Tinklaraštis

Kad vaikiškam žodžiui būtų lengviau surasti savo žmogų Vilniaus knygų mugėje, paruošėme trumpą gidą, į kokias vaikiškų knygų naujienas atkreipti dėmesį „Baltų lankų“ stende. Šiemet leidyklos leidžiamų pamėgtų užsienio bei lietuvių autorių knygų rasite ne tik 5-je, bet ir Vaikų salėje – jaunųjų skaitytojų ir jų tėvų čia lauksime su įvairaus amžiaus vaikams skirtomis knygų naujienomis.

Lengvas būdas patirti skaitymo sėkmę

Šiemet tiesiai į Knygų mugę atvyksta jau penktoji Dav Pilkey „Šunėno“ dalis – „Blusių valdovas“. Joje mažieji kviečiami patirti nepažabotą smagumą, juoką ir nuotykius, dar kartą gelbėjant pasaulį kartu su ankstesnėse komikso dalyse pažintais personažais: bloguoju katinu Pitu, Vadu, žurnaliste Sara Bekepure su pudelyte Zuzu ir, žinoma, pačiu Šunėnu ir jo ištikimu pagalbininku – Mažuoju Pitu. Žaibiškai išgarsėjusio amerikiečių rašytojo, iliustruotojo ir komiksų kūrėjo serija „Šunėnas“ jau išleista beveik 50 kalbų, pasaulyje parduota daugiau nei 60 mln. kopijų.

Vaikystėje kentėjęs nuo aktyvumo ir dėmesio sutrikimo serijos autorius savo komiksuose perteikia svarbias žinutes vaikams (ir tėvams!): šiose beprotiškose lenktynėse dėl geresnio rezultato, noro visur suspėti, pasirodyti ar padaryti geriau labai svarbu nepamiršti paprasto gerumo, jautrumo, daryti viską iš širdies ir nebijoti būti savimi. Net jei ne viskas pavyksta tobulai. 

Pilkey komiksai – lengvas būdas patirti skaitymo sėkmę. Nuo 2025-ųjų lietuviškai leidžiamos knygos turėtų patraukti tėvų, norinčių sudominti vaikus skaitymu, dėmesį. Nedidelė teksto apimtis, sąmoningai netobulas piešimo stilius mažina įtampą ir priartina turinį prie pradedančiojo skaityti kasdienybės. Toks tekstas taip pat lengviau įveikiamas vaikams, kuriems sunku sukaupti dėmesį ar kyla kitų skaitymo iššūkių.

Mokytis skaityti skirtų knygų meniu šiemet papildys ir edukacinės Sauliaus Žuko knygų serijos „Du broliai“ ketvirtoji dalis – „Dino žemėje“. Lietuvių vadovėlių autoriaus, ankstyvojo skaitymo entuziasto sukurta metodika leidžia ne tik pasinerti į dviejų brolių Tedo ir Vinco nuotykius, mokytis perskaityti tekstą, bet ir jį suprasti atliekant specialiai knygoje integruotus skaitymo, teksto suvokimo pratimus.

Iki šiol išleistos trys serijos „Du broliai“ dalys: „Nuotykis miške“, „Senoviniame mieste“ ir „Kelionė jūra“.

Dar viena garsinė knyga, šįkart – „Aukštyn kojom“

Jūs gyvenat taip, kaip norit, –

Mes gyvenam aukštyn kojom.

Ir svajojam, ir dainuojam

Aukštyn kojom!

Garsinių knygų gerbėjus pradžiuginsime dar viena naujiena. Išskirtinėje garsinėje knygoje – originalūs Keistuolių teatro dainų, skambėjusių pagal Donaldo Bisseto pasakas sukurtame muzikiniame spektaklyje-žaidime „Aukštyn kojom“ (premjera 1991 m.), įrašai. Kieti puslapiai ir patogūs garso mygtukai pritaikyti mažiems pirštukams. Į knygą sudėtos daugiau nei 30 metų skambančios Keistuolių teatro dainos: „Varna Albertina“, „Aukštyn kojom“, „Karalių lopšinė“ ir kitos.

Linksmas, stebuklingas ir labai keistas istorijas dainomis ir užburiančiais garsais „Aukštyn kojom“ pasakoja Darius Auželis, Robertas Aleksaitis, Ilona Balsytė, Aidas Giniotis, Andrius Kaniava ir Andrius Kulikauskas, o fantazuoti, svajoti ir kurti naujas istorijas savo iliustracijomis kviečia Reda Tomingas.

Po knygą vaikiškoms problemoms spręsti

Ieškantiesiems prasmingų, jaukių paveikslėlių knygų pasiūlysime net dvi Lietuvoje itin mėgstamos autorės Debi Gliori knygas: „Labanakt, Pelėdžiuk“ ir „Baisų baisiausias iš visų“.

Gliori savo knygose įtaigiai, tačiau paprastai ir šiltai sprendžia kiekvienam vaikui atpažįstamas problemas: patvirtina amžiną mamos meilę (autorės knyga „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“ Lietuvoje leidžiama daugiau nei dešimtmetį ir iki šiol išleista beveik 50 tūkst. egzempliorių), kviečia nurimti, moko priimti naują šeimos narį – jaunesnįjį brolį ar sesę, supažindina su netektimi.

Knyga „Baisų baisiausias iš visų“ – kūrinys apie mažą kiškutį Pypsių, jo dideles baimes ir lakią vaizduotę. Įtraukiančiu pasakojimu apie kiškučio pasaulį ir milžinišką jo baimių sąrašą autorė siekia padėti vaikams nurimti, įsiklausyti į savo jausmus, priimti ir įveikti savo baimes.

 „Labanakt, Pelėdžiuk“ – tai žaismingas, jaukus mamos pelėdos ir pelėdžiuko pokalbis (kartais – tikros derybos), į saldžiausius sapnus palydėsiantis net didžiausias naktinėti mėgstančias pelėdas ir mažuosius pelėdžiukus.

Pasaulinė spalvinimo manija atkeliauja ir į Lietuvą

Dar viena naujiena, kuria galės pasidžiaugti ir maži, ir dideli spalvinimo knygų mėgėjai, – jaukiai iliustruotos Coco Wyo spalvinimo knygos. Pasaulyje jos išpopuliarėjo dėl žaismingo stiliaus.  Aštuoniolikoje šalių jau leidžiamas knygas lengva spalvinti, mieli siužetai padeda nusiraminti, patirti kūrybinę laisvę. Knygų mugėje ieškokite dviejų šios serijos knygų: „Cozy Cuties“ ir „Cozy Corner“.

Jacqueline Harpman romanas „Aš, nepažinusi vyrų“ (išleido ,,Baltos lankos“, vertė Jonė Ramunytė) yra vienas tų nedaugelio literatūros kūrinių, kurie, parašyti prieš kelis dešimtmečius, šiandien išgyvena tikrą renesansą. Nors knyga pirmą kartą prancūzų kalba pasirodė dar 1995 m., dėl socialinių tinklų (ypač „TikTok“) ir augančio jaunesnės kartos skaitytojų susidomėjimo feministine distopine literatūra ji vėl tapo bestseleriu.  

Prieš pradedant nerti į romano siužeto vingius, svarbu paminėti J. Harpman biografijos svarbą. Autorė – žydų kilmės belgų rašytoja ir psichoanalitikė, jos šeima Antrojo pasaulinio karo metais pabėgo nuo nacių į Kasablanką. Nors romanas nėra istorinis, jame jaučiamas panašus absurdiškas įkalinimo ir nužmoginimo jausmas, kurį patyrė koncentracijos stovyklose įkalinti žmonės. Knygoje pasakojama apie tai, kaip žmogus bando išlikti žmogumi, kai iš jo atimama viskas: vardas, praeitis, privatumas ir ateities viltis.  

Siužeto paslaptis: pasaulis be priešistorės  

Knyga pradedama klaustrofobiška scena: požeminiame bunkeryje narve laikoma 40 moterų. Jas saugo nebylūs sargybiniai vyrai. Pasakotoja – jauniausia iš jų, vadinama tiesiog „mažyle“. Skirtingai nei kitos moterys, užaugusi narve, ji neturi jokių prisiminimų apie ankstesnį pasaulį pasaulį „prieš tai“. Ji nežino, kas yra šeima, meilė, saulė ar netgi vyrai (išskyrus tuos šaltus, abejingus sargybinius).  

Moteriškoji (žmogiškoji) esatis 

Vienas įdomiausių knygos aspektų – moteriškumo visiškoje izoliacijoje tyrinėjimas. Pasakotoja, niekada nepažinusi vyrų, į kitas moteris žiūri kaip į svetimas. Jos pasakoja jai apie dingusį pasaulį – apie vyrus, apie madas, apie meilę, vaikus, tačiau jai tai nieko nesako.  

Romane keliamas svarbus klausimas: ar moteriškumas egzistuoja be santykio su kita lytimi? Pasakotoja jaučiasi esanti „tuščias lapas“. Ji neturi kultūrinio ir socialinio bagažo, todėl jos žvilgsnis į pasaulį yra grynas, smalsus, filosofinis, liūdnai gražus ir kartu be galo vienišas.  

Kodėl ši knyga „sprogo“ dabar?  

Kritikai pažymi, kad dabartinis knygos populiarumas susijęs su bendru visuomenės nerimu. Jaunoji Z karta knygoje mato savo pačių netikrumo, egzistencinės vienatvės ir baimės dėl ateities atspindį. Tai – tyli minimalistinė egzistencinė studija apie tai, kas lieka, kai viskas sugriūna. J. Harpman rašo taupiai, bet kiekvienas jos žodis sminga giliai.  

„Aš, nepažinusi vyrų“ – ne tik distopinis romanas. Tai filosofinis pasakojimas apie laisvę. Kaip rašoma „The Guardian“, knyga sukrečia, nes ji parodo, kad net ir beviltiškiausioje situacijoje žmogus jaučia nenumaldomą poreikį suprasti, kodėl jis egzistuoja. Ji itin paveikiai primena apie žmogaus dvasios atsparumą ir kartu apie tragišką mūsų mirtingumą.  

Tekstą pagal „The Guardian“, „Forward“, „Boston Globe“ ir kt. parengė Milda Gaulienė  

Šių metų Vilniaus knygų mugėje leidykla „Baltos lankos“ kvies į prasmingus susitikimus su rašytojais, diskusiją su Kristina Sabaliauskaite, Edwardu Lucasu ir Siarhejumi Šupa bei pokalbį su pasaulinio garso klinikinės psichologijos profesoriumi George’u A. Bonanno. Pagrindiniame leidyklos stende (5 salėje) bus pristatyta daugiau nei 15 naujų leidinių, o Vaikų salėje mažuosius pasitiks ne tik gerai žinomas personažas Šunėnas, bet ir 10 naujienų, skirtų įvairaus amžiaus vaikams lavinti. 

Vasario 27 d., penktadienis 

16 val. | Amfiteatras 

Renginys „Knyga + Kinas“, kuris sujungia literatūrą ir kiną, kviesdamas atrasti kinematografiškas lietuvių autorių knygas, turinčias potencialo tapti filmais ar serialais. Šiemet kino profesionalams ir skaitytojams bus pristatyta 11 kūrinių, tarp jų ir leidyklos „Baltos lankos“ išleistas Kosto Strielkūno romanas „Mieste nebetiki velniais“.  

18.00 val. | Konferencijų salė 5.2  

Emilijos Tumės debiutinės knygos „Nomadės šokis. Išraiškos šokio pradininkės Danutės Nasvytytės kūrybinė biografija“ pristatymas. Moderatorius Tomas Vaiseta.  

Atidžiai rinkdama šaltinius, gilindamasi į itin sudėtingas gyvenimo situacijas, istorikė Emilija Tumė parašė išraiškos šokio pradininkės Danutės Nasvytytės biografiją tarsi dramatišką šokį, kai šuoliais keliaujama nuo vaikystės dienų Nepriklausomybės Akto signataro sodyboje prie studijų nacių valdomame Berlyne, nuo Nasvyčių šeimai kilusių pavojų ir praradimų sovietinės okupacijos metais prie nevienareikšmiškų pasirinkimų šaliai patekus į nacių rankas, nuo subombarduoto Drezdeno žlungant Trečiajam reichui iki gyvenimo už horizonto – Australijoje. 

Vasario 28 d., šeštadienis 

Šeštadienis mugės lankytojus pasitiks renginių gausa: 

13.00 val. | Konferencijų salė 5.2  

Barboros Suisse knygos „Kolegos. Kaip bendradarbiams ir vadovams būti draugiškiems negaliai“ pristatymas. Moderatorė Živilė Vaškytė-Lubienė.  

Organizacijos „Draugiški autizmui“ įkūrėja ir Lietuvos įvairovės chartijos valdybos narė Barbora Suisse knygoje supažindina su dvidešimčia žmonių, turinčių skirtingas negalias. Jie atvirai dalijasi patirtimi ir praktiniais patarimais, kaip tapti supratingu bei palaikančiu kolega. Renginys bus verčiamas į lietuvių gestų kalbą.  

15.00 val. | Konferencijų salė 5.2  

Živilės Mitkės debiutinio romano „Mintregys“ pristatymas. Moderatorė Goda Raibytė-Aleksa.  

Naujojoje Zelandijoje gyvenanti autorė – rašytoja, dailininkė ir programuotoja – pristato maginės fantastikos romaną „Mintregys“. Tai įtraukiantis, daugialypės struktūros, tačiau lengvai skaitomas kūrinys, kurį autorė brandino šešerius metus. 

17.00 val. | Konferencijų salė 5.2  

Kosto Strielkūno debiutinio romano „Mieste nebetiki velniais“ pristatymas. Moderatorius Antanas Terleckas.  

Rašytojo, projektų vadovo ir futbolo komentatoriaus kūrinys – tai kaimelio detektyvas, kuriame meistriškai atgaivinama baltų mitologijos velnio figūra. 

17.00 val. | Forumo erdvė  

Diskusijų klubas: „Žodžių karas ar idėjų mūšis – kas laukia laisvo žodžio?“ Kognityvinis mūšio laukas: kaip verslo rykliai, tironai ir išdavikai formuoja mūsų mentalinį kraštovaizdį? Dalyvauja Edwardas Lucasas (Jungtinė Karalystė), Kristina Sabaliauskaitė, Siarhejus Šupa (Baltarusija). Moderatorė Margarita Šešelgytė. Renginys vyks lietuvių ir anglų klb. 

18.00 val. | Konferencijų salė 5.3  

Klinikinės psichologijos profesoriaus George’o A. Bonanno knygos „Atsparumo galia. Kaip įveikti traumines patirtis“ pristatymas. Moderatorė Paulina Želvienė.  

Remdamasis gausiais moksliniais tyrimais ir tikromis žmonių istorijomis, G. A. Bonanno atskleidžia šiuolaikinį požiūrį į psichologinę traumą bei atsparumą. Knyga neabejotinai vertinga tiek specialistams, tiek plačiajai auditorijai. Renginys vyks lietuvių ir anglų klb. 

Po renginių „Baltų lankų“ stende autoriai dalins autografus. Kviečiame užsukti!   

Vasario 28 dieną Vilniaus knygų mugėje pirmą kartą viešės vienas žymiausių psichologinės traumos ir atsparumo tyrėjų – klinikinės psichologijos profesorius George’as A. Bonanno. Mugėje jis pristatys pirmąją savo knygą lietuvių kalba „Atsparumo galia. Kaip įveikti traumines patirtis“ ir kartu su dr. Paulina Želviene, VU Psichotraumatologijos centro docente, diskutuos psichologinės traumos, atsparumo ir gijimo šiuolaikinėje visuomenėje temomis.

Knygą vasario 18 dieną išleidžia leidykla „Baltos lankos“, rekomenduoja Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centras.

Trauma nėra nuosprendis

A. Bonanno – Kolumbijos universiteto (Teachers College) klinikinės psichologijos profesorius, vienas pirmųjų mokslininkų, parodžiusių, kad net po sunkių traumų dauguma žmonių gali atsitiesti. Jo tyrimai parodė, kad vyraujantis įsitikinimas, jog trauma neišvengiamai palieka ilgalaikius psichologinius randus, neatitinka mokslo duomenų.

Remdamasis daugiau nei keturių dešimtmečių tarptautiniais tyrimais, savo knygoje „Atsparumo galia. Kaip įveikti traumines patirtis“ G. A. Bonanno griauna paplitusius mitus apie psichologines traumas. Jis teigia, kad atsparumas nėra išskirtinė savybė ar „stipriųjų privilegija“ – tai dažniausia žmonių reakcija į sunkumus.

„Dažnai manome, kad trauma visam laikui pakeičia mūsų smegenis ir emocijas. Tačiau mokslas rodo, kad žmonės yra gerokai atsparesni, nei patys apie save galvoja“, – sako profesorius G. A. Bonanno.

Knygos autorius pasakoja, kad jo susidomėjimas atsparumu nėra vien akademinis. Jis augo  šeimoje, kur smurto patirtys buvo dažnos, ir labai anksti išėjo iš namų, likdamas faktiškai be atramos. Vėliau, dar būdamas jaunas, patyrė ir tiesioginį pavojų gyvybei – naktį kalnų kanjone, staiga pakilus upės vandeniui, jis atsidūrė situacijoje, kurioje galėjo žūti.

Šios patirtys buvo intensyvios ir sukrečiančios, tačiau jos netapo tuo, ką šiandien vadiname potrauminiu stresu. Tik po daugelio metų, jau tyrinėdamas psichologinę traumą ir netektį kaip klinikinės psichologijos mokslininkas, G. A. Bonanno pradėjo suvokti, kad tokia reakcija nėra išimtis. Priešingai – didžioji dalis žmonių, net susidūrę su labai sunkiomis ar gyvybei pavojingomis situacijomis, sugeba atsistatyti ir grįžti prie funkcionuojančio gyvenimo.

Šią įžvalgą ypač sustiprino jo tyrimai po 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolių Niujorke. Tuo metu daugelis psichikos sveikatos specialistų prognozavo masinį potrauminio streso protrūkį, tačiau jis taip ir neįvyko. G. A. Bonanno tyrimai parodė, kad nors žmonės patyrė stiprų stresą, baimę ir sukrėtimą, dauguma jų per gana trumpą laiką atgavo psichologiškai stabilią būseną. Tai tapo lūžio tašku jo mokslinėje karjeroje – aiškiu įrodymu, kad vyraujantys įsitikinimai apie traumą ne visada atitinka realius žmonių išgyvenimus.

Panašų reiškinį jis stebėjo ir per COVID-19 pandemiją. Viešojoje erdvėje dominavo pasakojimas apie visuotinį psichologinį trapumą, ilgalaikį emocinį palūžimą ir neišvengiamas pasekmes. Tačiau profesoriaus tyrimai ir stebėjimai rodė kitokį vaizdą: nors pandemija buvo visuotinė, ilga ir kupina netikrumo, dauguma žmonių pademonstravo gebėjimą prisitaikyti. Jis šį reiškinį pavadino „atsparumo akląja dėme“ – mūsų polinkiu nepastebėti to, kas vyksta tyliai ir be dramos: žmonių gebėjimo susitvarkyti.

Būtent šios asmeninės patirtys ir ilgalaikiai empiriniai tyrimai tapo pagrindu knygai „Atsparumo galia. Kaip įveikti traumines patirtis“, kurioje G. A. Bonanno kviečia peržiūrėti požiūrį į traumą, potrauminį stresą ir gijimą. Jo teigimu, pripažinti skausmą yra svarbu, tačiau lygiai taip pat svarbu nepamiršti žmogaus gebėjimo atsistatyti – gebėjimo, kuris dažniau yra norma, o ne išimtis.

Kodėl ši knyga svarbi Lietuvai

Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centro atstovai pabrėžia, kad G. A. Bonanno darbai ypač aktualūs Lietuvos kontekste, kur psichologinė trauma ir atsparumas dažnai minimi, bet ne visuomet aiškiai suprantami.

„Psichotraumatologijos srityje dirbu daugiau nei 15 metų, todėl ypač vertinu profesoriaus G. A. Bonanno indėlį, kuris remiasi ne prielaidomis, o moksliniais tyrimais. Jo darbai padeda suprasti, kaip žmonės realiai atsigauna po trauminių patirčių – ne teoriškai, o praktiškai“, – sako dr. Paulina Želvienė, VU Psichotraumatologijos centro docentė.

„Mūsų atlikti Lietuvos paauglių tyrimai atskleidžia, kad patirtas smurtas ir kitos trauminės patirtys siejasi su žemesniu psichologiniu atsparumu. Tai pabrėžia, kaip svarbu ne tik atpažinti traumą, bet ir kryptingai stiprinti atspirties taškus, padedančius jauniems žmonėms atsistatyti – būtent tai akcentuojama profesoriaus G. A. Bonanno moksliniuose darbuose“, – teigia docentė.

Atsparumas – procesas, kurį galime stiprinti

Knygoje „Atsparumo galia. Kaip įveikti traumines patirtis“ G. A. Bonanno pristato lankstumo mąstyseną – moksliškai pagrįstą požiūrį, padedantį žmonėms įveikti sudėtingas patirtis. Jis aiškina, kad svarbiausia ne „vienas teisingas būdas“ susidoroti su trauma, o gebėjimas lanksčiai prisitaikyti prie situacijos, išbandyti skirtingas strategijas ir mokytis iš patirties. Šis požiūris keičia ne tik individualų, bet ir visuomeninį santykį su trauma – nuo neišvengiamo pažeidžiamumo link aktyvaus, moksliškai pagrįsto gijimo.

A. Bonanno – klinikinės psichologijos profesorius ir Kolumbijos universiteto Gedulo, traumos ir emocijų laboratorijos (angl. „Loss, Trauma, and Emotion Lab“) direktorius. G. A. Bonanno pirmasis pradėjo taikyti atsparumo idėją netekties ir traumos tyrimuose ir sukūrė gedulo teoriją, dabar standartiškai taikomą klinikinių psichologų. Apie jo tyrimus rašė tokie prestižiniai leidiniai kaip „Scientific American“, „The New York Times“, „Wall Street Journal“ ir „The New Yorker“.

Vilniaus knygų mugėje vasario 28 d., šeštadienį, 18 valandą, Konferencijų salėje 5.3 vyks profesoriaus G. A. Bonanno knygos pristatymas, kurį moderuos dr. Paulina Želvienė, VU Psichotraumatologijos centro docentė.

Jei sėdite lyg ant adatų laukdami filmo pagal romaną „Veritė“ (pasaulinė premjera planuojama spalio 2 d.), naujausia Colleen Hoover knyga „Sužeista moteris“ (iš anglų k. vertė Telesforas Pranauskas, redaktorė Neringa Butkienė) užpildys trilerių tuštumą jūsų gyvenime. Romano siužetas sukasi apie rašytoją Petrą Rouz, kurią ištiko kūrybinė krizė po to, kai jos naujausios knygos ekranizacija sulaukė ne pagyrų, o aršios kritikos. 

Colleen Hoover grįžo 

Skamba kiek neįtikėtinai, bet naujo romano C. Hoover neišleido nuo 2022 metų. Daugumai autorių tokia pertrauka nieko keisto. Tačiau įpratus prie stulbinamo C. Hoover produktyvumo – vidutiniškai po du romanus per metus – ši praraja išties juntama. Sumani autorė savo sugrįžimą su knyga „Sužeista moteris“ pradėjo viliojančiai santūria pratarme: bet koks panašumas į tikrus žmones ar įvykius yra grynas atsitiktinumas. „Prašau, maldauju jūsų, neieškokite ryšių tarp asmeninio mano gyvenimo ir šios istorijos, nes jų nėra“, – skuba patikinti C. Hoover. 

Romano „Sužeista moteris“ idėja rašytojai kilo dar prieš kelerius metus. „Viskas prasidėjo nuo apsakymo „Seintas“, kurį išleidau seniai, tad sunku net prisiminti, kas įkvėpė pradinį siužetą, – pasakoja C. Hoover. – Man tiesiog patinka realistiški trileriai – tokie įvykiai, kurie gyvenime galėtų nutikti bet kam. Neabejoju, kad tai perteikiau rašydama apie autorę, kuri kelias savaites laiką leidžia viena nuošalioje vietoje. Man tai skamba kaip košmaras.“ 

Siužetinės linijos svarba 

Kurdama „Sužeistos moters“ istoriją, pati Colleen Hoover liko nustebinta savo veikėjos Petros: „Iš patirties žinau: kai personažai tampa visapusiški, jie patys pradeda priimti sprendimus, kaip savarankiškos asmenybės. Vis norėjau Petrą papurtyti, bet kartu ir rūpėjo pamatyti, į ką ji dar įsivels.“ 

Hooverstilių neutraliausiai būtų galima apibūdinti kaip „nepuošnų“. Interviu ji yra sakiusi, kad galėtų daugiau dėmesio skirti sakinių struktūrai ar įterpti vieną kitą metaforą, „bet man tokie tekstai nepatinka, taigi ir rašyti aš noriu tai, ką pati mėgstu skaityti“. Kartą bestselerių autorė prisipažino anksčiau skaitydavusi filmų scenarijus, nes „mėgaudavausi jais tiek pat, kiek žiūrėdama filmą, bet tai užimdavo perpus mažiau laiko“. 

„Sužeista moteris“ skaitytoją įtraukia išskirtinai savo siužetine linija. C. Hoover nuomone, specialiai sukurta ypatinga atmosfera, metaforiška kalba ar vaizdiniai čia tik trukdytų. 

Užkulisiai 

Naujausią romaną „Sužeista moteris“ galima skaityti kaip asmeniškiausią iki šiol C. Hoover kūrinį. Nors autorė neigia sąsajas su tikrove, knygoje gausu pasvarstymų apie šlovės naštą – visai kaip tikros popžvaigždės interviu, čia juntama, kad „viešas dėmesys tapo dusinančia antklode“. Sunku nepastebėti, kad lyriškiausia rašytoja tampa būtent tada, kai jos veikėjai pradeda analizuoti literatūrinį gyvenimą. 

Tai ypač ryšku scenose, kuriose vaizduojama pagrindinė romano veikėja Petra. Pavyzdžiui, sėdėdama prie lazanijos lėkštės, ši veikėja gedi ankstesnio, nerūpestingo savo karjeros etapo: „Anksčiau būdavo taip smagu. Atsikeldavau pasiruošusi patikrinti, kurie iš draugų prisijungę. Arba nubusdavau trokšdama vėl pasinerti į rašomos knygos rankraštį. O dabar tiesiog guliu lovoje ir su siaubu galvoju, ką atneš nauja darbo diena.“ Per šiuos Petros monologus skaitytojas tarsi išgirsta pačios C. Hoover balsą ir jos vidines dvejones. 

Lietuviškai pasirodantis romanas „Sužeista moteris“ – tai dar viena dovana gausiai Colleen Hoover gerbėjų auditorijai Lietuvoje. Leidykla „Baltos lankos“ skaitytojams jau yra pristačiusi įspūdingą šios autorės kūrinių kolekciją: tai penkiolikta autorės knyga lietuvių kalba šalia tokių hitų kaip „Mes pradedame iš naujo“, „Veritė“, „Per vėlu“, „Netekę vilties“ ar „Slemas“. Taigi C. Hoover gerbėjai gali būti tikri: emocijos ir intriguojanti istorija jų laukia ir naujausiame autorės romane.   

Pagal Neon, Brit+Co parengė Milda Gaulienė  

Retas žmogus atėjęs į naują darbą prisistatydamas pasako: „Sveiki, aš turiu negalią“, jei ji neturi aiškių, išoriškai matomų ženklų – pavyzdžiui, vežimėlio ar baltosios lazdelės. Apie 80 procentų žmogaus negalių yra nematomos. Todėl aplinkiniai dažnai tiesiog nesupranta, kodėl vienam ar kitam kolegai ar kolegei tam tikri kasdieniai dalykai tokie sudėtingi.

Apie šiuos „nepatogius“ darbo aplinkos momentus kalbamės su Barbora Suisse – naujos knygos „Kolegos. Kaip bendradarbiams ir vadovams būti draugiškiems negaliai“ („Baltos lankos“, 2026 m.), pasirodančios šį mėnesį ir pristatomos Vilniaus knygų mugėje, autore. Ji taip pat yra organizacijos „Draugiški autizmui“ įkūrėja, Lietuvos įvairovės chartijos valdybos narė ir knygos „Autizmas – dalis manęs“ („Baltos lankos“, 2024 m.) bendraautorė.

Vietoje bendrų klausimų apie knygą ar abstrakčių svarstymų apie negalią rėmėmės knygos herojų patirtimis ir aptarėme žmogaus su negalia darbo kasdienybę – nuo ryto valandų iki komandos vakarėlio. Taip išryškindami kasdienius iššūkius ir praktinius sprendimus, apie kuriuos dažnas kolega ar vadovas paprasčiausiai nesusimąsto.

Darbas prasideda nuo… patekimo į biurą

Pradėkime nuo pirmos darbo dienos ryto. Su kokiais iššūkiais kolega su negalia susiduria dar net nespėjęs pasisveikinti su komanda?

Kartais pirma rimta užduotis – pasiekti savo darbo vietą. Šiuolaikiniai stikliniai biurai silpnaregiui žmogui gali būti tikras galvosūkis: kur čia durys, o kur langas? Nuorodos klaidžiame biure dažnai atrodo estetiškai, bet ne visada yra funkcionalios.

Rengiant interviu su vienu iš knygos herojų, silpnaregiu, ieškojome laisvo susitikimų kambario biure. Numeriai ant stiklinių durų buvo neryškūs ir jam teko prieiti kone penkių centimetrų atstumu, kad įžiūrėtų.

Dar viena „smulkmena“ – dauguma biuro detalių yra žmogaus akių lygyje: rodyklės, jungikliai. Jei darbuotojas juda vežimėliu, pasiekti ar perskaityti gerokai sunkiau.

Biuruose nebelieka nuolatinės, individualios darbo vietos. Žmonėms su regos negalia nauja erdvė reiškia visiškai nepažįstamą teritoriją: kur įėjimas, kur laiptai, kur tualetas? O autistiškiems žmonėms pati nauja aplinka dažnai kelia didelį nerimą – nežinia, kaip viskas vyks, kiek bus žmonių, koks triukšmo lygis ir ar bus kur trumpam ramiai pasitraukti.

Kavos ir pietų pertraukos – ne visiems vienodai maloni socializacija

Biure ne tik dirbame, bet ir socializuojamės. Ką kolegai su negalia reiškia kavos ar arbatos pertraukos?

Kavos pertraukėlės ir pietūs darbe dažnai suvokiami kaip poilsio metas, bet ne visiems jis toks yra. Virtuvėlėse tuo metu pilna žmonių, garsų, kvapų, judesio.

Neuroskirtingam žmogui pertrauka reiškia ramybę. O šurmulys ir socialinis bendravimas – ne poilsis, bet papildomas krūvis. Todėl tai, kas vieniems padeda atsikvėpti, kitus gali dar labiau išvarginti.

Kavos gėrimo kultūra biuruose labai gaji, bet kartu kupina nematomų barjerų. Pavyzdžiui, bendrose virtuvėlėse dažnai stovi puodeliai su vardais ar užrašais. Žmogui, kuris nemato, tie užrašai tiesiog neegzistuoja. Kitas dažnas iššūkis – kavos aparatai liečiamais ekranais. Kaip išsirinkti gėrimą ekrane, jei turi regos sutrikimą? Kyla labai žmogiškas klausimas: ar kiekvieną kartą per pertrauką teks prašyti kolegos pagalbos?

O jei pietų pertrauką darbuotojai leidžia ne biure, bet kavinėje ar restorane?

Tuomet situacija dar sudėtingesnė. Kiek Lietuvoje yra restoranų, kavinių, pritaikytų judėti vežimėliu? Vienetai. Jei komandoje yra žmogus, judantis vežimėliu, visa grupė turi derintis ir kartais tai baigiasi labai paprastai: „Jūs eikite, aš biure pavalgysiu.“ Iš pažiūros – smulkmena. Iš tikrųjų – dar vienas žingsnis į tyliai formuojamą atskirtį.

Susirinkimai: kai „papasakok apie save“ tampa iššūkiu

Kas susirinkimuose tampa tikrais barjerais?

Susirinkimai daugeliui žmonių yra viena sudėtingiausių darbo dienos dalių. Pavyzdžiui, autistiškiems žmonėms labai svarbi struktūra: žinoti, apie ką bus susitikimas, kas vyks ir ko iš jų tikimasi. Kai šios informacijos nėra, kyla didelis nerimas.

Situacija dar labiau komplikuojasi, kai staiga pasakoma: „Papasakok apie save.“ Tada kyla vidinis chaosas: nuo ko pradėti? Apie darbą ar asmeninį gyvenimą? Kiek detalių pasakyti? Ko iš manęs tikisi? Žmogus sutrinka ir dažnai pasako tik kelis formalius sakinius. Aplinkiniams tai gali atrodyti kaip nepasiruošimas ar keistumas, nors iš tikrųjų tai reakcija į neaiškią situaciją.

Kitas pavyzdys – jei disleksiją turinčiam žmogui netikėtai tenka garsiai skaityti pristatymo tekstą, tai gali tapti rimtu iššūkiu. Vienas knygos herojus pasakojo, kad kiekvieną savo parengtą pristatymą stengiasi išmokti atmintinai – skaityti tekstą iš ekrano jam per sudėtinga.

Ar lengviau, jei susitikimas vyksta nuotoliu?

Žmogui, turinčiam klausos sutrikimų, nuotoliniuose susitikimuose reikalingi titrai. Kai kalbamasi dviese, pokalbį dar įmanoma sekti. Tačiau kai ekrane – keturi ar daugiau žmonių, nebespėjama sekti kiekvieno lūpų.

Iš šalies gali atrodyti, kad žmogus girdi, atsiliepia, bet kažko „nepagauna“. Iš tiesų problema ne dėmesys ar motyvacija, o labai paprastas dalykas – pokalbis nepritaikytas visiems dalyviams.

Pertraukos – ne prabanga

Susirinkimai dažnai užsitęsia. Kodėl tai tampa problema?

Dažna situacija: sėdime valandą, ruošiamės daryti pertrauką, bet tada nusprendžiame dar pusvalandį pasėdėti, nes „liko keli klausimai“. Kai kuriems žmonėms tai nėra smulkmena. Žmonėms, turintiems autizmą arba aktyvumo ir dėmesio pertraukos būtinos. Atsistoti, pajudėti, trumpai pasivaikščioti – tai ne pabėgimas nuo darbo, o galimybė, kad smegenys ir toliau efektyviai veiktų.

Jeigu pertraukų nedaroma, žmogus paprasčiausiai nebegali aktyviai dalyvauti. O iš jo vis tiek tikimasi mąstymo, idėjų, sprendimų – ne tiesiog „išsėdėti“ susirinkimą.

Darbo vieta: reikalingas pritaikymas nesibaigia ties durimis

Kokie darbo vietos sprendimai keičia žmogaus su negalia kasdienybę?

Pirmiausia – pats darbo vietos pritaikymas. Fiziškai tai gali būti visai paprasti dalykai: reguliuojamo aukščio stalas, pakankamai erdvės privažiuoti, jei žmogus juda vežimėliu. Atrodytų, akivaizdu, bet realybėje vis dar ne visur įgyvendinama.

Žmonėms su regos negalia svarbi pagalba orientuotis erdvėje. Gatvėse matome geltonas taktilines juostas, padedančias orientuotis, tačiau biuruose jų beveik nėra. O jos padėtų pasiekti ne tik įėjimą ar liftą, bet ir konkrečią darbo vietą.

Jei darbas susijęs su kompiuteriu, labai svarbios specialios programos, kurios skaito tekstą ir jį garsina.

Silpnaregiams būtinos vaizdo didinimo galimybės, o žmonėms, sergantiems epilepsija, – ekranų filtrai, mažinantys mirgėjimą. Tai nėra komforto klausimas. Tai – saugumo ir galimybės dirbti klausimas.

Ar atviros biurų erdvės draugiškos žmonėms su negalia ir neuroskirtingiems?

Atviros erdvės reiškia triukšmą, šviesą, judesį, žmones. Darbo vietos dažnai būna mobilios, kolegos vaikšto, kalbasi, skamba telefonai. Tai, kas vieniems atrodo gyva ir dinamiška aplinka, kitiems tampa nuolatiniu dirgikliu.

Autistiškus žmones, žmones su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu, taip pat turinčius migreną ar kitų sensorinių jautrumų, tokia aplinka labai vargina. Todėl ypač svarbios tampa pagalbinės erdvės, jeigu jos skirtos ramybei.

Ne papildomas kambarys susitikimams, ne „game room“ su konsolėmis ir muzika, o kaip tik sumažinti dirgiklius, kad žmogus galėtų pabūti tyloje ir atgauti jėgas.

Kartais dar pasitaiko komentarų: „Tai čia žmonės ateina į darbą pamiegoti?“ Nepagalvojama, jog kai kuriems žmonėms tokios pertraukos yra būtinos, kad jie galėtų išdirbti visą darbo dieną.

Gal ne visiems tinka darbas biure?

Dėl įvairių negalių labai svarbi galimybė dalį laiko dirbi iš namų. Galbūt daug prisnigo ir judantiems vežimėliu sunku pasiekti biurą, galbūt autistiškas darbuotojas jaučia sensorinę perkrovą ir jam reikėtų kelių darbo dienų ramesnėje aplinkoje.

Žmonėms su negalia dažniau tenka lankytis pas įvairius specialistus – tiek dėl fizinės, tiek dėl psichikos sveikatos. Svarbu suprasti ir tai, kad ne visi gali dirbti visu etatu. Kai kuriems žmonėms lankstesnis darbo grafikas ar trumpesnės darbo valandos nėra pasirinkimas ar patogumas – tai būtinybė, leidžianti suderinti darbą ir sveikatą.

Vakarėliai: kai pritaikymas „išgaruoja“

Kodėl įmonių šventės žmogui su negalia gali tapti iššūkiu?

Todėl, kad šventės dažniausiai vyksta jau nebe darbo aplinkoje. Išėjus į restoraną, sodybą, barą ar gamtą aplinkos pritaikymas negaliai tiesiog dingsta.

Vienas knygos herojus, judantis vežimėliu, pasakojo apie įmonės išvyką: visi kolegos važiavo autobusu, o jam teko vykti atskirai, nes autobusas buvo nepritaikytas. Tokia situacija akimirksniu sukuria atskirties jausmą, kad ne iki galo priklausai komandai.

Dažnai sakoma, kad dalyvavimas šventėse „neprivalomas“. Tačiau realybėje, jei nedalyvauji, vėliau gali jausti, kad esi mažiau matomas, mažiau girdimas. Būtent tokiose neformaliose erdvėse mezgasi santykiai, gimsta idėjos. Nedalyvavimas reiškia iškritimą iš komandos konteksto.

Žmonėms su negalia neretai tenka pasirinkti: eiti į aplinką, kuri bus nepatogi ar net nesaugi, ar likti nuošalyje ir rizikuoti tapti „nematomiems“.

Galiausiai švenčių veiklos dažnai parenkamos galvojant apie „vidutinį“ žmogų: sporto rungtys, fizinės užduotys, konkurenciniai žaidimai. Jei komandoje yra žmogus su judėjimo negalia, jis lieka stebėtoju. Jei žmogus turi psichikos sveikatos iššūkių, tokios veiklos gali būti per daug intensyvios. Tada pasakoma: „Aš pabūsiu šone.“ Iš pažiūros – lyg ir nieko tokio. Iš tikrųjų – dar viena atskirties forma.

Kolegų reakcijos: nuo nejaukumo iki globėjiškumo

Su kuo knygos herojai susidūrė naujose komandose, prabilę apie savo poreikius?

Dažnai pirma kolegų reakcija būna sutrikimas. Nejaukumas, baimė pasakyti kažką „ne taip“. Kolegoms sunku sureaguoti, todėl pasigirsta frazės, kurios skamba nekaltai, bet žeidžia: „Bet tu juk taip gerai atrodai“, „Niekada nebūčiau pagalvojęs“, „Kitiems irgi sunku.“

Tokie komentarai dažniausiai sakomi neturint blogos intencijos, tačiau jie nuvertina žmogaus patirtį ir siunčia žinutę, kad jo sunkumai tarsi ne tokie ir „rimti“.

Kita medalio pusė – globėjiškumas. Žmogus su negalia staiga tampa „trapiu“, „reikalaujančiu nuolatinės priežiūros“, nors pats to neprašė. Užuot buvęs lygiaverčiu kolega jis pradeda jaustis kaip problema, kurią reikia saugoti ar kontroliuoti.

Yra labai paprastas trijų žingsnių principas, jeigu kolega pasisakė apie turimą negalią. Pirmas – tiesiog išklausyti  ir padėkoti, kad žmogus pasidalino, nes prabilti atvirai apie savo negalią reikia drąsos. Antras – nebijoti pripažinti, kad nežinai apie vieną ar kitą negalią, ligą. Nereikia bandyti apsimesti, jog viską supranti. Trečias – paklausti, kuo gali padėti.

Svarbiausia – nedaryti prielaidų. Ne spręsti už žmogų, o klausti jo paties, kokios pagalbos iš tikrųjų reikia.

Kam skyrėte knygą?

Ši knyga skirta smalsiems žmonėms. Tiems, kurie nori suprasti žmonių įvairovę. Ne tik vadovams ar personalo specialistams, bet ir kolegoms, kurie galbūt kasdien sėdi šalia žmogaus su negalia, tačiau nesusimąstė, kodėl jam ar jai kai kurie dalykai yra sunkesni.

Labai dažnai negalia tampa pirmu filtru, per kurį žiūrima į žmogų. Tada kompetencijos, patirtis ir asmenybė pasislenka į antrą planą. Tačiau negalia yra gyvenimo dalis, o ne žmogaus identitetas. Kai matoma tik negalia, atsiranda pertekliniai sprendimai, globėjiškumas, baimė. Visa tai trukdo normaliam, lygiaverčiam profesiniam santykiui.

Negalia nėra kažkieno asmeninė problema. Tai kolektyvinė atsakomybė. Darbe mes visi esame kolegos, ir būtent nuo mūsų kasdienių žodžių ir veiksmų priklauso, ar kolegiškumas bus tik žodis, ar tikrovė.

Su autore bendravo Agnė Žemaitytė

Gruodį daug ruošos, šurmulio ir skubos, bet, šventėms pagaliau atėjus, galime atsikvėpti, nurimti ir susitelkti į svarbiausius dalykus.

Kad šis laikas būtų dar prasmingesnis, leidyklos „Baltos lankos“ vyriausioji redaktorė Saulina Kochanskaitė kviečia atsigręžti į lėto skaitymo malonumą teikiančias knygas ir rekomenduoja atkreipti dėmesį į šiuos klasikinius ir šiuolaikinius kūrinius.