Jūsų prekių krepšelis tuščias

Elektroninės knygos

Filtrai
Rodoma

XXII amžius, kosmoso tolybės. Šešiatūkstantojo laivo įgulą sudaro žmonės ir žmogonai, vieni – gimę ir mirsiantys, kiti – sukurti ir nemirtingi. Įprastinė laivo rutina ima trūkinėti, kai iš Naujai Atrastosios planetos parsigabenama keistų kitakilmių objektų. Objektai ima veikti ir žmones, ir žmogonus, sukelia norą rūpintis jais, neįprastus juslinius potyrius, šilumos ir intymumo ilgesį ir nostalgiją Žemei, vienų matytai, kitų – ne. Kai abiejų grupių nariai pradeda kvestionuoti gyvenimą, darbą, mirtį ir nemirtingumą, įvykiai laive darosi nekontroliuojami.

 

Šiuolaikinės danų autorės Olgos Ravn knygą sudaro objektų poveikį darbui tyrusio Komiteto surinkti 99 įgulos narių liudijimai, persmelkti įvairiausio ilgesio ir suskambantys nelyg keistas, jaudinantis choras, judantis neišvengiamos tragedijos link. Kritikuodamas darbo valdomą gyvenimą ir produktyvumo logiką, romanas „Darbuotojai“ jautriai ir šiurpiai narsto, ką emociškai ar ontologiškai reiškia būti žmogumi.

 

„Viskas, ko ieškau romane. Buvau pakerėtas nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Keistas, gražus, giliai protingas ir provokuojantis žmogiškumo tyrimas. „Darbuotojai“ yra nerimastingai genialus kūrinys.“

Max Porter

 

„Skaudžiai graži mozaika apie trapius veikėjus, kurie bando tramdyti savo ilgesį, skausmą ir susvetimėjimą.“

Publishers Weekly

 

„„Darbuotojai“ – tai ne tik nerimą kelianti kosminė opera, bet ir įžūli korporacijų slengo ir vėlyvojo kapitalizmo darbovietės satyra bei patraukliai abstraktus tyrimas apie tai, ką reiškia būti žmogumi.“

Justine Jordan, The Guardian

€9,99

Nuo Pasaulio pabaigos mūšio praėjo pusė šimtmečio. Tamsaus miško atgrasymo sistema sulaikė ateivių planetą Trisoliarį nuo puolimo ir Žemė suklesti kaip niekada anksčiau. Vis dėlto gyvenimas taikos sąlygomis žmones užliūliuoja. 

 

Kosminių skrydžių technologijos inžinierė Čeng Sin iš XXI amžiaus nubunda naujaisiais laikais. Ji vienintelė prisimena seniai pamirštą Trisoliario krizės pradžią. Trapiai taikai tarp civilizacijų iškyla pavojus. Ar žmonijai pavyks išsiveržti į žvaigždes, ar teks žūti savo lopšyje?

 

„Tikras atradimas, unikalus mokslo ir filosofijos, politikos ir istorijos, sąmokslo teorijų ir kosmologijos apmąstymų mišinys, čia istoriniai Vakarų ir Kinijos karaliai bei imperatoriai susitinka svajingame žaidimo pasaulyje, o tikrovėje policininkai ir fizikai narplioja globalines intrigas, žmogžudystes ir stengiasi išvengti kosminių ateivių invazijos.“

George R. R. Martin, „Sostų karų“ autorius

 

„Trijų kūnų“ epas baigiasi tokiu plačiu mostu ir taip didingai, jog nė kiek nenusileidžia Frederikui Pohlui ar Poului Andersonui, U. Dzingdzi ar H. G. Wellsui. Visata darosi pavojinga. Jūs suprasite to pavojaus mastą... ir kaip gyvybė gali laimėti net tokiomis aplinkybėmis.“

David Brin, mokslinės fantastikos autorius

 

Liu Cixin (gim. 1963) – kinų mokslinės fantastikos autorius, pirmasis Azijoje laimėjęs Hugo premiją, devynis kartus įvertintas „Galaktikos“ premija, pelnęs XINGYUN apdovanojimą. „Mirties pabaiga“ – trilogijos „Žemės praeities atminimui“ trečia dalis. Anksčiau išleistos „Trijų kūnų problema“ (kitos knygos, 2020) ir „Tamsus miškas“ (kitos knygos, 2020).

€16,03

El. knyga Užmarštis David Foster Wallace

Davidas Fosteris Wallace’as – amerikiečių prozos legenda, vienas svarbiausių savo kartos jav autorių, o „Užmarštis“ (2004) – aštuonių jo apsakymų rinkinys bei puiki įžanga į unikalią Wallace’o kūrybą.

 

Apsakyme „Dvasia nėra žaizdras“ per klasėje užsisvajojusio vaiko mintis skleidžiasi beviltiškas tėvo liūdesys, o tuo pat metu jo mokytojas patiria viešą ir siaubingą psichologinę krizę. „Kančios kanale“ tyrinėjamos meno ir sensacingumo peripetijos, kuriose nardo glamūrinio žurnalo redaktoriai, pasaulinės tragedijos išvakarėse rašantys straipsnį apie anatomiškai neįmanomas, tačiau vieno žmogaus kūno gaminamas skulptūras. „Užmarštis“ nagrinėja blėstančios meilės skausmą iš vyro, įsitikinusio, jog jo žmona haliucinuoja jo knarkimą, perspektyvos, o „Sename gerame neone“ regime klaikiai realistišką  šiuolaikinio vyro, įsipainiojusio į filosofinį galvosūkį, ar gali žmogus turėti autentišką būtį, portretą.

 

Stilistiškai įmantrūs, avangardiški, išradingi, šie apsakymai kuria pasaulius-labirintus, kuriuose gryniausias, nuogiausias žmogiškumas ir empatija susiduria su absurdiškomis situacijomis ir juoduoju humoru. Wallace’as, tituluojamas „šiuolaikinės sąmonės etnografu“, chirurginio tikslumo įžvalgomis ir lėtu, realistišku sąmonės srautu narsto unikalias dabarties atplaišas, čia pat bandydamas užgriebti universalias, „didžiąsias“ psichologines, emocines ir socialines problemas: žlungančius gyvenimus, nepasiekiamą artumą, žmonių savinaiką ir išgyvenimą. „Užmarštis“ – apsakymų rinkinys, kupinas nepagražintos, kartais – paprastos, kitąkart – stačiai komiškos ar kaip tik liūdnai tragiškos šiuolaikinės tikrovės.

 

„Aukščiausios klasės žodžio kalvis <...> Wallace'as – bebaimis ir be proto išmoningas, o nuotykiui pasiryžęs skaitytojas, nuseksiantis labirintiškas jo naratyvų gijas – matrioškas matrioškose – bus apdovanotas, paprasčiausiai, vienu puikiausių stilių šiuolaikinėje literatūroje.“

Corey Mesler, Memphis Flyer

 

„Joks kitas ammerikiečių autorius nėra šitaip stropiai – ir juokingai – atvaizdavęs nesustabdomų disfunkcinių čiauškalų, lindinčių mūsų galvose ir apsimetančių racionaliomis mintimis. <...> Su Užmarštimi Wallace'as pražysta kaip giliai meniškos darnos rašytojas.“

Bob Wake, Culture Vulture

 

„Net ir kuklesnėse vietose, Wallace'o kūryba – epinis modernizmas: milžiniški naratyvai, absurdiškas, beketiškas humoras ir mokslinės fantastikos lygio idėjos – visa tai perteikta lėtu, realistiniu sąmonės srautu.“

Joel Stine, Time

€11,99

„Bonsai“ ir „Asmeninis medžių gyvenimas“ – dvi čiliečio Alejandro Zambros apysakos, viena kitai paralelios istorijos.

 

„Bonsai“ pasakoja intensyvią ir skaudžią pirmos meilės istoriją – Chulijaus ir Emilijos, kurių santykiai nuo pat pradžių pažymėti geidulio, išpažinimų, neišardomos bendrystės bei ryškios meilės literatūrai. Ilgainiui Chulijus, pasmerktas nuolatinei rimčiai ir apsišaukėliškumui, įtiki, jog teisingiau leisti laiką tyliai žiūrint, kaip auga bonsas, nei vis klaidžioti pavojingais literatūros takais. Anot paties pasakotojo, tai „lengva istorija, vėliau pasunkėjanti“ – miglota ir svaiginanti, paženklinta netikėto moters pradingimo.

 

O „Asmeniniame medžių gyvenime“ pasakojama apie Chulianą, savo aštuonmetei įdukrai sekantį pasakas apie kalbančius medžius, kol jo žmona Veronika grįš iš piešimo pamokos. Bėga valandos, ir užslinkus nakčiai Chulianas galvoje kuria įvairias priežasčių ir tikimybių teorijas, mintimis grįžta prie ankstesnių santykių, svarsto apie įdukros Danielos ateitį bei atpasakoja savo ir Veronikos susipažinimo bei draugystės istoriją. „Knyga tęsis tol, kol ji sugrįš arba kol Chulianas įsitikins, kad ji negrįš.“

 

Abiem istorijomis Zambra griauna pasakotoją ir skaitytoją skiriančią sieną ir įsuka skaitytojus į unikalų emocinį pasaulį, pakibusį tarp praeities ir ateities. Tai minimalistiniais poetiniais potėpiais parašytos istorijos, jungiamos įmantrių naratyvinių vingių, mįslingos autoriaus stilistikos bei melancholiškos tikrovės, siekiančios grąžinti „skaitymo ilgesį, norą susieti paralelinius realybės ir skaitymo pasaulius“.

 

„Zambra išties yra naujos Čilės literatūros bangos šauklys.“

Marcela Valdes, The Nation

 

„Nesuklasifikuojamas neįprasto grožio objektas <...> Vienas geriausių pastarųjų metų kūrinių iš Čilės.“

 David Lacalle, Capital

 

„Zambros sakiniai suverti tarsi perlai, kiekvienas iš jų – tobulas, trapus ir savarankiškas. Dažnai jie stulbinančiai dailūs savo atsargiu nuogumu, kitais kartais – stačiai juokingi.“

Rachel Sugar, New City Lit

€8,49

El. knyga Bendroji užmaršties José Eduardo Agualusa

Angolos Nepriklausomybės išvakarėse Liuda užsibarikaduoja bute – liksianti čia, už pačios išmūrytos sienos, ateinančius trisdešimt metų. Šalyje vyksta perversmas, politinė santvarka nesyk pasikeičia – buvusi Portugalijos kolonija virsta socialistine respublika, paskui užeina pilietinis karas, galiausiai įsivyrauja taika ir kapitalizmas. O Liuda dienas leidžia maitindamasi daržovėmis ir balandžiais, degina baldus, knygas ir, kad turėtų kuo užsiimti – nuodėguliu rašo dienoraštį ant buto sienų.

 

Išorinis pasaulis lėtai smelkiasi į Liudos būtį – paskirais sakiniais iš radijo, pokalbio nuotrupomis kaimyniniame bute, nuo persekiotojų sprunkančio vyriškio sumirgusiu šešėliu. Ir laiškeliu, pririštu balandžiui prie kojos. Laikas, einantis užsklęstoje erdvėje, ramina: gali stebėti pasaulį iš už lango, saugiu atstumu – ir dabartis, ir praeitis, ir revoliucionierių žvanginami peiliai, ir paslaptingi deimantai, ir neatšaukiamas įvykis. Kaleidoskopiškoje istorijoje netikėtai susipina kelių veikėjų likimai, nuotykis veja nuotykį, kraują stingdo galios žaidimai ir kaitina pietietiška bravūra, o vieną dieną Liuda susiduria su Sabalu, gatvės vaiku, užsikeberiojusiu jos terason, ir reikalai pakrypsta nauja linkme.

 

Pirmąkart lietuviškai prabilsiančio José Eduardo Agualusos, žymaus šiuolaikinio Angolos autoriaus, romanas – takaus siužeto, kintančios perspektyvos, taiklių humoro blyksnių, atveriantis smulkiausius laiko ir atminties vingius.

 

„Agualusa – literatūros meistras ir jautrus empatas, gebantis žavingai atskleisti Liudos gyvenimo istoriją.“

Big Issue

 

„Agualusos tonas ir literatūriniai žingsniai turi tam tikro lyriško ir poetinio grakštumo, kuris net pačius baisiausius dalykus paverčia pakeliamais.“

Boyd Tonkin, The Independent

 

„José Eduardo Agualusa magiškai nušviečia Angolos realybę. Žaismingai jungdamas poeziją ir politiką, realybę ir sapniškumą, su tylia ironija jis nupasakoja vingiuotus kelius link meilės, revoliucijos ir pasipriešinimo.“

Bayern 2

€10,49

„Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ – romanas, pasakojantis apie vieną vokiečių tapytojo Johano Morico Rugendo (1802–1858) gyvenimo tarpsnį. Įkvėpėjo ir mokytojo Aleksandro fon Humbolto siūlymu, jis, lydimas ištikimo draugo Roberto Krauzės, iškeliauja į Lotynų Ameriką, siekdamas parsivežti galybę įsimintinų, Europoje nematytų peizažų eskizų. Ir nors Rugendas iš tiesų ilgainiui tampa vienu reikšmingiausių XIX a. keliautojų- peizažistų, ši knyga nėra menininko biografija – Césaris Aira nuaudžia siurrealią istoriją, kuri sukasi apie pagrindinį Rugendo tikslą – nukeliauti į „mistišką Argentinos tuštumą, tą tašką neaprėpiamose platumose, kur horizontas iš visų pusių plyti vienodu atstumu“.

 

Vokietis, įsitikinęs, kad tik tose platybėse galės pasisemti įkvėpimo naujai meno krypčiai, pasiryžta kelionei po Naująjį pasaulį, tiek pat vaizdingą, kiek atšiaurų ir audringą. Įspūdingose Argentinos vietovėse karaliauja indėnai, primityviai nuožmūs ir nenuspėjami, jų netikėti antpuoliai užklumpa kaip taifūnai, kuriuos abu tapytojai svajoja įamžinti. Tačiau keistojo nutikimo priežastis – ne indėnai, o oras – pampose taip pat nenuspėjamas ir kartais negailestingas. Šis nutikimas monstriškai pakeičia Rugendo gyvenimą ir išvaizdą, bet sykiu padeda rasti ilgai ieškotą, naują kūrybos būdą.

 

Vieno unikaliausių Argentinos rašytojų papasakotas Nutikimas poetiškai ir filosofiškai tyrinėja santykius tarp meno ir realybės, monstriškumo ir žmogiškumo, bet visų svarbiausia – žmogiškosios patirties ribas. Tai viena tų istorijų, kurios, nors ir trumpos, atmintyje išlieka ilgam.

€6,00

El. knyga Pninas Vladimir Nabokov

Pustuščiame, pro kaimelius skriejančio traukinio vagone sėdi vyras didele plika galva, tvirtu stuomeniu ir pora plonyčių kojų, apmautų raudonos vilnos, rombais padabintomis kojinėmis. Vienišius yra ne kas kitas kaip profesorius Timofejus Pninas, į JAV persikėlęs išeivis, Veindelio koledžo rusų kalbos dėstytojas, keliaujantis skaityti paskaitos Kremonos moterų klube, tačiau per savo pniniškumą susipainiojęs ir įsėdęs ne į tą traukinį.

 

Šitaip simboliškai pradedamas piešti ironiškas, bet mielas, absurdiškas ir kiek graudus portretas veikėjo, kurį taip meistriškai kuria Nabokovas. Pninas – komiškas émigré, užsispyrusiai bandantis prisitaikyti prie amerikietiško būvio, tačiau nuolat susiduriantis su pasauliu, kuriame viskas – kalba, aplinka, net paskiri objektai – jam svetima. Begalinę Pnino kantrybę vis bando jam nepavaldžios mašinos ir elektriniai prietaisai, nereikšmingos jo koledžo kolegų intrigos, irzulį keliantys psichoterapeutai, tarp kurių sukasi ir buvusi žmona, niekad jo nemylėjusi, bet kurią jis vis dar tyliai ir jaudinančiai myli.

 

Tačiau kartais Pninas gręžiasi į praeitį, prisimena savo bėgimo iš Rusijos aplinkybes, dingusius žmones, paliktą savą kultūrinę terpę, ir šie puslapiai atskleidžia visai kitą Pnino istorijos pusę – tragišką, melancholišką, atspindinčią XX a. baisumus. Tad galų gale, nors ir apjuoktas, Pninas iškyla beveik kaip herojinė figūra, civilizuotas žmogus, pasimetęs industriniame primityvume, – vienintelis, išlaikęs krislą žmogiško orumo. Pirmąkart pasirodantis lietuviškai, vieno svarbiausių XX a. rašytojų, Vladimiro Nabokovo, „Pninas“ – šilčiausias, žemiškiausias ir juokingiausias iš jo romanų.

 

„Nabokovo minties įvairiapusiškumas, jėga ir sodrumas neturi nė menkiausio varžovo modernioje literatūroje. Tai proza, esanti arčiausiai tyro juslinio malonumo.“

Martin Amis

 

„„Pninas“ - geriausias visų laikų romanas apie pabėgelį („refugee novel“), šedevras, nagrinėjantis namų praradimą sociopolitinio perversmo metu.“

Ted Gioia, The Millions

€9,99

El. knyga Klausymo ragelis Leonora Carrington

Pirmiausia, ką išgirsta devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi, gavusi puošnų klausymo ragelį dovanų, – tai šeimynykščius, planuojančius ją iškelti į senelių namus. Tačiau šis pensionatas neįprastas: aplink stovi iglu, bato, torto ir kitų keisčiausių formų namukai senoliams, viskam vadovauja griežtas daktaras Gambitas, įtikėjęs iškreipto krikščioniško mokymo galia, o valgomajame virš stalo kabo paslaptingas Abatės paveikslas, kuris kartais, rodos, atgyja ir merkia Marianai akį. Nors bedantė ir be ragelio beveik kurčia, Mariana, susidomėjusi Abatės istorija, netikėtai atsiduria keistų, nepaaiškinamų, mįslinga žmogžudyste prasidėjusių įvykių sūkuryje, kur figūruoja Bičių Karalienė ir Šventasis Gralis, veriasi vartai į požemių pasaulį.

 

„Klausymo ragelis“ – fantastiškas, žaismingas, anarchistiškas ir ekscentriškas romanas, parašytas vienos ryškiausių XX a. menininkių, siurrealistės Leonoros Carrington. Kaip ir autorės tapyba, šis kūrinys pasižymi vaizdų intensyvumu, subtiliu humoru ir nuotykingu, alchemišku siurrealistiškumu. Tai kultinė, nepaprastos sėkmės sulaukusi knyga, XX a. keistosios literatūros žanro klasika, tekstas, dažnai vadinamas okultiniu „Alisos Stebuklų šalyje“ dvyniu.

 

Šiame leidime romaną palydi puiki škotų prozininkės Ali Smith įžanga.

 

„„Klausymo ragelio“ neįmanoma kategorizuoti. Nuo pat pirmo sakinio pakliūname į iš pažiūros darnią visatą, valdomą unikalių, savo pačios dėsnių. Tokiu būdu knyga gali nerimastingai komentuoti apie dalykus, dėl kurių nenustojame abejoti.“

 Olga Tokarczuk

 

„„Klausymo ragelis“ išsiskiria kaip kažkas išties radikalaus, ardantis ne tik mūsų laiko ir erdvės lūkesčius, bet ir sąmonės bei jos ribų… Protą plakantis šedevras, praturtintas Carrington humoro, vaizduotės ir įtampos kūrimo sugebėjimais.“

Blake Butler, The New York Times

 

„Carrington, atskleisdama savo gryniausius ekscentriškumus, „Klausymo ragelyje“ išryškina ardomąją moteriškumo galią ir tam pasitelkia daugiau aistringos vaizduotės nei beveik bet kuris kitas XX a. rašytojas.“

Brady Brickner-Wood

€9,99

Paskutinė metų diena Buenos Airėse statomame daugiabutyje.

 

Ryte būsimieji butų savininkai, lydimi krykštaujančių vaikų, architekto ir interjero dekoratorių, apžiūrinėja erdves, kol statybininkai pluša. O laikinoje priebėgoje ant stogo gyvenančio sargo Raulio Vinjaso šeima ruošiasi Naujųjų metų šventei.

 

Dienai bėgant, aplinkui vis pasirodo kalkėmis aplipę sklandantys nuogi vaiduokliai – keistos, ne visiems matomos būtybės, klajojančios po tuščią, neužbaigtą pastatą, taip pat susiruošusios švęsti. Subtiliai nušviečiant vis skirtingų veikėjų kasdienes veiklas, pasakojime galiausiai apsistojama prie Vinjaso įdukros Patrės – ji vienintelė domisi bekūnėmis būtybėmis.

 

Ši istorija pilna intarpų ir nukrypimų, kuriais unikalusis argentiniečių rašytojas Césaris Aira įterpia svarstymus apie literatūrą, architektūrą, antropologiją, seksualumą, gyvenimą ir mirtį. „Vaiduokliai“ (1990) – autentiškas kūrinys, nuaustas iš daugybės perspektyvų, atmosferiško pasakojimo, humoro blyksnių ir gotikinių motyvų.

€6,99

El. knyga Markovaldas Italo Calvino

„Markovaldas“ – impulsyvus, nepraktiškas, melancholiškas svajoklis, didmiesčio fabriko darbuotojas, didelės šeimos, kuriai dažnai tenka kęsti alkį, tėvas. Regis, jis vienintelis visame mieste pastebi mažus gamtos stebuklus, kurie be paliovos patenka į jo akiratį, užgoždami blankią kasdienybę, nuolat apsunkinamą skolų, skurdo ir pilkumos. Klaidžiojantį po miestą ir ieškantį besimainančių metų laikų ženklų Markovaldą vis ištinka koks netikėtas nuotykis: tai jis sugautomis vapsvomis ima gydyti kaimynus, tai nuseka paskui benamę katę iki dangoraižių supamos, visų miesto kačių buveine tapusios lūšnos ar, norėdamas palaistyti augalą, mopedu lekia per miestą, bandydamas pasivyti lietų. Nors Markovaldo avantiūros ne visuomet baigiasi taip, kaip jam norėtųsi, o trokštama gamtos idilė dažnai neatitinka lūkesčių, jis išlieka donkichotiškai tvirtas, čapliniškai nepalaužiamas, naiviai tikintis, kad kitas jo projektas pagaliau bus sėkmingas.

 

Legendinio italų prozininko Italo Calvino apsakymai, atspindintys ypatingą Italijos pokario sociopolitinį kontekstą, buvo sukurti šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tačiau jie yra tokie pat aktualūs, reikšmingi ir šiandien. Apsakymų rinkinys „Markovaldas“ – tai dvidešimt šiltai, žavingai nuoširdžiai, su švelnia ironija papasakotų istorijų apie nepamirštamą veikėją, kuris, į pasaulį žvelgdamas unikaliai poetišku žvilgsniu, ieško gražesnio gyvenimo – spalvingo, gyvo, pripildyto fantastikos trupinių, praturtinančių kasdienybę.

€8,49

„Nematomi miestai“ – tai keliautojo vizionieriaus Marko Polo pasakojimai totorių imperatoriui Kublai Chanui. Melancholiškasis imperatorius, suvokęs, kad beribė jo galybė nesustabdys imperijos garmėjimo į pragaištį, žaidžia šachmatais su pasaulio tyrinėtoju ir klausosi jo istorijų apie neregėtus miestus: Armilą, kuri primena miestą, sudarytą tik iš vamzdynų, išsiraizgiusių ten, kur turėtų stovėti namai; Oktaviją, miestą-voratinklį, pakibusį virš bedugnės; Teklą, be perstojo statomą, kad tik nepradėtų griūti; arba Andriją, taip tobulai atkartojančią dangaus kūnų išsidėstymą, kad bet koks pakitimas mieste lemia naujoves tarp žvaigždžių. Ir begales kitų miestų, neįmanomų ir, rodos, galinčių egzistuoti tik sapnuose.

 

Labiausiai Marką Polą domina priežastys, dėl kurių žmonės susitelkia į miestus, visad talpinančius ne tik gyventojus, bet ir jų atsiminimus, troškimus, idėjas ir istorijas. Tad jo kelionių atpasakojimai tampa alegorijomis ir apmąstymais apie kultūrą, kalbą, laiką, atmintį, mirtį ir, visų svarbiausia, žmogiškąją gyvenimo patirtį, kuri lyg siūlas sujungia istoriją ir fantastiką, meną ir kasdienybę, tai, kas archajiška, ir tai, kas futuristiška.

 

Šis iš pasakojimų apie sapniškus miestus ir dviejų didžių mąstytojų pokalbio sudarytas romanas – poetiška legendinio italų prozininko Italo Calvino duoklė beribei vaizduotei ir žmonių bei miestų slėpiniams.

 

„Miestai, lygiai kaip sapnas, sukurti iš troškimų ir baimių, nors jų diskurso gija paslaptinga, taisyklės kvailos, o perspektyvos apgaulingos, ir kiekvienas daiktas juose slepia kažin ką kita.“

€8,49

El. knyga Čilės poetas Alejandro Zambra

Santjage, Čilėje, 10-uoju dešimtmečiu penkiolikmečiai Gonsalas ir Karla slapčia flirtuoja, slėpdamiesi po vienu ponču nuo Karlos mamos, ateinančios patikrinti, kaip jiems sekasi žiūrėti serialą. Gonsalas svajoja tapti poetu ir, jiedviem išsiskyrus, siuntinėja Karlai trumpus, nerangius meilės eilėraštukus. Po devynerių metų jie netikėtai susitinka ir vėl įsižiebia draugystė, tik šįkart kitokia: Gonsalas tampa įtėviu šešiamečiam Visentui, tuo metu priklausomam nuo kačių ėdalo.

 

„Čilės poetas“ seka banguojančius Gonsalo, savo gyvenimą siejančio su poezija, ir Karlos, besimokančios į pasaulį žvelgti fotoaparato akimi, santykius, paskui – Visentą, užaugusį ir iš įtėvio perėmusį meilę eilėraščiams. Sulaukęs aštuoniolikos, Visentas sutinka jauną amerikiečių žurnalistę Priu, susidomėjusią gausia ir kiek kvaištelėjusia Čilės poezijos scena ir pasišovusia pakalbinti įvairiausio plauko poetus ir poetes – įžvalgius, juokingus, savotiškus ir taip pat sudarančius tam tikrą keistą šeimą.

 

Šiame romane vienas žymiausių Čilės rašytojų Alejandro Zambra pasitelkdamas keturis itin tikrovei artimus veikėjus švelniai, komiškai, bet ir su aistra nagrinėja kartų skirtumus, šiuolaikinio vyriškumo ir tėvystės labirintus, nenuspėjamus momentus, sudaužančius ar, priešingai, sujungiančius poras, stebuklingą skaitymo ir rašymo patirtį. „Čilės poetas“ – romanas apie neįprastų formų šeimas, į vienį jungiamas meilės ir žmonių, ieškančių pritapimo, grožio, tiesos ir prasmės.

 

„Jo gudri ironija, jo lengvabūdiška, tačiau galinga proza, jo dovana užfiksuoti gyvenimą, pro mus praslenkantį, tačiau niekad nepagaunamą – visa tai, ką Zambra buvo naudojęs savo apysakose ir apsakymuose išsprogsta gyvybingumu „Čilės poete“.“

Samantha Schweblin

 

„Jei kiekvienas Zambros kūrinys buvo paremtas tam tikru tonu (švelnumas viename, humoras – kitame, eksperimentacija čia, melancholija – ten), tuomet "Čilės poetas" yra viso to junginys.“

Mauro Libertella

 

„Zambra yra užsitarnavęs autofikcijos alchemiko reputaciją – menininko, kuris vietoj bukinančių kasdienybės detalių kartojimo, kasdienybę įsiuva į meną.“

Vulture

€11,99

El. knyga Blyški ugnis Vladimir Nabokov

„Šešėlis aš svirbelio, pražudys / Lange jį žydro tolio atspindys“ – šiais žodžiais prasideda 999 eilučių poema, parašyta fikcinio, atsiskyrėliško amerikiečių poeto Džono Šeido. Tūkstantosios savo poetinio „magnum opus“ eilutės sukurti jis nespėjo, nes buvo mirtinai pašautas žudiko. Knygoje šią poemą įrėmina Šeido redaktoriaus, bičiulio ir kvaištelėjusio akademiko Čarlzo Kinboto parašyta įžanga, komentarai ir jo sudaryta rodyklė. Savo ekscentriškais paaiškinimais, kuriuose literatūrinė analizė pinasi su gandais, pramanais ir nostalgiškais nukrypimais, Kinbotas siekia skaitytojui pateikti, jo manymu, teisingiausią poemos interpretaciją. Tačiau kiekvienu komentaru Kinbotas, laikantis save didžiausiu Šeido gerbėju, ardo poetinę tikrovę, supindamas ją su savo paties istorijomis apie gimtąją, rūke paskendusią šalį – Zemblą ir nutrūktgalviškus karaliaus Karolio bei jį sekančio žudiko Graduso nuotykius. Ilgainiui šie du pasauliai susitinka ir mįslingos Šeido mirties aplinkybės ima aiškėti.

 

„Blyški ugnis“ – įmantrus, tragikomiškas, neįtikėtinai išradingas prozos meistro Vladimiro Nabokovo romanas, vienas ryškiausių XX a. literatūros šedevrų. Švelni, autobiografiška, bet sykiu ir metafiziška Šeido poema kartu su vis beprotiškesniais Kinboto komentarais susiraizgo į meistriškai sukonstruotą detektyvo ir akademizmo parodiją. Tai aukščiausios klasės literatūrinis labirintas, pripildytas šešėlių ir atspindžių, vingriai nagrinėjantis išmonės ir pamišimo, fikcijos ir realybės, laikinumo ir amžinybės kovas.

€11,99

„Kai liaujamės suprasti pasaulį“ – greito tempo, horizontus plečiantis literatūrinis kūrinys, kurio šerdis – tykūs ar kaip tik pribloškiantys mokslo istorijos momentai, pažymėti ieškojimų, bandymų ar eksperimentų, reikšmingai pakeitusių mūsų pasaulio supratimą.

 

Albertas Einsteinas perskaito laišką, išsiųstą iš Rytų fronto apkasų Pirmojo pasaulinio karo metais, ir nustemba ten radęs jo reliatyvumo teorijos sprendinius. „Prūsiškasis mėlis“ – pirmasis modernus sintetinis pigmentas, sukurtas XVIII a. alchemiko, siekusio atrasti nemirtingumo eliksyrą, – Fritzo Haberio rankose tampa ir žmonijos išgelbėjimo įrankiu, ir žiauriausiu nacių ginklu. Į abstrakcijas paniręs matematikas Alexanderis Grothendieckas sudegina savo formules, norėdamas apsaugoti žmoniją nuo jų destruktyvaus potencialo. Werneris Heisenbergas, apimtas epifaniškos beprotybės, Helgolando saloje sukuria kvantinės mechanikos apmatus, lėmusius atominių bombų atsiradimą.

 

Tai literatūra, tyrinėjanti mokslą, mokslas tampantis literatūra, įspūdingas grožinės ir negrožinės literatūros hibridas. Šiuolaikinis Čilės autorius Benjamínas Labatutas šiose penkiose keistose ir sykiu užburiančiose istorijose nagrinėja plonytę ribą tarp genialumo ir pamišimo, visus atradimus lydinčią begalinę maniją, žmogiškąją puikybę ir dviprasmišką mokslo galią, gebančią tiek kurti, tiek naikinti. Šiuose puslapiuose – preciziškai parašyti įtraukiantys pasakojimai apie galingą vaizduotę, reikalingą, kad suvoktum tai, kas nesuvokiama, ir tuos lemtingus akimirksnius, kai liaujamės suprasti pasaulį.

 

„Galbūt kai kurie iš mūsų bus girdėję apie Schrödingerio katę ar Heisenbergo neapibrėžtumo principą, tačiau grynasis šių idėjų ir jų sumąstytojų įžūlumas, jų absoliuti beprotybė dar niekada, bent mano patirty, nebuvo taip vaizdingai ir bauginančiai perteikti, kaip šioje, trumpoje, žvėriškoje ir nuostabioje knygoje.“

Philip Pullman

 

„Tamsus, bet svaiginantis kūrinys... Labatutas parodo nepalaužiamą ryšį tarp siaubo ir grožio, to, kas gyvenimą kuria ir kas jį naikina... Ši knyga – paveiki ir eruditiška – užsispyrusiai jungia mokslo atradimų stebuklus su istorijos žiaurumais.“

Sam Sacks, The Wall Street Journal

 

„Labatuto knyga mums siūlo išdailintą, eretišką ir ypatingai įtraukiančią personalijų ir jų kūrybiškos beprotybės, lėmusios vienus svarbiausių XX a. mokslo atradimus, istoriją. Labatuto tema – visa ryjantis žmogiškasis noras atrasti ir jame slypintys pavojai.“

Publishers' Weekly

€10,49

El. knyga Liūdesio fizika Georgi Gospodinov

Šio romano pasakotoją, G. G., kamuoja patologiška empatija: jis nevalingai įsikūnyja į kitų žmonių, gyvūnų ar net augalų patirtis, prisiminimus ir išgyvena juos lyg savus – tiek XX a. pradžioje malūne netyčia palikto savo senelio, tiek vienišo, labirinte įkalinto mitinio Minotauro ar net kaip vaisto ryjamo šliužo. Fiksuodamas tuos momentus, jis ima pasakoti tykią pasaulio istoriją, pažymėtą iš pažiūros nereikšmingais fragmentais ir paskirų likimų vingiais, kurios centre – melancholija ir Minotauras. Šiam gebėjimui blėstant, o laikui nenumaldomai nestojant, G. G. bando jį pergudrauti kurdamas laiko kapsules, kuriose ima kaupti dabarties atspindžius, nykstančių būties ženklų sąrašus, iš nepažįstamųjų nupirktas istorijas. Šokčiodamas tarp laikotarpių ir perspektyvų, pasakotojas surezga įspūdingą istorijų labirintą, kuriame apstu susijungiančių pasakojimo takų, gilių rūsių ir šalutinių koridorių.

 

„Liūdesio fizika“ – knyga apie empatiją ir jos pradingimą, apie pasaulio rudenį, minotaurus, tūnančius mumyse, visur slypintį didingumą, elementariąsias liūdesio daleles, apie amžiną, iš naujo išgyvenamą vaikystę. Tai žaismingas, subtilus ir jaudinantis bene garsiausio šiuolaikinio bulgarų rašytojo Georgio Gospodinovo romanas, kuriame jis, surankiojęs unikalias „mažas“ istorijas, lyg Šachrazada supina juos į pasakojimą, kupiną švelniai postmodernios ironijos, intelektualaus polėkio, lengvo absurdo ir lengvabūdiškos savirefleksijos.

 

„Gospodinovas yra vienas svarbiausių šiuolaikinių Europos rašytojų. Nėra daug romanų, kurie senstelėjusiam skaitytojui atrodytų kaip absoliučiai originalūs. tačiau „Liūdesio fizika“ yra viena tų retų knygų.“

Alberto Manguel

 

„Gospodinovo romanas su savo metafikciniais žaidimais, žaisminga pasakojimo fragmentacija ir būtinuoju Foucault epigrafu yra daug arčiau kosmopolitiškos postmodernios Italo Calvino estetikos nei savo gimtųjų vietų.“

Believer

 

„„Liūdesio fizikoje“ formalistiniai eksperimentai susijungia su emociniu skambesiu į užburiantį tyrinėjimą to, kaip ir kodėl žmonės pasakoja istorijas... Gospodinovas apmąsto labirntišką žmogaus smegenų, miestų ir pačių knygų struktūrą, <...> gretina tai, kas groteskiška su tuo, kas gražu <...> Intelektualinis žaidimas ir, sykiu, labai žmogiška istorija – „Liūdesio fizika“ užburia.“

Elizabeth C. Keto, The Harvard Crimson

 

Ši knyga – beprotybė. Ji ypatinga ir nenustygstanti vietoje, mąsli, siaubingai juokinga, drebinanti, tiek pat filosofiška, kiek poetiška, mikroskopiška ir grandioziška. Jei trumpai – fantastiška.

Berliner Zeitung

€11,49

Sibilė – eruditė ir klasikė, nuobodulys jai atrodo baisesnis už mirtį. Kilusi iš neišsipildžiusių talentų šeimos, po studijų Oksforde, nepadėjusių pasiekti karjeros aukštumų, ji uždarbiauja kompiuteriu perrinkdama žurnalus Londone. Liudas – jos vunderkindas sūnus, atsiradęs po vienos nakties nuotykio. Sibilės mokomas, Liudas jau nuo ketverių skaito Homerą originalo kalba, daugina ir dalija keliaženklius skaičius, imasi hebrajų, arabų, islandų kalbų, aukštosios matematikos ir net aerodinamikos. Kad sušiltų ir sutaupytų pinigų, žiemas jiedu leidžia pirmyn ir atgal važinėdami ir skaitydami metro, o namuose vis iš naujo žiūri japonų režisieriaus Akiros Kurosawos šedevrą – filmą „Septyni samurajai“. Anot Sibilės, jeigu vaikui reikia vyriško autoriteto – teturi jis visus septynis ir dar daugiau. Tačiau augančiam Liudui vis labiau knieti sužinoti, kas gi yra jo tėvas. Įtikėjęs, kad šis neabejotinai bus herojiškas genijus, ir supratęs, kad motina paslapties neatskleis, berniukas leidžiasi į paieškas pats.

 

Karštai intelektualus, pasiutusiai juokingas ir autentiškai šiuolaikiškas, „Paskutinis samurajus“ – dar 2000-aisiais pasirodęs debiutinis autorės romanas apie meną, mokslą, kalbas ir žinias. Sykiu tai knyga apie nuotykių troškimą, išsilavinimo beribiškumą ir ribas, karštakošišką herojiškumą ir moralinį kompasą, su žaižaruojančia aistra tyrinėjanti jauno proto guvumą. Švelniai chaotiška amerikietės Helen DeWitt proza, itin įtaigūs ir nepamirštami personažai, per visą istoriją netylantis, maloniai ekscentriškas knygos tonas „Paskutinį samurajų“ pavertė kultiniu romanu. O švelnus Sibilės ir Liudo santykis bei homeriška Liudo tėvo paieška suteikia knygai neįprastos emocinės gelmės.

 

„Viena iš pagrindinių romano idėjų yra ta, jog meniniams pasiekimams ribų nėra. Ir tai turbūt pagrindinė priežastis, kodėl dar ne per anksti skelbti „Paskutinį samurajų“ kanoniniu kūriniu: jis giliai susisaistęs su kanonu, tačiau sykiu į viską žvelgia naujai.“

Christian Lorentzen, Vulture

 

„Triumfas – iš tiesų naujoviška istorija ir iš tiesų naujoviška forma.“

A. S. Byatt

 

„Aršiai intelektuali, itin juokinga ir nepanaši į nieką, ką esu skaitęs anksčiau.“

Mark Haddon

€12,99

Netikėtai mirus mamai, du berniukai susiduria su nepakeliamu liūdesiu, nuklojusiu visą jų butą Londone. Jų tėtis, Tedo Hugheso kūrybos tyrinėtojas, melancholiškas, vietos nerandantis romantikas, mąsto apie tuštumos paženklintą ateitį. Jiems tenka dorotis su laiku, nustojusiu tekėti, ir skausmu, stambiu tarsi koks padaras.

 

Staiga, pritrauktas iš toli juntamo gedulo, į duris pasibeldžia Varnas, tapsiantis aukle, gydytoju, psichologu, šarlatanu, juokdariu, lizdo gynėju. Lyg anarchistiška Merė Popins, Varnas krečia šunybes, provokuoja, bet ir rūpinasi, padeda ištverti sielvartą. Laikui bėgant, skausmui liekant praeity, šis mažytis šeimos lizdas ima gyti.

 

„Tamsios sielvarto plunksnos“ – chameleoniškas, daugiabalsis britų rašytojo Maxo Porterio debiutas. Tai drąsi knyga apie gedėjimą, mirties prisijaukinimą, vaizduotę ir kalbos galią, pilna netikėto humoro ir poetinių šėlionių.

 

„„Tamsios sielvarto plunksnos“ įrodo, kad knygos, literatūra ir poezija gali mus išgelbėti… Tai didingas ir skausmingas šeimos sielvarto įprasminimas.“

Los Angeles Times

 

„M. Porteris yra vienas mėgstamiausių mano rašytojų pasaulyje. Kodėl? Todėl, kad jis visada užduoda svarbiausius klausimus, o paskui randa būdų – pasitelkdamas naujoviškas struktūras ir unikalų balsą – į juos atsakyti rūpestingai, sutelkdamas visą savo dėmesį, taip, kad pasaulis atrodo keistesnis ir mielesnis (arba mielesnis, nes keistesnis).“

George Saunders

 

„Stulbinančiai gera... Knyga įtrauks kiekvieną, kuris kada nors ką nors mylėjo, ką nors prarado arba ir viena, ir kita. Ji labai liūdna ir labai juokinga.“

Robert Macfarlane

 

€8,49

„Regos nervas“ – knyga apie žiūrėjimą, susidedanti iš akylų žvilgsnių į paveikslus ir į juos nutapiusius dailininkus. Taip pat – istorija apie Mariją, argentinietę meno kritikę ir gidę, kuri klajoja po Buenos Airių muziejus ir po savo pačios atsiminimus, o kertinius praeities taškus jungia su ją sukrėtusiais meno kūriniais.

 

Taip šiuose puslapiuose nugula pasakojimai apie El Greco, Courbet, Foujitą, Toulouse-Lautrecą, apie Picasso iškeltą pokylį Henri Rousseau garbei ar pašaipai, apie miglotas priežastis, dėl ko Rothko galėjo atsisakyti užbaigti milijoninį paveikslų užsakymą restoranui „Four Seasons“, apie Florencijos mediumės seansus lankantį Augusto Schiavoni. Visi šie meno istorijos epizodai prikelia pačios pasakotojos patirtis: ligoninę, kurioje jos vyrui buvo atliekama chemoterapija ir kur naktimis po palatas vaikštinėdavo prostitutė, vaikystėje namuose kilusį gaisrą, su laiku blėstančią draugystę, brolio mirtį ir skrydžių baimę.

 

Užburiantis ir melancholiškas „Regos nervas“ – debiutinis argentiniečių meno kritikės, prozininkės Maríos Gainzos romanas, autofikciją išmoningai derinantis su naratyvine eseistika, intymiai narpliojantis mįslingus ryšius tarp meno kūrinio ir jį stebinčio žmogaus.

 

„Stulbinamai originali... Tiek Gainzos rašymo stilius, tiek jos meninis skonis rodo, kad ji pirmenybę teikia santūrumui... Justi tam tikras savavališkumas, skonio nuoširdumas, primenantis Borgeso literatūrinius susižavėjimus... Reta ir išskirtinė.“

Maxine Swann, Los Angeles Review of Books

 

„„Regos nervą“ būtų verta skaityti vien kaip meno istorijos pamoką... Su kiekvienu skyriumi María atranda naują dailininką, kurį pamilsta, ir taip atveria naują savo asmenybės dalį.“

Lily Meyer, NPR

 

„Itin originalus, skvarbiai gražus kūrinys, kupinas nuostabių sukrėtimų... Jaučiausi taip, tarsi mano smegenyse būtų pravertos durys.“

Johanna Thomas-Corr, Observer

€10,49

Neįvardintoje vietoje, nenusakomu laiku, apsuptas, rodos, nuolat mutuojančios gamtos ir grėsmingų kalnų, stovi nuo pasaulio atskirtas miestelis, kurio gyventojai laikosi keistų papročių ir žiaurių tradicijų. Žmonės laidojami medžių kamienuose, prieš tai užkimšus jiems gerkles cementu – tam, kad siela nepabėgtų; miestelio vyrams tenka dažnai pražūtinga užduotis – plaukti požemine upe, tikrinant, ar vanduo neišplovė akmenų, ant kurių stovi miestelis; nėščiosios vaikšto užrištomis akimis, kad būsimi vaikai netaptų panašūs į pirmą jų sutiktą vyrą. Istorija pasakojama keturiolikmečio berniuko, kuris į viską žvelgdamas su vaikišku naivumu, bet jau paženklintas tam tikro vidinio skausmo, mokosi gyventi slegiančiai konformistinėje aplinkoje. Tol, kol į makabriškus papročius įsiskverbęs pleištas nesukelia dar destruktyvesnių pokyčių...

 

„Mirtis ir pavasaris“ – fragmentiškas Mercè Rodoredos, vienos žymiausių katalonų kalba rašiusios XX a. ispanų rašytojos, romanas, kartais kampuotas lyg nešlifuotas akmuo, tačiau dėl šių lūžių spinduliuojantis unikalia poetika. Tai tamsi ir sapniška brandos istorija, papasakota į mintis įsirėžiančiais vaizdiniais ir įspūdingai poetiška proza. Dažnai interpretuojamas kaip gyvenimo diktatūroje alegorija, „Mirtis ir pavasaris“ užburia, akina ir kelia šiurpą, tyrinėdamas galią, geismą, mirtį, tykančią nuo gimimo, užkoduotą pavasariniame žydėjime, ir viltį, įsižiebiančią nuo menkiausio nepriklausomybės gesto.

 

„Rodoreda pritrenkė mane jusliškumu, per kurį viskas skleidžiasi jos romanų atmosferose.“

Gabriel Garcia Marquez

 

„Kai skaitysite „Mirtį ir pavasarį“, skaitykite dėl jo grožio, dėl to, kaip jis nustebins ir apvers jūsų troškimus, skaitykite jį kaip duoklę žmogaus sielai, susidūrusiai su brutalumu ir sąmoningu nehumaniškumu.“

Jesmyn Ward

 

„Puikiausia šiuolaikinė katalonų prozininkė ir galimai geriausia Viduržemio regiono moteris autorė nuo Sapfo laikų.“

David H. Rosenthal

€10,49

El. knyga Jėzaus sūnus Aurelijus Augustinas

„Jėzaus sūnus“ – tarpusavyje susijusių apsakymų rinkinys, atveriantis pašėlusį, dažnai tylaus tragizmo persmelktą nuo narkotikų ir alkoholio priklausomų veikėjų pasaulį. Tai transcendencijos, absurdo ir sielvarto kupinos istorijos apie haliucinacijas ir triumfus, apie klystkelius ir gyvenimo kelio paieškas. Visa tai pasakoja jaunas, tik pravarde įvardijamas vyras, kurio kvaišalų užtemdytą protą sykiu kartais keistai praskaidrina alkoholis ir heroinas. Kasdienės patirtys – avarija apsvaigus, varinių laidų plėšimas iš nebaigto statyti namo, bandymai susirasti ir išlaikyti normalų darbą ligoninėje ar senelių namuose – jį suveda su vis naujais žmonėmis, tokiais pat pakrikusiais, atstumtais kaip ir jis – nusidėjėliais, nepritapėliais, pasmerktaisiais, klaidžiojančiais žmogiškumo paribiais. Tačiau šios šiuolaikiškas alegorijas primenančios istorijos, pasakojančios apie niūrius, tuštokus gyvenimus, ilgainiui įgauna šviesos ir skaidrumo, o jų pasakotojas po truputį ima atrasti savo kelią.

 

Su brutaliu atvirumu ir intensyviu įžvalgumu pasakodamas beveik neoninio ryškumo istorijas Denisas Johnsonas meistriškai atskleidžia priklausomybių supančioto žmogaus tapatybės nepastovumą. „Jėzaus sūnaus“ autorius, priartinęs šį keistą, nepatogų paribių pasaulį prie skaitytojo, pelnytai įsiliejo į XX a. amerikiečių literatūros klasikos gretas.

 

„Dievas, kuriuo norėčiau tikėti, turi Deniso Johnsono balsą ir humoro jausmą.“

Jonathan Franzen

 

„Intensyvios, negailestingos ir gražios – šios istorijos kupinos aštraus sąmojo sąmoningai supriešinto su pernelyg dideliu girtuoklio sentimentalumu. Denisas Johnsonas – nuostabus rašytojas.“

Mary Gaitskill

 

„Johnsonas nuosekliai kuria nuožmaus intensyvumo vaizdinius. Joks kitas amerikiečių prozininkas nuo Williamo Burroughso šitaip įžūliai nerizikavo "nejautrumu", bandydamas pavaizduoti priklausomybės patologiją.“

The New York Times Book Review

€8,49

XX a. 7 deš. Niujorką Nobelio premijos laureato memuaruose matome skvarbiomis Dylano akimis: vos dvidešimties sulaukęs vaikinas godžiai stebi jį supančią aplinką. Niujorkas jam – kerinčių galimybių miestas: skendi cigarečių dūmuose, visą naktį trunkančiuose vakarėliuose, literatūriniuose atradimuose, greitai praeinančios meilės nuotykiuose, nepalaužiamose draugystėse. Dylanas stebi veidus, varto draugų lentynose dūlančias knygas, klaidžioja sniege skendinčio Niujorko gatvėmis, prisimena Šaltojo karo paženklintą vaikystę, su gražuole padavėja tąsosi po barus, bandydamas į skrybėlę surinkti kuo daugiau pinigų. Ir, žinoma, galvoja apie dainas.

 

„Dylanas dažniausiai nuslepia tuos dalykus, apie kuriuos skaitytojas manėsi labiausiai norįs sužinoti, tačiau kalba apie tai, kas iš tiesų prasminga ir apie tai, ko skaitytojas nė nedrįso įsivaizduoti galįs paklausti: apie vidinius sielos virpesius ir tai, kaip jo kūrybą blaškė ir formavo gyvenamas laikmetis.“

„The Literary Review“

 

„Bobas parašė knygą, kurios niekas kitas negalėjo parašyti.“

„The New York Magazine“

€17,10

„Anarchistinės antropologijos fragmentai“ yra ankstyvas žymaus antropologo Davido Graeberio veikalas, kuriame jis apmąsto politinio angažuotumo ir akademinės veiklos santykį, o taip pat nedviprasmiškai pasisako už anarchizmą, kurį supranta kaip politinę nuostatą, skeptiškai žiūrinčią į bet kokią hierarchiją ir nelygybę.

 

Ši knyga – tai ne tik refleksija, apibendrinanti jo kaip tarptautinio lygio akademinio antropologo tyrimus, bet ir manifestas, kviečiantis ir kitus akademinės bendruomenės narius nusileisti iš savojo dramblio kaulo bokšto.

 

David Graeber (1961-2020) – pasaulinio garso antropologas ir aktyvistas. Išgarsėjęs savo knygomis apie skolos reiškinį („Skola: pirmieji 5000 metų“) bei niekam nereikalingas fiktyvias profesijas („Bullshit Jobs“), Graeberis taip pat aktyviai dalyvavo tarptautiniuose aktyvistų judėjimuose, buvo vienas iš Occupy Wall Street ideologų.

€8,10

Knygoje vienas žymiausių visų laikų mąstytojų Immanuelis Kantas apibendrina savo požiūrį į pedagogiką. Knygoje susisteminamos perskyros tarp lavinimo ir mokymo, aptariami skirtingi mokytojų ir tėvų vaidmenys. Svarbiausia knygos įžvalga – vaikai turi būti mokomi ne dabarčiai, bet ateičiai.

 

Immanuelis Kantas (1724-1804) – vienas žymiausių visų laikų mąstytojų. „Apie pedagogiką“ (1803) – vienas paskutiniųjų Kanto tekstų, kuriame jis apibendrina ir susistemina savo pažiūras į mokymą ir lavinimą.

 

„Ši Kanto knyga puikiausiai iliustruoja šiuolaikinio ugdymo sampratą, pagal kurią žmogus neturi laukti, kol kažkas kitas jį išmokys, pakeis ir išauklės. Prisiimdami visišką atsakomybę už vaiką, disciplinuodami, „auklėdami“, „ugdydami“ jį, mes savinamės jo laisvę ir prisiimam atsakomybę. Reikia padėti vaikui tapti tuo save ugdančiu subjektu ir tuo objektu, kurį jis pats nuolat, nepaliaujamai, atsakingai stebi, formuoja ir kuria. „Vaikas turi elgtis pagal „maksimas“, kurių protingumą jis pats gali suprasti.“ Ne prievarta, bet įsisąmonintas būtinumas įgalina žmogų įsipareigoti pačiam sau, savo moralinėms nuostatoms, kas leidžia jam tapti laisvu ir nepriklausomu nuo kito žmogaus valios. Gyvenimas yra ne begalinis savęs ieškojimas, bet nuolatinė pastanga suprasti ir sukurti save.“

Liutauras Degėsys

 

„Knygą perskaičiau vienu prisėdimu ir taikliau nepasakyčiau: „Žmogus gali tapti žmogumi tiktai per ugdymą. Jis yra tai, ką iš jo padaro ugdymas.“ Ne vieną dešimtmetį kartoju, kad pedagogo darbas yra unikalus, nes tai vienintelė profesija, kuri dirba ne su dabartimi, o su ateitimi. Ta prasme, kad mūsų darbo rezultatai pasimato po 15-25 metų, kai užauga vaikai, kurie buvo ugdyti. Todėl it medus sielai skaityti, kad „vaikai turi būti ugdomi ne dabarčiai, bet ateičiai, galimai geresnei žmonijos būklei.“ Ar gali būti taikliau?! Skaitykite neskubėdami, įsiskaitydami. Tai nėra atsakymų knyga – šiandien tai yra įžvalgų knyga, kuri tikrai paskatins mąstyti.“

Austėja Landsbergienė

€5,80

El. knyga Apie šūdmalą Harry G. Frankfurt

Knygoje Prinstono universiteto profesorius, filosofas Harry Frankfurtas analizuoja vieną labiausiai paplitusių mūsų dienų reiškinių. Nors šūdmalos pilna, mes stokojame instrumentų jai atpažinti ir su ja kovoti. Šis trumpas, prieinamai parašytas tekstas – tai pirminis bandymas apibūdinti šūdmalą ir atpažinti šūdmalius.

 

Harry G. Frankfurt (g. 1929) – žymus šiuolaikinis moralės filosofas, Prinstono universiteto (JAV) profesorius emeritas. Svarbiausios knygos: „Meilės priežastys“ (The Reasons of Love), „Būtinybė, noras ir meilė“ (Necessity, Volition, and Love) bei „To, kas mums rūpi, svarba“ (The Importance of What We Care About). „Apie šūdmalą“ – pirmoji Frankfurto knyga, išversta į lietuvių kalbą.

 

„Įprasta manyti, kad yra dvi tiesos priešybės – klaida ir melas. Frankfurtas įtikina, kad egzistuoja dar viena. Tai šūdmala. Ir būtent ji labiausiai paplitusi ir sunkiausiai įveikiama.“

Jonas Dagys

 

„Žodžiui „bullshit“ senokai ieškome adekvataus lietuviško atitikmens – šiam itin paplitusiam fenomenui nusakyti nebetiko nei sunkiasvorė „demagogija”, nei pernelyg neformalus „proto pi**mas“, nei įvairūs švelnesni „tauškalai“ ir „skiedalai“. Šūdo malimas, t.y. tai, kuo nuolat užsiima ne tik politikai bei valdininkai, bet ir stliaus kūrėjai, gyvenimo būdo patarėjai, remonto meistrai, reklamos ir viešųjų ryšių agentai, o kartais ir visi kiti, seniai prašėsi įvardijamas, nes pavadinimo mums reikia pirmiausia kaip ginklo prieš jį patį. Apmąstymų apie šį reiškinį vertimas į lietuvių kalbą – geras būdas lietuviško termino paieškoms.“

Paulina Pukytė

€5,80

Ragana nužudyta. Būreliui vaikų aptikus jos lavoną, plūduriuojantį drėkinimo kanalo vandenyse, visas La Matosos miestelis ima aiškintis, kodėl ir kaip ši žmogžudystė įvyko. Pasklinda paskalos, krinta įtarimų šešėliai. Ir tuomet visi čia įsivėlę veikėjai ima pasakoti savo istorijas, o mes, skaitytojai, panyrame į šios apleistos ir nevilties persmelktos vietovės gyvenimą, kur karaliauja tamsiausias erotizmas, smurtas bei niekšingi galios santykiai.

 

Pasakojimui plūstant nelyg kriokliui ir kiekvienam nepatikimam pasakotojui atskleidžiant vis naujas detales, neregėtus ištvirkimo ir brutalumo poelgius, Fernanda Melchor, meistriškai valdydama ritmą ir kalbą, nuaudžia tvirtą prakeikto Meksikos miestelio portretą, atrasdama žmogiškumo krislus iš pažiūros beviltiškuose veikėjuose. Tai tikroviškas ir kvapą gniaužiantis romanas, kaip Roberto Bolaño 2666 ar svarbiausi Williamo Faulknerio kūriniai, įtraukiantis ir niekaip nepaleidžiantis skaitytojo bei nušviečiantis pasaulį, kupiną mitologijos ir smurto, įsisunkusio į žemę ir apnuodijusio visa aplink.

 

„Fernandos Melchor balsas veržlus – siautulingas ir negailestingas, tai balsas žmogaus, kuris rašo apimtas įniršio ir kuriam tai puikiai pavyksta.“

Samanta Schweblin

 

„„Uraganų sezonas“ yra intensyvi ir užburianti literatūrinė patirtis, kurioje fizinis smurtas ir aplinkos žiaurumas sukuria bejėgiškumo mikrokosmą. Fernandos Melchor naratyvo branda galinga – ši knyga palieka skaitytoją sukrėstą.“

Mariana Enriquez

 

„Brutalus, negailestingas, turintis grožio, bet taupus, Uraganų sezonas tyrinėja vieno Meksikos miestelio smurto mitologiją ir atskleidžia jo sąsają su globalia kapitalistinio godumo schema. Tai knyga apie seksualinį terorizmą ir sulaužytų vyrų terorą. Kūrinys, tiek pat mistiškas, kiek kritiškas. Dauguma pastarųjų metų romanų, lyginant su šiuo, rodosi blyškūs.“

Ben Lerner

€9,99
Nuo: €2,00 Iki: €21,00
2 21