Tinklaraštis

James Baldwin „Džovanio kambarys“

„Džovanio kambarys“ nukelia mus į XX a. šeštojo dešimtmečio bohemišką Paryžių, kupiną pavojingos aistros ir plika akimi ne visada matomo smurto. Šiame mieste amerikietis Deividas, negalėdamas susitaikyti su savo homoseksualumu, blaškosi tarp slopinamo uždrausto geismo ir konvencionalios meilės ilgesio. Paryžiuje Deividas sutinka Helę ir jai pasiperša, bet, jai išvykus, leidžiasi į pražūtingą romaną su italu barmenu Džovaniu. 

Aštriu, tiriančiu žvilgsniu ir gyvybingu stiliumi Jamesas Baldwinas šiame queer literatūros klasikos kūrinyje gilinasi į destruktyvios meilės ir aistros subtilumus, seksualinės tapatybės klausimus, emigranto, klausiančio, kas yra namai, dalią ir laisvės siekiančią žmogaus širdį.

Albert Camus „Tremtis ir karalystė“

Iš įvairiausių meistriškai sukurtų perspektyvų Albertʼo Camus apsakymų rinktinėje „Tremtis ir karalystė“ vaizduojami žmonės, skausmingai susiduriantys su juos supančiu pasauliu. Žmona, dykumos naktyje išduodanti savo vyrą. Menininkas, paminantis savo troškimus ir visuomenės jam keliamus lūkesčius. Misionierius, brutaliai priverstas tikėti tuo, kas jam svetima.

Nuo Prancūzijos, Šiaurės Afrikos iki Brazilijos šiuose pasakojimuose parodomi skirtingi dvasinės tremties veidai ir amžinos žmogaus paieškos vidinės karalystės, kurioje įmanoma atgimti.

Mathias Enard „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“

1506-aisiais jauną, bet jau didžiai pagarsėjusį skulptorių Mikelandželą sultonas Bajazitas II pakviečia į Konstantinopolį suprojektuoti tiltą per Aukso Ragą. Prieš tai atmetęs Leonardo da Vinčio piešinį, sultonas per savo pasiuntinius Mikelandželui pažada ne tik didžiulius turtus, bet ir nemirtingą šlovę: „Jūs pranoksite jį šlove, jeigu sutiksite, nes jums pavyks ten, kur nepavyko jam, ir jūs padovanosite pasauliui neprilygstamą paminklą, tokį kaip jūsų „Dovydas“. 

Šiek tiek padvejojęs, Mikelandželas palieka Romą ir nebaigtą taip netikusiai su juo besielgiančio karingojo popiežiaus Julijaus II antkapį. Atvykęs, jis ima tyrinėti tolimą ir nuostabą keliantį Osmanų pasaulį, kiauras dienas piešia, apžiūrinėja miestą, jo architektūrą. Ir, besikamuodamas prie tilto eskizų, nejučia pasineria į draugystės, aistros, intrigų kupiną rūmų gyvenimą. 

Romanas „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ iš atskirų detalių į vieną mozaiką sudeda fikcinę kuriančio menininko kelionę į Konstantinopolį ir ieško atsakymų į amžinus klausimus: kas yra kūryba, kodėl pasakojamos istorijos ir kodėl nepailstamai statomi tiltai tarp krantų, miestų ir civilizacijų.

Elizabeth Jane Howard „Šviesūs metai. Kazaletų metraščiai I“

1937-ieji, Anglija. Aukštesniajai vidurinei klasei priklausančioje Kazaletų šeimoje justi atostogų nuotaikos. Kiekvieną vasarą visos trys kartos – broliai Edvardas, Rupertas, Hju su žmonomis ir vaikais, netekėjusi sesuo Reičel ir šeimos patriarchas su matriarche, vadinami Brigu ir Kunigaikšte, – susirenka į savo idilišką kotedžą Sasekse. Ten jie praleidžia du mėnesius, kupinus juoko ir žaidimų, ištaigingų šeimos pietų, saulėtų iškylų paplūdimyje, ramybės ir džiaugsmo.

Tačiau už patogumų ir privilegijų fasado slypi neišsakyti troškimai, nerimas ir artėjančių permainų nuojauta. Šeimos vyrus persekioja Pirmojo pasaulinio karo patirtys, ramybės neduoda auganti naujo karo grėsmė. Šeimos moterys bando kovoti su nuviliančiomis santuokomis, neištikimybe, visuomenės joms primestais vaidmenimis. O jaunoji karta ima pastebėti suaugusiųjų pasaulio įtrūkius ir nujausti, kad nekaltumo laikai artėja prie pabaigos.

Romanas „Šviesūs metai“ – pirmasis ciklo „Kazaletų metraščiai“ tomas. Tai meistriška šeimos saga, kurioje subtiliais potėpiais kuriamas sudėtingų šeimos ryšių, vienišos žmogaus prigimties ir nenumaldomai tekančio laiko paveikslas.

Hanya Yanagihara „Į rojų“

Alternatyvioje 1893-iųjų Amerikos versijoje Niujorkas yra dalis Laisvųjų Valstijų, kuriose žmonės gali gyventi nevaržomai ir mylėti, ką nori (ar bent iš pažiūros taip atrodo). Trapus kilmingos šeimos paveldėtojas atsisako sužadėtuvių su jo socialiniam sluoksniui tinkamu kandidatu ir pasiduoda neturtingo muzikos mokytojo apžavams. 1993-iųjų Manhatane, prislėgtame AIDS epidemijos, jaunas havajietis gyvena su daug vyresniu ir turtingesniu AIDS aktyvistu, slėpdamas savo sudėtingą vaikystę ir tėvo likimą. O 2093-iaisiais, pasaulyje, kurį kamuoja epidemiologinės katastrofos ir valdo totalitarinis režimas, įtakingo mokslininko anūkė jo ilgėdamasi bando gyventi toliau ir išsiaiškinti, kur nuolat pradingsta jos vyras.

Šias tris romano dalis į darnią ribuliuojančią simfoniją sujungia pasikartojantys ir vieni kitus papildantys motyvai: namas Vašingtono aikštėje Grinvičo rajone; ligos ir siaubingos jų gydymo pasekmės; turtas ir skurdas; silpnieji ir stiprieji; rasė; šeimos ir tautiškumo samprata; pavojingas galingųjų ir revoliucionierių įtikėjimas savo teisumu; troškimas rasti savo vietą žemiškajame rojuje ir lėtas suvokimas, kad tokio rojaus nėra. Romano veikėjus ir jame kuriamas tris Amerikas vienija susitaikymas su tuo, kas mus daro žmonėmis. Baimė. Meilė. Gėda. Stoka. Vienatvė.

Claire Keegan „Tokie smulkūs dalykai“

1985-ieji, mažas Airijos miestukas. Artėjant Kalėdoms, penkių dukterų tėvas Bilas Ferlongas, anglių ir malkų pirklys, užsiėmęs kaip niekad. Vieną ankstų rytą, nuvežęs užsakymą į vietinį vienuolyną, anglių sandėlyje aptinka užrakintą basą, vienmarškinę merginą – ji prisipažįsta vienuolyne auginanti keturiolikos savaičių kūdikį. Šis atradimas sugrąžina Bilą į praeitį, nes ir pats augo nežinodamas, kas jo tėvas. Ir priverčia stoti akistaton su tyla, griežtos bažnyčios valdomame miestelyje gaubiančia tai, kas vienuolyne nutinka jaunoms „puolusioms“ mergaitėms.

„Tokie smulkūs dalykai“ – nepamirštamai skaidrus pasakojimas apie viltį, tylų heroizmą, sudėtingus pasirinkimus, švelnumą savo artimui, susitaikymą su savo likimu ir tas kasdienes, svarbias smulkmenas, iš kurių ir susideda kiekvienas gyvenimas.

Giuseppe Tomasi di Lampedusa „Gatopardas“

1860-ųjų pavasarį Abiejų Sicilijų karalystėje, netrukus tapsiančioje suvienytos Italijos dalimi, Salinų dinastijos kunigaikštis donas Fabricijus Korbera užsiima aristokratiškais rūpesčiais: rodo pagarbą Karaliui, administruoja giminei priklausančias valdas, planuoja kilmingiesiems paveldėtojams priderančias santuokas. Tačiau žvelgdamas į freskomis ištapytas rūmų lubas ir žvaigždėtą dangų kunigaikštis jaučia artėjant pokyčius, apversiančius šalies ir šeimos gyvenimą. Numylėtas sūnėnas Tankredas prisijungs prie Garibaldi vadovaujamų revoliucionierių pulkų, kilmingųjų valdžią pakeis įvairiems visuomenės sluoksniams balsą suteikiantys rinkimai, o aristokratiškų rūmų spindesys ir galia pavirs muziejumi, pilnu netikrų šventųjų paveikslų ir suklastotų relikvijų.

1958 m. išleistas ir ligi šiol vertinamas italų literatūros klasikos kūrinys su švelnia, ironiška nostalgija kalba apie praėjusios epochos tradicijas, kurias įkūnija kadaise didinga siciliečių giminė ir paskutinis jos atstovas. Išdidus, karališkos laikysenos kunigaikštis don Fabricijus, save vadinantis gatopardu – tikrovėje neegzistuojančiu gyvūnu, su stojišku liūdesiu priima į šalį atkeliaujančias progresyvias idėjas ir neišvengiamą savojo luomo dekadansą.

Clarice Lispector „Žvaigždės valanda“

Romano pasakotojas Rodrigas S. M. pradeda dėstyti kiek paslaptingą, keistą ir trikdančią Makabėjos, vienos iš likimo nuskriaustųjų, istoriją. Ji gyvena skurdžiame Rio de Žaneiro rajone, dirba mašininke, mėgsta žiūrėti filmus kino teatre, gerti kokakolą, gavusi menkutę algą kartais nusiperka rožę. Norėtų būti panaši į Merliną Monro, bet yra negraži, nuolat alkana, paliegusi ir nemylima. Tačiau kad ir kokia nelaiminga atrodytų iš pažiūros, viduje ji laisva, nes nė nenutuokia, kad jos gyvenimas galėtų būti kitoks. „Žvaigždės valanda“ – romanas, paneigiantis išankstines žmogaus nuostatas apie skurdą, tapatybę, meilę, grožinės literatūros meną ir priartinantis prie gyvenimo paslapties branduolio.

Jón Kalman Stefansson „Dangus ir pragaras“

Atokioje Islandijos dalyje žvejų kaimelyje berniukas ir jo geriausias draugas Baurduras kartu su kitais žvejais ruošiasi menkių žūklei. Geria deginančią ir juodą it tamsiausia naktis kavą, nykščiu storai tepa sviesto ir kepenų pašteto ant duonos riekių. Baurduro lūpos kruta skaitant Johno Miltono „Prarastąjį rojų“. Berniukas draugą stebi akies krašteliu ir jį užlieja šiluma. 

Netrukus šeši vyrai leisis į Arkties vandenyną, ilgas valandas irkluos lediniame valties karste, ilgiau už patį laiką lauks, kol užkibs žuvys. O Baurduras susikeiks supratęs, jog buvo taip susitelkęs prisiminti eilutes iš „Prarastojo rojaus“, taip susitelkęs, kad pamiršo odinę tuniką, apsaugančią nuo vėjo ir šalčio. Gelbstinčią nuo mirties. 

Aurora Venturini „Pusseserės“

„Pusseserės“ – sapniška ir šiurpi istorija apie moteris iš žemesnės vidurinės klasės šeimos XX a. penktojo dešimtmečio La Platos mieste, Argentinoje. Sykiu – tai jaunos menininkės, turinčios kognityvinių sunkumų, brandos istorija. Šioje šeimoje vyrų nėra, o kai jie pasirodo, elgiasi negailestingai. Kenčiančios romano moterys susiduria su seksualine prievarta, skurdu, abortais, mirtimi ir kartu su menu, kaip vienintele išsigelbėjimo galimybe.

Kūrinio pasakotoja Juna – naivi, trapios sąmonės dailininkė, pasaulį matanti savitai. Ji rašo radikaliai atvirai, beveik be skyrybos ženklų, nes Juną jie „vargina“, o menkavertiškumo jausmą bando įveikti ieškodama naujų žodžių žodyne. Ir vis dėlto savo šiurkščiu, netobulu, bet galingu monologu ji pataiko tiesiai skaitytojams į širdį. 

Aurora Venturini sukūrė groteskišką autobiografinį romaną, kuriame juodasis humoras persipina su nuoširdumu, o neįsisąmoninta moterų kančia – su beatodairiškomis išsigelbėjimo paieškomis. Tai provokuojanti, nepatogi, jaudinanti literatūra, peržengianti normas ir išryškinanti tai, kas dažniausiai nutylima. Kaip kubistinis paveikslas, siekiantis praplėsti žmogaus suvokimo ribas.

Masha Gessen „Rusija be ateities: totalitarizmo sugrįžimas“

Masha Gessen puikiai supranta šiandienos Rusijos režimo prigimtį. Knygoje „Rusija be ateities“, kurią M. Gessen vadina „negrožiniu romanu“, pasakojamas keturių žmonių, gimusių devintojo dešimtmečio pradžioje, gyvenimas. Kiekvienas jų užaugo turėdamas neeilinių lūkesčių: paskatinti to paties dešimtmečio pabaigoje prasidėjusios Sovietų Sąjungos atvirumo politikos ir optimistinių reformų, verslininkai, aktyvistai, mąstytojai ir rašytojai vylėsi sukurti demokratišką ateitį.

Tačiau vieną po kito šiuos žmones sutriuškino Vladimiro Putino režimas, sugrąžinęs senosios sovietinės tvarkos veikimo principus ir sukūręs mafijinę valstybės valdymo formą. M. Gessen atskleidžia, kaip Rusija tapo įkalinta savo pačios praeities, ir diagnozuoja jos visuomenę kaip sergančią „pasikartojančiu totalitarizmu“ – lėtine liga, sunaikinsiančia šalį.