Baltos lankos

„Velnio dienoraštyje“ tiriami artimo Hitlerio bendražygio ir vieno iš Trečiojo reicho ideologijos architektų Alfredo Rosenbergo asmeninio dienoraščio užrašai, pasakojama kone detektyvinė jo dingimo ir suradimo 2013 m. istorija.

Pirmiausia Rosenbergo dienoraštis buvo rastas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje paslėptas vienoje Bavarijos pilyje – 500 puslapių, atskleidžiančių tamsiausius žmogaus, padėjusio pamatus Holokaustui, sąmonės užkampius. Niurnbergo tribunolo metu dienoraštis buvo analizuotas, tačiau, Rosenbergui įvykdžius mirties bausmę, paslaptingai dingo. Amerikiečiai autoriai Robertas K. Wittmanas ir Davidas Kinney knygoje pasakoja apie daugiau nei dešimtmetį trukusias dienoraščio paieškas ir atskleidžia mažai žinomas Rosenbergo užrašų detales.

Knygoje aprašomų veikėjų biografijos ir asmeninė patirtis gyvai perteikia Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos būklę, socialinį ir politinį jos vaizdą, detaliai vaizduoja katastrofa pasibaigusį nacionalsocialistų iškilimą į valdžią, jų siekius, motyvaciją, tarpusavio ryšius ir intrigas. Dokumentinis pasakojimas moksliniu tikslumu parodo Vokietiją ir pasaulį XX a. supurčiusius įvykius.

„Stulbinamas mokslinis ir kartu detektyvinis tyrimas.“
Kirkus Reviews

„Praturtinantis pasakojimas. Jame ne tik šviežiai ir itin išsamiai parodomas Alfredo Rosenbergo vaidmuo vykdant Holokaustą, bet ir atskleidžiamas nuostabus, nors ir painus, istorijos tyrinėjimo ir jos užrašymo pasaulis.“
Neal Bascomb

„Perskaičius šią knygą prieš akis bauginamai aiškiai iškyla Alfredo Rosenbergo asmenybė. „Velnio dienoraštyje“ per plauką išsaugotas Rosenbergo dienoraštis interpretuojamas meistriškai. Tai intriguojamas skaitinys visiems, besidomintiems nacių Vokietija.“
Jack El-Hai

Robert K. Wittman – amerikiečių rašytojas, buvęs FTB kultūros nusikaltimų tyrimų ekspertas.
David Kinney – amerikiečių žurnalistas ir rašytojas, Pulicerio premijos laureatas.

Priešai kyla į kovą. Atslenka niūrios dienos.

„Nuolat augančią grėsmę jis juste juto. Žvilgtelėjo žemyn ir išvydo apatinius aukštus jau semiantį juodą potvynį. Tai buvo vorai.“

Varnų užkalbėtojas Krankas nugalėjo didžiausią savo priešą Mezgėją ir įveikė Musių Močią. Rodėsi, kad Juodamūris pagaliau taps draugišku miestu ne tik paprastiems žmonėms, bet ir gyvūnų užkalbėtojams.
Tačiau kaip tik tada, kai buvo beįsivyraujanti ramybė, atėjo laikas susiremti su jėga, kokios Krankas nė nesapnavo. Ar jis išdrįs kovoti su tuo, ką buvo prisiekęs saugoti?
Užėjus dar vienai Niūriajai vasarai, Juodamūryje ir vėl suveša nusikaltimai, o nusisukus net artimiausiems draugams Krankas gali prarasti viską. Skleidžiantis tamsioms paslaptims, teks aukoti net švenčiausius dalykus. Vorai ir jų vadė Baltoji našlė padarys viską, kad atkeršytų...

– Žinau, kas tu, – sugergždė bejausmis balsas. – Neabejojau, kad ateisi.
Ji lėtai atsitiesė, atsistojo judėdama nežmogiškai grakščiai, rankas laikydama prie šonų. Plaukai buvo visiškai balti, veidas – blyškus. Tik akys – juodut juodutėlės.
– Aš – Baltoji našlė.

Tai trečioji trilogijos dalis. Skaitykite pirmąją „Krankas. Varnų užkalbėtojas“ ir antrąją „Krankas. Spiečius puola.“

Tarptautinio fenomeno „Mergina traukiny“ autorė!

Niekada nepasitikėk ramiu vandens paviršiumi

Paskutinėmis gyvenimo dienomis Danielė Ebot bandė prisiskambinti seseriai Džulijai, tačiau į pagalbos šauksmą ši neatsakė. Po kelių dienų Danielė randama negyva Skenduolių užutėkyje – mįslingame upės vingyje, kuriame per šimtmečius menančią seserų gimtojo miestelio istoriją nuskendo ne viena moteris.

Džiulei tenka grįžti į vietą, kuri jai vis dar kelia baimę, ir seniai palaidoti vaikystės prisiminimai ima kilti lyg drumzlės iš vandens gelmių. Ji bando išsiaiškinti, kas nutiko seseriai ir kaip jos mirtis susijusi su vos prieš porą mėnesių ten pat nusižudžiusios jaunos merginos mirtimi. Netrukus pradeda aiškėti miestelio gyventojų praeities nuodėmės ir tai, kad kiekvienas jų yra vienaip ar kitaip susijęs su velione Daniele Ebot. Visa apgaubia klampus paslapčių rūkas.

„...Kaip ir A. Hitchcockas, P. Hawkins turi kinematografišką akį ir talentą sukurti bauginamai įtraukiančią istoriją. Nerkite į naujo jos trilerio vandenis. Atpildas bus stulbinamas. Šis noir atmosfera pulsuojantis kūrinys jus privers dukart pagalvoti prieš brendant į tamsų ir žvarbų vandenį.“
USA Today

„Prie stalo su rašytoju“ – tai pirmoji, analogų Lietuvoje neturinti kulinarinė knyga, skirta knygų mylėtojams ir visiems, mėgstantiems skanų maistą. Joje rasite daugiau nei 70 receptų, kuriuos autorės Giedrė Barauskienė ir Rasa Derenčienė sukūrė įkvėptos gerai žinomų užsienio ir Lietuvos rašytojų kūrinių bei jų herojų. Sujungusios pomėgį skaityti ir gaminti, jos parašė ypatingą receptų knygą, kuri kviečia į kulinarinę ir literatūrinę kelionę po skirtingus laikotarpius, šalis ir virtuves.

Kartais taip gera po dienos darbų užsiplikyti mėgstamos arbatos, iš orkaitės ištraukti garsiąsias Marcelio Prousto madlenas ir praleisti vakarą su knyga. Arba pakviesti draugus nepamirštamos vakarienės, kuriai pagaminsite rašytojų Isabelės Allende, Hermano Kocho, Haruki Murakami ar Umberto Eco knygų įkvėptų patiekalų. O gimtadieniui galite surengti literatūrinį vakarėlį su pamėgtais „Didžiojo Getsbio“ herojų mėtų kokteiliais.

Šios knygos autorės jums linki nuotykių ir visokeriopo sotumo: ragaukite, skaitykite, atraskite ir mėgaukitės. Nes, kaip yra pasakęs E. M. Remarque'as: „Tik paprasti dalykai niekados nenuvilia. O laimė labai jau paprasta.“

„Pagaliau laikrodžio juk dabar atgal nebepasuksi. Negali žmogus be paliovos svarstyti, kaip kas būtų galėję būti. Privalai suprasti, kad teko tau dalia ne blogesnė nei daugeliui, o gal dar ir geresnė, ir jausti už tai dėkingumą.“

Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia ją aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.

„Dienos likučiai“ – savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.

„Subtilus, tylios nevilties persmelktas šedevras... Skaitant šį romaną įvyksta nuostabiausia, ką geba literatūra: pasijunti tarytum rankose laikytum visą žmogaus gyvenimą, o užvertęs paskutinį puslapį – lyg praradęs geriausią draugą.“
Guardian

„Gražus ir sykiu žiaurus pasakojimas... Apie žmogų, sužlugdytą idėjų, kuriomis jis grindė visą savo gyvenimą.“
Salman Rushdie

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

„Jeigu sumaišytumėt Jane Austen ir Franzą Kafką, truputį Marcelio Prousto - gautumėt Kazuo Ishiguro. Kita vertus, jis yra nesižvalgantis į šonus rašytojas, sukūręs visiškai savitą estetinį pasaulį.“
Sara Danius, Švedijos akademijos sekretorė

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris jų nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai, o 1989 m. šia premija apdovanotas už bene labiausiai vertinamą savo romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

Romanas „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“ skaitytoją panardina į dviejų izoliuotų ir keistų pasaulių gyvenimą. Viename jų – šiuolaikinis Tokijas: herojai klausosi Bobo Dilano, mėgaujasi italų virtuve ir rūpinasi gyvybiškai svarbių duomenų saugumu kompiuterizuotoje bei informacijos revoliuciją išgyvenančioje visuomenėje. Antrasis pasaulis – mažas, keistai nykus, uždaras Miestas; po jo laukus klajoja vienaragiai, o savastį praradę jo piliečiai gyvena skyrium nuo savo šešėlių.

„Pamažu besirutuliojant veiksmui tiek vienoje, tiek kitoje stovykloje, imi pastebėti, kad yra dalykų, ženklų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu atsikartoja abiejuose pasauliuose, ir jau žinai, gal tik nujauti, bet ta nuojauta tikra – jųdviejų sutapimas jau nebeišvengiamas.“
Gediminas Kajėnas, bernardinai.lt

„Meistriškai kuriama savita kiekvieno pasaulio atmosfera ir susipinantys herojų likimai skaitytoją įtraukia į linksmą, o kartu ir labai rimtą proto prigimties ir galimybių apmąstymą.“

„Viso to, kas yra šitame pasaulyje, tame kitame nėra. Ten nėra nei laiko, nei gyvenimo, nei mirties. Jokių apibrėžtų vertybių tiesiogine prasme. Jokios savasties.“

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe’s, J. L. Borgeso, G. G. Markeso, K. Voneguto, M. Pavichiaus tekstais, kuriuose yra svarbus mėginimas atrasti mistinę žmogaus dvasios gelmę ir atskleisti logiškai ir racionaliai nesuvokiamas gamtos paslaptis.

Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

Kaitrus vasaros sekmadienis Pietų Kalifornijoje. Bertas Kazinsas netikėtai pasirodo Franės Kiting krikštynų pobūvyje su džino buteliu vietoje pakvietimo. Nė nespėjus sutemti visi Kitingų sode augantys apelsinmedžiai bus nuraškyti, džinas su šviežiomis apelsinų sultimis – išgertas, o Bertas Kazinsas pabučiuos Franės motiną Beverlę Kiting.

Šis iš pažiūros nereikšmingas įvykis negrįžtamai pakeis dviejų sutuoktinių porų ir šešių jų vaikų likimus. Kartu leisdami vasaras, Kazinsų ir Kitingų vaikai visam gyvenimui užmegs nesutraukomus ryšius, kurių akstinas – nusivylimas savo tėvais ir keistas, bet nuoširdus vieningumas.

„Vieningieji“ – žmogiškųjų ryšių branduolį įtaigiai skrodžianti spalvinga ir skausmingai nuoširdi dviejų šeimų saga, apimanti penkis jų gyvenimo dešimtmečius. Tai pasakojimas apie gilius meilės, atsakomybės, vienovės ir neretai kaltės saitus, kurie neišvengiamai sieja artimuosius.

„Skaitant Ann Patchett prozą įmanoma patikėti stebuklais.“
New York Times Book Review

„Paprastų žmonių gyvenimai suverpti į literatūrinio aukso gijas.“
Seattle Times

„Išskirtinis romanas... Tai – literatūrinės meistrystės aukštumos...“
Observer

„A. Patchett savo veikėjams įpučia ypatingos emocinės gelmės.“
Miami Herald

„Ar dar yra bent vienas dalykas, kurio nepaprastai talentinga A. Patchett nesugebėtų padaryti?“
Boston Globe

Ann Patchett (Anė Pačet, g. 1963) – šiuolaikinė amerikiečių rašytoja, apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip PEN/Faulkner ir „Orange“. Jos kūriniai išversti į daugiau nei 30 kalbų. „Vieningieji“ – naujausias rašytojos romanas, lietuviškai taip pat išleistas jos romanas „Bel Canto“. A. Patchett gyvena Nešvilyje, Tenesio valstijoje, su vyru ir šunimi ir yra nepriklausomo knygyno „Parnassus Books“ bendrasavininkė. 2012 metais žurnalas „Time“ autorę paskelbė viena iš 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių.

Du svarbiausi šių dienų dvasiniai mokytojai.

Penkios dienos.

Vienas amžinas klausimas.

Savo 80-ojo gimtadienio proga Dalai Lama nusprendė kartu su bičiuliu arkivyskupu Desmondu Tutu praleisti savaitę Jo Šventenybės rezidencijoje Dharamsaloje, Indijoje, ir nuoširdžiai pasikalbėti. Prie jų mielai sutiko prisidėti rašytojas ir nuolatinis arkivyskupo palydovas Douglasas Abramsas. Jis užrašė dviejų iškiliausių šių dienų dvasinių mokytojų ir moralės vedlių mintis. Jie dalinosi ne tik savo asmeninėmis pažiūromis bei potyriais, bet ir mokslininkų nuomone, kas yra neišsenkami džiaugsmo šaltiniai ir kaip juos atrasti nestabiliame šių dienų pasaulyje.

Rimtus Dalai Lamos ir Desmondo Tutu pokalbius visą savaitę lydėjo nesibaigiantis juokas ir jaudinantys prisiminimai apie meilę ir netektis. Aiškindamiesi, kas yra džiaugsmas, dvasiniai mokytojai išnagrinėjo daugybę sudėtingų, skaudžių ir painių temų bei pasidalino nelengvai sukaupta išmintimi, kaip neišvengiamų kančių akivaizdoje gyventi džiaugsmingai ir kaip šį jausmą transformuoti iš trumpalaikio į nuolatinę būseną.

Daugiau nei 2 milijonai skaitytojų internete
AFTER knygų serijos gerbėjams!

Vaidindami garsiausią visų laikų meilės istoriją, jie surado vienas kitą

Tėvų itin griežtai auklėjama Keisė nuo paauglystės svajojo apie dramos studijas, todėl jos vienintelis tikslas buvo įstoti į privatų Grovo menų koledžą. Itanas, pagarsėjęs studentų miestelio blogiukas, gavo paskutinę progą laikyti stojamuosius egzaminus. Lemtinga atranka Romeo ir Džuljetos vaidmenims gauti juos atvedė į vienas kito glėbį. Netikėtai scenoje užgimusiems jausmams negalėjo atsispirti nei vienas iš jų. Kol galiausiai Itanas į šipulius sudaužė Keisės širdį ir dingo iš jos gyvenimo.

Koledžas liko praeityje, tačiau kylančioms teatro žvaigždėms Keisei ir Itanui vėl lemta susitikti. Pasiūlymas vaidinti Brodvėjaus scenoje – aukštesnis laiptelis svajonių karjeros link. Keisė negali atsisakyti tokios galimybės, todėl jai teks susiimti ir vaidinti įsimylėjėlius su vyru, kurio giliai širdyje niekada nepamiršo. Prasidėjus repeticijoms, praeitis sugrįžta su visa apimančia aistra ir širdį draskančiomis nuoskaudomis. Itanas prisipažįsta, kad palikęs Keisę padarė didžiausią klaidą gyvenime ir yra pasiryžęs iš naujo užkariauti jos širdį.

„Debiutas iš didžiosios raidės! Skaitant šią knygą delnai prakaituos, o širdis daužysis kaip pašėlusi.“
Alice Clayton, „The New York Times“ bestselerių autorė

Australų rašytoja ir prodiuserė Leisa Rayven (Lisa Reiven), svajojusi būti aktore, vėliau atrado aistrą literatūrai ir visa širdimi atsidavė rašymui. Debiutinės serijos pirma knyga „Blogasis Romeo“ užkariavo skaitytojų širdis ne tik gimtojoje Australijoje, bet ir Europoje bei Pietų Amerikoje. Šiuo metu L. Rayven gyvena Brisbane su vyru, dviem sūnumis, trimis katėmis ir kengūra, kurios vardas Hovardas.

Ankstyvasis Haruki Murakami: pirmas romanas

„Tobulų tekstų nebūna. Lygiai kaip nebūna tobulos nevilties.“

Jaunas biologijos studentas grįžta namo vasaros atostogų. Vienatvės persunktą laiką jis leidžia Džei bare kartu su draugu, pravarde Pelė. Geria alų, rūko, klauso radijo, galvoja apie rašymą, keistus atsitiktinumus, kūnišką meilę, tris buvusias merginas ir ką tik sutiktą ketvirtąją, teturinčią devynis pirštus.

„Išgirsk vėjo dainą“ – pirmasis Murakami romanas, pirmąkart išspausdintas 1979 m. „Gundzo“, viename įtakingiausių literatūros žurnalų Japonijoje. „Išgirsk vėjo dainą“ kartu su antruoju Murakami romanu „1973–iųjų kiniškas biliardas“ angliškai pirmą kartą pasirodė tik 2015 m. Lietuviškame „Išgirsk vėjo dainą“ leidime taip pat spausdinama Murakami pratarmė dviem trumpiems pirmiesiems romanams „Mano virtuvinės literatūros gimimas“.

„Ankstyvieji Murakami romanai – tai ne bandymas tapti tikruoju Murakami, tai jau visiškai susiformavęs Murakami.“
The Guardian

„Vis dėlto tie du trumpi kūriniai suvaidino reikšmingą vaidmenį mano vėlesniems laimėjimams. Jie niekuo nepakeičiami, kaip senų laikų draugai. Nepanašu, kad mes vėl kada nors susitiksime, tačiau aš niekada nepamiršiu jų draugystės.“
Haruki Murakami