Baltos lankos

Megė ir Frenkas ilgus metus buvo tobulos santuokos pavyzdys, tačiau jau pusę metų jie vienas kitam neištarė nė žodžio. Namai, kuriuos kadaise gaubė džiaugsmas ir nesibaigiantis juokas, dabar sklidini spengiančios tylos ir neišsakytų tiesų. Vieną dieną, nebepajėgdama pakelti santuoką sukausčiusio šalčio, Megė išgeria saują migdomųjų tablečių.

Mėgindami išgelbėti Megės gyvybę, gydytojai sukelia dirbtinę komą. Palinkęs prie nuolat pypsinčių aparatų apsuptos bežadės žmonos, Frenkas jaučia turįs pagaliau prabilti, nes tai galinti būti paskutinė jųdviejų galimybė. Tik kasdien sėdėdamas šalia ir perpasakodamas kiekvieną nuo pirmosios jųdviejų susitikimo dienos išgyventą akimirką, kiekvieną šypsnį ir nuvogtą žvilgsnį, jis paskatins ją dar kartą pramerkti akis. Juk tai negali būti jų pabaiga?

„Nepaprastai gražu.“
Jojo Moyes

„Nuoširdu ir tikra.“
Santa Montefiore

„Kupina gyvenimo išminties, grožio ir liūdesio.“
Josie Silver

„Nusipelno visų pagyrų.“
Cosmopolitan

Abbie Greaves (Ebi Gryvs, g. 1992) Oksforde baigė literatūros studijas, dirbo leidybos srityje. Vieną dieną laikraštyje perskaitė straipsnį apie daugiau nei 20 metų nesikalbėjusią japonų sutuoktinių porą, ir taip kilo mintis parašyti debiutinį romaną „Visas mums duotas laikas“. Romanas pateko į geriausių 2020-ųjų „Stylist“, "Independent“, „Her“, „Woman & Home“ knygų sąrašus ir buvo pasirinktas „BBC Radio 2“ skaitytojų klubo knyga.

„Mamyte, aš tave myliu.
Nebaisūs man jokie šaltukai...
nes šildo tavo bučinukai.“

Mielų gyvūnėlių iliustracijomis puošta knygelė pasakoja apie be galo svarbų ir magišką mamos ir vaiko ryšį.
Žiūrinėdami šią knygelę, mažyliai niekad nenuobodžiaus: kaskart atvertus naują puslapį mažos rankelės ras vis kitokią judančią detalę ar smagų liesti paviršių.

Žaisminga knygelė mažyliams padės įsiminti pirmuosius žodžius, skatins pažinti pasaulį ir lavinti akių ir rankų koordinaciją.

Nauja detektyvo „Sausra“ autorės knyga

„Vėliau keturios išlikusios moterys visiškai sutarė tik dėl dviejų dalykų. Pirma: nė viena iš jų nematė, kaip Alisa Rasel dingo miškuose. Ir antra: Alisos liežuvis buvo toks aštrus, kad galėjo įpjauti.“

Penkios įmonės „BeiliTenants“ darbuotojos nenoriai užsikelia sunkias kuprines ir leidžiasi į išbandymo žygį Australijos Giralengo kalnagūbriu. Po trijų dienų vidurdienį jos turi pasiekti finišą kaip tvirta moterų, pasitikinčių viena kita, komanda. Tačiau atėjus metui į sutartą vietą grįžta tik keturios. Penktoji, Alisa Rasel, dingo.

Vos išgirdęs apie nelaimę, į įvykio vietą atskuba Melburno federalinis agentas Aronas Falkas. Alisa Rasel – svarbi jo tiriamos bylos liudininkė. Ji žinojo daug paslapčių ne tik apie įmonę, bet ir apie žmones, su kuriais dirbo. Aroną ima kankinti bjauri nuojauta. Gamta negailestinga, – bet ar dingimas galėjo būti tik nelaimingas atsitikimas?


„Nieku gyvu nepraleiskite.“
Mail

„Neginčytinai – viena stipriausių Australijos detektyvų rašytojų!“
Australian Womens Weekly

„Abiejose J. Harper knygose gamta griežia pirmuoju smuiku – ne tik kuria ypatingą atmosferą, bet ir meistriškai išryškina nuolat klysti linkusią žmogaus prigimtį.“
Sunday Times


Jane Harper (Džein Harper) gimė 1980 m. Mančesteryje, vėliau su šeima persikraustė į Australiją. Debiutinis autorės romanas „Sausra“ („Baltos lankos“, 2018) visame pasaulyje sulaukė milžiniškos sėkmės. „Gamtos galia“, pasakojanti apie skaitytojams jau pažįstamą tyrėją Aroną Falką, – antroji autorės knyga, 2018 m. įtraukta į geriausių trilerių ir detektyvų „Goodreads“ sąrašą, „Sunday Times“ bestseleris.

Su žmona išsiskyręs tapytojas devynis mėnesius praleidžia nuošaliame namelyje ties kalnų perėja, vedančia į siaurą, ilgą slėnį. Tobulai rami vieta, žavinti permainingais kalnų orais ir atsiveriančiu slėnio vaizdu, netampa išsvajotu produktyvios vienatvės prieglobsčiu: netrukus vienišius menininkas atsiduria nepaaiškinamų, magiškų įvykių sūkuryje. Ką rezga paslaptingas baltaplaukis kaimynas ir dailininko namelyje vėl pasirodęs Komandoras? Kur dailininką perkels Beveidis Vyras ir kas glūdi požeminiame pasaulyje, į kurį veda mįslinga anga? O svarbiausia: kaip tapti ir puikiu menininku, ir kilniu žmogumi?

Haruki Murakami romane „Komandoro nužudymas II“ ir toliau skaitytoją nardina į hipnotizuojantį, sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.


„Kai kurie rašytojai savo kūrybos veidrodį atsuka į mūsų pasaulį, o tokiems kaip Murakami jis yra vartai į visatą, slypinčią už to pasaulio ribų.“
Wall Street Journal

„Pasaulio suvokimą keičiantis epas, kupinas meno, literatūros ir istorijos.“
Time

„Murakami tarsi burtininkas sulydo tai, kas kasdieniška ir siurrealistiška. Kaip ir kituose savo kūriniuose, šioje knygoje jis kviečia patirti neįprastus, priimti nenuspėjamus dalykus.“
San Francisco Chronicle

„Tyli Murakami magiškojo realizmo beprotybė.“
Washington Post

„Apžavintis romanas… Neabejojame, kad Murakami mus smagiai paklaidins, bet lygiai taip pat neabejojame, kad galiausiai nukreips mus namop.“
Guardian


Haruki Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Romanas „Komandoro nužudymas II“ yra „Komandoro nužudymas I“ („Baltos lankos“, 2019) tęsinys.

Nana išsiruošė į kelią. Kadaise laukinis katinas, dabar jis patogiai tupi ant priekinės sidabrinio furgono sėdynės greta savo šeimininko Satoru ir žvelgia pro langą į besikeičiančius pribloškiamo grožio Japonijos vaizdus. Satoru jam nepaaiškino, kodėl reikėjo leistis į šią kelionę, bet Nanai nelabai ir rūpi: kad ir kiek ilgai, kad ir kaip toli keliautų, jam svarbiausia – kad šį nuotykį patirs kartu su savo žmogumi. Tačiau, įpusėjus kelionei ir aplankius tris senus Satoru draugus, Nana ima nuvokti, koks tikrasis jų kelionės tikslas ir kaip stipriai tai galų gale pakeis jųdviejų gyvenimus.

„Kad ir kokie kartais nepaveikiami tariamės esą, tikiu, kad mažai kas baigs skaityti šią knygą nenubraukę vienos kitos nuoširdžios ašaros.“
NPR

„Keliaujančio katino kronikos“ eina tradicinių japonų pasakojimų keliu, knygoje išaukštinamos tokios esminės vertybės kaip pasiaukojimas ir draugystė. Džiaugsmas skaityti.“
Financial Times

Hiro Arikawa (g. 1972) – japonų rašytoja, gyvenanti ir kurianti Tokijuje. Jos knyga „Keliaujančio katino kronikos“ tapo bestseleriu ne tik Japonijoje, bet ir kitose šalyse – pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 milijonas egzempliorių. 2018 m., kuriant filmą pagal šią H. Arikawos istoriją, buvo suburtas kone visas Japonijos kino žvaigždynas.

„Ir vis dėlto, kai vėl pagalvoju apie tuos metus, sugebu prisiminti vos kelis veidus ir labai mažai faktų, nes Roma savyje turi kažkokio svaigulio, sudeginančio prisiminimus.“

Trisdešimtmetis Leo Romoje, mieste, persunktame „dolce vita“ atmosferos, įsimyli trapią ir nerimastingą „femme fatale“ Arianą. Dienomis blaškydamasis tarp atsitiktinių darbų, kur žmonių santykiai efemeriški ir apirę, vakarus jis leidžia bohemiškoje, alkoholio permerktoje apspurusių viešbučių ir vakarienių su turtingais intelektualais aplinkoje. Šie klajojimai įsiskverbia į Leo vienatvę, jis žino, kad yra pralaimėtojas, nes dėl sau pačiam nesuprantamų priežasčių nesugeba gyventi taip kaip kiti, todėl bet kokia pergalė jam kelia pasibjaurėjimą. Leo neturi troškimų. Jis renkasi saldų didingos, neaprėpiamos ir abejingos Romos glėbį, kuri kiekvienam bastūnui suteikia saugų prieglobstį. Ji nebūtinai draugiška, bet ir ne motiniška, ji pašaipi bendrininkė, išprotėjusi ir viliojanti, – kaip Ariana.

„Paskutinė vasara mieste“ – svaigus, bet iliuzijomis nepagražintas laisvo žmogaus portretas, atmintyje prikeliantis didžiųjų Italijos kino meistrų – Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Vittorio de Sica filmų vaizdus. Tarsi kino žiūrovai, mes girdime Leo monologą, kuriame susipina mintys, prisiminimai ir aplink skambantys pokalbiai, ir Leo akimis regime pro šalį plaukiančias naktines Romos gatves bei sutiktų žmonių veidus. Galiausiai, kaip ir Leo, susiduriame su neatsakomu klausimu: kaip išgyventi dar vieną vasarą mieste, kuriame nuo karščio, šviesos ir šešėlių žaismo žodžiai ima įgyti vis kitokią reikšmę, o kiekvienas susitikimas žmones tik dar labiau atskiria?

„Tikroji romano vertė ta, kaip nuginkluojamai ryškiai jis nušviečia santykį tarp žmogaus ir miesto, tarp minios ir vienatvės.“
Natalia Ginzburg

„Tai vienas tų romanų, kuriuos ne skaitai, o išgyveni.“
Il Quotidiano

Gianfranco Calligarich (Džianfranko Kaligarik, g. 1947 Asmaroje, Italijoje) – italų rašytojas, žurnalistas ir scenaristas. Parašė šešis romanus. „Paskutinė vasara mieste“ – debiutinis romanas, pirmąkart išleistas 1973 m. Per pirmą vasarą pardavus net septyniolika tūkstančių egzempliorių, knyga nepaaiškinamai dingo iš knygynų. Tačiau nebuvo pamiršta ir tapo kultine trijų italų kartų knyga: buvo perkama skaitytomis knygomis prekiaujančiuose knygynuose ir ieškoma ant gatvės prekybininkų stalų, skaitoma ir aptariama mažuose rateliuose. Perleistas tik 2010 m., romanas ir vėl sulaukė didžiulio pasisekimo Italijoje ir už jos ribų. Literatūros kritikai ir skaitytojai jį vertina kaip vieną svarbiausių XX a. italų klasikos kūrinių.

Jas skiria šimtmečiai ir platūs vandenynai. Tačiau jos turi bendrą tikslą.

Dabartis, Sidnėjus, Australija.
Pastaruoju metu Anos galvoje sukasi tik dvi mintys: kaip sėkmingai įkurti gėlininkystės verslą ir kaip kuo greičiau atnaujinti neseniai ją palikusios močiutės namus, kad juose būtų galima gyventi. Tačiau griaudami sienas darbininkai aptinka šį tą netikėto. Vos nukėlusi dėžės, ištrauktos iš šimtmetį saugotos slėptuvės, dangtį, Ana supranta, kad gyvenime ką tik atsivėrė neišaiškinta paslaptis: mergina nebegalės nurimti, kol nesužinos, kas ir kodėl jos namuose paslėpė dienoraštį ir saujelę niekad neregėtų sėklų.

1886–ieji, Kornvalis, Anglija.
Elizabetė – smalsi ir energinga jauna mergina, kurios laisvės troškimą kiekviename žingsnyje varžo Viktorijos laikų aukštuomenės etiketas. Bet nelengva sutramdyti maištingą sielą. Gulėdamas mirties patale jos tėvas, garsusis Anglijos botanikas ir augalų kolekcininkas Džonas Trebitikas, paprašo išpildyti paskutinį jo norą – leistis į tolimą kelionę ir surasti paslaptingiausią pasaulio augalą, kuris, kalbama, gali ne tik suteikti nemirtingumą, bet ir grąžinti gyvybę. Elizabetė pasiryžta išpildyti tėvo valią ir jau po kelių dienų laivas išplukdo ją Pietų Amerikos link.

„Maištingos herojės, tykantys pavojai, tolimi kraštai ir širdis pavergianti meilė, – kiekvienas sakinys užburia.“
Australian Women's Weekly

„Svaiginanti egzotinių gėlių dvelksmo persmelkta kelionė laiku.“
Foreword Books

Kayte Nunn (Keit Nan) gimė Singapūre, augo Jungtinėje Karalystėje ir JAV, dabar gyvena Australijoje. Karjerą pradėjo leidybos srityje, tačiau vėliau atsidavė savo tikrajai aistrai – knygų rašymui. „Gėlių kolekcininko duktė“ – du skirtingus laikotarpius apimantis istorinis romanas, nukeliantis į XIX a. ir šių dienų Angliją, Čilę bei Australiją.

Peliukas žino, kad būti mažam kartais labai nelengva. Niekas tavęs nepastebi ir nepakviečia žaisti, kartais kas nors užmina ar net prisėda... Giliai širdelėje Peliukas norėtų būti toks kaip Liūtas: drąsus, stiprus ir galingas. Tada visi jį matytų ir būtų jo draugai!

„Vėlų vakarą lovelėj
Užgimė mintis galvelėj:
„Gal užteks ramiai miegoti –
Privalau išmokt... RIAUMOTI!“

Pasaulį pakerėjusi Peliuko ir Liūto istorija žaismingai ir įtaigiai perteikia kiekvienam svarbias temas: kaip išmokti pasitikėti savimi ir nebijoti būti tuo, kas iš tikrųjų esame.


Vaikiškų knygų autorė Rachel Bright (Reičel Brait) ir iliustratorius Jimas Fieldas (Džimas Fyldas) – ne vieną svarbų apdovanojimą pelnę kūrėjai. Jų sugalvoti personažai sužavėjo daugybę jaunųjų skaitytojų ir jų tėvų visame pasaulyje.

Supažindinkite mažuosius skaitytojus su ūkio darbais!
Čia jie:
- išmoks naujų žodžių;
- tyrinės pasaulį;
- mėgausis smagiomis iliustracijomis;
- lavins akių ir rankų koordinaciją.

Mažiesiems gyvūnėlių gerbėjams ši knygelė bus tikras džiaugsmas!

Knygelė atitinka Europos produktų kokybės ir saugos standartą EN 71.

Jie buvo septyniese. Bet kitą rytą jų grįžo vienu mažiau.

Karštą 1983 metų liepos naktį grupelė paauglių išsiruošia stovyklauti į mišką. Protingų ir populiarių, jų laukia perspektyvi ateitis, tačiau kol kas galvose vien linksmybės: jie gurkšnoja gėrimus, šoka, retkarčiais porelėmis nuklysta į mišką, kitiems sukeldami pavydą. Tačiau paryčiui, išsikvėpus šėliojimams, vienas paauglių pasigenda jauniausios grupės narės: keturiolikmetė Aurora Džekson dingo tarsi į vandenį, nors visi ją pamena prieš užmingant buvus šalia. Policija imasi paieškų, bet merginos jiems taip ir nepavyksta rasti.

Po trisdešimties metų prie netoli stovyklos tekančios upės, slėptuvėje, apie kurią žinojo tik populiarioji paauglių grupė, aptinkami palaikai. Vyriausiasis detektyvas Džona Šynsas su šia byla susiduria jau antrą kartą: Auroros Džekson dingimas 1983-iaisiais buvo viena pirmųjų jo, kaip jauno policininko, užduočių. Dabar Džona žūtbūt trokšta sužinoti, kas iš tikrųjų tąnakt nutiko miške. Kad išsiaiškintų paauglės mirties aplinkybes, vyriausiasis detektyvas Šynsas nutaria visus to vakaro dalyvius sukviesti į stovyklavietę dar kartą.

„Įtrauks ir nepaleis.“
A. J. Finn

„Neįmanoma atsiplėšti. Dar dar dar!“
Booklist

„Troškimai, konkurencija, žmogžudystė – tobulas pasirinkimas sunarpliotų istorijų gerbėjams.“
Sunday Times

Gytha Lodge (Gyfa Lodž) – ne vienu apdovanojimu įvertinta pjesių, televizijos ir kompiuterinių žaidimų scenarijų bei knygų autorė. „Ji vis dar laukia“ – debiutinis G. Lodge romanas, 2019 m. įtrauktas į „Richard and Judy Book Club“ rekomenduojamų knygų sąrašą ir ilgą laiką išsilaikęs „Sunday Times“ bestselerių dešimtuke.