Alma littera

Nepakartojama istorinė fantazija apie moterį, tikėjusią mokslu pagrįsta medicina anksčiau, nei pasaulis patikėjo ja.

1832 metais Londone siautėjusi choleros epidemija nusinešė į kapus tūkstančius gyvybių, taip pat ir visą Eleonoros Bidi šeimą. Mergaitę iš mirtinos ligos gniaužtų išgelbėjo daktaras Horacijus Kroftas. Gyvendama šio talentingo, tačiau ekscentriško chirurgo namuose Nora neturėjo progos susipažinti su įprastine to meto jaunų damų veikla – siuvinėjimu ar akvarele, tačiau puikiai išmoko siūti žaizdas ar atlikti skrodimą.

Tiesa, to meto Anglijoje moterims buvo griežtai draudžiama užsiimti medicina, bet talkindama Horacijui Kroftui privačioje jo klinikoje Nora galėjo nesibaimindama tobulinti savo įgūdžius ir kaupti žinias. Tačiau vieną dieną į jų duris pasibeldė naujas chirurgo padėjėjas daktaras Danielius Gibsonas – ir idilė baigėsi. Jaunas vyras negalėjo net įsivaizduoti, kad tyli ir miela mergina iš tiesų yra gabi ir sumani chirurgė, savo talentu pralenkianti net jį patį. Tad Nora privalo pasirinkti: likti nematomai ir leisti aplinkiniams vyrams prisiimti nuopelnus už jos darbą arba žengti į priekį ir prisistatyti specialistų bendruomenei, rizikuojant užsitraukti jų rūstybę ir pasmerkimą.

Audrey Blake slapyvardžiu prisidengusios rašytojos Jaima Fixsen ir Regina Sirois dovanoja pirmą jaudinančią istoriją apie vienos moters kovą dėl teisės siekti savo svajonių Viktorijos laikų Anglijoje. Ryškūs ir įsimintini herojai, iki smulkiausių detalių apgalvotos ir tikroviškai perteiktos jų gyvenimo bei darbo sąlygos, sodriais potėpiais nuspalvintas siužetas nepaliks abejingų ir prikaustys dėmesį nuo pirmo iki paskutinio knygos lapo.

PASAULINIS BESTSELERIS

Tai yra vienas iš tų nepamirštamų pasakojimų, kurie neišblėsta metų metus. Šis ypatingas romanas paliečia visas didžiąsias literatūros ir gyvenimo temas: meilę, garbę, kaltę, baimę, atpirkimą.

Isabel Allende

Stulbinantis K. Hoseinio romanas prasideda išraiškinga afgano, tapusio amerikiečiu, istorija. Amiras, pasiturinčio Kabulo prekybininko sūnus, persikelia į Kaliforniją ir sėkmingai pradeda rašytojo karjerą. Tačiau jo sąžinę nuolat persekioja vienas vaikystės epizodas: Amiras išduoda savo geriausią draugą Hasaną, ir šis žiauriai sumušamas vietinių piktadarių. Nūnai Amerikoje gyvenantis Amiras, sužinojęs, kad talibai nužudė Hasaną ir jo žmoną, susirūpina dėl jų vergaujančio sūnaus likimo. Kaina, kurią Amiras turi sumokėti, kad išpirktų berniuką, yra vienas iš keleto įspūdingų siužeto posūkių, dėl kurių šis romanas tampa įsimintinas ir kaip politinis metraštis, ir kaip jausmingas asmeninis pasakojimas.

Khaledas Hosseinis gimė 1965 m. Kabule, Afganistane. Jis – vyriausias iš penkių vaikų šeimoje. K. Hosseinio motina buvo mokytoja: dėstė farsi kalbą ir istoriją Kabulo mergaičių vidurinėje mokykloje. 1976 m. šeima persikėlė į Paryžių, nes būsimojo rašytojo tėvas buvo paskirtas dirbti diplomatinėje tarnyboje Afganistano ambasadoje. 1980 m. šeima grįžo į Afganistaną, tačiau ten jau buvo įvykęs kruvinas komunistų perversmas, o šalis užimta sovietų. K. Hosseinio tėvai pasiprašę gavo politinį prieglobstį Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1980 m. jie apsigyveno San Chosė, Kalifornijoje.

K. Hosseinis  1996 m. baigė  vidaus ligų rezidentūrą ir medicinos praktika vertėsi daugiau nei dešimt metų. Po romano „Bėgantis paskui aitvarą“ sėkmės gydytojo darbą jis metė. Šiuo metu yra JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro geros valios pasiuntinys ir per savo vardo labdaros fondą teikia humanitarinę pagalbą Afganistane.

 „Bėgantis paskui aitvarą“ yra pirmasis K. Hosseinio romanas. Pagal knygą 2007 m. sukurtas to paties pavadinimo filmas.

K. Hosseinis tarsi pasiekia tai, kas retai pavyksta šiuolaikiniam rašytojui. Jis iš šalies vertina Afganistano politinius neramumus, tačiau tas vertinimas įgauna pamokomąjį pobūdį. Drauge jis nuosekliai rutulioja siužetinę veikėjų gyvenimo liniją. Širdį geliantys vargai, jaudinančios pergalės neapleidžia skaitytojo iki paskutinio knygos puslapio. Hosseinis atvirai parodo nuostabų  krašto vaizdą. Turbūt vienintelis šio išskirtinio romano trūkumas yra tas, kad jis per greitai baigiasi.

Gisele Toueg

Išbaigtas literatūros kūrinys, aprašantis anksčiau tik apytikriai pažintos tautos kultūrą. Retai pasitaiko, kad knyga būtų tokia aktuali ir kartu tokios aukštos literatūrinės vertės. Romanas skvarbus... ryškus... jaudinantis.

Entertainment Weekly

Policijos pareigūnams radus savo bute nužudytos žurnalistės Saros Fogel kūną, užverda tikra velniava. Kas tas tamsaus gymio jaunuolis, nusikaltimo dieną pastebėtas prie jos namų? Ką reiškia ant Saros papuošalo išraižyti ženklai ir kodėl ant jo – vieno kontroversiškiausių finansinių nusikaltėlių pirštų atspaudai? Ką slepia buvęs Saros darbdavys – garsaus Berlyno dienraščio redaktorius?

Bylą tiriantis pareigūnas Johanas Hartogas įtraukiamas į žaibiškai besirutuliojančius įvykius. Netrukus ima ryškėti sąsajos tarp Vokietijos kraštutinių dešiniųjų ir žiauriosios „Wagner“ grupuotės, tarp šiandienių Vakarų verslo lyderių ir Antrojo pasaulinio karo metais siautusių rusų nusikaltėlių, tarp išnaudojamų trečiųjų šalių vaikų ir Vokietijos žmogaus teisių gynėjų. Tarsi to neužtektų, Johanui pagaliau tenka peržiūrėti ir savo praeitį.

Debiutinė Dainos Kleponės knyga – tai kvapą gniaužiantis detektyvinis trileris, kuriame atskleidžiamos tarptautinės pinigų plovimo, korupcijos schemos ir jų akivaizdoje tyrinėjamas žmogaus likimas. Kelių dešimtmečių darbo Lietuvos ir užsienio verslo organizacijose patirties turinti autorė meistriškai sulieja sukauptas profesines žinias ir aistrą kurti sodrų, įtemptą meninį tekstą, kad ne tik suteiktų skaitymo malonumą, bet ir pravertų verslo bei politikos užkulisius.

„Debiutiniame romane autorė ne tik sugeba sunarplioti įtraukiančią detektyvinę intrigą, bet ir perteikia autentiškumo pojūtį – skaitydamas jauti, kad ji gerai įsigilinusi į aprašomas sritis. Prie tos kelionės po skirtingas šalis pridėkime užgriebiamas visuomenės problemas, įdomius personažus ir gausime šviežią kriminalinį literatūrinį gūsį, o Lietuvoje tai jau ne toks dažnas reiškinys.“

Audrius Ožalas, 15min.lt vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, literatūros apžvalgininkas, literatūros ekspertas

„Apie lietuviškus filmus dažnai sakoma: kaip lietuviškas visai neblogas. Šis Dainos Kleponės filmiškas trileris yra tiesiog geras. Nors parašytas lietuvių autorės, Lietuvos jame beveik nėra. Labai smalsu stebėti, kaip savo profesinę patirtį ir skersai išilgai išmaišytą pasaulį ji perkelia į popierių ir sukala iki paskutinių puslapių nepaleidžiantį intriguojantį kūrinį. Įdomus didelio dėmesio vertas debiutas ir, tikėkimės, gražios rašytojos karjeros pradžia.“

Paulius Ambrazevičius, „Humoro klubo“ komikas, skaitytojas

Fredrikas Backmanas (g. 1981 m.) į literatūros pasaulį įsiveržė 2012-aisiais romanu „Gyveno kartą Uvė“. Knyga tapo tikra sensacija ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir daugybėje užsienio šalių. Ne ką mažesnės sėkmės sulaukė ir kiti autoriaus kūriniai, išleisti ir lietuviškai: „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“, „Čia buvo Brita Marija“, „Nerimo žmonės“. „Nugalėtojai“ – dešimtasis autoriaus romanas – pelnė trečią vietą „GoodReads“ platformos „Geriausio 2022 m. romano“ kategorijoje. Ši knyga yra „Lokių miesto“ ir „Mes prieš jus“ tęsinys, tačiau gali būti skaitoma ir kaip atskiras kūrinys.

Nuo įvykių, apie kuriuos niekas nenori kalbėti, praėjo dveji metai. Pagrindiniai tų dramų dalyviai – Maja Anderson ir Benjaminas Ovičius – išvažiuoja iš Bjornstado, o likusieji mieste stengiasi gyventi toliau. Tačiau netikėtos laidotuvės tiek Mają, tiek Benjį pargins namo, o Bjornstade bus atverstas naujas istorijos puslapis.

Viena smulkmena veja kitą, vienas įvykis tampa kito priežastimi, Bjornstado ir Hedo miestelių gyventojų širdyse atgyja senos žaizdos ir kaupiasi nuoskaudos. Kas yra tiesa? Šeima? Bendruomenė? Kur riba, skirianti gėrį nuo blogio? Kaip toli galima eiti ir kam pasiryžti, kad apgintum tai, kas svarbu.

Persmelkiančiais dialogais ir iškalbingomis detalėmis perteikdamas menkiausius emocinius niuansus, F. Backmanas įtaigiai pasakoja apie kasdienybę, narsto amžinuosius draugystės, ištikimybės ir tapatybės klausimus, o drauge kviečia iš naujo apsvarstyti – ką reiškia laimėti, pralaimėti ir atleisti. 

„Nuostabiu stiliumi parašytos Fredriko Backmano knygos apdovanoja skaitytoją nepaprastai giliomis įžvalgomis apie išties svarbius dalykus: gėrio ir blogio, baimės ir drąsos, meilės ir neapykantos priešpriešą, draugystės svarbą ir ištikimybės ribas. F. Backmanas jau dabar yra vienas geriausių romanistų pasaulyje; ir vis dar tobulėja.“ 

Washington Times 

„Emociškai įtraukiantis, jausmingas romanas. Konkurenciją, draugystę, politiką ir dviejų miestų priešpriešą F. Backmanas pakelia iki aukščiausio mastelio.“ 

The New York Times 

„F. Backmanas nuošalyje nepalieka nė vienos emocijos, o skaitytoją įtraukia į dėmesį prikaustančias atskirų šeimų dramas, peržengiančias paprastos dviejų ledo ritulio miestų konkurencijos ribas.“ 

Library Journal 

Skaitytojams nuo 14 metų

Ryklio pilve randamas butelis su laiškais iš dingusio „Britanijos“ laivo. Laiškai apgadinti jūros vandens, tad žinomos tik koordinatės, kur butelis buvo išmestas. Manoma, kad tai atsitiko prie Patagonijos krantų, laivas sudužęs, o kapitonas Grantas su likusiais gyvais jūrininkais pateko į nelaisvę.

Prasideda nuotykių ir išbandymų kupina paieškų kelionė jūrų keliais, į kurią leidžiasi kapitono Granto draugas lordas Glenarvanas su Granto vaikais. Kelionė pareikalaus daug jėgų, ištvermės, proto aštrumo, joje atsiskleis tikrieji herojai ir apsimetėliai, o keliautojus lydės pavojai, dramatiški įvykiai ir išdavystės. 

Vieno garsiausių XIX a. prancūzų rašytojo literatūros klasika tapusi knyga skaitytojui dovanos nepaprastą nuotykį, vaizduotę kurstančius kelionių aprašymus ir jaudinantį pasakojimą apie drąsą bei ryžtą, kurie padeda įveikti net sudėtingiausius išbandymus.

Knyga įtraukta į aštuntos klasės rekomenduojamų knygų sąrašą.

„Kapitono Granto vaikai“:

• Pasaulinė nuotykinės literatūros klasika;

• Nuotykių ir netikėtų siužeto posūkių kupina knyga;

• Įdomūs geografiniai, botaniniai, zoologiniai ir kitų mokslinių faktų aprašymai.

Jules Verne – prancūzų rašytojas, laikomas vienu garsiausių XIX a. rašytojų, padaręs didelę įtaką Vakarų literatūrai, neretai jis vadinamas mokslinės fantastikos „tėvu“. Jis parašė tokias knygas, kaip „Aplink pasaulį per 80 dienų“, „20 000 mylių po vandeniu“, „Kelionė į žemės centrą“ ir kt. Knyga „Kapitono Granto vaikai“ pirmą kartą buvo išleista XIX a. antroje pusėje ir nuo to laiko yra skaitoma tiek jaunimo, tiek suaugusiųjų. Pagal knygą pastatyti net keli kino filmai. 

Skaitytojams nuo 10 metų

Kodėl Varnų kaime vyksta tiek keistų, mįslingų ir paranormalių dalykų? Šis prikaustantis dėmesį ir netikėtų siužeto posūkių kupinas „Tamsos mokyklos“ ir „Apleisto namo“ tęsinys pateiks tamsų ir bauginantį atsakymą. 

1621 metai.

Dvylikametės Koletės Zvart motina apkaltinama raganystėmis ir sudeginama ant laužo. Koletė prisiekia atkeršyti motiną pražudžiusiam pilies valdovui, tačiau proga taip ir nepasitaiko. Ją kartu su broliu Bertu globoti pasiima mįslingasis Maksimilianas.

Keistasis žmogus parsiveda vaikus į savo pilį. Ten Koletė su Bertu sužino, ką mama nuo jų slėpė visą gyvenimą ir kas iš tikrųjų yra juos priglobęs vyras. Koletė nori susigrąžinti savo mamą, bet tam ji turės pasitelkti juodąją magiją. Ar tam pasiryš? Pasekmės gali būti labai baugios...

O tada Koletė suranda seniai užmirštą sodą ir amžinojo gyvenimo šaltinį. Ar mergaitė išdrįs pasinaudoti šaltinio galia? Juk amžinas gyvenimas turi savo kainą, o ji nenori likti viena.

„Užmirštas sodas“:

• šiurpuliukų kupina knyga patiks vaikams, mėgstantiems paslaptingas, įtempto siužeto istorijas;

• parodo, kad blogu negimstama, o tampama;

• rodo, kokia žmogui yra svarbi šeima ir ką dėl jos jis gali padaryti;

• turtina kalbą ir literatūrinį skonį.

Sandra J. Paul – belgų rašytoja ir leidyklos „Hamley Books“ savininkė, angliškai parašytus kūrinius pasirašinėjanti Joanne Carlton slapyvardžiu. Ji kuria netikėtų posūkių kupinus įtempto siužeto psichologinius trilerius. „Tamsos mokyklos“ serija sulaukė daugybės jaunųjų skaitytojų dėmesio.

Jolita Herlyn – Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja, viena skaitomiausių grožinės literatūros autorių Lietuvos bibliotekose. Autorė meistriškai tapo psichologinius veikėjų portretus, tikrus įvykius supindama su vaizduote ir kurdama mums atpažįstamą ir artimą jausmų, svajų ir santykių pasaulį.

Įtraukiantis nuotykių ir paslapčių, pranašiškų sapnų, vidinių demonų šėlsmo, o kartu ir itališko būties lengvumo kupinas romanas apie savęs ir laimės paieškas, vyro ir moters ryšį, paklydimus, kaltės jausmą, vaikystės traumas, atleidimą, gyvenimo baimes, vienatvę, taip pat moterų savivertę, tvirtybę, atvirumą pasauliui ir seserystės svarbą.

Žurnalistė Johana su savo vyru, dokumentinių filmų prodiuseriu Robertu, iš Vokietijos ketina persikelti gyventi į prosenelių žemę Italiją. Po ilgų paieškų Johana ne tik randa įspūdingą senovinę vilą tarp tapybiškų Toskanos kalvų, bet netikėtai sutinka ir moterį, kuri atveria jai duris į savęs pažinimo kelionę. Tačiau vila lyg užkerėta neskuba įsileisti naujų šeimininkų, o vidinių pokyčių kelias irgi ne toks tiesus, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Kas yra laimė? Ar išsipildžiusios svajonės ir įgyvendinti tikslai? Ar ji priklauso nuo vietos, kur esi, ir nuo aplinkinių? O gal tai būsena, kuri praplasnodama šmėsteli it spalvingas drugelis?

Meilė gyvenimui – kiekvienos laisvos sielos kelias į laimę.

Autorė mėgsta cituoti Milaną Kunderą: „Rašytojas nugriauna savo gyvenimo namą, kad iš jo plytų pastatytų savo romano namus.“ Išties vienuose romanuose autorės yra daugiau, kituose – mažiau, tačiau beveik visuose ji galėtų atsekti savo pačios gyvenimo patirtį. Jei ne savo, tai giminaičių ir draugų. Tik ta patirtis į tekstą įpinta taip, kad ne kiekvienas susigaudys, iš kur ji ir kieno.

Knyga apie sklandų bendravimą

Nuo pat gimimo iki paskutinio atodūsio esame tarp žmonių, visą laiką bendraujame. Tas procesas mums toks natūralus, kad jo tiesiog nepastebime. Kaip žuvis nepastebi vandens, kuriame nardo. O vanduo gali būti ne tik skaidrus, bet ir drumstas, o kartais – netgi nuodingas. Tačiau žuviai tai nerūpi, ji nardo negalvodama. Ir mes, susitelkę tik į savo troškimus ir tikslą, kurį norime  pasiekti, apie tai, KAIP vyksta pats bendravimas, nesusimąstome.

Gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, lektorius prof. dr. Eugenijus Laurinaitis veda skaitytoją per visus žmogaus gyvenimo etapus ir pateikia išsamią bendravimo abėcėlę, kad nardydami it žuvys būtume sąmoningi ir atidūs, pažintume vandenis, po kuriuos plaukiojame: ar jie skaidrūs, auginantys ir teikiantis laimės? O jei žalingi ar sekinantys, kaip tai pakeisti?

Tai puiki knyga visiems, siekiantiems išmokti:

• pastebėti kūno ženklus;

• konstruktyviai spręsti konfliktus ir taisyti bendravimo klaidas;

• vertinti pašnekovo netyčia išsprūdusius žodžius;

• suprasti savo poreikius ir įsiklausyti į kitų.

Visa tai padės užmegzti tvirtus ir ilgalaikius ryšius, sukurti darnią šeimą bei puoselėti meile, pagarba ir supratimu grįstus santykius su vaikais ir aplinkiniais, o paskutinį gyvenimo etapą padaryti kuo šviesesnį ir prasmingesnį.

Kiekvieną skyrių iliustruoja pavyzdys iš psichoterapeuto praktikos.

Eugenijus Laurinaitis – gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, mokslinių bei populiarių straipsnių ir knygų autorius ir sudarytojas, psichoterapijos mokslo ir praktikos populiarintojas. Nuo 2023 m. VU partnerystės profesorius, M. Romerio universiteto profesorius, psichoterapijos dėstytojas, lektorius, Lietuvos psichoterapijos draugijos prezidentas, Europos psichoterapijos asociacijos (EAP) valdybos narys. 2013–2015 m. – EAP prezidentas, nuo 2015 m. – EAP Generalinio sekretoriaus pavaduotojas. 2017–2023 m. – EAP generalinis sekretorius, o nuo 2023 m. – EAP garbės narys.

Knygos sudarytoja Meilė Jančorienė – žurnalistė, rašytoja. 1992 m. įkūrė žurnalus „Tavo vaikas“, „Vyras ir moteris“. 2009 m. parašė biografinę knygą „Pasivaikščiojimai su Larisa Kalpokaite“, 2016 m. išleido knygas „Nerimo akmuo“ apie depresijos gydymo būdus ir „Raganų klubas“, kurioje pateikia atsakymus į svarbiausius egzistencinius klausimus. 2018 parašė knygą „Ilgaamžiškumo paslaptys“, kurioje nagrinėja sveiko gyvenimo ir senėjimo klausimus su žymiausiais šalies medikais. Taip pat rašo straipsnius kultūros, psichologijos, sveikatos ir grožio temomis.

Knygoje paliečiamos ir gyvenimo saulėlydžio bei mirties temos. Šiame gyvenimo etape bendravimas ne mažiau svarbus nei bet kuriame kitame, juk mirtis yra tarytum lakmuso popierėlis, atspindintis žmonių santykius dar jiems esant gyviems. Svarbu atrasti kelius, kaip šį etapą išgyventi kuo gražiau, lengviau ir prasmingiau.

Trečiasis „Džeinės Eir“ autorės Šarlotės Brontės romanas „Vijetė“ pirmą kartą buvo išleistas 1853-iaisiais – likus porai metų iki autorės mirties. Įpindama asmeninio gyvenimo detalių, Š. Brontė pasakoja Viktorijos epochos moters Liusės Snou istoriją. Po šeimą ištikusios tragedijos mergina palieka gimtąją Angliją ir iškeliauja į žemyninę Europą. Apsistojusi nedideliame Vijetės miestelyje, ji įsidarbina mergaičių pensione anglų kalbos mokytoja. Narsiai kovodama su likimo jai siunčiamais iššūkiais, Liusė savo talentu, užsispyrimu ir atsidavimu pamažu išsikovoja pripažinimą, pagarbą ir atranda savo vietą po saule. 

Šarlotė Brontė (1816–1855) yra viena iš trijų seserų rašytojų (kartu su Emilija ir Ane), sulaukusių pripažinimo ir tapusių neatskiriama klasikinės anglų literatūros dalimi. Iš viso Šarlotė parašė keturis romanus („Džeinė Eir“, „Šerlė“, „Vijetė“, „Profesorius“) ir buvo pradėjusi penktąjį – „Ema“. Deja, netikėta mirtis vos 38-erių neleido jo užbaigti – yra išlikę tik maždaug 20 puslapių „Emos“ rankraščio. 

2021 metais prestižine Pulitzerio premija už knygą „Naktinis sargas“ įvertinta amerikietė rašytoja Louise Erdrich naujausioje knygoje įkvėpimo semiasi iš savo ir saviškių gyvenimo, nepamiršdama aktualių įvykių ir prisiliesdama prie to, kas mistiška ir sunkiai paaiškinama.

„Stulbinanti knyga. Tai pelnytas meilės laiškas skaitytojams ir knygų pardavėjams, taip pat įtaigi istorija apie tai, kas padeda susidoroti su skausmu ir baime, neteisybe ir liga. Vienas geras būdas – dalytis mėgstamomis knygomis. Perskaitykite „Nuosprendį“ ir darykite būtent tai.“

USA Today

Už savo nusikaltimą – kartu pasibaisėtiną ir absurdišką – Tukė gauna ne mažiau šokiruojantį nuosprendį. Atlikdama bausmę išsigelbėjimą ji randa knygose ir išėjusi į laisvę įsidarbina viename Mineapolio knygyne. Jis mažytis, bet sukaupęs didžiulę energiją – dėl itin ekscentriškų ir kartu šiltų, knygomis gyvenančių darbuotojų, taip pat dėl vienas už kitą keistesnių klientų. Viena iš jų – Flora, baltoji, kuri ne tik kaip įmanydama bando įrodyti savo indėnišką kilmę, bet ir gyvena taip, lyg išties būtų Amerikos čiabuvių palikuonė. Staiga mirusi Flora ima vaidentis knygyne – iš pradžių Tukei, o paskui ir jos kolegoms. Dėl nenuilstamų, net įkyrių, kad ir gerais ketinimais grįstų, Floros mėginimų įsipaišyti į indėnų bendruomenę šis jos pomirtinis apsireiškimas beveik nestebina, tačiau vis tiek neramina. Todėl Tukė pasiryžta išsiaiškinti, kas verčia šią moterį klaidžioti tarp knygyno lentynų net po mirties.

Tai romantikos nestokojanti knyga apie ypatingus paprastus gyvenimus, mėgavimąsi kasdienybe, meilę knygoms ir kalbai, šeimą, kurią susikuriame iš sutiktų žmonių, tačiau ji taip pat ryžtingai politiška, kaip būdinga Louise Erdrich kūrybai, ir paliečianti aktualius įvykius.