Detektyvų karaliumi vadinamas Jo Nesbø, įtampos kūrimo meistras, Lietuvos skaitytojams atsiskleidžia kaip ironiškas, nuoširdus, savo knygose atviras šiuolaikybei ir laiko ženklams. 

Paklaustas, ar naujausio jo romano veiksmas galėtų vykti kur nors Lietuvoje, pavyzdžiui, Trakų pilyje, jis padėkoja už gerą idėją. Atsakydamas į klausimą, kiek procentų autoriaus asmenybės bruožų yra garsiausiame jo sukurtame Hario Hūlės personaže, tik lakoniškai brūkšteli – 73.  

Gegužę leidykla „Baltos lankos“ pakvietė skaitytojus užduoti klausimų J. Nesbø, o birželį pasirodė ir nauja jo knyga lietuvių kalba – antrasis apsakymų rinkinys „Žiurkių sala ir kitos istorijos“ (iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė, redagavo Regina Katkevičienė). 

Rinkinyje, kurį literatūrinis žurnalas „Mystery Tribune“ įtraukė į geriausių 2021 m. knygų sąrašą, – penkios istorijos, atskleidžiančios nykų netolimos ateities paveikslą. Kaip ir ankstesniuose J. Nesbø kūriniuose, čia susiduria moralinės dilemos, psichologinė įtampa ir praeities šmėklos. 

O dabar kviečiame skaityti J. Nesbø atsakymus Lietuvos skaitytojams – apie rašymo kasdienybę, Hario Hūlės tamsą ir mėgstamiausias vaikystės knygas.  

** 

Dievinu Jūsų knygas, perskaitau jas išsyk pasirodžiusias knygynuose! Bet man visuomet kirbėjo klausimas: gyvenate gražioje ir saugioje šalyje, Jus supa malonūs žmonės – kaip Jūsų knygose atsiranda tokios tamsios temos?  

Na, man rodos, nesvarbu, gyveni Osle, Niujorke, Karakase, Maskvoje ar Akapulke, – košmarai visur tie patys. Mane labiau įkvepia ne tai, ką matau miestų gatvėse, – nors pasitaiko išimčių, – bet tai, kas vyksta mano galvoje.  

Kokia Hario Hūlės savybė autoriui labiausiai nepatinka ir kodėl? 

Negaliu pakęsti, kai Haris renkasi neteisingus, neretai destruktyvius kelius, puikiai žinodamas, ką daro, ir netgi jausdamas keistą pasitenkinimą. Tarsi mestų gitarą į sieną vien todėl, kad ji negroja taip, kaip norisi. 

Kada suteiksit Hariui Hūlei dvasios ramybę? Vargu ar normalus žmogus galėtų tiek atlaikyti. 

Na, kai kurie žmonės tiesiog neturi vidinės ramybės. Haris trokšta tylios, ramios ir beskausmės tamsos, ir jis ją gaus. Galiausiai. 

Kaip autorius atlieka „namų darbus“ ruošdamas ir rašydamas naują detektyvą? 

Daug skaitau, kalbinu žmones, keliauju į įvairias vietas. 

Mėgstamiausia vaikystės knyga? 

Kai buvau mažas, mano tėvas, augęs Niujorke, skaitydavo mums amerikietiškas knygas. Man labiausiai patiko Marko Twaino „Heklberio Fino nuotykiai“. 

Kodėl vėlyvuosiuose romanuose labai atvirai aprašomos smurto scenos? 

Tiesą sakant, manau, kad pastaruoju metu šiek tiek sušvelninau toną. Gal ir klystu. Na, smurto scenų esmė – parodyti, kas stovi ant kortos, kodėl svarbu, kad pabaisa būtų sustabdyta. Žinoma, tai suteikia ir savotišką apsivalymą, gėdingą malonumą mėgaujantis bausme blogiui – tai grožinės literatūros įtampos ir mūsų keršto ištroškusių protų dalis. Šio šiurkštaus, bet labai žmogiško keršto poreikio patenkinimas taip pat yra mūsų civilizuotų teisinių sistemų dalis, nors mėgstame apsimesti, kad ne. 

Kadangi šiuolaikinės technologijos vis labiau formuoja mūsų visuomenę, įdomu, ar svarstėte galimybę įtraukti dirbtinį intelektą kaip temą ar siužeto elementą į kurį nors iš būsimų Hario Hūlės romanų ar kitų savo kūrinių. 

Manau, kad didžiausia bėda rašant apie technologijų plėtrą – tai, jog dar iki išleidžiant knygą bet kas, ką tik parašysi, bus pasenę. Kita vertus, mokslinės fantastikos žanro kūrinyje galima svarstyti, kokios technologijos laukia ateityje, – esu tai daręs rašydamas apsakymus. 

*** 

Štai tokiomis spalvomis lietuvių skaitytojams šį kartą atsiskleidžia J. Nesbø. Ir nors knygų apie tolimesnius Hario Hūlės likimo vingius dar teks palaukti, ištikimiausi skaitytojai jau dabar gali kibti į naujausią detektyvinių istorijų meistro apsakymų rinkinį „Žiurkių sala ir kitos istorijos“. Ne veltui pats J. Nesbø apsakymų rašymą yra palyginęs su tapyba, kai „drobė paliekama skaitytojui, parodant tik keletą eskizų ir linijų, kaip darė ispanų tapytojas Picasso“. Tad autoriaus istorijos – išties įtraukiančios ir paliekančios daug erdvės fantazijai ir moralinių dilemų gvildenimui. 

Rašytojo ir iliustratoriaus Davo Pilkey sukurtas komiksas „Šunėnas“ (angl. „Dog Man“) tapo tikrų tikriausia pasauline sensacija, o visai netrukus komiksą bus galima skaityti ir lietuvių kalba – knygų seriją pradės leisti leidykla „Baltos lankos“, o iš anglų kalbos ją išvertė vaikų knygų autorius Paulius Norvila.

Šmaikštumu, nuoširdumu ir išskirtiniais piešiniais viso pasaulio vaikų širdis pavergusių komiksų serija pasakoja apie pusiau šunį, pusiau žmogų, superteigiamą, geraširdį herojų Šunėną: jis tampa geruoju policininku ir leidžiasi į kovą su mušeikomis, sukčiais ir kitais visokio plauko blogiukais. Naujai užgimusiam geriausiam pasaulyje policininkui teks įveikti ne tik klastingąjį Pitą, raketomis šaudantį Robovadą ar piktą atgijusių dešrainių armiją, bet ir kaip nors nenuseilėti ir neapiplaukuoti numylėtos žaliosios policijos vado sofos...

Piešiniais išsiskiriančių, ryškių ir nuotaikingų knygų serija skirta 5–13 metų vaikams. Štai keturios priežastys, kuo ši knygų serija tokia ypatinga, kad ją skaityti nori net ir tie, kurie knygų skaityti nemėgsta.

Tobulas teksto ir iliustracijų santykis

Viena pagrindinių knygos populiarumo priežasčių – jos patrauklumas tiems, kurie nemėgsta daug teksto. Puikiai subalansuota teksto ir iliustracijų proporcija leidžia nuotykių ir juokelių kupiną istoriją pasakoti dinamiškai, įtraukiančiai, tačiau skaitymas neapsunksta, vyksta tarsi nejučiomis. Taigi ši serija puikiai tinka jauniesiems skaitytojams, norintiems jausti, kad patys perskaito visą knygą.

Taiklūs juokeliai ir žodžių žaismas

„Šunėnas“ yra tiesiog baisiai juokinga knyga! Pasakojamos juokingos, ant absurdo ribos balansuojančios situacijos, humoras taiklus ir nebanalus, tad beskaitant tikrai sunku nustoti kvatotis. Juokinga ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Šios nuotaikingos istorijos taip pat lavina vaikų vaizduotę ir kūrybiškumą bei iškalbą.

Atpažįstami ir gilūs veikėjai

„Šunėno“ personažus lengva suprasti ir su jais tapatintis. Tačiau jie ne plokšti ar primityvūs, o daugiaplaniai. Štai pats Šunėnas – tai ne šiaip šuns ir žmogaus derinys. Tai personažas, jungiantis ir atskleidžiantis skirtingas žmogaus prigimties puses – šunišką ištikimybę ir žmogišką įžvalgumą. Kiti knygos veikėjai taip pat atpažįstami, su jais norisi tapatintis, sirgti už jų pergales ir liūdėti dėl nesėkmių.

Aiškus istorijos moralas

Nepaisant šmaikštumo ir absurdiškumo, „Šunėnas“ yra pamokomų, aiškų moralą siūlančių knygų serija. Knygose gvildenamos tokios temos kaip draugystė, empatija, atkaklumas, teisingų pasirinkimų svarba, kasdienybės sunkumų įveikimas. Istorijose esantis moralinis punktyras skatina empatiją ir gerumą, atidumą kitiems, taip pat suteikia peno pokalbiams, leidžia diskutuoti aktualiomis temomis.