Šiuolaikinė literatūra

Ankstyvasis Haruki Murakami: pirmas romanas

„Tobulų tekstų nebūna. Lygiai kaip nebūna tobulos nevilties.“

Jaunas biologijos studentas grįžta namo vasaros atostogų. Vienatvės persunktą laiką jis leidžia Džei bare kartu su draugu, pravarde Pelė. Geria alų, rūko, klauso radijo, galvoja apie rašymą, keistus atsitiktinumus, kūnišką meilę, tris buvusias merginas ir ką tik sutiktą ketvirtąją, teturinčią devynis pirštus.

„Išgirsk vėjo dainą“ – pirmasis Murakami romanas, pirmąkart išspausdintas 1979 m. „Gundzo“, viename įtakingiausių literatūros žurnalų Japonijoje. „Išgirsk vėjo dainą“ kartu su antruoju Murakami romanu „1973–iųjų kiniškas biliardas“ angliškai pirmą kartą pasirodė tik 2015 m. Lietuviškame „Išgirsk vėjo dainą“ leidime taip pat spausdinama Murakami pratarmė dviem trumpiems pirmiesiems romanams „Mano virtuvinės literatūros gimimas“.

„Ankstyvieji Murakami romanai – tai ne bandymas tapti tikruoju Murakami, tai jau visiškai susiformavęs Murakami.“
The Guardian

„Vis dėlto tie du trumpi kūriniai suvaidino reikšmingą vaidmenį mano vėlesniems laimėjimams. Jie niekuo nepakeičiami, kaip senų laikų draugai. Nepanašu, kad mes vėl kada nors susitiksime, tačiau aš niekada nepamiršiu jų draugystės.“
Haruki Murakami

Vieną ankstų rytą Kopenhagos senamiesčio name pensininkas Grėgersas Hermansenas, nešdamasis šiukšlių maišą, leidžiasi suklypusiais laiptais. Žemesnio aukšto kaimynių buto durys praviros. Grėgersui kyla įtarimų, todėl nusprendžia diskretiškai įsitikinti, ar viskas gerai. Tačiau, šlepetės nosimi atsargiai stumtelėjęs duris, netenka pusiausvyros ir krenta ant buto grindų. Atsipeikėjęs pajunta, kad guli ant kruvino mirusios jaunos moters kūno.

Taip prasideda namo gyventojų ir žmogžudystės tyrėjų Jepės Kiornerio ir jo kolegės Anetės Verner košmaras. Negana to, paaiškėjus, kad žudikas ant aukos veido išpjaustė ornamentą, nužudytosios buto nuomotoja ir kaimynė Estera de Laurenti prisipažįsta rašanti detektyvinį romaną, kuriame lygiai taip pat savo bute antrame aukšte nužudoma jauna moteris. Tačiau Esteros de Laurenti romanas dar nebaigtas, kaip nebaigta ir jaunos moters nužudymo byla.

„Engberg – nepaprastai gera mezgėja. Jos numegztas siužeto voratinklis – pavojingai viliojantis ir tobulai suraizgytas.“
Berlingske

„Nuostabus atradimas! Talentinga autorė turi peilio ašmenų aštrumo akį mažoms detalėms, kurios ir padaro veikėjus visapusiškus, itin žmogiškus ir... tiesiog tikrus.“
Liv

„Jeigu mėgstate trilerius ir ieškote naujo mėgstamiausio šio žanro rašytojo, pradėkite nuo „Sėjiko“.“
ALT for Damerne

Katrine Engberg (Katrinė Engberg, g. 1975) – danų rašytoja, choreografė ir režisierė. Ji yra keleto teatro spektaklių bendraautorė, Danijos valstybinio transliuotojo pramoginių laidų režisierė. 2012 m. kartu su rašytoja Anne Mette Hancock išleido epistolinį romaną „Užsičiaupk, arkly!“. Gyvena Kopenhagoje su vyru ir sūnumi. Šis romanas – jos solo debiutas.

Kartu su mylimuoju Rajanu mėgaudamasi romantiška vakariene restorane, Kailė jaučiasi laiminga: sėkminga žurnalistės karjera Heralds leidinyje ir tobulas sužadėtinis gyvenimui suteikė pilnatvės, kurios ji taip ieškojo. Išėjus iš restorano, ji pastebi ant šaligatvio sėdintį benamį, kuriam pasiūlo padavėjos rūpestingai supakuotą torto gabalėlį. Tačiau jų akims susitikus Kailė sustingsta. Ar gali būti, kad barzdotas valkata yra jos pirmoji meilė Keidas?

Kai Kailė sutiko Keidą prieš 10 metų, jų aistra užsiplieskė akimirksniu. Tai buvo žmogus, kurio ji laukė visą gyvenimą ir tikėjo, kad jųdviejų meilė truks amžinai. Bet vieną dieną Keidas dingo, palikęs Kailę sudaužyta širdimi. Kažkada buvęs gražus vyras, dabar ant šaligatvio sėdėjo atmintį praradęs nuvargusio veido šešėlis iš praeities. Kailė nusprendžia padėti buvusiam mylimajam susigrąžinti prarastą gyvenimą ir išsiaiškinti mįslingas Keido nelaimės aplinkybes. Tačiau netrukus ji atsiduria jausmų kryžkelėje tarp meilės Rajanui ir staiga į jos gyvenimą sugrįžusiam Keidui.

„Galinga, skausminga, gražu!“
Open Book Society

Sarah Jio (Sara Džijo, g. 1978) romanai nuolatos patenka į „The New York Times“ ir „USA Today“ perkamiausių knygų sąrašus. Jos knygos populiarios daugiau nei 25 pasaulio šalyse. S. Jio taip pat rašo straipsnius apie sportą ir sveikatą, kurie publikuojami populiariuose žurnaluose „Glamour“, „The New York Times“, „Redbook“, „The Oprah Magazine“, „Real Simple“, „Marie Claire“ ir kituose.

„Meilė, kova, aistra ir menas – viskas viename."
Elle

Lietingą 1967–ųjų rugpjūčio rytą būsima poetė Odelė Bastijo lipdama akmeniniais Londono Skeltono meno galerijos laiptais pajunta, kaip krūtinėje ima daužytis širdis. Prie durų jos laukia Loris Skotas, vyras, kurį matė tik vienąkart, tačiau taip ir nesugebėjo pamiršti. Po pažastimi jis spaudžia iš motinos paveldėtą nežinomo dailininko paveikslą. Kartu su Odelės viršininke, ekscentriškąja Skeltono kuratore panele Kvik, jie pasineria į paslaptimis ir apgavystėmis išvagotą paveikslo istoriją.

Visa tiesa apie paveikslą glūdi viename 1936–ųjų Ispanijos kaime, pripažinto meno kūrinių prekeivio namuose, kuriuose jis gyvena kartu su žmona ir dukterimi Olivija Šlios, svajojančia tapti dailininke. Netrukus į jų trapų pasaulį įsiveržia tapytojas, revoliucionierius Izaokas Roblesas ir jo jaunutė sesuo Tereza ir šitai pakeičia jų gyvenimus iš pamatų.

„Mūza" – tai magiškas pasakojimas apie ypatingas asmenybes ir jų troškimus, apie meilę ir apsėdimą, apie autentiškumą ir išdavystes. Apie netikėtus kelius, kuriais istorijos potvyniai ir atoslūgiai neišvengiamai formuoja ir nulemia žmonių likimus.

„Gyvybe trykštantis pasakojimas."
Publishers Weekly

„Galingais potėpiais atkurtos ypatingos ir kasdienės gyvenimo akimirkos."
The FT

Jessie Burton (Džesė Barton) gimė 1982 m. Londone, studijavo Oksfordo universitete ir Karališkojoje centrinėje kalbos ir dramos mokykloje. Devynerius metus dirbo aktore, vėliau pasuko į literatūrą. Tai antrasis autorės romanas, kuris jau spėjo užkopti į pasaulinių bestselerių viršūnes. Leidykla „Baltos lankos" taip pat išleido debiutinį autorės romaną „Miniatiūristas".

Naujas bestselerio „Paskutinės apeigos“ autorės romanas

„Nensė žinojo, ji pakenčiama tik todėl, kad atstovauja tam, kas nesuprantama ir nesuprastina. Ji – vartų sergėtoja pasaulio pakraštyje. Paskutinė žmonių giesmė prieš vėją, šešėlius ir keistai girgždančias žvaigždes.“

1825–ieji, pietvakarių Airija. Atokiame slėnyje gyvenanti Nora per metus neteko dukros ir mylimo vyro. Sugniuždyta moteris privalo rūpintis keturmečiu anūku Mycholu. Anksčiau buvęs sveikas ir guvus, dabar jis tik savo paties šešėlis, negalintis nei vaikščioti, nei kalbėti. Uždaroje ir prietarų valdomoje bendruomenėje netrukus ima plisti gandai, kad Mycholo sielą pagrobė fėjos, kitaip dar vadinamos Geraisiais žmonėmis.

Pasiryžusi išvaryti iš Mycholo blogį, Nora kartu su tarnaite Mere anūką atiduoda į atsiskyrėlės žolininkės Nensės rankas. Nors naujasis kunigas pagoniškus kaimo papročius nori išrauti su šaknimis, žmonės tiki, kad Nensė turi ypatingų gebėjimų ir yra Gerųjų žmonių patikėtinė. Berniuko sveikatai blogėjant, moterys ryžtasi vis drąsesnėms pagoniškoms apeigoms, kurios darosi pavojingos ne tik Mycholo, bet ir jų pačių gyvybei.

„Gerieji žmonės“ – tikrais faktais paremtas pasakojimas, kuriame atsiveria paslaptinga, kartais baugi ir nepažini, bet traukianti kaip magnetas XIX a. pradžios Airijos panorama: žmonių galvose iki gyvuonies įsišaknijęs besąlygiškas tikėjimas ir prietarai, žūtbūtinis noras pritapti ir meilė, kartais švelni, o kartais – aitriai tvilkanti.

„Reto grožio grynuolis.“
The Sunday Times

„Užburiančiai poetiška ir vaizdinga.“
Daily Express

„Aukščiausios prabos romanas, greito tempo ir įtemptas lyg trileris.“
Paula Hawkins

„Rimtas ir dėmesį prikaustantis pasakojimas apie tai, kaip esantieji beviltiškoje situacijoje pasistato tvirtovę iš ritualų, bandydami apsisaugoti nuo savo pačių bejėgystės.“
The Guardian

Hannah Kent (Hana Kent, g. 1985) – australų rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi debiutiniu romanu „Paskutinės apeigos“, apdovanotu daugybe literatūros premijų. „Gerieji žmonės“ – antrasis autorės romanas, per trumpą laiką jau spėjęs sulaukti pripažinimo.

Detektyvas Viljamas Fokas, kolegų vadinamas Vilku, prieš ketverius metus brutaliai užpuolė ką tik išteisintą įtariamąjį, tvirtai įsitikinęs, kad jis ir yra serijinis žudikas. Vilkas kalėjimo išvengė, bet ne psichiatrų dėmesio. Šie nenuleidžia akių nuo jo net tada, kai detektyvas grįžta į tarnybą.

Iškviestas į naujo nusikaltimo vietą Vilkas nė nesusidomi – dar vienas kūnas ir tiek. Tačiau jo kolegė Emilė Bakster įspėja: tai neeilinė byla, iš tų, kurios pasitaiko tik kartą per karjerą. Netrukus Vilkas tuo įsitikina pats: negyvėlis vienas, tačiau sudurstytas iš šešių skirtingų aukų kūnų dalių. Žiniasklaida jį pramins „Skudurine lėle“.

Įtampa ima kilti, kai buvusi Vilko žmona, televizijos žurnalistė Andrėja gauna siuntinį: sąrašą su dar šešių aukų pavardėmis ir būsimų jų mirčių datomis. Paskutinė pavardė sąraše – paties Viljamo Foko.

Žudikui žengiant vienu žingsniu greičiau nei policija, prasideda nuožmios lenktynės su laiku, o Vilkas vis giliau grimzta į tamsius praeities prisiminimus ir vis aštriau ima suvokti, kad ši byla jam gali būti lemtinga.


„Žudantis siužetas. Žudantis tempas. Žudantys posūkiai ir genialiai suktas žudikas! Gimė nauja kriminalių romanų žvaigždė.“
Simon Toyne

„Žvėriškas malonumas! Įspūdingas, tamsus, galingos jėgos ir juodojo humoro kupinas kriminalinis romanas.“
Gregg Hurwitz

„Demoniškai išradingas trileris apie serijinį žudiką!“
Mason Cross


Daniel Cole (Danielis Koulas) – britų rašytojas, tituluojamas naujuoju kriminalinių romanų genijumi. Anksčiau jis dirbo paramediku ir yra įsitikinęs, kad šis ypač sudėtingas darbas padėjo sukurti itin tikroviškas žmogžudysčių scenas, o personažus apdovanoti išskirtiniu juodojo humoro jausmu. „Skudurinė lėlė“ yra debiutinis D. Cole'o romanas, kuris jau spėjo sulaukti didžiulės sėkmės ir bus išleistas daugiau kaip 30-yje šalių. Tai pirmoji detektyvo Viljamo Foko serijos knyga.

„Jojo Moyes ir Davidas Nichollsas viename!“
The New York Post

Ar paaukotum pirmąją meilę dėl savo svajonės?

Liucija ir Gabrielius susitinka 2001 m. rugsėjo 11 d. paskaitoje apie Šekspyrą. Kol Niujorkas skęsta dūmuose, chaoso ir netekties akivaizdoje jie suranda paguodą vienas kito glėbyje. Po metų netikėtai vėl susitikę, prisipažįsta niekada nepamiršę kartu praleistos nakties. Taip prasideda jų meilės istorija. Gabrielius yra jos aistra ir įkvėpimas, Liucija – jo šviesa ir paguoda. Tačiau kartais esame priversti dėl savo svajonių paaukoti tai, kas brangiausia. Gabrielius visada troško būti karo fotografu, todėl išvyksta į Vidurio Rytus, o Liucija svajojo tapti TV priodiusere, tad pasilieka Niujorke, ir jų keliai išsiskiria...

Nepastebimai bėga metai, keičiasi metų laikai. Liucija sėkmingai kyla karjeros laiptais, sukuria laimingą šeimą. Gabrielius keliauja po karščiausias karo zonas, jo nuotraukas spausdina garsiausi pasaulio leidiniai. Nors juodu visada skyrė vandenynai, giliai širdyje jie taip ir nesugeba vienas kito pamiršti. Ir vieną, ir kitą nuolat kankina abejonė: ar jų meilė nebuvo per didelė auka? Ar prabėgus tiek metų dar ne per vėlu pradėti jųdviejų istoriją iš naujo?

„Ši knyga užvaldė mane nuo pirmo iki paskutinio puslapio, kurį skaitydama nevaldomai verkiau. Šmaikšti, romantiška ir sukrečianti istorija apie pirmąją meilę.“
Rašytoja Renée Carlino

Jill Santopolo (Džil Santopolo, g. 1984) baigė anglų literatūros bakalauro studijas Kolumbijos universitete ir kūrybinio rašymo magistro studijas Vermonto menų koledže. Šiuo metu ji dirba keliose leidyklose, taip pat veda kūrybinio rašymo seminarus. Naujausia jos knyga „Šviesa, kurios netekome“ apibūdinama kaip didingiausia šių metų meilės istorija ir vos per kelias savaites atsidūrė perkamiausių knygų viršūnėse.

„Štai kas jam yra pašto ženklai – brangakmeniai. <…> Deimantai, rubinai, smaragdai.“

Austrija, 1938–ieji

Kristofo svajonė išsipildo, kai geriausias Austrijos pašto ženklų graveris žydas Frederikas Faberis priima jį savo pameistriu. Vokiečiams negailestingai žygiuojant per Austriją, Kristofas įsimyli užsispyrusią ir talentingą vyresniąją graverio dukterį Eleną. Naktimis jiedu pluša graviruodami pašto ženklų ir dokumentų klastotes, taip žydams padėdami pabėgti į saugesnes šalis. Tačiau netrukus Elena dingsta, o Kristofui lieka vienintelis jųdviejų meilės prisiminimas – suklastotas pašto ženklas su edelveisu – nepaprastos drąsos simboliu. Ir viltis, kad likimas juos vėl suves.

Los Andželas, 1989–ieji

Keitė visada žavėjosi savo tėvo Tedo aistra pašto ženklams. Todėl, tėvui susirgus ir jai paveldėjus jo pašto ženklų kolekciją, pasiryžta išsiaiškinti, ar joje yra kas vertinga. Drauge su filatelistu Bendžaminu Grosmanu jie atranda neįprastą Antrojo pasaulinio karo laikų austrišką pašto ženklą, ant voko užklijuotą aukštyn kojomis. Bendžaminas tvirtina, kad taip būdavo klijuojami ženklai ant meilės laiškų. Kiekviena nauja užuomina apie neišsiųstą ir neatplėštą laišką nardina Keitę ir Bendžaminą į praeitį – meilės, aistros, paslapčių ir netekčių kupiną vienos žydų šeimos istoriją.

Romantiškas, užburiantis, įtraukiantis ir nepaleidžiantis, šis pasakojimas atskleidžia stipresnę už laiką meilės ir prisiminimų galią.


„Praeitis ir dabartis šiame romane susilieja į vieną stulbinamai ryškų brangakmenį. Tai nepaprasta savęs atradimo istorija, kurios nepriekaištinga, kvapą atimanti pabaiga privers šiuo pasakojimu žavėtis kiekvieną.“
Mary Kubica


Jillian Cantor (Džilian Kantor) – amerikiečių rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi ne vieną apdovanojimą pelniusiais istoriniais romanais paaugliams ir suaugusiems.

Kai gyvenimo rutiną sugriauna jausmų beprotybė

Siuzanai pirmąkart atėjus į Seržo namus Monmartre derinti jo sūnaus fortepijono, vyras jos nė nepastebi. Ji susituokusi, jis taip pat. Šešiasdešimtmetis Seržas turi viską: pelningą darbą, nuostabią žmoną ir du gražius vaikus. Tačiau vieną vakarą, kartu su žmona atklydęs į triukšmingą Paryžiaus barą, jis pamato vidury salės šokančią Siuzaną ir nebegali atitraukti nuo jos akių.

Seržas bando suprasti, kodėl jam staiga įsireikė Siuzanos, kuri visai ne jo skonio ir turbūt niekuo neypatinga. Kodėl jis kaip tik jai patikės savo vaikystės paslaptį, apie kurią niekam nepasakojo, paslaptį, kadaise iš pagrindų pakeitusią jo gyvenimą? Jųdviejų romanas tampa pražūtinga kančia ir sykiu išsigelbėjimu, kurio abu slapta troško ir ilgai ieškojo.

Knygos „Mes sukurti būti laimingi“ autorė, aprašydama užgimstančią herojų aistrą, giliai užslėptas tiesas ir kaltes, fatališkoje augančios teksto įtampos melodijoje ieškodama tikslios gaidos subtiliai atskleidžia lemtingus gyvenimo momentus.
Véronique Olmi (g. 1962), prancūzų dramaturgė ir prozininkė, gimė Nicoje, šiuo metu gyvena Paryžiuje. Už savo pjeses V. Olmi yra gavusi ne vieną apdovanojimą, o jos knygos pelnė tarptautinį pripažinimą.

Jo Nesbø detektyvų tamsa ir Paulos Hawkins trilerių įtampa

PRIEŠ

Ema Boman saugo paslaptį: jos viršininkas, charizmatiškas ir kontroversiškas verslo magnatas Jesperas Orė paprašė jos rankos. Vienintelė jo sąlyga – kad šitai liktų tik tarp jų.

PO

Prabangiame Jespero Orės užmiesčio name policija randa jaunos moters kūną nukirsta galva. Nužudytosios tapatybė neaiškėja, klaikiai panašus nusikaltimas, įvykdytas prieš dešimtmetį, taip ir liko neišaiškintas, o Jesperas Orė dingo be pėdsako.

Paslaptingiausios metų žmogžudystės tyrėjai policininkas Peteris Lindgrenas ir kriminalinių nusikaltimų psichologė Hanė Lagerlind Šion aklavietėje. Problema dar ir ta, kad jųdviejų santykiai pašliję jau dešimt metų. Nuo tada, kai Peteris paliko Hanę.

Kas yra nužudytoji moteris? Kur dingo Jesperas Orė? Kokių paslapčių turi Ema? Ką slepia Hanė? Kas neduoda ramybės Peteriui? Ir kodėl meilė dažnai yra tokia nenuspėjama? Stokholmą kaustant žiemos šalčiui, Emos, Peterio ir Hanės likimams lemta neišvengiamai susipinti šiurpiame apsėdimo, keršto, beprotybės, žlugusios meilės ir tamsių praeities šešėlių šokyje.


„Šis pasakojimas lėtai ir subtiliai išsiskleidžia į daugiasluoksnį, psichologiškai niuansuotą žmogžudystės tyrimą, kuriame, užuot priartėjus prie tiesos, nuo jos vis labiau tolstama - iki kol ji atskleidžiama visa savo jėga.“
Arne Dahl


Camilla Grebe (Kamila Grebė, g. 1968) – viena žinomiausių Švedijos kriminalinių romanų autorių. Daugelį jų parašė duetu su seserimi, o „Meilužis ir drugys“ yra jos solo debiutas, tarptautiniu mastu jau įvertintas už unikalų literatūrinį balsą skandinavų kriminalinėje literatūroje.

1952 m. prancūzų valdomas Vietnamas. Iš mirusios mamos paveldėjusi vietnamietišką išvaizdą, Nikolė visada jautėsi vyresnės sesers, apdovanotos tobulais prancūziškais bruožais, šešėlyje. Tačiau didžiausią kartėlį ji patiria, kai tėvas nusprendžia visą šeimos verslą perleisti seseriai Silvijai, o jai – tik apleistą šilko parduotuvėlę senajame Hanojaus kvartale. Nikolė ryžtasi atgaivinti parduotuvę norėdama įrodyti tėvui, kad gali sėkmingai dirbti be jo pagalbos. Drąsius planus palaiko naujas mylimasis Markas, dėl kurio vis smarkiau plaka Nikolės širdis.
Imbierų ir lotosų žiedų aromato pripildytame senajame vietnamiečių kvartale Nikolė pasineria į spalvingą šilko pasaulį. Niekada iki galo nepritapusi prie prancūzų dėl savo egzotiškos išvaizdos, būdama tarp vietinių prekeivių ji vis labiau jaučiasi sava. Tačiau merginos pasaulis subyra į šipulius, kai susiduria su prancūzų kolonijinės valdžios korupcija, į kurią įsivėlusi visa jos šeima. Skaudžios išdavystės akivaizdoje Nikolė turi priimti lemtingą sprendimą: atleisti šeimai ir mylimam vyrui ar likti ištikimai savo vietnamietiškai prigimčiai.

„Rafinuotas pasakojimas apie kolonijinį Vietnamą ant naujos eros slenksčio: skaitydama jaučiau egzotiškos šalies drėgmę ir svaiginantį gardenijų kvapą. Įtempto siužeto pasakojime autorė nevengia purvinos karo realybės.“
Rašytoja Lucinda Riley

Dinah Jefferies (Dina Džefris, gim. 1948) pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Malaizijoje, Anglijoje baigė studijas, vėliau Toskanoje dirbo grafenės vaikų aukle, gyveno hipių bendruomenėse. Rašyti ji pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiui sūnui, savo skausmą moteris perkėlė į kūrybą. Viena populiariausių autorės knygų „Arbatos plantatoriaus žmona“, kurią išleido „Baltų lankų“ leidykla, akimirksniu tapo „The Sunday Times“ bestseleriu ir ilgai nesitraukė iš šio sąrašo viršūnių.

„Vėliau jiems egzistavo jau tik dviejų rūšių žmonės: tie, kurie buvo Linijoje, ir visi kiti, kurių tenai nebuvo.“


1943-ieji, Siamo džiunglės. Australas chirurgas Dorigas Evansas kartu su tūkstančiais į japonų nelaisvę paimtų karo belaisvių atgabenamas tiesti Siamo–Birmos geležinkelio, dar vadinamo Mirties geležinkeliu arba Linija. Linija, kuri jungia vieną tašką su kitu, realybę su nerealybe, gyvenimą su pragaru ir beprotybe. Dorigas Evansas kasdien kovoja dėl belaisvių, mirštančių nuo bado, choleros, žvėriško japonų sargybinių elgesio, gyvybių. Nuo nevilties jį gelbsti tik prisiminimai apie dėdės žmoną Amę, nuožmių akių moterį su raudona kamelija už ausies, ir jų aistringą romaną, kurį nutraukė karas.

„Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ – tai pasakojimas apie karo beprasmybę, gyvenimo trapumą, meilės ilgesį ir neįmanomybę. Remdamasis autentiška archyvine medžiaga, Richardas Flanaganas poetiškai jautriai ir įžvalgiai pasakoja apie tragiškai pagarsėjusį Siamo–Birmos geležinkelį, kurį tiesdami dėl nepakeliamų darbo sąlygų žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių. Vienas iš belaisvių buvo rašytojo tėvas Archie Flanaganas – jam pavyko likti gyvam ir savo sūnui perduoti neįkainojamą šio skaudaus, bet pamažu į užmarštį grimztančio istorijos epizodo liudijimą.


„Šis romanas – tai australiškasis „Karas ir taika“.“
NPR

„Parašyta itin paveikiai ir elegantiškai, ši kaltės ir heroizmo istorija sujungia Rytus ir Vakarus, praeitį ir dabartį. Flanaganui buvo lemta gimti tam, kad sukurtų šį romaną, kuris jau spėjo atrasti savo vietą pasaulinės literatūros kanone.“
„Man Booker“ 2014 m. premijos komisija


Richard Flanagan (Ričardas Flanaganas, g. 1961 Tasmanijoje) daugelio literatūros kritikų laikomas svarbiausiu savo kartos australų rašytoju. Už šeštąjį romaną „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ autorius 2014 m. apdovanotas prestižine „Man Booker“ premija. Šis romanas išrinktas metų knyga tokių leidinių kaip „The New York Times“, „The Washington Post“, „The Economist“.

„Ko jis tikrai tikėjosi, tai kad mirtis išlaisvins jo muziką: išlaisvins nuo jo gyvenimo. <…> Ir tada jo muzika bus… tiesiog muzika.“

1937–ųjų pavasarį vienišas žmogus kasnakt būdrauja savo namų laiptų aikštelėje. Susikrovęs daiktus į lagaminėlį, rūkydamas papirosą po papiroso, jis laukia, kol atsivers lifto durys, šmėstelės uniforma ir antrankiai surakins riešus. Stalino Rusijoje jie visada ateina vidurnaktį, todėl geriau juos pasitikti prie lifto nei laukti, kol išvilks iš lovos. Ypač jei suimamasis yra skrupulingasis Dmitrijus Šostakovičius – vos devyniolikos šlovės sulaukęs kompozitorius, gyvenantis beprotybės apimtais laikais, kai Stalinas ką tik uždraudė jo sukurtą operą.

Romane „Laiko triukšmas“ Julianas Barnesas subtiliai analizuoja kūrybos (ne)įmanomybę totalitarizmo akivaizdoje, istorijos įkalinto žmogaus kompromisus su sąžine, nuolatinį balansavimą tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo. Tai pasakojimas apie menininką, pardavusį sielą partijai, kad galėtų kurti.


„Barneso šedevras... Apie nuolatinę žmogaus kovą su savo sąžine, už savo kūrybą, prieš totalitarizmą.“
The Guardian

„Šiuo romanu Barnesas iš naujo sukūrė save kaip rašytoją.“
Daily Telegraph

„Nepakartojama… Pasakojimas, kuriame atgaivinama visa kafkiškoji beprotybė.“
The New York Times Book Review


Julian Barnes (Džulianas Barnsas, gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Naujausias autoriaus romanas „Laiko triukšmas“ (2016) buvo išrinktas metų knyga tokių leidinių kaip „The Guardian“, „The Times“, „Observer“, pakilo į „The Sunday Times“ bestselerių sąrašo pirmąją vietą. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015).

„Jau seniai supratome, kad nebeįmanoma nei apversti, nei pertvarkyti šio pasaulio, nei sustabdyti jo pražūtingo lėkimo pirmyn. Liko tik vienintelis būdas atsilaikyti: nežiūrėti į jį rimtai.“

Keturi draugai – Alenas, Ramonas, Šarlis ir Kalibanas – savo dienas nerūpestingai leidžia Paryžiaus soduose ir vakarėliuose. Lengvabūdišku tonu ir nestokodami humoro jie aptaria įvairiausius dalykus: Aleno teoriją apie moters bambą kaip gundymo galios centrą, Šarlio įsivaizduojamą pjesę marionečių teatrui, Kalibano iš nuobodulio pramanytą kalbą, meilužes ir motinas, istoriją ir filosofiją, sapnus, žmogaus prigimtį ir draugystės svarbą. Galiausiai ironiškai juokdamasis Ramonas gyvenimo esme paskelbia nereikšmingumą.

Romane „Nereikšmingumo šventė“ svarstomos pačios rimčiausios problemos ir tuo pat metu neištariamas nė vienas rimtas sakinys, kalbama apie šiuolaikinį pasaulį ir sykiu vengiama bet kokio realizmo. Šis kūrinys – tarsi visos autoriaus kūrybos apibendrinimas. Keistas apibendrinimas. Keistas epilogas. Keistas pajuokavimas apie dabartį, kuri prarado humoro jausmą.

„Milano Kunderos kūrybinė galia kaip visuomet, taip ir šiame romane yra tokia pat nenumaldoma ir skvarbi.“
The New York Times Book Review

„Įžvalgus, žaismingas ir lengvas lyg plunksna romanas... Kaip ir pridera tokio kalibro autoriui, savo kūrybinį kelią jis užbaigia ne su trenksmu, o kikendamas.“
The Wall Street Journal


Milan Kundera (Milanas Kundera, g. 1929) – pasaulinio garso čekų prozininkas, dramaturgas, poetas, eseistas, nuo 1975 metų gyvenantis Paryžiuje. Romanas „Nereikšmingumo šventė“ – naujausias autoriaus kūrinys, Prancūzijoje pirmąkart išleistas 2014 metais.

Prestižinės „Man Booker International“ premijos nominantas.

Andrėjas Egeris pažįsta kiekvieną Austrijos Alpių slėnio viršukalnę, kiekvieną užuoglaudą – tai jo jėgų šaltinis, jo namai. Egeris – nekalbus žmogus, todėl, nusprendęs pasipiršti mylimajai, jos vardą įžiebia kalnuose. Savo namus jis palieka tik vienąkart – pašauktas kariauti Antrajame pasauliniame kare, o grįžęs supranta, kad net atokiausią kalnų slėnį jau spėjo pasiekti šiuolaikinio pasaulio ženklai.

Kaip ir Johno Williamso „Stouneris“ ar Ernesto Hemingway'aus kūriniai – tai skaidrus pasakojimas apie paprasto žmogaus gyvenimą, jo stiprų ryšį su gamta ir gebėjimą susitaikyti su vienatve, joje atrandant paguodą ir gyvenimo grožį.


„Subtilus ir kupinas tylios išminties kaip Johno Williamso „Stouneris“
Irish Times

„Tai knyga, keičianti pasaulio suvokimą.“
Anuradha Roy

„Šiuo romanu Seethaleris įrodo, kad net pačių paprasčiausių žmonių gyvenimai gali būti nepaprasti.“
Mail on Sunday

„Tikra atgaiva skaityti tokį ramų ir susikaupimo reikalaujantį pasakojimą. <...> Labiausiai stebina autoriaus gebėjimas nepaprastai tiksliai į vieną audinį suausti praeitį, dabartį ir ateitį.“
Sunday Times


Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Iš viso parašė penkis romanus, tačiau tarptautinio pripažinimo sulaukė jo naujausias kūrinys „Visas gyvenimas“, 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai. Vokietijoje išleista 2014 m., ši knyga iki šiol nesitraukia iš bestselerių sąrašų.

Vyrausiojo inspektoriaus Viljamo Vistingo karjera prasidėjo prieš septyniolika metų tiriant sudėtingą dvidešimtmetės Sesilijos Lindės pagrobimo bylą. Pasibaigęs tragiška jaunos merginos mirtimi, tyrimas Norvegijoje sulaukė didžiulio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio.

Šiandien Viljamas Vistingas – itin gerbiamas detektyvas, meistriškai tiriantis komplikuotas bylas. Tačiau, į dienos šviesą iškilus naujai informacijai, Vistingas apkaltinamas suklastojęs svarbiausius Sesilijos bylos įrodymus ir pasodinęs į kalėjimą nekaltą žmogų. Jis nušalinimas nuo pareigų, o žurnalistai it medžiokliniai šunys, užuodę naują grobį, vėl sutelkia dėmesį į skandalingus bylos faktus ir „susitepusį“ detektyvą. Kankinamas abejonių ir vedamas žūtbūtinio noro išsiaiškinti tiesą, Vistingas slapta atverčia seniai užmirštą bylą. Tačiau jo mintis drumsčia nauja dar vienos jaunos merginos pagrobimo byla.

„Unikali ir įtraukianti istorija apie policijos detektyvo kovą už teisybę siaubingos nelaimės akivaizdoje.“
„The Martin Beck“ apdovanojimo komisija

„Nepriekaištingas, daugialypis ir kupinas įtampos pasakojimas.“
„Crime Time“

Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, gim. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbęs vyriausiuoju inspektoriumi, unikalią patirtį pritaiko kurdamas savo romanų siužetus. Norvegijoje itin populiarios detektyvo Viljamo Vistingo serijos knygos ne kartą užkariavo Europos šalių perkamiausių knygų sąrašus. Rašytojas yra apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Riverton“, „Stiklinio rakto“ ir prestižine „The Martin Beck“ premija, kurią suteikia Švedų detektyvų rašytojų akademija. Šiuo metu pagal Viljamo Vistingo knygų seriją kuriamas serialas.

„Norvegija gali didžiuotis savo sūnumis: Henriku Ibsenu, Edvardu Munchu ir geriausiu trilerių rašytoju Jo Nesbø.“
New York Times

Moderniame Oslo kalėjime dešimtmetį kalintis Sonis – idealus kalinys. Ramaus būdo vaikinas seniai tapo kitų nuteistųjų išpažinčių klausytoju, o korumpuota kalėjimo valdžia naudojasi juo svetimiems nusikaltimams nuslėpti. Už šias keistokas paslaugas kaliniui nenutrūkstamai tiekiamas heroinas. Narkomanu, abejingu savo likimui, Sonis tapo, kai, norėdamas išvengti susitepusio policininko vardo, nusižudė jo tėvas. Tačiau netikėta kalinio išpažintis supurto primigusią Sonio sąmonę – taip seniai slėpta tiesa apie tėvo mirtį paskatina jį suregzti ir įvykdyti genialų pabėgimo iš kalėjimo planą. Prasideda nuožmi, šaltakraujiškai apskaičiuota keršto medžioklė. Šį kartą Sonis diktuos žaidimo taisykles.

Vyresnysis inspektorius Simonas Kefas, senosios policijos mokyklos atstovas, vieną dieną gauna naują nužudymo bylą ir naują kolegę. Sekdami Oslo nusikalstamo pasaulio pėdsakais, Simonas ir Kari netikėtai įsitraukia į Sonio vykdomų žmogžudysčių tyrimą. Vaikino tėvas buvo inspektoriaus draugas ir kolega, todėl Simonas įtaria, kas yra naujasis Oslo mirties angelas ir kokie Sonio tikrieji tikslai.

„Dar vienas stiprus Nesbø talento pavyzdys, kuriuo jis kuria istoriją, grojančią visomis nervų stygomis ir tokiu intensyvumu, kad, rodos, sutalpintų į vieną ir Bibliją, ir Betmeną. Anksti sakyti, tačiau nenustebčiau, jei ši knyga gautų metų detektyvo titulą.“
Ekstra Bladet

„Tai paini ir sukrečianti istorija. Žiaurūs, pikti ir atgailaujantys policininkai bei nusikaltėliai... Tai, ko ir reikėtų tikėtis iš geriausio norvegų šiuolaikinių detektyvų autoriaus, galbūt geriausio šiuolaikinių detektyvų autoriaus apskritai.“
The New York Times Book Review

Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Jo knygos ne kartą puikavosi tarptautinių bestselerių sąrašuose. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Nesbø knygų egzempliorių. Pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

Refaelis atsimeną tą akimirką, lyg tai būtų vykę vakar. Jiedu su sužadėtine žvelgė į raibuliuojantį jūros horizontą, pūtė lengvas vasaros brizas. Ana paklausė:
„Ar mylėtum mane, net sužinojęs tamsiausią mano paslaptį?“

Ką atsakytumėte jūs? Ana buvo jo gyvenimo meilė. Po trijų savaičių turėjo įvykti jųdviejų vestuvės. Refaelis buvo tvirtai įsitikinęs, kad mylėtų savo būsimą žmoną nepaisant nieko. Bent jau taip galvojo, kol Ana, virpančia ranka pasiraususi savo rankinėje ir padavusi jam nuotrauką, tarė žodžius, kurie pakeitė jų gyvenimą visam laikui: „Tai padariau aš“.

Apstulbęs jis žvelgė į siaubingą Anos paslaptį tylėdamas. Sukrėstam vyrui drebėjo rankos. Jis atsistojo ir netaręs nei žodžio išėjo. Kai grįžo, buvo jau per vėlu: Ana buvo dingusi. Nuo tos siaubingos dienos Rafaelis nepaliauja ieškojęs mylimos moters.

Velniška intriga, nepakartojamai žavūs personažai, kiekvieną akimirką lydinti nežinia: "Mergina iš Bruklino" yra vienas ambicingiausių ir sėkmingiausių Guillaume'o Musso romanų.


„Neįtikėtina įtampa! Atsivertę romaną, nebegalėsite jo paleisti iš rankų, kol nesužinosite, kas iš tiesų toji mergina iš Bruklino. Pasiruoškite bemiegėms naktims...“
Marc Fernandez, „Metronews“

Guillaume Musso (Gijomas Muso, gim. 1974) – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 25 milijonai jo kūrinių egzempliorių, jo knygos išverstos į 40 kalbų. Nuo 2011 m. Prancūzijoje Musso yra perkamiausias autorius. Lietuvoje taip pat didelės sėkmės sulaukė „Baltų lankų“ išleistos knygos „Dabarties akimirka“, „Centrinis parkas“, „Popierinė mergina“, „Rytoj“, „Po septynerių metų“ ir „Angelo kvietimas“.

„Romano herojai pasineria į sudėtingus ir painius širdies reikalus… Skaitydami šį intriguojantį pasakojimą pasijusite lyg slapta vartytumėte savo geriausios draugės dienoraštį.“
Redbook

Tesa – dviejų vaikų mama, garsaus plastikos chirurgo Niko Ruso žmona. Nepaisydama mamos perspėjimo, ji atsisakė karjeros, kad visą savo laiką galėtų skirti šeimai. Valerija – advokatė, vieniša mama, auginanti šešiametį Čarlį, kuris niekada nepažinojo savo tėvo. Abi moterys gyvena tame pačiame Bostono priemiesčio rajone, tačiau niekada nebuvo susitikusios.

Baisus nelaimingas atsitikimas suveda Valeriją ir Tesą netikėčiausiu būdu ir pakeičia jų gyvenimus. Susipynę moterų likimai ir skaudi išdavystė priverčia jas iš naujo pažvelgti į save, šeimą, meilę ir pasirinkti, už ką verta kovoti stipriausiai.

„The New York Times“ bestselerių autorė Emily Giffin (Emili Gifin, gim. 1972 m.) baigė Virdžinijos universiteto Teisės fakultetą. Kelerius metus dirbusi teisininke Manhatane, persikėlė gyventi į Londoną ir atsidėjo rašymui. Jos knygų išspausdinta daugiau nei vienuolika milijonų egzempliorių visame pasaulyje, o žurnalas „Vanity Fair“ rašytoją pavadino „šių dienų Jane Austin“.

Apsilankykite autorės svetainėje www.emilygiffin.com

Tonis Vebsteris ir du jo draugai Adrianą Finą sutinka dar mokydamiesi mokykloje. Ištroškę sekso ir knygų, išsiskiriantys pretenzingumu, tik jiems suprantamais akibrokštais bei sąmoju, vaikinai drauge baigia mokslus. Adrianas gal kiek rimtesnis nei kiti, gal protingesnis, bet visi keturi prisiekia amžiną draugystę.
Dabar Tonis sulaukęs garbaus amžiaus. Praeityje liko karjera, iširusi santuoka, taikios skyrybos. Jis tikras, kad niekada nenorėjo nieko įskaudinti. Tačiau atmintis netobula. Ji visada pasirengusi pateikti staigmenų. Jos prasideda Toniui gavus laišką iš advokatų kontoros.

„Pabaigos jausmas“ – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus, o nuomonė apie senus pažįstamus po daugelio metų ūmai pasikeičia.

Sumaniai suregztas pasakojimas, kuriame juntama ne tik įtampa, bet ir žmogaus psichologijos, moralės, emocijų aidas <...> sąmojingai tapomas šiuolaikinio Londono paveikslas, marginamas ankstyvojo šeštojo dešimtmečio gyvenimo normų prisiminimais. Žingsnis po žingsnio atskleidžiama pasibaisėtina tiesa apie kerštą, beveik atsitiktinę nelaimę ir sąžinę, kankinamai geliančią gyvenimo pabaigoje.
Sunday Times

„Liūdnas, tačiau įtikinamas pasakojimas. Romanas Pabaigos jausmas atskleidžia, kaip mes manipuliuojame praeitimi – perkuriame, tiksliname, o kartais tiesiog ištriname įvykius...“
Vogue

„Dažnas šiurpą keliantis klausimas – ar esu tas, kuo deduosi esąs? – pasirodo esąs filosofinis <…>. Julianas Barnesas atskleidžia paslaptį – esame nepatikimi istorijų pasakotojai, mūsų atminties tikslumas kelia abejonių.“
The Boston Globe

Jeigu tau būtų duota vienintelė galimybė savo artimajam pasakyti tai, ko nespėjai? Ar pasirinktum tikėti stebuklais?
Knygoje pasakojama apie nedidelį Mičigano valstijos miestelį, kuris patraukia pasaulio dėmesį, kai jo gyventojai sulaukia neįtikėtino dalyko – mirusių artimųjų skambučių iš dangaus. Miestelį užplūsta atvykėliai, kurie karštligiškai trokšta būti šio stebuklo dalimi. Vienintelis Salis Hardinas, ką tik grįžęs iš kalėjimo, auginantis mažametį sūnų ir gedintis mirusios žmonos, atsisako tikėti šia beprotyste, todėl atkakliai ieško tiesos.
„Dievas skambina vienąkart“– tai alegorinis pasakojimas apie žmonių tikėjimo galią, apie artimųjų netekties skausmą ir viltį, kad jie visada liks su mumis. Kai į pasaulį žvelgi atviromis akimis, paguoda gali ateiti netikėtu būdu ir pavidalu.
„Įkvepiantis pasakojimas, kuris skaitytoją priverčia susimąstyti, pajusti, patikėti, suabejoti ir vėl patikėti iš naujo.“
Garth Stein, rašytojas
„Gražu ir išradinga. Turbūt tai labiausiai sujaudinusi ir įkvėpusi istorija apie dangų po filmo „Svajonių laukas“ („Field of Dreams“).“
Matthew Quick, rašytojas
Mitch Albom (Mičas Albomas, gim. 1958) – ne vieną tarptautinį apdovanojimą pelnęs JAV bestselerių autorius, žurnalistas, režisierius, radijo ir televizijos laidų vedėjas ir muzikantas. Skaitytojus visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, sužavėjęs tokiais bestseleriais kaip „Laiko saugotojas“, „Antradieniai su Moriu“ ir „Penki žmonės, kuriuos susitinki danguje“. Jo knygos išleistos net 49 pasaulio šalyse ir parduota daugiau nei 35 milijonai egzempliorių.

Teatro aktorius Kafuku pasisamdo asmeninę vairuotoją Misaki. Pamažu jis pradeda kalbėtis su ja ramybės neduodančiu klausimu – kodėl jo mirusiai žmonai reikėjo kitų vyrų. Tokijuje gimęs ir
užaugęs Kitaru kalba tobulu Kansajo dialektu. Savo bendraamžiui jis pasiūlo keistus „kultūros mainus“. Praeina 16 metų... Individualistas medicinos daktaras Tokajus paaukodamas savo gyvybę
įgyja tai, ko anksčiau niekada neturėjo. Tarsi negyvenamoje saloje „name“ įkalintas Habara mėgaujasi užburiančiomis istorijomis, kurias kaskart po sekso jam pasakoja „ryšininkė“. Žmonos išduotas Kino meta darbą ir atidaro barą. Vieną dieną jis pradeda gauti keistus ženklus... Vidurnaktį suskamba telefonas – buvusios mylimosios vyras praneša liūdną žinią.

Beldimas buvo trumpas, stiprus, tarsi įgudęs stalius kaltų vinis. Tas, kuris beldėsi, suprato, kad garsas tikrai pasiekia Kino ausis. Kad tas garsas ištraukia Kino iš kieto vidurnakčio miego,
iš palaimingo trumpo poilsio ir kiaurai perskrodžia jo sąmonę iki tolimiausio užkaborio.
Kino žinojo, kas beldėsi į duris. Beldimas ragino jį keltis iš lovos ir atidaryti duris iš vidinės pusės. Tas, kuris beldėsi, neturėjo jėgų atidaryti durų iš lauko. Kino turėjo savo paties rankomis atidaryti
duris. Jį vėl nušvietė mintis, kad šito apsilankymo jis laukė labiau už viską ir tuo pat metu bijojo labiau už viską

Haruki Murakami

Naujas Haruki Murakami apsakymų rinkinys po devynerių metų. Pasakojimai dar gilesni, dar aštresni, pranokstantys pranašystes. Knygą sudaro šešios tarpusavy susipynusios istorijos.

Vieną vidurnaktį, tąnakt, kai skelbiama Indijos nepriklausomybė, gimsta tūkstantis ir vienas vaikas. Tai vidurnakčio vaikai, nepaprasti, paslaptingi, dėl savo gimimo aplinkybių įgiję stebuklingų galių - vieni jų skraido, kiti keičia pavidalą, vaikšto vandeniu, savo grožiu keri aplinkinius, keliauja laiku. Ši knyga apie juos ir ypač apie vieną jų - Salymą Sinajį, vaiką didžiule nosimi, galinčia užuosti žmonių jausmus ir ateities įvykius.
Per Salymo istoriją autorius atskleidžia dviejų naujai užgimusių nepriklausomų valstybių, Indijos ir Pakistano, pirmųjų dešimtmečių istoriją. Joje daug magijos, stebuklų ir neįprastų įvykių. Deja, stebuklingųjų vidurnakčio vaikų lemtis - būti sunaikintiems, nes jie trukdo kurti šalies ateitį, ir Salymas paskutinis iš jų.

Romanas „Vidurnakčio vaikai“ sulaukė milžiniško pasisekimo pasaulyje ir yra išverstas į daugiau kaip 30 kalbų, tačiau nuo Indiros Gandhi laikų tebėra uždraustas Indijoje. Tai istorinė filosofinė alegorija, parašyta barokiškai puošniu stiliumi, kupina siurrealistinių veikėjų paveikslų, niūrios ironijos ir visų Indijos spalvų bei kvapų.
1981 m. šis romanas gavo Bookerių Bookerio apdovanojimą, taigi kūrinys buvo įvertintas kaip geriausia iš visų knygų, per 25-erius metus gavusių Bookerio premiją.
Kūrinys lietuviškai pirmą kartą buvo išleistas 1999 m.


Salmanas Rushdie (Salmanas Rušdi) - indų kilmės anglų novelistas, eseistas, kritikas. Gimė Bombėjuje 1947 m., dabar gyvena Niujorke. Vienas garsiausių XX a. kūrėjų, Karališkosios literatūros draugijos narys, daugelio romanų autorius. Rushdie yra apdovanotas aštuoniais garbės daktaro laipsniais, 2002 m. buvo išrinktas į Amerikos PEN organizacijos tarybą.
Rašytojo pavardė žinoma net tiems, kurie nesidomi literatūra, - kai 1989-aisiais Irano dvasinis lyderis paskelbė jam mirties nuosprendį, fatvą, jo pavardė dar ilgai buvo minima pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ir žinių laidose.

Populiariosios prancūzų literatūros fenomenas.


Kai gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, išsigelbėjimas slypi netikėčiausiose vietose.

Dianos gyvenimas, rodos, tobulas. Ji – mylima žmona, mama ir jaukios literatūrinės kavinės „Laimingi žmonės skaito ir geria kavą“ pačiame Paryžiaus centre savininkė. Tačiau vyrui ir dukrelei žuvus autoavarijoje, idilė išsisklaido tartum migla. Įkalinta ilgesio ir persekiojama prisiminimų, moteris užsidaro savyje ir neprisileidžia net artimųjų.
Vis dėlto laikas nestovi vietoje. Praėjus metams nuo tragedijos Diana supranta, kad išsivadavimo reikia ieškoti dabar arba niekada, ir išsiruošia į Airiją, savo mylimo vyro svajonių šalį. Apsistojusi pačiame atokiausiame kaimelyje ant jūros kranto, ji susipažįsta su bene vieninteliu savo kaimynu Edvardu - sudėtingo charakterio, bet itin patraukliu vienišiumi fotografu. Iš pradžių negalėję vienas kito pakęsti, jie pasineria į siautulingą meilės romaną. Ar naujai užgimę jausmai gali išgydyti praeities žaizdas, kurios nė nespėjo užsitraukti?

„Laimingi žmonės skaito ir geria kavą“ – jautri ir sykiu įkvepianti istorija moters, kuri, netekusi visko, sugebėjo atsitiesti ir iš naujo pamilti.


„Autorė pasakoja su gaivališku užsidegimu ir energija... Skaityti šią knygą – tarsi važinėtis linksmaisiais kalneliais.“
San Francisco Book Review


Agnes Martin–Lugand (gim. 1979 m.) šešerius metus dirbo psichologe, o vėliau pasuko rašytojos keliu. „Laimingi žmonės skaito ir geria kavą“ – debiutinis autorės romanas, sulaukęs nepaprastai didelio pasisekimo. Prancūzijoje parduota daugiau kaip 300 000 romano egzempliorių, jis išverstas į daugiau kaip 20 kalbų. Knygos ekranizacijos teises nusipirko amerikiečių kino kompanija „The Weinstein Company“.

Šio nepažįstamojo prisilietimo ji laukė ilgus metus

Amelijos Benbridž ir kilniojo grafo Vest vestuvės – laukiamiausia aukštuomenės metų šventė. Nors grafas yra senas ir patikimas jaunosios damos draugas, tačiau moters širdis priklauso paauglystės meilei arklidžių darbininkui Kolinui, gyvybę paaukojusiam Ameliją gelbstint nuo jos žiauraus tėvo pinklių. Iki lemtingo vakaro Lengstono šokių salėje mergina buvo įsitikinusi, kad tokios aistros, kokią jautė Kolinui, daugiau nepajus niekada. Tačiau klydo. Pokylio metu nuo jos akių negalintis atplėšti egzotiškas nepažįstamasis su kauke sužadina Amelijos smalsumą. Užteko vos vieno nepažįstamojo bučinio, kad jos kūne atgytų ilgus metus slopinti troškimai. Nubudusi aistra stipresnė už visus šeimos draudimus ir tykančius pavojus, todėl Amelija ryžtasi bet kokia kaina surasti paslaptingą vyrą su balta kauke.

„Keliais atspalviais tamsesnė ir šimtu laipsnių karštesnė nei viskas, ką iki šiol esate skaitę.“
Reveal


Sylvios Day kūriniai užima pirmą vietą „The New York Times“ ir kituose tarptautinių bestselerių sąrašuose. Ji yra daugiau nei dvidešimt apdovanojimų pelniusių romanų, parduodamų daugiau nei keturiasdešimtyje šalių, autorė. Sylvia Day – perkamiausia autorė dvidešimt aštuoniose šalyse, jos kūriniai išspausdinti dešimtimis milijonų egzempliorių.