje sutinka nepažįstamąjį. Žavus vyras užburia ją kalbomis ir pažada po kojomis pakloti visą pasaulį. Tačiau nepriteklių augintos žvejo dukros meilei nelemta baigtis laimingai. Išduota ir pažeminta, Sundža ryžtasi palikti gimtinę ir keliauti į Japoniją – kraštą, kuriame nė vienas korėjietis nėra laukiamas svečias.

Taip prasideda visą dvidešimtą amžių apimanti Sundžos ir būsimų trijų jos giminės kartų gyvenimo istorija, savo nenuspėjama sėkme, netikėtais posūkiais ir neišvengiama rizika primenanti Japonijoje klestintį korėjietišką azartinį žaidimą pačinko.

„Beveik šimtmetį aprėpianti vienos šeimos istorija. Nepalaužiamas siekis išlošti gyvenimo loterijoje, gebėjimas užjausti ir drąsa atsitiesti suklupus – visa tai ilgam įsirėžia į atmintį.“
Barack Obama

„Pačinko“ neužsimirš net tada, kai nurims knygos pasirodymo jaudulys ir ims blukti pagiriamieji žodžiai ant knygų viršelių. Šis nuostabus šeimos epas dar ilgai aidės žmonių kalbose.“
Irish Times

„Tai švelnus ir guodžiantis žvilgsnis į mus supantį chaosą, kurį dažnai vadiname gyvenimu.“
New York Times Book Review

Min Jin Lee (g. 1968) – Korėjoje gimusi amerikiečių autorė. Pirmasis istorinis jos romanas „Pačinko“ vos pasirodęs sulaukė daug dėmesio: išsyk tapo „Washington Post“, „Boston Globe“, „USA Today“, „Wall Street Journal“ bestseleriu, buvo įtrauktas į geriausių 2017 m. „New York Times“ knygų dešimtuką ir nominuotas prestižinei „National Book Award“ premijai. Pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 mln. šios knygos kopijų.

Šeimą sukrėtęs pagrobimas. Dukra, bet kokia kaina siekianti sužinoti tiesą.

Belė Haton visą gyvenimą augo manydama esanti vienturtė dukra. Tačiau tėvui mirus, tvarkydama jo milžinišką biblioteką, vienoje iš dulkėtų knygų Belė randa senų dienraščio iškarpų, kuriose pasakojama iki šiol negirdėta jos tėvų istorija: tolimojoje Birmoje, tiesiai iš aukštuomenės poros pono ir ponios Hatonų sodo, pagrobta vos trijų savaičių sulaukusi naujagimė Elvira. Vyresnioji Belės sesuo.

Negalėdama nuvyti kankinančių dvejonių ir minčių apie paslaptingus praeities įvykius, Belė leidžiasi į prarastos sesers paieškas aukso blizgesiu užlietoje egzotiškoje Birmoje. Gal dar ne viskas prarasta, gal dar pavyks surasti Elvirą? Tačiau kelionėje užsibrėžto tikslo link Belės Haton laukia daugybė išbandymų: galvą apsukanti meilė, apkalbos, paieškas sustabdyti mėginantys nepažįstamųjų grasinimai ir skaudžios išdavystės tų, kuriais pasitikėti ji norėtų labiausiai. Bet Belė stipri, o jos ryžtas surasti dingusią seserį nepalaužiamas.

„Nuostabu, kaip Dinah Jefferies tikroviškai perteikia tolimų egzotiškų šalių dvasią! Jautiesi, lyg pats būtum grįžęs į svaigias ir neramias XX a. 4-ojo dešimtmečio Birmos gatves.“
Kate Riordan

Dinah Jefferies (Dina Džefris, g. 1948) gimė ir pirmuosius gyvenimo metus praleido Malaizijoje. Baigė studijas Anglijoje, vėliau Toskanoje dirbo grafienės vaikų aukle. Rašyti pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiam sūnui, stiprius išgyvenimus perkėlė į kūrybą. „Dingusi sesuo“ – jau šeštas lietuviškai pasirodantis knygos „Arbatos plantatoriaus žmona“ autorės kūrinys.