Greitoji paieška

„Mirksinčios patrulinio automobilio šviesos vis dar trukdo įžiūrėti jo bruožus – veidą vis iškreipia čia raudonis, čia mėlis, čia šešėliai. Mano akys vis dar apsunkusios nuo miego, ir visa situacija atrodo siurreali, lyg būčiau įstrigusi tarp sapno ir tikrovės.“

Anksčiau kiekvienas Petros Rouz žodis uždegdavo skaitytojų širdis. Tačiau užteko vos vienos nesėkmingos knygos ekranizacijos, ir internetą užliejo siaubingų kaltinimų bei menkinimų banga. Susigūžusi nuo nepelnytos kritikos, jau daugiau nei metai Petra negali parašyti nė puslapio, o mintis graužia ne tik iki beprotybės suaštrėjusi savikritika, bet ir pradelstas naujo rankraščio terminas. Tad Petra dviem savaitėm užsidaro atokiame namelyje prie ežero, tikėdamasi susigrąžinti bent krislelį rašymo polėkio. 

Vieną ankstyvą rytą ant Petros nuomojamo namelio slenksčio pasirodo detektyvas Natanielis Seintas. Įspūdingo stoto, šiurpuliukus keliančio balso pareigūnas atrodo lyg nužengęs tiesiai iš jos romano... Petrai staiga grįžta noras rašyti. Sakinys veja sakinį, tačiau ji ima trokšti kažko daugiau, kažko tikresnio, ką galėtų perkelti į romano puslapius. Taip nedrąsiais žingsneliais Petra ima bandyti jųdviejų ribas: klausimai vis įžūlesni, atstumas tarp jos ir Seinto vis mažesnis, o sąžinės balsas vis tylesnis...

Realybė tampa nebeatsiejama nuo rašomos istorijos, o pernelyg įsijautęs Seintas, regis, nė neketina sustoti. Petra ima baimintis, kad šis nuotykis gali kainuoti kur kas daugiau nei tik bandyta išgelbėti reputacija. Jei laiku viskam nebus padėtas taškas. 

„Hoover išlaiko pulsuojančią seksualinę ir psichologinę įtampą iki pat stulbinančios pabaigos. Šios knygos laukia garantuota sėkmė.“
Publishers Weekly

„The New York Times“ bestselerių nr. 1 autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai jau subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. „Sužeista moteris“ –  kvapą gniaužiantis romantinis trileris, neriantis ne tik į rašytojų gyvenimo užkulisius, bet ir žaidžiantis su pavojingais, nuolat vaizduotę gundančiais scenarijais.

„…meilė vis dar mane lydi. Ji nemirė. Aš nemiriau. Aš vis dar tikiu žmonėmis. Anksčiau tai buvo didžiausia mano silpnybė, o šiandien – tai mano stiprybė.“

Vieną lapkričio dieną prancūzė Gisèle Pelicot iškviečiama į policijos nuovadą ir tądien jos įprastas gyvenimas baigiasi. Jos vyrą, su kuriuo kartu praleido penkiasdešimt metų, prekybos centro apsaugininkas užtiko slapčia filmuojantį po moterų sijonais. Vyro kompiuteryje rasti šokiruojantys įkalčiai: beveik dešimtmetį jis slapta Gisèle svaigino, prievartavo ir kvietė į namus dešimtis nepažįstamųjų ją išnaudoti.

Po ketverių metų jis ir dar penkiasdešimt vyrų buvo teisiami, o Gisèle drąsa atsisakyti teisės į anonimiškumą pateko į pasaulines antraštes. Šis jos sprendimas buvo Prancūzijos visuomenės požiūrio į seksualinį smurtą lūžio taškas, o drąsiai išsakyta mintis, kad gėdą turėtų jausti smurtautojai, o ne jų aukos, milijonams suteikė stiprybės ir vilties.

Knygoje „Odė gyvenimui“ Gisèle pirmą kartą pasakoja savo istoriją: ne kaip auka, o kaip liudininkė. Atvirai ir jautriai ji aprašo savo gyvenimą, kupiną ryžtingų laimės paieškų tiek prieš baisiausią sukrėtimą, tiek po jo. Knyga spinduliuoja stiprybės idėją: smurto aukoms nėra ko gėdytis; net ir neįsivaizduojamai išduotas žmogus gali gyventi toliau, o jo gyvenimas gali vėl tapti spalvingas.

„Vienintelė knyga, kurią turėtumėte perskaityti apie Gisèle istoriją, yra jos pačios. <...> Šie atsiminimai sujaudins iki ašarų, bet kartu paskatins gyventi prasmingiau.“

Gina Martin, moterų teisių ir lyčių lygybės aktyvistė, rašytoja

Gisèle Pelicot (Žizel Peliko, gim. 1952), aplenkusi pasaulio lyderius, Prancūzijoje atliktoje apklausoje buvo išrinkta svarbiausiu 2024 m. žmogumi, o žurnalas „Time“ ją išrinko viena svarbiausių metų moterų. Minint Tarptautinę moters dieną, „The Independent“ ją išrinko įtakingiausia 2025 m. moterimi. Jos byla prisidėjo prie nacionalinių diskusijų apie seksualinį smurtą Prancūzijoje, ir po jų buvo pakeistas teisinis išžaginimo apibrėžimas. Gisèle Pelicot buvo įteiktas Garbės legiono ordinas – aukščiausias Prancūzijos Respublikos valstybinis apdovanojimas.

„Įgijau privilegiją nuo pat pradžių, visąlaik, visiškai sąmoningai patirti tai, ką galiausiai visada suvokiame su nuostaba ir sąmyšiu: vyras, kurį tu myli, – svetimas žmogus.“

Savo lakonišku, asketišku stiliumi Annie Ernaux šioje knygoje dokumentuoja moters, panirusios į visa pasiglemžiančią aistrą, geidulius ir nusivylimus. Trindama ribą tarp faktų ir fikcijos, ji mėgina nubraižyti emocinę ir fizinę dvejus metus trukusio ryšio su vedusiu vyru eigą. Tuo laikotarpiu ji patiria keistą būseną, kai bet koks žodis, įvykis ar žmogus tampa reikšmingas, tik jei primena mylimąjį. Annie Ernaux drąsiai ir sąžiningai siekia atskleisti tiesą apie savo egzistencijos metus, kai gyveno vien dėl kito žmogaus.

„Paminklas aistrai, kuri nepaklūsta supaprastinimams.“

The New York Times

„Šią knygą norėsite rekomenduoti kitiems. A. Ernaux daug ką literatūroje daro gerai, bet yra nepralenkiama rašydama apie aistrą ir meilę: ir pilnatvišką džiaugsmą, ir brutalų nuopuolį.“

The Guardian

„Kas taip pagavu ir šiame, ir kituose A. Ernaux kūriniuose – tai sąveika tarp medžiagos intensyvumo ir jos dokumentiško, nešališko pateikimo.“

New Statesman

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių. „Metai“ („Baltos lankos“, 2024) įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą. Pagal „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“ („Baltos lankos“, 2026) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija.

Danutė Nasvytytė, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro anūkė, po studijų Berlyne 1939 m. grįžta į gimtinę ir imasi užkariauti apstulbusios Lietuvos publikos širdis scenoje atlikdama nematytą modernų šokį. Į sceną ji žengia basomis ir plastiškais, grakščiais judesiais išreiškia emocijas bei išgyvenimus. Ji lanksti, išraiškinga, nenuspėjama. Tai nei baletas, nei gimnastika, o susidomėjusios moterys šnabždasi, kad jaunos merginos kūno sudėjimas netinka šokėjai. Bet konservatyvūs žiūrovai, pinigų stoka, siaubingas laikas – prasideda karas, o Lietuvą niokoja sovietų ir nacių okupacijos – nesustabdo Danutės.

Šuoliai buvo jos šokio skiriamasis elementas. Istorikė Emilija Tumė parašė menininkės biografiją tarsi dramatišką šokį, kai šuoliais keliaujama nuo vaikystės dienų Nepriklausomybės Akto signataro sodyboje prie studijų nacių valdomame Berlyne, nuo Nasvyčių šeimai kilusių pavojų ir praradimų sovietinės okupacijos metais prie nevienareikšmiškų pasirinkimų šaliai patekus į nacių rankas, nuo subombarduoto Drezdeno žlungant Trečiajam reichui iki gyvenimo už horizonto – Australijoje. Atidžiai rinkdama šaltinius, gilindamasi į itin sudėtingas gyvenimo situacijas, istorikė sukūrė pasakojimą apie moterį, kurios svajonė šokti neįprastą šokį buvo stipresnė už istoriją. 

„Istorikė Emilija Tumė talentingos menininkės dramatiškus gyvenimo epizodus kruopščiai ir įtaigiai sujungia į nuoseklų pasakojimą, kuris yra vertas visų XX a. Lietuvos istorijos žinovų bei mėgėjų dėmesio.“

Norbertas Černiauskas, istorikas

Emilija Tumė (gim. 1996 m. Marijampolėje) Vilniaus universitete baigė istorijos studijas ir šiuo metu Lietuvos istorijos institute rašo disertaciją, kurioje tyrinėja Lietuvos kultūros lauką nacių okupacijos metais. Tai – pirmoji jos knyga.

„Kai prieš tris dešimtmečius pradėjau ieškoti psichologinio atsparumo požymių, siekiau tik užfiksuoti jo egzistavimą. <...> Tačiau netrukus aš ir mano kolegos gavome daugybę įrodymų, kad atsparumas nėra neįprastas. Atsparumas yra norma.“

Po tragiškų Rugsėjo 11-osios įvykių psichikos sveikatos specialistai Niujorke prognozavo visuomenės sveikatos krizę – potrauminio streso sutrikimo protrūkį. Keista, bet jo jie nesulaukė. Klinikinės psichologijos mokslų daktaras, profesorius George’as A. Bonanno teigia, jog taip įvyko dėl to, kad labai ilgai neteisingai supratome, kas yra trauma.

Pirmiausia, trauma nėra tokia dažna, kaip manome. Tai, ką dažnai laikome potrauminio streso sutrikimu, yra natūralaus proceso, kurio metu mokomės susidoroti su konkrečia situacija, požymiai. Susitelkdami į jų reikšmę, ne visada užtektinai dėmesio skiriame mūsų gebėjimui išgyventi įvairias negandas – atsparumą.

Remdamasis kelių dešimtmečių tyrimais, G. A. Bonanno paaiškina, kas mus daro psichologiškai atsparius, kodėl kartais tokie nesame ir kaip galime geriau susidoroti su potrauminiu stresu. „Atsparumo galia“ keičia suvokimą daugelio dalykų, kuriuos manėme žiną apie psichologines reakcijas į sunkumus. 

Knygą rekomenduoja Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centras.

„Remdamasis gausiais mokslinių tyrimų rezultatais bei žmonių istorijomis, G. A. Bonanno atskleidžia šiuolaikinę psichologinės traumos, potrauminio streso ir psichologinio atsparumo sampratą. Knyga vertinga tiek specialistams, tiek plačiajai auditorijai.“

Dr. Paulina Želvienė, Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentė, psichotraumatologė

„Pakeis supratimą apie sunkiausius gyvenimo laikotarpius.“

Dacher Keltner, psichologas, Berklio universiteto profesorius

„George’as A. Bonanno atliko išties novatoriškus tyrimus apie atsparumo psichologiją. Šioje knygoje jis atskleidžia, kaip žmonės gali išsilaisvinti iš trauminių įvykių padarinių. Negaliu įsivaizduoti geresnio laiko jo įžvalgoms.“

Adam Grant, psichologas, knygų „Pagalvokite dar kartą“ ir „Paslėptas potencialas“ autorius

George A. Bonanno (Džordžas A. Bonanas) – klinikinės psichologijos profesorius ir Kolumbijos universiteto Gedulo, traumos ir emocijų laboratorijos (angl. „Loss, Trauma, and Emotion Lab”) direktorius. G. A. Bonanno pirmasis pradėjo taikyti atsparumo idėją netekties ir traumos tyrimuose ir sukūrė gedulo teoriją, dabar standartiškai taikomą klinikinių psichologų. Apie jo tyrimus rašė tokie prestižiniai leidiniai kaip „Scientific American“, „The New York Times“, „Wall Street Journal“ ir „The New Yorker“.

„...Kalniškio velniui nėra ko bėgti. Jis jau seniai patogiai įsitaisęs visų šio kaimo gyventojų ir svečių galvose. Žinau, kad užsuko ir į jūsiškę.“

„Mieste nebetiki velniais“ – baltų mitologijos velnio figūra paremtas kaimelio detektyvas, kuriame susipina trys laiko plotmės: prieš septynerius metus Kalniškio kaimelyje įvykusi jaunuolio savižudybė, dabartyje siuntinėjami maniakiški laiškai, pasirašyti paties velnio, bei nepaaiškinamos mirtys ir kraupi partizaninio karo Kalniškio apylinkėse istorija. Sykiu tai ir nuo nelaimingų santykių į kaimą pabėgusio vilniečio Roko Kėsaus, kurio galvoje kalbasi skirtingų pažiūrų gyvūnai Antis ir Vilkas, savęs pažinimo kelionė. Galiausiai – kiek komiška diskusija apie miesto ir kaimo, praeities ir dabarties, dievo ir velnio santykį.


„Detektyvų Lietuvoje labai mažai. Man jau seniai norėjosi parašyti ką nors, kas savo provincine aplinka primintų Agathos Christie mis Marpl kūrinius, bet būtų savita ir lietuviška.“
Kostas Strielkūnas, autorius

„Kas galėjo pamanyti, kad supynus į vieną pasakojimą senovinius pagoniškus prietarus, dabarties Lietuvos provincijos gyvenimo vaizdus, pokariu miško bunkeryje rašytą partizano dienoraštį ir trumpam į kaimą atvykusio modernaus vilniečio asmenines problemas išeis tikras, kiek reikia painus, kiek reikia įtemptas ir labai įdomus „kaimiškas“ detektyvas? Seklio vaidmenį nenorom prisiėmęs Rokas Kėsus neturi tyrimų partnerio, bet jį (stebėtinai vykusiai) atstoja įsivaizduojami gyvūnai, padedantys susigaudyti sunkiai paaiškinamuose įvykiuose. Detektyvo personažai beveik kaip giminės, pažįstami ir simpatiški, nors nebūtinai tobuli, dialogai gyvi ir sąmojingi, veiksmas ritmingas, atomazga netikėta ir paradoksaliai logiška. Tikras džiaugsmas.“
Rasa Drazdauskienė, LRT laidos „Nenušaunami siužetai“ bendraautorė, vertėja


Kostas Strielkūnas (gim. 1998 Vilniuje) – rašytojas, projektų vadovas, futbolo komentatorius. Yra laimėjęs intelektinį žaidimą „Kas ir kodėl?“, dabar nesėkmingai bando laimėti „Auksinį protą“.

Pelėdžiukas negali užmigti.

Jo pagalvė per daug subliūškusi,

antklodė per šilta...

Ir kažkas dar taip keistai knarkia! Kas gi tai?

Gal Pelėdžiukui padėtų dar viena „paskutinė“ pasakėlė prieš miegą, o galbūt mama Pelėda turi kitų magiškų būdų nuraminti Pelėdžiuką ir padėti jam jaukiai užmigti?

Tai dar vienas knygų „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“ ir „Pelėdžiuko kiaušinis“ autorės kūrinys, į saldžiausius sapnus palydėsiantis net didžiausias naktines pelėdas ir mažuosius pelėdžiukus.

Visas kiškučio Pypsiaus pasaulis labai mažas, išskyrus – jo baimes. Pypsius turi milžinišką baimių sąrašą ir nuolat jį pildo naujomis, nes kiškutį baugina beveik viskas.

Vieną dieną Pypsius susiduria su Baisų Baisiausiu iš visų ir... netikėtai supranta, kad didžiausias Baisuoklis pasaulyje nėra toks gąsdinantis, kaip jis iki šiol įsivaizdavo. Tiesą sakant, netgi visai nebaisus.

Tai dar vienas bestselerio „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“ („Baltos lankos“, 2011 m.) autorės Debi Gliori kūrinys apie mažą kiškutį, jo dideles baimes ir lakią vaizduotę. Įtraukiančiu pasakojimu autorė siekia padėti vaikams nurimti ir priimti savo baimes.

„Man svarbu, kad aplinkiniai žmonės, kolegos, matytų mane, o ne mano negalią.“

Beveik kas dešimtas žmogus Lietuvoje turi negalią, dar daugiau jų yra neuroskirtingi. Dažnai net neįsivaizduojame, kokių kliūčių žmonėms su negalia tenka įveikti, kad pavyktų ne tik pasinaudoti kasdienėmis – pavyzdžiui, banko ar poliklinikos – paslaugomis, bet ir tapti mūsų kolegomis. Ne visada susimąstome, kad negalią turintis žmogus gali ir nori dirbti, kad kiekvieną dieną matomas bendradarbis ar bendradarbė gali turėti nematomą negalią, apie kurią nedrįsta prabilti.

Šioje knygoje susipažinsite su dvidešimčia žmonių, kurie turi skirtingų tipų negalią. Jie drąsiai, atvirai dalijasi patirtimi ir patarimais, kaip būti negaliai draugišku kolega ar kolege. Jų istorijas lydi organizacijos „SOPA“, jau dvidešimt metų padedančios žmonėms su negalia įsidarbinti, komandos įžvalgos, mokančios atliepti individualius žmonių su negalia poreikius profesinėje aplinkoje. 

Knygoje taip pat pateikiami prasmingi pokalbiai apie negalios sampratą visuomenėje bei žmonių su negalia patirtį darbo rinkoje: su Jurgita Kupryte – „SOPA“ vadove, Vaida Kaikariene – „Rimi Baltic Group“ Lietuvos skyriaus personalo vadove, Simona Aginskaite – Lietuvos negalios organizacijų forumo Advokacijos ir komunikacijos projektų vadove, Karile Levickaite – organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktore.

Į negalią Lietuvoje dažnai dar žvelgiama per morališkai pasenusį, apdulkėjusį atskirties filtrą: „mes“ ir „jie“, „sveiki“ ir „nesveiki“. Knygos autorė Barbora Suisse nori parodyti skaitytojams ir skaitytojoms, kad „visi turime daugiau panašumų nei skirtumų. Juk, nepaisant mūsų negalių, visi esame tiesiog kolegos.“

Barbora Suisse – organizacijos „Draugiški autizmui“ įkūrėja, knygos „Autizmas – dalis manęs“ („Baltos lankos“, 2024) bendraautorė, Lietuvos įvairovės chartijos valdybos narė. Veda mokymus organizacijoms, padeda joms tapti draugiškoms autizmui ir negaliai.

„Man svarbu, kad aplinkiniai žmonės, kolegos, matytų mane, o ne mano negalią.“

Beveik kas dešimtas žmogus Lietuvoje turi negalią, dar daugiau jų yra neuroskirtingi. Dažnai net neįsivaizduojame, kokių kliūčių žmonėms su negalia tenka įveikti, kad pavyktų ne tik pasinaudoti kasdienėmis – pavyzdžiui, banko ar poliklinikos – paslaugomis, bet ir tapti mūsų kolegomis. Ne visada susimąstome, kad negalią turintis žmogus gali ir nori dirbti, kad kiekvieną dieną matomas bendradarbis ar bendradarbė gali turėti nematomą negalią, apie kurią nedrįsta prabilti.

Šioje knygoje susipažinsite su dvidešimčia žmonių, kurie turi skirtingų tipų negalią. Jie drąsiai, atvirai dalijasi patirtimi ir patarimais, kaip būti negaliai draugišku kolega ar kolege. Jų istorijas lydi organizacijos „SOPA“, jau dvidešimt metų padedančios žmonėms su negalia įsidarbinti, komandos įžvalgos, mokančios atliepti individualius žmonių su negalia poreikius profesinėje aplinkoje. 

Knygoje taip pat pateikiami prasmingi pokalbiai apie negalios sampratą visuomenėje bei žmonių su negalia patirtį darbo rinkoje: su Jurgita Kupryte – „SOPA“ vadove, Vaida Kaikariene – „Rimi Baltic Group“ Lietuvos skyriaus personalo vadove, Simona Aginskaite – Lietuvos negalios organizacijų forumo Advokacijos ir komunikacijos projektų vadove, Karile Levickaite – organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktore.

Į negalią Lietuvoje dažnai dar žvelgiama per morališkai pasenusį, apdulkėjusį atskirties filtrą: „mes“ ir „jie“, „sveiki“ ir „nesveiki“. Knygos autorė Barbora Suisse nori parodyti skaitytojams ir skaitytojoms, kad „visi turime daugiau panašumų nei skirtumų. Juk, nepaisant mūsų negalių, visi esame tiesiog kolegos.“

Barbora Suisse – organizacijos „Draugiški autizmui“ įkūrėja, knygos „Autizmas – dalis manęs“ („Baltos lankos“, 2024) bendraautorė, Lietuvos įvairovės chartijos valdybos narė. Veda mokymus organizacijoms, padeda joms tapti draugiškoms autizmui ir negaliai.

NUO SVAJONIŲ GYVENIMO TAVE TESKIRIA ŠEŠI ŽINGSNIAI.

Dešimtmečiais manifestavimo praktika buvo plačiai atmetama kaip pseudomokslas. Tačiau, anot neuromokslininko dr. Jameso R. Doty, manifestavimas tiesiogiai keičia mūsų smegenų struktūrą, atveria įvairias galimybes ir netgi gali prisidėti prie geresnio, malonesnio pasaulio kūrimo.

Grįsdamas savo įžvalgas neuromokslo tyrimais, J. R. Doty skaitytojams siūlo šešis žingsnius, vedančius prie sėkmingos manifestavimo praktikos, aprėpiančios sąmoningumą, meditaciją, vizualizaciją ir užuojautą – tiek sau, tiek kitiems. „Proto magija“ pranoksta tipines knygas apie manifestavimą, nes paaiškina, kaip mintys formuoja mūsų realybę, ir pateikia praktinių įrankių, padedančių panaudoti šią magijai prilygstančią galią.

„Puikus, įkvepiantis ir veiksmingas – tai galbūt geriausias kada nors parašytas vadovas, kaip įgyvendinti savo svajones. Jungdamas neuromokslą, išminties tradicijas ir praktinę psichologiją, J. R. Doty veda skaitytojus patikrintu keliu jų tikslų link. Šiame kelyje dr. Doty yra malonus ir padrąsinantis, pateikiantis daugybę įkvepiančių pavyzdžių apie žmones, kurie, susidūrę su iššūkiais, vis tiek pasiekė sėkmę, taikydami jo aprašytus metodus. Nuostabi knyga.“

Rick Hanson, psichologijos mokslų daktaras, „The New York Times“ bestselerių autorius

„Turiu prisipažinti, kad, prieš skaitydamas šią nepaprastai įdomią knygą, manifestavimą laikiau eiline „Naujojo amžiaus“ nesąmone, kaip ir astrologiją, kristalų galias ar panašius dalykus. J. R. Doty, žinomas neurologas ir neurochirurgas, privertė mane persigalvoti. Iš tiesų jis privertė mane susimąstyti. „Proto magija“ yra nuostabi ir puikiai parašyta kelionė po mūsų protą ir jo slėpinius. Galbūt ji nepadės manifestuoti „Ferrari“ automobilio, bet nukreips keliu, vedančiu prie daug vertingesnių dalykų.“

Stephen Fry, aktorius, rašytojas

James R. Doty (Džeimsas R. Doti, 1955–2025) buvo Stanfordo universiteto Medicinos fakulteto profesorius, neurochirurgas, neurologas. 2008 m. jis kartu su kolegomis įkūrė Stanfordo atjautos ir altruizmo tyrimų ir mokymų centrą, kuriame iki šiol atliekami neurologijos, elgsenos, genetikos ir biomedicinos tyrimai, susiję su žmogaus gebėjimu užjausti. Vienas svarbiausių šio centro rėmėjų – Jo Šventenybė Dalai Lama.

Ruduo – geriausias metų laikas įsimylėti...

Pavargusi nuo įtempto gyvenimo Bostone, Džinė trokšta viską pradėti iš naujo. Tad kai teta pasiūlo jai perimti savo jaukią, moliūgų prieskoniais kvepiančią kavinę Svajonių Uosto miestelyje, Džinė nė nedvejodama pasinaudoja šia proga.

Loganas Andersas mielai kiauras dienas leistų iš senelių perimtame ūkyje ir nė kojos nekeltų į Svajonių Uostą. Paskalos ir pliurpalai jam visai ne prie širdies. Tačiau vieną ankstyvą rytą jis susipažįsta su naująja „Moliūgų prieskonių kavinės“ savininke, ir reikalai pakrypsta netikėta linkme.

Nuolat besišypsanti, maloni ir žodžio kišenėje neieškanti Džinė netrunka pavergti viso miestelio širdis, tik vienas Loganas iš visų jėgų stengiasi atsispirti jos žavesiui ir šildančioms moliūgų prieskonių latėms. Tačiau Džinė pasižada visko taip nepalikti ir žūtbūt susidraugauti su niurzga ūkininku. Ypač kai jis toks neapsakomai patrauklus...

„Moliūgai, prieskoniai, rudeniniai lapai... Ši žavinga knyga taip ir kviečia jaukiai susisupti į antklodę ir pasinerti į skaitymo malonumą.“
The New York Post

„Tikrų tikriausias laimės hormonų šaltinis – lyg iš tikro ragautum moliūgų prieskonių latės...“
People

Laurie Gilmore (Lori Gilmor) – amerikiečių rašytoja, „The New York Times“ ir „The Sunday Times“ bestseleriais nr. 1 tapusios „Svajonių Uosto“ serijos autorė. Pirmoji serijos knyga – „Moliūgų prieskonių kavinė“ – neįtikėtinu greičiu užvaldė „TikTok“ platformą ir 2024-aisiais buvo įvertinta „TikTok Shop Book of the Year“ apdovanojimu. Autorės knygose dominuoja mažų miestelių gyvenimas, kupinas kasdienių intrigų, liepsnojančios meilės ir vieno už kitą šmaikštesnių nutikimų.

„Labai ilgai dienos slinko visiškai vienodos, paskui aš pradėjau mąstyti,
ir viskas pasikeitė.“

Belangėje erdvėje, įkalintos narve, gyvena keturiasdešimt moterų. Nuolat stebimos sargybinių vyrų, jos nenutuokia, kaip čia pateko, neturi laiko pojūčio, jų prisiminimai apie buvusį gyvenimą beveik išblėsę.

Negęstančiai lempos šviesai trinant ribą tarp dienos ir nakties, bėgant nesuskaičiuojamiems metams, jauniausioji iš visų mergina, atsiskyrusi nuo kitų, gūžiasi kampe. Greitai ji taps jų visų pabėgimo priežastimi. Pabėgimo į keistą ir nepažinų pasaulį, kuris jų visų laukia anapus.

„Mažas stebuklas.“
The New York Times

„Niuansuotas žmogiškojo gyvenimo apmąstymas.“
New York Review of Books

„Intriguojantis ir tamsus minties eksperimentas.“
The Times

„Lygintina su Franzo Kafkos ir Ursulos K. Le Guin kūryba.“
Booklist

„Pasakojimas, žiaurumo ir susvetimėjimo akivaizdoje alsuojantis viltimi ir žmogiškuoju orumu.“
Megan Hunter

Jacqueline Harpman (Žaklina Harpman, 1929–2012) – žydų kilmės belgų rašytoja ir psichoanalitikė. Sukūrė daugiau kaip 15 kūrinių. Buvo apdovanota ne viena literatūros premija, įskaitant ir „Prix Médicis“. Distopinis romanas „Aš, nepažinusi vyrų“ prancūziškai pirmąkart pasirodė 1995-aisiais ir pateko į „Prix Femina“ finalą. Pastaraisiais metais kūrinys iš naujo atrastas daugelio skaitytojų, o „The Guardian“ jį įvardijo „Z kartos „Tarnaitės pasakojimu“.

„Jei esi bent kiek ryškesnė asmenybė, būtinai atsiras kas nors, kas panorės tave nužudyti.“


Stivas Vileris mėgaujasi užtarnautu poilsiu. Jis retkarčiais ištiria vieną kitą nusikaltimą, bet jam labiau patinka paprasta rutina: viktorinos vietiniame bare, mėgstamas suoliukas parke, namie laukiantis katinas. Stivo nuotykių dienos baigėsi – dabar adrenalinas yra jo marčios Eimės reikalas.

Eimė Viler mano, kad adrenalinas yra naudingas sielai: dirbdama privačioje saugos tarnyboje ji kasdien susiduria su pavojumi. Saugodama garsią rašytoją Rouzę D'Antonio, Eimė netikėtai aptinka lavoną ir maišą pinigų. Ji paprašo pagalbos vienintelio žmogaus, kuriuo pasitikti...

Ramus Stivo gyvenimas baigiasi – prasideda žaibiškas katės ir pelės žaidimas, blaškantis jį su marčia aplink pasaulį. Bet ar Eimė ir Stivas sugebės vienu žingsniu aplenkti į juos nusitaikiusį žudiką?


„R. Osmanas pristato naujus personažus, kuriuos tikrai pamėgsite... Velniška mįslė ir linksmas nuotykis, persmelktas šiluma ir humoru.“
The Washington Post

„R. Osmano kūryba išsiskiria tuo, kad jis labai mėgsta žmones ir džiaugiasi visais jų trūkumais ir keistenybėmis. Taip jis sukuria išskirtinį skaitymo malonumą ir dar vieną šiltą akimirką.“
The Guardian

„R. Osmanas pristato mielą netikėtų tyrėjų komandą... Kaip ir kitose autoriaus knygose, veikėjai čia susiduria su įvairiais žmonėmis – narkotikus platinančiais politikais, muitinės pareigūnais ir socialinių tinklų influenceriais, nebūtinai linkusiais jiems padėti. Stebėti, kaip ši šauni komanda žavi vienas kitą ir (beveik) visus, kuriuos sutinka, yra tikras malonumas...“
Kirkus


Richard Osman (Ričardas Osmanas) – britų rašytojas, prodiuseris ir televizijos laidų vedėjas. Jo „Ketvirtadienio žmogžudysčių klubo“ serijos romanai tapo rekordiškai populiarūs, visame pasaulyje jų parduota milijonai egzempliorių, o „Amblin Entertainment“ prodiusuotas filmas, paremtas pirmąja serijos dalimi, yra prieinamas „Netflix“ platformoje. R. Osmano nauja serija „Mes tiriame žmogžudystes“, kurioje pasirodo visiškai naujas detektyvų trio, išsyk tapo „The Sunday Times“ bestseleriu nr. 1 ir subūrė ištikimų gerbėjų ratą visame pasaulyje.
Autorius gyvena Londone su žmona Ingrid ir katėmis Liesl ir Lottie.

„Man svarbu, kad aplinkiniai žmonės, kolegos, matytų mane, o ne mano negalią.“


Beveik kas dešimtas žmogus Lietuvoje turi negalią, dar daugiau jų yra neuroskirtingi. Dažnai net neįsivaizduojame, kokių kliūčių žmonėms su negalia tenka įveikti, kad pavyktų ne tik pasinaudoti kasdienėmis – pavyzdžiui, banko ar poliklinikos – paslaugomis, bet ir tapti mūsų kolegomis. Ne visada susimąstome, kad negalią turintis žmogus gali ir nori dirbti, kad kiekvieną dieną matomas bendradarbis ar bendradarbė gali turėti nematomą negalią, apie kurią nedrįsta prabilti.

Šioje knygoje susipažinsite su dvidešimčia žmonių, kurie turi skirtingų tipų negalią. Jie drąsiai, atvirai dalijasi patirtimi ir patarimais, kaip būti negaliai draugišku kolega ar kolege. Jų istorijas lydi organizacijos „SOPA“, jau dvidešimt metų padedančios žmonėms su negalia įsidarbinti, komandos įžvalgos, mokančios atliepti individualius žmonių su negalia poreikius profesinėje aplinkoje.

Knygoje taip pat pateikiami prasmingi pokalbiai apie negalios sampratą visuomenėje bei žmonių su negalia patirtį darbo rinkoje: su Jurgita Kupryte – „SOPA“ vadove, Vaida Kaikariene – „Rimi Baltic Group“ Lietuvos skyriaus personalo vadove, Simona Aginskaite – Lietuvos negalios organizacijų forumo Advokacijos ir komunikacijos projektų vadove, Karile Levickaite – organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktore.

Į negalią Lietuvoje dažnai dar žvelgiama per morališkai pasenusį, apdulkėjusį atskirties filtrą: „mes“ ir „jie“, „sveiki“ ir „nesveiki“. Knygos autorė Barbora Suisse nori parodyti skaitytojams ir skaitytojoms, kad „visi turime daugiau panašumų nei skirtumų. Juk, nepaisant mūsų negalių, visi esame tiesiog kolegos“.


Barbora Suisse – organizacijos „Draugiški autizmui“ įkūrėja, knygos „Autizmas – dalis manęs“ („Baltos lankos“, 2024) bendraautorė, Lietuvos įvairovės chartijos valdybos narė. Veda mokymus organizacijoms, padeda joms tapti draugiškoms autizmui ir negaliai.

Sukta meilė

Aleksas  – velnias, apdovanotas angelo veidu. Genamas visą gyvenimą persekiojančios tragedijos, negailestingai siekia galios ir keršto, todėl širdies reikalams neturi laiko. Tačiau kai Aleksui tenka pasirūpinti geriausio draugo seserimi, krūtinėje kažkas užsiliepsnoja – ugnis, galinti ištirpdyti jo ledo rūmą.

Eva – vėjavaikiška mergina, kamuojama miglotų košmarų apie vaikystę, nors pati jos gerai neprisimena. Tačiau geba visur įžvelgti pasaulio grožį... ir regi širdį, slypinčią po lediniu vyro, kurio nederėtų pamilti, veidu. Tai geriausias jos brolio draugas. Kaimynas. Gelbėtojas – ir pražūtis.

Uždrausta Alekso ir Evos meilė atskleidžia paslaptis, negrįžtamai pakeisiančias juodu ir viską, kas jiems brangu.

Sukti žaidimai

Aukštas, plačiapetis, pilkų it švinas akių asmens sargybinis Risas Larsenas turi tik dvi taisykles: pirma, bet kokia kaina apsaugoti savo klientus, antra, niekada su jais neįsivelti į artimus santykius. Nie-ka-da. Ir jam puikiai sekasi to laikytis... kol sutinka ją.

Princesė Bridžita fon Ašeberg visa širdimi nekenčia permainų, ir amžinai surukęs naujasis jos asmens sargybinis anaiptol ne išimtis. Nuo pat pirmos akimirkos Risas Larsenas ją užverčia milijonu draudimų, o Bridžita ne iš tų, kurios būtų linkusios lengvai paklusti. Ji niekada netaps karaliene, tad kam tas perdėtas atsargumas?!

Karališkojoje šeimoje reikalams pasisukus netikėta linkme, Bridžitai visgi tenka ruoštis karūnacijai. Politinės peripetijos, naujos atsakomybės, niekad negeistas sostas ir suplanuota nuobodi santuoka be meilės princesei prilygsta kančiai, kurią, jos pačios nuostabai, bent kiek apmalšinti padeda vienintelis ją nuolat visur lydintis asmuo... Negi už amžinų jos ir Riso ginčų slypi kas nors daugiau?.. Kas nors ne tik uždrausto, bet ir nežmoniškai kaitinančio kraują?

Karo dukterys

„Vėl pažvelgė į knygą. <...> Ribos tarp gėrio ir blogio visada būdavo aiškios, jokių dviprasmybių. Veikėjai arba geri, arba blogi. Niekas nebūdavo ir toks, ir toks. Visai ne taip, kaip tikrovėje.“

1944-ieji, Prancūzija. Dordonės upės slėnyje, sename akmeniniame name gražaus kaimelio pakraštyje trys seserys laukia karo pabaigos. Vyriausioji Elena stengiasi iš visų jėgų apsaugoti savo šeimą net ir tada, kai nacių okupacija tampa vis grėsmingesnė. Eliza – maištininkė, pasiryžusi bet kokia kaina padėti pasipriešinimo judėjimui. O amžina svajotoja Florensija trokšta, kad Prancūzija būtų laisva.

Vieną tamsią naktį sąjungininkai paprašo seserų pagalbos. Elena supranta, kad nebegali likti nuošalyje. Tačiau jų mįslingos praeities paslaptys grasina sugriauti viską, kas seserims brangiausia...

Arbatos plantatoriaus žmona

Kiek paslapčių prireiks sugriauti tobulą santuoką?

Ką tik ištekėjusi už žavingo ir turtingo našlio jaunoji Gvendolina Huper nekantrauja pradėti naują gyvenimą egzotiškame Ceilone. Ji pasiryžusi būti tobula žmona ir mama. Bet gyvenimas naujuose namuose, apsuptuose žalių lyg aksomas arbatkrūmių, ne visai toks, apie kokį ji svajojo tekėdama už Lorenso Huperio. Plantacijų darbininkai šiurkštūs ir pagiežingi, kaimynai tikri pavyduoliai, o jos mylimas vyras praleidžia ilgas valandas darbe, palikęs savo jauną nuotaką vieną. Klajodama po apylinkes, Gvendolina vis dažniau susiduria su savo vyro praeities šešėliais: dulkėta skrynia su geltona vestuvine suknele, krūmokšniais apaugęs nedidelis kapas, vis labiau kelianti nerimą Lorenso tyla... Tačiau netrukus Gvendolina pastoja ir jų namus aplanko džiaugsmo kupinos dienos. Deja, palaimingas sutuoktinių gyvenimas netrunka ilgai. Gimdymo kambaryje Gvendolina priversta priimti žiaurų sprendimą ir amžiams tai laikyti paslaptyje. Bet ar tokia didelė paslaptis gali būti palaidota ilgam?

„Per pastaruosius 150 metų maistas tapo... nebe maistas.“


Įžengėme į naują mitybos erą – daugumą suvartojamų kalorijų gauname iš visiškai naujų medžiagų, vadinamų itin perdirbto maisto (angl. „ultra-processed food“, UPF) produktais, sukurtais taip, kad keltų priklausomybę ir skatintų perteklinį vartojimą. Ši sąvoka turi ilgą mokslinę apibrėžtį, bet jei bent vienos maisto produktą sudarančios sudėtinės dalies nerastume savo virtuvėje, veikiausiai tai – itin perdirbtas maistas.

Norėdamas ištirti itin perdirbto maisto kilmę ir poveikį mūsų kūnams ir planetai, mokslininkas ir gydytojas Chrisas van Tullekenas mėnesį laikėsi specialios itin perdirbto maisto dietos ir konsultavosi su pasaulio akademinės bendruomenės, žemės ūkio ir pačios maisto pramonės ekspertais. Jo tyrimo išvados šokiruoja: itin perdirbto maisto produktų vartojimas siejamas su įvairiomis ligomis ir net ankstyva mirtimi, o vien fizinis aktyvumas ir valia negali išgelbėti nuo kenksmingų tokio maisto vartojimo pasekmių.

Kita vertus, Ch. van Tullekenas siūlo realius sprendimus gydytojams, politikams ir visiems, besirūpinantiems savo sveikata. Ši knyga ne tik padės pakeisti jūsų pirkimo ir mitybos įpročius, bet ir paskatins plačiau pažvelgti į mūsų visų sveikatą ir aplinkos gerovę.

„Jei perskaitysite tik vieną knygą apie mitybą ir dietas, tegul tai būna ši.“
Bee Wilson, rašytoja, maisto žurnalistė

„Amžiams pakeitė mano požiūrį į tai, ką ir kodėl valgau.“
Hannah Fry, matematikė, dėstytoja, rašytoja

„Būtent tokios knygos keičia pasaulį.“
Steven Bartlett, tinklalaidės ir knygos „CEO dienoraštis“ autorius

„Nepaprastai įdomus tyrimas apie itin perdirbtą maistą – valgomas medžiagas, turinčias keistai skambančių ingredientų, gaminamas turtingiausių pasaulio kompanijų ir, deja, sudarančias vis didesnę mūsų mitybos dalį. Ch. van Tullekenas atskleidžia: tokio maisto produktai ne tik sukurti taip, kad juos valgytume nuolat ir nesusimąstydami, bet ir atimtų mūsų gebėjimą reguliuoti, ką valgome, tiesiogiai veikdami mūsų smegenis. <...> Perskaitę šią knygą, pradėsite kelti svarbius klausimus: ką iš tiesų valgote ir kaip tai buvo pagaminta.“
Dr. Michael Mosley, BBC televizijos laidų vedėjas ir bestselerių apie mitybą autorius

Chris van Tulleken (Krisas van Tulekenas) – infekcinių ligų gydytojas ir molekulinės virusologijos mokslų daktaras, studijavęs Oksforde ir apgynęs daktaro laipsnį Londono universiteto koledže, kur dirba docentu. Jo tyrimai sutelkti į korporacijų įtaką žmonių sveikatai, ypač vaikų mitybos srityje, kur jis bendradarbiauja su UNICEF ir Pasaulio sveikatos organizacija. 2023 metais pasirodžiusi knyga „Ultraperdirbti žmonės“ išsyk tapo „The Sunday Times“ ir „The New York Times“ bestseleriu, buvo įtraukta į prestižinio negrožinės literatūros apdovanojimo „Baillie Gifford Prize“ ilgąjį sąrašą.

Kokią žalą gebame padaryti apakinti meilės?

Tūkstančių kilometrų atstumu nuo namų, tamsioje gatvėje stovi moteris. Slapčia ji stebi dvi mergaites gerai apšviestuose namų languose. Tai – jos vienintelės dukros Lėjos palikuonės. Anūkės, kurių ji nepažįsta.

Šio pasakojimo centre nedidelė šeima: motina, dukra, tėvas. Ir vidinė motinos, Joelos, kelionė bandant suvokti, kaip santykiai, kurie prasidėjo nuo palaimingos ir tyros meilės savo dukrai, atsidūrė bedugnėje. Keliaudama po savo atsiminimus, Joela permąsto šeimos praeitį ir užspaustus jausmus. Atkuria nesuskaičiuojamas motiniško ir tėviško rūpesčio savo vaiku išraiškas, dažnai tokias kasdieniškas ir malonias, kad net užliūliuojančias savo nereikšmingumu. Ir taip priverčiančias užmiršti, kas po visu tuo išties slypi.

Preciziškai tiksliai, tarsi skalpeliu, šiame romane atveriamos iš pirmo žvilgsnio menkos kasdienio šeimos gyvenimo apgaulės ir klaidos. Jos nepastebimai trina plonytę raudoną liniją tarp sąmoningo siekio savo vaiką apsaugoti ir nevalingo noro jo likimą valdyti. Ir keliamas svarbus klausimas: ar liniją peržengus galima rasti kelią atgal?


„Šaltakraujiškas, meistriškai kuriamos psichologinės įtampos romanas. Paskutiniai puslapiai tiesiog gniaužia kvapą.“
Flynn Berry, The New York Times

„Įsimintinas ir žymę paliekantis pasakojimas.“
Meg Wolitzer

„Kiekvienas sakinys šiame grožio ir tylumos kupiname romane yra svarus.“
Louise Kennedy

Hila Blum (Chila Blum, gim. 1969) – Izraelio rašytoja ir redaktorė. „Kaip mylėti savo dukrą“ – antras jos romanas. Už jį 2021 m. autorė apdovanota Sapiro premija, kuri laikoma vienu svarbiausių Izraelio literatūros apdovanojimų ir „Booker Prize“ atitikmeniu. H. Blum gyvena Jeruzalėje, kur gimė ir užaugo.

Elė, miela, paprasta knygyno savininkė, gyvena nuobodokai ir ramiai. Ji džiaugiasi išsigydžiusi širdies žaizdas, kurias paliko buvęs vaikinas. Ji atvira naujai meilei ir tiki, kad likimas ją suves su tinkamu žmogumi. Netikėta avarija sujaukia Elės gyvenimą. Ji susipažįsta su Henriu – tobulu, rūpestingu vyru, kuris jai suteikia saugumo jausmą. Elė įsimyli jį, manydama, kad Henris yra jos gyvenimo meilė, ir pradeda kurti su juo ateitį. Tačiau netrukus ji sužino kraupias savo svajonių jaunikio paslaptis, o jos širdį stipriau priverčia plakti netikėtai sutiktas itin galantiškas naktinio klubo savininkas. Elė supranta patekusi į pavojų, bet pabėgti jau per vėlu...

„Noras mylėti ir būti mylimiems kartais mums paspendžia spąstus...“ – Rašytoja Jolanta Vilkevičiūtė

„Jei pavargote nuo banalių romanų, griebkite šį! Ar įmanoma mylėti ir jaustis mylimai, kai širdis šalia artimo žmogaus dažniau daužosi iš baimės nei iš meilės? Trilerio elementais pagardinta meilės istorija įtraukė ir neleido atsikvėpti iki pat pabaigos.“ – Rašytoja Laima Čiuplienė

„Netikėtas siužeto posūkis meilės romaną paverčia pagrindinės veikėjos asmeniniu pragaru. Jei bėgsi – mirsi, jei nebėgsi – mirsi vis vien.“ – Rašytoja Jolanta Waldner

Apie autorę:

Akvilė Metrikienė – rašytoja, mokytoja, gyvenanti ir dirbanti Kaune. „Nevėlu pabėgti“ yra autorės debiutinė knyga. Ji gimė iš noro sukurti istoriją apie meilės ir pasitikėjimo spąstus, iš kurių ištrūkti dažnai atrodo neįmanoma. Šiuo kūriniu ji perduoda žinutę, kad išsivaduoti iš sudėtingų santykių dažnai baisu, bet privaloma.

Sisu – laimingiausios pasaulio tautos paslaptis.

Paprastos ir lengvai pritaikomos aktyvios gyvensenos taisyklės.

Pagyvenusi Suomijoje, kanadietė žurnalistė Katja Pantzar atsikratė „išmokto bejėgiškumo“ ir įgavo energijos keisti savo gyvenimą. Ji kitu žvilgsniu pamatė įprastą modernų gyvenimą, kuriame dauguma nebejaučia ryšio su gamta, tingi vaikščioti pėsčiomis ir bijo blogo oro, o tėvai normalų vaikų aktyvumą vadina hiperaktyvumu ir ieško vaistų.

Suomiai „sisu“ apibūdina kaip suomišką dvasią, tačiau šiame žodyje slypi kur kas daugiau – tai gebėjimas nepasiduoti, ypač sunkumų akivaizdoje. Juk Suomijoje dažnai būna šalta ir tamsu.

Ji mato viską – net ir per uždarytas duris.

– Sveika atvykusi į mūsų šeimą, – maloniai sutinka Nina Vinčester, tiesiog elegancijos įsikūnijimas. Šis darbas – mano paskutinis šansas viską pradėti iš naujo. Nepakeldama galvos šveičiu nuostabius Vinčesterių namus, vežioju jų dukrą ir gaminu šeimai skanų maistą.

Stengiuosi nepastebėti, kad Nina jaukia viską aplink vien tam, kad negalėčiau nė atsikvėpti. Vieną liepia, o vos po akimirkos tvirtina sakiusi visai ką kitą. Tik nuleidžiu galvą ir klausau priekaištų. Negaliu prarasti šio darbo.

Gražuolis šeimos galva Endrius Vinčesteris kasdien atrodo vis labiau palūžęs. Kai pažvelgiu į skausmo kupinas jo akis, sunku susilaikyti nepagalvojus, kaip gyvenčiau, jei užimčiau Ninos vietą. Prašmatnūs namai, prabangus automobilis, tobulas vyras. O jeigu...

Tačiau aš turiu ką slėpti. Kaip ir Vinčesteriai. Tik ar jų paslaptys nėra dar pavojingesnės? 

„Nustokite pataikauti žmonėms ir atraskite savo vidinę galią“ yra įkvepiantis ir praktiškas vadovas į pataikavimą linkusiems žmonėms, kurie nori atrasti savo balsą, kalbėti tiesą ir kurti gyvybingą gyvenimą. Pataikavimas yra įveikos mechanizmas, kuris kadaise mums padėjo išlikti fiziškai ar emociškai saugiems, tačiau dabar kelia chaosą ir įtampą. Laimei, šį elgesio modelį galima pakeisti, ir ši knyga jums parodys, kaip tai padaryti.

Knygoje pateiktos strategijos padės išsilaisvinti bei:

· suprasti savo jausmus, poreikius, vertybes ir troškimus;
· nustatyti įgalinančias ribas su draugais, šeima, partneriais;
· išardyti ydingą tarpusavio susiliejimo ir ko-priklausomybės ratą;
· įveikti kaltės jausmą.

Hailey Magee – sertifikuota gyvenimo koučerė, padedanti žmonėms iš viso pasaulio atsikratyti polinkio pataikauti ir atrasti vidinę stiprybę. Jos inovatyvios ir subtilios įžvalgos apie ribų nustatymą ir psichologinę savigyną sulaukė milijonų žmonių dėmesio socialiniuose tinkluose, o viešos paskaitos ir seminarai pritraukė dešimtis tūkstančių dalyvių. H. Magee, sertifikuota

Erickson Coaching International koučerė, pateikia aiškias, moksliniais tyrimais pagrįstas strategijas, padedančias žmonėms, turintiems polinkį pataikauti. Ji ne tik įkvepia atgauti pasitikėjimą savimi ir vidinę galią, bet ir parodo, kaip į gyvenimą susigrąžinti džiaugsmą, pasitenkinimą bei nuostabos jausmą.

„Pažvelgiu į jį – žiūri į mane su tokia šypsena, kad net skauda. Jis viskas, ko noriu, ir viskas, ko nereikia…“

Gyvenimas Slounos niekada nelepino, tad kai sutinka ja pasirūpinti pažadantį vaikiną, įsižiebia ne tik geresnio gyvenimo viltis, bet ir meilė. Tačiau laikui bėgant išryškėja tikrasis Eisos veidas: nesiliaujantys vakarėliai, įtartinos draugystės, nežinia iš kur atsirandantys pinigai ir nesibaigianti kontrolė. Slouna jaučiasi priklausoma nuo Eisos ne tik emociškai, bet ir fiziškai, – įkalinta savo pačios trokštoje pasakoje. Iki vieną dieną ispanų paskaitoje prie jos prisėda žavingas nepažįstamasis.

Karteris vykdo slaptą misiją ir jo taikinyje – universitete įsisukusio narkotikų tinklo galva Eisa. Karteriui tereikia įsilieti į gaują, o tada viską sugriaus iš vidaus. Tačiau šiam planui koją kiša pareigūno akį išsyk patraukusi nusikaltėlio mergina. Jis žino, kad jei bent mažuoju piršteliu prilies Slouną, Eisa jį pribaigs, ir misija žlugs. Tik laikytis atokiau nuo merginos Karteriui vis sunkiau. Ypač, kai ima jausti, kad tas iš proto varantis potraukis nėra vienpusis.

Įsibėgėjant tyrimui ir stiprėjant Slounos ir Karterio ryšiui, įtampa vis labiau auga. Jiedviem būtina rasti būdą ištrūkti iš Eisos gniaužtų – kol dar ne per vėlu.

„Įtampa. Meilė. Kraują kaitinančios scenos... Tiesiog negali nustoti skaityti ir tikėtis, kad galiausiai Slounai nusišypsos laimė ir viskas baigsis gerai.“
LOVEREADING

„The New York Times“ bestselerių nr. 1 autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai jau subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. „Per vėlu“ – meilės romanas su trilerio elementais, skaitytojus ir skaitytojas patrauksiantis stiprios herojės, keršto ir siekio išsilaisvinti temomis. Knyga skirta suaugusiesiems.