Audioknygos

„Mes pradedame mirti nuo tos akimirkos, kai gimstame.“

Popandeminėje Amerikoje aukštesnės klasės elitas evakuojasi nuo dangoraižio stogo, kol paprasti žmonės gatvėse kovoja už būvį. Amžinąjį gyvenimą tyrinėjantis mokslininkas griebiasi atminties naikiklio, padėsiančio pamiršti svarbiausią karjeros atradimą. Du geriausi draugai diskutuoja apie paralelines visatas ruošdamiesi dalyvauti bulių bėgime Pamplonoje, kur įsimylės tą pačią merginą. Sūnus palaidūnas pasiekia dugną – jam belieka priimti seniai nematyto tėvo darbo pasiūlymą ir vykti į gyvačių fermą Afrikoje. Psichologas, slapta vykdantis korporacijų užsakymus kaip samdomas žudikas, pats tampa taikiniu.

Antrajame Skandinavijos detektyvinių romanų karaliumi tituluojamo Jo Nesbø apsakymų rinkinyje, pasirodžiusiame po rinkinio „Pavydo ekspertas ir kitos istorijos“ (Baltos lankos, 2023 m.), atskleidžiamas nykus netolimos ateities paveikslas. Autorius apsakymų rašymą yra palyginęs su tapyba, kai „drobė paliekama skaitytojui, parodant tik keletą eskizų ir linijų, kaip darė ispanų tapytojas Picasso“. Rašytojui susižavėjimą šiuo žanru perdavė bibliotekininkė mama, sakiusi, kad „bet kas gali parašyti romaną, bet tik meistrai gali kurti apsakymus“.

„Grynas, aštrus, klasikinis Nesbø.“
Anniston Star

„J. Nesbø garsus dėl meistriškai kuriamų personažų, šiurpulį keliančios įtampos ir šokiruojančių siužeto vingių, o šiuose išradinguose ir jaudinančiuose apsakymuose tiesiog švyti jo atsidavimas tyrinėti tamsiausius žmogaus širdies užkaborius.“
Mystery Tribune


Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – norvegų rašytojas ir vienas įtakingiausių šių laikų kriminalinių romanų autorių pasaulyje. Pasaulinę šlovę bei gausybę apdovanojimų jam pelnė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. „Žiurkių sala ir kitos istorijos“ gimtojoje Norvegijoje pasirodė 2021 m., o literatūrinis žurnalas „Mystery Tribune“ šį rinkinį įtraukė į geriausių 2021 m. knygų sąrašą.

Knyga, kurią laikote rankose, yra II-oji knygos „Dėmesio, grupė!“ dalis. Pirmoje dalyje daugiausia dėmesio skiriama darbo su grupe technikoms, o antrojoje – vedėjo vaidmeniui ir jo vidiniam darbui. Abi knygos dalys viena kitą papildo, tačiau taip pat naudingai gali būti skaitomos ir atskirai.

Ši knyga bus naudinga konsultantams, mokymų vedėjams ir vadovams, kuriems tenka vadovauti komandiniam darbui. Joje pateikiami praktiniai patarimai, kaip vesti įvairius grupės mokymus.

Autoriai dalinasi technikomis, metodais, pratimais bei savo įžvalgomis, kurios padės vedėjams jaustis tvirtai net ir kebliose situacijose. Knygoje gausu asmeninių autorių patirčių ir patarimų, kurie kviečia skaitytoją giliau apgalvoti savo darbo su grupe praktiką, užsiėmimų koncepcijas bei mokymų sesijų procesą.

Svano pusėje – pirmas Marcelio Prousto (1871–1922) Prarasto laiko beieškant ciklo romanas, pradėtas rašyti 1909 m. Vienas įsimintiniausių kūrinių literatūros istorijoje.

Pirmoje romano dalyje atskleidžiamos jautrios vaikystės impresijos, kurias iššaukia „nedidelių ir putlių mažosiomis madlenomis vadinamų pyragaičių“ pažįstamas skonis. Antroji Svano pusėje dalis – Svano meilės ir pavydo studija, laikoma kertine ir tęstine struktūra visų septynių Prarasto laiko beieškant dalių ciklo architektūroje, kurią užbaigia trečioji dalis, skleidžianti pagrindines autoriui rūpimas temas – laiko, atminties, meno prigimties.

„Svarbiausias įvykis – romanas Prarasto laiko beieškant. Nepaprastas subtilus rafinuotumas ir svaiginama gelmė. Fantastiškas stilius. Visas Freudas iki tikrojo Freudo atsiradimo. Milžiniška žodžių, metaforų ir būdvardžių rožė. Paskutinė katedra.“ 

Patrick Grainville, Lire, 1997 m.

Romanas „Didieji lūkesčiai“ (1861 m.) laikomas geriausiu ir labiausiai žinomu Charles Dickens kūriniu, kuriame pasakojama našlaičio Pipo (Filipo Piripo) brendimo istorija. Auklėjamas griežtos sesers ir geraširdžio jos vyro, nelinksmą vaikystę berniukas leidžia pelkėtose Kento apylinkėse. Ten vieną dieną jis sutinka nuo katorgos bėgantį Magvičą ir grasinamas padeda jam pasislėpti. Berniukas nė neįtaria, kad šis susitikimas bus lemtingas visam jo gyvenimui...

Kas iš tikrųjų yra prisistatyti nepanoręs Pipo geradarys? Ar pavyks netikėtai praturtėjusiam Pipui tapti džentelmenu ir iškilti į aukštuomenę? Kokias gyvenimo pamokas gaus jaunuolis, kol taps brandžiu žmogumi?

Rašytojas romane paliečia daug temų: moralės, nuodėmių atleidimo, santykio tarp gėrio ir blogio, pinigų galios, atsakomybės ir suvokimo, kad kiekvienas sprendimas turi pasekmių. Per Pipo, kaip asmens, augimą autorius vysto psichologinius klausimas apie kaltę, gėdą, dėkingumą, ambicijas, manipuliavimą ir tikrą meilę. Romane atskleidžia klasių struktūros, socialines elgesio taisyklių, vaikų išnaudojimo, korupcijos, švietimo, teisės institucijų ir Viktorijos laikų darbų etikos problemas.

Charles Dickens (Čarlzas Dikensas, 1812-1870 ) – žymiausias anglų romano kūrėjas, nepaprastai turtingos vaizduotės rašytojas, spalvinga asmenybė, realistas, humoristas, satyrikas, sentimentalistas, sociologas, didis reformatorius, humanistas – visa tai susilydo viename, itin ryškiame asmenyje. Mokyklos suole Dikensas prasėdėjo vos kelerius metus, tikruoju jo universitetu tapo savišvieta ir pats gyvenimas.

Ši knyga – praktinių ir veiksmingų darbo su grupe technikų bei metodų rinkinys. Knyga skiriama visiems konsultantams, lektoriams, vadovams ar kitiems specialistams, kurie veda įvairius užsiėmimus ir siekia juos padaryti įdomius, įtraukiančius ir naudingus. Knyga nėra akademinė – jos autoriai dalijasi savo patirtimi ir pateikia praktikoje išbandytus bei veiksmingus darbo su grupe būdus. Čia skaitytojas ras ne tik įvairių užduočių ir pratimų, bet ir konkrečių patarimų ir technikų, kaip ugdyti komandas, padėti joms kurti idėjas, kelti veiklos tikslus, vesti susirinkimus ar valdyti sudėtingas situacijas, kurios kyla dirbant su grupe.

„Nuoširdžiai galvoju, kad tai stipri knyga, kuri padės tiek pradedančiam konsultantui, tiek jau patyrusiam ekspertui. Naudingiausia, kad joje pateikiama ne tik teorinė medžiaga apie suaugusiųjų ugdymą, bet ir aprašomos pačių autorių išgyventos situacijos, nurodomi kiekvieną dieną lengvai pritaikomi darbo su grupe metodai, pateikiami konkretūs praktiniai patarimai, kaip spręsti dirbant su grupe pasitaikančias sudėtingas situacijas. Ši knyga praturtintų kiekvieno, kuris yra atsakingas už suaugusiųjų ugdymą, biblioteką“. – Audra Leseckaitė, žmogiškųjų išteklių valdymo specialistė.

„Ši knyga – tai vertinga pagalba ir įkvėpimo šaltinis visiems personalo ir kitų funkcijų vadovams bei vidiniams treneriams, kurie veda mokymus, įvairias sesijas, vadovauja susirinkimams ir diskusijoms. Knygoje koncentruotai apžvelgiamos įvairios sritys: suaugusiųjų mokymas, susirinkimų efektyvumas, strateginių ir mokymo sesijų vedimas, grupės įtraukimo ir valdymo niuansai. Skaitant labiausiai įtraukia praktinių patarimų, metodų ir pavyzdžių iš konsultantų asmeninės patirties gausa. Būtent tai ir skatina daugelį knygoje dalykų taikyti praktiškai“. – Kristina Markūnaitė, mokymo ir ugdymo vadovė.

Kas toliau?

Paslaptingas nepažįstamasis paskambina Los Andželo policijos departamento Specialiosios žmogžudysčių tyrimo grupės detektyvui Robertui Hanteriui ir pakviečia apsilankyti naujame interneto puslapyje. Hanteris prisijungia, ir tik jo akims skirta siaubinga tiesioginė transliacija prasideda.

Los Andželo policijos departamentas kartu su FTB išbando viską, ką gali, kad kibernetinėje erdvėje susektų transliaciją, tačiau šis žudikas – ne koks mėgėjas, jis meistriškai mėto pėdsakus. Hanterio ir jo partnerio Garsijos tyrimui nespėjus įsibėgėti, Hanteriui ir vėl paskambina. Naujas interneto svetainės adresas. Dar viena auka. Bet šįkart žudikas patobulinęs savo žaidimą taip, kad visi, kas tik nori, galėtų dalyvauti.

Italų kilmės rašytojas Chrisas Carteris gimė Brazilijoje, o Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgseną. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrė daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus. Dabar jis gyvena Londone, JK.

Nenutildyti balsai.
Neužmirštos istorijos.

1942-ieji, Indonezija. Anglė muzikantė Nora Čeimbers ir australė medicinos sesuo Nesta Džeims susitinka siaubingomis aplinkybėmis. Japonijos kariuomenei užėmus Singapūrą, jos abi patenka į prekybos laivą „Vyner Brooke“, plukdantį mėginančiuosius evakuotis. Netrukus laivas subombarduojamas, o Norai ir Nestai pavyksta pasiekti atokios Sumatros salos Indonezijoje krantus. Tačiau išgyvenusiuosius apsupa japonai. Atskiria vyrus, moteris ir vaikus ir išskirsto į karo belaisvių stovyklas džiunglių gilumoje. Jose siaučia ligos, badas ir žiaurumai.

Bet net ir tokioje tamsos persmelktoje vietoje suspindi šviesos spindulys, kai Nora suburia balsų orkestrą. Balsų, kuriuos pavers skambiausiais instrumentais. Muzika belaisvėms padeda neprarasti vilties, tad Nora ir Nesta – nelaimės seserys – pasišvenčia kelti stovyklos moterų dvasią ir kovoti už jų visų išlikimą.

„Seserys tekančios saulės krašte“ – tikrais įvykiais paremta į karo sūkurį pakliuvusių moterų seserystės, narsumo ir draugystės istorija.


Skaičiau nekvėpuodama. Koks pasakojimas. Užbaigiau jį raudodama.
Elizabeth Buchan, rašytoja

Nepaprasta stiprybės ir išlikimo istorija.
Christy Lefteri, romano Bitininkas iš Alepo autorė


Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – tarptautinių bestselerių autorė, su begaline aistra pasakojanti istorijas apie tvirtybę, išgyvenimą ir viltį. Jos debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“ tapo vienu populiariausių XXI amžiaus romanų – knygos parduota per keturiolika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. O kartu su vėlesnėmis H. Morris knygomis – „Cilkos kelias“, „Trys seserys“, „Vilties istorijos“ ir naujausiu romanu „Seserys tekančios saulės krašte“ – per aštuoniolika milijonų egzempliorių.

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

„Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka“,

Donatas Petrošius.

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Vienas nulis“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

,,Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka.‘‘

Donatas Petrošius.

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Smėlis“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

„Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka.“

Donatas Petrošius

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Paukščiai virš Lenino aikštės“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

,,Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka.‘‘

Donatas Petrošius

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Nakvynė Berlyne“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Helsingborgo centre, sprukdamas nuo policijos, į sąsiaurio vandenis nulekia raudonas BMW. Iš nuskendusio automobilio narai ištraukia Peterio Brisės – vienos ryškiausių šalies IT žvaigždžių – kūną. Policija įtaria savižudybę, tačiau atlikus skrodimą paaiškėja, kad Brisė mirė dar gerokai prieš pakliūdamas į vandenį – jau du mėnesiai kaip nužudytas ir užšaldytas. Šįsyk Fabianui Riskui ir jo komandai tenka nemenkas galvosūkis. Juolab kad ne vienas tikina vos prieš kelias dienas matęs Brisę sveiką ir gyvą...

Kitame sąsiaurio krante Dunja Hougard, kartu su kolega patruliuodama mieste, gauna pranešimą apie gatvėmis besiblaškančią kruviną moterį. Nuskubėję į vietą, iš klejojančios benamės sužino, kad kraujas ne jos – ji tik žmogžudystės, kurią įvykdė gauja keistai besišypsančių užpuolikų, liudininkė. Hougard jau kuris laikas nušalinta nuo tyrėjos pareigų ir šios bylos jai niekas neplanuoja skirti, bet taip lengvai pasiduoti – ne Dunjos būdui: ji žino, ką turi daryti, – gaus tam leidimą ar ne.

Kai tyrėjai Fabianas Riskas ir Dunja Hougard imasi vienų sudėtingiausių kada nors matytų bylų, jų keliams ir vėl neišvengiamai lemta susikirsti.

„Tokio įtaigaus negailestingo žudiko paveikslo jau seniai nėra tekę regėti.“
Kirkus Reviews

„Tobulai išlaikytas įtampos, veiksmo ir intrigos balansas.“
Crime Review

Stefan Ahnhem (Stefanas Anhemas, gim. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblandos ir šiurpą keliančių akimirkų. „18 laipsnių šalčio“ – jau trečioji Fabiano Risko tyrimų dalis: anksčiau Lietuvoje išleistos „Beveidės aukos“ („Baltos lankos“, 2018) ir „9 kapas“ („Baltos lankos“, 2019) jau spėjo suburti ištikimų gerbėjų ratą.

Kai 1997 m. Honkongas buvo perduotas Kinijai, miestui garantuota spaudos, žodžio ir susirinkimų laisvė, tačiau Kinijos komunistų partija nuosekliai šias teises riboja. Jau ne vienus metus honkongiečiai kovoja už teisės viršenybę, galimybę balsuoti laisvuose bei sąžininguose rinkimuose, savą teisinę sistemą ir ekonomiką, tačiau Pekinas visa tai gniaužia ir naikina.

„Ši knyga – apie naujai įsisąmonintos laisvės patirtį, sunkią kovą dėl nepriklausomybės ir skausmingą tėvynės netektį. Ji turėtų būti privalomas skaitinys tiems, kas, gimę ir užaugę laisvoje visuomenėje ir nepriklausomoje valstybėje, širdimi neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip, kad visa tai gali būti iš jų atimta, – kurie iki sielos gelmės nejaučia, kokia trapi yra laisvė, kurios, kaip sakė žymus amerikietis, „nuo išnykimo niekada neskiria daugiau negu viena karta“.

MANTAS ADOMĖNAS

Honkongo aktyvisto, Nobelio taikos premijos nomi­nanto Nathano Law ir iš Honkongo kilusio nepriklausomo rašytojo, mokslininko Evano Fowlerio „Laisvė“ – asmeninis, bet šiandien kaip niekad universalus manifestas, kuris primena apie autoritarizmo keliamus pavojus, įkvepia ginti demokratiją ir laisvę, nei rizikuoti jas prarasti.

Lenkų kilmės filosofas, logikas Józefas Maria Bocheńskis (1902–1995) imasi nedėkingo darbo: nusakyti autoriteto prigimtį, surūšiuoti autoritetų tipus bei apibrėžti jų galiojimo ribas. Daro tai blaiviai, skaidriai ir užtikrintai – dėstymo aiškumas ir nuoseklumas yra vienas svarbiausių šios knygos privalumų. Galima tik pavydėti Bocheńskio gebėjimo sklandžiai dėstyti mintį ir nepasiduoti pagundai norimą išvadą priimti už teisingą. Demagogų, manipuliatorių ir įvairaus plauko šūdmalos meistrų laikais tai turėtų būti parankinė knyga kiekvienam, bandančiam susiorientuoti žinių pertekliuje.

Šveicarijoje kūręs XX a. lenkų filosofas, logikas ir teologas Józef Maria Bocheński – analitinės filosofijos šalininkas. Tyrė formaliosios logikos pagrindus, jos metodus taikydamas filosofijos sąvokų bei religinės kalbos analizei. Knygų Etikos eskizai (Szkice etyczne 1953), Formalioji logika (Formale Logik 1955), Religijos logika (Logik der Religion 1965), Kas yra autoritetas? Įvadas į autoriteto logiką (Was ist Autorität? Einführung in die Logik der Autorität 1974) ir daugybės kitų autorius.

„Ši knyga jaudina ir trikdo. Ji narsto esminius, aštrius ir skaudžius žmogaus išlikimo ir naujos gyvybės pradėjimo klausimus miglotos ir egzistenciškai pavojingos ateities kontekste. Parašyta plačiam skaitytojų ratui prieinama filosofine kalba, per klasikinės ir šiuolaikinės literatūros, psichologijos ir populiariosios kultūros pavyzdžius ji kviečia apmąstyti moralinę žmogaus atsakomybę už planetą. Degraduojančiame pasaulyje, kokį liudijame šiandien, iškyla dilema, ar verta turėti vaikų. Versdama tekstą jaučiau, lyg autorė siektų mudviejų pašnekesio apie gyvenimo prasmę, jo abejotiną tęstinumą klimato kaitos ir melancholijos amžiuje. Palietė dialogiškas tonas ir subtiliai, poetiškai išreikštos nuojautos dėl Vakarų kultūros likimo. Jos atliepia naujojo tipo egzistencinį susirūpinimą, giliai besismelkiantį ir į Lietuvą.“

Dalia Staponkutė

2024 m. Prinstono universiteto leidyklos publikuota knyga „Sukurti gyvybę“ – tai ambicingas, skirtingus žiūros kampus apimantis žvilgsnis į vieną esminių egzistencinių klausimų: ką – moraliniu, filosofiniu, etiniu ir emociniu požiūriais – reiškia turėti vaikų. Knygos autorė Mara van der Lugt dėsto filosofiją Šv. Andriejaus universitete, Škotijoje o jos tyrinėjimų laukas koncentruotas į moderniąją intelektualinę istoriją ir šiuolaikinėje filosofijoje aktualias ekologinės ir gyvūnų etikos bei klimato kaitos temas. Yra pasirodžiusios dar dvi jos knygos: „Dark Matters: Pessimism and the Problem of Suffering“ ir „Bayle, Jurieu and the Dictionnaire Historique et Critique“

„Jautrumo gravitacija“ – trečioji auto fikcijos pobūdžio vilnietiškosios sagos dalis.

Romano pasakojimas skyla į dvi istorijas, kurios skleidžiasi draudimo kompanijos tyrėjos ir vieno iš pasikartojančių visuose romano dalyse veikėjo – Andriaus – gyvenimo peripetijomis.

Mėginama išsiaiškinti Vilniuje 1993 metais paslaptingai kilusio gaisro aplinkybes ir sugauti nesugaunamą kaltininką, o taip pat toliau sekant Andriaus pėdomis nuklystama į Daniją, kur veikėjas išvyksta studijuoti teatro meno.

Siurrealistiškai pinasi tyrėjos dabartis ir Andriaus ateitis. Paraleliai sugretinamos dvi viena kitai prieštaraujančios alternatyvos: homo sovietikus, mokantis dirbti iki sąmonės netekimo, ir besimėgaujantis bohemišku gyvenimu bei tinginyste animus animalis. Panika ir atodrėkis gausaus pasirinkimo akivaizdoje.

Nobelio premijos laureato knyga

Mylimieji Alida ir Aslė atvyksta į Bjorgviną ieškoti darbo ir gyvenamosios vietos. Nors Alida laukiasi ir po ilgos kelionės yra išsekusi, niekas nenori suteikti porai pastogės. Tamsų vakarą lietui lyjant vaikščiodami iš vienų namų į kitus, jie patiria žmonių abejingumą ir vis didėjantį nerimą. Vienintelė paguoda – prisiminimai apie būtus laikus, kai susipažino ir iškart suprato, kad yra skirti vienas kitam. Koks likimas jų laukia tarp nesvetingo miesto sienų? Tris istorijas surišantis pasakojimas panardina skaitytoją į meditatyvią keistų įvykių ir grįžtamojo laiko tėkmę, kurioje ryškiausiai aidi nusikaltimo ir bausmės tema.

Norvegų rašytojas Jonas Fossė (g. 1959) debiutavo 1983 m. romanu „Raudona, juoda“. Nuo tada rašė įvairių žanrų tekstus: romanus, dramaturgiją, poeziją, trumpąją prozą, eseistiką ir knygas vaikams. Jo kūriniai išversti į daugiau nei 50 kalbų, o pjesės visame pasaulyje pastatytos per tūkstantį kartų. Fossė apdovanotas galybe premijų ir gimtojoje šalyje, ir užsienyje, iš kurių reikšmingiausia – 2023 m. skirta Nobelio literatūros premija. Lietuviškai publikuota trumposios prozos knyga „Vaizdai iš vaikystės“ (2020) ir pasakojimas „Baltybė“ (2024).

„Trilogiją“ sudaro trys pasakojimai apie Alidą ir Aslę, kurie iš pradžių Norvegijoje buvo išleisti atskiromis knygomis: „Nakvišų klajonės“ (2007), „Ulavo regėjimai“ (2012) ir „Prievakario nuovargis“ (2014).

Vladimiras Nabokovas (1899-1977) – rusų kilmės amerikiečių rašytojas, pasisakęs už asmenines žmogaus laisves ir prieštaravęs ideologijoms bei kanonams, ribojantiems individo saviraišką. Didžiausią šlovę ir pripažinimą šiam autoriui pelnė romanas „Lolita“.

Ši jausmų stiprumu ir išradingu literatūriniu stiliumi žavinti knyga įkvėpė sukurti du filmus: pirmasis 1962 metais romaną ekranizavo režisierius Stanley Kubrikas, 1997 metais - Adrianas Lyne'as.

„Lolitoje“ pasakojama apie literatūros profesoriaus maniakišką aistrą jaunutei nimfetei Lolitai, apie senosios civilizuotosios Europos ir jaunosios komerciškosios Amerikos susidūrimą, bei labiausiai apie meilę kaip akibrokštą, haliucinaciją, beprotybę, transformaciją...

Ji buvo tiesiog Lo, rytmečiais, penkių pėdų ūgio (be dviejų verškų ir viena kojnaite). Ji buvo Lola ilgomis kelnėmis. Ji buvo Dolė mokykloje. Ji buvo Doloresa blankų punktyruose. Tačiau mano galvoje ji buvo visuomet: Lolita.

Vladimiras Nabokovas, vienas iš didžiausių XX a. prozos meistrų, gimė 1899 m. Sankt Peterburge. Kembridže, Trejybės koledže studijavo prancūzų ir rusų literatūrą, vėliau gyveno Berlyne ir Paryžiuje, ten pradėjo ryškią literatūrinę veiklą. 1940 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas ir išgarsėjo kaip romanų autorius, poetas, kritikas ir vertėjas. Jis dėstė literatūrą Velslio, Stanfordo, Kornelio ir Harvardo universitetų koledžuose. 1961 m. persikėlė į Montrė (Šveicarija), kur 1977 m. mirė.

„Neakivaizdinis Vilnius“ – nemokamas leidinys apie mažiau pažintas vietas, žmones ir įvykius Vilniuje. Žurnalas pasirodo keturis kartus per metus ir yra platinamas Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose. Žurnalas nemokamas.

Šio numerio tema – miesto kvapai, sužadinantys ir kitas jusles. Renkame kvapų kolekciją ir piknikaujame Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose po alyvomis – jos mieste auga nuo XVIII amžiaus. Keliaujame žemyn Dominikonų gatve, iš bažnyčių padvelkia smilkalais, senais rūsiais. Vinguriuoja kepsnių dūmelis iš Senatorių pasažo kavinių. Gaivus vėjas pro atvertus langus, gūselis XVI–XVII amžiaus Vilniaus dvoko.

Paskui nosis mus veda į Pilies gatvę – čia prieš šimtą metų maišėsi kvapai iš paryžiečio Aubry kirpyklos, Segalio vaistinės, kepyklų. Dabar mieste kybo sintetinių ambrų ir baltųjų muskusų debesis. Ir siūbteli motociklo mėlyno dūmo kvapas!

Tyrinėjame ir Vilniaus dvokulio topografiją: XIX amžiuje pro garbingus rūmus Pylimo, Trakų, Klaipėdos ir kitomis gatvėmis sruveno upelis Kačerga, atstojęs miestiečiams nuotekų kanalą. O kur dar praeiviai, alpstantys po asenizatorių gurguolės ratais! Jau geriau Šnipiškių kvapų kalvarijos – batų taisyklos klijų garas, vežiojamieji žvėrynai ir arbūzai.

Biomedžiagų bibliotekoje „Sodas 2123“ erdvėje liečiame medžiagas, iš kurių sukurti dizaino objektai gali kvepėti bičių vašku, sakais ar kava. Industriniame Vilkpėdės rajone randame „Desertų klubą“ ir svarstome, ar vilnietiška spurga taptų tarptautiniu desertu.

Atokvėpio ieškome buvusiuose miesto soduose. O kuo kvepia Vilniaus muziejaus saugykla? Cinamonine kramtomąja guma ir Kernagio kvepalais! Valstybinio Vilniaus mažojo teatro koridoriuose, sako aktorė Eglė Gabrėnaitė, galite akimirką užuosti baltų marškinių gaivą.

Žydinčios slyvos, traukinių dūmai, šuns kailis lietuje, sausa biurų vėsa, kruasanai, ant asfalto suminta braškė, upės drėgmė – kurį Vilniaus kvapo buteliuką rinksitės šiandien?

„Neakivaizdinis Vilnius“ – nemokamas leidinys apie mažiau pažintas vietas, žmones ir įvykius Vilniuje. Žurnalas pasirodo keturis kartus per metus ir yra platinamas Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose. Žurnalas nemokamas.

VANDUO – šio vasaros numerio tema.

Miesto globėjas šv. Kristoforas brenda per vandenį. Gulbė lipa iš vandens japoniškame sode Šnipiškėse. Atostogautojai šoka ant dviračių ir skaičiuoja gaivinančius miesto šaltinius rubrikoje „Vieta“. Šaltinio fragmentą galima rasti net Filharmonijoje. Darbo voverės ruošiasi į darbą ir galbūt pravažiuoja A. Goštauto gatve palei Nerį. Apie ją, gatvę, pasakojame rubrikoje „Vienos gatvės istorija“. Prieš porą šimtmečių čia virė Lukiškių uosto gyvenimas. Dabar ji – penkių tiltų gatvė.

Kai mieste palyja, atspindžių ieškantis fotografas medžioja senų gatvių duobelėse susikaupusias balas – apie tai pasakoja „Kadre“. O jei poilsiausite prie Balsių ežero, žinokite, kad jį labai mėgsta unguriai. Su šias gudrias žuvis tyrinėjančiu mokslininku kalbamės „Vilnietyje“.

Žiemos maudynių mėgėja rašo, kaip rado joms pamainą vasarą ir pasidavė bėgimo tėkmei Vingio parke – atsiverskite „Atvirumus“. Garsių plaukikų šeimoje augusi autorė apžvelgia įdomius Vilniaus baseinus „Baseinų istorijose“. O jei vasarą norisi tik upių ir ežerų, prašom – tarp Neries ir Balsių ežero įsitaisiusiame Balsių rajone gyvenanti rašytoja „Rakurse“ atskleidžia ir jo mitologines paslaptis.

Vilnietis Karoliniškėse pripildo stiklinę vandens iš čiaupo, atitekėjusio iš Bukčių vandenvietės. Miesto vandens kelią sekame rubrikoje „Vilnius žalias“.

Uždarę biurų, mokslo įstaigų, namų duris, po darbų keliaujame pasėdėti kavinėse.

„Skonyje“ skaičiavome tas, kuriose patiriame pikniko prie vandens jausmą.

Vilniuje apie vandenį kalba „Vandens nešėjo“ skulptūra – nuo jos pradėję, daugiau nuorodų rasite „Maršrute“.

O jeigu vanduo būtų muziejaus eksponatas? „Vilniaus meduoliuose“ tyrinėjame geologinius Vilnios sluoksnius. Rubrikoje „Atraskite patys“ ieškome Turniškių hidroelektrinės pėdsakų. „Pulse“ teka renginių srovė. Kelionė per žurnalą baigiasi komiksu – statome plaustą per Nerį.

Eime, paplaukiosim per vasaros miestą!

The New York Times ir USA Today bestselerių autorė Lucy Score grįžta į Nokemautą Virdžinijos valstijoje su skaitytojų pamėgto romano „Tai, kas niekada nesibaigia“ pagrindinio veikėjo Nokso brolio Nešo istorija.

Geri vaikinai neįsimyli blogų merginų

Nešą visi pažįsta ir mėgsta, jis – geresnysis iš Morganų, negailintis šypsenų ir malonių žodžių. Nūnai policijos viršininkas Nešas Morganas sveiksta po žiauraus užpuolimo, o jo pietietišką žavesį temdo panikos priepuoliai, – iš energingo vyro telikęs niūrus šešėlis. Nešas nuo visų slepia savo kančią, ir tik naujoji kaimynė, nuovokioji ir seksualioji Andželina, pastebi, jog šalia gyvenantis patrauklus vyras tūno psichologinėje tamsoje. Lina nemėgsta fizinio kontakto, bet nustemba patyrusi, kad Nešo prisilietimai jos anaiptol neerzina. Šios moters artumas kenčiančiam vyrui stebuklingai padeda nusiraminti, o ji pati nelauktai pasiryžta leistis į nuotykį.

Andželina Solavita irgi turi paslapčių, ir jei Nešas sužinos, kodėl ji atvyko į miestelį, niekada jai neatleis. Be to, ji neužmezga ilgalaikių santykių. Karštas trumpas romanas su vietiniu policininku? Kodėl gi ne. Santykiai su vyru, kuris tikisi, kad ji miestelyje įleis šaknis? Ačiū, ne. Atlikusi savo darbą, Lina išvyks...

Vis dėlto Nokemautas moka pavergti žmogaus širdį. O kai Nešas apsisprendžia pasilikti Andželiną, niekas jo neperkalbės...

Lucy Score, The New York Times bestselerių autorė, užaugo literatų šeimoje, kurioje buvo primygtinai reikalaujama, kad stalas po vakarienės būtų skiriamas skaitymui. Vėliau Lucy įgijo žurnalistės profesiją.

Su savo vyru ir bjauraus charakterio kate Kleo ji gyvena Pensilvanijoje ir įprastai visą darbo dieną skiria rašymui. Kai valandų valandomis nekuria pasakojimų apie širdžių ėdikus ir pribloškiamai žavias herojes, ją galima rasti svetainėje ant sofos, virtuvėje arba sporto salėje.

Lucy nepraranda vilties kada nors rašyti burlaivyje, namuose vandenyno pakrantėje arba atogrąžų saloje su patikimu belaidžio interneto ryšiu.

Atlikdama, regis, paprasčiausios avarijos aukos skrodimą, Los Andželo apygardos vyriausioji patologė daktarė Kerolaina Houv pastebi gluminančių neatitikimų, todėl kreipiasi į Ypač žiaurių nusikaltimų padalinio detektyvą Robertą Hanterį. Daktarė Houv ne vien išsiaiškino, kad auka žuvo ne per avariją, bet ir nustatė, kad nelaimėlis prieš mirtį žiauriai kankintas.

Niekas nesupranta, jog patologė aptiko tik ledkalnio viršūnę, paskatinsiančią Hanterį bei jo partnerį Karlosą Garsiją leistis iškrypusio ir gudraus nusikaltėlio, besislepiančio visiems po nosimi, pėdsakais. Jis – serijinis žudikas, apie kurio egzistavimą niekas nenumanė, žudikas, niekad neatkreipdavęs į save dėmesio, nes visas žiaurias žmogžudystes profesionaliai užmaskuodavo kaip atsitiktines mirtis.

Nesant užuominų apie aukos pasirinkimo kriterijus, tyrimas įstringa aklavietėje, kol aptinkamas kitas lavonas, kurio mirtis taip pat sukelia klausimų.

Tampa aišku, kad serijinis žudikas nesustos, nebent Hanteriui su Garsija pavyks jį sučiupti.

Tačiau kaip ištirti žmogžudystę, nežinant aukų? Kaip sugauti žudiką, jei nėra nusikaltimo vietos? Kaip sustabdyti vaiduoklį, kurio egzistavimą sunku įrodyti?

Italų kilmės rašytojas Chrisas Carteris gimė Brazilijoje, Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgseną. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrė daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus. Dabar jis gyvena Londone, JK.

Knyga „Medūzos sensta atbulai: mokslo atsakymai apie ilgaamžiškumą“ pirmą kartą buvo išleista 2021 m. Danijos Karalystėje, ir iškart pateko į perkamiausių knygų sąrašus. Netrukus ši mokslo populiarinimo knyga buvo išversta į daugiau nei 25 kalbas ir tapo tarptautiniu bestseleriu. 2022 m. ji buvo išrinkta mokslo populiarinimo knygų konkurso Wissensbuch des Jahres siurprizo kategorijos laimėtoja. 2023 m. knyga buvo nominuota prestižinei Royal Society Science Book Prize premijai.

Knygoje autorius suprantamai, lengvai ir šmaikščiai aptaria ilgaamžiškumo srities mokslinius tyrinėjimus ir pristato naujausius atradimus apie tai, kaip pažaboti senėjimą. Knygoje gausu įvairių rūšių gyvybės, įskaitant žmonių, pavyzdžių, kurie sugriauna senėjimo, kaip neišvengiamo proceso mitą. Nicklas ne tik papasakoja apie ilgaamžiškumą, bet ir pateikia paprastų rekomendacijų, kaip su amžiumi išsaugoti jaunatviškumą ir gyventi ilgiau. Šiuolaikinio mokslo atradimai išplečia gyvenimo perspektyvos ribas ir atskleidžia, jog ilgaamžiškumas gali būti pavaldus žmogui.

Kad ir ko viena karta išmoktų iš kitos, to, kas iš tikrųjų žmogiška, jokia karta iš ankstesnės neišmoksta. Šiuo atžvilgiu kiekviena karta pradeda nuo pradžios, jos uždavinys nesiskiria nuo ankstesnės kartos, ir ji nenueina toliau, jei tik ankstesnė karta neišdavė savojo uždavinio ir pati savęs neapgavo. Šis tikrasis žmogiškumas yra aistra, kurioje viena karta supranta kitą ir supranta pačią save. Antai nė viena karta iš kitos neišmoko mylėti, nė viena karta nepradeda nuo ko kito negu nuo pradžios, nė vienos vėlesnės kartos uždavinys nėra trumpesnis negu ankstesniosios, ir jei kuri nors karta nepanorės mylėti taip, kaip ankstesnės kartos, o nuspręs eiti toliau už pastarąsias, tai šitai yra tik tuščia ir kvaila kalba.

1849 m. Sørenas Kierkegaard’as dienoraštyje rašė: „O kai jau būsiu miręs, vien Baimės ir drebėjimo pakaks, kad mano vardas taptų nemirtingas. Jis bus skaitomas bei verčiamas į kitas kalbas. Tiesiog šiurpu darysis nuo tos aistros, kuri dega šioje knygoje.“ Praėjus beveik 200 metų nuo Baimės ir drebėjimo pasirodymo, galima užtikrintai teigti, kad Kierkegaard’as neklydo, – šis veikalas iki šiol yra populiariausias jo tekstas, tapęs tam tikra jo vizitine kortele. Tai, kad knyga, kurią laikote rankose, yra jau trečioji Baimės ir drebėjimo laida lietuvių kalba, taip pat liudija neblėstantį šios knygos populiarumą ir įtaigą.

Audioknygos leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Ne tik mes formuojame miestus ir gatves, bet ir jie formuoja mus: daro didžiulį poveikį gyvenimo ritmui, sociumui, bendram gerbūviui ir savijautai. XX a., įsigalėjus automobilizmui ir miestų gatves pradėjus traktuoti tik kaip racionalizuotas arterijas mechaniniam judėjimui iš taško A į tašką B, praradome šių viešųjų erdvių potencialą stiprinti žmogiškuosius ryšius. Dešimtmečiais vystant transporto inžineriją ir pagal tai planuojant miestus, gatvės virto nebe socialinės sąveikos vieta, o efektyvumo siekiančia automobilių kelių sistema – ideologiniu miesto, kaip greičio maksimizavimo mechanizmo, atspindžiu.Knyga „Greičiausiojo teisė” kviečia pažvelgti į mūsų gatves kitaip ir pradėti kurti alternatyvius naratyvus. Jos autoriai žurnalistė Thalia Verkade ir transporto inžinierius Marco te Brömmelstroetas kelia klausimus apie sprendimus ir mechanizmus, lemiančius viešųjų erdvių projektavimą, skatina pergalvoti nuostatas bei inicijuoti radikalius pokyčius, kad mūsų miestai taptų įtraukiančiomis, tvariomis ir gyvybingomis erdvėmis.

Tai pirmoji serijos „Palimpsestai” knyga.

Knyga „Greičiausiojo teisė“ kviečia pažvelgti į mūsų gatves kitaip ir pradėti kurti alternatyvius naratyvus. Jos autoriai žurnalistė Thalia Verkade ir transporto inžinierius Marco te Brömmelstroetas kelia klausimus apie sprendimus ir mechanizmus, lemiančius viešųjų erdvių projektavimą, skatina pergalvoti nuostatas bei inicijuoti radikalius pokyčius, kad mūsų miestai taptų įtraukiančiomis, tvariomis ir gyvybingomis erdvėmis.