Baltos lankos

„Kiekviena bylos detalė yra tarytum veidrodis. Ir žudikas slepiasi viename lūžtančių spindulių kampe.“

Į nevaldomus smurto protrūkius linkęs Paryžiaus policijos komisaras Pjeras Nymanas skubiai išsiunčiamas iš sostinės, kai per futbolo sirgalių riaušes vos nenužudo žiauraus chuligano. Tuo tarpu nedidelio miestelio policijos leitenantas Karimas Abdufas, arabų kilmės našlaitis su nusikalstama praeitimi, tiria daugiau nei prieš dešimtmetį mirusios mergaitės kapo išniekinimą ir nuotraukų vagystę iš vietinės pradinės mokyklos. 

Atskiri keliai šiuos itin netradicinius policininkus atveda į Gernoną, mažą universiteto miestelį Prancūzijos Alpėse, kur sadistiškas žudikas ant uolų viršūnių palieka sudarkytus savo aukų kūnus. Ledynai, sraunios upės ir uolos tyrėjams tampa ne tik kliūtimis, bet ir užuominomis, įtraukiančiomis į paslaptingą ir mirtiną universiteto bendruomenės kultą.

Prancūzijoje pasirodęs 1998-aisiais, romanas „Purpurinės upės“ išsyk sudrebino tuometines kriminalinės literatūros žanro tradicijas. Tada „Le Figaro“ kūrinį pavadino „geriausiu trileriu nuo „Avinėlių tylėjimo“ laikų“, o 2000 m. pasirodžiusi romano ekranizacija autoriui Jeanui-Christopheʼui Grangé pelnė pasaulinį pripažinimą. Lietuvoje ši knyga pirmą sykį pasirodė 2007 m. („Baltos lankos“).

„Kupina įtampos ir žiauraus veiksmo.“

The Times

„Viena tų knygų, įtraukiančių nuo pat pirmojo puslapio: sukrečia, apverčia pasaulį aukštyn kojomis... Nepriekaištingas trileris, nuolat balansuojantis ties perkaitimo ir lūžio riba.“

Le Monde

„Dažnai sakoma, kad trilerio žanras – išskirtinai anglosaksiška sritis. Bet Jeano-Christopheʼo Grangé romanas „Purpurinės upės“ įrodo, kad prancūzų autoriai geba ne tik neatsilikti, bet ir tapti stipriais konkurentais, niekuo nenusileidžiančiais anglosaksų trilerių tradicijai.“

Le Magazine littéraire

Jean-Christophe Grangé (Žanas Kristofas Granžė, gim. 1961) – prancūzų rašytojas, „Reuters“ ir „World Press“ apdovanojimus pelnęs žurnalistas ir scenaristas. Rašytojo karjerą pradėjęs 1994 m., J. C. Grangé pasalinį pripažinimą pelnė pasirodžius antrajam jo romanui „Purpurinės upės“ – vien Prancūzijoje parduota daugiau nei pusė milijono knygos egzempliorių, ji išversta į daugiau nei 20 kalbų.

Jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?

Šiaurinės Japonijos Hakodatės mieste, pilname šlaituotų gatvelių, kalno papėdėje gyvuoja kavinukė „Donna Donna“. Čia ruošiama ypatinga kava – ir vyksta šis tas mįslingiau. Apie vieną šios kavinės kėdę sklando keista miesto legenda. Sakoma, kad į ją atsisėdęs ir tik joje sėdėdamas gali nusikelti į norimą laiką.

Nors keliaujant laiku reikia paisyti ne visai malonių taisyklių ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui patiekta kava, trečiame serijos romane „Kol dar neišnyko prisiminimai“ veriasi dar keturi širdį šildantys stebuklai, nutikę toje keistoje kavinėje.

Pirmoje istorijoje sutinkame dukrą, troškusią iškoneveikti tėvus.

Antroje pasakojama apie komiką, neįstengusį paklausti žmonos, ar ji laiminga.

Trečia istorija – apie jaunėlę seserį, negalėjusią prisipažinti, kad serga.

O ketvirta – apie jaunuolį, nespėjusį prisipažinti, kad myli.

Šis ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas gvildena seną išmintingą tiesą: kad galėtum judėti pirmyn, privalai susitaikyti su savo praeitimi.

Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neišnyko prisiminimai“ – trečias serijos „Kol dar neatšalo kava“ romanas. Antras – „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ („Baltos lankos“, 2024). Serijos knygų pasaulyje parduota per milijoną egzempliorių, o jos leidybos teises įsigijo daugiau kaip 30 šalių.

„Aš bijau aukščio. Bijau tamsos. Bijau vandens. Bijau ugnies. Ir telefonų bijau. Bet visų pirma bijau bijoti. <...> bijau patekti į baimės gniaužtus ir niekada iš jų nebeištrūkti.“


Po tragiškos tėvų žūties namų gaisre keturiolikmetis Ričardas Elovedas išsiunčiamas gyventi pas tetą ir dėdę į atokų Balantaino miestelį. Kai dingsta jo klasės draugas Tomas, visi įtaria, kad kaltas būtent jis – naujai atvykęs, piktas paauglys. Niekas netiki Ričardo pasakojimu, kad taksofono būdelėje Tomą įsiurbė telefono ragelis... Niekas, išskyrus bendramintę Kareną, skatinančią Ričardą ieškoti užuominų, atvedančių iki apleisto namo Veidrodžio miške. Ten jis pamato šiurpų veidą lange, o į ausį ima kuždėti balsai...

Kai dingsta dar vienas klasės draugas, Ričardas privalo rasti būdą, kaip įrodyti savo nekaltumą ir išsaugoti sveiką protą. Kita vertus, jis – ne pats patikimiausias pasakotojas...

„Nakties namai“ – pirmasis Jo Nesbø siaubo romanas, atiduodantis duoklę Stephenui Kingui ir sykiu sumaniai griaunantis žanro tradicijas. Tokie leidiniai kaip „Sunday Express“ ir „Library Journal“ išskyrė knygą kaip vieną geriausių 2023 m. siaubo romanų, o „Chicago Tribune“ ir „New York Post“ ją įtraukė į geriausių tų pačių metų knygų sąrašus.


„Šiurpi pramoga.“
Kirkus Reviews

„Kaip viskas susidėlioja šioje knygoje, šiukštu neturėtų būti atskleista, bet pakaks pasakyti, kad „Nakties namai“ tikrai ne klasikinis siaubo romanas, o istorija apie psichologiškai traumuoto jaunuolio prasmės paieškas po asmeninės tragedijos.“
Associated Press


Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – norvegų rašytojas ir vienas įtakingiausių šių laikų kriminalinių romanų autorių pasaulyje. Pasaulinę šlovę bei gausybę apdovanojimų jam pelnė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje.

„...svarbu ne tai, mylėjo jis ją ar ne. Svarbu... ar jis ją nužudė.“

Sara Morgan – viena geriausių baudžiamųjų bylų advokačių Vašingtone, turinti nepriekaištingą reputaciją. Jos gyvenimas klostosi lygiai taip, kaip ji ir planavo. To paties negalima pasakyti apie Saros vyrą Adamą – nesėkmingą rašytoją, negalintį pakęsti savo žmonos sėkmės. Negana to, beveik dvejus metus Adamas nuo Saros slepia romaną su kavinės darbuotoja Kele Samers.

Tačiau viskas pasikeičia, kai sutuoktinių užmiesčio namuose randamas Kelės kūnas, o pagrindiniu žmogžudystės įtariamuoju tampa Adamas. Sara susiduria su sudėtingiausia byla savo karjeroje: ji pasiryžusi ginti Adamą, kuriam už savo meilužės nužudymą gresia mirties bausmė.

Nors Adamas neabejotinai kaltas dėl nesantuokinių santykių su Kele, lieka klausimas: ar jis kaltas ir dėl jos nužudymo?


„Romano autorė – netikėtų siužeto posūkių karalienė.“
Colleen Hoover

„Puikus trileris: meistriškai supintas siužetas, ryškūs personažai – ir visi jie įtariamieji. Privalomas skaitinys trilerių mėgėjams ir mėgėjoms.“
Samantha M. Bailey, rašytoja, bestselerių autorė

„Įtraukianti, kupina netikėtų posūkių knyga, kurią skaitysite visą naktį! Dinamiškas, sklandus rašymo stilius ir intriguojantis siužetas. Jeneva Rose – autorė, kurią verta stebėti.“
Samantha Downing, bestselerio „Mano mieloji žmona“ autorė


Jeneva Rose (Dženiva Rouz) – „The New York Times“ bestselerių autorė, tarp kurių ir 2020 m. pasirodęs trileris „Tobula santuoka“, kurio visame pasaulyje parduota per 2 milijonus egzempliorių. J. Rose kūriniai išversti į daugiau nei trisdešimt kalbų, o jų ekranizacijos teisės parduotos kino ir televizijos studijoms. Rašytoja gyvena Viskonsine su vyru Drew ir dviem užsispyrusiais anglų buldogais Winstonu ir Phyllis.

„…meilė vis dar mane lydi. Ji nemirė. Aš nemiriau. Aš vis dar tikiu žmonėmis. Anksčiau tai buvo didžiausia mano silpnybė, o šiandien – tai mano stiprybė.“


Vieną lapkričio dieną prancūzė Gisele Pelicot iškviečiama į policijos nuovadą ir tądien jos įprastas gyvenimas baigiasi. Jos vyrą, su kuriuo kartu praleido penkiasdešimt metų, prekybos centro apsaugininkas užtiko slapčia filmuojantį po moterų sijonais. Vyro kompiuteryje rasti šokiruojantys įkalčiai: beveik dešimtmetį jis slapta Gisele svaigino, prievartavo ir kvietė į namus dešimtis nepažįstamųjų ją išnaudoti.

Po ketverių metų jis ir dar penkiasdešimt vyrų buvo teisiami, o Gisele drąsa atsisakyti teisės į anonimiškumą pateko į pasaulines antraštes. Šis jos sprendimas buvo Prancūzijos visuomenės požiūrio į seksualinį smurtą lūžio taškas, o drąsiai išsakyta mintis, kad gėdą turėtų jausti smurtautojai, o ne jų aukos, milijonams suteikė stiprybės ir vilties.

Knygoje „Odė gyvenimui“ Gisele pirmą kartą pasakoja savo istoriją: ne kaip auka, o kaip liudininkė. Atvirai ir jautriai ji aprašo savo gyvenimą, kupiną ryžtingų laimės paieškų tiek prieš baisiausią sukrėtimą, tiek po jo. Knyga spinduliuoja stiprybės idėją: smurto aukoms nėra ko gėdytis; net ir neįsivaizduojamai išduotas žmogus gali gyventi toliau, o jo gyvenimas gali vėl tapti spalvingas.


„Vienintelė knyga, kurią turėtumėte perskaityti apie Gisele istoriją, yra jos pačios. <...> Šie atsiminimai sujaudins iki ašarų, bet kartu paskatins gyventi prasmingiau.“
Gina Martin, moterų teisių ir lyčių lygybės aktyvistė, rašytoja


Gisele Pelicot (Žizel Peliko, gim. 1952), aplenkusi pasaulio lyderius, Prancūzijoje atliktoje apklausoje buvo išrinkta svarbiausiu 2024 m. žmogumi, o žurnalas „Time" ją išrinko viena svarbiausių metų moterų. Minint Tarptautinę moters dieną, „The Independent" ją išrinko įtakingiausia 2025 m. moterimi. Jos byla prisidėjo prie nacionalinių diskusijų apie seksualinį smurtą Prancūzijoje, ir po jų buvo pakeistas teisinis išžaginimo apibrėžimas. Gisele Pelicot buvo įteiktas Garbės legiono ordinas – aukščiausias Prancūzijos Respublikos valstybinis apdovanojimas.

„Nesvarbu, kur kasi. Kai tik pasieksi pakankamą gylį, galiausiai ims dvokti.“


Fabianas Riskas ligoninėje neatsitraukia nuo pašautos, komos ištiktos dukters Matildos. Tačiau kai mieste itin žiauriai nužudomas pabėgėlis berniukas iš Sirijos ir įvykdomos dar kelios, rodos, nesusijusios žmogžudystės, Fabiano kolegoms ir viršininkei Astridai Tuveson prireikia jo pagalbos. Kriminalinė Helsinborgo policija įsitraukia į naują sudėtingą tyrimą.

Išnarplioti kraupių nusikaltimų nepadeda ir tai, kad Fabianas jaučia pareigą slapta tęsti velionio kolegos Hugo Elvino tyrimą apie galbūt korumpuotą policijos tyrėją. O Astrida, priversta anksčiau laiko palikti anoniminių alkoholikų programą, vis sunkiau kovoja su priklausomybe.

Ar Helsinborgo kriminalinei policijai pavyks sučiupti mieste siautėjantį žudiką, kai, regis, byra jos tyrėjų komandos pagrindas?



„Tikras skaitymo saldainis. <...> Maža pasakyti, kad knyga kupina įtampos. Autorius pasitelkia virtinę paralelių siužetinių linijų ir jos visos vienodai intriguoja. Juda visu greičiu pirmyn.“
DAST Magazine



Stefan Ahnhem (Stefanas Anhemas, gim. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblandos ir šiurpą keliančių akimirkų. „Motyvas X“ – ketvirtoji Fabiano Risko tyrimų serijos knyga. Anksčiau Lietuvoje išleistos „Beveidės aukos“ („Baltos lankos“, 2018), „9 kapas“ („Baltos lankos“, 2019) ir „18 laipsnių šalčio“ („Baltos lankos“, 2021) jau spėjo suburti ištikimų gerbėjų ratą.

Visi pažįstame žmonių, gebančių užmegzti tarpusavio ryšį beveik su bet kuo: su jais malonu bendrauti, į juos kreipiamės patarimo, jie išklauso ir leidžia mums jaustis suprastiems. Pulicerio premijos laureatas žurnalistas Charlesas Duhiggas tokius bendravimo meistrus vadina superkomunikatoriais ir teigia, kad jie supranta, jog daugelis diskusijų iš tiesų yra trys skirtingo tipo pokalbiai: praktiniai, emociniai ir socialiniai. Jei nežinome, kokio tipo pokalbyje dalyvaujame, itin sunku tinkamai išgirsti kitą ir būti išgirstam.

Superkomunikatoriai žino, kaip svarbu atpažinti kiekvieno pokalbio tipą ir tinkamai prie jo prisitaikyti, taip pat suprasti sudėtingas emocijas ir slaptus įsitikinimus, darančius didžiulę įtaką tam, ką sakome ir kaip klausomės. Mūsų patirtys, vertybės, emocinis gyvenimas ir tai, kaip matome save ir kitus, formuoja kiekvieną pokalbį – nuo to, kas paims vaikus iš mokyklos, iki to, kaip norime, kad su mumis elgtųsi darbe.

Įtaigiai pasakodamas apie tikras „Netflix“ vadovų, televizijos serialo „Didžiojo sprogimo teorija“ (angl. „The Big Bang Theory“) kūrėjų, CŽV šnipų, chirurgų ir NASA psichologų patirtis bandant sėkmingai susikalbėti sudėtingose situacijose, Ch. Duhiggas atskleidžia, kaip atpažinti esminius pokalbių tipus, ir pataria, kokių įgūdžių reikia jiems sėkmingai rutulioti. Galiausiai jis parodo, kad bendravimas – tai supergalia, o ja naudotis gali išmokti kiekvienas.

„Turint omenyje, kiek daug mes visi kalbame, stebina tai, kaip prastai vienas kitą suprantame. Labai reikalinga knyga apie tai, kaip užmegzti tarpusavio ryšį šiais susiskaldymo laikais.“

Amanda Ripley, žurnalistė, „The New York Times“ bestselerių autorė

„Ne tik įtraukianti knyga apie tai, kaip geriau suprasti kitus, bet ir gilus žvilgsnis, atskleidžiantis, kaip būti suprastam. Ch. Duhiggas pateikia puikų tikrų istorijų, tyrimų ir patarimų derinį, galintį padėti net prasčiausiai bendraujantiems tapti geriausiais pašnekovais.“

Adam Grant, psichologas, knygų „Pagalvokite dar kartą“ ir „Paslėptas potencialas“ autorius

Charles Duhigg (Čarlzas Duhigas, gim. 1974) – Pulicerio premija apdovanotas ilgametis „The New York Times“ ir „The New Yorker“ žurnalistas, pasaulinių bestselerių „Įpročio galia“ („Baltos lankos“, 2014 m.) ir „Geriau, greičiau, efektyviau“ („Baltos lankos“, 2017 m.) autorius. JAV pasirodžiusi 2024 m., trečioji jo knyga „Superkomunikatoriai“ išsyk tapo „The New York Times“ bestseleriu ir buvo nominuota „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose negrožinės literatūros kategorijoje. Ch. Duhiggas baigė Harvardo verslo mokyklą ir Jeilio koledžą. Rašytojas gyvena Kalifornijoje su žmona ir dviem vaikais.

„Saugokis, nes aš nieko nebijau, o tai tik dar didina mano galią.“

Nepaprastai talentingas, bet sykiu egoistiškas mokslininkas Viktoras Frankenšteinas įmena gyvybės paslaptį ir iš mirusiųjų kūno dalių sukurtai būtybei įkvepia gyvybę. Tačiau greitai savo kūriniu nusivilia, juo pasišlykšti ir jį atstumia. Kiti sutiktieji pasielgia taip pat. Visų apleistas ir niekinamas Frankenšteino kūrinys ima neapkęsti žmonijos ir persekioti savo kūrėją, reikalaudamas išsklaidyti jo vienatvės skausmą – sukurti panašų į jį padarą.

„Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ – gotikinis siaubo kūrinys, laikomas vienu pirmųjų mokslinės fantastikos romanų, kuriame keliami ir šiandien itin aktualūs klausimai apie žmogaus prigimtį, jo galią kurti gera ir sykiu bloga. Šis romanas nuo pat jo sukūrimo iki šių dienų daro didžiulę įtaką literatūrai ir kinui. Pastaruoju metu pasirodė du jo įkvėpti filmai: „Frankenšteinas“ (rež. Guillermo del Toro, 2025), apdovanotas trimis „Oskarais“, ir „Nuotaka!“ (rež. Maggie Gyllenhaal, 2026).

„XXI amžiuje „Frankenšteinas“ skatina susimąstyti apie [šiuolaikinio mokslo] keliamas baimes: nuo dirbtinio intelekto ir robotų humanoidų iškilimo iki bandymo prailginti žmogaus gyvenimo trukmę.“

Mar Padilla, kultūros žurnalistė

„Su Mary Shelley kūriniu gyvenu visą savo gyvenimą. Tai – mano biblija. Šedevras pulsuoja egzistenciniais, švelniais ir negailestingais klausimais, kokie begali degti jauname prote.“

Guillermo del Toro, kino režisierius, „Oskaro“ laureatas

„M. Shelley yra provokatorė. Ji mums meta iššūkį išsakyti savas tiesas, nebijoti savo tamsiosios pusės.“

Jessie Buckley, aktorė, „Oskaro“ laureatė.

„M. Shelley – tikra literatūros pankė. Skaitydama mąsčiau, kad galbūt rašydama romaną ji norėjo pasakyti daug daugiau nei 1818 metais būtų buvę priimtina publikuoti ar netgi įsivaizduoti.“

Maggie Gyllenhaal, kino režisierė

Mary Shelley (Merė Šeli, 1797–1851) – anglų rašytoja. Romaną „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ ji parašė būdama vos devyniolikos, o 1818 m. išleido anonimiškai. Vėliau kūrinį papildė ir išleido savo vardu. Pasak autorės, romano idėją įgyvendinti paskatino siaubo istorijos rašymo varžytuvės, kurias draugų kompanijai pasiūlė poetas Lordas Byronas kartu atostogaujant Ženevoje.