Jis buvo pasamdytas ją saugoti... Tačiau pamažu ėmė kėsintis pavogti jos širdį!
Apsaugos įmonės savininkas milijardierius Džeikas Makdonaldas saugo neseniai rastą Hintono turtų paveldėtoją Šarlotę Filion. Ši nėra nusiteikusi turėti asmens sargybinį. Nė už ką neleis dvidešimt keturias valandas per parą šalia sukiotis vyrui, palaikiusiam artimus santykius su neseniai mirusiu tėvu! Nepastebimai dalykiniai santykiai perauga į nepažabojamą aistrą. Ar Džeikas ir Šarlotė išdrįs atsiduoti jausmams ir taip sulaužyti vienas kitam duotą pažadą?
Su juo galėtų žengti į ateitį...
...jei tik sugebėtų nusikratyti praeities.
Denio Manelio pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, nes jis sužinojo esąs skandalingo milijardieriaus įpėdinis, o dar ir pats turi sūnų! Denio vaikui kuo skubiau reikia auklės. O Marnė Olsen tinka tobulai – ji nuramina mažąjį Reksą ir gydo Denio sielą. Kuo daugiau jie sužino vienas apie kitą, tuo artimesni darosi, kol Marnės paslaptis ima grasinti viską sugriauti...
Ilgas kelias nuo vienos nakties nuotykio iki meilę dovanojančių Kalėdų!
Rudenė Džouns negali patikėti, kad ir vėl akis į akį susitiko su verslininku ir įmonės vadovu Džeku Adamsu! Nejaugi teks būti Džeko partnere prašmatniose draugų vestuvėse žiemiškame Niujorke, nors prieš penkerius metus leidosi su juo į vienos nakties nuotykį? Bet vos tik Rudenę ir Džeką įsuka dar ir Kalėdų sūkurys, širdies ledai ima tirpti...
Pribloškiantis naujas New York Times bestselerių autorės Noros Roberts romanas „Pirmieji metai“ — epinis pasakojimas apie viltį ir siaubą, chaosą ir išganymą, apie kelionę, kuri suvienys tragiškoje padėtyje atsidūrusius žmones į kovą dėl savo gyvenimo...
Tai prasidėjo Naujųjų metų išvakarėse.
Virusas puolė staiga ir plito žaibiškai. Baimė sklido dar greičiau. Per porą savaičių nuvylė viskas, į ką žmonės dėjo viltis. Infrastruktūra subyrėjo, valdžia ir įstatymai griuvo, buvo sunaikinta daugiau kaip pusė pasaulio gyventojų. Kur buvo tvarka, įsiviešpatavo chaosas. Mokslo ir technologijų galiai menkstant, suvešėjo visokie burtai ir apžavai. Tiek geroji magija, kurią praktikuoja Leina Bingam su mylimuoju Maksu, tiek neįsivaizduojamos piktadarystės, tykojančios už bet kurio kampo, siauruose metro tuneliuose ar žmonėse, kuriuos pažįsti ir labiausiai myli.
Sklinda gandas, kad nusiaubtose gatvėse patruliuojanti kariuomenė paima ir tuos, kurie turi imunitetą virusui, ir antgamtiškų galių turinčiuosius, todėl Leinai su Maksu nelieka nieko kita, tik bėgti iš žlugusio Niujorko. Tuo pat metu į Vakarus keliauja ir kita grupė. Čakas, puikus informacinių technologijų specialistas, stengiasi gelbėti be interneto likusį pasaulį. Arlisė, eterio netekusi žurnalistė, pieštuku ant popieriaus aprašinėja įvykius. Freda, jaunoji jos kolegė, amžinai trykštanti optimizmu, išmėgina naujai atrastas neįprastas galias, o išradinga gydytoja Reičelė su paramediku Jonu suvienija jėgas ir išgelbėja jauną motiną su trimis kūdikiais.
Pasaulyje, kur kiekvienas sutiktasis gali tapti išsigelbėjimu arba pražūtimi, nė vienas iš jų nežino, kur ir kodėl keliauja. Tačiau visų laukia tikslas, kuris pakeis jų ir kitų išlikusiųjų gyvenimą.
Pabaiga jau atėjo. Toliau laukia pradžia.
„Jaudinantis ir sukrečiantis... Intensyvus, kerintis ir mąstyti provokuojantis romanas, kuris neabejotinai pagausins Roberts gerbėjų būrį.“
Kirkus
„Nuostabūs veikėjai, gerai sukonstruota distopija ir prikaustantis siužetas patrauks visai naują skaitytojų grupę.“
Library Journal
„Radikaliai nukrypusi nuo įprastų temų Roberts atras naujų gerbėjų tarp apokaliptine moksline fantastika ir spekuliacine fantastika besidominčių skaitytojų.“
Booklist
„Prilygsta tokiai pasaulio pabaigos klasikai kaip Stepheno Kingo „Dvikova“.“
New York Times Book Review
Nora Roberts, New York Times bestselerių sąrašo pirmoje vietoje atsidūrusios epinės knygos „Pirmieji metai“ autorė, grįžta su nauju pasakojimu apie siaubą ir magiją pasaulyje, išgyvenusiame Pražūtį dėl paplitusios virusinės ligos.
Sviftai gyvena paprastą žemdirbių gyvenimą, tačiau už taikaus ūkio ribų siautėja neįsivaizduojamos tamsos ir šviesos jėgos. Felona Svift baigia tryliktuosius metus ir beveik nėra mačiusi kadaise egzistavusio pasaulio — praslinkus milijardus susargdinusiam ir nužudžiusiam užkratui, miestas, kuriame gyveno jos tėvai, virto griuvėsiais ir sugrįžo gamtai. Keliauti kur nors pavojinga. Šiurpios reiderių gaujos ir religiniai fanatikai, apsiskelbę Tyraisiais Kariais, dairosi naujų aukų. Ypač medžiojami tokie kaip Felona, apdovanotieji neįprastomis galiomis, o laikas, kai tikroji jos, Išrinktosios, prigimtis laikyta paslaptyje, baigiasi.
„N. Roberts kerinčiu tęsiniu toliau pasakoja apokaliptinę kroniką apie Išrinktąją... Pažintis su naująja karta ir pagrindinės veikėjos virsmas pakerėjo.“
Kirkus
„Knygą „Iš kraujo ir kaulų“ galima skaityti kaip atskirą romaną, jis patiks mėgstantiems įtempto siužeto distopinius pasakojimus su stipria heroje.“
Publishers Weekly
„N. Roberts pasakoja taip aistringai, kad gali įsivaizduoti kiekvieną perskaitytą sakinį. „Iš kraujo ir kaulų“ yra tobulas šios trilogijos tęsinys, leidžiantis nubėgti į ateitį laike ir erdvėje, apdovanotas gausybe paslaptingų veikėjų, kurie gali atstovauti tiek gėriui, tiek blogiui.“
Shelf Life
Po savaitės intensyvaus darbo Paryžiuje lietuvaitė Elinga nekantrauja greičiau grįžti namo, pas Paulių. Staiga netekęs stabilaus pagrindo po kojomis, paryžietis Alenas kasdien prieš užmigdamas svajoja nebepabusti. O Paryžius, rodos, deda visas pastangas, kad jo ir Elingos keliai vėl ir vėl susikirstų. Kurioziškos aplinkybės priverčia du netikėtai susipažinusius žmones įsitikinti, kad priešingybės – išties traukia. Tik ar meilės miesto pastangos nenueis veltui? Juk Elinga geriau žino, ką myli ir ko nekenčia! Ir Paryžiaus – užvis labiausiai!
Istorija plėtojasi ne tik romantiškame Paryžiuje, bet ir Kaune. Pasirodo, meilės miestas gali būti ten, kur myli. Ir net kai dega Dievo Motinos katedra, dviejų ne kartą įskaudintų, nusivylusių, iš nelaimingų santykių ištrūkusių žmonių troškimas mylėti ir gyventi liepsnoja karščiau.
Romanas linksmas ir dinamiškas, švelnus ir romantiškas, paliečiantis jautrias ir reikalingas temas. Autorė ne tik džiugina gražia meilės istorija, bet ir įrodo, kad kiekvienas savo lagamine (rožiniame, bet nebūtinai!) į santykius atsineša ir per ilgus metus susikaupusių nuoskaudų, kurioms išgydyti reikia meilės.
Aleksandra M. Aistė
Pagal specialybę esu informatikė, mano vyras – menotyrininkas. Draugai sako, kad turėtų būti atvirkščiai. Muziejų ir meno galerijų man reikia kaip oro. Dievinu senus Italijos ir Prancūzijos miestus, žaviuosi jų istorija, architektūra ir žmonėmis. Svajoju kada nors išbandyti gido darbą.
Rašytoja, su kuria norėčiau pasikalbėti prie arbatos, būtų Astrid Lindgren. Prie vyno taurės – Umberto Eco.
Jis prisiekė ją saugoti.
Ji kelia grėsmę kiekvienai jo statomai užtvarai.
Lolai Suares pradeda grasinti persekiotojas, o vienintelis žmogus, kuris jai gali padėti, yra Najalas Pedersenas. Savamokslis apsaugos sistemų įmonės magnatas ir geriausias jos brolio draugas iš karto pasiūlo merginai saugią slėptuvę. Pasirodo, tai jo privati poilsiavietė Australijos glamūrinėje Auksinėje pakrantėje!
Lola – Najalui uždraustas vaisius, bet įsiplieskusi svilinanti aistra sudegina jo pasipriešinimą. Tačiau kai Lola atsidurs su juo lovoje, jis nebegalės nuslėpti tiesos: ji nusipelnė laimingo gyvenimo. Kaip tik to, ko Najalas, paženklintas tragedijos, visada prisiekinėjo negalįs suteikti!
Kaip vienas reklamos paslaptis perpratęs žmogus dantų valymą pavertė kasdieniu kone viso pasaulio žmonių įpročiu?
Kaip kariuomenės generolas įstengė nuraminti įtūžusią minią, perpratęs ryšį tarp riaušių ir greitojo maisto?
Kaip plaukikas Michaelis Phelpsas pasiekė pasaulio rekordą, nieko nematydamas pro vandens prisisunkusius akinius?
Kaip prekių reklamuotojai nustato, kurios klientės laukiasi, ir ima reklamuoti joms prekes, nors apie nėštumą dar nežino net jų šeimos?
Atsakymas yra įpročiai.
„Dauguma mūsų kasdienių pasirinkimų gali atrodyti kaip gerai apgalvoti sprendimai, bet tokie nėra. Jie tėra įpročiai. Ir nors kiekvienas įprotis pats savaime reiškia labai mažai, ilgainiui valgiai, kuriuos užsisakome, žodžiai, kuriuos kasnakt pasakome vaikams prieš miegą, tai, ar taupome, ar leidžiame pinigus, ar dažnai sportuojame, minčių ir darbotvarkės susidėliojimas turi milžinišką įtaką mūsų sveikatai, darbo našumui, finansiniam saugumui ir laimei.
<...>
Daugelį šimtmečių žmonės stengėsi perprasti, kodėl egzistuoja įpročiai. Bet tik per pastaruosius du dešimtmečius mokslininkai ir rinkodaros specialistai pradėjo iš tiesų suprasti, kaip įpročiai veikia - ir dar svarbiau: kaip jie keičiasi.
Šioje knygoje New York Times žurnalistas Charlesas Duhiggas priveda mus prie šiurpinančio mokslinių atradimų bedugnės krašto. Šie atradimai paaiškina, kodėl egzistuoja įpročiai ir kaip galima juos pakeisti - kad pasikeistų verslo įmonių, bendruomenių ir mūsų pačių gyvenimai.“
„Čia dera naujausi moksliniai tyrimai ir įdomios istorijos. Perskaitęs šią knygą, į pasaulį jau žiūrėsi kitaip.“
Daniel H. Pink, geriausias ir populiariausias New York Times autorius
„Įtraukianti... pateikia daugybę būdų, kaip mūsų įpročiai apibrėžia mūsų gyvenimą. Perskaitykite šią knygą.“ Jonah Lehrer
FRANZAS KAFKA (1883–1924) – žymus austrų rašytojas, vienas ryškiausių XX a. moderniosios prozos kūrėjų.
ŠĮ RINKINĮ SUDARO:
romanas „Procesas“ (1914),
novelės „Nuosprendis“ (1913),
„Metamorfozė“ (1915),
„Pataisos darbų kolonijoje“ (1919),
„Kaimo gydytojas“ (1919),
„Pranešimas akademijai“ (1919),
„Bado meistras“ (1924) ir kt.
Vaikams nuo 9 metų
Jei tu nemiršti, kol tave kažkas myli, kaip sakė senelis, o mirusio žmogaus nesimato, vadinasi, jis pavirsta į kažką kita – į tą, kas jam labai patiko gyvenime.
Tonino seneliai – kažkas nepaprasto! Staigaus būdo senelė Teodolinda su atsidavimu augina savo vištas ir inteligentišką žąsį Alfonsiną. O senelis Otavianas daug ramesnis, tačiau linksmo būdo, mėgsta karstytis po medžius ir be galo rūpinasi vyšnaite, kurią pasodino Tonino mamos gimimo proga ir pavadino Feliče. Berniukas negali susilaikyti nepapasakojęs visko, ką patyrė ir išmoko būdamas su jais.
Valdžiai nusprendus nutiesti greitkelį per senelių sodybą ir išrauti brangiąją senelio vyšnaitę, Toninas ryšis bet kam, kad tik sutrukdytų šiuos planus.
Tai jautri ir šviesi knyga apie anūko ir senelio ryšį, šeimos svarbą, drąsą kovoti už tai, kuo tiki, gyvenimą ir mirtį, kuri niekada nėra pabaiga.
Knyga įtraukta į vaikų literatūros eksperto Kęstučio Urbos 5 kl. mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašą.
„Mano senelis buvo vyšnia“:
• jautrus pasakojimas, skatinantis branginti artimiausius žmones, rūpintis šeima ir puoselėti ryšį su ja;
• skatinama meilė gamtai, gamtos pajautimas, mokoma ją vertinti ir puoselėti;
• pasakojime svarbi mirties tema, kuri suvokiama kaip natūrali gyvenimo dalis, bet kartu pabrėžiama, kokia svarbi yra tarpusavio meilė, ryšiai. Būtent jie artimajam išėjus lieka su mumis, šildo mūsų gyvenimą ir leidžia pajusti, kad išėjęs žmogus vis vien yra su mumis;
• gausiai apdovanota knyga, palankiai įvertinta ir vaikų literatūros specialistų, ir jaunųjų skaitytojų.
Angela Nanetti (g. 1942) – garsi italų rašytoja, pelniusi daug apdovanojimų už savo kūrybą vaikams. Viena svarbiausių rašytojos temų – vaikų ir suaugusiųjų santykiai. „Mano senelis buvo vyšnia“, pirmą kartą išleista 1998 m., yra vienas svarbiausių ir brandžiausių rašytojos darbų, autorei pelnęs tarptautinę šlovę.
Šis kūrinys įeina į leidyklos „Alma littera“ leidžiamą vertingiausių klasikos kūrinių kolekciją. Ją sudaro reikšmingiausi kūriniai – nuo laiko išbandymą įveikusios klasikos iki šiuolaikinių kūrinių, jau tapusių moderniąja klasika.
„Hijeronas“ – paveikus ir vienas originaliausių tironiją apmąstančių tekstų, vertintas tokių mąstytojų, kaip Niccolò Machiavellis ir Leo Straussas. Išminčiaus ir valdovo susitikimo tropą bei sokratiško dialogo elementus naudojantis Ksenofontas pateikia tris skirtingus požiūrius į tiraną ir jo valdžią, kartu išskirdamas esminius ir nekintančius tiraniškumo komponentus. Greta svarstymų apie tirano valdžios prigimtį, tirano laimę ir galimybę intelektualinėmis pastangomis paveikti neteisėtą valdovą, tekste netiesiogiai iškyla ir dar vienas, šiandien itin aktualus klausimas: ar tiranas visuomet yra tik tautos priešas, ar kartais tampa ir savotišku jos kūriniu?
„Kratilas“ yra ne tik vienintelis išskirtinai kalbos problematikai skirtas Platono dialogas, bet ir apskritai pirmasis išlikęs kalbos apmąstymui skirtas tekstas. Dialoge keliamas klausimas, kas dalykų įvardijimą padaro teisingą, kitaip tariant, koks yra kalbos ir tikrovės santykio pamatas. Sokratas, kalbėdamasis su skirtingų – arbitralaus susitarimo ir prigimtinio atitikimo – pozicijų atstovais, glumina skaitytoją tiek netikėtai pakeista savo paties pozicija, tiek ilgu ir ironišku žodžių etimologizavimu. Neduodamas aiškaus atsakymo, dialogas priverčia greta kalbos prigimties klausimo iškelti ir dar fundamentalesnį – apie nekalbinio pažinimo būtinumą ir prigimtį.
„Ijonas“ – vienas mįslingiausių Platono dialogų, ne veltui paskutiniu metu itin plačiai tirtas ir komentuotas. Kada jis parašytas? Jaunojo ar jau įsibėgėjusio autoriaus? Kiek jame ironijos ir kiek rimtumo? Ar poezija tėra filosofuoti negebančių žmonių produktas, ar tikras Mūzų sukeltas šėlas? Galiausiai – koks filosofijos ir poezijos santykis?
Manto Adomėno „Ijono“ vertimas, įvadas ir komentarai kviečia permąstyti šiuos ir dabar svarbius klausimus drauge su Platonu.
„Faidras“, paženklintas savotiško išminties meilės šėlo ir vaiskios ironijos, tiek Antikoje, tiek vėliau laikytas vienu iš svarbiausių Platono dialogų. Idiliškos gamtos apsuptyje vykstančiame Faidro ir Sokrato pokalbyje telpa svarstymai apie rašytinio bei sakytinio žodžio prigimtį, mitinį pasakojimą pasitelkiantys samprotavimai apie meilę, grožį ir sielą, galiausiai, transcendencijos ir platoniškųjų idėjų temos. Iš pažiūros, „Faidrą“ sudaro kelios, visiškai skirtingos dalys. Tačiau pažvelgus atidžiau, jas vienija bendros tematinės gijos, kurias atrasti patikėta pačiam skaitytojui.
„Charmidas“ – ankstyvojo Platono kūrybos laikotarpiui priklausantis dialogas, tyrinėjantis santūrumo (sōphrosynē) sąvoką. Šis dialogas, kaip ir didžioji dauguma Platono tekstų, yra aporetinis – neduoda aiškaus atsakymo, tad tokiu būdu skaitytojas yra kviečiamas mąstyti, diskutuoti kartu su filosofu Sokratu ir ateityje Trisdešimties tiranų – oligarchinio režimo, valdžiusio Atėnus – nariais tapsiančiais Charmidu ir Kritijumi. Tekste kontempliuojamos įvairios santūrumo sąvokos reikšmės, siekiant nutolti nuo pagrindinės, tradicinės jos sampratos, reiškiančios proto ir poelgių adekvatumą, sveiką nuovoką. Užuot sąvoką apibrėžę šiuo būdu, Sokratas, Charmidas bei Kritijas per visą dialogo eigą išskiria penkis skirtingus santūrumo apibrėžimus. Dialoge „Charmidas“ pasitelkiama „pažink save patį“ idėja, Sokrato „žinau, kad nieko nežinau“ metodas, įvairios ironijos apraiškos, taip pat aptinkamos svarbiausių Platono sampratų (sielos padalytumo, nemirtingumo, dorybių vienovės) užuomazgos.
Šis dialogas Antikos laikotarpiu buvo laikomas geriausiu įvadu ne tik į Platono mąstymo sistemą, bet ir į filosofiją apskritai. Dialogas gyvai pristato pagrindinius Platono dialogų veikėjus – Sokratą bei Alkibijadą, atskleidžia Sokrato filosofavimo techniką ir pagrindinius bruožus: dialektiką, elenchą, aporiją. Pasakojimas sukoncentruotas į Alkibijado asmenį – jo politines ambicijas, išvaizdą, gyvenimo būdą, o taip pat atskleidžiama Sokrato santykių su Alkibijadu perspektyva. Pagrindinė dialogo veikėjų tema – filosofija kaip tokia, o pokalbio varomoji jėga – Alkibijado ir Sokrato jausmai vienas kitam.
Živilės Pabijutaitės iš lotynų kalbos verstame Cicerono (106 m. per. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalas „Apie lemtį“ (De fato, 44 m. pr. Kr.) nagrinėjama fundamentali laisvos valios ir determinizmo suderinamumo problema, skirtingais pavidalais nepraradusi aktualumo iki šių dienų: viduramžių filosofijoje šis veikalas tarnavo kaip pagrindas svarstant santykį tarp Dievo visažinystės ir laisvo apsisprendimo doktrinų, Naujaisiais laikais – sprendžiant, ar ir kokią įtaką mechanistinis mokslinis pasaulėvaizdis turi laisvam žmogaus pasirinkimui. Šiuolaikinėje filosofijoje Cicerono veikalu „De fato“ plačiai remiamasi sprendžiant atsitiktinių teiginių apie ateitį (angl. future contingents) problemą, itin aktualią ne tik filosofijos, bet ir logikos bei matematikos disciplinose: čia klausiama, ar ir kaip loginis dvireikšmiškumo principas, fundamentalus klasikinėje logikoje, suderinamas su atviros ateities intuicija, ir „De fato“ dėstomas ciceroniškasis požiūris laikomas vienu konkurencingiausių šios problemos sprendimo būdų.
Cicerono (106 m. pr. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalo „Apie pranašavimą pirma knyga“ (lot. „De divinatione“, 44 m. pr. Kr.) – tai dviejų brolių, Marko ir Kvinto pokalbis apie pranašavimo kaip galimo mokslo prielaidas, pagrindą, pasekmes ir perspektyvą. Pirmoji „Apie pranašavimą“ knyga skirta parodyti pranašavimo mokslo naudą ir svarbą. Cicerono brolis Kvintas pateikia gausybę pavyzdžių iš senovės Graikijos ir Romos istorijos, savo amžininkų ir pirmtakų filosofų kūrinių bei kasdienių situacijų, turinčių sustiprinti mūsų tikėjimą pranašavimo egzistavimu. Kvintas kalba apie gebėjimą iš anksto numatyti ateityje žmonių laukiančius įvykius bei tikėtinas jų pasekmes, galimybę apsisaugoti nuo nepageidaujamų padarinių ir kaip pranašavimo pagalba galima pasiekti laimę.
Laiškai – Platono skaitytojui neįprasto žanro, bet nepaprastai intriguojantys tekstai, iš kurių II ir VII visų pirma išsiskiria savo filosofinėmis digresijomis. Nors II laiškas visuotinai laikomas helenistine klastote, o dėl VII laiško autentiškumo mokslininkai iki šiol nesutaria, šie tekstai vertingi net ir kaip skirtingų laikotarpių platoniškos įtakos vaisiai ir istorinių įvykių atgarsiai. Ypač VII laiške su istoriniu pasakojimu persipinantys filosofiniai svarstymai naujai pažvelgia į filosofijos prigimtį ir filosofo vidines dramas. Skaitytojas paliekamas su tiek praktiškai, tiek teoriškai iškeliamais klausimais: ar žodžiai pajėgūs perteikti pažinimą? Koks yra sėkmingo ugdymo pamatas? Ar prasminga siekti skaudžiai tolimo ir nepasiekiamo idealo?
„Sokrato apologija“ yra bene geriausias atspirties taškas pradedant filosofinę kelionę. Platono fikcinė, bet su istoriniais įvykiais susieta Sokrato kalba teisme įamžino filosofo idealą – ieškantį tiesos ir šių paieškų neatsisakantį net mirties akivaizdoje. Ironiškai, drąsiai ir trikdančiai kalbantis Sokratas priverčia skaitytoją klausti savęs – ar aš tikrai žinau, ką manausi žinąs? Koks gyvenimas yra vertas gyventi? Kokia yra filosofo vieta politinėje bendruomenėje?
„Timajas“ – šiuolaikiniam skaitytojui itin egzotiškas, tačiau daugeliu atžvilgių svarbiausias Platono tekstas. Jame filosofas pateikia savą, su jo etinėmis, ontologinėmis ir teologinėmis nuostatomis suderintą gamtamokslinį pasakojimą apie pasaulį ir žmogų. Visatos Amatininko veikimo prielaidos ir tikėtinas kūrimo procesas atveria vartus tiek į esmines Platono filosofijos nuostatas, tiek į jų problemiškumą ir tolimesnį vystymąsi jau po Platono.
Helen nuo pat mažumės svajojo tapti sakalininke. Ji ilgai mokėsi šios senos ir paslaptingos profesijos, treniravo daugybę paukščių. Po daugelio metų, staiga mirus tėvui, ją pasiglemžia sielvartas ir apsėda anksčiau nelankiusi mintis treniruoti vištvanagį – bene laukiniškiausią iš paukščių. Škotijoje ji įsigyja Meibelę, parsiveža ją į savo namus Kembridže ir leidžiasi į ilgą vanago, kurio kiekviena kūno dalelė sukurta medžioti bei žudyti, jaukinimosi kelionę.
„V kaip vanagas“ – giliamintiškas, poetiškas ir lyg atviras nervas skaudus pasakojimas apie netektį ir sielvartą, nemirštantį tėvo ir dukters ryšį, nuostabią, bet sudėtingą žmogaus ir paukščio draugystę, trunkančią per amžius iki šių dienų. Apie universalius gyvenimo prasmės ir susitaikymo su savo mirtingumu klausimus.
„Nuostabiausias kada nors mano skaitytas kūrinys.“
Olivia Laing
„Ši knyga gieda kaip paukštis. Negalėjau atsitraukti.“
Mark Haddon
„Šis pasakojimas, sukurtas iš širdies, pasiekia širdį. Bet kuris žmogus, bent sykį pakėlęs akis į sklendžiantį plėšrųjį paukštį, perskaitęs šią knygą negalės nepajusti, kad pasikeitė.“
Tim Dee
Helen Macdonald (Helen Makdonald, gim. 1970) – anglų rašytoja, poetė, gamtininkė, Kembridžo universiteto dėstytoja ir mokslininkė. Didžiausios tarptautinės sėkmės sulaukė jos atsiminimai „V kaip vanagas“, 2014 m. apdovanoti „Costa Book Awards“ ir „Samuel Johnson Prize“ literatūros premijomis.
Jis nėra linkęs pamilti geros merginos.
Atšiaurus barzdotas kirpėjas Noksas linkęs gyventi taip, kaip geria kavą — vienas, neskaitant šuns, baseto Veilono.
Noksas nepakenčia dramų, net jeigu jas kelia beviltiškoje padėtyje atsidūrusi, nuo altoriaus pabėgusi nuotaka.
Naomė ne tik spruko iš savo vestuvių. Ji atvažiavo padėti nutolusiai seseriai dvynei į Nokemautą, atšiaurų Virdžinijos miestelį, kur ginčai sprendžiami senoviniu būdu: kumščiais ir alumi. Taip jau čia įprasta...
Deja, bjaurioji Naomės sesutė Tina visai nepasikeitė. Nugvelbusi Naomės mašiną ir grynuosius, jai dar paliko siurprizą — dukterėčią, apie kurią sesuo net neįtarė. Moteris įstrigo miestelyje be automobilio, be darbo, be pinigų ir namų... Negana to, ji dar turi pasirūpinti vienuolikmete mergaite, kurios patirtis — tarsi trisdešimtmetės.
Dėl tam tikrų priežasčių Noksas nemėgsta komplikacijų ir reiklių moterų, ypač romantiškuose santykiuose, bet kadangi Naomės gyvenimas sugriuvo jam prieš akis, bent jau padės merginai išjudėti iš vietos. Vos tik Naomė išbris iš vis atsinaujinančių bėdų, jis galės grįžti į savo ramų vienišiaus gyvenimą.
Toks buvo Nokso planas, kol bėdos nevirto rimtu pavojumi.
Lucy Score, The New York Times bestselerių autorė, užaugo literatų šeimoje, kurioje buvo primygtinai reikalaujama, kad stalas po vakarienės būtų skiriamas skaitymui. Vėliau Lucy įgijo žurnalistės profesiją.
Su savo vyru ir bjauraus charakterio kate Kleo ji gyvena Pensilvanijoje ir įprastai visą darbo dieną skiria rašymui. Kai valandų valandomis nekuria pasakojimų apie širdžių ėdikus ir pribloškiamai žavias herojes, ją galima rasti svetainėje ant sofos, virtuvėje arba sporto salėje.
Lucy nepraranda vilties kada nors rašyti burlaivyje, namuose vandenyno pakrantėje arba atogrąžų saloje su patikimu belaidžio interneto ryšiu.
APIE AFRIKOS ŽMONES IR ŽVĖRIS. Visi atsakymai į klausimą, kodėl verta aplankyti ir pažinti Afriką
„Afrika – tai jausmas. Afrika – tai emocija. Afrika – tai vaikystėje skaitytų nuotykių knygų įsikūnijimas. Siurprizas, kuris laukia už posūkio. Netikėtumas".
Gabrielė Štaraitė – egzotinių kelionių organizatoriaus „Travel Planet’’ bendraturtė ir vadovė, knygos „Į Aziją su meile" autorė – kviečia į pažintinę kelionę po lietuvių pamažu atrandamą Afriką.
„Į Afriką – tą, kuri yra už Sacharos ir kurią taip pat dar galima vadinti juodąja Afrika, – pirmą kartą nuvykau kone atsitiktinai – ne dėl to, kad būčiau labai norėjusi. Važiavau be didelių lūkesčių ir nesitikėjau, kad kelionė labai skirsis nuo kelionių po Aziją ar Lotynų Ameriką. Bet skyrėsi. Nors mano pirmoji pamatyta šalis – Etiopija – yra daugiausia kultūrinė ir istorinė kryptis, tačiau jau pirmosios kad ir negausiai sutiktos antilopės, taip pat zebrai, krokodilai ir beždžionės pažadino didelį norą pamatyti kuo daugiau laukinių gyvūnų. Tada jau viena Afrikos šalis keitė kitą: Botsvana ir Namibija, Madagaskaras ir Uganda, Svazilandas (Esvatinis) ir Pietų Afrikos Respublika, Tanzanija ir Kenija – visos jos gali pasirodyti panašios, nes kas gi gali skirtis safariuose ar pravažiuojamų kaimų lūšnelėse? Bet skiriasi. Afrikoje kasdien junti nuotykio skonį: vis nauji susitikimai ir dar nematyti gyvūnai. Skiriasi net brūzgynai ir žemės spalva. Skiriasi namų formos ir genčių charakteriai. Tik šypsenos tokios panašios. Ir panašus džiaugsmas pažįstant skirtingą Afriką.
Šią knygą rašiau todėl, kad man nepatinka, kaip Afrikos žemynas yra nuvertinamas. Kad nurašomas ten net neapsilankius, nepasidomėjus. Tad skaitykite ir važiuokite. Pažinkite ir tik tada pasakykite, ką galvojate".
„Pradėjęs skaityti „Apie Afrikos žmones ir žvėris" užsisvajojau – prisiminiau visoje Afrikoje tvyrantį medžio anglių dūmų kvapą, mėlynus palisandramedžių žiedus ir žirafos siluetą besileidžiančios saulės šešėlyje. Jau metus nebuvau, pagalvojau. Man vėl laikas į Afriką.
Išsamesnės knygos lietuviškai apie Afriką tiesiog nėra ir mažai lietuvių pažįsta šį žemyną geriau už Gabrielę. Nuo istorijos ir politikos iki genčių, regionų ir gyvūnų – knyga kupina įdomiausių istorijų, tikslių įžvalgų ir puikių praktinių patarimų. Tai nėra nei standartinis kelionių vadovas, nei nuobodi monografija – tai nuostabus pasakojimas, surašytas Afriką labai gerai pažįstančio ir labai mylinčio žmogaus".
Liudvikas Andriulis, telekomunikacijų verslo ekspertas ir influenceris
Bučinys trunka akimirką.
Bet tūkstantis bučinių gali trukti visą gyvenimą.
Vaikinas ir mergina.
Ryšys, užsimezgęs akimoju ir puoselėjamas dešimtį metų.
Ryšys, kurio nepajėgė nutraukti nei laikas, nei atstumas.
Ryšys, truksiantis amžinai.
Bent jau jųdviejų įsitikinimu.
Kai septyniolikmetis Rūnas Kristiansenas iš gimtosios Norvegijos grįžta į ramų Blosom Grovo miestelį JAV, Džordžijoje, kur vaikystėje susidraugavo su Pope Ličfild, jam rūpi tik viena: kodėl mergina, kuri buvo jo sielos dalis, kuri žadėjo ištikimai laukti jo sugrįžtant, ničnieko nepaaiškinusi išbraukė jį iš savo gyvenimo?
Rūnas išgyveno širdgėlą prieš dvejus metus, kai taip ir nesulaukė žinių iš Popės. Sužinojęs tiesą, jis supranta, kad didžiausias širdies sielvartas jo dar laukia...
„Nuo juokingo iki atkaklaus, nuo jausmingo iki nepatogaus — įsitikinome, kad ši autorė gali rašyti apie bet ką. Tai stulbinamai papasakota, gražiausia ir jausmingiausia meilės istorija, kokią tik esame skaitę... Ypatingų ypatingiausia knyga.“
Totally Booked Blog
„Nuoširdžiai rekomenduoju šią knygą. Pasiruoškite gailiai verkti. Galbūt ne kartą. Beveik garantuoju, kad skaitydami vienu ar kitu metu apsiraudosite. Bet žinokite: knyga verta kiekvienos išlietos ašaros, nes jos pabaiga gražesnė, nei galėjau įsivaizduoti.“
Aestas Book Blog
„Tillie Cole išplėšė man širdį, o tada vėl įsodino ją krūtinėn kartu su tūkstančiu bučinių. Autorė rašo skausmingai gražiai, jos talentui apibūdinti trūksta žodžių. Įspėju: knyga „Tūkstantis vaikino bučinių“ sudaužys jums širdį pačia geriausia prasme.“
Jess Daniels, USA Today bestselerių autorė
Tillie Cole (Tili Koul) — šiaurietė iki kaulų smegenų, kilusi iš vietovės Didžiojoje Britanijoje, pavadinimu Tisaidas, gimusi anglės ir škoto šeimoje. Baigusi Niukaslo universitetą, septynerius metus dėstė socialinius mokslus vidurinėje mokykloje, paskui su vyru persikėlė gyventi į Kanadą. Rašo šiuolaikinius meilės romanus, „tamsiosios“ romantikos žanro knygas bei grožinę literatūrą jaunimui.