Šiuolaikinė literatūra

„Vieno žmogaus širdis su kito žmogaus širdimi būna surištos ne tik harmonija. Veikiau susiriša viena kitos žaizdomis. Skausmas su skausmu, trapumas su trapumu.“


Dar mokyklos laikais Cukuru Tadzakis su keturiais jaunuoliais susiburia į jaukią draugiją. Bet jam išvykus studijuoti geležinkelio stočių architektūros į Tokiją, nepaaiškinę priežasčių, Cukuru draugai staiga nutraukia su juo ryšius – šokiruotas, jis įtiki esąs bespalvė, nevisavertė asmenybė.

Po šešiolikos metų mylimai moteriai užsiminus apie mįslingą atstumą tarp jųdviejų ir paraginus pažvelgti praeičiai į akis, Cukuru nusprendžia aplankyti buvusius draugus ir išsiaiškinti, kas gi vis dėlto anuomet įvyko. Taip prasideda didžiosios Cukuru klajonės, nusidriekiančios net iki Suomijos.

„Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“ – istorija apie vyrą, persekiojamą didžiulės netekties; apie sapnus ir košmarus, turinčius nenumatytų pasekmių realybėje; apie kelionę į praeitį, būtiną norint ištaisyti dabartį.


„Tai knyga tiek naujiems, tiek patyrusiems H. Murakamio skaitytojams... Ji atskleidžia naują rašytojo pusę, kurią ne taip lengva apibūdinti. Nepagydomai neramus, dviprasmiškas ir drąsiai siekiantis naujo brandos lygio. Lyg nusimetantis seną odą.“
Patti Smith, atlikėja, rašytoja, poetė („The New York Times Book Review“)


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abes, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi. Romanas „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“ gimtojoje Japonijoje pasirodė 2013 m., o 2014 m. išversta į anglų kalbą, knyga išsyk tapo „The New York Times“ bestseleriu nr. 1.

„Žvelgti į nakties dangų – tai tapti ilgos žmonių grandinės, stebėjusios tas pačias žvaigždes, dalimi. 

Tai reiškia stebėti, kaip teka laikas.“

Džoun Gudvin, kiek save prisimena, yra apsėsta žvaigždžių. Tačiau mąsli ir santūri astronomė jaučiasi patenkinta savo ramiu gyvenimu ir darbu Raiso universitete dėstant fiziką ir astronomiją. Kol vieną dieną neaptinka skelbimo, kuriame NASA kviečia moteris mokslininkes tapti astronautėmis ir keliauti į kosmosą. Džoun supranta: ji negali nepabandyti.

Atrinkta iš tūkstančių kandidatų, 1980-ųjų vasarą Džoun pradeda treniruotis Hjustono Džonsono kosmoso centre kartu su kitais nepaprastai talentingais būsimais astronautais, tarp kurių – savimi pasitikinti ir kiek paslaptinga aeronautikos inžinierė Vanesa Ford, regis, galinti sutaisyti bet kurį variklį, valdyti bet kurį lėktuvą.

Naujiesiems astronautams besiruošiant pirmiesiems skrydžiams ir tampant vis artimesniais draugais, Džoun atranda meilę ir aistrą, apie kurią nesvajojo. Ir ima abejoti viskuo, ką manėsi žinanti šioje visatoje. Tačiau 1984-ųjų gruodį, vykdant STS-LR9 misiją, viskas pasikeičia akimirksniu.

„Atmosfera“ – įkvepianti visa keičiančios meilės istorija. Šįkart – tarp žvaigždžių.

„NASA? Kosminės misijos? Aštuoniasdešimtiniai? Viskas, ką labiausiai mėgstu, vienoje vietoje.“

Andy Weir

„Jaudinantis, skaudus ir pakylėjantis pasakojimas.“

Kristin Hannah

Taylor Jenkins Reid (Teilor Dženkins Reid, gim. 1983) yra devynių „The New York Times“ nr. 1 bestselerių autorė, tarp jų – romanai „Daisy Jones & The Six“ ir „Septyni Evelinos Hugo vyrai“. „Atmosfera“ – naujausias jos kūrinys, taip pat išsyk tapęs tarptautiniu bestseleriu ir 2025 m. „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose nugalėjęs istorinio romano kategorijoje. Autorė su vyru ir dukra gyvena Los Andžele. 

„Bet vos tik audra nurims, neprisiminsi, kaip ją ištvėrei, kaip sugebėjai išgyventi. Tiesą sakant, net nebūsi tikras, ar ji išties baigėsi. Tik dėl vieno dalyko gali neabejoti. Nugalėjęs audrą, nebebūsi toks pat, koks į ją pakliuvai. Štai kokia audros esmė.“


Kafka Tamura gyvena Tokijo priemiestyje su savo tėvu skulptoriumi. Prieš savo penkioliktąjį gimtadienį Kafka pabėga iš namų, įšoka į autobusą ir važiuoja į atsitiktinai pasirinktą Takamacu miestą. Taip prasideda Kafkos klajonės – prarastos motinos, sesers ir savęs paties paieškos.

Tuo pat metu garbaus amžiaus Tokijo gyventojas Nakata sudrumsčia savo ramią gyvenimo tėkmę – nužudo nepažįstamąjį. Keistuolis Nakata gali kalbėtis su katėmis, bet nemoka nei rašyti, nei skaityti, juolab paaiškinti jėgos, vedančios jį į Takamacu, kur apsistojęs klajojantis Kafka.

Paralelinės odisėjos, į kurias leidžiasi šie du veikėjai, realybėje prasilenkia, tačiau siurrealiame pasaulyje įgauna modernią graikų tragedijos formą.


„Man visad buvo įdomūs žmonės, „iškritę“ iš visuomenės, nuo jos atitolę. Dauguma šio romano veikėjų, viena ar kita prasme, ir yra autsaideriai. [...] Kodėl aš kuriu tokius personažus? Tikriausiai dėl to, kad man jie patinka. Šis romanas ilgas, ir autorius privalo turėti bent vieną personažą, kurį mėgsta besąlygiškai.“
Haruki Murakami


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abes, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi. 2006 m. romanas „Kafka pakrantėje“ įvertintas „World Fantasy“ ir Franzo Kafkos vardo apdovanojimais.

Vieną pavasario rytą į Goldeno miestelį atvyksta nepažįstamasis vardu Teo. 

Niekas nežino, iš kur jis atkeliavo... ir kodėl.

Užsukęs į vietos kavinę išgerti kavos, Teo išvysta ant sienų iškabintus 92 miestelio gyventojų portretus, pieštus su nepaprasta atida ir jautrumu. Tuomet jam gimsta idėja. Vieną po kito Teo juos įsigyja ir ima dovanoti pavaizduotiems žmonėms. Mainais prašo tik vieno – jų gyvenimo istorijos. Taip portretas po portreto, istorija po istorijos mezgasi draugystės, atsiveria paslaptys, dalijamasi skausmu ir džiaugsmu – ir pamažu ima keistis paprasti žmonių gyvenimai.

„Teo iš Goldeno“ – įsimintinas, išminties kupinas pasakojimas, primenantis apie žmogiško ryšio galią, dosnumą, gėrį ir apie tylius kasdienybės stebuklus, nutinkančius tada, kai pasirenkame jais tikėti.

„Tikrų tikriausias lobis.“

Hoda Kotb

„Jautrus ir širdį šildantis pasakojimas.“

USA Today

Allen Levi (Alenas Levi) – amerikiečių advokatas, teisėjas, dainininkas ir rašytojas. Gyvena nedideliame Džordžijos valstijos miestelyje, kur rūpinasi šeimos žeme. „Teo iš Goldeno“ – pirmasis jo romanas, kurį visame pasaulyje jau įsigijo daugiau kaip du milijonai skaitytojų.  

„Gyventi“ – ne tik šiuolaikinės Kinijos, bet ir pasaulinės literatūros klasika tapęs kūrinys, vienas skambiausių kada nors sukurtų literatūrinių himnų gyvenimui.

Palaidūnas turtingo žemvaldžio sūnus Fugui dienų dienas lėbauja viešnamiuose puotaudamas ir lošdamas. Vėjais paleidęs visą šeimos turtą jis nė nenumano, kad išbandymai tik prasideda. Likimo skirtos sukrečiančios netektys padės jam suprasti, ką iš tiesų reiškia gyventi.

Ši knyga – apie dvasinę ištvermę, būdingą žmogaus prigimčiai, apie stojiškumą ir viltį.
Yu Hua (gim. 1960) – iškilus šiuolaikinis Kinijos rašytojas, jo romanai gimtinėje kasmet parduodami milijoniniu tiražu. Kūryba išversta daugiau nei į 30 kalbų. Autorius yra vienas iš nedaugelio intelektualų balsų, drįstančių viešai kalbėti apie šiuolaikinės Kinijos skaudulius.
Romanas „Gyventi“ išleistas 1992 metais. 1994-aisiais režisieriaus Zhang Yimou šio kūrinio ekranizacija pelnė Kanų kino festivalio Didįjį žiuri prizą, o Fugui vaidinęs Ge You buvo apdovanotas kaip geriausias aktorius.  

„Sukurti veikėją, kuris atspindėtų ne tik savo kartą, bet ir visos tautos sielą, – retas literatūrinis pasiekimas.“
The Seattle Times

Vertėja Indrė Balčikonytė-Huang – sinologė, literatūros vertėja iš kinų kalbos ir į kinų kalbą, rašytoja, jau daugelį metų gyvenanti Kinijoje. „China – Culture Smart!: The Essential Guide to Customs & Culture“ autorė. 2024 m. už Shuang Xuetao apysakų rinkinio „Raudonio gatvė“ vertimą į lietuvių kalbą apdovanota Dominyko Urbo premija.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Leidinio sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/d6ceaba8-f971-4944-8bb6-fa9458bd740f.html

Gyvenimas suplanuotas iki smulkmenų... bet kartais reikia leisti įvykiams klostytis savaime. Permainos kelia nerimą, retkarčiais baimę – telieka atsipalaiduoti ir surizikuoti.

Ryžtinga renginių planuotoja Peidžė Volker mėgsta iššūkius. Po sunkios vaikystės, praleistos mažoje saloje, ji pasiryžusi įrodyti, kad yra ne iš kelmo spirta. Tam puikiai tinka jaudinantis ir šurmuliuojantis Manhatanas. 

Tačiau, netikėtai praradusi darbą „Žvaigždžių renginiuose“, Peidžė susimąsto, ką gi daryti toliau. Geriausias jos brolio draugas, klestintis verslininkas Džeikas Romanas, pasiūlo Peidžei su draugėmis įkurti renginių organizavimo įmonę. Laukia nauji iššūkiai. Tačiau tai niekis, palyginti su atgimstančia simpatija šiam geidžiamam Niujorko viengungiui... Bendras tikslas suartina Džeiką ir Peidžę – giliai rusenusios aistros kibirkštėlės perauga į šiltus jausmus ir Manhatane prasideda bemiegės naktys.

Jai pavyko!

Kukli, santūri Evelina paspruko...

Evelinai Bredšou įkyrėjo būti ujamai piktosios pamotės. Turtų paveldėtoja paprašo vieno aukštuomenės palaidūno už užmokestį apsimesti jos sužadėtiniu. Tik taip pavyks atsikovoti laisvę. Tačiau nepatikimasis sužadėtinis palieka ją savo brolio Fino Metloko namuose ir pradingsta!

Finas gyvena nusišalinęs nuo pasaulio. Mažiausiai jam reikia moters keliamų pagundų – juolab tokios moters kaip Evė. Ji pasižymi erzinančiu polinkiu kelti chaosą ir atsidurti ten, kur jai būti nederėtų... Net ir jo širdyje!

Pakerėti ją!

Skandalingasis mergišius Redridžo grafas Henris Stiuartas, draugų vadinamas Heilu, neabejoja, kad lažybas laimės. Nebus sunku pakerėti ledi Elizabetą Vilding ir pavogti iš jos bučinį. Deja, mergina vilionėms atspari. Kartą Lizė jau buvo išduota ir išmoko saugoti savo širdį. Taip pat ir skandalingą paslaptį! Tačiau laikui bėgant tampa vis sunkiau išsaugoti ją ir priešintis stiprėjančiam potraukiui šiam vyrui. Lizė susimąsto: gal Heilas yra vienintelis vyras, vertas pasitikėjimo. O gal visgi jis sugebėtų deramai elgtis ne tik su jos širdimi?..

Melai dar tik prasidėjo.

Ir Jusano karalius turbūt yra geriausias melagis iš visų.

Jis nusitaikė į sesers žiedą ir padarys dėl jo bet ką. Net jei tektų manipuliuoti penkiais kalavijais, kad jį pavogtų...

Susaistyti apgaulės, Uinas, Mikailas, Erė, Sora ir Rojus turi pasikliauti savo gebėjimais, kad atliktų karaliaus Juno pavedimą, kitaip rizikuoja užsitraukti jo nevaldomą įsiūtį.

Svetimos šalies įstatymas skiria juos nuo Kvilimaros, Čitano karalienės. Jie turi vieną mėnesį auksiniam Drakonų Valdovo žiedui pavogti. Bet neįmanoma užduotis gali būti lengvesnė, nei išmokti pasitikėti vienam kitu.

Nors pavojus ima grėsti jų gyvybei, jų šeimoms ir jų karalystėms, penki melagiai sutaria dėl vieno: karalius negali laimėti. Bet ar jie sugebės įveikti Juną jo paties žaidime? 

Šįkart užduotis yra ne tik asmeniška – penketuką jungia kerštas. Melai juos sudraskė, bet keršto troškimas vėl suvienys.

Melai tik auga, o siužetas tampa dar klastingesnis – skaitytojų pamėgti nusikaltėliai sugrįžta stulbinančiame „Sunday Times“ ir „The New York Times“ bestselerio „Penki lūžę kalavijai“ tęsinyje. Tai Korėjos mitologijos įkvėpta greito tempo romantinė fantastika, nuo kurios neatplėšite akių iki paskutinio žodžio.

Mai Corland yra korėjiečių kilmės amerikietė teisininkė ir rašytoja, gimusi Seule ir įvaikinta Niujorke gyvenančios šeimos. Iš ten ji pabėgo nuo žiemos studijuoti Floridoje, Rolinso koledže ir Majamio universitete. Dėl daugelio abejotinų sprendimų ji šiuo metu vėl gyvena šaltyje su savo partneriu, vaikais ir auksine žuvele, kuri pergyvens juos visus. Kai nerašo, ją galima rasti miegančią arba prilipusią prie savo latės aparato. Mai rašo knygas vaikams ir jaunimui Meredith Ireland slapyvardžiu ir už jas yra pelniusi nemažai apdovanojimų. Jos serijos „Penki lūžę kalavijai“ pirma knyga vos pasirodžiusi tapo bestseleriu. 

Prieš dvidešimt penkerius metus atokiame pajūrio miestelyje grupelė paauglių, bėgdami nuo skaudžios realybės, leidžia vasaros dienas apleistoje prieplaukoje: maištauja, traukia vienas kitą per dantį ir dalijasi paslaptimis. Tik dėl šios bendrystės jie randa priežastį keltis rytais, susitikti ir mylėti.

Iš tos vasaros gimsta išskirtinis meno kūrinys – paveikslas – ir po daugybės metų netikėtai atitenka aštuoniolikmetei Luisai. Ji leidžiasi į keistą kelionę, norėdama sužinoti, kaip šis piešinys atsirado ir ką dabar su juo daryti. Tačiau laimingos pabaigos ne visada atrodo taip, kaip įsivaizduojame...

Nepamirštama, juokinga ir giliai jaudinanti istorija apie keturis paauglius, kurių draugystė sukuria tokį stiprų ryšį, kad po dvidešimt penkerių metų pakeičia visiškai nepažįstamo žmogaus gyvenimą.

XX a. pradžia, Reikjavikas. Jaunoji Sigurlina, ekscentriško kolekcionieriaus dukra, vieną dieną pradingsta iš namų kartu su vertinga tėvo kolekcijos relikvija. Po neįtikėtinų įvykių istorinis artefaktas pristatomas Niujorko Metropolitano muziejuje, tuo pat metu Islandijos pareigūnai pradeda tyrimą dėl vagystės.

Tai istorija apie jaunos moters kelionę į vidinę laisvę ir tapsmą savimi. Tarsi lėtas kino filmas, kuriame pagrindinė herojė išgyvena pasirinkimų ir lemtingų atsitiktinumų dramą. Vytis svajonę rizikuojant dėl jos gyvybe ar pasiduoti? Išduoti savo šaknis dėl didelių pinigų ar išlikti garbingu žmogumi? Įtraukdama į nuotykingą pasakojimą autorė nagrinėja, kaip formavosi mums artimų islandų kultūrinė tapatybė.

Sigrún Pálsdóttir (gim. 1967) – rašytoja, redaktorė, lektorė. 2001 m. Oksfordo universitete apgynė istorijos daktaro disertaciją, vėliau dėstė Islandijos universitete, dirbo Islandijos istorijos žurnalo „Saga“ redaktore. Jos knygos nominuotos įvairioms Islandijos literatūros premijoms. Romanas „Siuvinėtoja“ (Delluferðin, 2019) apdovanotas Europos Sąjungos grožinės literatūros premija (2021).

Šis apdovanotos vokiečių autorės romanas – apie skausmą ir paleidimą, apie pirmąją meilę, viso gyvenimo meilę ir savo vietos pasaulyje paieškas – net jei ji ten pat, kur viskas prasidėjo. Ši knyga – tai pasakojimas apie paprastus ir drauge nepaprastus dalykus, šiltus santykius, empatiją ir vienas kito vertinimą.

Vieną gražią pavasario dieną kaimelis Vokietijos vakaruose nubunda po blogo ženklo: Selmai prisisapnavo okapija – keistas gyvūnas, panašus į zebrą ir žirafą. Tai reiškia, kad kažkas netrukus mirs.

Dešimtmetė Selmos anūkė Luizė su draugu Martinu svarsto didžiuosius gyvenimo klausimus ir stebi kaimelio gyventojus – senus ir jaunus, – imančius elgtis neįprastai. Iškyla ilgai širdies kertėse užspausti dalykai, o seniai atidėlioti sprendimai mirties grėsmės akivaizdoje tampa neatidėliotini.

Luizės motina svarsto, ar nutraukti santuoką. Senas šeimos draugas stengiasi sukaupti drąsos ir prisipažinti Selmai, kad ją seniai myli. Tik girtuoklis Palmas sakosi mirties nebijantis, o paniurėlė Marli ir toliau slankioja po vienišus savo namus. Kai mirtis pagaliau ateina, kaimo bendruomenei tenka dar glaudžiau susiburti – tik taip įmanoma ištverti ir judėti toliau.

Mariana Leky (gim. 1973) – Kiolne gimusi, Berlyne gyvenanti autorė. Romanas „Kas iš čia matyt“ atvėrė jai kelią į pripažinimą: 2017 m. pelnė nepriklausomų Vokietijos knygynų premiją kaip geriausia metų knyga, pagal romaną 2022-ųjų pabaigoje sukurtas to paties pavadinimo filmas, knyga išversta į daugiau nei 25 kalbas. Literatūros kritikai įvertino kūrinį už optimizmą, intymų pasakojimą ir unikalią būseną perkeičiančią kalbą. Nors daugelis romane pastebi „vokišką“ magiškąjį realizmą, pati autorė labiau pripažįsta Richardo Brautigano įtaką.

Knygos leidybą iš dalies fnansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Goethe‘s institutas.

Leidinio sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/33abd224-cf61-4463-8cda-6114e957dd9b.html   

Ilgus amžius ritualai saistė bendruomenę ir struktūravo laiką, kurdami ribą tarp kasdienybės ir šventės. Šiandien laikas nebeturi atskaitos taškų, vyksta nesiliaujanti komunikacija be bendruomenės, o mums vis labiau atsigręžiant į save, daugėja dėl narcisizmo kylančių būklių – vienatvės, izoliacijos, perdegimo, nerimo sutrikimų.

Filosofas Byung-Chul Hanas apmąsto ritualų – įskaitant ir vilionę, žaidimą, mandagumo gestus – nunykimą. Jį liudija daug dabarties reiškinių: plinta afektais grįsta komunikacija, vyrauja autentiškumo kultas, kone kiekvienas veiksmas kreipiamas į pasiekimus. Anot autoriaus, „iš naujo užkerėjus pasaulį jame atgytų gydomoji galia, neutralizuojanti kolektyvinį narcisizmą“.

Byung-Chul Han (gim. 1959) – vokiečių filosofas, kilęs iš Pietų Korėjos. Miuncheno universitete studijavo germanistiką ir teologiją, Fraiburgo universitete – filosofiją; 1994 metais apgynė daktaro disertaciją apie Martiną Heideggerį. 2000–2012 metais dėstė Bazelio universitete, vėliau – Karlsrūhės menų ir dizaino universitete bei Berlyn menų universitete – čia tapo filosofijos ir kultūrologijos profesoriumi. Kartais vadinamas filosofijos roko žvaigžde. Mėgsta groti fortepijonu ir dirbti sode.

Anot Hano, šiuolaikinės visuomenės, kurią jis vadina nuovargio visuomene , šūkiai „viskas įmanoma“ ir „viską padarysime“ yra iš esmės klaidingi, nes jie gyvenimą paverčia vien gamybos priemone, kai visas laikas ir visi patyrimai skiriami efektyvumui didinti. Savo knygomis kritikuodamas saviišnaudojimą, filosofas primena, kad gyvenimui esminga yra meilė, žaidimas ir kontempliacija.

Lietuviškai išleistos šios Byung-Chul Hano knygos: „Nuovargio visuomenė“, „Eroso agonija“, „Psichopolitika“.

Knygos vertimą iš dalies remia Goethe's institutas

Leidinio sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/254d94c5-3deb-417f-842b-3be4993bc92f.html

„Mąstyti tikrovę už mūsų mąstymo ribų – ne absurdiška, o būtina“, – teigia filosofas Grahamas Harmanas, pabrėždamas, kad pasaulis nėra toks, kokį jį matome.

G. Harmanas atstovauja šiuolaikinės filosofijos krypčiai – spekuliatyviajam realizmui – ir yra vienas svarbiausių į objektus orientuotos ontologijos (OOO) kūrėjų kartu su Timothy Mortonu, Ianu Bogostu ir Levi Bryantu. OOO siūlo radikalią pasaulio sampratą: ji atmeta žmogiškosios egzistencijos viršenybę ir teigia, kad visi objektai – realūs ir fiktyvūs, natūralūs ir dirbtiniai – egzistuoja autonomiškai ir yra savaime vertingi, nepriklausomai nuo žmogaus vertinimo.

Knygoje G. Harmanas aiškiai ir net žaismingai pristato šios minties mokyklos idėjas. Jis nagrinėja, kaip objektai veikia vieni kitus, išlikdami neprieinami mūsų suvokimui, ir kodėl ši autonomija svarbi menui, literatūrai, politikai bei gamtos mokslams. Nuo Šerloko Holmso ir vaizdo žaidimų iki dadaizmo, Voltaire’o ir „stygų teorijos“ – ši knyga kviečia iš naujo permąstyti viską, kas laikyta savaime suprantama.

Graham Harman (gim. 1968) laikomas kertiniu šiuolaikiniu mąstytoju, apibrėžiančiu posthumanizmo epochą. 2015 m. jis pateko į „ArtReview“ didžiausią įtaką tarptautiniame meno pasaulyje turinčių asmenų šimtuką. 2016 m. leidinys „The Best Schools“ įtraukė jį į 50 įtakingiausių gyvų filosofų sąrašą. Šiuo metu dirba Los Andželo SCI-Arc institute.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Leidinio sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/446bb9d8-a6eb-4f5d-bec1-0b645cc4404f.html

1933 metų gegužės 12 dieną Vilnių kaip žaibas apskriejo žinia – Bernardinų sode pagrobta Vilniaus vaivados dukrelė Agatka. Ryžtingai nusiteikęs slaptosios policijos viršininkas Mańkowskis nieko nelaukdamas imasi keblios bylos. Palaidų siūlų daug. Įtariamųjų sąraše – mergaitės auklė, vietiniai banditai, komunistai. Galimi motyvai – politinis šantažas, išpirkos pinigai. O gal pagrobimas dėl meilės? Nusikaltimo pėdsakai tyrėjus vedžioja už nosies pažįstamomis Vilniaus gatvėmis ir požemiais, atveda iki Krokuvos ir net Paryžiaus. Įnirtingos gaudynės, susišaudymai ir politinės intrigos neišvengiamos, siekiant surasti pagrobtą
mergaitę.

Felicjos Romanowskos slapyvardžiu pasirašytas Vilnietiškas detektyvas – tai ir kriminalinis romanas, ir tarpukario Vilniaus satyra, pašiepianti ne vieną to meto kultūros ir politikos veikėją. Pirmą kartą romanas dalimis buvo publikuotas 1933 metų pavasarį Vilniaus laikraštyje Słowo, o niekam iki tol negirdėtos autorės Felicjos slapyvardžiu dangstėsi tokie patyrę literatūros vilkai kaip Józefas Mackiewiczius, Stanisławas Mackiewiczius-Catas, Jerzy’is Wyszomirskis ir Walerianas Charkiewiczius.

Galbūt šis literatūrinis žaidimas taps tam tikru žingsniu, mėginant geriau suprasti to meto Vilnių ir jo socialines bei kultūrines realijas. O tai savo ruožtu paskatins pamatyti po barokiniais debesimis slypintį sudėtingą ir kupiną įvairiausių gyvenimo iššūkių rytų Lenkijos provincijos miestą Vilnių.
– istorikas Povilas Andrius Stepavičius

Jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?

Šiaurinės Japonijos Hakodatės mieste, pilname šlaituotų gatvelių, kalno papėdėje gyvuoja kavinukė „Donna Donna“. Čia ruošiama ypatinga kava – ir vyksta šis tas mįslingiau. Apie vieną šios kavinės kėdę sklando keista miesto legenda. Sakoma, kad į ją atsisėdęs ir tik joje sėdėdamas gali nusikelti į norimą laiką.

Nors keliaujant laiku reikia paisyti ne visai malonių taisyklių ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui patiekta kava, trečiame serijos romane „Kol dar neišnyko prisiminimai“ veriasi dar keturi širdį šildantys stebuklai, nutikę toje keistoje kavinėje.

Pirmoje istorijoje sutinkame dukrą, troškusią iškoneveikti tėvus.

Antroje pasakojama apie komiką, neįstengusį paklausti žmonos, ar ji laiminga.

Trečia istorija – apie jaunėlę seserį, negalėjusią prisipažinti, kad serga.

O ketvirta – apie jaunuolį, nespėjusį prisipažinti, kad myli.

Šis ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas gvildena seną išmintingą tiesą: kad galėtum judėti pirmyn, privalai susitaikyti su savo praeitimi.

Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neišnyko prisiminimai“ – trečias serijos „Kol dar neatšalo kava“ romanas. Antras – „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ („Baltos lankos“, 2024). Serijos knygų pasaulyje parduota per milijoną egzempliorių, o jos leidybos teises įsigijo daugiau kaip 30 šalių.

Nepaprastai žavinga romantinė komedija apie tai, kas nutinka, kai meilės romanas kruiziniame laive peržengia ribas.

Houpei Lenover reikia atostogų. Santykiai su vaikinu žlugo, kūrybiniai siekiai visiškai sustoję ir ji pati nebežino, kur dingo ta „kieta“ mergina, kokia kadaise buvo. Todėl kai jos geriausia draugė, gyvenimo būdo formuotoja, pakviečia kartu vykti į prabangią kelionę kruiziniu laivu, Houpė sutinka, nors nekenčia kruizų.

Feliksas Sigreivas negali įsivaizduoti nieko blogesnio už kelionę kruiziniu laivu. Darboholikas virtuvės šefas nenori palikti savo restoranų ir kasdienės rutinos. Bet kai tėvai jam ir seserims padaro staigmeną pranešdami nupirkę bilietus visai šeimai į laivą ir ketinantys jame atšvęsti santuokos metines, jis negali atsisakyti, mat praeityje ir taip jau yra juos smarkiai nuvylęs.

Houpė ir Feliksas nusiteikę iškęsti šias atostogas sukandę dantis, tačiau staiga jų akys susitinka lipant į laivą, ir dešimties dienų meilės romanas Karibų jūroje su patraukliu nepažįstamuoju Houpei nebeatrodo toks jau ir blogas variantas. Tačiau Houpę vėl pradeda persekioti praeities demonai, ir Feliksas sužino, kad moteris, kuri jam vis labiau patinka, nebuvo iki galo atvira. Viskas pakrypsta nemalonia linkme. Ar pavyks jiems įveikti audringą meilės jūrą? O gal jų svajonių laivas suduš? 

„Puikus vasaros skaitinys Emily Henry ir Christinos Lauren romanų gerbėjams. Istorija kupina chaoso ir komiškų situacijų. Kiekviena scena – it kinas, o Doyle stilius tiesiog žaižaruoja. Negaliu atsidžiaugti šia knyga!“

Alexis Daria, bestselerio „You Had Me at Hola“ autorė

„Liuksemburge mirė... Ieškomi giminės." Tokią žinią iš nežinomo adresato gauna romano pasakotoja. Palikimo istorijos visada žada nuotykį, o ši istorija pareikalaus dar ir stoti į kovą su visa ryjančia užmarštimi, nusitaikiusia į pasakotojos mamos atmintį – tai joje glūdi giminystės su paslaptinguoju palikėju įrodymai. Lenktynės su laiku. Į moterų gyvenimą plūsteli spalvingi tą patį palikimą medžiojantys personažai, mūsų dienų aktualijos susipina su praeities įvykiais. Visa susijungia į vientisą istoriją, kuri prasideda prosenelio perbėgimu iš Vilniaus į Augustavo guberniją XIX a. ir baigiasi mūsų dienomis prabangiame Vilniaus „Plaza" viešbutyje. Skaitytojas čia ras ir grafinų su krupniku skambesio tarpukario restoranuose, ir pokario badmečiu nosies šnerves išplėšančio skilandžio kvapo, ir 1946 m. Kauną nusiaubusį Nemuno potvynį, ir į ritinį vyniojamą Peterburgan išgabenti ketinamą Vilniaus arkikatedrą...

Ši knyga – tai ir nuotykinis romanas, ir šachmatų partiją primenanti atminties kova su užmarštimi, ir kinematografiška kone du šimtmečius aprėpianti žmonių ir likimų galerija. Kartu tai Lietuvos praeities paveikslas, dramatiškiausi jos momentai iki pat šių dienų.

Viršeliui panaudotas vieno garsiausių XX a. moderniojo meno dailininkų  Mauritso Cornelio Escherio ( 1898–1972) paveikslas „Susitikimas". Legendinis kairiarankis olandų grafikas,  litografijų, medžio graviūrų kūrėjas, metamorfozių meistras,  iliustratorius, gobelenų, sienų raštų ir pašto ženklų dizaineris vadinamas mūsų laikų Leonardo da Vinci.

Knygos tekstas traukte pritraukė būtent šį Escherio 1944 metais sukurtą darbą su baltomis ir juodomis figūromis. Paveiksle galima įžvelgti ano laikmečio, baigiantis karui, ženklus ir atmosferą.  Simbolius.  Galbūt  tos susitinkančios figūros juda šokių aikštelės apskritimu, o gal tai – istorijos ratas? Pagaliau anapus jų, kitoje dimensijoje, veriasi  žmogaus būties mįslė,  kurios įminti nepadeda  joks konkretus laikas, nes ji amžina. 

Danutė Kalinauskaitė – pripažinimo sulaukusi prozininkė, laimėjusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą (Antano Jonyno, Antano Vaičiulaičio, Lietuvos rašytojų sąjungos premijos), o 2017 m. jai suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už „mažųjų meninės kalbos formų turiningumą". Iki šiol išleidusi tris novelių knygas, ji debiutuoja ilgai lauktu romanu „Baltieji prieš juoduosius".

Audioknygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Išleista bendradarbiaujant su leidykla „Tyto alba”.

Moteris vardu Keitė gyvena viena namelyje prie paplūdimio ir rašomąja mašinėle kasdien renka visą laviną atsiminimų bei minčių, kurių niekas niekada neskaitys. Ji įsitikinusi, jog yra paskutinis žmogus Žemėje. Tuo įsitikinti jai padėjo ilgametės kelionės po pasaulį laivais, pėsčiomis ir dar užsilikusių degalų turinčiais automobiliais, nesutinkant nė gyvos dvasios, glaudžiantis netikėčiausiose vietose. Kad ir Metropolitano muziejuje ar Luvre, kur žiemomis ieškodama šilumos ji degindavo didingų tapybos kūrinių rėmus. 

Keitės tekste lyg drobėje chaotiškai suaudžiamos keisčiausios žymių menininkų, rašytojų biografinės detalės – Rembrandto katinas, vaikų nepakenčiantis Brahmsas, taip pat spalvingi Antikos mitų fragmentai – visada orumu spinduliuojanti Helenė, nelaimingoji Kasandra, ištikimasis Odisėjo šuo, galiausiai prieštaringi pasakotojos prisiminimai ir keisti minčių vingiai. Tačiau kartais jos minčių labirinte pūsteli skaudžios realybės gūsis ir pro paveikslo drobę persišviečia sutrikusi, itin vieniša figūra. 

Amerikiečių rašytojo Davido Marksono romanas Wittgensteino meilužė (1988) – unikali ir tikrai neįprasta knyga, eksperimentinis, eruditiškas, šmaikštumo ir liūdesio kupinas kūrinys, filosofinis kelio romanas, virtuoziška vienišumo ir traumos studija. Per į nieką kitą nepanašų, užburiantį Keitės balsą Marksonas plėtoja nepasitikėjimą kalba, tyrinėja meno reikšmę ir pristato pasaulį, nusimetusį savo rūbą, perfiltruotą per meno ir mitų prisisotinusią sąmonę, likusią vieną Žemėje. 

Šis EPUB leidinys yra sertifikuotas kaip prieinamas. Sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/ef3782a5-8829-4de5-b005-137e1604c137.html

ŠEŠTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Osle sninga. Miesto aikštėje vyksta kalėdinis koncertas, šalia sriubą varguoliams dalija Gelbėjimo armija. Ūmai pokšteli šūvis, ir Gelbėjimo armijos savanoris, regis, neturintis jokių priešų, Robertas Karlsenas krinta negyvas.

O sninga vis labiau, dėl pūgos nekyla lėktuvai, taigi žudikas negali laiku išvykti iš miesto. Tik todėl jis sužino nušovęs ne tą žmogų. Ir tučtuojau nusprendžia klaidą ištaisyti – juk tai turėtų būti jo paskutinė užduotis…

Prasideda dviguba medžioklė: žudikas atkakliai persekioja kitą auką, o jam ant kulnų lipa policija.
Policijos inspektorius Haris Hūlė, tiriantis šią bylą, priverstas gilintis į Gelbėjimo armijos paslaptis. Pasirodo, čia sukasi dideli pinigai, mezgamos mįslingos intrigos... Kaip sako Haris Hūlė, „dauguma mūsų turime ir tamsiąją pusę“.

Romane susipina margaspalvė Europos šalių istorija, religija, neįtikėtini žmonių likimai. Autorius – ne tik kvapą gniaužiančių istorijų meistras, bet ir puikus psichologas bei istorikas.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

„Nesbø pasakotojo talentas – neprilygstamas.“

USA Today

„Gelbėtojas „veža“! Jo Nesbø – mano naujas mėgstamiausias trilerių rašytojas, o Haris Hūlė – mano naujasis herojus. Pulsas daužėsi kaip pašėlęs nuo knygos pradžios iki galo.“
Michael Connelly

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

„Su ja manęs negąsdino net mintis susižeisti.“

1935-ieji Italijos miestelyje Monzoje. Ant akmenuoto Lambro upės kranto dvi merginos iš skirtingų pasaulių į sraunų upės vandenį spjaudo ką tik pavogtų vyšnių kauliukus.

Madalenai laisvė nuo bet kokių socialinių normų – ne naujiena. Ji nuolat traukia visų žvilgsnius, kad ir kur pasirodytų. „Nelaboji“, – šnabždasi žmonės, o pasakojimai apie nelaimes, ištikusias tuos, kurie ją supykdė, kursto miestelėnų baimę ir panieką.

Frančeska – griežtai auklėjama itin religingoje šeimoje, tačiau trokštanti gyvenimo už provincijos ribų. Susižavėjusi Madalenos maištinga dvasia, ji pameluoja, kad ją išgelbėtų, ir tai merginas negrįžtamai susaisto. Nuo tos akimirkos jos padarys bet ką, kad apsaugotų viena kitą, – net jei tai nuves tamsių poelgių link.

Šiame jaudinančiame romane skvarbiai vaizduojama nesulaužoma, gyvenimą keičianti dviejų merginų draugystė, kuri jas paskatina maištauti prieš seksizmą, išankstinius nusistatymus ir neteisybę, patiriamus XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio fašistinės Mussolini Italijos fone.

„Artima Elenos Ferrante ir Natalios Ginzburg kūrybos dvasiai.“

Financial Times

„Plataus užmojo, jusliškas, vaizdingas romanas, o veikėjos – stiprios ir spalvingos.“

The Times

„Meistriškai suvyta švelnios ir sykiu nepaklūstančios normoms draugystės tironijos nasruose istorija.“

Hester Musson

„Kruvinas ir pašėlęs pasakojimas be jokių atsiprašinėjimų.“

Naomi Krupitsky

Beatrice Salvioni (Beatričė Salvioni, gim. 1995 m. Monzoje) – italų rašytoja. „Nelaboji“ yra jos debiutinis romanas, išleistas daugiau kaip dvidešimtyje šalių.

„Norėtų viską išardyti, vėl paversti vilnos pluoštu, grįžti į tą akimirką, o tada atsistoti, atgręžti veidą į žvaigždes, į dangų, į mėnulį ir melsti jų pakeisti tai, kas jo laukia.“

Vieną 1596-ųjų vasaros dieną sukarščiavusi vienuolikmetė Džudita atgula į lovą savo namuose Stratforde. Jos dvynys brolis Hamnetas kur įmanydamas ieško pagalbos ir artimųjų. Bet kodėl gi nieko nėra namuose?

Dvynių motina Agnesė – laisvos dvasios moteris, žolininkė, turinti gydymo galių, nors ir keistuolė, miestelyje gerbiama vaistytoja, gebanti įžvelgti žmogaus likimą, – visai netoli, sode, kur augina įvairiausias gydomąsias žoleles. Jų tėvas, lotynų kalbos mokytojas ir talentingas dramaturgas, kuria Londone. Jie dar nenujaučia, kad vienas iš jų vaikų iki savaitės pabaigos neišgyvens.

„Hamnetas“ – meistriškas romanas, įkvėptas Williamo Shakespeareo sūnaus istorijos. Šio pasakojimo ašis – stipresnis už mirtį ryšys tarp brolio ir sesers, visa peržengianti motinos meilė, gedulo prislėgtos santuokos portretas. Kartu tai istorija sakalo ir jo mylimosios, blusos, laivu keliaujančios iš Aleksandrijos per pasaulį, pirštinių siuvėjo sūnaus, kuris nepaiso visuomenės normų ir pasirenka neįprastą gyvenimo kelią, galiausiai – istorija netekties pakirstos motinos, ypatingos moters, nužengusios tarsi iš kito, mistinio, gamtos ir dvasių, pasaulio.

„Mirguliuojantis stebuklas.“
David Mitchell

„O'Farrell „Hamnete“ savo elipsiška, sapniška proza kuria pasaulį, kuris sykiu apčiuopiamas ir tarsi anapusinis. <…> Šis romanas įtvirtina autorę kaip nepaprastai įvairiapusę rašytoją, itin gilumiškai suvokiančią svarbiausius žmogiškuosius ryšius, – šias savybes turėjo ir vienas toks lotynų kalbos mokytojas iš Stratfordo prie Eivono.“ 
Stephanie Merritt

„Meilė, gedulas, viltis, tvirtybė – šios knygos pasaulis toks gyvas ir ryškus, kad skaitant beveik gali užuosti žolę, išgirsti lietų.“ 
Mary Beth Keane

Maggie O'Farrell (Megė Ofarel, g. 1972) – viena žinomiausių šiuolaikinių airių ir britų rašytojų, devynių romanų autorė, „Costa Book Awards“ laureatė. Svarbiausiu jos kūriniu laikomas romanas „Hamnetas“, 2020 m. apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir tapęs „Waterstones“ metų knyga. 2025 m. kino ekranizacija tokiu pačiu pavadinimu sulaukė gausybės kino apdovanojimų, tarp jų ir „Oskaro“.

Ją vadino Gundytoja. Mūza. Puolusia moterimi.

Tai – jos istorija.

1636-ieji. Alsiu karščiu pulsuojančiame Romos mieste, kur akmenimis grįstos gatvės ūžia nuo paskalų ir kur tarpsta nuodėmės, gyvena Kostanca Pikolomini – jauna garbinga ištekėjusi moteris. Tačiau ji sutinka Lorencą Berninį – garsųjį skulptorių, Romos visuomenės pažibą, kurio anglies juodumo žvilgsnis slepia ne mažiau tamsų būdą. Tarp jų gimsta pražūtinga trauka.

Slapta meilė įsiliepsnoja visa ryjančia aistra. Tačiau kiekvienas pavogtas bučinys ir neleistinas pasimatymas kelia grėsmę Kostancos reputacijai. Berninį apsėda pavojingas troškimas: jis nori padaryti Kostancą nemirtingą – ne tik užvaldyti jos kūną ir sielą, bet ir įamžinti ją marmure.

Berniniui atidengus Kostancos skulptūrą, išaiškėja, kad ji yra jo meilužė. Tai jų romano pabaiga ir didžiulio skandalo Romoje pradžia. Mat Berninis verčiau sunaikins Kostancą, nei leis jai išeiti.

Išduota. Palikta. Ištremta. Tai turėjo būti Kostancos istorijos pabaiga. Tačiau Kostanca nepaprasta moteris. Ji pakils net iš pelenų.

Tikrais faktais pagrįstas romanas „Kostanca“ prikelia ilgą laiką iš istorijos ištrintą feminizmo ikoną. Puikus pasirinkimas „Santuokos portreto“ ir „Miniatiūristo“ gerbėjams.

„Nuostabi knyga… skaitant ji visiškai užvaldė mano gyvenimą. Galinga ir giliai sukrečianti.“

Paterson Joseph

„Emociškai intensyvus.“ Daily Mail

„Stulbinantis.“  Jennie Godfrey

Šeimai suvienyti reikia kantrybės, šiek tiek humoro jausmo ir daug meilės... 

Nelengva mėgautis gyvenimu, kai neturi artimųjų, tik praeitį, kurios nė nenori prisiminti. Tačiau Kelė Smit, netikėtai sužinojusi apie brolį, turtingoje ir privilegijuotoje aplinkoje užaugusį Malkolmą, ir seserį Kirą – dvylikametę, gyvenimo blaškytą gatvėje, nebežino ką ir galvoti...

Ji sutinka apsigyventi dideliame šeimos name ant Vašingtono ežero kranto kartu su ką tik atrastu broliu, seserimi ir seneliu, vildamasi, kad galbūt sulaukė progos pradėti gyvenimą iš naujo. Deja, nauja pradžia nieko gero nežada: Kelė ir Kira susidraugauja, tačiau negali apsiprasti prabangioje aplinkoje, o Malkolmas pasijunta taip, tarsi būtų svetimas savo paties namuose... Nedidelę įmonę pavertęs klestinčiu verslu Malkolmas neįstengia sugalvoti, kaip suartėti su seserimis. Prieraišumas tikrai nėra stiprioji jo savybė, bet... gražuolė barista padeda suprasti, kad širdyje yra taip, kaip ir prie šeimos stalo – visuomet atsiras vietos dar vienam.