Alma littera

Trylikametis niujorkietis Teo Dekeris stebuklingai išgyvena katastrofą, kuri pasiglemžė jo mamą. Tėvo paliktą paauglį į savo namus priima turtinga jo draugo šeima. Nesavas naujuosiuose namuose, trikdomas bendramokslių, nežinančių, kaip su juo bendrauti, o užvis labiausiai kamuojamas begalinio mamos ilgesio, Teo ištikimai saugo vienintelį ją primenantį daiktą: nediduką paslaptingą paveikslą, kuris galiausiai įtraukia jaunuolį į turtingą ir uždarą meno mylėtojų bendruomenę.

Suaugęs Teo mikliai sukasi turčių salonuose ir dulkėtuose antikvariato, kuriame dirba, labirintuose. Vienišas, įsimylėjęs ir – pavojingų įvykių sūkuryje...
Įspūdingo pasisekimo sulaukusios knygos „Slapta istorija“ autorė Donna Tartt naują šedevrą brandino daugiau nei dešimtmetį. 2013 m. dienos šviesą išvydęs „Dagilis“ iš karto sulaukė išskirtinio literatūros kritikų ir skaitytojų dėmesio. „Amazon” šį romaną pripažino absoliučiai geriausia metų knyga, o 2014 m. autorė buvo apdovanota prestižine Pulitzerio premija.

Daugialypiame, nežabota energija pulsuojančiame romane autorė įtaigiai ir suprantamai kalba apie meilę ir nusivylimą, jaunatvišką maištą, kovą dėl išlikimo, žmogiškos laimės paieškas bei ryžtą pasipriešinti gniuždantiems likimo kirčiams.

„Dagilis“ yra literatūrinė retenybė, nutinkanti gal tik keletą kartų per dešimtmetį. Tai sumaniai parašytas romanas, sukrečiantis ne tik širdį, bet ir protą. Donna Tartt pateikė mums ypatingą grožinės literatūros šedevrą. Stephen King, The New York Times Book Review

Kiek žmogui gali būti nepažįstamas kitas, visą laiką gyvenęs šalia? Kiek dukrai reikia žinoti apie mamos ir savo pačios likimą?

Dvi moterys – motina ir dukra.

Menininkė Gunda ir lietuvės bei dano šeimoje užaugusi Gerda, nusprendusi atvykti į Vilnių ieškoti savo šaknų. Du likimai, kurie dar stipriau tarpusavyje susipina, kai atsitiktinai dukra randa ir pradeda skaityti mamos dienoraštį.

Knygoje skaitytojai sutiks Gundą, apie kurią autorė pasakojo 2015 m. išleistame savo romane. Ši knyga toliau pasakoja Gundos istoriją ir lygiagrečiai tarsi naują giją įaudžia dukros Gerdos subtilų moterišką virsmą, kurį nulemia stiprūs išgyvenimai, netektys, o kartu meilė ir tarpusavio artumas.

Rūta Mataitytė yra penkių knygų autorė, norvegų kalbos vertėja ir keturių vaikų mama. Laisvalaikiu ji kopia į kalnus ir bėga maratonus. Savo knygose rašytoja pasitelkia darbo patirtis ir kelionių išgyvenimus, gilinasi į trapų žmogaus santykį su aplinka, pačiu savimi ir savo praeitimi. Jos aprašomos istorijos sudėtingos ir skaudžios, bet kartu pilnos šilumos, žmogiškumo ir vilties.

Carinės Rusijos imperijos glūdumoje trylikametė RACHELĖ svajoja apie knygas, nors skurdžios žydų gyvenvietės moterims draudžiama skaityti. Sicilijoje tėvui mirus nedidelį žemės lopinėlį paveldėjusi 20-metė ROZETA priversta ne tik kovoti su vietos žemvaldžiu, bet ir atlaikyti kaimiečių, manančių, kad jaunai ir gražiai merginai nedera gyventi be vyro, pyktį ir pagiežą. Ir 20-metis ROKAS šioje saloje priverstas rinktis – mirtis arba ištikimybė mafijai. Visi jie trokšta ištrūkti iš mirtinais spąstais tapusios gimtinės. Pabėgti kuo toliau, kad ir į kitą pasaulio kraštą.

Tūkstančiai žmonių Buenos Airėse, Argentinos sostinėje, viliasi rasti geresnį gyvenimą, tačiau tikrovė be gailesčio daužo svajones. Emigrantai priversti paklusti žiauraus žaidimo taisyklėms, tik Rachelė, Rozeta ir Rokas nepasiduoda. Nors praeities šešėliai iš Senojo pasaulio apgaubia jaunuolius mirtino pavojaus skraiste, jie atkakliai kabinasi į gyvenimą ir drąsiai grumiasi su neteisybe.

Lietuvos skaitytojus italas Luca Di Fulvio jau sužavėjo knyga „Žmogus, kuris dovanojo svajones“. Romanas „Laisvės dukros“ ir vėl patvirtina nepaprastą šio pasakotojo ir istorijų kūrėjo talentą. Trijų jaunų žmonių kova dėl teisės gyventi ir mylėti negailestingame pasaulyje prikausto dėmesį, žadina jausmus ir įtraukia į nepakartojamą nuotykį.

„Vidinis getas“ – tikra autoriaus senelio gyvenimo istorija, pasakojanti apie tai, kaip motinos laiškai sūnui, keliavę iš Varšuvos geto į naująjį jo gyvenimą Buenos Airėse, paskandino jauną vyrą kaltėje, bejėgiškume ir tyloje.

„Prieš dvidešimt penkerius metus pradėjau rašyti šią knygą norėdamas išsivaduoti iš tylos, kuri mane slėgė nuo pat gimimo.“

Net nežinau, ar iš tiesų įmanoma šnekėtis apie holokaustą. Mano senelis nepajėgė. Žodžių , kuriais galėčiau pasakyti visa tai, ką jis užrakino beribėje tyloje, ieškojau ne tik norėdamas numalšinti jo skausmą, ir ne dėl to, kad norėčiau sau ir kitiems apie jį priminti. Atvirkščiai, suteikdamas šiam skausmui žodžius norėjau pagaliau nustumti jį į užmarštį.

Išsigelbėjimas nuo holokausto gali tapti sunkesne bausme nei mirtis – tai liudija autoriaus senelio gyvenimas. Trečiajame dešimtmetyje Lenkijos žydas Visentė Rozenbergas neatsigręždamas paliko tėvus, seserį ir brolį, kad pradėtų naują gyvenimą Buenos Airėse. Ten jis vedė nuostabią merginą, susilaukė vaikų ir tvarkėsi savo baldų parduotuvėje, stengdamasis kuo labiau atsiriboti nuo Lenkijoje likusios šeimos. Tik motina nenustojo rašiusi jam apie kasdienį badą, šaltį ir baimę, kurie galiausiai baigėsi masinėmis žudynėmis visoje Europoje. Kai Visentė pagaliau susivokė, kas iš ties dedasi jo gimtinėje, buvo per vėlu – motinos laiškų daugiau nebegavo.

ISTORIJA APIE ŠIOS TYLOS PRADŽIĄ TAPO PASAULINE LITERATŪROS SENSACIJA IR TRIJŲ PRESTIŽIŠKIAUSIŲ PRANCŪZIJOS LITERATŪROS PREMIJŲ FINALININKE.

„Tai, kas nutiko man, iš tiesų yra geriausia, ką galėjau patirti per visą savo gyvenimą. Galbūt tik sukrėstas žmogus gali labiau save pažinti.“

Virginijus Šaulys

Prieš septynerius metus Virginijui buvo diagnozuoti ketvirtos stadijos piktybiniai kasos, kepenų ir tulžies latakų navikai. Praėjus pirmajam šokui, jis nusprendė, kad privalo išgyventi dėl artimųjų.

Jokių stebuklų neįvyko, Virginijaus neišgelbėjo nei burtininkai, nei piramidės. Jam padėjo stipri valia ir tikslo siekimas. Pasiekęs kelis mažus tikslus, jis išsikėlė didesnius, kol galiausiai užsibrėžė pasveikti. 

„Vėžys – ne nuosprendis, jį tikrai galima įveikti“, – sako Virginijus ir šią knygą skiria vėžiu sergantiems žmonėms bei jų artimiesiems – tiems, kurie turi vilties ir ryžto. Ją perskaitę sužinosite, kaip elgtis išgirdus onkologinės ligos diagnozę. Ką daryti, kad kuo greičiau suvaldytumėte ligą, o vėliau ir visiškai pasveiktumėte.

Virginijus Šaulys pasakoja savo sveikimo istoriją, atskleidžia, kas svarbiausia kovojant su šia klastinga liga, kaip padėti gydytojui gydyti, o įvairių sričių specialistai nuosekliai atsako į onkologiniams pacientams kylančius klausimus. 

• Ką valgyti susirgus onkologine liga?

• Kodėl toks svarbus fizinis aktyvumas? Kaip ir kiek reikia judėti?

• Koks yra fitoterapijos, žolinių preparatų, jų veikliųjų medžiagų poveikis ir sąveika su vaistais?

• Kaip išsaugoti dvasinę pusiausvyrą ir atrasti save kitokį?

• Kaip gydyti limfedemą ir jos sukeliamas komplikacijas?

„Dauguma gali tik įsivaizduoti, kas yra ne kartą išgirsta vėžio diagnozė, operacijos, chemoterapija, skausmas, vilties praradimas, baimė prieiti prie tyrimų kabinetų, galiausiai labai stiprus troškimas gyventi. Virginijus Šaulys kalba ne apie įsivaizdavimus, gyvenimą filosofuojant, o apie patirtį ir dalykus, su kuriais pats išmoko gyventi ir kurių galia gali padėti kitiems, einantiems panašų kelią. Rekomenduoju šią knygą kaip praktinio gyvenimo vadovą, aplankius būtent tokioms patirtims.“

Nuoširdžiai Kunigas Benas Lyris

„Pyktis yra signalas, kurį verta išgirsti“, – rašo pripažinimą pelniusi garsi psichoterapeutė dr. H. Lerner klasika tapusioje knygoje, kuri pirmą kartą išleista 1985 metais. Knyga „Pykčio šokis“ išversta į keliasdešimt kalbų, išleista 29 šalyse, jos parduota per 3 mln. Egzempliorių.

„Pykčio šokis“ pakeitė daugybės žmonių mąstymą ir gyvenimą. Nors pyktis nusipelno mūsų dėmesio ir pagarbos, mes labai dažnai linkę apie jį nutylėti, visiškai jį neigti arba lieti tokiu būdu, kuris verčia mus jaustis bejėgiais. Šioje turiningoje ir vaizdžiai parašytoje knygoje autorė moko moteris ir vyrus atrasti tikrąsias savo pykčio priežastis ir panaudoti pyktį svarioms ir prasmingoms permainoms santykiuose su artimaisiais.

„Pykčio šokio“ autorė teigia, kad dauguma mūsų problemų dėl pykčio kyla tada, kai mums tenka rinktis: išlaikyti santykius ar būti savimi. Šioje knygoje rašoma, kaip galima išsaugoti ir viena, ir kita.

Laiką sulėtinti galima, jei tik labai užsinori – juk geriems darbams jo pakaks visada.

Kūčių naktį nutinka kai kas netikėta: senasis Niklas Kalėda, visiems žinomas kaip Kalėdų Senelis, smarkiai suserga ir negali išdalyti vaikams dovanų. Skaudama širdimi Niklas priverstas perduoti šį darbą jaunėliui broliui Lučianui, Kalėdas įsivaizduojančiam visai kitaip.

Ironiška, jautri, nenuspėjama istorija nukels į magišką kaukų, trolių, nykštukų, valkirijų ir pasakų veikėjų pasaulį. Pasaulį, stulbinamai panašų į mūsiškį – su visais netobulumais, nesutarimais ir silpnybėmis. Tai šiuolaikiškas pasakojimas apie mūsų vartotojišką, susvetimėjusią visuomenę, socialinę nelygybę, o kartu – apie nuoširdumą, gerumą, draugystę ir ištikimybę.

– Kaip manot, kodėl mes tiek daug perkame? Jis nesuprato, kas ta daiktų galia, traukianti žmones į save kaip magnetas.

<...>

– Gal todėl, kad pirkdami pasijuntame lygūs, o rinkdamiesi – ypatingi...

Skirta kiekvienam, kuris laukia Kalėdų ir širdyje tebėra nors truputį vaikas.

„Karo veidas nemoteriškas“ (1978–2004) – tai knyga apie moteris Antrajame pasauliniame kare, tai ne karo, o jausmų istorija.

„Moterų pasakojimai kitokie ir apie kitką. „Moteriškas“ karas savų spalvų, savų kvapų, savaip nušviestas ir savos jausmų erdvės. Savų žodžių.

Ten nėra didvyrių ir neįtikėtinų žygdarbių, ten yra tiesiog žmonės, užimti nežmonišku darbu. Ir kenčia ten ne tiktai jie (žmonės!), bet ir žemė, ir paukščiai, ir medžiai. <...>

Noriu parašyti šito karo istoriją. Moterišką istoriją.“

Svetlana Aleksijevič

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įtraukta į vertingiausių 2017 metų verstinių knygų sąrašą.

Likus dvejiems metams iki mano tėčiui išeinant iš namų, jis mamai pasakė, kad aš labai negraži.

Ar gali būti, kad vieną dieną kieno nors leptelėta ir atsitiktinai nugirsta frazė taip sudrebintų tavo darnų gyvenimą, kad suglumęs ir įskaudintas pasuktum priešinga, nei tikėtasi, kryptimi ir tik vėliau, suradęs jėgų atsitiesti, suvoktum, jog viskas, kas tave iki šiol supo, yra melas? O gal apskritai nėra jokios tiesos, yra tiesiog gyvenimas?

Šiuos ir kitus bręstančiai asmenybei svarbius klausimus savo naujausiame romane gvildena Elena Ferrante, į 48 kalbas išverstų knygų, kurių parduota 12 milijonų egzempliorių, autorė. 2016 m. žurnalas TIME rašytoją pavadino vienu iš įtakingiausių žmonių, ji dažnai įvardijama kaip būsima Nobelio premijos laureatė.

Paslaptingiausia Italijos literatūros žvaigždė Elena Ferrante, visame pasaulyje išgarsėjusi „Nuostabiosios draugės“ tetralogija, grįžta su nauju romanu, kuris mus nukels į jau pažįstamą Neapolį, taip pat regimą paauglės akimis, tik šįkart ji kilusi ne iš skurdžiųjų kvartalų, o iš kultūringo, turtingo Vomero rajono. Aprašomas keblus, skausmingas perėjimas iš paauglystės į suaugusiųjų gyvenimą, intelektualioje aplinkoje augusios merginos pažintis su žemaisiais kvartalais ir jų realybe. Susidūrimas su kitokiu pasauliu, naujos pažintys ir patirtys negrįžtamai užbaigia naivią, laimingą Džovanos vaikystę ir įtraukia į klampų, painų bei melagingą suaugusiųjų gyvenimą.

Ferrante veda skaitytojus į begėdiškai atvirą, gyvastingą, sodriomis spalvomis tapomą savo knygos veikėjų pasaulį, leisdama rinktis – mylėti ar neapkęsti, pasmerkti ar išteisinti, bet nepalikdama abejingų.

Ar reikėjo mūsų protėviams lipti iš medžių?Ar daug žmoguje užsilikę žvėries?Negi žemdirbystė ir kapitalizmas – žmonijos klaidos?Ar daug išlošėme išsižadėję krikščioniškojo Dievo?Kodėl pasaulio vystymosi niekas nepajėgia ir net nebando suvaldyti?Kas sieja gyvūnų ir žmonių elgesį, ekonomikos klestėjimą ir tikėjimo krizę, snobizmą, pavydą ir nusikalstamumą, technologinius laimėjimus ir kultūrą?Kas yra laimė bei gyvenimo prasmė ir kodėl jas abi taip sunku atrasti?Kaip atsitiko, kad vakarietiška kultūra įgijo daug kontrkultūros bruožų?Ar tikrai žmonijai beliko vos 100–200 metų apsispręsti, kur link sukti?

Žaismingu  stiliumi ant vienos ašies suverti pamąstymai apie Homo sapiens rūšį, apie evoliucinę ir istorinę praeitį, mūsų laiką ir bendrą likimą.

Edmundas Lekevičius yra biologas teoretikas. 1969 metais baigė Alytaus 1-ąją vidurinę mokyklą, studijavo biologiją Vilniaus universitete, tęsė studijas Bendrosios genetikos institute Maskvoje. Grįžęs į Lietuvą, dirbo Botanikos ir Ekologijos institutuose, kur vykdė genetinius, ekologinius ir evoliucinius tyrimus. 1997 m. apgynė teorinės biologijos habilitacinį darbą. 1991–1998 m. buvo aktyvus aukštojo ir vidurinio švietimo grandžių pertvarkos Lietuvoje organizatorių. 1998–2013 m. Vilniaus universitete dėstė bendrąją ekologiją ir jai artimas disciplinas.

Puiki, rimčiausių veikalų labiausiai žmonijai rūpimais klausimais suvestinė, susieta savitomis autoriaus mintimis ir jausmais, pateikta gyva, vaizdžia, šmaikščia, tik Lekevičiui būdinga kalba. Tiek apžiota veikalų ir taip išgryninta jų esmė, kad skaitai ir mėgaujiesi, tartum pats visa tai būtum perskaitęs. Svarstyti ir ginčytis galima beveik ties kiekviena pastraipa, bet tam reikia į kiekvieną jų įsigilinti. Tai būtų atskira ilga kalba.

Gediminas Motuza, Vilniaus universiteto profesorius, akademikas, geologas

Turinys sužavėjo: norisi pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra mąstančių ir globaliomis temomis, tuos mąstymus dargi išklojančių raštu.

Vincas Būda, Vilniaus universiteto profesorius, akademikas, biologas

Ilgokai tylėjo Lietuvos mokslininkai, ir štai pirmoji kregždė – profesoriaus, evoliucijos ir ekologijos specialisto Edmundo Lekevičiaus knyga. Svarbiausias jos bruožas – didelė keliamų klausimų ir galimų atsakymų aprėptis. Tai knyga apie daug ką. Viena vertus, yra pavojus, kad toks žanras neleis išvengti paviršutiniškumo. Kita vertus, jis „pakelia“ skaitytojo galvoseną ir supratimą į aukštesnį apibendrinimų lygmenį. Sprendimų ir supratimo gelme čia tampa ne atskirų žmoniją užgriuvusių problemų analizė, o sąsajų tarp jų nustatymas, supratimas, kad žmogaus (Homo sapiens) praeitis, šiandienė gyvensena, ateitis, jo ekologinis mąstymas, nežabota ekonomika (kapitalizmas), kaip ir siekis viską kontroliuoti, suverti tarsi ant vieno iešmo.

Albinas Bagdonas, Vilniaus universiteto profesorius, psichologas

Įdomi knyga, skatina mąstyti ir su kai kuo nesutikti, diskutuoti. Tai gerai. Tokių knygų šiais greitai besikeičiančiais laikais labai reikia. Nes tikrai daug žmonių bando susigaudyti, kas vyksta, kas vyks ir kur ieškoti prasmės.

Asta Audzijonytė, Tasmanijos universiteto profesorė, ekologė

Didžiausią įspūdį padarė samprotavimai apie civilizacijos krizę ir jos perspektyvas. Man ypač nuostabus žmogaus evoliucijos susaistymas su kitais biologiniais procesais. Neįsivaizdavau, kad Lietuvoje kas nors galėtų parašyti šitokį darbą. Man labai artimos autoriaus mintys apie dvi civilizacijos raidos puses, „proto represavimą“ (tai mano terminas) masinėje kultūroje ir vienijančio mąstymo stoką.

Krescencijus Stoškus, profesorius, filosofas

Ši knyga bus įdomi visiems skaitytojams – tiks ir Z kartai, ir Y, ir X... Visos kartos čia ras save ar bent šiek tiek savęs... Ji net suteikia vilties, kad gal ta „superkonkurentė beždžionė“ susimąstys apie tai, kad pasaulis trapus.Margarita Purlienė, mokytoja metodininkė, švietimo ekspertė, biologė