Naujienos

„Mano vardas – Natali Heler Mils, ir aš gyvenau tobulai.“

Natali gyvena tradicinį gyvenimą. Jos žavingas namas didžiuliame ūkyje dvelkia kaimišku jaukumu, vyras Keilebas – išvaizdus kaubojus, o kiekvienas iš šešių jos vaikų žavesnis už kitą. Na ir kas, kad užkulisiuose darbuojasi auklės ir prodiuseriai, jos virtuvėje slepiasi dideli šaldytuvai ir orkaitės, o vyras yra įtakingos amerikiečių dinastijos paveldėtojas. Ko nežino Natali sekėjai – visi penki milijonai, – tai jiems ir nepakenks. O tos Piktosios Moterys? Privilegijuotos, prestižinius universitetus baigusios elito atstovės, kurios jos nekenčia ir vadina tradicine namų šeimininke? Jos tiesiog miršta iš pavydo. Juk Natali ne šiaip gyvena gerai – ji gyvena idealų gyvenimą. Ir lyg tarp kitko juo remdamasi kuria tikrą imperiją.

Tačiau vieną rytą ji pabunda realybėje, kuri jai nepriklauso. Namai, vyras, vaikai – viskas tarsi pažįstama, tačiau kažkas ne taip. Virtuvę šildo ne elektra, o spragsinti ugnis, jos vaikai purvini ir keisti, o švelnių, prie darbo nepratusių rankų vyras staiga tampa sumaniu ūkininku. Dar vakar Natali savo instagramo paskyrai kruopščiai kūrė naminio džemo nuotraukas, o šiandien iš jos tikimasi, kad ji tampys malkas ir rankomis skalbs drabužius, kol pirštai pradės kraujuoti. 

Gal ji pati to nežinodama tapo negailestingo realybės šou žvaigžde? O gal tai kelionė laiku? Gal ją išbando Dievas? O gal šėtonas? Miške patyrusi sunkią traumą, Natali suvokia du dalykus: tai – ne jos gražusis gyvenimas, ir ji bet kokiomis priemonėmis privalo iš šios siaubingos situacijos ištrūkti.

„Caro romanas sugriebė mane už gerklės ir nepaleido.“

Anne Hathaway

„Arčiausia, kiek galėsime pabūti vadinamosios tradicinės žmonos galvoje.“

The Cut

„Varantis iš proto, užburiantis ir pašėlusiai išradingas romanas.“

The New York Times

Caro Claire Burke (Karo Kler Biurk) įgijo menų magistro laipsnį Beningtono koledže. Ji yra politikos ir kultūros tinklalaidės „Žiaurus melas“ (orig. „Diabolical Lies“) bendraautorė. „Vakardiena“ – jos pirmas romanas, išsyk tapęs „The New York Times“ ir „The Sunday Times“ bestseleriu nr. 1. Romano jau parduota daugiau kaip milijonas egzempliorių.

Meškis Zujus kasdien išbando vis ką nors nauja. Šiandien jo laukia įspūdinga diena zoologijos sode.
Drąsiai stumdyk paveikslėlius ir sužinok, ką veikia zoologijos sodo gyventojai.

- Slankiojančios ir besisukančios detalės lavina smulkiąją motoriką.
- Spalvingos iliustracijos skatina smalsumą ir norą paveikslėliuose surasti vis ką nors nauja.
- Žaismingas formatas padeda prisijaukinti knygelių skaitymą nuo pat mažų dienų.

Mažieji skaitytojai nepaleis šios knygelės iš rankų!

Kitos meškio Zujaus serijos knygos:
- „Meškis Zujus, lėktuvo pilotas“
- „Meškis Zujus povandeniniame laive“
- „Meškis Zujus dinozaurų parke“

Nusivylęs gyvenimu Niujorke, jaunas muzikas viską palieka ir leidžiasi į ekspediciją po Pietų Amerikos džiungles. Universiteto užsakymu atokiausiose vietovėse jis ieško senųjų muzikos instrumentų. Herojus keliauja ne tik erdvėje, bet ir laiku – nuo dabarties prieina iki pat istorijos gelmių. Gyvenimas gamtos ritmu džiunglių bendruomenėje atgaivina vaikystės prisiminimus, norą grįžti prie savo šaknų, išlaisvina kūrybiškumą. Jis atranda ne tik nematytų muzikos instrumentų, bet ir save patį. Pamilęs vietinę moterį, nusigręžęs nuo šiuolaikinio pasaulio ir priartėjęs prie pačios žmogiškumo esmės, vėliau herojus supranta, kad jis, civilizacijos paženklintas žmogus, nėra ir niekada nebus savas šiame krašte.

Alejo Carpentier (1904–1980) – iš Europos kilęs Kubos rašytojas, padaręs didžiulę įtaką Lotynų Amerikos literatūrai, magiškojo realizmo, arba „stebuklinės tikrovės“ (isp. lo real maravilloso), pradininkas, apdovanotas prestižine ispanakalbės literatūros Cervanteso premija. 1953 m. pasirodęs romanas „Prarasti pėdsakai“ neilgai trukus pelnė geriausios užsienio knygos premiją Prancūzijoje ir atvėrė autoriui duris į pasaulinį pripažinimą. Kūrinys, laikomas moderniosios literatūros klasika, išverstas į daugiau nei 30 kalbų, pirmą kartą išleidžiamas lietuviškai. Anksčiau lietuvių kalba yra pasirodęs autoriaus romanas „Šios žemės karalystė“. 

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Vieną rugpjūčio dieną dingo žmogus – mokytojas ir aistringas vabzdžių kolekcionierius Džiumpei Niki. Ieškodamas retų vabzdžių jis iškeliavo prie jūros, į smėlynus. Priėmęs kaimiečių pasiūlymą apsinakvoti vienišos moters namuose, jis nė neįtaria, kaip nuo šiol pakryps jo gyvenimas. Kas vakarą jie su moterimi be perstojo kasa smėlį. Nors ir nepraranda vilties ištrūkti iš tos dusinančios smėlio duobės, jis vis dažniau susimąsto, ar dar bus įmanoma sugrįžti į ankstesnį gyvenimą? Ar toji trokštama laisvė tokia vertinga?

„Moteris smėlynuose“ – kafkiška istorija apie žmogų, kuris galiausiai pasiduoda betiksliam darbui ir tampa šiuolaikiniu Sizifu. Pasakojime meistriškai susipina europietiško egzistencializmo ir japonų budizmo idėjos, nagrinėjamos žmogaus prisitaikymo prie aplinkos temos.

Kobo Abė (1924–1993) – vienas iš Japonijos pokario modernizmo ir avangardizmo lyderių. Pradėjęs nuo eilėraščių ir siurrealistinių apsakymų, išgarsėjo 1962 m. pasirodžius romanui „Moteris smėlynuose“. 1964 m. pagal autoriaus scenarijų režisieriaus Hiroshio Teshigaharos sukurta romano ekranizacija Kanų kino festivalyje pelnė specialųjį prizą. Šiandien romanas išverstas į daugiau nei 20 kalbų, tapęs moderniąja literatūros klasika. 

Pirmą kartą „Moteris smėlynuose“ lietuvių kalba pasirodė 1968 m., bet buvo išversta iš rusų kalbos. Tas pats kupiūruotas leidimas pakartotas 1987 m., o po nepriklausomybės, 2005 m., knyga išversta iš anglų. Leidykla „Kitos knygos“ pagaliau pristato vertimą iš japonų kalbos.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Sakoma, kad už kiekvienos žmogžudystės slypi motyvas.<…> Deja, kartais tai tik iliuzija. Grynajam blogiui niekada nereikėjo ir nereikės jokio motyvo.“

Vidury nakties Roo mažųjų laivų uostą palieka guminė valtis. Joje sėdi vyras su kardu, prisegtu prie nugaros. Jo misiją lėmė išridentas kauliukas: vienas žmogus turi mirti.

Tiriant žmogžudystes dažnai laikomasi paprasto aiškinimo: motyvas, metodas, proga. Tačiau detektyvo Fabiano Risko laukia košmaras. Žudikas, užpuolantis iš niekur. Jokio akivaizdaus motyvo. Jokio nuoseklaus metodo. Aukos kankinamos, dusinamos, deginamos, išpjaustomos – kiekviena šiurpi žmogžudystė įvykdoma žiauriai tiksliai, tarsi pagal pragaro žaidimo taisykles.

Pajūrio miestelyje Helsingborge įsivyrauja baimė ir chaosas. Kol Fabianas Riskas medžioja žudiką, jo gyvenimas griūva: sūnus bėga nuo įstatymo, dukra sunkiai sužeista, kolega slepia itin tamsias paslaptis. Tačiau kelio atgal nebėra. Mirties žaidimas tęsiasi, ir jis privalo žaisti, kad laimėtų.

„S. Ahnhemas tęsia seriją ta pačia kokybiška nata. Sparčiai besivystantis trileris, ypač išsiskiriantis ir tarptautiniame kontekste.“

BTJ

„Neperšaunamas siužetas ir nepaliaujamai kylanti įtampa.“

Litteratursiden

Stefan Ahnhem (Stefanas Anhemas, gim. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblandos ir šiurpą keliančių akimirkų. „X būdų mirti“ – penktoji Fabiano Risko tyrimų serijos knyga, įtraukta į „Mofibo“ ir „Storytel“ apdovanojimų trumpuosius sąrašus. Anksčiau Lietuvoje išleistos dalys „Beveidės aukos“ („Baltos lankos“, 2018), „9 kapas“ („Baltos lankos“, 2019), „18 laipsnių šalčio“ („Baltos lankos“, 2021) ir „Motyvas X“ („Baltos lankos“, 2024) jau spėjo suburti ištikimų gerbėjų ratą.

Tikrais įvykiais paremta išgalvota istorija vaikams 10+ ir visai šeimai.

„Kartais reikia pamiršti visas taisykles, pamiršti viską, ką žinai, ir tiesiog PATIRTI.“

Nuotykių audioknyga „Laimės vaikai“ paremta legendinio latvių keliautojo ir tyrinėtojo Aleksandro Laimės (1911–1994) biografijos faktais.

Trisdešimt metų gyvendamas kaip atsiskyrėlis Venesueloje, Orchidėjų saloje prie Velnio kalno, Laimė prisidėjo prie mokslinių ekspedicijų ir daugybėje interviu žurnalistams papasakojo apie savo patirtis bei atradimus sunkiai pasiekiamuose kalnuose, saugančiuose kone mistines būtybes ir lobius. Apie Laimės gyvenimą išliko nedaug patikimų žinių. Niekas tiksliai negalėtų pasakyti, kur baigiasi tikrovė ir kur prasideda egzotiškojo latvio fantazijos.

Ši Luīzės Pastorės audioknyga – tarsi laisvas skrydis virš Laimės gyvenimo ir Venesuelos džiunglių. Čia svarbiausia ne faktai, o idėjos apie žmogaus gebėjimą sugyventi su džiunglėmis, pražūtingus godumo padarinius ir tikėjimą tuo, kas neįtikima.

Luīze Pastore (gim. 1986) – viena ryškiausių šiuolaikinės Latvijos vaikų literatūros kūrėjų, vertinama už vaizduotę žadinančias istorijas. Pelnė visus svarbiausius Latvijos literatūros apdovanojimus, sulaukė ir tarptautinio pripažinimo. Daugiau nei dešimt metų rašytoja veda literatūrines dirbtuves vaikams Latvijos bibliotekose ir mokyklose, taip pat užsienyje. Gyvena Rygoje su dviem vaikais ir šunimi.

Laura Laurušaitė (gim. 1981) – vertėja, literatūrologė, kritikė, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė. Vilniaus universitete baigė lietuvių ir latvių filologiją. Įgijo daktaro laipsnį komparatyvistinės literatūros srityje. Tyrinėja šiuolaikinę lietuvių ir latvių literatūrą, vertimo teoriją. Iš latvių kalbos vertė tokių autorių, kaip Nora Ikstena, Māris Bērzinis, Laima Kota, kūrybos.

Pasaulinio bestselerio „Išdrįsk būti nemėgstamas“ autorių knyga. Pasaulyje parduota daugiau nei trys milijonai egzempliorių.

„Mes, žmonės, nesame tokie trapūs, neturime gyventi vien iš praeities traumų malonės. Adlerio idėjas lėmė jo stiprus tikėjimas žmogiškuoju orumu ir potencialu – tuo, kad žmonės bet kada gali nuspręsti, kaip jiems gyventi.“

Prabėgus trejiems metams po pirmojo pokalbio jaunuolis dar vienam vakarui grįžta į filosofo studiją. Nusivylęs tuščiu Adlerio idealizmu, jaučiąs negalintis jį sužavėjusių idėjų pritaikyti realybėje, jaunuolis ryžtasi atsisakyti visko, kuo buvo įtikėjęs. Tačiau priešiškai prasidėjusi diskusija po truputį įsibėgėja ir ima vertis naujos plotmės, nauji būdai ir galimybės Adlerio idėjoms rasti vietą chaotiškoje XXI amžiaus kasdienybėje.

Knyga gali būti skaitoma kaip lydinčioji „Išdrįsk būti nemėgstamas“ dalis arba kaip savarankiškas filosofinis savigalbos kūrinys, joje perteikiami vieno iš svarbiausių XIX amžiaus psichologų Alfredo Adlerio mokymai. „Išdrįsk būti laimingas“ skatina atsisakyti praeities traumų, atsiverti meilei, išmokti gerbti kitus bei patikėti savimi, o visa apimantį laisvės jausmą nukreipti tikrosios laimės paieškoms. Laimės, kurią, nepaisant aplinkybių, kiekvienas gali atrasti ir susikurti pats.

„Visa keičianti knyga.“ 
Marie Claire

Ichiro Kishimi (gim. 1956) augo Kiote, Japonijoje. Filosofu norėjo būti dar mokykloje. Nuo 1989 metų, studijuodamas klasikinę Vakarų filosofiją ir specializuodamasis Platono filosofijos srityje, ėmė tyrinėti Adlerio psichologiją. Šia tema jis rašo, skaito paskaitas ir, būdamas Japonijos Adlerio psichologijos draugijos pripažintas konsultantas, padeda jaunuoliams psichiatrijos klinikose.

Fumitake Koga (gim. 1973) – ne vieną apdovanojimą pelnęs knygų autorius. Išleido nemažai bestselerių apie verslą. Su Adlerio psichologija susidūrė artėjant trisdešimtmečiui ir buvo labai paveiktas tradicinį mąstymą laužančių idėjų. Vėliau Koga daugybę kartų Kiote aplankė Ichiro Kishimi, iš jo daug sužinojo apie Adlerio psichologiją ir savo mintis išdėstė klasikiniu graikų filosofijos dialogo metodu, pasitelktu ir šioje knygoje.

Sveiki atvykę į mielą ir jaukų kapibaros pasaulį!

Čiupkite savo mėgstamiausius flomasterius ar pieštukus ir palengva įsiliekite į smagių ir užburiančių akimirkų kupiną numylėtosios kapibaros kasdienybę. Kartu apsipirkite, paplaukiokite skaidriame tvenkinyje ar niekur neskubėdami užkąskite ant laiptų. Džiaugsmas su kiekvienu potėpiu!

„Cozy Capybara” – tavo miela ir jauki spalvinimo knyga.

Po Černobylio katastrofos praėjus kuriam laikui, baba Dunja sugrįžta į savo namus radioaktyviosios spinduliuotės užterštame Černovo kaime. Kartu su kitais keistuoliais ji nusprendžia gyventi „mirties zonoje“ – ten, kur paukščiai čiulba garsiau, o laikas tarsi sustojęs. Tame kaime mirtina liga sergantis Petrovas studijuoja meilės eilėraščius, buvusi melžėja Marja planuoja vestuves su šimtamečiu Sidorovu, Gavrilovai puoselėja konkursų vertą rožyną, o baba Dunja vis rašo laiškus į Vokietiją savo dukrai. Vieną dieną į kaimą atvyksta nepažįstami žmonės – šis įvykis tampa išbandymu savitai bendruomenei ir galiausiai priverčia ją susivienyti.

Tai romanas apie homo sovieticus, tapusį tremtinio savo šalyje metafora.

2022 m. vasario 24 d. Ukrainos traukinių stotys tapo ir priedanga, ir pagrindiniu priešo taikiniu, o geležinkelininkai – valstybės gynėjais, atsakingais už šalies gyventojų evakuaciją. Reisai savo punktualumu pralenkė Europos šalių tvarkaraščius, geležinkelininkams čia pat remontuojant smūgių sugriautus bėgius, atveriant naujas geležinkelio linijas, vagonuose dalijant vaistus ir maistą. Geležinkelio darbuotojai iš Ukrainos padėjo išgabenti daugiau kaip keturis milijonus žmonių, o kur dar 115 tūkstančių šunų, kačių ir kitų namų augintinių.

Kaip prasidėjus didžiajam karui geležinkelininkai išsaugojo pagrindinę Ukrainos arteriją? Lietuvių kilmės ukrainietė žurnalistė Marička Paplauskaitė suteikia balsą stočių vadovams, architektams, reisų palydovams ir keleiviams, kurdama kolektyvinį pasakojimą apie didvyriškumą. Kronikoje atsiskleidžia ne tik rašytojos talentas, bet ir autentiška gyventojų kalba, juodasis humoras karo metu ir pasipriešinimo dvasia – ukrainiečių pasakojimai tvirtai byloja: geležinkeliai vis dar dirba pagal tvarkaraštį.

Ukrainos kariuomenei perdavę Lietuvos žmonių paaukotus automobilius, dalį kelio grįžtame traukiniu. Kaskart pagalvoju, kas vyko traukiniuose 2022-aisiais. Perskaičius knygą Traukinys atvyksta laiku, mano pagarba Ukrainos geležinkeliečiams nesutelpa į jokius žodžius už tai, ką jie tada padarė ir tebedaro šiandien.

– žurnalistė Rita Miliūtė

Autorės kruopščiai surinkti ir su meile perteikti mašinistų, palydovių, darbininkų, vadovų pasakojimai sukrečia ir suteikia vilties. Skaičiau šią knygą užgniaužęs kvapą ir sugniaužęs kumščius. 

– poetas, vertėjas, literatūros kritikas Marius Burokas

Marička Paplauskaitė – lietuviškų šaknų turinti ukrainiečių autorė ir žurnalistė, žiniasklaidos grupės „The Ukrainians Media“ įkūrėja, taip pat žurnalo „Reporters“ vyriausioji redaktorė. Paplauskaitė rašo eseistinės žurnalistikos žanrą, ji buvo atrinkta į konkurso „Profesijos garbė“ (2019, 2020) finalinį sąrašą, 2021 m. pelnė Georgijaus Gongadzės apdovanojimą už pasiekimus žurnalistikoje. Ji yra knygos „77 vasario dienos“ (2022) sudarytoja ir bendraautorė.

1933 metų gegužės 12 dieną Vilnių kaip žaibas apskriejo žinia – Bernardinų sode pagrobta Vilniaus vaivados dukrelė Agatka. Ryžtingai nusiteikęs slaptosios policijos viršininkas Mańkowskis nieko nelaukdamas imasi keblios bylos. Palaidų siūlų daug. Įtariamųjų sąraše – mergaitės auklė, vietiniai banditai, komunistai. Galimi motyvai – politinis šantažas, išpirkos pinigai. O gal pagrobimas dėl meilės? Nusikaltimo pėdsakai tyrėjus vedžioja už nosies pažįstamomis Vilniaus gatvėmis ir požemiais, atveda iki Krokuvos ir net Paryžiaus. Įnirtingos gaudynės, susišaudymai ir politinės intrigos neišvengiamos, siekiant surasti pagrobtą mergaitę.

Felicjos Romanowskos slapyvardžiu pasirašytas Vilnietiškas detektyvas – tai ir kriminalinis romanas, ir tarpukario Vilniaus satyra, pašiepianti ne vieną to meto kultūros ir politikos veikėją. Pirmą kartą romanas dalimis buvo publikuotas 1933 metų pavasarį Vilniaus laikraštyje Słowo, o niekam iki tol negirdėtos autorės Felicjos slapyvardžiu dangstėsi tokie patyrę literatūros vilkai kaip Józefas Mackiewiczius, Stanisławas Mackiewiczius-Catas, Jerzy’is Wyszomirskis ir Walerianas Charkiewiczius.

„Vilnietiškas detektyvas“ grįžta nauju pavidalu – audioknyga, įgarsinta Vilnijos dialektu. Susiformavęs daugiakalbėje, jis mus perkelia į tarpukario Vilnių ir suteikia pasakojimui papildomą sluoksnį, autentišką kalbinę aplinką, kviečiančią istoriją patirti kitaip. Audioknygą papildo ir istorinės knygos išnašos, pasakojančios apie knygos autorius, paslaptingą detektyvo išleidimą bei padedančios atpažinti realias Vilniaus vietas, apie kurias pasakojama knygoje.

PROJEKTĄ FINANSUOJA LIETUVOS KULTŪROS TARYBA  

Ašarose įkliuvusios strazdanos atrodė it inkliuzai

Laidotuvininkas Jonas išgyvendamas skaudžią netektį bando sulaužyti šimtametes lietuviškas laidotuvių tradicijas ir mirtį paversti švente. Deja, tam nepritaria didelė dalis kaimo bendruomenės, o laidotuvių namuose ima dėtis keisti dalykai.

Kunigas Zigmas ieško ramybės Dievo tarnystėje. Jo tėvo – buvusio Panevėžio nusikalstamo pasaulio autoriteto – mirtis širdyje palieka kartėlį, pradedantį ardyti jo kasdienybę. Būdamas kunigas, Zigmas privalo krikščioniškai gedėti savo tėvo. Visgi jo laukia sudėtingas susitaikymo kelias.

Tikybos mokytoja Karolina dirba ne iš pašaukimo, o iš praktinių sumetimų. Apsilankiusi Ričardo – savo mylimiausio mokinio – laidotuvėse, ji sutinka keistą moteriškę... Šioji jai primena skaudžiausius praeities išgyvenimus.

Personažams mėginant išskaityti kaligrafiškai užšifruotus raštelius, lemtingus gamtos ženklus ir slegiančias vizijas, nebeįmanoma suprasti, kas tikra, o kas tik jų vaizduotės vaisiai. Autorius meistriškai kuria provincijos pilkumos košmarą, nuo knygos pradžios leisdamas skaitytojui abejoti, ar gi galima gedėti netinkamai?

---

Justinas Visickas – stand-up komedijos kūrėjas, muziejininkas, baigęs teologijos, pedagogikos ir istorijos studijas VDU. Nuo vaikystės žavėjęsis siaubo animacija, kinu ir literatūra, pats ėmėsi rašyti nedidelės apimties kūrinius, dalyvauti slemo varžybose. „Mirtis ir nuo gyvo neatstoja“ – pirma Justino grožinė knyga – siaubo romanas.

---

Justinas Visickas parašė siaubingą knygą! Ir tai yra didžiausias komplimentas. Juk būtent toks ir buvo mano puikaus bičiulio, žemiečio ir siaubo žanro ambasadoriaus Lietuvoje tikslas. Skaitytojas gavo Justino pažadą būti išgąsdintas, tačiau gaus daug daugiau – „Mirtis ir nuo gyvo neatstoja“ yra talentingai parašytas, greitas ir iki smulkmenų išbaigtas kūrinys. Kitaip tariant, tai gražus Justino Visicko meilės laiškas jo numylėtam žanrui. Ir, žinoma, siaubingas. 

Scenaristas Andrius Zimaitis

Justino knyga nėra maloni. Justino knyga nėra smagi. Šios knygos geriau neskaityti vakare, kai esi namie vienas. Justino knyga neparuošia tavęs siužeto vingiams ir tam jausmui, kad mūsų kaimuose dar labai daug paslapčių, į kurias geriau nekišti nosies, kad ir kokios šiurpios jos būtų. Bet atsiplėšti nuo Justino knygos bus labai sunku.

Visuomenininkas Andrius Tapinas

Didžiulė garbė, kad mano kolega ir draugas Justinas suteikė privilegiją perskaityti jo pirmąją knygą anksčiau nei visam likusiam pasauliui. Ir aš TIKRAI ją perskaičiau... Nes vasarą daugiau nėra ką veikt, tik knygas skaityt. Justinas yra didžiausias siaubo istorijų fanas, kokį tik kas nors pažįsta. Jo knygoje tai pamatysite, nes viskas parašyta aistringai ir dėmesingai mažoms detalėms. Perskaitę šią knygą rašysite jam – „Ė, kada nauja knyga?“

Komikas Mantas Katleris

Kodėl jūsų kūnas žino daugiau nei jūsų psichoterapeutas

„Kai kūną laikome ne savimi, o kažkuo, kas mums priklauso, prarandame dalį savęs.“ – Jamesas Kepneris, JAV psichologas ir geštalto terapeutas

Traumos ar sunkios patirtys gyvena ne tik prisiminimuose, bet ir kūne: nervų ir kvėpavimo sistemose, judesiuose, įsitikinimuose ir įpročiuose. Todėl dažnai nepakanka vien suprasti savo istoriją. Tikras pokytis prasideda tada, kai išmokstame išgirsti tai, ką mūsų kūnas jau seniai bando pasakyti. 

Kodėl kartais, nors ir žinome, ką reikėtų daryti, negalime pasikeisti? Kodėl po skaudžių įvykių mūsų kūnas reaguoja taip, tarsi pavojus vis dar būtų čia? Ir kodėl vien pokalbiai ne visada padeda išgyti?

Ši knyga kviečia pažvelgti į žmogų kaip į vientisą kūno, emocijų, santykių ir sąmonės sistemą. Remdamasi geštalto terapija, traumų teorija, kūno psichoterapija ir šiuolaikiniais neuromokslais, autorė atskleidžia, kaip trauminės patirtys formuoja mūsų reakcijas ir kaip susigrąžinti vidinį saugumą. 

Tai knyga apie traumą. Čia rasite ir pratimų, padėsiančių

• atpažinti kūno siunčiamus signalus,

• suprasti, kodėl protas jau pasirengęs pokyčiui, o kūnas vis dar jam priešinasi,

• ugdyti kūno sąmoningumą ir atsparumą,

• stiprinti ryšį su savimi ir susigrąžinti gyvybingumą.

Jūsų kūnas žino daugiau, nei manote. Įsiklausykite! 

„Skaitytojams siūlomoje knygoje aptariamos retos temos: kaip galima keisti savo gyvenimą įsijautus į savo kūną ir kodėl tai labai svarbu. Autorės pateikiami paaiškinimai, pavyzdžiai ir rekomendacijos yra labai praktiški ir gali padėti kiekvienam, jei juos supras ir taikys.“

Prof. Eugenijus Laurinaitis

Brigita Kaleckaitė – geštalto terapeutė, supervizorė, dėstytoja, Vilniaus geštalto instituto ir SOMA studijų centro vadovė – daugiau nei du dešimtmečius lydi žmones, išgyvenančius traumas, krizes ir netektis. 

Naujųjų metų išvakarėse Oslo širdyje, Rotušės krantinėje, fejerverkų griausmą nustelbia sprogimas. Tarp begalės sužeistųjų – Aleksandrui Bliksui gerai pažįstama Ruta Kristinė Smėplas, prieš dešimt metų pagrobtos Patricijos motina. Bliksas aktyviai dalyvavo mergaitės dingimo tyrime, tačiau jos pėdsakų rasti nepavyko. Aplink įvykio vietą vis dar sproginėjant fejerverkams ir vyraujant chaosui, tinklaraštininkė Ema Ram pamato savo vaikino kūną... 

Norvegiją persmelkia teroro baimė. Negalėdami atsikratyti blogos nuojautos, Bliksas ir Ram imasi ieškoti galimo ryšio tarp sprogimo ir prieš dešimtmetį neišspręstos Patricijos pagrobimo bylos. Tiesa, jie nė nenutuokia, kad jų laukia šokiruojantis melo ir mirtinų paslapčių tinklas.

„Dūmų uždanga“ – antroji Blikso ir Ram serijos knyga, detektyvinio romano „Atskaitos taškas“ („Baltos lankos“, 2023 m.) tęsinys, 2022 m. įtrauktas į ilgąjį britų įsteigtos „Petrona Award“ premijos už geriausią skandinavišką detektyvą sąrašą.

„Gudrus, greitas, įtampos kupinas galvosūkis.“

Vrij Nederland

„Jørno Liero Horsto ir Thomo Engerio duetas įspūdingas. Šie autoriai puikiai žino, kaip suintriguoti skaitytoją.“

Financial Times

„Įtampos lygis toks aukštas, kad knygą sunku padėti į šalį. <...> Aukščiausio lygio pramoga, sukurta dviejų garsiausių Norvegijos kriminalinės literatūros autorių, gerai pažįstančių aplinką, apie kurią rašo. <...> „Atskaitos taškas“ jau buvo puikus, o „Dūmų uždanga“ – dar geresnė.“

Tvedestrandsposten

Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, gim. 1970) ir Thomas Enger (Tomas Engeris, gim. 1973) – vieni populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų kūrėjų. J. Horstas Lietuvos skaitytojams puikiai pažįstamas kaip Viljamo Vistingo serijos knygų autorius, daugybę metų dirbęs vyriausiuoju policijos inspektoriumi. T. Engeris tarptautinę šlovę pelnė detektyvinės serijos „Henning Juul“ knygomis. Ankstesnę autoriaus karjerą žymi ne tik žurnalisto, bet ir kompozitoriaus patirtis.

Pokštas ar saldainis? Sutik žavinguosius pabaisiukus!

Pasinerk į baugiai mielą šiurpuliukų pasaulį: net 45 ranka pieštos iliustracijos ilgus vakarus numargins jaukiomis akimirkomis. Trauk mėgstamiausius flomasterius ar pieštukus, ir tegul spalvos liejasi laisvai!

„Spooky Cutie“ – tavo miela ir kiek šiurpi spalvinimo knyga.

Kada urbanistinis objektas iš tikrųjų tampa atpažįstamas, savas? Kai gauna vardą, o vėliau – ir antrą vardą, išnirusį iš miesto legendų ir miestiečių kalbų. Mus domina neoficialūs urbanonimai – pavadinimai nuo Pašilų iki Niujorko, nuo Vamzdžio iki Galvos, nuo Prancūzparkio iki Bardakano. Tai tarsi vilniečių tarpusavio supratimo kodas, nurodantis vietas ir objektus. 

Rubrikoje „Kalba vietiniai“ su mokslininke dr. Veslava Sidaravičiene tyrinėjame, kaip neoficialūs urbanonimai skamba kasdienėje kalboje, ką sako apie miestą ir apie mus pačius. Pavyzdžiui, ar suprastumėte, kur Vilniuje stypso Samurajus? Ar rastumėte Justinkę, Lazdinkę, Trijų Ryžių kalną arba Akriką? 

Galite iškart atsiversti „Vilniaus meduolius“ ir nustebti, kad šiuolaikiniais toponimais tampa... ir nauji pavadinimai žemėlapiuose! Miesto gidas Albertas Kazlauskas pasakoja, kaip skaitmeniniai žemėlapiai prikėlė Piromonto pavadinimą ir išpopuliarino Perkūnkiemį – taip pradėta vadinti ši Pašilaičių mikrorajono dalis. Arba Pašilų, kaip primena rašytoja Eglė Frank, „Rakurse“ papasakojusi mums apie daugiabučių-lagaminų teritorijoje vykstančius gyvenimus.

Iš Pašilų galime nukeliauti iki pat Niujorko, kur pasitiks melancholiškas gidas Martynas ir nuves prie fizfako („Atvirumai“). Paskui važiuokime per Kalvarijų gatvę, rašytojas Regimantas Dima parodys perskilusius rūmus, Delfino namą, „Sigmos rajoną“. Ir vis dėlto – Kalvarijų gatvė ar Kalvarkė? Na, ir kas, kaip pavadinsi? 

Užrašus ir piešinius ant miesto sienų tyrinėjantis kūrybinis duetas „Nu ir kas“ rubrikoje „Miesto virpesiai“ sako, kad jie irgi padeda skaityti Vilnių.

Gal susitinkame tradiciškai prie Berniuko? O gal – prie Kosminio laivo? Skulptūrų antruosius vardus tyrinėjame rubrikoje „Vieta“. Taip pat keliaujame į Antenų sodą, iki pat Bebrų tako – kur jie, pažymėjome „Maršrute“.

Esama tam tikro vilnietiškos kalbos būdo, sako profesorius Jurgis Pakerys „Vilnietyje“. Tik reikia žinoti kodus! Pavyzdžiui, gal neiššifruosite komikso, jeigu nežinote legendos apie burtininką Tvardauską. 

O štai fotografė Daiva Kairevičiūtė „Kadre“ parodo, kokie vietiniai kodai svarbūs nuotraukos magijai atskleisti. Kodai yra ir skaičiai. Prieš dešimt metų vilnietė Vaiva Rusen apkeliavo 14 Vilniaus tiltų. Po dešimties metų žygį pakartojo. Apie tai „Upės dienoraštyje“.

Po visų kelionių ieškome makarų, lazankių arba pastos, ir sekame itališkai lietuviška makaronų linija „Skonyje“. 

Randame labirintą „Neakivaizdinuko kambaryje“. O kur jis nuves? Šokam į trolį, važiuojam pro Partizankę iki Princo Kudirkos ir atrasim!

Peliukas žino, kad būti mažam kartais labai nelengva. Niekas tavęs nepastebi ir nepakviečia žaisti, kartais kas nors užmina ar net prisėda... Giliai širdelėje Peliukas norėtų būti toks kaip Liūtas: DRĄSUS, STIPRUS ir GALINGAS. Tada visi jį matytų ir būtų jo draugai!

„Vėlų vakarą lovelėj

Užgimė mintis galvelėj:

– Gal užteks ramiai miegoti –

Privalau išmokt... RIAUMOTI!“

Pasaulį pakerėjusi Peliuko ir Liūto istorija žaismingai ir įtaigiai perteikia kiekvienam svarbias temas: kaip išmokti pasitikėti savimi ir nebijoti būti tuo, kas iš tikrųjų esame.

Vaikiškų knygų autorė Rachel Bright ir iliustratorius Jimas Fieldas – ne vieną svarbų apdovanojimą pelnę kūrėjai, kurių sugalvoti šmaikštūs ir įsimintini personažai jau sužavėjo daugybę jaunųjų skaitytojų ir jų tėvų visame pasaulyje.

„Ir visas tas bundantis kūniškumas, talpinamas savyje, tarsi savotiška paslaptis, [...] nesupranti, ar pasaulis apie tave žino viską, ar nieko nežino, nes neturi kaip sužinoti, ar tokie tavo patyrimai universalūs, ar vyksta vien tau.“

Penkiolikmetis Ištvanas su mama gyvena ramiame daugiabučių kvartale Vengrijoje. Neseniai atsikraustęs į miestą ir iš prigimties drovus, jis jaučiasi svetimas. Vienintele jo drauge tampa kaimynė – ištekėjusi moteris, amžiumi artima jo motinai. Jų susitikimai pamažu perauga į slaptą ryšį, kurio prasmės pats Ištvanas beveik nesuvokia, o gyvenimas netrukus ima slysti jam iš rankų. 

Bėgant metams, išėjęs iš kariuomenės jis patenka į Londono turtingųjų pasaulį, kuriame vis giliau patiria meilės, artumo, sykiu statuso ir turto troškimą, kol galiausiai pasiekia ir svaiginamas aukštumas, ir žlugdančius praradimus. 

Lakoniška, santūria proza parašytame romane „Kūnas“ pasakojamas vieno nuo pasaulio ir savęs emociškai atsiribojusio žmogaus gyvenimas ir keliami esminiai egzistenciniai klausimai: kas iš tiesų nulemia žmogaus gyvenimą, kas suteikia jam prasmę, o kas jį gali palaužti. 

„Nepriekaištingai ir išmintingai papasakota istorija apie atsitiktinumus ir sėkmę, meilę, seksą ir pinigus.“

David Nicholls 

„Viena labiausiai nustebinusių knygų, kokias tik esu skaičiusi.“

Dua Lipa 

„Parašyta pasitelkiant itin taupią kalbą, ši hipnotizuojančiai įtempta ir įtraukianti knyga tampa jaudinančiu
vieno žmogaus gyvenimo portretu.“

„The Booker Prize“ 2025 komisija 

David Szalay (Davidas Salay, gim. 1974) – vengrų kilmės britų rašytojas. Jis gimė Kanadoje, užaugo Londone, gyveno Vengrijoje, o dabar gyvena Vienoje. Iš viso sukūrė šešis kūrinius, kurie išversti į daugiau kaip dvidešimt kalbų. Jo naujausias romanas „Kūnas“ 2025 m. apdovanotas „The Booker Prize“ literatūros premija.

„Mano!“ – Džiugas suriko skardžiai.
„Mano!“ – atkirto Benas piktai.“

Džiugas ir Benas, du maži voveriukai, užsigeidė to paties skanėsto – PASKUTINIO miške gardžių gardžiausio kankorėžio. Kas pačiups pirmas – to ir bus. Nutrūktgalviškos lenktynės prasideda!

Gyvybingos iliustracijos ir pamokanti, bet nuobodžiauti neleidžianti istorija privers mažuosius kvatotis balsu ir parodys, kaip gera viskuo dalytis su draugais.


„Šmaikštus žvilgsnis į daugeliui tėvų gerai pažįstamus nepasidalijimo barnius.“
Evening Echo


Vaikiškų knygučių autorė Rachel Bright (Reičel Brait) ir iliustratorius Jim Field (Džimas Fyldas) – ne vieną svarbų apdovanojimą gavę kūrėjai, kurių sugalvoti šmaikštūs ir įsimintini personažai jau sužavėjo daugybę jaunųjų skaitytojų ir jų tėvų visame pasaulyje.

Kartais baisiausi monstrai yra ne tie, kurių bijome. Kartais tai tie, kuriuos nusprendžiame ignoruoti.

Vieną žiemos naktį Dievo pamirštame Buskiv Sado miestelyje dingsta maža mergaitė. Vietiniai šnabždasi apie Žvėrį – serijinį žudiką, kurio nusikaltimų visi išmoko nepastebėti. Čia laikas tarsi sustojęs, o tyla slepia daugiau, nei norėtųsi žinoti. 

Į miestelį atvyksta Kyjivo kriminalinės policijos psichologas Andrijus Haisteris. Asmeninių tragedijų paženklintas vyras turi padėti išnarplioti bylą, tačiau kiekvienas jo tyrimo  žingsnis veda į dar vieną aklavietę. Niekas netiki, kad mergaitė dar gyva. Niekam jos paieškos iš tiesų ir nerūpi. Niekam, išskyrus Andrijų.

Į BBC News Ukraine sudarytą „BBC metų knyga 2020“ trumpąjį sąrašą patekęs romanas, 2023 m. tapęs vienu perkamiausių Ukrainoje, kritikų lyginamas su Thomaso Harriso „Avinėlių tylėjimu“, o simbolių ir vaizdinių pasauliu – su Lewiso Carrollio „Alisa stebuklų šalyje“.

Ilarionas Pavliukas (gim. 1980 m. gegužės 14 d. Skadovske, Chersono srityje) – rašytojas, prodiuseris, Gynybos ministerijos Spaudos ir informacijos departamento vadovas, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų leitenantas (nuo 2023 m.), Rusijos ir Ukrainos karo dalyvis, žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas, bestselerių autorius. Daugiavaikis tėvas. 

Audioknygą skaito: Andra Kavaliauskaitė, Nelė Savičenko, Eglė Jackaitė, Gelminė Glemžaitė-Stonkė, Jovita Jankelaitytė, Giedrius Savickas, Džiugas Grinys.

Rekomenduojame knygą klausyti su ausinėmis.

Kažkieno šeimoje, laiptinėje, name, mieste gyvena Lili. Ir tu tikrai būsi sutikusi ar sutikęs ne vieną Ūlą. 

Knygos dalis „Lili“ ir „Seen“ jungia neišmylėtas, nesuprastas, neišgirstas, įskaudintas, laiku nepamatytas vaikas. Jautriais, vietomis aštriai nuogais paauglių pasakojimais autorė atskleidžia problemas, kurios jauno žmogaus pasaulyje gali tapti nepakeliamos: patyčias, trapius socialinius ir šeiminius ryšius, draugų išdavystes, prievartą, skilinėjančią savivertę ir pasitikėjimo pasauliu griūtį.

Šioje knygoje nesunkiai atpažinsi save: arba tu kovoji su savimi ir prieš save, kad taptum pakankamai liekna, gražus, gera, mylimas, priimta, arba esi kovojančios, sergančiojo draugas, sesuo, mama, tėtis, mokytoja, mylimasis, klasiokė, kaimynas, gydytoja...

Valgymo sutrikimas nėra tik paties sergančiojo reikalas, ši liga paliečia visus, esančius greta. Valgymo sutrikimai neturi nei amžiaus, nei lyties – jie vienodai žaloja mergaites, merginas, moteris, berniukus, vaikinus, vyrus ir neturi vienintelės priežasties. Ligos pradžia gali tapti netinkamu laiku išgirstas komentaras, išsiskyrimas, išdavystė, socialinis spaudimas, prievarta, netektis ir kt.

„Labai noriu tikėti, kad ši knyga taps namais. Taps ranka. Glėbiu. Ne rytoj, o dabar. Nes kartais tų rytoj yra per daug, o dabar – per mažai. Ir tas dabar gali būti lemiamas žingsnis į ramesnį, šviesesnį, jaukesnį rytojų. Kai nebebijai nubusti, kai nori pasitikti rytą ir pasauliui pasakyti LABAS.“

Andra

Andra Kavaliauskaitė (gim. 1986 m. Kaune) – režisierė, aktorė ir dramaturgė. 2019 m. ji apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už socialinį tyrimą, monospektaklį „SEEN“. Pastaruosius septynerius metus kūrėja nagrinėja jautrias socialines temas – valgymo sutrikimus, psichologinį, fizinį ir seksualinį smurtą artimoje aplinkoje, kalba apie depresiją ir kitomis temomis, kuriomis kalbėti būtina, nors neretai norisi patylėti. Tai pirmoji autorės parašyta ir iliustruota knyga. 

Audioknygos režisierė: Andra Kavaliauskaitė

Audioknygos garso režisieriai: Laurynas Vytas, Nojus Bartaška 

Garso įrašų studija: DropAudio 

Kompozitoriai: Bogdan Lysenko (Ukraina), Ivan Zavgorodnii (Ukraina)

Turinio perspėjimas: knygoje aptariamos valgymo sutrikimų, patyčių, smurto ir seksualinės prievartos temos.

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

„Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.“
Rasa Drazdauskienė 

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą. 

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę. 

Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui. Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių lietuvių literatūroje. Pirmoji dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, tęsiantis garsios Lietuvos giminės Norvaišų istoriją, „Silva rerum II“ taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal istorinius romanus rengiamos literatūrinės ekskursijos. 2012 m. pasirodė trečioji Kristinos Sabaliauskaitės knyga – bestseleris apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“.

„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus. 

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos. 

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.