Baltos lankos

Nana išsiruošė į kelią. Kadaise laukinis katinas, dabar jis patogiai tupi ant priekinės sidabrinio furgono sėdynės greta savo šeimininko Satoru ir žvelgia pro langą į besikeičiančius pribloškiamo grožio Japonijos vaizdus. Satoru jam nepaaiškino, kodėl reikėjo leistis į šią kelionę, bet Nanai nelabai ir rūpi: kad ir kiek ilgai, kad ir kaip toli keliautų, jam svarbiausia – kad šį nuotykį patirs kartu su savo žmogumi. Tačiau, įpusėjus kelionei ir aplankius tris senus Satoru draugus, Nana ima nuvokti, koks tikrasis jų kelionės tikslas ir kaip stipriai tai galų gale pakeis jųdviejų gyvenimus.

„Kad ir kokie kartais nepaveikiami tariamės esą, tikiu, kad mažai kas baigs skaityti šią knygą nenubraukę vienos kitos nuoširdžios ašaros.“
NPR

„Keliaujančio katino kronikos“ eina tradicinių japonų pasakojimų keliu, knygoje išaukštinamos tokios esminės vertybės kaip pasiaukojimas ir draugystė. Džiaugsmas skaityti.“
Financial Times

Hiro Arikawa (g. 1972) – japonų rašytoja, gyvenanti ir kurianti Tokijuje. Jos knyga „Keliaujančio katino kronikos“ tapo bestseleriu ne tik Japonijoje, bet ir kitose šalyse – pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 milijonas egzempliorių. 2018 m., kuriant filmą pagal šią H. Arikawos istoriją, buvo suburtas kone visas Japonijos kino žvaigždynas.

Kai Džoselinai Holt buvo septyneri, mergaitę paliko vienintelis ją išties mylėjęs žmogus – auklė Hana. Tąsyk šalta aristokratė motina visą kaltę staigiai dingus auklei suvertė dukrai, tad Džo užaugo nusivylusi ir kupina kartėlio, mintimis nepailstamai grįždama prie to vasaros ryto įvykių.

Prabėgo trisdešimt metų. Sugriuvus kruopščiai kurtam naujam gyvenimui, Džoselina su paaugle dukra Rube priversta grįžti į Leik Holą – tėvų namus Anglijoje. Nejaukus, gandais apipintas dvaras moterį vis labiau slegia. Stengdamasi išvengti bendravimo su motina, vieną dieną Džo pasiima dukrą pasiplaukioti valtimi. Lipdama iš valties Rubė užkliūva už keisto daikto – ištraukusi jį iš dumblo supranta rankose laikanti žmogaus kaukolę. Į Leik Holą išsyk prisistato tyrėjų komanda. Sumišusi Džo bando suvokti, kas nutiko, ir niekaip negali atsikratyti įkyrios minties: o kas, jei toji kaukolė – auklės Hanos? Ir kodėl motina staiga pradėjo taip keistai elgtis?..

„O, visagale įtampa!“
Tess Gerritsen

„Tamsi, kupina netikėtumų ir veikėjų, kuriuos tai pamilsite, tai imsite nekęsti, – tobulas pasirinkimas gūdiems žiemos vakarams.“
Ruth Ware


Gilly Macmillan (Džili Makmilan) – meno istorikė, fotografė ir rašytoja. Baigė Bristolio universitetą ir „Courtauld“ meno institutą Londone. Visos iki šiol pasirodžiusios autorės knygos tapo tarptautiniais bestseleriais ir pakliuvo į „New York Times“, „Sunday Times“, „Globe & Mail“ ir „Der Spiegel“ perkamiausių knygų sąrašus, o „Wall Street Journal“ G. Macmillan apibūdino kaip „kvapą gniaužiančią rašytoją“. „Auklė“ – pirma jos knyga lietuvių kalba.

„Aš nesu žudikas – aš esu daugiau negu tai.
Aš nesu marokietis, aš nesu prancūzas, aš nesu ispanas – aš esu daugiau negu tai.
Aš nesu musulmonas – aš esu daugiau negu tai.
Darykite su manimi, ką norite.“

Lakdaras – ką tik pilnametystės sulaukęs tanžerietis, svajojantis apie laisvę ir geresnį gyvenimą Europoje. Atstumtas šeimos dėl uždraustų jausmų pusseserei Meriem, jis leidžiasi ieškoti savo vietos pasaulyje ir galiausiai atsiduria vienoje prasčiausių, bet ir vienoje spalvingiausių Barselonos gatvių – „carrer Robadors“, Vagių gatvėje. Prancūziškų knygų skaitmenintojas, nėkart jūron kojos nekėlęs junga, negyvėlių surinkėjo asistentas – kelios iš stotelių, kurias jis turi, pamažu suaugdamas, aplankyti.

„Vagių gatvė“ – tai pasakojimas apie dideles žmogaus svajones ir žlungančias viltis, vaiko virsmo suaugusiuoju, pasišventusio tikinčiojo virsmo nusidėjėliu istorija, kurios fone sukyla ir išblėsta pirmoji Arabų pavasario revoliucijos banga, stiprėja religinis ekstremizmas, nukreiptas į Lakdaro svajonių kraštą – Ispaniją, o Barseloną siaučia kruvinos katalonų nepriklausomybės kovos. Galų gale Lakdaras, tarsi kartojantis Alberto Camus romano „Svetimas“ herojaus likimą, ima nujausti neišvengiamą tiesą: kad ir kiek kartų pradėsi gyvenimą iš naujo, kad ir kaip stengsiesi pritapti, tavo praeitis ir tavo kultūra nuolat lips tau ant kulnų, kol galop liksi vienas, svetimas tarp savų.

„Štai toks turi būti didis šiuolaikinis prancūzų romanas. Jo proza gelia, o veikėjai išlaiko mūsų prielankumą, kad ir kokie ekstremalūs būtų jų poelgiai. Enard'as sujungia Céline'o ir Camus literatūros tradiciją, bet sykiu žengia visiškai savitu literatūros keliu.“
Patrick McGuinness

„Jautri elegija prieštaringumų draskomai jaunystei.“
Publishers Weekly

„Nuo šiol skaitysiu viską, ką parašys Enard'as: jo kalba nenustygsta puslapyje, jis nebijo apmąstyti sudėtingų idėjų, geba bet kokiam veikėjui įpūsti dvasios, jo charakteriui suteikti kompleksiškumo ir dviprasmybės, jo gyvenimą apdovanoti likimo grožybėmis ir baisybėmis.“
Lee Klein

Mathias Enard (Matijasas Enaras, g. 1972) – vienas garsiausių šių laikų prancūzų rašytojų. Studijavo persų ir arabų kalbas, ilgai gyveno Artimuosiuose Rytuose ir Barselonoje. Už romaną „Kompasas“ apdovanotas Goncourt'ų premija (2015) ir nominuotas „Man Booker International“ premijai (2017). „Vagių gatvė“ – naujas autoriaus romanas lietuvių kalba, apdovanotas tokiomis premijomis kaip „Liste Goncourt / Le Choix de l'Orient“, „Prix littéraire de la Porte Dorée“ ir „Prix du Roman-News“.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Du mokytojai nerimastingai pakelia galvas. Rankose jie laiko kai ką, kas Aušvice griežtai uždrausta. Tie pavojingi daiktai negali iššauti, įkirpti ar įpjauti. Tiek baimės žiauriesiems reicho sargams varo ne kas kita kaip knygos – senos, nuplyšusiais viršeliais, išplyšusiais lapais.“

Keturiolikmetė Dita, su tėvais ištremta į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, atsiduria 31-ajame bloke, kuriame veikia slapta mokykla. Jos įkūrėjas Fredis Hiršas paprašo Ditos pasirūpinti aštuoniomis trapiomis, bet gyvybiškai svarbiomis knygomis, kurias kaliniai slapta įnešė į koncentracijos stovyklą. Taip Dita tampa mažiausios ir slapčiausios, kokia tik kada nors egzistavo, – Aušvico bibliotekos – saugotoja. Tačiau ji netrunka suvokti: knygos yra itin pavojingos. Jos padeda žmonėms mąstyti. Ir tai siutina nacius, jie persekioja ir draudžia jas lyg apsėsti. O aptikę – kaltininkus baudžia mirtimi.

„Mažiausia pasaulio biblioteka“ – jaudinantis ir iškalbingas, tikrais įvykiais paremtas romanas, kuris iš užmaršties prikelia vieną labiausiai sukrečiančių kultūrinio heroizmo istorijų. Dita mums perduoda nepaprastą drąsos pamoką – nepasiduoda ir niekad nepraranda noro gyventi ir skaityti, nes net naikinimo stovykloje „pradėti skaityti knygą – tai lyg įsėsti į traukinį, vežantį atostogų“.

„Nepamirštamas romanas.“
Publishers Weekly

„Rekomenduojama „Anos Frank dienoraštis“ skaitytojams.“
School Library Journal

Antonio Iturbe (Antonijus Iturbė, g. 1967 Saragosoje) – ispanų žurnalistas ir rašytojas. Parašė penkis romanus ir daugybę kūrinių vaikams. Pasaulyje labiausiai išgarsėjo romanu „Mažiausia pasaulio biblioteka“, kurį rašydamas rėmėsi pokalbiais su tikrąja Aušvico bibliotekininke Dita Kraus. Vos pasirodęs romanas tapo tarptautiniu bestseleriu ir yra išleistas 30-yje šalių.

Dita Polach gimė Prahoje. 1942-aisiais, sulaukusi trylikos, su tėvais deportuota į Terezyno getą, vėliau – į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Nė vienas iš Ditos tėvų Holokausto neišgyveno. Po karo Dita susituokė su rašytoju Otto B. Krausu ir tapo Dita Kraus. 1949 m. jie emigravo į Izraelį, ten dirbo mokytojais ir susilaukė trijų vaikų. Vyrui mirus, Dita toliau gyvena Netanijoje, bet kartą per metus grįžta į gimtąją Prahą. Ji turi keturis anūkus ir keturis proanūkius.

„Ir vis dėlto, kai vėl pagalvoju apie tuos metus, sugebu prisiminti vos kelis veidus ir labai mažai faktų, nes Roma savyje turi kažkokio svaigulio, sudeginančio prisiminimus.“

Trisdešimtmetis Leo Romoje, mieste, persunktame „dolce vita“ atmosferos, įsimyli trapią ir nerimastingą „femme fatale“ Arianą. Dienomis blaškydamasis tarp atsitiktinių darbų, kur žmonių santykiai efemeriški ir apirę, vakarus jis leidžia bohemiškoje, alkoholio permerktoje apspurusių viešbučių ir vakarienių su turtingais intelektualais aplinkoje. Šie klajojimai įsiskverbia į Leo vienatvę, jis žino, kad yra pralaimėtojas, nes dėl sau pačiam nesuprantamų priežasčių nesugeba gyventi taip kaip kiti, todėl bet kokia pergalė jam kelia pasibjaurėjimą. Leo neturi troškimų. Jis renkasi saldų didingos, neaprėpiamos ir abejingos Romos glėbį, kuri kiekvienam bastūnui suteikia saugų prieglobstį. Ji nebūtinai draugiška, bet ir ne motiniška, ji pašaipi bendrininkė, išprotėjusi ir viliojanti, – kaip Ariana.

„Paskutinė vasara mieste“ – svaigus, bet iliuzijomis nepagražintas laisvo žmogaus portretas, atmintyje prikeliantis didžiųjų Italijos kino meistrų – Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Vittorio de Sica filmų vaizdus. Tarsi kino žiūrovai, mes girdime Leo monologą, kuriame susipina mintys, prisiminimai ir aplink skambantys pokalbiai, ir Leo akimis regime pro šalį plaukiančias naktines Romos gatves bei sutiktų žmonių veidus. Galiausiai, kaip ir Leo, susiduriame su neatsakomu klausimu: kaip išgyventi dar vieną vasarą mieste, kuriame nuo karščio, šviesos ir šešėlių žaismo žodžiai ima įgyti vis kitokią reikšmę, o kiekvienas susitikimas žmones tik dar labiau atskiria?

„Tikroji romano vertė ta, kaip nuginkluojamai ryškiai jis nušviečia santykį tarp žmogaus ir miesto, tarp minios ir vienatvės.“
Natalia Ginzburg

„Tai vienas tų romanų, kuriuos ne skaitai, o išgyveni.“
Il Quotidiano

Gianfranco Calligarich (Džianfranko Kaligarik, g. 1947 Asmaroje, Italijoje) – italų rašytojas, žurnalistas ir scenaristas. Parašė šešis romanus. „Paskutinė vasara mieste“ – debiutinis romanas, pirmąkart išleistas 1973 m. Per pirmą vasarą pardavus net septyniolika tūkstančių egzempliorių, knyga nepaaiškinamai dingo iš knygynų. Tačiau nebuvo pamiršta ir tapo kultine trijų italų kartų knyga: buvo perkama skaitytomis knygomis prekiaujančiuose knygynuose ir ieškoma ant gatvės prekybininkų stalų, skaitoma ir aptariama mažuose rateliuose. Perleistas tik 2010 m., romanas ir vėl sulaukė didžiulio pasisekimo Italijoje ir už jos ribų. Literatūros kritikai ir skaitytojai jį vertina kaip vieną svarbiausių XX a. italų klasikos kūrinių.

Jas skiria šimtmečiai ir platūs vandenynai. Tačiau jos turi bendrą tikslą.

Dabartis, Sidnėjus, Australija.
Pastaruoju metu Anos galvoje sukasi tik dvi mintys: kaip sėkmingai įkurti gėlininkystės verslą ir kaip kuo greičiau atnaujinti neseniai ją palikusios močiutės namus, kad juose būtų galima gyventi. Tačiau griaudami sienas darbininkai aptinka šį tą netikėto. Vos nukėlusi dėžės, ištrauktos iš šimtmetį saugotos slėptuvės, dangtį, Ana supranta, kad gyvenime ką tik atsivėrė neišaiškinta paslaptis: mergina nebegalės nurimti, kol nesužinos, kas ir kodėl jos namuose paslėpė dienoraštį ir saujelę niekad neregėtų sėklų.

1886–ieji, Kornvalis, Anglija.
Elizabetė – smalsi ir energinga jauna mergina, kurios laisvės troškimą kiekviename žingsnyje varžo Viktorijos laikų aukštuomenės etiketas. Bet nelengva sutramdyti maištingą sielą. Gulėdamas mirties patale jos tėvas, garsusis Anglijos botanikas ir augalų kolekcininkas Džonas Trebitikas, paprašo išpildyti paskutinį jo norą – leistis į tolimą kelionę ir surasti paslaptingiausią pasaulio augalą, kuris, kalbama, gali ne tik suteikti nemirtingumą, bet ir grąžinti gyvybę. Elizabetė pasiryžta išpildyti tėvo valią ir jau po kelių dienų laivas išplukdo ją Pietų Amerikos link.

„Maištingos herojės, tykantys pavojai, tolimi kraštai ir širdis pavergianti meilė, – kiekvienas sakinys užburia.“
Australian Women's Weekly

„Svaiginanti egzotinių gėlių dvelksmo persmelkta kelionė laiku.“
Foreword Books

Kayte Nunn (Keit Nan) gimė Singapūre, augo Jungtinėje Karalystėje ir JAV, dabar gyvena Australijoje. Karjerą pradėjo leidybos srityje, tačiau vėliau atsidavė savo tikrajai aistrai – knygų rašymui. „Gėlių kolekcininko duktė“ – du skirtingus laikotarpius apimantis istorinis romanas, nukeliantis į XIX a. ir šių dienų Angliją, Čilę bei Australiją.

Supažindinkite mažuosius skaitytojus su ūkio darbais!
Čia jie:
- išmoks naujų žodžių;
- tyrinės pasaulį;
- mėgausis smagiomis iliustracijomis;
- lavins akių ir rankų koordinaciją.

Mažiesiems gyvūnėlių gerbėjams ši knygelė bus tikras džiaugsmas!

Knygelė atitinka Europos produktų kokybės ir saugos standartą EN 71.

Jie buvo septyniese. Bet kitą rytą jų grįžo vienu mažiau.

Karštą 1983 metų liepos naktį grupelė paauglių išsiruošia stovyklauti į mišką. Protingų ir populiarių, jų laukia perspektyvi ateitis, tačiau kol kas galvose vien linksmybės: jie gurkšnoja gėrimus, šoka, retkarčiais porelėmis nuklysta į mišką, kitiems sukeldami pavydą. Tačiau paryčiui, išsikvėpus šėliojimams, vienas paauglių pasigenda jauniausios grupės narės: keturiolikmetė Aurora Džekson dingo tarsi į vandenį, nors visi ją pamena prieš užmingant buvus šalia. Policija imasi paieškų, bet merginos jiems taip ir nepavyksta rasti.

Po trisdešimties metų prie netoli stovyklos tekančios upės, slėptuvėje, apie kurią žinojo tik populiarioji paauglių grupė, aptinkami palaikai. Vyriausiasis detektyvas Džona Šynsas su šia byla susiduria jau antrą kartą: Auroros Džekson dingimas 1983-iaisiais buvo viena pirmųjų jo, kaip jauno policininko, užduočių. Dabar Džona žūtbūt trokšta sužinoti, kas iš tikrųjų tąnakt nutiko miške. Kad išsiaiškintų paauglės mirties aplinkybes, vyriausiasis detektyvas Šynsas nutaria visus to vakaro dalyvius sukviesti į stovyklavietę dar kartą.

„Įtrauks ir nepaleis.“
A. J. Finn

„Neįmanoma atsiplėšti. Dar dar dar!“
Booklist

„Troškimai, konkurencija, žmogžudystė – tobulas pasirinkimas sunarpliotų istorijų gerbėjams.“
Sunday Times

Gytha Lodge (Gyfa Lodž) – ne vienu apdovanojimu įvertinta pjesių, televizijos ir kompiuterinių žaidimų scenarijų bei knygų autorė. „Ji vis dar laukia“ – debiutinis G. Lodge romanas, 2019 m. įtrauktas į „Richard and Judy Book Club“ rekomenduojamų knygų sąrašą ir ilgą laiką išsilaikęs „Sunday Times“ bestselerių dešimtuke.

Pavojingiausia – meluoti sau pačiam.

Rut Hartland – patyrusi psichoterapeutė, Traumų centro direktorė, puikiai įvaldžiusi meną klausytis ir padėti kitiems atsiverti. Tačiau pavyzdingas profesinis gyvenimas – jos kruopščiai sukonstruota kaukė, dangstanti skaudžias šeimos dramas: nuolat savo tiesas mėginanti primesti motina, iširusi santuoka, nutolusi, atšiauri dukra ir jau pusantrų metų tarsi į niekur pranykęs sūnus. Rut negali sau atleisti, kad taip ir nesugebėjo apsaugoti jautraus, nerimo kankinamo Tomo. O dabar jo nebėra. Ir ji net nežino, ar jis gyvas, ar dar kada pas ją sugrįš.

Vieną dieną Rut paskiriamas naujas pacientas. Iš pirmo žvilgsnio Denas Grifinas – niekuo neišsiskiriantis jaunuolis: kaip ir daugumą čia besilankančiųjų, jį kankina potrauminio streso sindromas, neapleidžiantis neteisybės jausmas ir staiga kylantys pykčio priepuoliai. Tik Rut negali nusikratyti minties, kaip stipriai Denas jai primena Tomą. Apakinta vaikinų panašumo ir troškimo ištaisyti praeities klaidas, ji po truputį ima prarasti budrumą...


„Įtempta šeimos drama, skrodžiama skvarbaus trileriško žvilgsnio.“
Paula Hawkins, „Mergina traukiny“ autorė

„Thomas tiesiog mėgaujasi klaidindama skaitytojus!“
Washington Post

„Puikus pasirinkimas „Tyliosios pacientės“ gerbėjams.“
Booklist


Bev Thomas (Bef Tomas) ilgus metus dirbo klinikine psichologe Didžiosios Britanijos Nacionalinės sveikatos tarnyboje, šiuo metu gyvena Londone, teikia konsultacijas psichikos sveikatos priežiūros ir kitoms organizacijoms. „Pakankamai gera motina“ – profesine patirtimi paremtas debiutinis autorės romanas.

„Jie skrido šalia ledyno pakraščio. Apačioje plytėjo jūra, pilna pako, daugiamečio jūrų ledo. Priešaky driekėsi begalinė baltuma, kiek užmatė akys ar siekė šviesa. Išskyrus vieną vietą. Vieną dėmę. Ten ledas buvo tviskančiai raudonas.“

Netoli Grenlandijos sostinės Nūko randama istorinio senojo skandinavo mumija. Įvykio aprašyti išsiunčiamas vietinio laikraščio žurnalistas Metju Keivas. Dar kelios nuotraukos, ekspertų patvirtinimas, – ir sensacinga žinia apskries visą pasaulį. Tačiau ekspertų komanda, nuvykusi į įvykio vietą, randa ne mumiją, o ją pernakt saugojusio policininko lavoną. Perpjautas nuo tarpkojo iki krūtinės, išdraskytais, aplink išdrabstytais viduriais. Išdarinėtas dar gyvas.

Negalėdamas atsispirti makabriškam vaizdui, Metju nenorom įsitraukia į bylos tyrimą, tačiau netrukus pajunta, kad negali pasitikėti net pačiais artimiausiais žmonėmis, o policija akivaizdžiai kažką dangsto. Ir tik sutikęs neseniai iš kalėjimo paleistą jauną inuitę Tuparnak, Metju supranta, kiek daug visko slypi šioje istorijoje... ir kaip brangiai jiems teks sumokėti už tai, kad sužinotų tiesą.


„Gyvas klasikinio kriminalinio romano, aštraus trilerio ir negailestingos socialinės kritikos pliūpsnis.“
VG Norway

„Šiurpus pasakojimas pinasi su neapsakomu Grenlandijos grožiu, jos kultūra ir istorija.“
Canberra Weekly


Mads Peder Nordbo (g. 1970) – kriminalinių romanų autorius. Pietų Danijos ir Stokholmo universitetuose studijavo filologiją, komunikaciją ir filosofiją. Jau kelerius metus gyvena Grenlandijoje, Nūke, – mieste, kur vyksta pagrindinis romano „Ledynų alsavimas“ veiksmas. Šis romanas – pirma knygų serijos „Grenlandijos bylos“ dalis.