Formatas

„Sveiki, mano vardas Matthew, nors daugelis mane turbūt pažįstate kitu vardu. Draugai mane vadina Matty. Turėčiau būti jau miręs.“

Taip prasideda jaudinanti aktoriaus Matthew Perry gyvenimo istorija, paženklinta šlovės, vienatvės, priklausomybės ir stebuklui prilygstančio išsigelbėjimo nuo mirties. Gerokai prieš nesuskaičiuojamus apsilankymus ligoninėse ir nesėkmingus bandymus išgyti reabilitacijos centruose Matthew tebuvo penkiametis berniukas, gyvenantis pas išsiskyrusius tėvus pakaitomis Monrealyje ir Los Andžele, keturiolikmetis paauglys, Kanadoje pripažintas itin perspektyviu tenisininku, dvidešimt ketverių vaikinas, kuriam pasisekė gauti aktorių itin geidžiamą vaidmenį bandomojoje televizijos serialo serijoje – tuomet serialas dar vadinosi „Draugai, tokie kaip mes“...

Šią istoriją taip nuoširdžiai, šiltai, su jam vienam būdingu humoru papasakoti galėjo tik pats M. Perry. Jis be užuolankų dalinasi apie jo vaikystėje iširusią tėvų santuoką ir dėl jų aplaidumo išgyventą vienatvę, norą būti pripažintam, paskatinusį ieškoti šlovės, ilgai kamavusią vidinę tuštumą, kurios užpildyti negalėjo net didžiausių svajonių įgyvendinimas, ir viso gyvenimo kovą su priklausomybėmis. Bet greta pasakoja apie ramybę, atėjusią kartu su blaivybe, dalijasi mintimis apie serialo „Draugai“ populiarumą ir prisiminimais apie kolegas aktorius, kitas kino industrijos žvaigždes. 

Ši atsiminimų knyga – jauki ir kartu atverianti akis; kaip draugo ranka, ištiesta bet kuriai ar bet kuriam, ieškančiam pagalbos.

„Jautri, negailestingai atvira atsiminimų knyga, kuriai parašyti reikėjo daug drąsos. Pasirodo, M. Perry turi jos su kaupu. Jis atskleidžia mums savo priklausomybės, įvairių ligų ir gniuždančios vienatvės patirtis... Vis dėlto ši knyga kupina vilties. Jei nori sužinoti, kas toks iš tiesų yra M. Perry, laikykis atokiau nuo bulvarinės spaudos ir kliaukis jo paties žodžiais.“

Marta Kauffman, NBC televizijos serialo „Draugai“ bendraautorė

Matthew Perry (Metju Peris, 1969–2023) – kanadiečių-amerikiečių aktorius, prodiuseris, dramaturgas.

Abdulrazakas Gurnah gimė 1948 m. Rytų Afrikoje, Zanzibaro saloje. 1968 m. atvyko į Didžiąją Britaniją studijuoti ir liko ten gyventi. 1985 m. jis pradėjo dirbti Kento universiteto Anglų kalbos katedroje ir kur daugiau nei trisdešimt metų kaip garbės profesorius dėstė anglų ir pokolonijinę literatūrą. Pirmąją savo knygą jis parašė dar 1973 m., tačiau dvylika metų ieškojo jai leidėjo. Abdulrazakas Gurnah iš viso parašė dešimt knygų, iš jų kelios nominuotos BOOKER premijai bei kitiems svarbiems apdovanojimams.

2021 m. Nobelio literatūros premijos laureatas.

1899 m., ankstus rytas mažame miestelyje, su Mombasa besidalinančiame ta pačia pakrante. Parduotuvės savininkas Hasanalis išsiruošia į mečetę, tačiau tądien iki jos nenueina, nes po kojomis jam pargriūva išsekęs iš dykumos atkeliavęs anglas. Tai Martinas Pirsas – rašytojas, keliautojas ir orientalistas. Atgavęs sveikatą Martinas vėl aplanko Hasanalį, norėdamas padėkoti už ištiestą pagalbos ranką, ir sutinka Hasanalio seserį Rihaną. Šia moterimi akimirksniu susižavi. Kažkur civilizacijos pakrašty, griūvančiame miestelyje, imperijai žengiant į naują šimtmetį prasideda aistringas, dvi kultūras suartinantis meilės romanas, kurio dramatiški padariniai pėdsaką paliks dar trijose kartose ir ne viename žemyne.

„Apleidimas“ suteikia galimybę mėgautis autoriaus gebėjimu šitaip nuoširdžiai perteikti ryšį kuriančias akimirkas, kurios maitina iš atsitiktinumų susipynusius mūsų gyvenimus – brolių tarpusavio meilę ir toleranciją vienas kitam, tėvų meilę vaikams, jauno įsimylėjusio vyro pažeidžiamumą.

„Gražiai parašytas romanas, suteikiantis skaitymo malonumą. Tikro maestro darbas.“

Guardian

Labiausiai įkvepiančios Beno Lyrio mintys

Mūsų gyvenimas – nepaprastas stebuklas, jis dieviškas tiek, kiek gebame įdėti širdies.

Kiekvienas šios knygos sakinys tegu įkvėps tave išlukštenti iš savo gyvenimo ką nors gražaus, net ir pilkoje buityje pamatyti gyvenimo gėles, nesustoti prie smulkmenų, kurios įkalina baimėje, sustingdo, neleidžia eiti į priekį, verčia nerimauti. Linkiu kiekvienai dienai skirtoje mintyje rasti ramybę.

Kiekvienos dienos sakinyje perskaitęs žodį Meilė, paklausk savęs, už ką myli šią dieną, pamąstyk, kaip ši mintis galėtų padėti visiškai atsiverti gyvenimui, apkabinti jį iš visos širdies. Drąsos!

Jeigu norime tapti išties laimingi, turime besąlygiškai mylėti vieni kitus. Nepastebėti aplinkinių trūkumų, neprikišti jų, o matyti tai, kas vertinga. Meilė nebūtinai pakeičia kitus, bet visada perkeičia mus.

*

Jeigu gebame mylėti save, šalia mūsų esantieji taip pat įgyja galią mylėti save.

*

Tavo vidus – meilės sodas. Jame auga tai, ką pasodini.

*

Jeigu nerasi Meilės, atlaidumo, gerumo, šviesos savyje, viso to neišvysi ir kituose.

*

Išmok dėkoti. Tai, ką turi, kas esi ir kur esi, yra dovana tau, priimk ją dėkinga širdimi.

*

Negyvenai, jei manai, kad laimė – tik turėti, o ne būti.

Benas Lyris – mylintis savo širdies Gyvenimą ir norintis Kitiems padėti pamilti Jų pačių kelią. Vidinės drąsos ir Gyvenimo nešėjas, širdyje tikintis, kad Kiekvienas žmogus turi nueiti ne kitų patarimų ir receptų, bet savo vidaus kelionę. Kviečiantis kvepėti ne kvepalais ar kerėti išore, bet gerumu.

Norėjau grįžti į gimtąją žemę ir pamatyti ją kitu žvilgsniu. Tik nežinojau, kaip tai padaryti, nes rasti šeimą atrodė neįmanoma, beveik taip pat neįmanoma, kaip kupranugarių mergaitei tapti garsiu modeliu.

Tarptautiniu bestseleriu tapusios knygos „Dykumų gėlė“ autorės gyvenimo istorijos antroji dalis.

Waris Dirie pirmoji išdrįso prabilti apie lyties organų žalojimą Afrikoje ir pasidalijo asmenine patirtimi. 1997 metais ji tapo Jungtinių Tautų ypatingąja ambasadore ir prisidėjo prie kovos su mergaičių apipjaustymu visame pasaulyje.

Nors Waris Dirie pabėgo iš Somalio, ji niekada nepamiršo, iš kur yra kilusi. Bado ir prievartos kupinas gyvenimas, kur moterys neturi balso, vos nepasiglemžė jos pačios, bet kartu jis suteikė stiprybės ir atsparumo likimo smūgiams. Drąsi, atkakli, pajuokauti nevengianti moteris po dvidešimties metų pagaliau grįžta į Somalį aplankyti artimųjų, bet visų pirma ją gena motinos ilgesys.

Ši knyga yra Waris sugrįžimo istorija ir nepaneigiamas įrodymas, kad galima ką nors labai mylėti, bet drauge išsaugoti teisę kovoti su mylimo žmogaus ydomis.  

„Dykumų aušra“ – tai pasakojimas apie sugrįžimą namo.

„Neįtikėtina drąsa, didžiausias įkvėpimo šaltinis.“ 

Eltonas Johnas

https://www.desertflowerfoundation.org/

Leidinys atitinka EPUB prieinamumo reikalavimus - WCAG AA lygį, kuriuo užtikrinama kokybiška skaitymo patirtis visiems skaitytojams, tarp jų - ir asmenims, turintiems skaitymo sutrikimų, regos negalią. Leidinį sertifikavo LAB (Lietuvos audiosensorinė biblioteka).

Antrasis „Toros“ trilogijos romanas „Nebylus kambarys“ tęsia pasakojimą apie mažoje saloje Norvegijos šiaurėje gyvenančią mergaitę Torą. Nuo tada, kai patėvis Henrikas suimamas už tyčinius padegimus ir išsiunčiamas į kalėjimą, Toros ir jos mamos Ingridos gyvenimas pasikeičia. Pradingus grėsliam patėvio šešėliui mama ir dukra atranda gilesnį savitarpio supratimą, galimybę mylėti ir džiaugtis gyvenimu. 

Į paauglystę žengiančios Toros širdyje bunda įvairiausi jausmai. Baigusi vidurinę mokyklą ji trokšta išsiveržti iš skurdžios žvejų bendruomenės ir pažinti pasaulį. Teta Rakelė ir dėdė Simonas skatina ją išvykti iš salos ir tęsti mokslus gimnazijoje Breilane. Net ir sunkiuose darbuose paskendusi motina palaiko dukters svajonę. Bet tuo metu į salą sugrįžta bausmę atlikęs Henrikas. O su juo grįžta ir paralyžiuojanti baimė, nuodingas pyktis bei gniuždantis nepasitikėjimas žmonėmis. Tora stengiasi nepasiduoti nevilčiai, sukaupusi visas jėgas ruošiasi kovai su tamsos ir prievartos gaivalu.

„Nebylus kambarys“ – dar vienas jaudinantis pasakojimas apie vienišą mergaitę Torą, „vokiečio pavainikę“, ir jai tekusius rūsčius išmėginimus. Romanų trilogija, parašyta poetine, šiaurietiško niūrumo bei jaudinančios rimties nestokojančia kalba, vaizduoja skaudų, bet spalvingą ir gyvybingą Toros paveikslą.

2018-ieji, Nižnedvinskas, Šiaurės Rusija. Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas incognito seka ataušusiais pėdsakais. Prieš metus šiame mieste, prigludusiame prie poliarinio rato, jo mokytojas, viršininkas ir bičiulis Leonas Nevardauskas rastas nuskendęs upėje. Iš pirmo žvilgsnio mirtis atrodo kaip nelaimingas atsitikimas, tačiau ką FSB nekenčiamas žmogus veikė vienas gūdžioje Rusijos provincijoje? Kodėl velionio kišenėje rastas belemnito akmuo, dar vadinamas velnio pirštu? Kokia paslaptis užšifruota keliuose stalčiuje rasto rankraščio puslapiuose? Įtarimai stiprėja: per Maskvoje dirbantį agentą Tomo kolegas netikėtai pasiekusiame geltoname aplanke iš Lubiankos minimas Rusijos agento siuntimas į Nižnedvinską atlikti operacijos „Velnio pirštas“. Tad Tomas leidžiasi į labirintišką kelionę tiesos link po Rusijos tamsumas ir savo paties praeitį. 

Praeitį – nuo pirmo susidūrimo su intriguojančia dėstytojo Leono figūra, gyvenimo Vilniaus Gorkio gatvės bohemos kavinėse Nepriklausomybės priešaušryje, medievistikos studijų, meilės be atsako mįslingos melancholijos paženklintai gražuolei Monikai iki pavojingų žvalgybos operacijų 10-ojo dešimtmečio Lietuvoje ir jųdviejų su Leonu bandymo atverti duris į šiandienos Didžiojo Žaidimo pasaulį. Jame veša slapti politiniai judėjimai, sąmokslo teorijos, priešų pastangos ezoteriniais būdais pavergti protus – ir verda giluminė gėrio ir tamsos kova. 

„Mantas Adomėnas parašė ne paprastą detektyvą ar šnipų romaną <...>. Tai didžiulis, erdvus, daugialypis ir daugiasluoksnis pasaulis <...>. Rašydama kaip detektyvų mėgėja pasakyčiau, kad tai detektyvas pačia tikriausia šio žodžio prasme, kurį skaitant, dar neapleidžia ir gryniausias džiugesys dėl begalinės pasaulio įvairovės ir mūsų aštraus siekio bei gebėjimo ją pažinti, kad ir kokia kaina. <...> Šitas romanas yra tikras ir didelis įvykis.“

Rasa Drazdauskienė, LRT laidos „Nenušaunami siužetai“ bendraautorė, vertėja 

„Moneta ir labirintas“ tikrai tapo įvykiu Lietuvos literatūriniame pasaulyje. Turime kruopščiai parašytą intelektualiai filosofinį šnipų romaną pagal geriausias le Carré ar Roberto Harriso tradicijas.“

Andrius Tapinas, visuomenininkas, rašytojas

„[Kūrinyje] yra ir žvalgybos alegorija, ir žvalgybos filosofija, bet skaitytoją, žinoma, sugriebia ir gilyn traukia žvalgybos romantika. Dar – detektyvinės mįslės ir tai, ką kas nors tikriausiai pavadins magiškuoju realizmu. Nors aš tai vadinčiau realistine magija.“

Bernardas Gailius, istorikas, rašytojas

„Taigi, turime kažką lyg ir iš atvirkščio Dano Browno (į tai nurodoma ir tekste), kažkiek gal Umberto Eco, truputį klasikinio šnipų trilerio, bet kas ypač smagu – kad tai apie Lietuvą, lietuvius ir mūsų istoriją. Vienur – tikrą, kitur – kontrafaktinę, bet jokio smulkinimosi, kad mes – maži, nereikšmingi <...>.“

Justinas Žilinskas, teisininkas, rašytojas

Mantas Adomėnas (gim. 1972) – Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studijų absolventas, Kembridžo universiteto filosofijos mokslų daktaras, politikas. Intelektualus šnipų romanas „Moneta & labirintas“ – pirma grožinė autoriaus knyga ir pirma dilogijos dalis.

Likimas skyrė jiems devynis mėnesius bendro laimingo gyvenimo.

Jiedu susitiko 1861 metų vasarą Vilniuje. Ji – dvidešimt trejų, graži ir geidžiama, tačiau svajojanti ne apie meilę, o apie tėvynės laisvę. Jis – rusų armijos kapitonas, trisdešimt penkerių, gyvenantis rengiamo sukilimo idėja. Trys trumpi susitikimai, šiek tiek laiškų – ir po metų atšoktos vestuvės. Likimas jiems skyrė vos devynis mėnesius bendro laimingo gyvenimo. 1863-iųjų balandį Zigmantas paliko besilaukiančią žmoną ir išėjo į Kauno gubernijos miškus vadovauti sukilėlių būriams. Po mėnesio Apoloniją pasiekė žinia: mūšis pralaimėtas, Zigmantas sužeistas, suimtas, įkalintas. Tardomas draugų neišdavė, generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

1863 metų rudenį besilaukianti, serganti Apolonija ištremiama į Rusiją. Prasideda jos, kaip sukilimo vado našlės, kelias, lydimas netekčių ir skausmo, vilties ir mažų džiaugsmų, tikėjimo ir nuoširdaus darbo tėvynės labui. Sunkiame kelyje stiprybės suteikia šeima ir gražių akimirkų prisiminimai. Ir nesvarbu, kad drauge gyventa taip trumpai, o našlauta net 55 metus. Apolonija kantriai laukia susitikimo su vyru, nes tikra meilė nemirtinga: kartu iki mirties ir po mirties.

Žiedas, rastas 2017 metais, su Zigmanto ir Apolonijos vardais ir jų vestuvių data leido identifikuoti vieno iš 1863–1864 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko palaikus.

Gina Viliūnė (g. 1974) jau daug metų domisi gimtojo Vilniaus ir Lietuvos istorija, rašo straipsnius, veda ekskursijas. „Apolonija“ – devintasis romanas apie Lietuvos istoriją ir tryliktoji autorės knyga.

„Man skauda dėl kitų, vadinasi, esu“ – Leonidas Donskis
Knyga „Leonidas Donskis: Man skauda“ radosi iš noro ir pareigos sudėti į knygą ir šiandien aktualius, galbūt net pranašiškus filosofo tekstus, mokančius išminties ir tolerancijos. Čia ir visuomenės diagnozės, politologinės įžvalgos, kultūros ir švietimo problemos, svarstymai apie universitetų būklę ir tai, kas visada rūpėjo Leonidui, – žmogiškumo, apšvietos, garbingo žaidimo, orumo, tolerancijos, visuomenės atvirumo refleksijos, bandymas suprasti ir išgirsti kitą ir kitokį, dalintis savo ir kitų išmintimi. Tai filosofo mintys, kviečiančios dialogui, kuris ypač svarbus šiomis dienomis.
„Leonido Donskio mirtis sukrėtė – staiga, per anksti, nebus, kas jį pakeičia... Dar ir šiandien, po šešerių metų, daug kas sako, kad viešajame diskurse labai trūksta Donskio, jo gebėjimo kalbėti ir susikalbėti be pykčio ir šališkumo, jo ypatingos asmenybės šviesos ir jautrumo. Būtent jautrumo, nes jam skaudėjo tai, kas vyksta su mumis ir aplink mus. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis labai daug dirbo, tarsi skubėjo pasakyti ir parašyti kuo daugiau. Jo tekstų, komentarų ir įžvalgų buvo ir televizijoje, ir spaudoje, ir portaluose. Jau seniai svarsčiau, kad tą paskutinių metų plačiai išsibarsčiusią publicistiką verta sudėti į knygą, nes tie tekstai ne tik byloja apie tai, kas skaudėjo Leonidui, – jie mūsų laiko liudytojai, aktualūs ir šiandien, tarsi brandžios pamokos, išskaudėtos ir paremtos gilia patirtimi, paženklintos žaižaruojančia erudicija. “
Birutė Garbaravičienė

Birutė Garbaravičienė – žinoma žurnalistė, filologė, visuomenės veikėja, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus valdybos pirmininkė, Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos narė, buvusi LRT laidos „Be pykčio" redaktorė, knygos „Pokalbiai be pykčio“ sudarytoja.

24 istorijos laukiant Kalėdų ir stebuklingos užduotys kasdien!

Didžiųjų švenčių laukite kartu su elfais ir Seneliu. Knygoje rasite 24 istorijas, skirtas skaityti laukiant Kalėdų, o atlikdami smagias užduotis ne tik padėsite elfams ir Seneliui pasiruošti didžiajai kelionei pas visus pasaulio vaikus, bet ir išmoksite naujų dainų, įvertinsite savo išmintį, atliksite dar daugiau stebuklingų darbų.

Mielasis mano Spygliuk! 

nekantrauju vėl Tave aplankyti ir tyliai tyliai Tau sušnabždėti: „Nenustok tikėti“. Po eglute palikęs Tau išrinktas dovanėles, kaip kasmet, skubėsiu pas kitus manęs laukiančius spygliukus. Šie susitikimai – pati smagiausia ir prasmingiausia mano darbo dalis, todėl ačiū Tau, kad galiu tai patirti. Ir ačiū, kad tiki stebuklais!

Tavo rankose – „Tai bent knyga“, ją iš stebuklingų stebuklingo Kalėdų miško gyventojų pasakojimų sudarė už popierius atsakinga pelytė Nelė. Kviečiu ir Tave padėti man su elfais ruoštis Kalėdoms. Tegul ši knyga būna tavo asmeninis stebuklingų ikikalėdinių dienos darbų kalendorius!

O darbų netrūksta! Kasmet pasaulyje aplankau vis daugiau vaikų, laukiančių stebuklingų Kalėdų. Lietuvoje taip pat yra daug vaikų, kaip ir Tu, svajojančių, kuriančių, padedančių kitiems ir, žinoma, laukiančių tikro stebuklo. Tik ne visų svajones spėju išpildyti... Net ir mano kolegė Sėkmė Fortūna tokia užsiėmusi, kad ne visur ir ne pas visus suspėja. Todėl pagalvojome, kad padėti kitam lengvai gali ir Tu! Jei nusipirkai šią knygą – vadinasi, vieną stebuklingą kankorėžį (1 eurą) jau įdėjai į „Kalėdinių vaikų svajonių“ maišą. Ačiū!

Pirmyn! Aukštyn! Augink tai, kas pasaulį papuoštų!

Senelis

Nuo kiekvienos nupirktos knygos „Kaukių akademija“ skiria 1 eurą stebuklingam svajonių išpildymui – projektui „Kalėdinės vaikų svajonės“.

VšĮ „Saugi pradžia“ nuo 2010 m. vykdo socialinį projektą „Kalėdinės vaikų svajonės“. Per šį projektą vaikai iš globos namų, šeimynų, dienos centrų ir kitų įstaigų piešia, klijuoja, karpo ar kitaip kuria originalius kalėdinius atvirukus. Kitoje atviruko pusėje užrašo savo svajones, o mes visi galime jas išpildyti. Projektas ugdo vaikų kūrybiškumą, drąsina siekti užsibrėžtų tikslų, skatina savarankiškumą bei supratimą, kad tik įdėjus pastangų svajonė gali išsipildyti. Projekte gautos lėšos skiriamos tik projekte dalyvaujančių vaikų svajonėms pildyti.

Vaikams nuo 10 metų

Kai Artūras sulaukia kvietimo mokytis slaptoje, patiems gabiausiems vaikams skirtoje Baskervil Holo mokykloje, nė neįtaria, kas jo laukia... Po neįtikėtinos kelionės orlaiviu prasideda neramios dienos mokykloje, kur vyksta vagystės, griaudi sprogimai, o šešėliuose tūno priešai. Vienas jų siekia, kad Artūrą išmestų... arba dar blogiau.

Artūras greitai susidraugauja su Irena, Džimiu ir Kišene. Draugai drąsiai neria į kiekvieną nuotykį ir sumanumu varžosi su pačiu Artūru. Netrukus visi kartu pakviečiami prisidėti prie galingos slaptos draugijos, pasivadinusios „Dobilu“. Kad įstotų – jie turi išlaikyti tris išbandymus. Tačiau laukia netikėtumai... Artūras atskleis paslaptį, kuri visus įtrauks į nutrūktgalvišką nuotykį ir didžiulį pavojų. 

Artūras su draugais mėgins įminti dingusių žmonių ir pavogtų relikvijų mįsles ir susipažins su profesoriumi Šerloku Holmsu – didžiausiu jo gyvenimo mokytoju.

AR IŠDRĮSI ĮKELTI KOJĄ Į ŠIĄ MOKYKLĄ?

„Drąsi ir jaudinanti fantazija apie Arthuro Conano Doyle'io jaunystę, kurioje sutikti mokiniai ir mokytojai vėliau taps visame pasaulyje žinomais daktaru Vatsonu, Džeimsu Moriarčiu ir, žinoma, Šerloku Holmsu.“ 

The Conan Doyle Estate

„Ali Standish kandus humoras susipina su įtikinamomis laikmečio nuorodomis. Rašytoja Baskervil Holą piešia ryškiaspalviame Viktorijos laikų fone, kai visuomenė stovi ant didelių kultūrinių ir mokslinių permainų slenksčio. Kanoniniai veikėjai ir nauji herojai džiugins ir senus Konano Doilio gerbėjus, ir tuos, kurie dar tik atranda rašytojo kūrybos pasaulį. Šio tvirtai sumegzto įtempto pasakojimo centre nuo pradžios iki pabaigos žavi nuotykiai ir moksliniai tyrinėjimai. Tai viliojanti žaidimų aikštelė smalsiems protams.“ 

Publishers Weekly 

„Neįtikėtinos Baskervilių dvaro istorijos“

• Nuotykių kupina istorija įtrauks net nelabai mėgstančius skaityti vaikus.

• Skatina mokytis, kliautis protu ir jį aštrinti.

• Skatina teisingumo jausmą, norą nepasiduoti neteisybei ir blogiui.

• Parodo, kad protas, įvairūs gabumai ir geri charakterio bruožai gali padėti žmogui pakeisti savo likimą į šviesiąją pusę.

Skaitytojams nuo 10 metų

„Turime būti atsargūs. Budrumas nulemia mūsų likimą. Jei norime ilgai gyventi ir džiaugtis pasauliu, net ir linksmybės akimirkomis negalime užmiršti, kiek daug pavojų mūsų tyko. Turime nuolat saugotis. Ir tada viskas bus gražu.“

Bembis daug išmoko, išvengė mirtinų spąstų ir dabar jis jau suaugęs, grakštus ir didingas miško valdovas. Jis ir Falinė tik ką susilaukė jauniklių – dvynukų Geno ir Guri. Jie žavūs ir žaismingi, nuolat smalsiai tyrinėja gamtos pasaulį. Tačiau gyvenimas miške tiek gražus, kiek ir pavojingas – Bembio šeimos laukia ne tik nuotykiai, bet sudėtingi, skaudūs išbandymai. 

Ar pavyks Bembiui ir Falinei atlikti svarbiausią savo gyvenimo misiją – apsaugoti mažylius nuo tykančių grėsmių ir išmokyti gyventi savarankiškai?

Antroji klasika tapusios „Bembio“ istorijos dalis, kupina jaudinančių nuotykių ir jautrių akimirkų, suvirpins skaitytojo širdį ir dovanos šiltą, neišdildomą įspūdį. 

„Labiausiai stebina tai, kad iš naujo skaitydamas šią knygą supranti, jog ji tarsi parašyta šiandien.“

Daniel Arnet, SonntagsZeitung

„Bembio vaikai. Miško šeimos istorija“:

• antroji vaikų literatūros klasika tapusio „Bembio“ dalis

• ugdo literatūrinį skonį, empatiją ir skatina pažinti, gerbti, tausoti gamtą ir gyvūnus;

• skatina suprasti pasaulio įvairovę, tykančius pavojus ir išbandymus, o kartu nenuleisti rankų ir džiaugtis gyvenimu;

• puikus skaitinys visai šeimai, sukelsiantis daug diskusijų ir jaudinančių akimirkų.

Skaitytojams nuo 14 metų

Trapi ramybė.

Paslaptingas perspėjimas.

Prasidedantis chaosas.

Mirštantis ponas H – vienintelis Džeikobo ryšys su slaptu senelio Abės gyvenimu – patiki jam paskutinę misiją: surasti moterį vardu V ir pristatyti jai ypatingąją Nurą. 

Nura persekiojama. Ji yra svarbi senovinės pranašystės, kalbančios apie artėjančią apokalipsę, dalis. Jei pavyks apsaugoti Nurą – bus išsaugota visų ypatingųjų pasaulio ateitis. 

Kadaise V buvo galingiausia ir paslaptingiausia senelio bendražygė, tačiau dabar ji slapstosi ir nė už ką nenori būti surasta...

Turėdamas tik keletą užuominų, kaip rasti V, sekamas senų priešų ir nenutuokdamas, kas laukia priešaky, Džeikobas Portmanas drąsiai tęsia savo epinę ir jauduliu pulsuojančią kelionę naujoje „Ypatingų vaikų namų“ dalyje „Paukščių sąskrydis“.

„Jaudinantis, Timo Burtono filmus primenantis kūrinys su paslaptingomis, gąsdinančiomis fotografijomis.“ 

USA Today

Ransom Riggs – amerikiečių rašytojas, kuriam pasaulinį žinomumą atnešė serija „Ypatingų vaikų namai“. Vaikystėje buvo reguliariai maitinamas vaiduoklių istorijomis ir britų komedijomis, o tai turbūt paaiškina, kodėl jo knygos būtent tokios, kokios yra. Yra net didesnė už nulį tikimybė, kad jis kaip tik dabar tavo namuose ir stebi tave iš palovio. (Gali patikrinti. Mes palauksim. Jei ne, bet kada gali rasti jį tviteryje: @ransomriggs.) Sukurti seriją jį įkvėpė ir keistos, mįslingos senovinės fotografijos, kurias jis kolekcionuoja. Kai kurias darniai įsiliejančias į kūrinio pasaulį ir jį praturtinančias nuotraukas matome serijos knygose. 

Kelios valandos blyškios šviesos – tik tiek žiemos dienomis saulė gali pasiūlyti šiauriau poliarinio rato gyvenančiai samių tautai. Paskui jų kraštovaizdį vėl užkloja tamsos skraistė. Vieną rytą slidinėdama devynmetė samė elnių ganytojų dukra Elsa pamato, kaip švedas iš gretimo kaimo žiauriai užmuša jos mylimą šiaurinių elnių jauniklį. Tokie nužudymai vietos policijos ataskaitose registruojami kaip vagystės ir nėra tiriami. Tačiau šiauriniai elniai – ne tik samių pragyvenimo šaltinis: žiaurumas šiems gyvūnams kartu yra išpuolis prieš samių kultūrą.

Po dešimties metų neapykanta samiams vis stiprėja. Elsa mato, kaip nuolatinis kaimynų smurtas ir nesikeičiantis vietinės valdžios institucijų abejingumas atima iš jos artimųjų viltį, net norą gyventi. Galiausiai ji nusprendžia pasipriešinti apatiškai policijai. Tačiau šį kartą vaikystėje sutiktas medžiotojas ima persekioti pačią Elsą...

Tikrais įvykiais paremtame Ann-Helén Laestadius romane vaizduojama jaunos moters kova ir siekis apginti savo tautos paveldą. Kartu tai pasakojimas apie brandą ir meilės giesmė dėl klimato kaitos nykstančiai gamtai.

„Nors šią knygą įkvėpė įniršis, didžioji pasakojimo dalis pasižymi tylia, mąslia ramybe... A. Laestadius pagirtinai subtiliai vaizduoja sunkumus ir įtampą, būdingus tautai, bandančiai išlikti ištikimai tradiciniam gyvenimo būdui ir tuo pat metu susiduriančiai su išankstinėmis nuostatomis, persekiojimu ir globalinio atšilimo poveikiu.“

The Observer

Ann-Helén Laestadius (An Helėn Lestadijus, gim. 1971) – rašytoja ir žurnalistė iš Kirunos (Švedija), samių ir Tornedalio tautinių mažumų atstovė. 2007 m. ji debiutavo kaip knygų jauniems suaugusiesiems autorė, o 2016 m. buvo apdovanota prestižine „August Prize for Best Young Adult and Children’s Novel“ premija. „Šiaurės elnių švytėjimas“ – pirmasis jos romanas suaugusiesiems, 2021 m. pripažintas metų knyga Švedijoje ir tapęs tarptautiniu bestseleriu.  Šiuo metu „Netflix“ kuria romano ekranizaciją.

Teitė Kolins, sutikusi oro linijų pilotą Mailsą Arčerį, nemano, jog patirs meilę iš pirmo žvilgsnio. Net nepasakytum, kad jie draugai. Teitę ir Mailsą sieja tik viena – nenuginčijama fizinė trauka. Regis, abiem to ir užtenka: jis nenori rimtų santykių, o ji neturi laiko meilei. Viskas klostysis puikiai, jei tik Teitė laikysis dviejų Mailso taisyklių: jokių klausimų apie praeitį, jokių lūkesčių ateičiai.

Tačiau neilgai trukus abu supranta: širdis ne taip lengvai paklūsta protui, pažadai dažnai būna sulaužomi, taisyklių ne visuomet laikomasi, o meilė... gali būti bjauri.

Jausminga, sudėtinga ir itin realistiška istorija, pasižyminti Colleen Hoover gebėjimu, regis, paprastoms, kasdienėms akimirkoms suteikti emocinės jėgos.

„C. Hoover nepriekaištingai sukuria jaunų suaugusiųjų pasaulį: jame du žmonės kopia karjeros laiptais ir atranda brandžią meilę.“

Booklist

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“ ir „Veritė“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Nors „Bjauri meilė“ pirmąsyk pasirodė 2014 m., aistringa Teitės ir Mailso meilės istorija iki šiol išlieka vienu skaitomiausių ir mylimiausių rašytojos kūrinių.

„Kiekvienas iš mūsų esame susikūrę savo vidinę koncentracijos stovyklą, su kuria turime atlaidžiai ir kantriai tvarkytis, kaip visapusiai žmonės; tokie, kokie esame ir kokiais tapsime.“

Viktor Frankl

Visame pasaulyje garsaus psichiatro Viktoro Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“ yra viena svarbiausių šio amžiaus knygų. Asmeniniai V. Franklio išgyvenimai ir prasmės paieškos, stengiantis nepalūžti ir išlikti nacių koncentracijos stovykloje, įkvėpė ne vieną, o jis pats tapo atlaidumo, susitaikymo bei žmogiškumo triumfo net siaubingiausio blogio akivaizdoje simboliu. Nepaprastas Viktoro Franklio ryžtas ir drąsa įrodo, kad visada galime pasirinkti požiūrį į laisvę – neprivalome tapti savų minčių kaliniais. 

Autorės Dr. Alex Pittakos ir Elaine Dundon, remdamosis išskirtine Viktoro Franklio gyvenimo istorija ir jo plėtota logoterapijos teorija, knygoje „Savų minčių kaliniai“ išskiria septynis esminius principus, kurie padeda atrasti arba susikurti prasmę. Knygoje apstu praktinių patarimų, nuorodų į Viktoro Franklio darbo užkulisius, įžvalgų apie tai, kas sudaro PRASMĖtyrą, leidžiančią įprasminti savo kasdienybę, darbą, santykius ir supančią bendruomenę. 

„Jei esi pratęs gyventi mažame kambaryje, bet staiga atrandi plačią pievą, gali jaustis nesaugiai. Visi manosi norintys laimės, bet gali ir nenorėti. Jie verčiau laikosi įsikibę pasakojimo apie tai, kokie yra ir kas jiems neįmanoma. Laimė nėra priedas prie to, kas jau esi, – ji reikalauja tapti kitokiu žmogumi nei tas, kuris išėjo jos ieškoti.“  

Daugelį metų dr. Markas Epsteinas savo asmeninį domėjimąsi sąmoningu gyvenimo būdu ir budizmu bandė atskirti nuo savo darbo. Vis dėlto, vis dažniau atsiverdamas apie savo dvasines patirtis pacientams, nustebo supratęs, kiek daug žmonių tuo norėtų pasidomėti giliau.

Knygoje „Terapijos dzenas“ dr. M. Epsteinas aprašo vienerių metų laikotarpyje vykusias sesijas su pacientais, kuriose atsiskleidė meditacijos ir psichoterapijos dueto galia, suteikianti daugiau vidinės drąsos, ramybės sprendžiant gyvenimo sunkumus ir mokanti dėmesingo įsisąmoninimo. Sujungus du pasaulius – Rytų meditacijos ir Vakarų psichoterapijos – į viena, tarp gydytojo ir paciento užsimezga dvasinė bičiulystė. Joje ir per ją ugdomas suvokimas, kad gyvenimas, kokių problemų jame beiškiltų, yra stebuklingas ir nuostabus vyksmas, kad galima ir verta pasitikėti dalykais, kurie anksčiau neramino ar baugino.

Dr. Markas Epsteinas – amerikiečių psichoterapeutas ir daugelio knygų autorius. Užsiima privačia praktika ir dėstytojauja Niujorko universitete. Savo darbuose dažnai rašo apie Budos mokymus, Sigmundo Freudo požiūrį į traumą, budizmo ir psichoterapijos sąsajas.

Balys Sruoga (1896-1947) - lietuvių literatūros klasikas. Be jo neįmanoma įsivaizduoti XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Rašytojo atsiminimų knyga Dievų miškas vertinama kaip vienas originaliausių Europos memuaristikos kūrinių apie nacių koncentracijos stovyklas. Pirmą kartą atsiminimai išleisti 1957 m., autoriui jau mirus. 2005 m. režisierius Algimantas Puipa kūrinio motyvais pastatė kino filmą.

Ši knyga parengta pagal Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 2005 m. leidimą. Kūrinio tekstas nekupiūruotas. Leidime palikta asmenvardžių ir vietovardžių rašyba su šiokiais tokiais netikslumais, kurių būta pirmame kūrinio rankraštyje.

„Yra tokių išmintimi ir sakralumu paženklintų knygų, kuriose sukauptos pamatinės žmogaus dvasios vertybės, nulėmusios civilizacijų raidos kelius. Tai lyg išminties vulkanai, intelektine ir dvasine energija tūkstantmečius maitinantys žmoniją. Kartų kartoms tai yra neišsenkanti įkvėpimo versmė, etinis kelrodis, padedantis susikurti gyvenimo ir kūrybos filosofiją. Tokių knygų labai nedaug. Tai – „Rigveda“, „Upanišados“, „Biblija“, „Koranas“, „Lunyu“, „Laozi (Dao De Jing)“. 1926 metais Hermannas Hesse straipsnyje „Kiniškos mintys“ rašė: „Apie kinų filosofą Laozi iš esmės niekas Vakaruose nežinojo du tūkstantmečius, o per pastaruosius penkiolika metų jis buvo išverstas į visas Europos kalbas, ir jo „Dao De Jing“ tapo madinga knyga... Senovės kinų išmintis ir kultūra pergalingai įžengė ne tik į Vakarų muziejus, bibliotekas, bet ir į mąstančios jaunuomenės širdis.“

Antanas Andrijauskas

„Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.“

Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas. Pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai miega... Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi. Bet ar tai, kas skendi tamsoje, – ta pati spalvinga mūsų kasdienybė? Ar nakties monai, viliojantys jaukumu ir artumu, – tikroji realybė? 

„Karčiai saldus romanas, įtiksiantis net išrankiausiam literatūriniam skoniui... H. Murakami kūryba mums primena, kad pasaulis platus, mitai – universalūs, o kol miegame, gyvenimas juda paslaptingais ir neįmanomais nuspėti keliais.“

San Francisco Chronicle

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. Daugelis jo kūrinių įkvėpti muzikos. Štai ir romano „Pernakt“ (After Dark) pavadinimas – nuoroda į autoriaus mėgstamo džiazo klasikos kūrinį „Five Spot Afterdark“, pernakt vedžiojantį veikėjus vienatvės labirintais.

„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. <...> Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“

K. pamilsta savo geriausią draugę Sumirę, kuri labiau už viską – net meilę – trokšta tapti rašytoja. Tačiau Sumirė, sutikusi vyresnę moterį Miū ir karštai ją įsimylėjusi, supranta, kad žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti. 

Sumirė su Miū išvyksta į nedidelę, ožkų pilną Graikijos salą. Netrukus K. pasiekia žinia, kad Sumirė paslaptingai dingo. K. ima jos ieškoti, o naktimis jį kankina keisti sapnai ir vizijos...

„H. Murakami turi neprilygstamą dovaną psichologines metaforas paversti slėpiningais pasakojimais.“

New York Times Book Review

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. „Mylimoji Sputnik“ – vienas skaitomiausių autoriaus romanų, gili meditacija žmogaus vienatvės ir ilgesio tema.

„Šimtas metų vienatvės“ – Pietų Amerikos ir viso pasaulio literatūrą pakeitęs kūrinys. Romano stilius, kupinas detalių, spalvų ir jausmo, ištrynė ribas tarp realybės ir fantazijos, tapo žinomiausiu magiškojo realizmo žanro pavyzdžiu literatūros istorijoje.

Romane pasakojama Buendijų šeimos ir jų įkurto Makondo miesto šimto metų istorija – nuo įkūrimo iki tragiškos pabaigos. Kiekviena iš septynių Buendijų kartų į pasaulį atsineša savo lemtį, patiria savus džiaugsmus, kovoja su savais demonais. Jų visų likimai yra neišvengia¬mai susiję ir persipynę, formuojantys ne tik žmones, bet ir gimtąjį miestą.  Į Buendijų ir Makondo kasdienybę nuolat įsibrauna legendinės asmenybės, įsipina tikri istoriniai įvykiai ir šio pasaulio dėsniams nepaklūstantys magiški nutikimai.

„Daugiau šviesos, sąmojaus, išminties ir poezijos, nei būtų galima tikėtis iš šimto metų literatūros apskritai, o ne vieno žmogaus.“ 

Washington Post 

Gabrielis García Márquezas (1927–2014) – žymiausias XX a. Lotynų Amerikos rašytojas, magiškojo realizmo klasikas, Nobelio premijos (1982) laureatas. Jis gimė Arakatakoje (Kolumbija), Karibų jūros pakrantėje. Tėvai Gabrielį, vyriausią iš šešioli¬kos vaikų, paliko auklėti seneliams – močiutei, aiškiaregei, ir seneliui pulkininkui, Ne¬priklausomybės karų veteranui. Vaikystės miestelis ir senelių pasakojimai atsispindėjo visoje rašytojo kūryboje. „Jis kuria istorijas nuo vystyklų“, – sakydavo jo senelis.

„Mirties šokis“ – tai pirmoji Ihorio Mychailyšyno knyga, pasakojanti apie 2014 m. Ukrainos priešinimąsi Rusijos invazijai Donbase.

Ihoris Mychailyšynas, pagal išsilavinimą advokatas, neturėdamas jokios karinės patirties tapo vienu pirmųjų savanorių, 2014 m. išėjusių ginti savo šalies. Ihoris ne tik pats dalyvavo 2013 m. gruodžio mėn. Maidane prasidėjusiuose protestuose, tačiau grodamas pianinu, pastatytu tiesiai ant ardomo aikštės grindinio, pavojaus akivaizdoje įkvėpė ir kitus žmones. Rusijai 2014 m. vasarį įsiveržus į Ukrainą, jis išėjo ginti savo šalies, o po liūdnojo Ilovaisko mūšio nelaisvėje praleido 119 dienų. Baigęs karinę tarnybą Ihoris baigė fortepijono specialybę Kijevo muzikos akademijoje ir rašė knygas. Tačiau, deja, nauju gyvenimu ilgai pasidžiaugti neteko. Po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. pradžioje, pareigos šaukiamas, Ihoris vėl išvyko į karštus taškus ginti savo šalies.

Kapitalistinis realizmas laikomas populiariausia Marko Fisherio idėja. Jos pagrindu tapo Žižeko mintis, jog „lengiau įsivaizduoti pasaulio nei kapitalizmo pabaigą“. Fisherio siekis šioje knygoje yra apžvelgti sąlygas, kurios verčia dabartinę sistemą laikyti neišvengiama. Jo išvados sukrečiančios: nors kapitalistinis realizmas pripažįsta, jog kapitalizmas nėra ideali sistema, tačiau įtaigiai verčia mus manyti, kad kitokia sistema yra tiesiog neįmanoma. To pasekmė – visuomenės su atrofavusiomis vaizduotėmis, ištisa psichologinių negalių puokšte ir bendra apatija.

VERIANTI NŪDIENOS EKONOMINĖS SISTEMOS ANALIZĖ

Nors pats Fisheris tapo kultiniu autoriumi dar pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, derindamas akademinę veiklą su k-punk tinklaraščio rašymu, labiausiai jį išgarsino 2009 m. išleistas „Kapitalistinis realizmas“.

„Nevyniokime į vatą: Fisherio užkrečiančiai paskaitoma knyga yra tiesiog geriausia mūsų būklės diagnozė, kurią turime! Išblaivinantis kvietimas kantriai teorinei ir politinei veiklai.“ Slavoj Žižek

„Kapitalistinis realizmas nėra originaliai nukaltas terminas. Jis vartotas dar 7-ajame deš. Vokiečių pop atlikėjų ir Michaelo Schudsono knygoje Advertising, The Uneasy Persuasion, kur buvo parodijuojamas socialistinis realizmas. Nauja manojoje šio termino vartosenoje yra išplėsta – netgi perspausta – reikšmė, kurią jam suteikiu…“

Mark Fisher

„Filosofijoje pėsčiomis“ prancūzų filosofas Frédéricas Gros stebi mąstytojus, kurie taip pat žvelgė į vaikščiojimą kaip centrinę savo veiklos vietą, ir apmąsto tokias įdomybes kaip tai, kodėl Henry‘is Davidas Thoreau įžengė į Voldeno mišką, priežastį, kodėl Arthuras Rimbaud vaikščiodavo spėriai, o Nervalis klaidžiodavo, kad pagydytų savo melancholiją. Knygoje sužinome, kad Rousseau turėjo eiti, kad mąstytų, Nietzsche ėjo, kad rašytų, o Kantas vaikščiodavo, kad prasiblaškytų nuo kontempliacijos.

Frédéricas Gros dėsto Paryžiaus politikos mokslų institute (Sciences Po), ten pat dirba ir akademinį – tyrėjo – darbą, domisi teisės, psichiatrijos, karo filosofija. Tiesa, „Filosofijoje pėsčiomis“ akademinė filosofija jam nėra tokia svarbi. Šioje knygoje autorius kopia į kalnus ir leidžiasi į mąslius miško takelius kartu su Friedrichu Nietzsche, šlitinėja miesto gatvėmis paskui Charles’į Baudelaire’ą, bando pagauti kiekvieną vienatvės saulėtekį su Henry’iu Davidu Thoreau, gydosi melancholiją su Gérard’u de Nervaliu, bando išjudinti mintį vaikštinėdamas kartu su Jeanu-Jacques’u Rousseau.

„Filosofija pėsčiomis“ – pasakojimas apie šių žmonių ir jų minčių istoriją pasitelkiant vieną juos jungiantį elementą: aistrą eiti (ir mąstyti!) savomis kojomis. Gali įkvėpti pasivaikščiojimui net patį įnirtingiausią namisėdą.

Į pagalbą tėvams!

Mokomoji spalvingų nuotraukų knyga mažiesiems. Čia susipažinsite su pagrindinėmis formomis ir spalvomis, išmoksite pirmuosius skaičius. Minkštą viršelį smagu liesti, o kartoniniai puslapiai itin atsparūs mažylių išdaigoms.