Skaitytojams nuo 10 metų

Po mįslingų įvykių gyvenimas Varnų kaime grįžo į senąsias vėžes, nors tik ką ir vėl prasiautė Didžioji audra. Kol suaugusieji vakarėlyje, šeši vaikai smaginasi namuose žiūrėdami filmą. Staiga dingsta elektra ir namą supurto žemės drebėjimas. Vaikai išsigandę žvelgia vienas į kitą, o tada praranda sąmonę.

Atsipeikėjęs šešetas supranta, jog įstrigo apgriuvusiame name. Vaikai neįsivaizduoja, kas jiems nutiko. Negana to, laikrodžiai sustoję, dingo telefonai, o svetainės viduryje stovi paslaptinga medinė skrynia su spyna.

Ir tada skrynia atsidaro…

„Tamsos mokyklos“ tęsinys „Apleistas namas“ žada dar vieną nepaprastai įdomų, mistišką ir šiurpuliukus keliantį nuotykį. Bus sunku atitraukti dėmesį!

„Apleistas namas“:

• įtampos kupina knyga patiks vaikams, mėgstantiems paslaptingas, įtempto siužeto istorijas;

• skatina pasitikėti draugais, branginti juos, o ištikus nelaimei nepasiduoti, darniai veikti kartu ieškant išeities;

• nors tai tęsinys, norint mėgautis nebūtina būti perskaičius pirmą dalį;

• parašyta lengvai, nesudėtinga kalba, todėl pasakojimas kaipmat įtrauks net mažiau skaitančius vaikus.

Sandra J. Paul – belgų rašytoja ir leidyklos „Hamley Books“ savininkė, angliškai parašytus kūrinius pasirašinėjanti Joanne Carlton slapyvardžiu. Ji rašo netikėtų posūkių kupinus įtempto siužeto psichologinius trilerius. Pirmoji serijos „Varnų kaimas“ dalis „Tamsos mokykla“ sulaukė daugybės jaunųjų skaitytojų dėmesio.

Atsisakykite tradicinių ir nebūtinų žemės darbų, nešvaistykite daugiau energijos, negu gaunate naudos, ir pereikite prie natūralaus ūkininkavimo!

Gamtinė žemdirbystė nėra kokia nors nauja religija ar auksinių taisyklių rinkinys, tai netgi ne „žemės dirbimas“, o natūraliai vykstantys dirvodaros procesai. Darbą nudirba pati gamta.

Saulius Jasionis – gamtinės žemdirbystės Lietuvoje pradininkas ir propaguotojas – buvo išskirtinė asmenybė. Jo neeilinės žinios, gyvenimo matymas padėjo suburti nemenką bendruomenę. Man, dar jaunam bernui, Saulius padarė didelę įtaką formuojantis vertybėms ir ateities pasirinkimams. Jo dėka mano jaunystė buvo pilna įdomių patirčių, o dabar galiu dirbti su aukšto lygio restoranais, šeimai parnešti tikro, kokybiško maisto. Saulius savo paskaitomis ir knygomis tęsia prasmingas pamokas ir daro pokyčius net po savo mirties. Ačiū likimui už galimybę turėti tokį draugą ir mokytoją.

Povilas Patumsis (Povilo ūkis)

• Jeigu daržovės puikiai auga neariamoje ir neperkasinėjamoje dirvoje, kam ją arti ir perkasinėti?

• Jeigu mes galime gauti gerą derlių be trąšų, o daržų bei sodų derlingumas kasmet didėja, kam pirkti trąšas?

• Jeigu mokame sukurti tokią aplinką, kurioje augalų ligos ir kenkėjai nepadaro žalos, kam rūpintis profilaktika ir gydymu?

• Jeigu dažnai aplinka jau yra sukurta arba kuriama pačios gamtos be mūsų įsikišimo, kam tą aplinką kurti?

Šie ir dar daugiau knygoje aptariamų neįtikėtinų „jeigu“, teorija ir praktika su vaizdžiomis iliustracijomis įrodys jums, kad išmėginti šį ūkininkavimo būdą, užsiauginti kokybiškų gėrybių išsaugant sveiką ir švarią aplinką neabejotinai verta.

Skaitytojams nuo 12 metų

„Oliveris garsiai klykė. Jeigu būtų žinojęs esąs našlaitis, paliktas parapijos seniūnų ir prižiūrėtojų gailestingajai globai, gal būtų rėkęs dar garsiau.“

Nuo gimimo Oliveris Tvistas buvo pasmerktas negailestingam likimui. Augdamas prieglaudoje jis patyrė vien nepriteklius ir žiaurumą. Ūgtelėjęs pabėga, bet geresnio gyvenimo viltis greit subliūkšta. Atsidūręs Londone berniukas papuola į nusikaltėlio Feigano vagių gaujos nagus ir kad išgyventų, yra priverstas tapti kišenvagiu. Nepaisydamas slogių patirčių, pavojų ir žlugdančios neteisybės, Oliveris išlieka geraširdis ir doras, o likimas pagaliau jam atsuka šviesiąją gyvenimo pusę.

Charlesas Dickensas (1812–1870) sukūrė nuotykių ir stiprių emocijų kupiną romaną, kuriam nė vienas skaitytojas negali likti abejingas. Rašytojas, pasitelkdamas ironiją bei humorą ir visada stodamas į silpnesniojo, nuskriaustojo pusę, vaizdavo XIX a. Londoną ir jo kriminalinį pasaulį, aštriai kritikuodamas pramonės revoliucijos padarinius visuomenei, neteisybę, sudėtingą vargšų padėtį ir vaikų išnaudojimą.

Knyga įtraukta į dr. Kęstučio Urbos „Mokiniams rekomenduojamų knygų" sąrašą.

Rekomenduojama literatūra 8 klasei

„Oliverio Tvisto nuotykiai“:

• Skatina atjautą silpnesniems ir ugdo teisybės jausmą.

• Supažindina su niūria XIX a. didmiesčio realybe, to meto papročiais ir kasdieniu gyvenimu.

• Suteikia vilties, kad, nepaisant sunkumų, gyvenimas yra vertingas, kad galiausiai likimas nusišypso ir labiausiai nuskriaustiems.

• Puikus, humoro ir stiprių emocijų nestokojantis pasakojimas sukels skaitytojui įvairių išgyvenimų, o galiausiai ir katarsį.

• Pasaulinė literatūros klasika.

Šviesus ir nuoširdus romanas, tapęs bestseleriu visoje Europoje, pasakoja daugiau nei šimtmetį trunkančią trijų neprastų moterų – dukros, motinos ir močiutės –  nepamirštamą istoriją apie meilę ir praradimus.

Ana gyvena šiais laikais. Ji – akademikė, rašytoja, ištekėjusi už žurnalisto ir tarsi turi visas galimybes save realizuoti, tačiau jos gyvenimas nesiklosto sklandžiai, ir moteris bando suprasti – kodėl. Budėdama prie savo sergančios motinos Johanos patalo Ana permąsto savo sudėtingus santykius su mama ir močiute. 

Ieškodama atsakymų, Ana ima vartyti senus laiškus, dienoraščius bei nuotraukas. Iš jų pamažu ima ryškėti Hanos ir Johanos gyvenimas. Anai iškyla klausimai, nedavę ramybės visą gyvenimą: ką jautė jos močiutė Hana, daugiau nei prieš šimtą metų ištekėjusi ir auginusi nesantuokinį vaiką? Kaip jos motina Johana, buvusi ugninga maištautoja, tapo namų šeimininke? Ir kodėl ryšiai, jungę Aną su motina ir močiute, nutrūko? 

Žvelgiant į šių moterų gyvenimą, Anai teks naujai įvertinti motinos ir dukters, vyro ir moters santykius ir iš visiškai kitos perspektyvos išvysti savo pačios gyvenimą. 

Marianne Fredriksson (1927–2007) švedų rašytoja, išgarsėjusi visoje Europoje. Jos knygos išverstos į 47 kalbas, jų parduota daugiau nei 17 milijonų egzempliorių. Iš viso autorė parašė 15 romanų.

„Moteris – tai ąsotis: kas jį sudaužo, tas ir pasiima, šitaip sako mano motina.“

Septintasis dešimtmetis. Pasaulis sparčiai keičiasi, bet nuošaliame Sicilijos miestelyje gyvenimas teka sava, per amžius nusistovėjusia vaga. Vyras yra šeimos galva, o moteris – namų šeimininkė. Vyrai gali dirbti visus darbus, nevaržomai linksmintis, laisvai bendrauti ir siekti nusižiūrėtos merginos dėmesio ir rankos. Įstatymas jų pusėje: jei mergina nenori tekėti, ją galima pagrobti ir prievarta paimti į žmonas. Merginos negali vienos išeiti iš namų, joms užginta ne tik bendrauti su jaunais vyrais, bet ir pažvelgti į juos. Sutuoktinius joms parenka tėvai. Arba jas pasirenka patys vyrai.

Penkiolikmetė Oliva Denaro puikiai žino Sicilijos moterų gyvenimo taisykles, tačiau, priešingai nei jos bendraamžės, visiškai netrokšta tapti moterimi. Jai patinka žaisti su savo geriausiu draugu Saru, svaidyti akmenis iš laidynės, bėgioti gatvėmis, laukuose rinkti sraiges. Ji mokosi ir skaito rimtas knygas, bet paslapčia varto spalvotus žurnaliukus ir piešia sąsiuvinyje kino dievaičių veidus. Olivai patinka mergaitiška laisvė, tačiau ji negali tęstis amžinai.

Vieną dieną miestelio konditerijos krautuvės savininko sūnus pasiūlo Olivai apelsino skiltelę. Nors mergina dovanos nepriima, tačiau savimi pasitikintis, arogantiškas vyrukas nusprendžia, kad ji turi tapti jo žmona. Nepasiekęs savo tikslo gražiuoju, jis pagrobia merginą, tad jaunutė, vos brandą pasiekusi Oliva patiria brutalią, įstatymais įtvirtintą vyro teisę.  Tačiau Oliva laužo tradicijas ir atmeta moters prievolę būti sudužusiu ąsočiu, o jos ryžtas siekti teisingumo įkvepia kitas kovoti dėl moterų teisių Italijoje.

Tarptautinio bestselerio „Vaikų traukinys“ autorės Violos Ardone naujausia knyga nukelia skaitytoją į XX a. septintojo dešimtmečio Siciliją ir atskleidžia ydingas to meto visuomenės nuostatas. Subtiliai ir jautriai pindama skausmingos istorijos gijas autorė parodo, kad net ir vieno žmogaus pastangos gali atnešti lemtingų permainų visai šaliai.

Tai moderni paryžietiška šeimos istorija, priversianti juoktis net personažams pakliuvus į, regis, beviltiškas situacijas.

Kai chronišku bedarbiu tapęs Žozefinos vyras vieną dieną su meiluže pabėga į Keniją ir pradeda dirbti krokodilų fermoje, ji atsiduria išties nepavydėtinoje situacijoje. Tačiau Žozefina yra dviejų mergaičių – pasitikinčios savimi, gražuolės paauglės Hortenzijos ir drovios, vaikiškos Zojos – motina, tad daug laiko savigailai neturi. Dabar jai reikia rasti būdą užtikrinti sau ir dukroms stabilumą, nes vieniša likusi moteris priversta gyventi už menkutį viduramžių tyrinėtojos atlyginimą. 

O štai charizmatiškoji Žozefinos sesuo Irisė, regis, turi viską – turtingą vyrą, nuostabią išvaizdą ir ištaigingą butą Paryžiuje, tačiau pastaruoju metu ją vis dažniau užklumpa mintys apie gyvenimo prasmę. Kai garsus leidėjas rimtai susižavi jos romano apie viduramžius idėja, ji pasiūlo seseriai sandorį – Žozefina parašys romaną ir susižers visas pajamas, tačiau ant viršelio puikuosis Irisės vardas. Planas atrodė išties puikus, tik nei Žozefina, nei Irisė nenumatė, kad... kad ši knyga taip pakeis jų gyvenimus!

Tai romanas apie žmones, apie bet kurį iš mūsų – kokie esame ar norėtume būti, kokie galime tapti. Šioje istorijoje daug melo, meilės, draugystės, išdavysčių ir svajonių – daug tikro gyvenimo.

„Kathrine Pancol džiugina sumaniais veikėjų portretais bei įžvalgiu, jautriu ir humoro sklidinu pasakojimu.“

 Kirkus

Esu toks, koks esu, ir priimu iššūkį tapti geriausias, koks tik galiu būti.

Ar galite įsivaizduoti, kokie būtume jo vietoje? Nors gimė be galūnių, Nikas Vujičičius įveikė savo negalią. Jis išmoko gyventi savarankišką, turtingą ir linksmą gyvenimą. Nikas yra pavyzdys visiems, norintiems atrasti tikrąją laimę.

Stiprus Niko tikėjimas Dievą buvo ir yra pagrindinis jėgų šaltinis. Savo gyvenimu ir paskaitomis jis skleidžia pagrindinę mintį: visų svarbiausia yra rasti savo gyvenimo tikslą ir niekada nepasiduoti, net kai sunkumai užtveria kelią. Tegul tai įkvepia jus pradėti savo gyvenimą be ribų.

„...gyvenimo iššūkiai sugniuždo arba įkvepia. Jei galite gyventi, būkite už tai dėkingi. Pasinaudodami tuo dėkingumu išsivaduokite nuo depresijos ir pykčio. Ženkite vieną žingsnį, paskui kitą, duokite impulsą ir kurkite gyvenimą, kokio norėtumėte.“ – Nick Vujicic

Interneto svetainė www.nickvujicic.com

Nikas Vujičičius (Nick Vujicic) keliauja po įvairias šalis ir skaito paskaitas, yra kelių knygų autorius ir ne pelno siekiančios organizacijos „Gyvenimas be ribų“ vadovas. Nikas yra puikus įkvėpimo pavyzdys viso pasaulio žmonėms, kviečiamas į seminarus, kalba didelėms auditorijoms apie tai, kaip įveikti kliūtis ir įgyvendinti svajones. Iš Australijos Nikas Vujičičius persikraustė į Kaliforniją, ten dabar ir gyvena su šeima. Jo pirmoji knyga „Gyvenimas be ribų“, išleista 2010 m., tapo bestseleriu, yra išversta į 30 pasaulio kalbų.

BRIDŽERTONAI – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Romanuose autentiškai pavaizduotas XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenės gyvenimas, jo užkulisiai, paliečiamos universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

Penktojoje šios serijos knygoje „Serui Filipui, su meile“ pasakojama Eloizos istorija. Sezoną po sezono ji kaip išgalėdama vengė vedybų. Ir jai pavyko! Tačiau dabar Eloiza nebėra tokia įsitikinusi, kad jai išties skirta senmergės dalia, ypač kai geriausia draugė Penelopė, su kuria tikėjosi džiaugsmingai dalytis panašiu likimu, ne tik įsimylėjo, bet ir atrado santuokinę laimę. Staiga Eloiza ima baimintis, kad padarė klaidą, kurios ištaisyti nebegali...

„Išmoninga ir šmaikšti istorija.“

TIME MAGAZINE

Tai, kad Eloiza Bridžerton – senmergė, serui Filipui atrodė tik privalumas. Pasipiršo jai manydamas, kad ji veikiausiai jau kiek desperatiškai laukia vedybų pasiūlymo, ir tikėdamasis gauti ramią, nepretenzingą pačią. Tik desperacija Eloizai anaiptol nebūdinga. Šios ant jo durų slenksčio netikėtai išdygusios gražios moters ramia taip pat nepavadinsi, o tomis retomis akimirkomis, kai ji pagaliau liaujasi tauškusi, jis labai trokšta... ją pabučiuoti.

Eloiza Bridžerton, sulaukusi sero Filipo pasiūlymo, sutrinka – juk nė nebuvo jo sutikusi. Ir vis dėlto... ima apie tai svarstyti, o galiausiai pati nebesupranta, kaip vidury nakties atsiduria išsinuomotoje karietoje, vežančioje ją susitikti su šiuo įžūliu vyru.

„Lietus Amsterdame“ – tai istorija, kurioje susipina tragiški Antrojo pasaulinio karo bei pokario metų įvykiai ir jų vertinimas šiais laikais. 

Jaunas žurnalistas velionio tėvo albume aptinka nuotrauką iš Amsterdamo, kurioje užfiksuotas žydų tautybės senelių kaimynas. Nutaręs išsiaiškinti tėvo ryšį su nufotografuotu asmeniu ir parašyti apie tai straipsnį, nuvyksta į Amsterdamą. 

Istorija pasirodo visiškai kitokia, nei iš pradžių manė. Grįžta praeitis, mirtis tyko prie kiekvieno kampo, išgyvenimas tampa svarbiausiu tikslu, sunku atskirti, kas gelbėtojas, o kas išdavikas. Žurnalistas įsitraukia į savo šeimos praeities ir kartu šiurpių Antrojo pasaulinio karo bei pokario metų tyrinėjimus. 

Giminės istorija įgyja kriminalinio pasakojimo bruožų. 

„Lietus Amsterdame“ – penktasis Valdo Barto slapyvardžiu grožines knygas pasirašančio žurnalisto, politikos apžvalgininko Valdo Bartasevičiaus romanas. Ankstesnės knygos „Vorų šokis“, „Mirtis Nidoje“, „Mirtina meilė“, „Spąstai“ priskirtinos detektyvų ir kriminalinio romano žanrui.

Iš nemylimos dukros – į Švedijos karalienę.

Jauniausios Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės gyvenimo ir meilės istorija

Tikra istorija, primenanti Holivudo nuotykių trilerį, nuožmiuosius „Sostų karus“ ir sukrečiamą melodramą.

Žygimanto Augusto jaunėlė sesuo karalaitė Kotryna Vilniuje gyveno nepastebima ir mažai kam reikalinga – kaip Pelenė, tačiau įsiliepsnojus žiauriam karui su Maskva, ji tapo kone geidžiamiausia nuotaka Europoje.

Kotrynos Jogailaitės likimas ir meilės istorija intriguoja ne mažiau nei garsioji jos brolio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės drama. Ji ištekėjo beveik 36-erių, tais laikais itin brandaus amžiaus, už vienuolika metų jaunesnio vyro ir iš nereikalingos karalaitės virto įtakinga moterimi, iš nemylimos – geidžiama, iš kalinės – karaliene.

Ne kartą patyrusi skaudžią išdavystę, išgyvenusi karo siaubą ir asmenines dramas Kotryna nepalūžo ir tapo Švedijos karaliene, gerbiama abiejose Baltijos jūros pusėse.

„Solidus literatūrinis ir istorinis žvilgsnis į jauniausios Jogailaitės - Kotrynos – gyvenimo ir meilės istoriją.“

Istorijos mokslų daktarė Rasa Leonavičiūtė- Gecevičienė

„Lietuvos istorijoje apstu išskirtinių, drąsių ir ryžtingų moterų, kurios šiandien gali įkvėpti ir praturtinti maskulinizmo prisotintą mūsų istoriją. Autorė puikiai atskleidžia sudėtingą ne tik romano, bet ir filmo scenarijaus vertą Kotrynos Jogailaitės asmenybės portretą, o knyga įtraukia nuo pirmo iki paskutinio sakinio.“

Istorikė ir visuomenininkė Luka Lesauskaitė

Medžių motinos beieškant 

„Knyga „Miško išmintis“ primena, kad pasaulis – tai istorijų tinklas, jungiantis mus vienus su kitais. Ji pristato pasakojimus apie medžius, grybus, lokius ir žmogų, įsiklausantį į gamtos pokalbį. Asmeninis pasakojimas, mokslinės įžvalgos ir nuostabūs netikėti miško gyvenimo atradimai persipina su dėmesį prikaustančia istorija.“ 

Robin Wall Kimmerer, aplinkos ir miško biologijos profesorė 

Suzanne Simard – žymiausia pasaulyje miškų ekologė, pakeitusi žmonių požiūrį į medžius, jų tarpusavio ryšius ir santykius su kitais gyvais miško organizmais. Knygoje „Miško išmintis“ S. Simard pasakoja jaudinančią ir įkvepiančią savo atradimų istoriją apie tai, kaip ji vaikystėje pamilo miškus, kaip patikėjo, kad medžiai glaudžiai bendrauja tarpusavyje, ir kaip tapo pasaulinio garso mokslininke, atskleidusia miško paslaptis. 

Knygoje „Miško išmintis“ autorė atskleidžia, koks įdomus ir kartu sudėtingas yra miško gyvybės ciklas. Sužinokite, kaip medžiai bendrauja per milžinišką požeminį grybų tinklą, kurių centrus sudaro medžių motinos – paslaptingos, galingos esybės, maitinančios savo giminaičius ir palaikančios mišką. 

Visą gyvenimą tyrinėjau miškus ir mano supratimas apie juos vertėsi aukštyn kojomis. Su kiekvienu nauju atradimu aš vis giliau įsitvirtinu miške. Neįmanoma nepaisyti mokslinių įrodymų: miškas yra užprogramuotas išminčiai, jautrumui ir gydymui.

Ši knyga ne apie tai, kaip mes galime išgelbėti medžius. Ši knyga apie tai, kaip medžiai gali išgelbėti mus. 

Nuo 14 metų

„Įspūdinga, jaudinanti ir be galo neįprasta... Senovinės nuotraukos ir tekstas nuostabiai dera, audžiant nepamirštamą istoriją.“

Johnas Greenas, knygos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ autorius

„Kiaurymių mieste“ Ransom Riggs toliau pasakoja istoriją, pakerėjusią „Ypatingų vaikų namų“ skaitytojus. Supleškėjus namams saloje, Džeikobas su kitais ypatingais vaikais sprunka į platųjį pasaulį ir atsiduria karo nusiaubtame 1940-ųjų metų Londone. Bombų sudaužytose gatvėse, kur namai spokso tuščiomis akiduobėmis, Džeikobas įgauna pasitikėjimą savimi, išmoksta vertinti draugystę ir turi apsispręsti dėl savo meilės Emai Blum.

„Kiaurymių miestas“ perkelia skaitytojus į įsivaizduojamą telepatijos ir laiko kilpų pasaulį, kur gyvena ypatingi suaugusieji ir vaikai, kraugeriai padarai ir daugybė neregėtų žvėrių. Meistriškai sustyguotas veiksmas, pilnas įtampos, paslapčių, kelia šiurpą ir drauge trykšta sąmoju. Knygą iliustruodamas senovinėmis nuotraukomis, autorius sumaniai ir originaliu būdu užmena subtilių mįslių, priblokšdamas skaitytojus stulbinančia vaizduote.

„Tie, kurie nėra skaitę pirmosios dalies, šį romaną ryte praris trokšdami sužinoti, kas atsitiko anksčiau, kad galėtų įsijausti į istoriją. O tie, kurie skaitė, negalės atsidžiaugti.“

Billy Parrott, New York Public Library

Skaitomiausia lietuvių autorė bibliotekose.

Sakoma, su likimu nepajuokausi, juolab nuo jo nepabėgsi, bet jeigu likimas jums pasiūlytų dar vieną galimybę? Lygiai tokią pačią kaip naujausio bemiegę naktį žadančio Irenos Buivydaitės romano herojėms, pusseserėms Elzei, Lėjai ir Jomantei?  

Juk ne sykį gyvenime su giliu atodūsiu stvėrėtės sau už galvos: „O, jei būčiau žinojusi...“ Juk tikrai susimąstėte, kad kiekvienas jūsų poelgis ar žodis gali nulemti visą grandinę tolimesnių įvykių – ir džiugių, ir skaudžių. Juk graužėtės dėl savo pasirinkimų, šiurkštoko elgesio su mylimu žmogumi, nepagrįstų priekaištų, kaltinimų? Kiek ašarų praliejote, kiek save plakėte, kad pasielgėte kvailai, įskaudinote niekuo dėtą žmogų? Laimė, daug ką galima atitaisyti, atsiprašyti, netgi likti draugais. Tačiau yra ir negrįžtamų dalykų, pakeitusių visą mūsų gyvenimą... Nejaugi niekada nepagalvojote: „Kas būtų, jei...“? Niekada netroškote pro rakto skylutę pamatyti, kaip būtų susiklostęs jūsų gyvenimas, jei anuomet būtumėte pasielgusios kitaip?

Ką knygos herojės pasirinks – dabartinį ar pakeistą gyvenimą? Širdies ar proto balsą? Ar išties KITOJE TIKROVĖJE taps laimingesnė:

Elzė – kukli leidyklos redaktorė, ištekėjusi už milijonieriaus verslininko ir atsiduodama svajonei rašyti;

Lėja – laisvos sielos pasaulio gyventoja, pasprukusi iš savo vestuvių su klausytojų širdis tirpdančiu kipriečiu muzikantu;

Jomantė – įstrigusi meilės trikampyje ir pasirinkusi jai protą aptemdžiusį vyrą? 

Irena Buivydaitė – anglų kalbos dėstytoja, vertėja, tokių skaitytojų pamiltų knygų, kaip „Šimtas baltų mersedesų” „Rožių dvaras“ ir „Mėnesiena ir tu“ autorė. „Kas būtų, jei“ – jau penkioliktoji lietuviškų melodramų karaliene tituluojamos rašytojos knyga. LATGA duomenimis prie jos knygų bibliotekose rikiuojasi ilgiausios eilės.

Nuo 14 metų

Rekomenduojama literatūra 9 klasei

Šešiolikametis Džeikobas Portmanas nė kiek neabejojo, kad jo gyvenimas yra ir bus niekuo neypatingas. Būdamas mažas, jis nepaprastai žavėjosi savo seneliu, jo nuotykių kupinu gyvenimu, kvapą gniaužiančiomis istorijomis apie pabaisas ir ypatingus vaikus. Bet Džeikobas užaugo, senelio pasakojimai jam jau atrodo tik pramanai, kuriais net gėdijosi tikėjęs, o keistos senos nuotraukos –tik klastotės. 

Tačiau atėjo diena, kai akimoju viskas pasikeitė. Paskutiniai senelio žodžiai, miške šmėkštelėjusi pamėklė, Džeikobą pasiekęs paslaptingas senelio paliktas laiškas – keistenybių pernelyg daug, kad galėtum numoti ranka. Ir Džeikobas išsiruošia į kelionę – į mažytę salelę prie Velso krantų. Kadaise ten veikė panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai – juose ir užaugo jo senelis.

Ir jeigu Džeikobui kur nors lemta atskleisti senelio paslaptis – tai tik ten...

Kupinas įtampos, jaudinantis, nepaprastai intriguojantis romanas. Stulbinančių nuotraukų ir teksto derinys padeda sukurti išties nepamirštamą istoriją.

Johnas Greenas, knygos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ autorius

Skaitytojai, ieškantys naujojo Hario Poterio, neabejotinai norėtų apsilankyti panelės Peregrinės ypatingų vaikų namuose.

CNN

Žodis „ypatingas“ per silpnas šiai knygai apibūdinti. Kraują gyslose stingdantis, nuostabus Riggso romanas jau žengia ir į kino ekraną.

People

Skirta jaunimui nuo 13 metų

   – Greitai ateis vasara, – tarė Oskaras ir nukreipė žibintuvėlį link slėptuvės sienų. Jos buvo drėgnos. Vis tiek dabar čia buvo šilčiau nei žiemą.

   – O aš noriu, kad šis pavasaris niekada nesibaigtų, – prisipažino Beatričė.

   Oskaras pasikrapštė pakaušį. Ji pamanė, kad jis štai tuoj skels lotyniškai kokią išmintį. Vis dėlto, matyt, jokio tinkamo posakio neprisiminė.

   – Laikas greitai bėga, – nutęsė jis. – Sunku įsivaizduoti, bet greitai baigsim mokyklą. O tada... – jis išskėtė rankas. – Mūsų keliai nežinomi!

Visi keliai veda į Niujorką, pagalvojo Beatričė. Ir pagalvojo dar kai ką.

   – Mums reikia vienas kitam pažadėti vieną dalyką, – tarė ji ir staiga susidrovėjo. Nereikėjo šito sakyti.

    Bet Oskaras jau klausiamai žvelgė į ją. Beatričė užsimerkė.

   – Kai baigsim mokyklą, skrisim į Niujorką, – vis dar užsimerkusi ištarė ji. Niujorkas išsprūdo iš jos lūpų ir purptelėjo pro vos praviras duris.

Tais metais visi tik ir kalba apie permainas. Net geriausia Beatričės draugė Margarita grįžta iš Amerikos neįtikėtinai pasikeitusi. Tik Beatričės gyvenime nieko įdomaus. Tėvai be perstojo riejasi, močiutė su kaimyne ginčijasi, kuri mirs pirma, o sesutė nė per žingsnį neatstodama sekioja iš paskos. Bet juk kas nors vis tiek turi įvykti! Ir tada klasėje pasirodo naujokas Oskaras...

Tai pasakojimas apie dvi seseris, du brolius, jų draugus ir skirtingus jų likimus. Apie Vilnių, paukščius, pirmąją meilę ir pirmuosius nepriklausomybės metus. Apie dideles permainas. Ir Niujorko respubliką, apie kurią žino tik Beatričė su Oskaru.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota šešių knygų paaugliams ir dviejų romanų suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Gyvena ir kuria Sidnėjuje.

Ši knyga laimėjo leidyklos „Alma littera“ 2014 m. surengtą Paauglių literatūros konkursą, apdovanota IBBY Lietuvos skyriaus premija už geriausią realistinės prozos kūrinį, nominuota 2015 m. Metų knygos rinkimuose, pateko į 2015 m. LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką bei reikšmingiausių lietuviškų knygų vaikams ir paaugliams šimtuką.

Skaityti apie vieno žmogaus gyvenimą, kad ir koks jis margas, nuobodu. Pasistengiau rašyti apie epochą, kuri buvo viena sudėtingiausių ir sunkiausių mūsų istorijoje. 

Algimantas Čekuolis

Gal kiek keista taip sakyti apie vieną žmogų, bet Algimantas Čekuolis iš tiesų yra epocha. Ir žurnalistikos, ir publicistikos. Visada žiūrėjau į jį kaip į profesijos titaną, iš jo mokiausi – ne tik amato, bet ir noro gyventi.

Andrius Tapinas

SKIRTINGI. YPATINGI. NESUSTABDOMI. 

Turtingas švedų aristokratų palikuonis, Stanfordo universiteto psichologijos profesorius Hansas Rekė ir pabėgėlių iš Čilės šeimoje užaugusi Stokholmo policininkė Mikaela Vargas realiame pasaulyje neturėtų jokių šansų pažinti vienas kito. Tačiau netikėtai susiklosčiusios aplinkybės privertė juos susivienyti ir imtis keistos bylos tyrimo.

Stokholmo priemiestyje aptinkamas mirtinai sužaloto futbolo teisėjo Jamalio Kabiro kūnas. Vos prieš metus iš Talibano valdomo Afganistano ištrūkęs vyras dirbo su afganų pabėgėliais, rengė vaikų futbolo treniruotes ir teisėjavo jaunimo varžybose. Teisėjo nužudymo bylą tiriantys policininkai neabejoja, kad kaltininkas – rungtynėse dalyvavusio futbolininko tėvas Džuzepė Kosta. Karštakošis ir agresyvus vyras tądien buvo neblaivus, įsivėlė į konfliktą su teisėju, o vėliau sekė Kabirą laikydamas rankoje akmenį.

Regis, viskas akivaizdu. Vienintelė bėda – Džuzepė Kosta atkakliai nesutinka prisipažinti, o turimų įkalčių nepakanka jo kaltei įrodyti. Ieškodami išeities policininkai kreipėsi į Hansą Rekę. Pripažintas tardymo technikų specialistas susipažinęs su bylos medžiaga nedvejodamas pareiškė, kad policijos tyrimas remiasi klaidingomis prielaidomis, o tikrasis žudikas – vis dar laisvėje.

Rekės žodžiai tyrime dalyvavusios Mikaelos Vargas galvoje pasėjo abejonių sėklą. Profesorius ir detektyvė žingsnis po žingsnio artėja prie nusikaltimo ištakų, vis aiškiau suvokdami, kad Jamalio Kabiro praeitis sutepta krauju ir gali užtraukti mirtiną pavojų net ir tyrėjams.

Įspūdingais bestseleriais Švedijos skaitytojų širdis užkariavęs DAVIDAS LAGERCRANTZAS (g. 1962) pristato pirmąją naujo kriminalinio serialo apie Rekę ir Vargas dalį. Geriausiomis klasikinių Šerloko Holmso romanų spalvomis žaižaruojantis kūrinys stebina netikėtais siužeto vingiais, ryškiais psichologiniais potėpiais ir suvokimu, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

VIKTORIJA – simpatiška fotografė, turinti puikų humoro jausmą, nebijanti pasijuokti iš savęs. Legendinę Bridžitą Džouns primenanti mergina nesuka galvos dėl kūno linijų – ji tikrai nesušoktų „Gulbių ežere“, juolab strazdanomis nubarstytą nosį yra pasibalnojusi amžinai trukdančiais akiniais. Viktorija – gyvenimiška, paprasta ir nuoširdi.

JORIS – holivudinės išvaizdos odontologas, po ilgo laiko grįžęs į gimtąjį miestą. Vyrui ramybės neduoda praeities demonai, dažnai aplankantys sapnuose. Joris siekia suvesti sąskaitas su žmogumi, sugriovusiu jam gyvenimą. Ar jauną gydytoją apraizgęs paslapčių voratinklis jo neįkalins?

Kartais nuodėmingas „ak, kaip norisi ko nors saldaus“ prieš miegą gali būti lemtingas. O protą jaukiantys jausmai užsimegzti netikėčiausiu laiku ir netikėčiausiose vietose – kad ir... odontologo kėdėje!

JAUSMŲ ISTORIJA SU ŽIUPSNIU TRILERIO ĮTAMPOS IR SAUJA HUMORO NEAPLENKIANT RIMTŲ TEMŲ. TRUPINĖLIS TIKRO GYVENIMO, KURIAME YRA VIETOS IR SKAMBIAM JUOKUI, IR GRAUDŽIOMS AŠAROMS.

Debiutuojanti autorė Ieva Vill gyvena gražiame Suvalkijos mieste, kartu su vyru dirba fotografais. Humoro nestokojanti rašytoja įkvėpimo semiasi iš kasdienių situacijų. Anot Ievos, pats gyvenimas yra margas ir įdomus – tereikia apsidairyti i r viską užrašyti.

Apie autorių:

Trumpa gyvenimo ir profesinė anamnezė: kilęs iš labai mažo pietryčių Lietuvos miestelio, devyniasdešimtųjų pabaigoje atvyko į sostinę mokytis medicinos. Baigęs universitetą spėjo padirbėti arba bent jau pasipraktikuoti ir „pasimatuoti“ viską: slaugo bachilus, registratoriaus ragelį, neperšlampamą greitosios medicinos pagalbos mediko striukę, gydytojo chalatą, lektoriaus podiumą ir direktoriaus švarką. Dabar, metęs taip medikų mėgstamą daugdarbystę, ramiai dirba tik vienoje privataus sektoriaus darbo vietoje, kartais skaito paskaitas ir rašo tekstus „Delfi“. 

Knygos citatos:

„Jei televizoriaus vaizdas staiga pradėjo mirgėti, o garso kolonėlėje kažkas šnypščia ir traška, kodėl dažnas vietoj remonto tiesiog trinkteli per korpusą kumščiu? Juk niekas to nedarys, jei iš skausmo mirga akyse ir cypia ausyse. Mes linkę nedaryti to, kas mums sukelia nepatogumų ir reikalauja bent šiek tiek pastangų: gerti vaistus, pasidaryti kraujo tyrimus, savanoriškai pasitikrinti prostatą ar gimdos kaklelį, nes tie laimėjimai po tokių procedūrų kažkur toli ir neaiškūs, o nepatogumas – štai jis, akivaizdus.“

„Sveikatą mes suvokiame kaip duotybę, ligą – kaip lemtį, gydymą – kaip vargą, komplikacijas – kaip gydytojo aplaidumą. Ir, aišku, norime gauti garantijos raštą: mano sveikatą kažkas sugadino, aš turėsiu vargti su vaistais ir nežinia, ar padės, gal vargsiu be reikalo ir rezultato nebus. Bet gal tam, kad tikėtumės ilgalaikio patogaus naudojimosi, mes turėtume ir elgtis su savimi kaip su brangiausia mūsų turima preke.“

„Norėdami neprarasti serviso garantinių paslaugų, automobilį tvarkingai nuvairuojame patikrinti kiekvienais metais. O kodėl nieko nedarome, kad išsaugotume sveikatą? Kodėl padangas kas sezoną pasikeičiame, <...> o dantų higienai pinigų gailime?“

Prieš keliolika metų viena mažoji pacientė paklausė mamos: „Ar eisime pas tą daktarą, kuris visada šypsosi?“ 

Gydytojas Valerijus Morozovas ne tik šypsosi, taikliai diagnozuoja ligą ar nustato, kokia tavo sveikata, bet ir stebina vaizduote bei aštria, šmaikščia plunksna. 

Susigalvojęs pašnekovą, statistinį ir menkai sveikatos priežiūros klausimais išprususį pilietį Vaclovą (bet šiaip neblogą vyruką), knygoje gydytojas aptaria nerimą šiam piliečiui keliančius simptomus ir griauna sveikatos mitus. Trumpi vizitai šeimos gydytojo kabinete Vaclovą padaro kantresnį ir rūpestingesnį savo ir savo šeimos sveikatai. Užvertę paskutinį puslapį, įsitikinsite, kokie esate panašūs į gydytojo pašnekovą, tad gal imsite dažniau šypsotis ir rūpintis sveikata.

Knygos temos:

▪ Tyrimai iš kraujo lašo ▪ Vitaminas D – vitaminų ir tyrimų karalius ▪ Maisto (ne)toleravimas ▪ Individualus antibiotikų poveikis ▪ Kepenų valymas ▪ Kas mažina temperatūrą, jeigu jos nemažina vaistai? ▪ Koks cholesterolis yra geras? ▪ Vaistai, kurių nepakanka; vaistai, kurie nebeveikia; vaistai, kurių nereikia ▪ 21 amžiaus maras – rūgštingumas ▪ Ar sloga – liga? ▪ Imuniteto programos ▪ Skiepytis ar persirgti?

P. S.

Apie ką ši knyga? 

Apie mediciną, apie ką daugiau gali parašyti gydytojas.

Apie vartojimo kultūrą ir kartais apie nekultūringą vartojimą medicinoje. 

Apie norą čia ir dabar, pageidautina be pastangų. 

Apie kiekvieną iš mūsų, jei leisime sau pažiūrėti į save iš šono. 

Ir apie šypsenas, kurių tuose puslapiuose daug, tereikia tik imti ir pasijuokti iš savęs. 

„Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji – vėliava kalno viršūnėje – mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos.“

Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis.
Bet dabar visa tai jau praeitis.

„Itin aktualus šiandien, kai daug kur pasaulyje vis dar gaji mizoginija.“
Guardian

„Jaudinantis, vaizdingas ir gąsdinantis. Viliuosi, kad ne pranašiškas.“
Conor Cruise O'Brien

„Nepriekaištingai nušviečia tamsiausius politikos ir skirtingų lyčių tarpusavio ryšius.“
Washington Post Book World

„Sunku patikėti, kad, praėjus daugiau kaip 30 metų po sukūrimo, šis pasakojimas išlieka toks svarbus mūsų gyvenamam laikui.“
Independent

Margaret Atwood (Margareta Etvud, gim. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985 m., laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017).

„Kaip sakoma, istorija nesikartoja – istorija rimuojasi.“

Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo įvykių, aprašytų „Tarnaitės pasakojime“, teokratinis Gileado respublikos režimas tebelaiko valdžią savo rankose, bet jau ryškėja pirmieji vidinio jo irimo ženklai. Šiuo kritiniu metu susipina trijų labai skirtingų moterų likimai – ir jų sąjunga žada sprogimą. Agnesė ir Deizė priklauso jaunajai kartai, užaugusiai jau galiojant naujai tvarkai. Šių jaunų moterų liudijimus papildo trečias – Tetos Lidijos. Jos sudėtinga praeitis ir miglota ateitis veriasi netikėtais ir lemtingais vingiais.

„Liudijimuose“ Margaret Atwood nuplėšia uždangą nuo vidinių Gileado mechanizmų, ir kiekviena iš moterų turi apsispręsti, kas ji ir kaip toli pasirengusi žengti kovodama už tai, kuo tiki.

„Skaityti šią knygą – tai justi, kaip sukasi pasaulis.“
Anne Enright

„Apie tamsiausias ir labiausiai gąsdinančias žmogaus psichikos kertes Atwood sugeba rašyti suteikdama tamsios keistos vilties ir su išmintingu humoru.“
Naomi Alderman

„Tai negailestingas ir gražus romanas, kuris mums prabyla galinga jėga.“
„Booker Prize“ komisija

„Brangūs skaitytojai, visi klausimai, kuriuos kada nors esate man uždavę apie vidinius Gileado mechanizmus, įkvėpė šią knygą. Na, beveik visi! Dar vienas įkvėpimo šaltinis buvo pasaulis, kuriame gyvename.“
Margaret Atwood

Margaret Atwood (Margareta Etvud, g. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip šešiasdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Ji yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985-aisiais, laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017). Romanas „Liudijimai“ yra „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, už kurį autorei 2019 m. skirta prestižinė literatūros premija „Booker Prize“.

Knyga poroms, grįsta tyrimais ir ilgamete porų psichoterapijos praktika 

Vilija Girgždė yra socialinių mokslų daktarė, psichologė ir geštaltinė psichoterapeutė, daug metų konsultuojanti poras ir asmenis.

Knyga „Mes skirtingi. Negi skirtis?“ atveria asmenines ir sugyvenimo dilemas įsipareigojusiame santykyje. Jos puslapiuose nugulusiose tikrose istorijose skaitytojas atpažins ne tik savo svarstymus ir išgyvenimus, bet ir ras būdų, kaip būti savimi poroje ir su kitu, irgi norinčiu būti savimi. Standartiniai problemų sprendimai „kaip reikia“ nuvilia. Kai partneriai atsigręžia į tai, kokie jie yra, o ne kokie turėtų būti, prasideda ryšio kūryba. Knygoje atskleidžiamas požiūris į skirtybes, kaip atspirties tašką, puoselėjant poros santykį.

Poros įžadai: pasižadu pažinti savo ir tavo poreikius ir apie juos kalbėtis.

„Skaitant jaučiasi, kad Vilija leido kitų žmonių patirtims ją paliesti. Tekstas – gyvas, nedogmatiškas, jautrus. Argi ne to reikia, kai norisi geriau suprasti savo santykius su artimiausiu žmogumi?“

Paulius Skruibis. Psichologas-psichoterapeutas, Vilniaus universiteto profesorius

„Žinau, kad rašau apie sudėtingą dalyką, ir nebandysiu jo supaprastinti“, – pažada autorė knygos įžangoje. Patyrusi porų terapijos specialistė subtiliai ir profesionaliai veda skaitytoją per skirtybių labirintus, pateikdama labai vertingų įžvalgų poroms, kurios rimtai rūpinasi savo santykių darna.

Profesorė Danutė Gailienė

Kad ji nestabdytų savo polėkių ir kūrybiškumo, kai pamato susikrimtusį jo veidą.

Kad jis patikėtų, jog jo pasaulis irgi įdomus, net jei santūriau reiškia jausmus.

Kad ji galėtų rinktis drabužius, kurie jai patinka ir nesijaudinti, ar atitinka vyro pamėgtą įvaizdį.

Kad tiems, kam santykyje nuobodu, pramoktų atpažinti įtampą kaip natūralų skirtybių susidūrimo karštį.

Kad tie, kurie atsidūrė duobėje ir neišlipa kelerius metus, susidomėtų, ką gali patys ir nebelauktų iš kito.

Kad jie neprarastų ryšio kaip pametė save ir į krizę pažiūrėtų kaip į galimybę.

Tikroviškas, provokuojantis, intelektualus – tai romanas apie dvi koledžo studentes ir jų keistoką netikėtai užsimezgusį ryšį su sutuoktinių pora.

21-erių Fransė – šalto proto koledžo studentė ir perspektyvi poetė, niūriai stebinti aplinkinį pasaulį. Ji visa siela atsidavusi kūrybai ir gražuolei, save įsimylėjusiai geriausiai draugei Bobei. Merginos kartu dalyvauja Dublino poezijos vakaruose, skaito eiles, linksminasi ir mėgaujasi gyvenimu. 

Viskas pasikeičia žinomai žurnalistei ir fotografei Melisai po vieno renginio pasikvietus merginas į savo namus. Bobę sužavi kiek vyresnė Melisa, o Fransei belieka pavydžiai gėrėtis prabangiais poros namais ir jos vyru, profesionaliu aktoriumi Niku. Patraukliam vyriškiui iš pradžių nė motais naujos žmonos draugės, bet netrukus Fransė pajunta, kad už atšiauroko kevalo slepiasi jautri ir sąmojinga asmenybė.

Nekaltas flirtas, peraugantis į keistą artumą ir nenugalimą kūnišką trauką, neaiškūs santykiai su Bobe, sudėtingi ryšiai su rimtų psichinių problemų turinčiu tėvu apverčia Fransės pasaulį aukštyn kojom. Jai tenka iš naujo atrasti savo vietą ir gyvenimo prasmę.

Pirmasis rašytojos Sally Rooney romanas „Pokalbiai su draugais“ – nepatogus, provokuojantis, subtiliu humoru žaižaruojantis intelektualus pasakojimas apie nenuspėjamą it amerikietiški kalneliai dviejų moterų draugystę.

„Tikras hitas, negailestinga ir realistiška komedija apie svetimavimą ir draugystę.“

Entertainment Weekly

Nepaprasta dykumų mergaitės istorija

Waris Dirie gimė 1965 metais Somalio klajoklių gentyje. Jos vaikystė – tai nesibaigianti kelionė per dykumas su šeimos auginamais galvijais. Būdama penkerių ji išgyveno Afrikos klajoklių gentyse plačiai paplitusią moteriškų genitalijų apipjaustymo ceremoniją, palikusią ne tik fizinius, bet ir gilius dvasinius randus. Kai tėvas nusprendė 13-metę dukterį ištekinti už gerokai vyresnio vyro, Waris pirmą kartą pasipriešino likimui. Ji slapčia paliko gimtuosius namus ir pabėgo į Vakarus. Ten ją netikėtai pastebėjo mados fotografas ir netrukus paauglei atsivėrė stulbinantis aukštosios mados pasaulis.

Tapusi pasaulinio garso manekene Waris niekada nepamiršo savo šaknų. Pasiekusi karjeros viršūnę ji išdrįso prabilti apie mergaičių lytinių organų žalojimą ir pasidalino savo asmenine patirtimi. 1997 metais Waris Dirie tapo Jungtinių Tautų Organizacijos ypatingąja ambasadore ir prisidėjo prie kovos su mergaičių apipjaustymu.

Waris istorija – neįtikėtinos drąsos ir nepalaužiamo tikėjimo manifestas. Iš Somalio dykumų pakilusi į aukštosios mados pasaulį, ji atkakliai grūmėsi su visomis negandomis – ir kovą laimėjo. Tai yra gražiausias įkvėpimas visiems ir kiekvienam.

Elton John

„Nobelio premijos lygio romanas.“

Newsweek Polska

Romaną „Užmirštų „sekretų“ muziejus“ Šveicarijos laikraštis Tages Anzeiger 2019 m. įtraukė į geriausių XXI a. pasaulio romanų dvidešimtuką. Romanas tituluotas Ukrainos 2010 m. knyga, apdovanotas Vidurio Europos literatūros premija Angelus (2013), Nacionaline T. Ševčenkos premija (2019) ir daugeliu kitų.

Šiame didingame romane autorė pasakoja kelių kartų istoriją, apimančią septynis dešimtmečius – nuo Ukrainos pokario kovų iki Oranžinės revoliucijos, pasibaigusios V. Juščenkos pergale. Tai dramatiška ir sudėtinga meilės, aistros, draugystės ir mirties saga. Jos centre – trys moterys, kurias sieja pamažu į paviršių kylančios praeities paslaptys.

Garsi televizijos žurnalistė Daryna atsitiktinai randa seną Ukrainos sukilėlių armijos kovotojos Olenos Dovhan nuotrauką. Oleną 1947 metais nužudė Stalino agentai. Suintriguota fotografijos, Daryna imasi kurti dokumentinį filmą apie šios moters likimą – tarytum atkasti seniai užmirštą vaikystės „sekretą“ – ir atveria duris į praeitį, nė nenumanydama, kaip tai pakeis jos pačios gyvenimą.

Tuo metu avarijoje žūva geriausia Darynos draugė dailininkė Vlada. Žurnalistė įsitikinusi, kad tai buvo ne nelaimingas atsitikimas, o korumpuotų politinių jėgų kerštas.

Daryna beatodairiškai siekia atskleisti šias slogias paslaptis, kol svetima kadaise neišmylėta meilė, pasiekusi ją per dešimtmečių nuotolį, stebuklingai pakeičia pasaulį.

Oksana Zabužko (g. 1960) – viena žymiausių naujausios, vadinamosios „postčernobylinės“ ukrainiečių literatūros kūrėjų. Septyniolikos knygų autorės kūryba jau išversta į 20 užsienio kalbų. Ji save laiko „tylos naštą“ paveldėjusios kartos atstove, kurios misija – prikelti tragišką žuvusiųjų istoriją ir perduoti ją toliau. Pirmasis romanas „Ukrainietiško sekso lauko praktika“ (1996), kalbantis apie moterį naujoje, nepriklausomos šalies tikrovėje, prilygo sprogusiai bombai.