Šiuolaikinė literatūra

Kiek paslapčių prireiks sugriauti tobulą santuoką?


Ką tik ištekėjusi už žavingo ir turtingo našlio jaunoji Gvendolina Huper nekantrauja pradėti naują gyvenimą egzotiškame Ceilone. Ji pasiryžusi būti tobula žmona ir mama. Bet gyvenimas naujuose namuose, apsuptuose žalių lyg aksomas arbatkrūmių, ne visai toks, apie kokį ji svajojo tekėdama už Lorenso Huperio. Plantacijų darbininkai šiurkštūs ir pagiežingi, kaimynai tikri pavyduoliai, o jos mylimas vyras praleidžia ilgas valandas darbe, palikęs savo jauną nuotaką vieną. Klajodama po apylinkes, Gvendolina vis dažniau susiduria su savo vyro praeities šešėliais: dulkėta skrynia su geltona vestuvine suknele, krūmokšniais apaugęs nedidelis kapas, vis labiau kelianti nerimą Lorenso tyla... Tačiau netrukus Gvendolina pastoja ir jų namus aplanko džiaugsmo kupinos dienos. Deja, palaimingas sutuoktinių gyvenimas netrunka ilgai. Gimdymo kambaryje Gvendolina priversta priimti žiaurų sprendimą ir amžiams tai laikyti paslaptyje. Bet ar tokia didelė paslaptis gali būti palaidota ilgam?

„Tobula knyga: paslaptys, meilė, sielvartas ir džiaugsmas. Negalėjau padėti šios knygos į šalį!“
Santa Montefiore, knygos „Bitininko duktė“ autorė


Dinah Jefferies (Dina Džefris, gim. 1948) pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Malaizijoje, Anglijoje baigė studijas, vėliau Toskanoje dirbo grafienės vaikų aukle, gyveno hipių bendruomenėse.
Rašyti ji pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiui sūnui, savo skausmą moteris perkėlė į kūrybą. Taip gimė debiutinis romanas „Atskyrimas“ („The Separation“). 2015 m. pasirodžiusi antroji knyga „Arbatos plantatoriaus žmona“ akimirksniu tapo „The Sunday Times“ bestseleriu ir ilgai nesitraukė iš šio sąrašo viršūnių.

„Laiko būtis yra tas, kas gyvena laike, vadinasi, jūs ir aš, ir kiekvienas iš mūsų, kuris yra, buvo ar bus.“

Šešiolikmetė Nao, gyvenanti Tokijuje, nusprendė, kad jai tėra vienas būdas nusikratyti kankinančios vienatvės ir bendraklasių patyčių. Tačiau prieš žengdama galutinį ir neatšaukiamą žingsnį Nao nori papasakoti savo prosenelės, budistų vienuolės, išgyvenusios daugiau kaip šimtą metų, gyvenimą. Šis dienoraštis – vienintelė Nao paguoda, ir jam lemta pakeisti jos ir aplinkinių gyvenimus.
Kitoje Ramiojo vandenyno pusėje nuošalioje Britų Kolumbijos saloje gyvena rašytoja Ruta. Vieną dieną išėjusi pasivaikščioti ji aptinka į vandenyno krantą išplautą „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę su keistu turiniu: pluoštu laiškų, raudona knyga ir laikrodžiu. Kaip Ruta spėja, tai gali būti 2011 m. Japoniją sukrėtusio cunamio bangų atnešti daiktai. Aiškindamasi dėžutės mįslę Ruta panyra į praeitį, prieš jos akis atsiskleidžia Nao drama ir jos paslaptingas likimas.
Romane „Knyga laiko būčiai“ Ruth Ozeki meistriškai analizuoja ryšį tarp rašytojo ir skaitytojo, tarp praeities ir dabarties, tarp fakto ir fikcijos, tarp kvantinės fizikos, istorijos ir mito. Šis romanas – nepaprastai išradinga, literatūrinį origamį primenanti istorija apie žmones siejančius nematomus ryšius ir tikrųjų savo namų paieškas.

„Šedevras.“
Kirkus Reviews

„Išskirtinis pasakojimas: juokingas, tragiškas, aštriabriaunis ir nežemiškai gražus.“
Los Angeles Times

Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, g. 1956) – amerikiečių–japonų kilmės rašytoja, režisierė, dėstytoja. Jos originalus balsas šiandienos literatūros kontekste išsiskiria išmintimi, temų universalumu, santūriu stiliumi, autorė yra įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ ji nominuota „Man Booker“, IMPAC Dublino, JAV Nacionalinės knygų kritikų draugijos premijoms, apdovanota „Los Angeles Times“, John Dos Passos ir daugeliu kitų literatūros premijų.

Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų.

Viename 1829–ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo.
Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis.


„Nuostabi knyga. Skaitydamas buvau jos apsėstas, o perskaitęs likau sudaužyta širdimi.“
Donal Ryan

„Kruopštus tyrimas. Praeitis taip stipriai sužadinama, rodos, imsi ir užuosi...“
The Guardian

„Paskutinėse apeigose“ pasakojama istorija yra dviem šimtmečiais nutolusi nuo mūsų laike ir erdvėje. Paradoksalu, kaip šis faktas paverčia ją kiekvienam iš mūsų artima patirtimi…“
Sydney Morning Herald

„Užburiantis ir jautrus romanas. Iš tų, kurie įsiskverbia po oda, sujudina kraują ir širdį priverčia plakti greičiau. Virtuoziškas debiutas.“
Megan Abbott

Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Jos debiutinis romanas „Paskutinės apeigos“ sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba.

Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų.

Viename 1829–ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo.
Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis.


„Nuostabi knyga. Skaitydamas buvau jos apsėstas, o perskaitęs likau sudaužyta širdimi.“
Donal Ryan

„Kruopštus tyrimas. Praeitis taip stipriai sužadinama, rodos, imsi ir užuosi...“
The Guardian

„Paskutinėse apeigose“ pasakojama istorija yra dviem šimtmečiais nutolusi nuo mūsų laike ir erdvėje. Paradoksalu, kaip šis faktas paverčia ją kiekvienam iš mūsų artima patirtimi…“
Sydney Morning Herald

„Užburiantis ir jautrus romanas. Iš tų, kurie įsiskverbia po oda, sujudina kraują ir širdį priverčia plakti greičiau. Virtuoziškas debiutas.“
Megan Abbott

Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Jos debiutinis romanas „Paskutinės apeigos“ sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba.

Kiek paslapčių prireiks sugriauti tobulą santuoką?


Ką tik ištekėjusi už žavingo ir turtingo našlio jaunoji Gvendolina Huper nekantrauja pradėti naują gyvenimą egzotiškame Ceilone. Ji pasiryžusi būti tobula žmona ir mama. Bet gyvenimas naujuose namuose, apsuptuose žalių lyg aksomas arbatkrūmių, ne visai toks, apie kokį ji svajojo tekėdama už Lorenso Huperio. Plantacijų darbininkai šiurkštūs ir pagiežingi, kaimynai tikri pavyduoliai, o jos mylimas vyras praleidžia ilgas valandas darbe, palikęs savo jauną nuotaką vieną. Klajodama po apylinkes, Gvendolina vis dažniau susiduria su savo vyro praeities šešėliais: dulkėta skrynia su geltona vestuvine suknele, krūmokšniais apaugęs nedidelis kapas, vis labiau kelianti nerimą Lorenso tyla... Tačiau netrukus Gvendolina pastoja ir jų namus aplanko džiaugsmo kupinos dienos. Deja, palaimingas sutuoktinių gyvenimas netrunka ilgai. Gimdymo kambaryje Gvendolina priversta priimti žiaurų sprendimą ir amžiams tai laikyti paslaptyje. Bet ar tokia didelė paslaptis gali būti palaidota ilgam?

„Tobula knyga: paslaptys, meilė, sielvartas ir džiaugsmas. Negalėjau padėti šios knygos į šalį!“
Santa Montefiore, knygos „Bitininko duktė“ autorė


Dinah Jefferies (Dina Džefris, gim. 1948) pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Malaizijoje, Anglijoje baigė studijas, vėliau Toskanoje dirbo grafienės vaikų aukle, gyveno hipių bendruomenėse.
Rašyti ji pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiui sūnui, savo skausmą moteris perkėlė į kūrybą. Taip gimė debiutinis romanas „Atskyrimas“ („The Separation“). 2015 m. pasirodžiusi antroji knyga „Arbatos plantatoriaus žmona“ akimirksniu tapo „The Sunday Times“ bestseleriu ir ilgai nesitraukė iš šio sąrašo viršūnių.

„New York Times“ bestseleris Nr. 1

Tai populiariausias metų trileris pasaulyje, kuris visiems laikams pakeis jūsų požiūrį į kitų žmonių gyvenimą.

KIEKVIENA DIENA TOKIA PATI

Reičelė kasdien važinėja priemiestiniu traukiniu tuo pačiu maršrutu: iš namų į Londoną ir atgal. Pakeliui ji pravažiuoja prie pat geležinkelio įsikūrusį namų kvartalą. Traukinys beveik kaskart sustoja prie raudono semaforo signalo, tad ji kone kasdien mato vieno iš tų namų gyventojus – porą, pusryčiaujančią ar geriančią kavą terasoje. Mato taip dažnai, kad jaučiasi beveik juos pažįstanti. Net vardus jiems sugalvojo: Džesė ir Džeisonas. Jų gyvenimas, Reičelės akimis, tiesiog tobulas. Panašus į buvusį jos pačios gyvenimą.

IKI ŠIANDIEN

Bet kartą ji išvysta kai ką, kas ją pribloškia. Tik akimirksnis – ir netrukus traukinys vėl pajuda, tačiau to pakanka. Staiga viskas pasikeičia. Ar tai, ką ji matė, kaip nors susiję su tolesniais sukrečiančiais įvykiais? Ar policija patikės „nepatikima liudytoja“? Ar ji tikrai galėtų kuo nors padėti tam, kuriam pati išgalvojo vardą?

„Niekas neįtraukia labiau nei „Mergina traukiny“.“
Vanity Fair

„Pernelyg unikalus ir nepaprastas, kad liktų nepastebėtas.“
The New York Times


Ši 24–erius metus trukusi puikybės ir įniršio istorija – tai trapi dėlionė santuokos, mintančios paslaptimis. Lotas ir Matilda. Jis charizmatiškas, talentingas ir kupinas tuštybės. Ji tyli, santūri, stingdančiai graži ir spinduliuojanti tamsa. Lotas, tikintis, kad jam lemta išpildyti didžio amerikiečių menininko archetipą, veda Matildą ir išgelbėja ją nuo kraupios vaikystės demonų. „Moirose“ mus gundo įkvepianti Loto ir Matildos sąjunga. Tačiau posakis „kiekviena istorija turi dvi puses“ jų santuokai apibūdinti tinka labiau nei bet kuriai kitai. „Furijose“ stebime giliai paslėpto Matildos įtūžio istoriją. Susitikę jie gimė iš naujo, susituokę – atvėrė Pandoros skrynią. Ir kuo daugiau poros paslapčių mums atskleidžiama, tuo mažiau pasijuntame žinantys. Aišku viena: iš meilės, geismo, pavydo ir keršto Lotas ir Matilda pasiryžę viskam.

„Moiros ir Furijos“ – reikšmingas linktelėjimas antikinei tragedijai, pasigardžiavimas jos vertomis kūrybos ir aistros, pagiežos ir išdavystės, gyvenimo ir mirties, išganymo ir atpildo temomis. Anot pačios autorės, tai ne tiek istorija, kiek didinga būtybė, į paviršių iškilusi iš tamsiausių gelmių. Tačiau bene svarbiausia joje ne tai, kas pasakyta, o tai, kas nutylėta.


„Moirose ir Furijose“, kalbėdama apie santuoką, Lauren Groff peržengia visus įmanomus jos lygmenis ir atveria tokius prasminius klodus, kuriuos galbūt tiek pat sunku pasiekti, kiek ir apibūdinti. Tačiau autorei pavyksta ir viena, ir kita. Nes jos idėjos, kaip du žmonės gali gyventi kartu, gyventi vienas kitame, kaip jie gali atsitraukti vienas nuo kito ar išduoti, atrodo fundamentaliai teisingos."
Meg Wolitzer


Lauren Groff (gim. 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Jos trečiasis romanas „Moiros ir Furijos“ tik pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu, yra nominuotas tokiems literatūros apdovanojimams kaip JAV Nacionalinė knygų premija, jo vertimo teises įsigijo 30 šalių. „Moiros ir Furijos“ 2015 m. tapo amazon.com metų knyga. JAV Prezidentas Barackas Obama šį romaną paskelbė mėgstamiausiu 2015 m. kūriniu.

Kai iš vieno miestelio aptvaro be žinios pradingsta dramblys, visas vieno žmogaus gyvenimas ima subtiliai verstis aukštyn kojomis. Vidurnaktį staiga baisų alkį pajutusi pora sėda į automobilį ir apiplėšia „McDonald's“ restoraną. Moteris staiga susivokia nepajėgianti atsispirti mažam žaliam padarėliui, išsiraususiam kelią į jos sodą. Kankinama nemigos žmona nubunda ir panirusi į pusiau sąmoningą būseną išvysta prieblandos pasaulį, kuriame viskas įmanoma, – netgi mirtis. Kiekvienu šio rinkinio apsakymu Haruki Murakami meta iššūkį vadinamajam normaliam pasauliui. Su pavydėtinu talentu jis griauna patį realybės pagrindą ir kasdieniame gyvenime iškelia tai, kas siurrealu, o paprastuose dalykuose įžvelgia tai, kas visai nepaprasta.

Dėl viso pikto pridursiu, kad dramblius mes gaminame ne nuo nulio. Po teisybei, juos mes padauginame. Kitaip tariant, pasigavę dramblį, pjūklu nurėžiame jam ausis, nosį, galvą, kūną, kojas ir uodegą, viską gražiai sudėliojame ir gauname penkis dramblius. Todėl tik penktadalį tokio dramblio sudaro tikrasis, visas kita - padirbinys. Tačiau plika akimi to nematyti, pats dramblys, aišku, irgi nieko neįtaria. Štai taip nagingai mes dauginame dramblius.

Nuostabus rašytojas... jis užčiuopia bendrą šiuolaikinės širdies ir minties pulsą.
Jay McInerney

Ir kaipgi Murakamiui pavyksta kurti poeziją rašant apie šiandieninį gyvenimą bei emocijas?
Independent on Sunday

Užburia... intriguoja... Visiems šiems apsakymams būdingas nuostabiai siurrealistinis pasakojimas ir naujoviškas, sąmojingas tonas.
Wall Street Journal

Murakami iš tiesų originalus, bet daugeliu atžvilgių ir Franzo Kafkos sekėjas, nes, atrodo, jam pakanka išminties perprasti, kad Kafka iš tikrųjų buvo rašytojas humoristas.
Sunday Herald

Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinį „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“ sudaro lietuviškai išleistame rinkinyje „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ skelbti apsakymai „Juodieji Franko perlai“, „Vilnerio sugrįžimas“ ir „Vilniaus vėtrungės“.

Šie kūriniai atspindi tris Vilniaus miesto praeities gyvavimo klodus – lenkiškąjį, žydiškąjį ir sovietinį – nomenklatūrinį. Šių apsakymų veikėjai: karo metu bręstanti vilnietė gimnazistė, grįžtantis į vaikystės miestą senas žydas milijardierius, kagėbistas, daugiau nei pusę šimtmečio besigalynėjantis su Vilniumi. Kiekvienas rinkinio apsakymas atveria vis kitokią Vilniaus panoramą. Apsakymuose ironiškai, filosofiškai ir kartu jautriai apmąstoma mūsų istorinė patirtis.

Knyga iliustruota autorės parinktais ikoniškais Vilniaus vaizdais iš Jano Bulhako ir Romualdo Rakausko fotoarchyvų.

Tai – vieno skaitomiausių Haruki Murakami romano „Avies medžioklė“ tęsinys:
... panorau sukurti veikėją, kuris būtų neapsakomai vienišas šioje milžiniškoje, sudėtingoje pinigų ir informacijos visuomenėje. Taip atsirado „Avies medžioklė“ ir „Dansu“.

„Dansu dansu dansu“ – romanas apie nepaprastai paprastą trisdešimtmetį, ištikimuoju subaru nardantį Tokijo gatvėmis, klajojantį Japonijos pakrantėmis:
Nesu nelaimingas. Bet aš irgi toks kaip tu. Man atrodo, kad kažko trūksta. Man regis, aš gyvenu normalų gyvenimą. Aš šoku. Moku žingsnius ir šoku. Ir gerai. Bet visuomenine prasme aš nieko nesusikūriau. Man trisdešimt ketveri, aš nevedęs, neturiu pastovaus darbo, stumiuosi nuo dienos iki dienos. Negaliu gauti net paskolos būstui. Net neguliu su niekuo. Kas iš manęs bus po trisdešimties metų?
Romano veikėją, kuris nusprendžia ieškoti paslaptingai dingusios draugės, pamažu pasiglemžia keisti įvykiai, sekso ir metafizinio siaubo sūkuriai. Draugystė su trylikamete aiškiarege, užšifruoti pranašiškų galių turinčio Žmogaus Avies nurodymai. Vienas po kito į mirties menę Honolulu iškeliaujantys bičiuliai, bet vidinis balsas herojui liepia: kad ir kas nutiktų, nepaliauk šokti – dansu dansu dansu.

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe’s, J. L. Borgeso, G. G. Markeso, K. Voneguto, M. Pavichiaus tekstais, kuruose yra svarbus mėginimas atrasti mistinę žmogaus dvasios gelmę ir atskleisti logiškai ir racionaliai nesuvokiamas gamtos paslaptis.
Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

AŠTUNTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Osle vėl neramu. Vėl siautėja paslaptingas žudikas. Pirmosios jo aukos – dvi jaunos moterys. Abi randamos su dvidešimt keturiomis keistomis durtinėmis žaizdomis, abi prigėrė savo pačių kraujyje. Nusikaltimo vietose – jokių įkalčių. Policija aklagatvyje, o žiniasklaida šurmuliuoja vis garsiau. Vienintelis galintis padėti žmogus – Haris Hūlė – pradingo ir nenori būti surastas. Tik išgirdęs žinią apie tėvo ligą jis grįžta į Oslą, tačiau neturi ūpo kištis į bylos tyrimą. Vis dėlto iš profesinės pareigos ir žmogiškumo pasiryžta žūtbūt surasti žudiką. Netrukus Hūlė supranta susidūręs su psichopatu.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

„Tobulas trileris... Atsiversk ir mėgaukis.“
THE GUARDIAN

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, taip pat ir Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“, ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

TREČIASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

1942 metais žūva Danielius – tikra legenda tarp norvegų kareivių, tapusių Hitlerio armijos savanoriais. Po dvejų metų sužeistas kareivis, prisistatęs Danieliaus naudota Ūrijos pravarde, prabunda Vienos ligoninėje. Jis įsimyli slaugę, o jų santykių padariniai bus justi ir po daugiau nei 50 metų.

1999-ieji. Siekiant užglaistyti Hario Hūlės tarnybos metu padarytą klaidą, jam suteikiamas inspektoriaus laipsnis ir jis perkeliamas į policijos saugumo tarnybą. Čia jam paskiriama nuobodi užduotis, tačiau netikėtai jį sudomina ataskaita apie neįprasto ir itin reto ginklo įsigijimą. Pėdsakai veda link neonacių grupuotės. Nujausdamas įvyksiant nusikaltimą, Haris Hūlė pradeda tyrimą, kuris jį nuves į Pietų Afrikos Respubliką, Austriją ir privers klaidžioti po tamsiausius Norvegijos istorijos labirintus.

2005 m. Hario Hūlės ciklo romanas „Raudongurklė“ buvo pripažintas geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu. Meniniu požiūriu šis kūrinys, pasak kritikų, – vienas ambicingiausių detektyvų skandinavų literatūroje. Tai jaudinanti istorija apie karą, meilę, išdavystę ir mįslingas žmogžudystes.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Jo knygos ne kartą pateko į tarptautinių bestselerių sąrašus.

„Greičiausias būdas išsiaiškinti, kokioje šeimoje, vargingoje ar turtingoje, užaugo pašnekovas, – paklausti jo ar jos, kiek langų buvo namie. Tai nepalyginamai veiksmingiau nei klausinėti, ką vaikystėje valgydavo ar kokius drabužius vilkėjo. <…> Kuo mažiau namie buvo langų (o gal išvis nebuvo?), tuo vargingiau gyveno pašnekovas.“

Karštą vasaros dieną Tokijo Centrinėje stotyje susitinka trys moterys: netekėjusi ir neturinti vaikų trisdešimtmetė Nacuko, jos vyresnė sesuo Makiko ir šios paauglė dukra Midoriko. Trisdešimt devynerių Makiko vis dar dirba Osakos bare konsumatore ir atrodo ne pagal amžių pasenusi. Į Tokiją ji atvyko pasididinti krūtų. Ją atlydėjusi dukra jau pusę metų su ja nesikalba ir pati sunkiai taikosi su besikeičiančiu savo kūnu. Ankštą Nacuko butą užvaldo Midoriko tyla, kurios fone trys moterys susiduria su savo baimėmis, lūkesčiais, nusivylimais ir įtemptais tarpusavio santykiais.

Praėjus aštuoneriems metams vėl sutinkame Nacuko, dabar jau rašytoją, kamuojamą noro vienai susilaukti kūdikio ir iš to kylančių moralinių dilemų. Ieškodama atsakymų, ji išsiruošia į gimtąjį miestą, kuriame glūdi ją formavusi skurdi praeitis.

Romane „Krūtys ir kiaušinėliai“ aštriom linijom braižomas šiuolaikinio Japonijos moterų gyvenimo ir visuomenės normų, su kuriomis jos susiduria, žemėlapis. Kviečiama kartu leistis į jų intymią kelionę savo laisvų pasirinkimų link.

„Niekada neužmiršiu gryno nuostabos jausmo, aplankiusio perskaičius šią knygą. Tiesiog likau be žado. Mieko Kawakami nuolat auga ir tobulėja.“

Haruki Murakami

„Kawakami apie kūną rašo su trikdančiu tikslumu... ir ypač talentingai fiksuoja jo troškimus.“

Katie Kitamura

„Pasakojimas apie moteris, siekiančias suprasti, kaip jos nori gyventi būdamos moterimis.“

Kirkus Reviews

„Romanas plyšta nuo provokuojančių įžvalgų apie bėgantį laiką, draugystę, pinigus, gyvenimo savam kūne malonumus ir skaudulius.“

Laura van den Berg

Mieko Kawakami (Mieko Kavakami, gim. 1976) – viena žinomiausių šiuolaikinių Japonijos rašytojų, apdovanota „Akutagawa“, „Tanizaki“, „Murasaki Shikibu“ literatūros premijomis. „Krūtys ir kiaušinėliai“ laikomas bene svarbiausiu jos romanu, 2020 m. jis tapo „New York Times“ metų knyga. Autorės knygos išverstos į daugiau kaip dvidešimt kalbų. 

„Netrukus jis atitoko ir reziumavo, kad niekas nesikartoja: kiekvienam iš jų duota dienų ir progų, kurios nebesugrįš.“

1985-ieji, mažas Airijos miestukas. Artėjant Kalėdoms, penkių dukterų tėvas Bilas Ferlongas, anglių ir malkų pirklys, užsiėmęs kaip niekad. Vieną ankstų rytą, nuvežęs užsakymą į vietinį vienuolyną, anglių sandėlyje aptinka užrakintą basą, vienmarškinę merginą – ji prisipažįsta vienuolyne auginanti keturiolikos savaičių kūdikį. Šis atradimas sugrąžina Bilą į praeitį, nes ir pats augo nežinodamas, kas jo tėvas. Ir priverčia stoti akistaton su tyla, griežtos bažnyčios valdomame miestelyje gaubiančia tai, kas vienuolyne nutinka jaunoms „puolusioms“ mergaitėms.

„Tokie smulkūs dalykai“ – nepamirštamai skaidrus pasakojimas apie viltį, tylų heroizmą, sudėtingus pasirinkimus, švelnumą savo artimui, susitaikymą su savo likimu ir tas kasdienes, svarbias smulkmenas, iš kurių ir susideda kiekvienas gyvenimas.

„Tikra dovana. Ją skaitant ištinka palaimingas čechoviškas sukrėtimas.“
Andrew O'gan

„Itin stipriame, tvirtame Keegan sakinyje gali tilpti tomai socialinės istorijos. Kiekvienas žodis – tinkamas žodis tinkamoje vietoje, o jų poveikis skambus ir giliai jaudinantis.“
Hilary Mantel

„Nepaprastai gražu. Knyga, kuri sužadins norą atrasti viską, ką autorė yra kada nors sukūrusi.“
Douglas Stuart

„Hipnotizuojanti airiška sakmė, peržengianti vienos šalies ribas, peržengianti laiko rėmus. Keegan sakiniai priverčia mano širdį spurdėti, kelius – virpėti.“
Lily King

Claire Keegan (Klerė Kygan, gim. 1968) – viena svarbiausių šiuolaikinių airių rašytojų. Jos pasakojimai apdovanoti daugeliu literatūros premijų ir yra išversti į daugiau kaip 20 kalbų. „Tokie smulkūs dalykai“ – ketvirta autorės knyga ir pirma, išversta į lietuvių kalbą.

„Tai pasakojimas apie žmones, kurie gyveno prieš du šimtmečius, tačiau daugelis jų troškimų, nemenka dalis nuoskaudų ir širdyse siaučiančios aistros buvo labai jau panašios į dramas, vykstančias tarp mūsų, mūsų laikais…“

1815–ųjų birželio 15–ąją Didžiosios Britanijos aristokratijos didingieji ir galingieji susirenka į Ričmondo hercogienės puotą Briuselyje – vieną tragiškiausių puotų istorijoje, kurioje daugelis išvaizdžių ir pasitempusių jaunuolių sušoka savo paskutinį valsą prieš krisdami Vaterlo mūšyje.

Verslininko Džeimso Trenčardo dukros, žavingosios Sofijos Trenčard, gyvenimas tąvakar taip pat pasikeis negrįžtamai. Tačiau tik praėjus 25 metams, apsukriesiems Trenčardams įsikūrus naujame ir itin madingame Belgravijos rajone, išryškės tikrosios lemtingojo vakaro pasekmės. Naujajame pasaulyje, kur aristokratai priversti išsitekti su naujaturčiais, daugelis norėtų palikti paslaptis ten, kur joms ir vieta, – užmarštyje. Tačiau didžiosios paslaptys nepavaldžios laikui. Jos neišvengiamai ims skleistis pasirodžius jaunuoliui, vardu Čarlzas Popas.

„Tai – šiuolaikinė klasika.“
Daily Express

„Tikras delikatesas – lyg ką tik iškeptas sausainis.“
Inquirer Daily News

Julian Fellowes (Džulianas Felovesas, g. 1949) – rašytojas, aktorius, režisierius ir prodiuseris. Už savo sukurtą serialą „Dauntono abatija“ jis pelnė tris „Emmy“ apdovanojimus. „Belgravija“ yra jo trečias romanas, pagal kurį 2020 m. sukurtas to paties pavadinimo serialas.

Megė ir Frenkas ilgus metus buvo tobulos santuokos pavyzdys, tačiau jau pusę metų jie vienas kitam neištarė nė žodžio. Namai, kuriuos kadaise gaubė džiaugsmas ir nesibaigiantis juokas, dabar sklidini spengiančios tylos ir neišsakytų tiesų. Vieną dieną, nebepajėgdama pakelti santuoką sukausčiusio šalčio, Megė išgeria saują migdomųjų tablečių.

Mėgindami išgelbėti Megės gyvybę, gydytojai sukelia dirbtinę komą. Palinkęs prie nuolat pypsinčių aparatų apsuptos bežadės žmonos, Frenkas jaučia turįs pagaliau prabilti, nes tai galinti būti paskutinė jųdviejų galimybė. Tik kasdien sėdėdamas šalia ir perpasakodamas kiekvieną nuo pirmosios jųdviejų susitikimo dienos išgyventą akimirką, kiekvieną šypsnį ir nuvogtą žvilgsnį, jis paskatins ją dar kartą pramerkti akis. Juk tai negali būti jų pabaiga?

„Nepaprastai gražu.“
Jojo Moyes

„Nuoširdu ir tikra.“
Santa Montefiore

„Kupina gyvenimo išminties, grožio ir liūdesio.“
Josie Silver

„Nusipelno visų pagyrų.“
Cosmopolitan

Abbie Greaves (Ebi Gryvs, g. 1992) Oksforde baigė literatūros studijas, dirbo leidybos srityje. Vieną dieną laikraštyje perskaitė straipsnį apie daugiau nei 20 metų nesikalbėjusią japonų sutuoktinių porą, ir taip kilo mintis parašyti debiutinį romaną „Visas mums duotas laikas“. Romanas pateko į geriausių 2020-ųjų „Stylist“, "Independent“, „Her“, „Woman & Home“ knygų sąrašus ir buvo pasirinktas „BBC Radio 2“ skaitytojų klubo knyga.

Viljamas Vistingas jau 24 metus iš eilės spalio 10 dieną iš spintos ištraukia ramybės neduodančios bylos dokumentus. Katarina Haugen dingo be žinios, palikusi sukrautą lagaminą, nepradėtus valgyti pusryčius ir užkoduotą žinutę, kurios niekam nepavyko iššifruoti. Tą dieną Vistingas kasmet aplanko Katarinos vyrą Martiną jausdamas kaltę dėl taip ir neišaiškintos bylos.

Tuo tarpu Nacionalinio kriminalinės policijos biuro tyrėjas Adrianas Stileris grįžta prie kitos 9-ajame dešimtmetyje dingusios merginos bylos. Pasitelkęs naujausius DNR tyrimo metodus, jis žino galįs įrodyti, kad prie nusikaltimo prisidėjo Martinas Haugenas. Tik jam vis dar trūksta kelių detalių, ir joms išgauti Stileris nusprendžia pasinaudoti Vistingo ir Haugeno draugyste. Prasideda klastingas katės ir pelės žaidimas, kurio baigties niekas negalėtų nuspėti.


„Horstas turi ypatingą talentą išradingai ir netikėtai pažvelgti į tradicinį knygos siužetą.“
2019 m. „Petrona“ apdovanojimo komisija

Patyręs detektyvas Viljamas Vistingas skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Medžiokliniai šunys“, „Uždaryta žiemai“, „Urvinis žmogus“ ir „Aklas spėjimas“.


Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, g. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbo vyriausiuoju inspektoriumi, savo unikalią patirtį pasitelkia romanuose. Rašytojas yra gavęs gausybę literatūrinių apdovanojimų: „Riverton“, „Stiklinio rakto“, taip pat prestižinę premiją „The Martin Beck“, kurią skiria Švedijos detektyvų rašytojų akademija.

Nauja detektyvo „Sausra“ autorės knyga

„Vėliau keturios išlikusios moterys visiškai sutarė tik dėl dviejų dalykų. Pirma: nė viena iš jų nematė, kaip Alisa Rasel dingo miškuose. Ir antra: Alisos liežuvis buvo toks aštrus, kad galėjo įpjauti.“

Penkios įmonės „BeiliTenants“ darbuotojos nenoriai užsikelia sunkias kuprines ir leidžiasi į išbandymo žygį Australijos Giralengo kalnagūbriu. Po trijų dienų vidurdienį jos turi pasiekti finišą kaip tvirta moterų, pasitikinčių viena kita, komanda. Tačiau atėjus metui į sutartą vietą grįžta tik keturios. Penktoji, Alisa Rasel, dingo.

Vos išgirdęs apie nelaimę, į įvykio vietą atskuba Melburno federalinis agentas Aronas Falkas. Alisa Rasel – svarbi jo tiriamos bylos liudininkė. Ji žinojo daug paslapčių ne tik apie įmonę, bet ir apie žmones, su kuriais dirbo. Aroną ima kankinti bjauri nuojauta. Gamta negailestinga, – bet ar dingimas galėjo būti tik nelaimingas atsitikimas?


„Nieku gyvu nepraleiskite.“
Mail

„Neginčytinai – viena stipriausių Australijos detektyvų rašytojų!“
Australian Womens Weekly

„Abiejose J. Harper knygose gamta griežia pirmuoju smuiku – ne tik kuria ypatingą atmosferą, bet ir meistriškai išryškina nuolat klysti linkusią žmogaus prigimtį.“
Sunday Times


Jane Harper (Džein Harper) gimė 1980 m. Mančesteryje, vėliau su šeima persikraustė į Australiją. Debiutinis autorės romanas „Sausra“ („Baltos lankos“, 2018) visame pasaulyje sulaukė milžiniškos sėkmės. „Gamtos galia“, pasakojanti apie skaitytojams jau pažįstamą tyrėją Aroną Falką, – antroji autorės knyga, 2018 m. įtraukta į geriausių trilerių ir detektyvų „Goodreads“ sąrašą, „Sunday Times“ bestseleris.

Tėvo tikėjimas. Dukros ištikimybė. Motinos moralė.
Žmogžudystė, metanti šešėlį ant visiškai eilinės šeimos.

Jie – eilinė švedų šeima. Pastorius Adomas, advokatė Ulrika ir jų devyniolikmetė dukra Stela. Trise jie gyvena puikiame nuosavų namų rajone Lunde ir iš šalies jų gyvenimas atrodo nepriekaištingas. Bet vieną dieną visas jų pasaulis subliūkšta. Žmogžudyste apkaltinta Stela uždaroma į areštinę.

Sielvarto ištikti tėvai nesupranta nei kas atsitiko, nei ko reikėtų griebtis. Abu yra pasiruošę dėl Stelos paaukoti viską, tačiau ar jie iš tikrųjų pažįsta savo dukrą? O vienas kitą? Trijose knygos dalyse sekame tėvą, dukrą ir motiną. Pamažu ima ryškėti kiekvieno iš jų veidas ir visa tiesa apie tai, kas iš tikrųjų nutiko.

Mattiasas Edvardssonas parašė įtampos kupiną romaną apie visų tėvų baisiausią košmarą. „Visiškai eilinėje šeimoje“ jis pasakoja apie tris žmones, kurie mano vienas kitą pažįstantys, bet iš tikrųjų gyvena skirtinguose pasauliuose, ir meistriškai brėžia plonytę liniją tarp to, kas teisinga ir nedora, tarp nuoširdumo ir apsimetinėjimo, tarp melo ir tiesos.

„Privers suabejoti, ar tikrai pažįstate pačius artimiausius.“
Karin Slaughter

„Nepriekaištingas skandinaviškojo nuaro perliukas. Vienas iš geriausių šio žanro pavyzdžių.“
Linda Fairstein

„Veikėjai, įkalinti savo pačių moralinių pasirinkimų, sukurti taip tikroviškai, kad skaitant užgniaužia kvapą. Bet kuris tėvas ar motina perskaitę šią knygą nejučia susimąstys, kiek toli galėtų žengti, kad apsaugotų savo vaiką.“
Fiona Cummins

„Sluoksnis po sluoksnio demaskuoja kompromisus, kuriuos pasirenkame, kad atrodytume tokie, kokių tikisi mūsų mylimiausieji.“
New York Times

Mattias Edvardsson (Matiasas Edvardsonas, gim. 1977) – švedų mokytojas ir rašytojas. Pasirodęs 2018-aisiais, autoriaus debiutinis romanas „Visiškai eilinė šeima“ sukėlė tikrą audrą Švedijos knygų rinkoje, o jo autorių teisės buvo parduotos net 34 šalyse. M. Edvardssono talentas pelnytai lyginamas su didžiausiais skandinavų suspenso meistrais ir pasauliniu A. J. Finn bestseleriu „Moteris lange“. „New York Times“ knygą išrinko vienu iš septynių geriausių 2020 m. vasaros psichologinių trilerių.

Su žmona išsiskyręs tapytojas devynis mėnesius praleidžia nuošaliame namelyje ties kalnų perėja, vedančia į siaurą, ilgą slėnį. Tobulai rami vieta, žavinti permainingais kalnų orais ir atsiveriančiu slėnio vaizdu, netampa išsvajotu produktyvios vienatvės prieglobsčiu: netrukus vienišius menininkas atsiduria nepaaiškinamų, magiškų įvykių sūkuryje. Ką rezga paslaptingas baltaplaukis kaimynas ir dailininko namelyje vėl pasirodęs Komandoras? Kur dailininką perkels Beveidis Vyras ir kas glūdi požeminiame pasaulyje, į kurį veda mįslinga anga? O svarbiausia: kaip tapti ir puikiu menininku, ir kilniu žmogumi?

Haruki Murakami romane „Komandoro nužudymas II“ ir toliau skaitytoją nardina į hipnotizuojantį, sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.


„Kai kurie rašytojai savo kūrybos veidrodį atsuka į mūsų pasaulį, o tokiems kaip Murakami jis yra vartai į visatą, slypinčią už to pasaulio ribų.“
Wall Street Journal

„Pasaulio suvokimą keičiantis epas, kupinas meno, literatūros ir istorijos.“
Time

„Murakami tarsi burtininkas sulydo tai, kas kasdieniška ir siurrealistiška. Kaip ir kituose savo kūriniuose, šioje knygoje jis kviečia patirti neįprastus, priimti nenuspėjamus dalykus.“
San Francisco Chronicle

„Tyli Murakami magiškojo realizmo beprotybė.“
Washington Post

„Apžavintis romanas… Neabejojame, kad Murakami mus smagiai paklaidins, bet lygiai taip pat neabejojame, kad galiausiai nukreips mus namop.“
Guardian


Haruki Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Romanas „Komandoro nužudymas II“ yra „Komandoro nužudymas I“ („Baltos lankos“, 2019) tęsinys.

Nana išsiruošė į kelią. Kadaise laukinis katinas, dabar jis patogiai tupi ant priekinės sidabrinio furgono sėdynės greta savo šeimininko Satoru ir žvelgia pro langą į besikeičiančius pribloškiamo grožio Japonijos vaizdus. Satoru jam nepaaiškino, kodėl reikėjo leistis į šią kelionę, bet Nanai nelabai ir rūpi: kad ir kiek ilgai, kad ir kaip toli keliautų, jam svarbiausia – kad šį nuotykį patirs kartu su savo žmogumi. Tačiau, įpusėjus kelionei ir aplankius tris senus Satoru draugus, Nana ima nuvokti, koks tikrasis jų kelionės tikslas ir kaip stipriai tai galų gale pakeis jųdviejų gyvenimus.

„Kad ir kokie kartais nepaveikiami tariamės esą, tikiu, kad mažai kas baigs skaityti šią knygą nenubraukę vienos kitos nuoširdžios ašaros.“
NPR

„Keliaujančio katino kronikos“ eina tradicinių japonų pasakojimų keliu, knygoje išaukštinamos tokios esminės vertybės kaip pasiaukojimas ir draugystė. Džiaugsmas skaityti.“
Financial Times

Hiro Arikawa (g. 1972) – japonų rašytoja, gyvenanti ir kurianti Tokijuje. Jos knyga „Keliaujančio katino kronikos“ tapo bestseleriu ne tik Japonijoje, bet ir kitose šalyse – pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 milijonas egzempliorių. 2018 m., kuriant filmą pagal šią H. Arikawos istoriją, buvo suburtas kone visas Japonijos kino žvaigždynas.

Kai Džoselinai Holt buvo septyneri, mergaitę paliko vienintelis ją išties mylėjęs žmogus – auklė Hana. Tąsyk šalta aristokratė motina visą kaltę staigiai dingus auklei suvertė dukrai, tad Džo užaugo nusivylusi ir kupina kartėlio, mintimis nepailstamai grįždama prie to vasaros ryto įvykių.

Prabėgo trisdešimt metų. Sugriuvus kruopščiai kurtam naujam gyvenimui, Džoselina su paaugle dukra Rube priversta grįžti į Leik Holą – tėvų namus Anglijoje. Nejaukus, gandais apipintas dvaras moterį vis labiau slegia. Stengdamasi išvengti bendravimo su motina, vieną dieną Džo pasiima dukrą pasiplaukioti valtimi. Lipdama iš valties Rubė užkliūva už keisto daikto – ištraukusi jį iš dumblo supranta rankose laikanti žmogaus kaukolę. Į Leik Holą išsyk prisistato tyrėjų komanda. Sumišusi Džo bando suvokti, kas nutiko, ir niekaip negali atsikratyti įkyrios minties: o kas, jei toji kaukolė – auklės Hanos? Ir kodėl motina staiga pradėjo taip keistai elgtis?..

„O, visagale įtampa!“
Tess Gerritsen

„Tamsi, kupina netikėtumų ir veikėjų, kuriuos tai pamilsite, tai imsite nekęsti, – tobulas pasirinkimas gūdiems žiemos vakarams.“
Ruth Ware


Gilly Macmillan (Džili Makmilan) – meno istorikė, fotografė ir rašytoja. Baigė Bristolio universitetą ir „Courtauld“ meno institutą Londone. Visos iki šiol pasirodžiusios autorės knygos tapo tarptautiniais bestseleriais ir pakliuvo į „New York Times“, „Sunday Times“, „Globe & Mail“ ir „Der Spiegel“ perkamiausių knygų sąrašus, o „Wall Street Journal“ G. Macmillan apibūdino kaip „kvapą gniaužiančią rašytoją“. „Auklė“ – pirma jos knyga lietuvių kalba.

„Aš nesu žudikas – aš esu daugiau negu tai.
Aš nesu marokietis, aš nesu prancūzas, aš nesu ispanas – aš esu daugiau negu tai.
Aš nesu musulmonas – aš esu daugiau negu tai.
Darykite su manimi, ką norite.“

Lakdaras – ką tik pilnametystės sulaukęs tanžerietis, svajojantis apie laisvę ir geresnį gyvenimą Europoje. Atstumtas šeimos dėl uždraustų jausmų pusseserei Meriem, jis leidžiasi ieškoti savo vietos pasaulyje ir galiausiai atsiduria vienoje prasčiausių, bet ir vienoje spalvingiausių Barselonos gatvių – „carrer Robadors“, Vagių gatvėje. Prancūziškų knygų skaitmenintojas, nėkart jūron kojos nekėlęs junga, negyvėlių surinkėjo asistentas – kelios iš stotelių, kurias jis turi, pamažu suaugdamas, aplankyti.

„Vagių gatvė“ – tai pasakojimas apie dideles žmogaus svajones ir žlungančias viltis, vaiko virsmo suaugusiuoju, pasišventusio tikinčiojo virsmo nusidėjėliu istorija, kurios fone sukyla ir išblėsta pirmoji Arabų pavasario revoliucijos banga, stiprėja religinis ekstremizmas, nukreiptas į Lakdaro svajonių kraštą – Ispaniją, o Barseloną siaučia kruvinos katalonų nepriklausomybės kovos. Galų gale Lakdaras, tarsi kartojantis Alberto Camus romano „Svetimas“ herojaus likimą, ima nujausti neišvengiamą tiesą: kad ir kiek kartų pradėsi gyvenimą iš naujo, kad ir kaip stengsiesi pritapti, tavo praeitis ir tavo kultūra nuolat lips tau ant kulnų, kol galop liksi vienas, svetimas tarp savų.

„Štai toks turi būti didis šiuolaikinis prancūzų romanas. Jo proza gelia, o veikėjai išlaiko mūsų prielankumą, kad ir kokie ekstremalūs būtų jų poelgiai. Enard'as sujungia Céline'o ir Camus literatūros tradiciją, bet sykiu žengia visiškai savitu literatūros keliu.“
Patrick McGuinness

„Jautri elegija prieštaringumų draskomai jaunystei.“
Publishers Weekly

„Nuo šiol skaitysiu viską, ką parašys Enard'as: jo kalba nenustygsta puslapyje, jis nebijo apmąstyti sudėtingų idėjų, geba bet kokiam veikėjui įpūsti dvasios, jo charakteriui suteikti kompleksiškumo ir dviprasmybės, jo gyvenimą apdovanoti likimo grožybėmis ir baisybėmis.“
Lee Klein

Mathias Enard (Matijasas Enaras, g. 1972) – vienas garsiausių šių laikų prancūzų rašytojų. Studijavo persų ir arabų kalbas, ilgai gyveno Artimuosiuose Rytuose ir Barselonoje. Už romaną „Kompasas“ apdovanotas Goncourt'ų premija (2015) ir nominuotas „Man Booker International“ premijai (2017). „Vagių gatvė“ – naujas autoriaus romanas lietuvių kalba, apdovanotas tokiomis premijomis kaip „Liste Goncourt / Le Choix de l'Orient“, „Prix littéraire de la Porte Dorée“ ir „Prix du Roman-News“.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Jas skiria šimtmečiai ir platūs vandenynai. Tačiau jos turi bendrą tikslą.

Dabartis, Sidnėjus, Australija.
Pastaruoju metu Anos galvoje sukasi tik dvi mintys: kaip sėkmingai įkurti gėlininkystės verslą ir kaip kuo greičiau atnaujinti neseniai ją palikusios močiutės namus, kad juose būtų galima gyventi. Tačiau griaudami sienas darbininkai aptinka šį tą netikėto. Vos nukėlusi dėžės, ištrauktos iš šimtmetį saugotos slėptuvės, dangtį, Ana supranta, kad gyvenime ką tik atsivėrė neišaiškinta paslaptis: mergina nebegalės nurimti, kol nesužinos, kas ir kodėl jos namuose paslėpė dienoraštį ir saujelę niekad neregėtų sėklų.

1886–ieji, Kornvalis, Anglija.
Elizabetė – smalsi ir energinga jauna mergina, kurios laisvės troškimą kiekviename žingsnyje varžo Viktorijos laikų aukštuomenės etiketas. Bet nelengva sutramdyti maištingą sielą. Gulėdamas mirties patale jos tėvas, garsusis Anglijos botanikas ir augalų kolekcininkas Džonas Trebitikas, paprašo išpildyti paskutinį jo norą – leistis į tolimą kelionę ir surasti paslaptingiausią pasaulio augalą, kuris, kalbama, gali ne tik suteikti nemirtingumą, bet ir grąžinti gyvybę. Elizabetė pasiryžta išpildyti tėvo valią ir jau po kelių dienų laivas išplukdo ją Pietų Amerikos link.

„Maištingos herojės, tykantys pavojai, tolimi kraštai ir širdis pavergianti meilė, – kiekvienas sakinys užburia.“
Australian Women's Weekly

„Svaiginanti egzotinių gėlių dvelksmo persmelkta kelionė laiku.“
Foreword Books

Kayte Nunn (Keit Nan) gimė Singapūre, augo Jungtinėje Karalystėje ir JAV, dabar gyvena Australijoje. Karjerą pradėjo leidybos srityje, tačiau vėliau atsidavė savo tikrajai aistrai – knygų rašymui. „Gėlių kolekcininko duktė“ – du skirtingus laikotarpius apimantis istorinis romanas, nukeliantis į XIX a. ir šių dienų Angliją, Čilę bei Australiją.

Jie buvo septyniese. Bet kitą rytą jų grįžo vienu mažiau.

Karštą 1983 metų liepos naktį grupelė paauglių išsiruošia stovyklauti į mišką. Protingų ir populiarių, jų laukia perspektyvi ateitis, tačiau kol kas galvose vien linksmybės: jie gurkšnoja gėrimus, šoka, retkarčiais porelėmis nuklysta į mišką, kitiems sukeldami pavydą. Tačiau paryčiui, išsikvėpus šėliojimams, vienas paauglių pasigenda jauniausios grupės narės: keturiolikmetė Aurora Džekson dingo tarsi į vandenį, nors visi ją pamena prieš užmingant buvus šalia. Policija imasi paieškų, bet merginos jiems taip ir nepavyksta rasti.

Po trisdešimties metų prie netoli stovyklos tekančios upės, slėptuvėje, apie kurią žinojo tik populiarioji paauglių grupė, aptinkami palaikai. Vyriausiasis detektyvas Džona Šynsas su šia byla susiduria jau antrą kartą: Auroros Džekson dingimas 1983-iaisiais buvo viena pirmųjų jo, kaip jauno policininko, užduočių. Dabar Džona žūtbūt trokšta sužinoti, kas iš tikrųjų tąnakt nutiko miške. Kad išsiaiškintų paauglės mirties aplinkybes, vyriausiasis detektyvas Šynsas nutaria visus to vakaro dalyvius sukviesti į stovyklavietę dar kartą.

„Įtrauks ir nepaleis.“
A. J. Finn

„Neįmanoma atsiplėšti. Dar dar dar!“
Booklist

„Troškimai, konkurencija, žmogžudystė – tobulas pasirinkimas sunarpliotų istorijų gerbėjams.“
Sunday Times

Gytha Lodge (Gyfa Lodž) – ne vienu apdovanojimu įvertinta pjesių, televizijos ir kompiuterinių žaidimų scenarijų bei knygų autorė. „Ji vis dar laukia“ – debiutinis G. Lodge romanas, 2019 m. įtrauktas į „Richard and Judy Book Club“ rekomenduojamų knygų sąrašą ir ilgą laiką išsilaikęs „Sunday Times“ bestselerių dešimtuke.