Tinklaraštis

Balandžio 29 d. Lenkijos Respublikos ambasadoje Vilniuje vykusio iškilmingo priėmimo metu rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei įteiktas Lenkijos valstybinis apdovanojimas. Auksinis nuopelnų kryžius (Złoty Krzyż Zasługi) autorei skirtas už nuopelnus stiprinant kultūrinį dialogą ir abiejų šalių kultūrinius ryšius. 

Nors Lenkijos Respublikos prezidentas Andrzejus Duda dekretą dėl šio garbingo apdovanojimo skyrimo pasirašė dar 2024 m., simboliškai pasirinkta jį įteikti būtent dabar, minint artėjančias Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-osios Konstitucijos metines. Apdovanojimą įteikė laikinasis Lenkijos Respublikos reikalų patikėtinis Grzegorz Marek Poznański. 

Apdovanojimas kaip tiltas tarp dviejų šalių 

Auksinis nuopelnų kryžius yra aukščiausio laipsnio šio tipo Lenkijos valstybinis įvertinimas, teikiamas už išskirtinę veiklą valstybės ir jos piliečių labui.  

Kristinos Sabaliauskaitės kūryba jau seniai tiesia kultūrinius tiltus: pirmasis „Silva rerum“ romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą ir yra vadinamas „literatūriniu fenomenu“, o „Petro imperatorė“ Lenkijoje sulaukė išskirtinių recenzijų, linkinčių autorei Nobelio premijos. Tai, kad 2015 m. pasirodęs pirmasis „Silva rerum“ vertimas lenkų kalba (išvertė Izabela Korybut-Daszkiewicz) šiandien skaičiuoja jau dešimtąjį pakartotinį tiražą, yra geriausias įrodymas, jog autorės kūryba Lenkijoje jau daugiau nei dešimtmetį yra skaitoma, mėgstama ir pagrįstai laikoma sava. 

„Kai „Silva rerum“ buvo išleista Lietuvoje, ji sugriovė beveik šimtmečio senumo stereotipą (labai, beje, skatintą ir Rusijos okupantų), kad „sulenkėję“ Lietuvos bajorai buvo blogis, dėl kurio praradome valstybę, ir privertė skaitytojus suprasti, jog anuometinė tautinė tapatybė nebuvo apibrėžiama per kalbą, kad mano istoriniai herojai buvo lenkiškai kalbantys žemaičiai ir lietuviai, ir vis vien – savi, mūsų. Kai „Silva rerum“ buvo išleista Lenkijoje, lenkų skaitytojai sakė: „O, tai Pani parašėte romaną apie lenkų bajorų šeimą“ ir aš atsakydavau: „Ne, parašiau romaną apie žemaičių šeimą, bet, matote, kiek daug bendrų dalykų mus sieja, jei atpažįstate tai, kaip „sava“, – teigia rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. 

Kaip sako rašytoja, „tikiu, kad istorijas reikia pasakoti nešališkai ir, svarbiausia – atiduodant balsą tiems praeities žmonėms, gerbiant juos ir jų saviidentifikaciją, jų mintis. Man skaudu, kai lietuviai bando naiviai (ir kartais gana šiurkščiai) „sulietuvinti“ istoriją ar žmones, perrašyti juos ar jų vardus; man lygiai taip pat skaudu, kai lenkai bando sumenkinti Lietuvą ar jos istorinę ir kultūrinę įtaką Lenkijai“.  

Apie apdovanojimą ir rašytoją 

Lenkijos Auksinis nuopelnų kryžius įsteigtas 1923 metais. Jis skiriamas asmenims, kurių pasiekimai mokslo, meno ar visuomeninės veiklos srityse peržengia įprastų pareigų ribas ir neša ilgalaikę naudą valstybei bei jos visuomenei. 

Tarp šiemet iškilmingai apdovanotųjų – mokslo atstovai, lenkų diasporos aktyvistai ir kariai, bendradarbiaujantys vykdant tarptautines užduotis bei plėtojantys Lenkijos ir Lietuvos santykius. 

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė savo kūryboje nuosekliai plėtoja Abiejų Tautų Respublikos paveldo temas. Jos tetralogija „Silva rerum" ir dilogija „Petro imperatorė" sulaukė rekordinių tiražų ir aukščiausių literatūros kritikų vertinimų tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, kaimyninėse Baltijos šalyse, Prancūzijoje, Olandijoje. Kristina Sabaliauskaitė vertinama kaip viena ryškiausių šiuolaikinių istorinio romano meistrų, kurios darbai sėkmingai integruoja bendrą regiono istoriją į platųjį Europos kultūros kontekstą. 

Kviečiame atkreipti dėmesį į leidyklos vyr. redaktorės Saulinos rekomendaciją pavasario skaitiniams.

Annie Ernaux knygoje „Paprasta aistra“ apmąsto „audringiausią įmanomą ir sunkiausiai paaiškinamą“ dvejus metus trukusią aistrą vedusiam vyrui. Kaip pati sako, ji neatpasakoja meilės santykių, neatkuria istorijos detalių, bet renka aistros ženklų kartoteką, taip bandydama perteikti aistros tikroviškumą. Ji savo aistros neaiškina ar neteisina, o nori ją pavaizduoti. Ir tai padaro su jai būdingu preciziškumu, meistriškai – nė 100 puslapių nesiekiantis aistros manifestas galėtų būti prilygintas trigubam espresso, plačiai atmerkiančiam, o gal – užmerkiančiam – akis.

Meistriškai autorė kuria ir paralelę tarp aistros žmogui ir aistros rašymui – išgyvenusi abu iki galo, galėtų ir numirti, konstatuoja ji. Ir čia pat sąmoningai ryškina atstumą tarp aistros laiko, kūrybos laiko ir užbaigto teksto – nuo asmeniško ir nekalto iki viešo ir įpareigojančio. Ir vis dėlto tenka pasidžiaugti: nors aistros ir nekaltumo laikas pranyksta, išlieka jį liudijantys pasakojimai, daug pasakantys apie žmogų, nebepriklausomi nuo laiko.

Praėjus daugiau nei dviem šimtmečiams nuo tada, kai devyniolikmetė Mary Shelley parašė „Frankenšteiną, arba Šiuolaikinį Prometėją“, ši knyga išgyvena neįtikėtiną renesansą. Nors Holivudas ir „Oskarus“ pelniusi romano ekranizacija „Frankenšteinas“ (rež. Guillermo del Toro, 2025) bei šiais metais pasirodęs filmas apie Frankenšteino kompanjonę „Nuotaka!“ (rež. Maggie Gyllenhaal) atgaivina šį pasakojimą, ką tik išėjusi peržiūrėta knygos laida (iš anglų k. vertė Irena Aleksaitė, „Baltos lankos“, 2026) kviečia sugrįžti prie mokslinės fantastikos ištakų. Šiandien, sparčiai vystantis dirbtiniam intelektui ir biotechnologijoms, šis gotikinis siaubo romanas gali būti suprastas ne tik kaip siaubo pasaka, bet ir kaip svarbus įspėjimas milžinišku greičiu naująsias technologijas kuriantiems ir jas vartojantiems žmonėms.

Grįžimas prie šaknų: kodėl kinas mums pasakė ne viską

Anot „The Guardian“, populiarioji kultūra per du šimtus metų padarė meškos paslaugą pačios Mary Shelley genialumui – jos intelektualinis pasiekimas dažnai lieka supaprastintų siaubo filmų šešėlyje. Kine pripratome matyti nebylų, žalią ir baugų monstrą, tačiau knygos puslapiuose Frankenšteino kūrinys yra išsilavinusi, jautri ir egzistencinių klausimų kankinama būtybė.

Būtent šis kontrastas tarp populiariojoje kultūroje įsišaknijusio supaprastinto monstro vaizdinio ir M.  Shelley sukurto tragiško herojaus šiandien tampa raktu iš naujo perskaityti ir atrasti kūrinį. Autorė, būdama vos devyniolikos, sugebėjo suformuluoti esminę moderniojo pasaulio baimę: kas nutinka, kai žmogus prisiima dievišką galią kurti, bet atsisako atsakomybės už savo kūrinį? Šiuolaikinis mokslas kenčia nuo tos pačios „puikybės“ (hubris), kuri pražudė pagrindinį knygos herojų mokslininką: mes kuriame naujas gyvybės formas bei sistemas, tačiau dažnai pamirštame pagalvoti apie socialines ir moralines to pasekmes.

Kodėl verta perskaityti „Frankenšteiną“ iš naujo

„Slate“ apžvalgininkai pabrėžia, kad Mary Shelley romanas išlieka aktualus dėl keleto pagrindinių priežasčių.

Viena jų yra ta, kad knyga moko, jog inovacijos negali egzistuoti be empatijos. Sukurti ką nors naujo yra tik pusė darbo, kita pusė – pasirūpinti savo kūrinio poveikiu pasauliui. Taip pat knygoje svarbi ir atskirties bei vienatvės tema: monstras knygoje tampa piktas tik todėl, kad yra atstumtas visuomenės. Tai – stipri socialinės izoliacijos, kuri šiandienos skaitmeniniame, bet dažnai susvetimėjusiame pasaulyje yra itin skausminga, metafora. Ir dar viena svarbi knygoje rutuliojama tema – žmogiškumo paieškos. Čia keliami egzistenciniai klausimai apie tai, kas daro mus žmonėmis. Ar mūsų biologinė prigimtis, ar gebėjimas jausti ir kurti ryšį?

Nauja laida – naujai kartai

Leidyklos „Baltos lankos“ išleista nauja knygos laida skaitytojams leis ne tik pasinerti į šiurpų gotikinį siužetą, bet ir pamatyti pranašišką autorės žvilgsnį. Tai nėra tik dar viena knyga apie monstrus – tai perspėjimas mums visiems. Jaunąją kartą šis kūrinys priverčia pažvelgti į pasaulį „atstumtojo“ akimis ir kvestionuoti šiandieninį paviršutiniško aplinkos vertinimo bei grožio kultą. Tai pasakojimas apie tapatybės konstravimą nepalankioje aplinkoje ir kartu atsakomybės krizę – temos, kurios šiuolaikiniam jaunimui, kovojančiam už autentiškumą, yra artimesnės nei bet kada anksčiau.

Kaip rašė „The Guardian“: „Ir po dviejų šimtų metų nuo pasirodymo 1818-ųjų sausį „Frankenšteiną“ galime perskaityti kaip mitą apie šiuolaikinį pasaulį. Šiandien mes nebebijome žaibų ar paslaptingų eliksyrų, bet bijome algoritmo, kurio nebegalime kontroliuoti. Mary Shelley šį baimės jausmą aprašė dar anuomet.“

Atraskite klasiką, kuri šiandien skamba kaip rytdienos naujienos. „Frankenšteinas“ grįžta tam, kad primintų – didžiausia kūrėjo nuodėmė yra ne klaidos kuriant, o abejingumas savo kūriniui.

Pagal užsienio šaltinius BBC, „The Guardian“, „Slate“ ir kt. parengė Milda Gaulienė

Šiandienos pasaulyje, kuriame vaikus nuolat supa skaitmeninis triukšmas, vis sunkiau rasti priemonių, kurios ugdytų dėmesingumą ir estetinį suvokimą. Vis dėlto viena kategorija – aukštos kokybės garsinės knygos tampa atradimu tėvams, ieškantiems pusiausvyros tarp pramogos ir vertingo ugdymo. 

Leidyklos „Baltos lankos“ atstovai pastebi: garsinės knygos yra ugdanti multisensorinė patirtis, kurioje susijungia literatūra, dailė ir profesionali muzika. Pastaraisiais metais leidykla nuosekliai kuria šio žanro knygas – ir tai nėra atsitiktinis apsisprendimas. 

Kodėl svarbu kokybė, o ne decibelai

Specialistai pabrėžia, kad ankstyvajame amžiuje vaiko klausa itin jautri, todėl garsinis fonas formuoja jo estetinį skonį. 

„Mes tikime, kad vaikas nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų nusipelno girdėti kokybišką, tikrą garsą. Jei tai paukščio giesmė – ji turi būti įrašyta gamtoje. Jei nuotaikinga daina – turi būti atliekama tikrų atlikėjų, tarsi sėdėtumėte koncerte. Mūsų leidyklos siūlomos knygos išsiskiria itin aukšta garso kokybe: jose skamba ne pigios melodijos, o profesionalių dainininkų balsai, išskirtinės įtraukiančios aranžuotės, instrumentai autentiški gamtos garsai. Rengiant tokią knygą drauge dirba kompozitorius, dainų atlikėjai, garso režisierius“, – pasakoja „Baltų lankų“ redaktorė Gabjota Alūzaitė. 

Nuo lopšinių tradicijos iki kultūrinės atminties

Lopšinių tradicija lietuvių kultūroje sena ir turtinga. Tačiau šiuolaikinio gyvenimo ritme ji neretai išblėsta: tėvai pavargę, žodžiai pamiršti, melodijos irgi išsitrynusios iš atminties. Taigi šią spragą visiškai užpildo garsinės knygos. 

Serija „Mažųjų lopšinės“ – galbūt ryškiausias tokio pobūdžio pavyzdys. Jau dvi šios serijos garsinės knygos pasirodė bendradarbiaujant su Aiste Smilgevičiūte ir Roku Radzevičiumi (grupė „Skylė“). Pirmojoje – „Čiūčiulis miegelis“, „Pele, pele, nešk miegelį“ ir kitos liaudies lopšinės, antrojoje – daugeliui žinomos lopšinės „Šarkos varnos“, „Supu supu vaiką“  ir autorinė kūryba, susipinanti su folkloru. Abi knygos turi bendrą giją: ramūs, šviesūs Aistės ir Roko balsai, akompanuojami tikrais instrumentais. 

Tyrimai nuolat patvirtina, kad gyvas muzikinis kontaktas – netgi įrašytas, bet atliekamas autentiškai – teigiamai veikia vaiko kalbos raidą, stiprina emocinį saugumą ir ryšį su aplinka. Tad garsinė knyga yra ir lavinimo priemonė. 

Kitą istoriją – ir visiškai kitokią energiją – siūlo knyga „Aukštyn kojom“. Tai fragmentai iš legendinio Keistuolių teatro muzikinio spektaklio žaidimo pagal Donaldo Biseto pasakas (premjera 1991 m.). Dainas „Varna Albertina“, „Karalių lopšinė“, „Stebuklingas medis“ ir kitas atlieka Darius Auželis, Robertas Aleksaitis, Ilona Balsytė, Aidas Giniotis ir Andrius Kaniava. 

„Ši knyga turi tai, ko naujiems leidiniams dažniausiai dar trūksta: dainos jau patikrintos laiko. Daugiau nei trisdešimt metų šios dainos gyvuoja scenoje ir žiūrovų atmintyje. Dabar jos – kartoninėje knygoje, tinkamoje net mažiausiems vaikams. Tėvams, šias dainas girdėjusiems nuo vaikystės, tai yra šis tas daugiau nei knyga – tai kultūrinė atminties jungtis“, – tikina G. Alūzaitė. 

Ugdymo galios: nuo kalbos iki emocinio intelekto 

Garsinės knygos atlieka kur kas didesnį darbą, nei tik užima vaiką kelioms minutėms. Tokia knyga yra fizinis objektas: jis jaučiamas, vartomas, rodomas. Vaikas mato puslapį, rodo pirštu į iliustraciją, ieško mygtuko ir jį suranda, paspaudžia ir  išgrista dainą. Tai vadinamasis multimodalinis suvokimas – kai kelios pojūčių sistemos dirba vienu metu. Kalbos terapeutai ir ankstyvojo ugdymo specialistai tokį formatą vertina kaip ypač naudingą vaiko raidai. 

„Kai vaikas pats suranda ir paspaudžia mygtuką, jis ne tik lavina smulkiąją motoriką, bet ir įgyja esminį priežasties ir pasekmės suvokimą. Ši patirtis ugdo supratimą, kad jo veiksmas sukelia konkretų reiškinį aplinkoje. Aiškus rezultatas skatina vaiko kalbinę iniciatyvą ir norą komunikuoti balsu – supratimą, kad jo siunčiamas signalas sulaukia atsako. Garsinė knyga skatina ir aktyvų dalyvavimą: vaikas pats reguliuoja veiklos tempą, gali kartoti tą patį veiksmą ir sąmoningai įsitraukti į procesą. Svarbu ir tai, kad knyga natūraliai įtraukia suaugusįjį, suteikdama erdvę bendram dėmesiui, dialogui ir gyvai kalbos praktikai“, – privalumus vardija klinikinė logopedė Solveiga Kuzmickienė.  

Garsinės knygos yra universali priemonė, tinkama įvairaus amžiaus vaikams: tiek esant tipinei raidai, tiek turintiems kalbos ir kalbėjimo sutrikimų ar kitų individualių raidos ypatumų. Jos kryptingai padeda ugdyti kalbos raidą, žodyno plėtrą, dėmesio koncentraciją bei sensorinę integraciją. 

Klinikinė logopedė S. Kuzmickienė atkreipia dėmesį, kad didžiausias efektyvumas pasiekiamas, kai knyga tampa vaiko ir suaugusiojo bendravimo įrankiu. Skaitymo kartu metu vaikas natūraliai perima ne tik žodžius, bet ir bendravimo subtilybes: emocijas, intonacijas bei reakcijas. Garsinė knyga tampa tiltu į kalbos pasaulį – saugiu, interaktyviu ir smagiu būdu bendrauti bei mokytis. Ji suteikia vaikui galimybę pačiam inicijuoti atradimus, o suaugusiajam – veiksmingą įrankį kurti turiningą ryšį. Tai erdvė, kurioje garsas virsta žodžiu, žodis – prasme, o bendras skaitymo laikas – neįkainojama investicija į vaiko ateities komunikaciją. 

Knyga, kurią norisi atsiversti dar kartą

Viena iš priežasčių, kodėl šios knygos taip vertinamos, – jų ilgaamžiškumas. Estetiškos iliustracijos, sukurtos talentingų dailininkų, paverčia knygą meno kūriniu, kurį malonu vartyti net ir išjungus garsą. Tai tampa pirmuoju vaiko laipteliu į didžiąją literatūrą – meilė knygai prasideda nuo malonaus pirmojo prisilietimo ir užburiančio garso. 

„Baltų lankų“ leidžiamos garsinės knygos (nuo populiariosios „Džyru džyru“ serijos iki muzikinių pažinčių su tokiais atlikėjais kaip Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius ar keistuoliai) įrodo: knyga gali būti moderni, įtraukianti ir kartu išlaikyti aukščiausius kokybės standartus. 

Kino industrija renkasi ekranizuoti tų rašytojų kūrybą, kuri peržengia knygos ribas. Prodiuseriai ieško autorių, gebančių kurti stiprius personažus ir siužetus su aiškia moraline įtampa bei įtraukiais konfliktais, vertais ekrano. Jo Nesbø yra vienas iš tų vardų, kurį kino kūrėjai atpažįsta kaip tapusį arba netrukus tapsiantį kultiniu.

Nesbø kino ir televizijos projektų agentė pabrėžia, kad autorius tapo svarbiu vardu Holivude. Šiuo metu vykdomi keli projektai: filmo adaptacija pagal J. Nesbø romaną „Kraujas ant sniego“ („Baltos lankos“, 2015 m., vertė Alvyda Gaivenienė), taip pat naujausio jo kūrinio „Vilko valanda“ ekranizacija. Neatsitiktinai jo literatūros agentas, perskaitęs pirmąjį Nesbø romaną švedų kalba, tikina pagalvojęs: „Tai tarsi filmas. Jis per geras, kad nebūtų atrastas tarptautiniu mastu.“ Nuojauta pasitvirtino.

Startavus „Netflix“ serialui, sukurtam pagal Jo Nesbø kriminalinių romanų herojų detektyvą Harį Hūlę,  rašytojo vardas vėl atsiduria dėmesio centre. Šiemet leidykla „Baltos lankos“ lietuviškai išleis naujausią J. Nesbø romaną „Vilko valanda“, kuris jau dabar laikomas vienu ambicingiausių šio autoriaus kūrinių. Tai gera proga Lietuvos skaitytojams iš naujo pažvelgti į rašytoją, iš esmės pakeitusį šiaurietiško kriminalinio romano kryptį.

Kodėl jo pasakojimai taip taikliai užčiuopia mūsų tamsiąsias vietas?

Nesbø rašo apie tai, nuo ko dažnas nusigręžia: kaltę, priklausomybes, smurtą, moralines ribas. Jo kriminaliniai romanai veikia ne tik kaip įtampos mechanizmai, bet ir kaip psichologiniai tyrimai, verčiantys skaitytoją jaustis nejaukiai – ir būtent todėl įtraukiantys. Jei kriminalinė literatūra turėtų širdies ritmą, J. Nesbø būtų tas, kuris jį sąmoningai išbalansuoja – kad skaitytojas jaustųsi kaip niekad gyvas.

Nesbø pasakojimai veikia ne tik popieriuje ar ekrane. Lietuvoje leidykla „Baltos lankos“ jau siūlo šio rašytojo audioknygas, kurios sparčiai populiarėja tarp skaitytojų, ieškančių įtampos ir psichologinio gylio kitu formatu. J. Nesbø tekstai tam ypač tinkami – jie ritmiški, vizualūs, lengvai klausomi.

Koks jis, vienas ryškiausių šiaurietiško „noir“ kūrėjų? Filosofas, pasislėpęs po detektyvų rašytojo kauke. Muzikantas, rašymą pavertęs pagrindine kalba. Ar rašytojas, sąmoningai vengiantis komforto – tiek gyvenime, tiek literatūroje? Kad ir ko imtųsi – rašymo, muzikos, kino ar laipioti uolomis, – J. Nesbø įsitraukia visu pajėgumu. 

Nesbø – komerciškai sėkmingiausias Norvegijos rašytojas: jo knygų visame pasaulyje parduota daugiau nei 60 milijonų egzempliorių, jos išverstos į 51 kalbą. Taip pat jis – grupės „Di Derre“ lyderis, scenaristas, patyręs laipiotojas, kopęs dvidešimtyje šalių, ir filantropas, kurio labdaros fondas paaukojo milijonus dolerių raštingumui besivystančiose šalyse skatinti. Ir tai ne įvaizdis, o J. Nesbø kasdienybė.

Nuo futbolo aikštės – į literatūros viršūnę

Nesbø gimė Osle, augo Moldėje, Norvegijos vakarinėje pakrantėje, apsuptas rūko, jūros ir tylos. Tėvas jam padavė „Heklberio Fino nuotykius“ – knygą, kuri liko su juo visam gyvenimui. Vaikystėje kūrė istorijas, kad pats save linksmintų, ir rinkosi nepopuliarius draugus. „Dažniausiai buvau vienintelis nepritapėlio vaiko draugas“, – yra sakęs J. Nesbø. Jį traukė žmonės, kuriems nerūpi, ką apie juos galvoja kiti. Būtent tokie personažai vėliau taps jo kūrybos ašimi.

Paauglystėje J. Nesbø buvo laikomas futbolo talentu – pusiau profesionaliai žaidė „Molde FK“, tačiau sportininko karjerą nutraukė trauma. Vėliau – ekonomikos studijos, darbas finansų sektoriuje, muzika. 1990-aisiais jis įkūrė grupę „Di Derre“, kurios dainos netrukus užkariavo Norvegijos topus. 1996 m., derindamas darbą finansų srityje ir muziką, J. Nesbø išvyko į Australiją. Ten per penkias savaites parašė pirmąjį romano „Šikšnosparnis“ („Baltos lankos“, 2015 m., vertė Vikorija Gercmanienė) juodraštį. Taip 1997-aisiais Norvegijoje gimė Haris Hūlė – personažas, pradėjęs vieną svarbiausių kriminalinės literatūros serijų pasaulyje.

Literatūrinis demonas, kurį mylime

Detektyvas Haris Hūlė – talentingas, bet destruktyvus, ciniškas, bet stipriai mylintis, kovojantis su serijiniais žudikais ir savimi: alkoholizmu, kaltės jausmu, vienatve – tapo vienu atpažįstamiausių kriminalinės literatūros antiherojų. Rašytojas sako, kad jiedu panašūs: „Mums abiem reikia laiko vienumoje.“ 

Nesbø niekada nesistengė, kad Haris būtų „patogus“. Priešingai – Hūlė pavojingas sistemai, nes nuolat kvestionuoja autoritetus ir taisykles. Pavojingas skaitytojui ir žiūrovui, nes verčia peržengti patogią moralinę ribą. Ir pavojingas pačiam autoriui, nes kiekviena nauja istorija apie jį reikalauja nerti dar giliau į psichologinę tamsą. Hūlė stumia J. Nesbø toliau nei patogu – literatūriškai ir asmeniškai.

Būtent todėl Hario Hūlės serija tapo pasauliniu fenomenu: nuo „Šikšnosparnio“ iki naujausių dalių – tai daugiau nei kriminaliniai romanai. Veikiau egzistencinės studijos apie kaltę, teisingumą ir ribas.

„Žiurkių sala ir kitos istorijos“ – trumpa forma, ilgas šešėlis 

Susižavėjimą apsakymais – trumpąja literatūros forma – rašytojas perėmė iš mamos bibliotekininkės, tikinusios: „Bet kas gali parašyti romaną, bet tik meistrai gali kurti apsakymus.“

Lietuvoje išleistas apsakymų rinkinys „Žiurkių sala ir kitos istorijos“ („Baltos lankosׅ“, 2025 m., vertė Eglė Išganaitytė) atskleidžia kitą J. Nesbø kūrybos pusę – filosofinę, distopinę, eksperimentinę. J. Nesbø piešia nykų netolimos ateities pasaulį: popandeminę Ameriką, atminties naikinimą, paralelines visatas, samdomus žudikus psichologus. Autorius apsakymų rašymą lygina su tapyba – skaitytojui paliekama drobė, parodant tik kelias linijas. Šios istorijos tamsios, kandžios, neretai pranašiškos. Tai J. Nesbø, kuris ne aiškina – jis klausia. Ir palieka be patogių atsakymų.

„Kraujo ryšiai“ ir naujasis siaubo romanas

Nesbø romanas „Kraujo ryšiai“ („Baltos lankos“, 2025 m., vertė Justė Nepaitė) – tai sugrįžimas į išgalvotą Oso miestelį ir tamsią brolių Opgardų istoriją, pradėtą romane „Karalystė“ („Baltos lankos“, 2022 m., vertė Justė Nepaitė). Iš pirmo žvilgsnio – sėkmingi verslininkai, SPA viešbutis, degalinė, ateities planai. O iš tiesų – lavonai, nutylėtos nuodėmės ir bendruomenė, už ramybę pasirengusi mokėti bet kokią kainą.

Maksimalios įtampos romanas apie lojalumą, kaltę ir moralę, kuri neturi nieko bendra su įstatymu. J. Nesbø čia meistriškai leidžia skaitytojui įlįsti į žudiko galvą – aštrus humoras ir šaltas siaubas nepaleidžia dar ilgai užvertus paskutinį puslapį. 

Paskutinis Lietuvoje išleistas J. Nesbø siaubo romanas „Nakties namai“ („Baltos lankos“, 2026 m., vertė Eglė Išganaitytė) atiduoda duoklę Stephenui Kingui ir sykiu sumaniai griauna žanro tradicijas. Tokie leidiniai kaip „Sunday Express“ ir „Library Journal“ išskyrė knygą kaip vieną geriausių 2023 m. siaubo romanų, o „Chicago Tribune“ ir „New York Post“ ją įtraukė į geriausių tų pačių metų knygų sąrašus.

Kas toliau?

Nesbø sako nenorintis pernelyg patogiai įsitaisyti gyvenime. Sulaukęs 50-ies jis rimtai ėmėsi laipioti uolomis, nors bijo aukščio. Rašo oro uostuose, nes ten „gera kava ir tinkamas šurmulys“. Save lygina su laivo kapitonu, kuris žino kryptį, bet renkasi audringą kelionę. „Aš tiksliai žinau, kur jus vedu, – tikina jis. – Tiesiog mėgaukitės kelione.“ Ir skaitytojai mėgaujasi. Net tada, kai kelias veda per tamsą. Sprendžiant iš to, kaip jo kūrybą atranda kitos kūrybinės industrijos, ši kelionė dar tik įsibėgėja.

Parengė Agnė Žemaitytė

Citatų šaltinis: Publishersweekly

Rašau jums pirmą kartą ir noriu pradėti gal kiek netikėtu klausimu: kaip jums sekasi laikytis naujų metų tikslų? O gal šiais metais jų visai nesikėlėte? Man su tikslais nutinka įvairiai. Vienus metus pradedu su sąrašu, kitais jų net nesusidarau. Tačiau vienas naujametis tikslas nekinta jau keletą metų. Sausio 1 dieną užsibrėžiu išbandyti bent kelis naujus knygų žanrus: praplėsti akiratį, išeiti iš komforto zonos, pajusti, kuo gyvena literatūros pasaulis, ar užpildyti klasikos spragas.

Būtent dėl šios priežasties ėmiausi klausyti savo pirmosios fantastinės knygos – Jennifer L. Armentrout audioknygos „Iš kraujo ir pelenų“. Pasaulyje romantasy žanras didesnio skaitytojų dėmesio sulaukė 2023 metais, o 2024-aisiais tapo viena ryškiausių leidybos tendencijų visame pasaulyje.

Audioknygoje „Iš kraujo ir pelenų“ (įgarsino Aistė Šeštokaitė) autorė Jennifer L. Armentrout kuria tamsų, daugiasluoksnį fantastinį pasaulį, kuriame nuolat susiduria gėrio ir blogio jėgos, o tarp pavojų, paslapčių ir senų pranašysčių mezgasi įtempta romantinė linija.

Penelafė yra dievų išrinktoji Mergelė. Jos gyvenimas nuo pat pradžių suvaržytas pareigos, taisyklių ir svetimų lūkesčių. Tačiau po paklusnumo kauke slypi maištinga, smalsi ir gyventi trokštanti asmenybė, vis dažniau klausianti, ar likimas, kuris jai skirtas, iš tiesų yra jos pačios.

 
Ribos tarp pareigos ir troškimų ima dar labiau eižėti, kai į rūmus atvyksta kerintis medaus spalvos akių sargybinis Hokas Flinas, turėsiantis saugoti Penelafę iki jos Įžengimo.

Prisipažinsiu – iš pradžių buvo sunku įsijausti į šią istoriją, ir knyga klausėsi lėtai. Net ir Aistės balsas atrodė ne visai tinkamas, bet po truputį knyga įtraukė taip, kad su nekantrumu laukiau pietų meto, kai galėsiu eiti pasivaikščioti su ausinėmis ar su mašina stovėsiu kamštyje. Pamažu ir Aistė taip profesionaliai įsijautė į veikėjų aistras, intrigas ir pavojus, kad jokio kito balso šiai knygai jau nebegaliu įsivaizduoti.

Ar knygoje galėtų būti mažiau kartų ištarta „o dievai“? Tikrai taip 😊 Tačiau „Iš kraujo ir pelenų“ — tai ne tik tarp veikėjų tvyranti seksualinė įtampa.

Šis pasakojimas išsiskiria magijos, politinių intrigų ir kovos dėl tiesos elementais. Kartu tai jaunos merginos istorija apie vidinį virsmą, apie drąsą peržengti ribas, kurios, atrodė, buvo nubrėžtos visam gyvenimui.

Įdomūs faktai apie knygą:

• Jennifer L. Armentrout knyga „Iš kraujo ir pelenų“ tapo tikru fenomenu kalbant apie fantastinės romantikos (romantasy) žanrą. Tai istorija, kuri sugrąžino vampyriškų motyvų madą, tačiau pateikė juos visiškai naujai ir kur kas aštriau.
• Armentrout garsėja savo gebėjimu rašyti nepaprastai įtraukiančius dialogus. Knygoje gausu humoro ir sarkazmo (ypač iš Kaselio lūpų), kuris sušvelnina tamsią, smurtinę ir politinių intrigų kupiną atmosferą.
• Knyga išgarsėjo dėl itin stiprios įtampos, kurią sukelia ne tik fizinė trauka, bet ir intelektualūs ginčai bei abipusė pagarba jėgai.
• Ši knyga tapo viena iš labiausiai aptariamų kūrinių socialiniuose tinkluose, o tai padėjo autorei pasiekti perkamiausių knygų sąrašų viršūnes visame pasaulyje.
• Skelbiama, kad „Amazon Studios“ kuria serialą pagal šią knygų seriją.

Dauguma esame girdėję apie tarpukario bohemą ir Kauno operos baletą, tačiau Lietuvos modernaus šokio istorijoje ilgą laiką žiojėjo balta dėmė. Istorikė Emilija Tumė nusprendė ją užpildyti. Jos debiutinė knyga „Nomadės šokis“ – tai ne sausa biografija, o dramatiškas pasakojimas apie moterį, kuri išdrįso į sceną žengti basomis ir savo judesiu ėmėsi keisti šokio kultūrą. Tai pasakojimas apie Danutę Nasvytytę – vizionierę, kurios gyvenimą lėmė nacių valdomas Berlynas, Drezdeno liepsnos ir galiausiai tolima Australija.

Apie tai, kaip archyvinės dulkės virto gyvu pasakojimu ir kodėl D. Nasvytytės istorija šiandien skamba kaip niekad aktualiai, kalbamės su knygos autore Emilija Tume.

Emilija, kaip jūsų akiratyje atsirado Danutė Nasvytytė? Kodėl supratote, kad ši moteris verta ne tik trumpos eilutės vadovėlyje, bet ir visos knygos?

Viskas prasidėjo dar 2018 metais, kai apsilankiau parodoje „Nepamirštamos ateitys: Lietuvos Šimtmečio vizijos“. Ten tarp daugybės vizijų ir idėjų Lietuvai išvydau Danutės Nasvytytės vardą. Ji buvo pristatoma kaip išraiškos šokio pradininkė Lietuvoje. Mane iškart sudomino šis derinys: moteris, šokėja, vizionierė.

Intrigą didino ir jos veiklos laikotarpis: studijos 1936–1939 m. Berlyne, veikla Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo kontekste, okupacijos, pokaris, gyvenimas Australijoje. Nasvytytės istorija unikali – tuo metu, kai scenoje dominavo klasikinis baletas, ji žiūrovams pasiūlė alternatyvą. Ji įkūrė Ritminės gimnastikos ir meno šokio studiją, kurioje mokėsi mokiniai iš visos Lietuvos. Pirmieji mano tyrimai prasidėjo magistro studijų metais, o ir toliau gilintis į D. Nasvytytės biografiją mane skatino dėstytojai, pamažu subrendo ir mintis apie knygą.

Knygos anotacijoje užsimenate, kad šaltinius rinkote itin atidžiai. Kur glūdėjo didžiausi archyviniai iššūkiai? Juk kalbame apie laikotarpius, kuriuos liudininkai neretai norėjo tiesiog pamiršti.

Šis tyrimas man priminė detektyvą. Pradėdama net neįsivaizdavau, kiek pavyks rekonstruoti. Didžiausias iššūkis iš pirmo žvilgsnio buvo šaltinių stoka, pavyzdžiui, karo metų dokumentų išliko mažai.  Vis dėlto rekonstruodama Danutės biografiją rėmiausi gausiais archyviniais šaltiniais, egodokumentais (laiškais, dienoraščiais, prisiminimais), spauda, koncertų programėlėmis ir pan. Mane nustebino, kiek daug žmonių Danutę prisiminė. Pavyko pabendrauti su viena iš Danutės mokinių, gyvenančia Australijoje. Taip pat neįkainojamu radiniu tapo mokinių dienoraščiai – jie leido pažvelgti į šokių studijos kasdienybę „iš vidaus“: pamokas, koncertus, santykius su mokytoja.

Nasvytytės gyvenimas primena kino filmą: studijos nacių Berlyne, išgyventas Drezdeno bombardavimas, dvi okupacijos. Kuris etapas tiriant jus pačią labiausiai nustebino?

Mane labiausiai nustebino ne konkretus etapas, o jos tvirtas, ambicingas ir ryžtingas charakteris bei kelionė per visus šiuos etapus. D. Nasvytytės veikla tiek Lietuvoje, tiek Australijoje (pirmą dešimtmetį Australijoje) buvo intensyvi. Jai netrūko sumanymų ir energijos jiems įgyvendinti. Stebino tai, kaip greitai po didžiausių negandų, pavyzdžiui, sužadėtinio netekties, Danutė sugebėjo atsitiesti ir vėl pasinerti į šokį. Ji buvo neįtikėtinai energinga. Vis dėlto, jei reikėtų išskirti emociškai stipriausią momentą, tai būtų Drezdeno bombardavimas. Sesers Salomėjos prisiminimai apie tas akimirkas tapo vienu stipriausių knygos skyrių.

Knygoje nevengiate kalbėti apie „nevienareikšmiškus pasirinkimus“ nacių okupacijos metais. Kaip jums, istorikei, pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp teisinimo ir moralizavimo?

Man buvo svarbu išlaikyti tyrėjos distanciją ir kritinį žvilgsnį viso tyrimo metu, įskaitant D. Nasvytytės gyvenimą ir veiklą sovietų bei nacių okupacijų metais. Šį laikotarpį tirti sudėtinga dėl daugelio priežasčių. Siekiau konstruktyviai kelti klausimus, priminti to meto kontekstą – kas vyko pasirinkimų fone – ieškoti atsakymų ir svarstyti, kodėl buvo priimti vieni ar kiti sprendimai.

Danutė Nasvytytė šoko moderniai, basomis – tai buvo visiška priešprieša tam, ko tikėjosi tuometė publika. Ar jai pačiai buvo svarbus pripažinimas?

Visa jos biografija rodo, kad šokis buvo jos gyvenimo ašis. Nesvarbu, kokiame pasaulio krašte ar kokioje laikinoje stotelėje ji būtų atsidūrusi, visada ieškojo būdų grįžti į šokį. Sugrįžusi iš Berlyno į Lietuvą, Danutė ne tik šoko, bet ir aktyviai švietė publiką, aiškino naujojo šokio prasmę. Pripažinimas jai buvo reikalingas ne dėl populiarumo, o tam, kad galėtų tęsti savo veiklą ir ugdyti mokinius.

Anotacijoje rašoma, kad biografiją parašėte „tarsi dramatišką šokį" – šuoliais. Ar toks struktūrinis sprendimas iš karto buvo aiškus, ar atsirado rašymo procese?

Ši idėja gimė rašymo procese, dirbant su kūrybiniu redaktoriumi Tomu Vaiseta. Šuolis buvo išskirtinis Danutės šokio elementas, simbolizavęs jos ryžtą ir novatoriškumą. Knygą suskirstėme į šešis „šuolius“: nuo vaikystės Lietuvoje ir studijų Vokietijoje iki gyvenimo Australijoje. Būtent per šuolio metaforą, keliaujant laike ir erdvėje, knygoje yra atskleidžiama ir papasakojama D. Nasvytytės gyvenimo istorija. Knyga yra suskirstyta į šešis šuolius, kurie nusako pagrindinius D. Nasvytytės biografijos tarpsnius: vaikystę ir jaunystę Lietuvoje, studijas Vokietijoje, kūrybinės veiklos pradžią tarpukario Lietuvoje, karą, sovietų ir nacių okupacijas, pokario Vokietiją ir gyvenimą išeivijoje Australijoje.Tai jūsų pirmoji knyga. Ką teko išmokti iš naujo, pereinant nuo akademinio rašymo prie pasakojamosios biografijos?

Rašydama šią knygą daug išmokau. Didžiausias iššūkis man buvo teksto kūrimas ne vien akademinei aplinkai. Nors biografija paremta moksliniu tyrimu, jos rašymo pobūdis skyrėsi nuo mokslinio straipsnio ar disertacijos. Orientavausi į platesnę, nebūtinai istorikų, auditoriją, todėl pasirinkau atitinkamą kalbos toną ir pasakojimo formą. Siekiau sukurti aiškų, nuoseklų ir įtraukiantį pasakojimą apie D. Nasvytytę, paremtą šaltinių analize ir istoriniu kontekstu.

Ar manote, kad Danutės Nasvytytės istorija kalba ir šiuolaikiniam skaitytojui – ne tik kaip kultūros paveldo liudijimas, bet ir kaip kai kas universalaus?

Manau, kad  taip. Pirmiausia, tai moters  istorija. Moters, kuri gimė per Pirmąjį pasaulinį karą, gyveno tarpukario optimizmu, išgyveno visa griaunantį karą ir tapo pabėgėle, bandančia kurtis namus svetimoje žemėje. Ji kone vienintelė Lietuvoje patikėjo „basakoju“ šokiu, į kurį kiti žiūrėjo įtariai. Tai knyga apie moterį, kuri siekė savo svajonės, nepaisydama sudėtingų aplinkybių. Rašydama šią biografiją, norėjau ne tik išanalizuoti D. Nasvytytės įnašą į Lietuvos kultūros lauką, tačiau ir pabandyti pažinti jos asmenybę, jos gyvenimą su savais iššūkiais, galvosūkiais, ambicijomis, nusivylimais, praradimais ir laimėjimais – universaliais dalykais, kurie būdingi daugeliui.

Kalbėjosi Milda Gaulienė

Tai istorija, kuri visame pasaulyje įžiebė moterų įniršį ir kartu stiprią atjautą. Po sukrečiančio teismo proceso, padariusio įtaką Prancūzijos teisėsaugai ir visuomenės požiūriui į prievartą, Gisèle Pelicot prabyla savo atsiminimų knygoje „Odė gyvenimui. Mums neturi būti gėda“ (išleido „Baltos lankos“, iš prancūzų klb. vertė Erika Sabaliauskaitė, redaktorė Dovilė Bučelienė).

Šis laikotarpis žymi naują, laisvės ir atvirumo etapą moters, tapusios pasauliniu drąsos simboliu, gyvenime. Po penkių dešimtmečių santuokos, kurios paskutinis dešimtmetis jai pačiai nežinant buvo virtęs šiurpiu košmaru, G. Pelicot ryžtingai taria: mums neturi būti gėda. Jos atsiminimų pasirodymas tampa galutiniu tašku ilgoje kovoje už teisybę ir savo balsą.

Akimirka, pakeitusi istoriją

Viskas prasidėjo 2024 m. gegužę, kai Gisèle, vaikščiodama paplūdimiu netoli savo naujųjų namų Rė saloje, priėmė sprendimą, pakeitusį Prancūzijos teisinę istoriją. Trejus metus ją iš vidaus graužė protu nesuvokiamas faktas: sutuoktinis Dominique’as ją sistemingai svaigino vaistais ir prievartavo, į jų namus pakviesdamas mažiausiai 72 svetimus vyrus.

Nors Prancūzijos įstatymai seksualinių nusikaltimų aukoms garantuoja anonimiškumą, Gisèle suprato – už uždarų durų ji vėl taptų auka. „Pajutau fizinį poreikį, kad mane matytų visas pasaulis. Jei nebūčiau pavertusi šio teismo viešu, būčiau gailėjusis visą likusį gyvenimą“, – atvirai sako ji. Atvėrusi teismo salės duris, Gisèle demaskavo ne tik savo skriaudikus, bet ir sisteminę tylą.

Procesas baigėsi 51 vyro nuteisimu ir nauju sutikimo (angl. consent) įstatymu Prancūzijoje. Teismo salėje ji susidūrė su cinizmu: kai kurių kaltinamųjų motinos teigė, kad jų „berniukai“ (nors jiems buvo virš 40-ies) negalėjo to padaryti, o jų advokatai bandė įrodyti, kad Gisèle pati sutiko būti išnaudojama. Tačiau ji nenuleido akių. „Aš tiesiog buvau ten ir neleidau jiems manęs palaužti.“

„Skudurinė lėlė“ ir skaudi tiesa

Gisèle atvirai aprašo tą 2020-ųjų lapkričio dieną, kai tyrėjas Laurent’as Perret parodė jai nuotraukas iš vyro kompiuterio. Ji išvydo tarsi komos ištiktą, bejėgę moterį. „Aš neatpažinau savęs. Tai buvo skudurinė lėlė“, – prisimena ji.

Sutuoktinis, kurį Gisèle laikė „nuostabiu žmogumi“, dešimtmetį į jos maistą ir vyną maišė mirtinas dozes migdomųjų bei raminamųjų. Gisèle prisimena, kaip ne kartą klausė vyro, ar šis jos nesvaigina, tačiau jis įtikindavo, esą tai ligos požymiai, ir netgi lydėdavo pas neurologus, kurie klaidingai įtarė insultą ar Alzheimerio ligą.

Dominique'as sėdėdavo šalia ir stebėdavo, kaip ji nyksta, nors pats buvo jos negalavimų kaltininkas. Kol Gisèle būdavo be sąmonės, jis organizuodavo šiurpius „susitikimus“. Net ir po to, kai buvo suimtas ir nuteistas už filmavimą po moterų sijonais prekybos centre, Dominique’as iki pat paskutinės akimirkos išnaudojo savo žmoną.

Šeimos drama ir „Odė gyvenimui“

Knyga, kurią Gisèle parašė kartu su autore Judith Perrignon, yra ne tik nusikaltimo kronika, bet ir šeimos istorija. Tai pasakojimas apie moterį, kilusią iš stojiškų žmonių šeimos, kurioje „ašaros būdavo slepiamos“. Ši vidinė stiprybė padėjo jai teismo salėje nepalūžti, nors teko sumokėti milžinišką asmeninę kainą.

Santykių drama neaplenkė ir jos vaikų. Dukra Caroline, įtarianti, kad tėvas ir ją galėjo išnaudoti (jos, miegančios vienais apatiniais, nuotraukų kaltinamojo archyve taip pat rasta), kurį laiką su motina nebendravo Šiandien jos vėl kalbasi, nors Caroline vis dar kovoja su didžiuliu pykčiu tėvui. Gisèle planuoja aplankyti Dominique’ą kalėjime – ji nori pažvelgti jam į akis ir sužinoti tiesą apie dukrą, tikėdamasi bent lašo sąžinės priekaištų.

Teisė į laimę

Šiandien 73-ejų G. Pelicot nebevadina savęs auka. Ji – stiprybės simbolis. Nepaisydama patirtų baisybių, moteris spinduliuoja neįtikėtiną optimizmą. Iš Mazano miestelio „laimės kupinų namų“, kurie pasirodė esą kalėjimas, ji pabėgo į salą, kur susikūrė naują gyvenimą. 2023 m. ji sutiko Jeaną-Loupą, buvusį skrydžių palydovą, su kuriuo šiandien dalijasi kasdienybės džiaugsmais.

„Jei kas nors būtų pasakęs, kad tokio amžiaus rasiu meilę, nebūčiau patikėjusi. Bet aš suteikiau sau leidimą būti laimingai“, – šypsodamasi sako ji. Gisèle tikina, kad džiaugiasi net savo raukšlėmis, nes jos mama mirė jauna ir jų niekada neturėjo, – kiekviena diena jai dabar yra dovana.

Gisèle žinutė viso pasaulio moterims aiški: niekada nejauskite gėdos. Gėdytis turi prievartautojai, o auka turi teisę pakilti iš pelenų, susigrąžinti savo vardą ir vėl džiaugtis gyvenimu.

„Šia knyga tikiuosi perduoti stiprybės ir drąsos žinią visiems, patiriantiems sunkius išbandymus. Tegul jie niekada nejaučia gėdos. Ir, laikui bėgant, tegul jie vėl išmoksta mėgautis gyvenimu bei atranda ramybę“, – sako Gisèle Pelicot.

Remdamasi išskirtiniais interviu žurnalams „The New York Times“, „Vogue“, dienraščio „Le Monde“ publikuotomis atsiminimų ištraukomis bei „The Guardian“ pranešimais, tekstą parengė Milda Gaulienė

Prieš Vilniaus knygų mugę ne visada būna lengva apsispręsti, ką skaityti, todėl leidyklos vyr. redaktorė Saulina rekomenduoja renesansą išgyvenančią J. Harpman knygą  „Aš, nepažinusi vyrų“.  

Kiek tekstų išlieka svarbūs ir nepasensta? Kiek jų atrandame iš naujo – lyg būtų skirti mūsų laikams? 

Jacqueline Harpman „Aš, nepažinusi vyrų“ – tokia knyga. Prancūzijoje ji išleista dar 1995 m. ir neliko nepastebėta – pateko į vienos svarbiausių šalyje premijų „Prix Femina“ finalą. 2002 m. Lietuvoje ji irgi pasirodė. Bet paskui įsivyravo tyla. Tik 2019-aisiais, gerokai po autorės mirties, knyga perleista Anglijoje ir JAV, o tada – šimtatūkstantiniai tiražai ir didžiulis susidomėjimas „TikToke“ tarp jaunų žmonių, besidominčių distopine literatūra. 

Kodėl būtent dabar? 

Viena iš priežasčių – mūsų neramus pasaulis ir nuolat kylanti grėsmė žmogaus teisėms. Bet šioje knygoje kalbama ne tiek apie grėsmę, kiek apie neišsprendžiamas gyvenimo mįsles, apie intelektualinę varomąją jėgą, kuri net ir sunkiausiomis aplinkybėmis mus verčia mąstyti. 

Kas mes esame? Iš kur atkeliavome ir kur nukeliausime? Kas yra laikas ir kas yra vienatvė? Kiek vilties ir ištvermės gali turėti vienas žmogus? Kaip formuojasi žmogaus tapatybė be santykio su kitu? 

Nors romanas egzistencinis, tai nėra sudėtingas filosofinis veikalas, o vienas iš tų retų kūrinių, kuriame literatūrinis užmojis ir didelės idėjos dera su puslapį po puslapio versti skatinančiu siužetu: 40 moterų, uždarytų narve, viena iš jų – dar vaikas, jame užaugusi, kitokio pasaulio ir kitos lyties nepažinusi, bet trokštanti žinių. Ką jos ras anapus?

Fotografija @ Ilmė Vyšniauskaitė

Vilniaus knygų mugė – tai metas, kai leidyklos lentynos prisipildo dar spaustuvės dažais kvepiančių naujienų, o skaitytojai kviečiami į intelektualius nuotykius. Šiais metais leidykla „Baltos lankos“ pristato programą, kurioje dera aukštoji literatūra, populiarieji bestseleriai ir itin aktualios negrožinės knygos.

„Šiemet Vilniaus knygų mugės lankytojams parengėme 16 naujienų. Žvelgiame keliomis kryptimis: Lietuvos autorių debiutiniai kūriniai, naujai atrasta klasika, negrožinės knygos svarbiomis temomis, pasauliniai bestseleriai. Išskirčiau savo laiką pralenkusių, stiprių moterų istorijas: tai ir nobelistės Annie Ernaux paralyžiuojančios aistros išpažintis, ir menininkės vizionierės Danutės Nasvytytės kūrybinė biografija, ir dešimtmetį sutuoktinio ir kitų vyrų prievartautos prancūzės Gisèle Pelicot drąsos įkvepiantys atsiminimai. Taip pat – naujai atgimusi belgų rašytojos Jacqueline Harpman distopija apie 40 moterų, kurios, žlugus pasaulio tvarkai, išgyvena žiauriausiomis sąlygomis, bet išsaugo žmogiškumą ir tarpusavio atjautą. Kviečiu atrasti sau įdomiausias temas ir pasakojimus“, – sako leidyklos vyriausioji redaktorė Saulina Kochanskaitė.

Kad būtų lengviau nepasiklysti knygų gausoje, kviečiame susipažinti su ryškiausiomis „Baltų lankų“ naujienomis.

Lietuvos autorių debiutai

Įdomios asmenybės kūrybinė biografija, jaukus detektyvas ir maginė fantastika

Emilija Tumė „Nomadės šokis: išraiškos šokio pradininkės Danutės Nasvytytės kūrybinė biografija“

Istorikė Emilija Tumė parašė menininkės Danutės Nasvytytės biografiją tarsi dramatišką šokį, kai šuoliais keliaujama nuo vaikystės dienų Nepriklausomybės Akto signataro sodyboje prie studijų nacių valdomame Berlyne, nuo Nasvyčių šeimai kilusių pavojų ir praradimų sovietinės okupacijos metais prie nevienareikšmiškų pasirinkimų šaliai patekus į nacių rankas, nuo subombarduoto Drezdeno žlungant Trečiajam reichui iki gyvenimo už horizonto – Australijoje.

Atidžiai rinkdama šaltinius, gilindamasi į itin sudėtingas gyvenimo situacijas, istorikė sukūrė pasakojimą apie moterį, kurios svajonė šokti neįprastą šokį buvo stipresnė už istoriją.

Kostas Strielkūnas „Mieste nebetiki velniais“

Baltų mitologijos velnio figūra paremtas kaimelio detektyvas, kuriame susipina trys laiko plotmės: prieš septynerius metus Kalniškio kaimelyje įvykusi jaunuolio savižudybė, dabartyje siuntinėjami maniakiški laiškai, pasirašyti paties velnio, bei nepaaiškinamos mirtys ir kraupi partizaninio karo Kalniškio apylinkėse istorija. Sykiu tai ir nuo nelaimingų santykių į kaimą pabėgusio vilniečio Roko Kėsaus, kurio galvoje kalbasi skirtingų pažiūrų gyvūnai Antis ir Vilkas, savęs pažinimo kelionė. Galiausiai – kiek komiška diskusija apie miesto ir kaimo, praeities ir dabarties, dievo ir velnio santykį.

Živilė Mitkė „Mintregys“

Maginės fantastikos kūrinys apie žmones, turinčius ypatingų galių regėti svetimas mintis.

„Autorė meistriškai veda skaitytoją per šio šiurpaus pasaulio gatves, rūmus ir purviniausius užkampius, plukdo jūra, klaidina miškuose, priversdama sekti paskui personažus.  Tai – įtraukiantis, daugialypės struktūros, bet lengvai skaitomas kūrinys, kuris daro įspūdį dėl aiškiai, bet neprikišamai perteiktos filosofinės minties, raiškaus veikėjų charakterizavimo, per visą romaną išlaikomos intrigos, sklandaus, pagavaus rašymo stiliaus, kūrybingo požiūrio į lietuvių kalbą“, – apie romaną atsiliepia literatūrologė Aušra Gudavičiūtė.

Pasaulio didžiosios

Toms ir tiems, kurie mėgsta rafinuotą klasiką ir skvarbią šiuolaikinę literatūrą

Annie Ernaux „Paprasta aistra“ 

Nobelio literatūros premijos laureatės kūrinys, kuriame autorė savo lakonišku, asketišku stiliumi dokumentuoja moters, panirusios į visa pasiglemžiančią aistrą, geidulius ir nusivylimus.

„The Guardian“ teigia: „Šią knygą norėsite rekomenduoti kitiems. A. Ernaux daug ką literatūroje daro gerai, bet yra nepralenkiama rašydama apie aistrą ir meilę: ir pilnatvišką džiaugsmą, ir brutalų nuopuolį.“

Jacqueline Harpman „Aš, nepažinusi vyrų“ 

Belangėje erdvėje, įkalintos narve, gyvena keturiasdešimt moterų. Nuolat stebimos sargybinių vyrų, jos nenutuokia, kaip čia pateko, neturi laiko pojūčio, jų prisiminimai apie buvusį gyvenimą beveik išblėsę. Šis distopinis romanas pasirodė dar 1995-aisiais ir pateko į „Prix Femina“ finalą. Pastaraisiais metais kūrinys iš naujo atrastas daugelio skaitytojų. 

Aurora Venturini „Pusseserės“ 

Argentinos literatūros fenomenas. Aurora Venturini sukūrė groteskišką autobiografinį romaną, kuriame juodasis humoras persipina su nuoširdumu, o neįsisąmoninta moterų kančia – su beatodairiškomis išsigelbėjimo paieškomis. Tai provokuojanti, nepatogi, jaudinanti literatūra, peržengianti normas ir išryškinanti tai, kas dažniausiai nutylima.   

Elizabeth Jane Howard „Šviesūs metai. Kazaletų metraščiai I“  

Meistriška šeimos saga, kurioje subtiliais potėpiais kuriamas sudėtingų šeimos ryšių, vienišos žmogaus prigimties ir nenumaldomai tekančio laiko paveikslas.

Elizabeth Jane Howard išgarsėjo penkių dalių romanų ciklu „Kazaletų metraščiai“, iš dalies paremtu jos pačios gyvenimu. BBC televizija pagal šį ciklą sukūrė serialą. 2000 m. už nuopelnus literatūrai E. J. Howard suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (CBE).

Coco Mellors „Kleopatra ir Frankenšteinas“ 

Debiutinis autorės romanas, pagal kurį šiuo metu „Warner Bros“ kuria serialą, – skausmingai artimas pasakojimas apie netobulus santykius, gimstančius iš netikėtai tobulų vakarų, ir spontaniškus sprendimus, perkeičiančius mūsų likimus.

Kritiškas žvilgsnis į pasaulį, tikros istorijos ir drąsa kalbėti

Knygos, keičiančios visuomenės požiūrį ir kviečiančios diskutuoti sudėtingais ir svarbiais šiandienos klausimais.

George A. Bonanno „Atsparumo galia. Kaip įveikti traumines patirtis“ 

Remdamasis kelių dešimtmečių tyrimais, klinikinės psichologijos profesorius G. A. Bonanno paaiškina, kas mus daro psichologiškai atsparius, kodėl kartais tokie nesame ir kaip galime geriau susidoroti su potrauminiu stresu. „Atsparumo galia“ keičia suvokimą daugelio dalykų, kuriuos manėme žiną apie psichologines reakcijas į sunkumus.

Barbora Suisse „Kolegos. Kaip bendradarbiams ir vadovams būti draugiškiems negaliai“

Dažnai net neįsivaizduojame, kokių kliūčių žmonėms su negalia tenka įveikti, kad pavyktų ne tik pasinaudoti kasdienėmis paslaugomis, bet ir tapti mūsų kolegomis. Ne visada susimąstome, kad negalią turintis žmogus gali ir nori dirbti, kad kiekvieną dieną matomas bendradarbis ar bendradarbė gali turėti nematomą negalią, apie kurią nedrįsta prabilti.

Šioje knygoje susipažinsite su dvidešimčia žmonių, kurie turi skirtingų tipų negalią. Jie drąsiai, atvirai dalijasi patirtimi ir patarimais, kaip būti negaliai draugišku kolega ar kolege. 

Gisèle Pelicot „Odė gyvenimui. Mums neturi būti gėda“

Vieną lapkričio dieną prancūzė Gisèle Pelicot iškviečiama į policijos nuovadą ir tądien jos įprastas gyvenimas baigiasi. Jos vyras, su kuriuo praleido penkiasdešimt metų, beveik dešimtmetį slapta ją svaigino, prievartavo ir kvietė į namus dešimtis nepažįstamųjų ją išnaudoti. Šioje atsiminimų knygoje ji pirmą kartą pasakoja savo istoriją: ne kaip auka, o kaip liudininkė. 

Pelicot, aplenkusi pasaulio lyderius, Prancūzijoje atliktoje apklausoje buvo išrinkta svarbiausiu 2024 m. žmogumi, o žurnalas „Time“ ją išrinko viena svarbiausių metų moterų. Jos byla prisidėjo prie nacionalinių diskusijų apie seksualinį smurtą Prancūzijoje, ir po jų buvo pakeistas teisinis išžaginimo apibrėžimas. Gisèle Pelicot buvo įteiktas Garbės legiono ordinas – aukščiausias Prancūzijos Respublikos valstybinis apdovanojimas.

Chris van Tulleken „Ultraperdirbti žmonės. Kodėl valgome tai, kas nėra maistas… ir negalime nustoti“

Įžengėme į naują mitybos erą – daugumą suvartojamų kalorijų gauname iš visiškai naujų medžiagų, vadinamų itin perdirbto maisto produktais, sukurtais taip, kad keltų priklausomybę ir skatintų perteklinį vartojimą. Jei bent vienos maisto produktą sudarančios sudėtinės dalies nerastume savo virtuvėje, veikiausiai tai – itin perdirbtas maistas.

Molekulinės virusologijos mokslų daktaras Ch. van Tullekenas siūlo realius sprendimus gydytojams, politikams ir visiems, besirūpinantiems savo sveikata. Ši knyga ne tik padės pakeisti jūsų pirkimo ir mitybos įpročius, bet ir paskatins plačiau pažvelgti į mūsų visų sveikatą ir aplinkos gerovę.

Masha Gessen „Rusija be ateities: totalitarizmo sugrįžimas“

Gessen (pasirinkę būti pristatomi daugiskaitos trečiojo asmens įvardžiu), rusų ir amerikiečių žurnalistai, pelnę prestižinius „Guggenheim Fellowship“ ir „Carnegie Fellowship“ apdovanojimus, šioje knygoje atskleidžia, kaip Rusija tapo įkalinta savo pačios praeities, ir diagnozuoja jos visuomenę kaip sergančią „pasikartojančiu totalitarizmu“ – lėtine liga, sunaikinsiančia šalį.

Populiarių rašytojų nauji kūriniai

Sekantiems knygų bestselerių sąrašus, kurių viršūnėse – meilės romanai ir detektyvai

Richard Osman „Mes tiriame žmogžudystes“

Osmano nauja serija „Mes tiriame žmogžudystes“, kurioje pasirodo visiškai naujas detektyvų trio, išsyk tapo „The Sunday Times“ bestseleriu nr. 1 ir subūrė ištikimų gerbėjų ratą visame pasaulyje.

Stivas Vileris mėgaujasi užtarnautu poilsiu. Dabar adrenalinas yra jo marčios Eimės reikalas. Saugodama garsią rašytoją Rouzę D'Antonio, Eimė netikėtai aptinka lavoną ir maišą pinigų. Ji paprašo pagalbos vienintelio žmogaus, kuriuo pasitikti... Ramus Stivo gyvenimas baigiasi – prasideda žaibiškas katės ir pelės žaidimas, blaškantis jį su marčia aplink pasaulį.

Colleen Hoover „Sužeista moteris“

Naujausias „The New York Times“ bestselerių nr. 1 autorės romanas – kvapą gniaužiantis romantinis trileris, neriantis ne tik į rašytojų gyvenimo užkulisius, bet ir žaidžiantis su pavojingais, nuolat vaizduotę gundančiais scenarijais.

Ana Huang „Suktas pyktis“

Populiarios amerikiečių rašytos A. Huang romanai išversti į daugiau nei 20 pasaulio kalbų. 2021 m. pasirodžiusi „Sukta meilė“ (pirma serijos „Twisted“ knyga) ne tik tapo „TikTok“ sensacija, bet ir išsyk šoko į „The New York Times“ ir kitų leidinių bestselerių sąrašų viršūnes. 2025-aisiais „Netflix“ paskelbė įsigijusi teises perkelti „Twisted“ seriją į kino pasaulį. „Suktas pyktis“ – trečia „Twisted“ serijos knyga.

Kodėl verta užsukti į „Baltų lankų“ stendą?

Ši programa – tai ne tik knygos, tai galimybė pasinerti į tekstus, kurie provokuoja, ramina arba leidžia tiesiog pabėgti nuo kasdienybės. Mugėje siūlome pasikonsultuoti su leidyklos komanda ir įsigyti naujienų. Taip pat kviečiame dalyvauti knygos pristatymo renginiuose ir net gauti rašytojų autografą.