Grožinė literatūra

Leonardas Gražys – pripažintas architektas, Nacionalinės premijos laureatas, sėkmingas verslininkas. Dukros netektis apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis, o po kurio laiko jis sulaukia neįprasto prašymo – suprojektuoti koplyčią žuvusiam užsakovų sūnui atminti. Užsitęsęs gedulas, piktnaudžiavimas svaigalais, kūrybinės kančios, negebėjimas susitaikyti ir atleisti virsta dvasinės ramybės paieškomis bei vidinės koplyčios statybomis. Net komplikuotas santykis su tikėjimu architektui nesutrukdo pasukti dievoieškos ir išganymo keliu – svarbu atkurti santykį su dukra, savimi ir Dievu.

Autofikciniame romane gausu detalių, pokalbių ir personažų, kurie kūrinį priartina prie realybės, tačiau galiausiai skaitytojui paliekama spėlioti, kas yra tiesa, o kas ne.

Perspėju skaitytoją: prireiks kantrybės. O dar labiau prireiks noro klausinėti savęs, o kokio galo, tiesą sakant, aš apskritai egzistuoju? Ir susitaikyti su tuo, kad atsakymai gali kisti. Kadangi, kaip pastebi romano herojus, o dar anksčiau už jį vienas kvantinės mechanikos tėvų Heisenbergas, kuo daugiau žinai apie greitį, kuriuo judi, tuo mažiau apie vietą, kurioje esi. Ir atvirkščiai.

– Aidas Puklevičius, rašytojas

Atvira ir skausminga amžėjančio vyro gyvenimo preparacija: romano herojus ieško atsakymų dėl dukters mirties, klaidžioja tikėjimo ir prasmės paieškose, pagaliau pripažįsta savo žmogiškuosius apribojimus. Architekto ir muziko Algirdo Kaušpėdo talentų rinkinys pasipildė dar ir plunksnos meistriškumu.

– Daiva Lialytė, „Integrity PR“ vadovė

Algirdo Kaušpėdo romanas „Koplyčia“ parašytas jautriai, įtaigai ir nuoširdžiai. Romanas sudėliotas iš asmeninių išgyvenimų, dokumentinių faktų ir autoriaus vaizduotės. Knyga įtraukia skaitytoją it verpetas, į kurį įsisukus nepalieka klausimas: o kas toliau?.. Didžiuojuosi, kad teko būti šios knygos kūrimo liudininku. Esu įsitikinęs, kad Algirdo Kaušpėdo romanas „Koplyčia“ suras daugybę skaitytojų ir gerbėjų, kurie gyvenime stato savo koplyčias.  

– Herkus Kunčius, rašytojas

Algirdas Kaušpėdas – architektas, muzikantas, aktyvus visuomenės veikėjas. Suprojektavęs visuomeninių pastatų ir individualių gyvenamųjų namų Lietuvoje ir užsienyje. Buvęs roko grupės „Antis“ lyderis, dabar – „KAnDIs“ narys. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, drauge su kitais organizavo Roko maršus per Lietuvą. 

Mariaus Buroko „seismografas“ – taupus lyg išgyvenimo krepšys, kuriame yra viskas, ką norėtum pasiimti grėsmės minutę, jei tik spėtum. Pustoniais liejami metų laikai, nušiuręs Vilnius, geležinkelio stotis, Naujininkai. Jūrą atkartojantis dukters vardas, skaidri meilės lyrika cikle „Visatai, radusiai vietą“. Akloji dėmė, pretenzijos viską suprasti atsisakymo metafora. Literatūros bejėgystė (džiovintos eilučių mandragoros), kai žūsta žmonės; nuojauta, kad istorijos ciklas linkęs kartotis (visus kitus jau išvežėm). Eilutės stalius ir verlibro puodžius pastebi, kad kone amžinai kas nors spardo kamuolį, kas benutiktų. Atjauta Ukrainai nėra vien tušti žodžiai – Marius yra aktyvus fronto stebėtojas ir netiesioginis dalyvis.

- Giedrė Kazlauskaitė

Riba, mąstyme kraštovaizdžio brėžiama linija, horizonto siūlas, pakraštys, kuriame gamta susitinka (o gal išsiskiria) su kultūra ir civilizacija – visa tai stengiuosi nusakyti žodžiais ir eilutėmis. Nuo vešlios žalumos iki karo išdegintų griuvėsių, nuo meilės iki neapykantos – tokia mano seismografo žymima amplitudė, tokie asmeniniai ir globalūs žemės virpesiai, tokia žingsniais matuojama poetinė geografija.

- Marius Burokas

Marius Burokas (g. 1977) – rašytojas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas. Pirmoji jo poezijos knyga pasirodė 1999. Šiuo metu jis yra keturių poezijos knygų autorius, pelnęs Jaunojo Jotvingio, Antano Miškinio ir Maironio, Poezijos pavasario premijas. Jo eilėraščių rinktinę anglų kalba „Now I Understand“ 2018 m. išleido Jungtinės Karalystės leidykla „Parthian Books“. Eilėraščių knyga ukrainiečių kalba „Найменші речі“ taip pat buvo išleista 2018 m. 2021 m. pasirodė autoriaus poezijos rinktinė lenkų kalba „Tu mieszkał Jonasz“. Autoriaus poezija versta į lenkų, latvių, estų, suomių, slovėnų, anglų, vokiečių, prancūzų, gruzinų, švedų, ispanų, ukrainiečių  ir kt. kalbas. Marius Burokas taip pat yra Lietuvos rašytojų ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungų narys.

1933 metų gegužės 12 dieną Vilnių kaip žaibas apskriejo žinia – Bernardinų sode pagrobta Vilniaus vaivados dukrelė Agatka. Ryžtingai nusiteikęs slaptosios policijos viršininkas Mańkowskis nieko nelaukdamas imasi keblios bylos. Palaidų siūlų daug. Įtariamųjų sąraše – mergaitės auklė, vietiniai banditai, komunistai. Galimi motyvai – politinis šantažas, išpirkos pinigai. O gal pagrobimas dėl meilės? Nusikaltimo pėdsakai tyrėjus vedžioja už nosies pažįstamomis Vilniaus gatvėmis ir požemiais, atveda iki Krokuvos ir net Paryžiaus. Įnirtingos gaudynės, susišaudymai ir politinės intrigos neišvengiamos, siekiant surasti pagrobtą mergaitę.

Felicjos Romanowskos slapyvardžiu pasirašytas Vilnietiškas detektyvas – tai ir kriminalinis romanas, ir tarpukario Vilniaus satyra, pašiepianti ne vieną to meto kultūros ir politikos veikėją. Pirmą kartą romanas dalimis buvo publikuotas 1933 metų pavasarį Vilniaus laikraštyje Słowo, o niekam iki tol negirdėtos autorės Felicjos slapyvardžiu dangstėsi tokie patyrę literatūros vilkai kaip Józefas Mackiewiczius, Stanisławas Mackiewiczius-Catas, Jerzy’is Wyszomirskis ir Walerianas Charkiewiczius.

„Vilnietiškas detektyvas“ grįžta nauju pavidalu – audioknyga, įgarsinta Vilnijos dialektu. Susiformavęs daugiakalbėje, jis mus perkelia į tarpukario Vilnių ir suteikia pasakojimui papildomą sluoksnį, autentišką kalbinę aplinką, kviečiančią istoriją patirti kitaip. Audioknygą papildo ir istorinės knygos išnašos, pasakojančios apie knygos autorius, paslaptingą detektyvo išleidimą bei padedančios atpažinti realias Vilniaus vietas, apie kurias pasakojama knygoje.

PROJEKTĄ FINANSUOJA LIETUVOS KULTŪROS TARYBA  

Ašarose įkliuvusios strazdanos atrodė it inkliuzai

Laidotuvininkas Jonas išgyvendamas skaudžią netektį bando sulaužyti šimtametes lietuviškas laidotuvių tradicijas ir mirtį paversti švente. Deja, tam nepritaria didelė dalis kaimo bendruomenės, o laidotuvių namuose ima dėtis keisti dalykai.

Kunigas Zigmas ieško ramybės Dievo tarnystėje. Jo tėvo – buvusio Panevėžio nusikalstamo pasaulio autoriteto – mirtis širdyje palieka kartėlį, pradedantį ardyti jo kasdienybę. Būdamas kunigas, Zigmas privalo krikščioniškai gedėti savo tėvo. Visgi jo laukia sudėtingas susitaikymo kelias.

Tikybos mokytoja Karolina dirba ne iš pašaukimo, o iš praktinių sumetimų. Apsilankiusi Ričardo – savo mylimiausio mokinio – laidotuvėse, ji sutinka keistą moteriškę... Šioji jai primena skaudžiausius praeities išgyvenimus.

Personažams mėginant išskaityti kaligrafiškai užšifruotus raštelius, lemtingus gamtos ženklus ir slegiančias vizijas, nebeįmanoma suprasti, kas tikra, o kas tik jų vaizduotės vaisiai. Autorius meistriškai kuria provincijos pilkumos košmarą, nuo knygos pradžios leisdamas skaitytojui abejoti, ar gi galima gedėti netinkamai?

---

Justinas Visickas – stand-up komedijos kūrėjas, muziejininkas, baigęs teologijos, pedagogikos ir istorijos studijas VDU. Nuo vaikystės žavėjęsis siaubo animacija, kinu ir literatūra, pats ėmėsi rašyti nedidelės apimties kūrinius, dalyvauti slemo varžybose. „Mirtis ir nuo gyvo neatstoja“ – pirma Justino grožinė knyga – siaubo romanas.

---

Justinas Visickas parašė siaubingą knygą! Ir tai yra didžiausias komplimentas. Juk būtent toks ir buvo mano puikaus bičiulio, žemiečio ir siaubo žanro ambasadoriaus Lietuvoje tikslas. Skaitytojas gavo Justino pažadą būti išgąsdintas, tačiau gaus daug daugiau – „Mirtis ir nuo gyvo neatstoja“ yra talentingai parašytas, greitas ir iki smulkmenų išbaigtas kūrinys. Kitaip tariant, tai gražus Justino Visicko meilės laiškas jo numylėtam žanrui. Ir, žinoma, siaubingas. 

Scenaristas Andrius Zimaitis

Justino knyga nėra maloni. Justino knyga nėra smagi. Šios knygos geriau neskaityti vakare, kai esi namie vienas. Justino knyga neparuošia tavęs siužeto vingiams ir tam jausmui, kad mūsų kaimuose dar labai daug paslapčių, į kurias geriau nekišti nosies, kad ir kokios šiurpios jos būtų. Bet atsiplėšti nuo Justino knygos bus labai sunku.

Visuomenininkas Andrius Tapinas

Didžiulė garbė, kad mano kolega ir draugas Justinas suteikė privilegiją perskaityti jo pirmąją knygą anksčiau nei visam likusiam pasauliui. Ir aš TIKRAI ją perskaičiau... Nes vasarą daugiau nėra ką veikt, tik knygas skaityt. Justinas yra didžiausias siaubo istorijų fanas, kokį tik kas nors pažįsta. Jo knygoje tai pamatysite, nes viskas parašyta aistringai ir dėmesingai mažoms detalėms. Perskaitę šią knygą rašysite jam – „Ė, kada nauja knyga?“

Komikas Mantas Katleris

Naujųjų metų išvakarėse Oslo širdyje, Rotušės krantinėje, fejerverkų griausmą nustelbia sprogimas. Tarp begalės sužeistųjų – Aleksandrui Bliksui gerai pažįstama Ruta Kristinė Smėplas, prieš dešimt metų pagrobtos Patricijos motina. Bliksas aktyviai dalyvavo mergaitės dingimo tyrime, tačiau jos pėdsakų rasti nepavyko. Aplink įvykio vietą vis dar sproginėjant fejerverkams ir vyraujant chaosui, tinklaraštininkė Ema Ram pamato savo vaikino kūną... 

Norvegiją persmelkia teroro baimė. Negalėdami atsikratyti blogos nuojautos, Bliksas ir Ram imasi ieškoti galimo ryšio tarp sprogimo ir prieš dešimtmetį neišspręstos Patricijos pagrobimo bylos. Tiesa, jie nė nenutuokia, kad jų laukia šokiruojantis melo ir mirtinų paslapčių tinklas.

„Dūmų uždanga“ – antroji Blikso ir Ram serijos knyga, detektyvinio romano „Atskaitos taškas“ („Baltos lankos“, 2023 m.) tęsinys, 2022 m. įtrauktas į ilgąjį britų įsteigtos „Petrona Award“ premijos už geriausią skandinavišką detektyvą sąrašą.

„Gudrus, greitas, įtampos kupinas galvosūkis.“

Vrij Nederland

„Jørno Liero Horsto ir Thomo Engerio duetas įspūdingas. Šie autoriai puikiai žino, kaip suintriguoti skaitytoją.“

Financial Times

„Įtampos lygis toks aukštas, kad knygą sunku padėti į šalį. <...> Aukščiausio lygio pramoga, sukurta dviejų garsiausių Norvegijos kriminalinės literatūros autorių, gerai pažįstančių aplinką, apie kurią rašo. <...> „Atskaitos taškas“ jau buvo puikus, o „Dūmų uždanga“ – dar geresnė.“

Tvedestrandsposten

Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, gim. 1970) ir Thomas Enger (Tomas Engeris, gim. 1973) – vieni populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų kūrėjų. J. Horstas Lietuvos skaitytojams puikiai pažįstamas kaip Viljamo Vistingo serijos knygų autorius, daugybę metų dirbęs vyriausiuoju policijos inspektoriumi. T. Engeris tarptautinę šlovę pelnė detektyvinės serijos „Henning Juul“ knygomis. Ankstesnę autoriaus karjerą žymi ne tik žurnalisto, bet ir kompozitoriaus patirtis.

Kartais baisiausi monstrai yra ne tie, kurių bijome. Kartais tai tie, kuriuos nusprendžiame ignoruoti.

Vieną žiemos naktį Dievo pamirštame Buskiv Sado miestelyje dingsta maža mergaitė. Vietiniai šnabždasi apie Žvėrį – serijinį žudiką, kurio nusikaltimų visi išmoko nepastebėti. Čia laikas tarsi sustojęs, o tyla slepia daugiau, nei norėtųsi žinoti. 

Į miestelį atvyksta Kyjivo kriminalinės policijos psichologas Andrijus Haisteris. Asmeninių tragedijų paženklintas vyras turi padėti išnarplioti bylą, tačiau kiekvienas jo tyrimo  žingsnis veda į dar vieną aklavietę. Niekas netiki, kad mergaitė dar gyva. Niekam jos paieškos iš tiesų ir nerūpi. Niekam, išskyrus Andrijų.

Į BBC News Ukraine sudarytą „BBC metų knyga 2020“ trumpąjį sąrašą patekęs romanas, 2023 m. tapęs vienu perkamiausių Ukrainoje, kritikų lyginamas su Thomaso Harriso „Avinėlių tylėjimu“, o simbolių ir vaizdinių pasauliu – su Lewiso Carrollio „Alisa stebuklų šalyje“.

Ilarionas Pavliukas (gim. 1980 m. gegužės 14 d. Skadovske, Chersono srityje) – rašytojas, prodiuseris, Gynybos ministerijos Spaudos ir informacijos departamento vadovas, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų leitenantas (nuo 2023 m.), Rusijos ir Ukrainos karo dalyvis, žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas, bestselerių autorius. Daugiavaikis tėvas. 

Įspėjimas. Knyga rekomenduojama skaitytojams nuo 17 metų. Joje gali būti smurto, atvirų intymių scenų ir necenzūrinės leksikos.

„Stiklo sosto“ serija – tikras perliukas ištikimiems Sarah J. Maas gerbėjams ir tiems, kurie trokšta panirti į svaiginančios romantikos, veiksmo ir pavojų kupinų fantastinių knygų pasaulį. Nuo šių knygų neįmanoma atsiplėšti.

Eilina dar tik pradėjo ilgą kelią sosto link, o horizonte jau telkiasi karo grėsmė. Priesaikos nutrauktos ir nupirktos, vieni draugai prarasti ir įgyti nauji. Tvenkiasi priešprieša tarp tų, kurie savyje turi magijos, ir tų, kurie ja nepasižymi.

Lydima kario princo, kuriam pažadėjo širdį, ir prisiekusi tarnauti žmonėms, Eilina pasineria į savo galių gelmes, kad apsaugotų tuos, kuriuos myli. Tačiau praeities siaubai sugrįžta ir tamsiosiomis jėgomis rengiasi užvaldyti jos pasaulį. Vienintelė viltis išsigelbėti – desperatiška misija, kuri gali reikšti visko, kas Eilinai brangu, pabaigą. 

Kvapą gniaužiančioje penktoje „The New York Times“ bestselerių serijos „Stiklo sostas“ dalyje Eilina turės pasirinkti, ką paaukoti. Tik didžiausia auka gali pakeisti karo eigą ir išsaugoti Erilėjos pasaulį. 

JUMS PATINKA KUO TAMSIAU?

PUIKU. MAN TAIP PAT. – Stephen King

Žymiausio siaubo istorijų kūrėjo, daugelio tarptautinių bestselerių autoriaus Stepheno Kingo apsakymų rinkinyje – dvylika siaubo ir įtampos kupinų pasakojimų. 2024 metais pasirodęs apsakymų rinkinys „Kuo tamsiau, tuo geriau“ atsidūrė The New York Times fantastikos bestselerių sąrašo viršūnėje, o Goodreads skaitytojai jį išrinko geriausiu metų siaubo žanro kūriniu.

„Du talentingi šelmiai“ atskleidžia ilgai slėptą dviejų išskirtinio talento menininkų paslaptį. „Baisiame Denio Kcheflino sapne“ trumpas aiškiaregystės blyksnis aukštyn kojomis apverčia dešimtis gyvenimų, o didžiausios bėdos užgriūna patį Denį. „Barškuolėse“, „Kudžo“ tęsinyje, gedintis našlys atkeliauja į Floridą pailsėti, bet netikėtai sulaukia palikimo, tiesa, su rimtomis išankstinėmis sąlygomis. Apsakyme „Sapnuotojai“ į keistą tarnybą stojęs Vietnamo karo veteranas galiausiai supranta, kad tam tikras Visatos kerteles verčiau palikti netirtas. „Atsakymų Žinovas“ klausia: jeigu iš anksto žinosi ateitį, tave lydės sėkmė ar negandos? Sykiu primena, kad net ir nepakeliamos tragedijos nuojauta paženklintas gyvenimas gali būti prasmingas.

Kingo gebėjimai stebinti, priblokšti, kelti siaubą ir kartu teikti paguodą išlieka nepranokstami. Kiekviena rinkinio „Kuo tamsiau, tuo geriau“ istorija savaip jaudina ir džiugina, kiekviena turi savų paslapčių, kiekviena atrodo verta didžiojo kūrėjo plunksnos. Jums patinka, kai būna tamsiau?

Tad prašom mėgautis.

„Pavadinime žadama tamsa prikausto ir užvaldo – kaip visuomet.“ New York Magazine

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

„Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.“
Rasa Drazdauskienė 

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą. 

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę. 

Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui. Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių lietuvių literatūroje. Pirmoji dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, tęsiantis garsios Lietuvos giminės Norvaišų istoriją, „Silva rerum II“ taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal istorinius romanus rengiamos literatūrinės ekskursijos. 2012 m. pasirodė trečioji Kristinos Sabaliauskaitės knyga – bestseleris apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“.

„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus. 

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos. 

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

„Gyvenimą pagal ryškumą vertint derėtų.

Čia manąjį tu prisiminki.“

1968-ieji, Hemstono kaimas Šiaurės Dorsete, Anglijoje. Betės ir jos švelnaus, mielo vyro Franko dienos teka ramia vaga – galbūt todėl, kad jiedu nekalba apie skaudžią praeitį. Bet kai Betės svainis nušauna šunį, puolusį jų avis, šūvis pakeičia visą jų gyvenimą. Juk tas šuo priklausė Gabrieliui Vulfui – vyrui, sudaužiusiam Betei širdį paauglystėje. Gabrielis sugrįžo į kaimą su savo sūneliu Leo – berniuku, Betei primenančiu jos pačios sūnų, tragiškai žuvusį per nelaimingą atsitikimą.

Kai Betė vėl įtraukiama į Gabrielio gyvenimą, kaime ima augti įtampa, o pavojingos praeities paslaptys ir pavydas iškyla į paviršių grasindami mirtinomis pasekmėmis. Betė priversta rinktis tarp anuometinės ir dabartinės savęs.

„Nepakartojama meilės istorija. Tai ir sudėtinga mįslė, ir nuostabus, gilus žvilgsnis į antrųjų šansų kainą bei sunkias likimo ir atleidimo akimirkas. Įspūdinga.“

Chris Whitaker, rašytojas, bestselerių autorius

„…nepamirštama istorija apie meilę, netektį ir lemtingus mūsų gyvenimo pasirinkimus… Kartu tai ir meistriškai parašyta detektyvinė istorija, priversianti spėlioti iki pat paskutinio puslapio. Ar išties tokia knygos pabaiga?! Visiškai nesitikėjau.“

Reese Witherspoon, Holivudo aktorė ir prodiuserė

Clare Leslie Hall (Kler Lesli Hol) – britų žurnalistė, rašytoja. Ilgus metus gyvenusi ir dirbusi Londone, kartu su vyru ir trimis vaikais persikraustė į seną sodybą Dorsete: ją supantys laukai ir su gamta glaudžiai susiję ūkininkai įkvėpė sukurti išgalvotą Hemstono kaimą, kuriame rutuliojasi romano „Įskilusi žemė“ istorija. Pasirodęs 2025-aisiais, romanas išsyk tapo „The New York Times“ bestseleriu, „Goodreads Choice Awards“ buvo nominuotas geriausios istorinės grožinės knygos kategorijoje. Žymioji Holivudo aktorė Reese Witherspoon romaną įtraukė į savo knygų klubo „Reeseʼs Book Club“ skaitinių sąrašą; visame pasaulyje parduota per milijoną knygos egzempliorių.

„Tau gresia ištirpti pasaulyje, kuriame bandai pasislėpti.“

Literatūros profesorius Gerardas Gavronskis gyvena spalvingą gyvenimą: gerbiamas intelektualas, įdomus dėstytojas, rašytojas, vieno gražiausių Vilniaus rajonų – Rasų kolonijos – gyventojas. Tačiau ne viskas taip, kaip atrodo: sykiu Gerardą sunarplioję manipuliatyvūs meilės ryšiai, machiavelliškos akademinės intrigos ir vis neapleidžiantis jausmas, kad jis tėra šalutinis veikėjas savo paties gyvenime. 

Ar marionetė kažkieno rankose? Vienas po kito įtartinomis aplinkybėmis miršta operatyvininkai, kažkada dalyvavę nepavykusioje Biuro operacijoje. Artėjančių prezidento rinkimų fone Biuro vadovybę pasiveja ne tik žlugusios operacijos aidai, bet ir draugiškų šalių žvalgybų įspėjimai apie Rusijos, o galbūt ir Kinijos rengiamą plataus masto operaciją prieš Lietuvą. Neišvengiamai vėl grįžta klausimas apie ᴏᴄᴛᴀᴠᴜs – tik iš dalies išaiškintą įtakingų Maskvos šnipų tinklą. 

Nuo Vilniaus ir Neapolio iki Stambulo ir Taipėjaus vis garsiau aidint barbarų žingsniams, veriasi skandalingos politinės paslaptys ir ryškėja toli siekiantys priešiškų jėgų kėslai.

„Mantas Adomėnas grįžta su nauju įspūdingos aprėpties romanu, kuriame ne tik vėl nuveda skaitytojus į žvalgybos pasaulio užkulisius, bet ir kelia filosofinius, egzistencinius klausimus apie gyvenimą ant barbarybės amžiaus slenksčio. Ambicingas, intelektualus romanas, kuriame puikiai dera įtampa, galios žaidimai ir politiniai, istoriniai, kultūriniai sluoksniai, – dar vienas įrodymas, kaip šnipų romanas gali būti ir puiki pramoga, ir šių dienų jausenų bei amžinųjų žmogiškųjų dilemų atspindys.“  

Audrius Ožalas, literatūros apžvalgininkas ir žurnalistas

Apie dilogiją „Moneta & labirintas“:

„John le Carré susitinka Umberto Eco šiame įtraukiančiame ir intelektualiai provokuojančiame šnipų romane. Meistriškai sukurti M. Adomėno „Monetos & labirinto“ personažai, pasitelkdami aukščiausio lygio šnipinėjimo įgūdžius, laviruoja tarp fenomenologinių paradoksų. Knygos tempas ir intelektualinė gelmė kuria naują geopolitinės grožinės literatūros paradigmą.“

Edward Lucas, „The Economist“ buvęs vyresnysis redaktorius ir „The Times“ skiltininkas

Mantas Adomėnas (gim. 1972) studijavo klasikinę filologiją Vilniaus universitete ir Kembridže; Antikos tyrinėtojas, vertėjas, publicistas. Intelektualus šnipų romanas „Moneta & labirintas“ („Baltos lankos“) 2023-aisiais tapo Metų knyga. Antroji romano dalis pasirodė 2024 m. ir tapo bestseleriu nr. 1. „Barbarų įsiveržimai“ – naujausias M. Adomėno intelektualus šnipų romanas, kurio veiksmas plėtojasi toje pačioje literatūrinėje erdvėje, kaip ir „Moneta & labirintas“.

Silva rerum

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

Silva rerum II

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.
Rasa Drazdauskienė

Silva rerum III

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.

Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui <...> Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Silva rerum IV

„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

Bjanka yra nevaldoma – taip sako jos tėtis. Jis su savo drauge persikraustė gyventi į naujus namus ir nenorėtų, kad dukra viešėtų pas juos kiekvieną savaitgalį. Bjanka yra mergaitė su naudojimo instrukcija – taip mano mama, kuriai ir taip pakanka rūpesčių su nesveikuojančiu Alanu, jaunesniuoju broliuku. Bjanka yra keista, sako Bili King, mergaitės dievinama aktorė, kurią vieną karštą rugpjūčio popietę ji išvysta begeriančią arbatą namų svetainėje. Šis susitikimas įskelia Bjankai vidinę sumaištį, tačiau pakeičia požiūrį į nusistovėjusius dalykus.

Bartas Moeyaertas meistriškai, taupia ir preciziška kalba atskleidžia šeimos dramą, mesdamas aštrų žvilgsnį į jautrų pagrindinių veikėjų vidinį pasaulį. Pagal šį kūrinį 2026 m. sukurtas vaidybinis filmas.

Bart Moeyaert (gim. 1964) – flamandų rašytojas. Briuselyje studijavo nyderlandų, vokiečių kalbas ir istoriją. Vos devyniolikos debiutavo su autobiografine knyga „Nesuderintas duetas“ (Duet met valse noten, 1983). Knyga tapo didžiuliu bestseleriu ir buvo pripažinta Metų knyga Belgijoje.  Moeyaerto kūriniai pelnė daugybę apdovanojimų savo šalyje ir užsienyje, virto spektakliais ir filmais. Rašytojas keturis kartus buvo nominuotas prestižinio Hanso Kristiano Anderseno apdovanojimui. 2019 m. tapo Astridos Lindgren premijos laureatu.

Puikus vasaros vakaras Amsterdame. Dvi sutuoktinių poros susitinka pavakarieniauti prašmatniame restorane. Ragaudami gardžius patiekalus jie mandagiai šnekučiuojasi apie kasdienius dalykus. Tačiau po tuščiais, nerūpestingais žodžiais slypi baisi paslaptis, galinti sugriauti jiems gyvenimą. Sulig kiekvienu nauju patiekalu peiliai tarsi aštrėja...

Vakarienei pasiekus kulinarinę kulminaciją, pagaliau prabylama apie paslaptį. Romanas išsirutulioja į kvapą gniaužiantį psichologinį trilerį, kuriame niekas nėra nekaltas. 

„Perskaičius šį įtraukiantį romaną, joks apsilankymas restorane nebebus įprastas.“

De Volkskrant

 „Kaip toli galima eiti, siekiant apsaugoti savo vaiką?“

Vrij Nederland

„Kochas laviruoja tarp žanrų: tai ir trileris, ir psichologinis romanas, ir satyra vienu metu. Jis neleidžia pagrindiniams veikėjams elgtis pagal skaitytojų lūkesčius.“

Tzum

Hermanas Kochas (gim. 1953) - žymus Nyderlandų humoristinių televizijos laidų („Jiskefet“) kūrėjas, aktorius ir rašytojas. Debiutavo romanu Gelbėk mus, Marija Montaneli. 2009-aisiais pasirodžiusi Vakarienė išgarsino autorių visame pasaulyje. Romanas buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų ir ilgas savaites nesitraukė iš The New York Times bestselerių sąrašo. Knyga autoriaus tėvynėje pelnė 2009-ųjų Metų knygos titulą ir Publikos premiją (NS Publieksprijs). Pagal romaną Nyderlanduose sukurta spektaklių ir filmas „Vakarienė“ (rež. Menno Meyjes).

„Įtraukianti, širdį draskanti ir galiausiai išlaisvinanti – kaip ir pats miuziklas... nepraleiskite.“ – Allison Pataki, knygos „Imperatorienė Sisi“ autorė

Marija fon Trap. Šis vardas ir legendinės dainos visiems žinomi, bet ar girdėjote tikrąją šios moters istoriją? Dramatiškas romanas, paremtas moters, kurią romantizavo filmas „Muzikos garsai“, gyvenimu, atskleidžia tiesą apie Mariją.

XX a. šeštasis dešimtmetis. Oskaras Hamerstainas pakviečiamas parašyti dainų tekstus miuziklui, paremtam moters, vardu Marija fon Trap, gyvenimu. Marija kadaise buvo novicija, svajojanti apie ramų gyvenimą Austrijos vienuolyne, kol abatija ją išsiuntė dirbti pas našlį baroną – mokyti jo pasiligojusios dukters. Dešimties mėnesių darbas netikėtai virto vedybų pasiūlymu. O kai šeima, gelbėdamasi nuo nacių, buvo priversta bėgti iš namų, būtent Marija išmokė juos išgyventi pasitelkiant vien balsų galią.

Tai, be abejo, įkvepianti istorija, ir Hamerstainas supranta jos milžinišką Brodvėjaus potencialą. Vis dėlto didelę Marijos gyvenimo dalį teks iš naujo perkurti scenai – karo siaubams dar tvyrant žmonių atmintyje, Hamerstainas negali leisti, kad publika sužinotų, kaip arti žūties buvo fon Trapų šeima.

Tačiau perskaičiusi scenarijų, neva paremtą jos gyvenimu, Marija įniršta ir pasiryžta atskleisti, kaip viskas buvo iš tikrųjų, paneigdama daugelį detalių, kurios vėliau taps miuziklo ir filmo „Muzikos garsai“ dalimi. 

Meilės, netekties ir sunkių pasirinkimų, kuriuos dažnai esame priversti daryti, kupinas romanas „Marija“ – tai galingas priminimas, kad tiesa dažniausiai yra kur kas sudėtingesnė ir neabejotinai labiau jaudinanti nei Holivudo įamžintos istorijos.

Ar aš žudikė? Jūs man pasakykit...

Liusė Čeis neprisimena nė menkiausios smulkmenos iš tos nakties, kai buvo nužudyta jos geriausia draugė. 

„Pasisekė jai“, – turbūt pagalvosite. Kas gi norėtų, kad paskutinis prisiminimas apie mylimą žmogų būtų toks?

Tik Liusei tai tapo nemenka problema.

Nes visi mano, kad žudikė – ji.

Nuo to laiko praėjo penkeri metai, ir viskas liko praeityje. Bent jau Liusė taip manė. Kol vienas įkyrus, bet visai simpatiškas tikrų nusikaltimų tinklalaidės kūrėjas pasiūlė jai kartu iš naujo ištirti tą naktį, kurios ji neprisimena.

Viena vertus, ji norėtų sužinoti, ar iš tiesų yra žudikė, bet ar galės toliau gyventi, jei įtarimai pasitvirtins?

Kita vertus, jei ji nekalta, kapstydamasi po praeitį ji gali atsidurti tikrojo žudiko taikiklyje. Nes jei žmogus jau kartą nužudė, kas jam sutrukdys tai padaryti dar kartą?

Šmaikštus, įtampos kupinas ir netikėtų posūkių nestokojantis trileris, puikiai tinkantis Caros Hunter, Lisos Jewell ir Bellos Mackie gerbėjams.

Įdomu, ar jus taip pat keistai traukia prie manęs, kaip mane prie jūsų; niekada neturėjau draugės – nejaugi rasiu ją dabar? 

Apsupta tėvo ir tarnų globos devyniolikmetė Laura leidžia dienas tarp vaizdingų Štirijos miškų Austrijoje, senoje gotikinėje pilyje. Laikas čia teka lėtai ir nuspėjamai, kol vieną ūkanotą pilnaties vakarą nutinka šis tas keisto. Nuo kalvos kaip uraganas pasileidžia karieta ir su trenksmu apvirsta pilies gyventojų akivaizdoje. Išdrįsusi prasimerkti Laura išvysta iš karietos iškeliamą jauną moterį. Jos motina prisistačiusi paslaptinga dama prašo laikinai pagloboti dukrą. Laura maldauja tėvą sutikti ir šis nusileidžia. Neilgai trukus merginos pajunta abipusę simpatiją.

„Tai priminė įsimylėjėlio įkarštį ir vertė mane drovėtis; tai buvo nepakenčiama ir kartu neatsispiriamai masino; rydama mane akimis ji traukė mane savęsp ir karštos jos lūpos klaidžiodavo mano skruostu bučiuodamos ir kone kūkčiodama ji kuždėjo: – Tu mano, tu būsi mano, tu ir aš – kaip viena amžinai.“

„Ši hipnotizuojanti apysaka, toli gražu ne „tik“ pasakojimas apie vampyrus, kelia susidomėjimą įvairiais požiūriais – lyčių vaidmenų, seksualumo vaizdavimo, politiniu, kultūriniu aspektais. Be to, labai plati žanrinė, stilistinė jos įtakos sfera įvairioms meno rūšims: ji padarė poveikį gotikiniam romanui, viduramžių estetika grįstai literatūrai, kinematografui.“

Kathleen Costello-Sullivan, šiuolaikinės airių literatūros profesorė

Airių rašytojo Sheridano Le Fanu apysaka „Karmila“ (1872) – pirmas literatūros istorijoje pasakojimas apie vampyres, dažnai laikomas svarbiausiu XIX a. gotikinės literatūros kūriniu. Būtent jis įkvėpė šio žanro šedevru laikomą Bramo Stockerio „Drakulą“. Tačiau, kitaip nei „Drakula“, „Karmila“ pastaraisiais dešimtmečiais įgavo antrąjį kvėpavimą. Kūrinys vertinamas ne tik kaip gotikinė siaubo istorija, bet ir kaip psichologinė drama, tirianti moters seksualumą, troškimus, apsėdimo temą. „Karmila“ daugybę kartų adaptuota įvairiais formatais – nuo filmų iki komiksų ir vaizdo žaidimų.

„Gyvenimą pagal ryškumą vertint derėtų.

Čia manąjį tu prisiminki.“

1968-ieji, Hemstono kaimas Šiaurės Dorsete, Anglijoje. Betės ir jos švelnaus, mielo vyro Franko dienos teka ramia vaga – galbūt todėl, kad jiedu nekalba apie skaudžią praeitį. Bet kai Betės svainis nušauna šunį, puolusį jų avis, šūvis pakeičia visą jų gyvenimą. Juk tas šuo priklausė Gabrieliui Vulfui – vyrui, sudaužiusiam Betei širdį paauglystėje. Gabrielis sugrįžo į kaimą su savo sūneliu Leo – berniuku, Betei primenančiu jos pačios sūnų, tragiškai žuvusį per nelaimingą atsitikimą.

Kai Betė vėl įtraukiama į Gabrielio gyvenimą, kaime ima augti įtampa, o pavojingos praeities paslaptys ir pavydas iškyla į paviršių grasindami mirtinomis pasekmėmis. Betė priversta rinktis tarp anuometinės ir dabartinės savęs.

„Nepakartojama meilės istorija. Tai ir sudėtinga mįslė, ir nuostabus, gilus žvilgsnis į antrųjų šansų kainą bei sunkias likimo ir atleidimo akimirkas. Įspūdinga.“

Chris Whitaker, rašytojas, bestselerių autorius

„…nepamirštama istorija apie meilę, netektį ir lemtingus mūsų gyvenimo pasirinkimus… Kartu tai ir meistriškai parašyta detektyvinė istorija, priversianti spėlioti iki pat paskutinio puslapio. Ar išties tokia knygos pabaiga?! Visiškai nesitikėjau.“

Reese Witherspoon, Holivudo aktorė ir prodiuserė

Clare Leslie Hall (Kler Lesli Hol) – britų žurnalistė, rašytoja. Ilgus metus gyvenusi ir dirbusi Londone, kartu su vyru ir trimis vaikais persikraustė į seną sodybą Dorsete: ją supantys laukai ir su gamta glaudžiai susiję ūkininkai įkvėpė sukurti išgalvotą Hemstono kaimą, kuriame rutuliojasi romano „Įskilusi žemė“ istorija. Pasirodęs 2025-aisiais, romanas išsyk tapo „The New York Times“ bestseleriu, „Goodreads Choice Awards“ buvo nominuotas geriausios istorinės grožinės knygos kategorijoje. Žymioji Holivudo aktorė Reese Witherspoon romaną įtraukė į savo knygų klubo „Reeseʼs Book Club“ skaitinių sąrašą; visame pasaulyje parduota per milijoną knygos egzempliorių.

„Kad jau nuslydai nuo bedugnės krašto, belieka mėgautis laisvuoju kryčiu.“

Mineapolis, Minesota, 2016-ieji. Gatvėje nušaunamas smulkus ginklų prekeivis. Visi įkalčiai veda prie Tomaso Gomeso – tylaus vyro, turinčio ryšių su žinoma nusikaltėlių gauja. Bet jis išnyksta kaip dūmas, o netrukus pasipila naujos žmogžudystės... Byla susidomi policijos pareigūnas Bobas Ozas: apsėstas minties susekti Gomesą, jis nujaučia, kad žudiko praeitis tokia pat tragiška kaip ir jo paties.

Mineapolis, Minesota, 2022-ieji. Holgeris Riudas, paslaptingas norvegų rašytojas, atvyksta į Jungtines Valstijas norėdamas daugiau sužinoti apie Gomeso bylą, kad galėtų parašyti apie ją knygą. Tačiau besirutuliojant jo mėgėjiškam tyrimui paaiškėja, kad Riudo smalsumas nėra toks nekaltas, kaip atrodo.

„Vilko valanda“ – nenuspėjamas trileris, patvirtinantis žurnale „Vanity Fair“ pasirodžiusią mintį, kad „Jo Nesbø su niūriu pasimėgavimu tyrinėja tamsiausias nusikaltėlių proto kerteles ir savo žudikus paslepia ten, kur juos mažiausiai tikėtumeisi rasti...“.

„Nordic noir“ žanro meistras J. Nesbø šiame puikiai suręstame, tamsiu humoru persmelktame trileryje nukreipia žvilgsnį į Amerikos Vidurio Vakarus ir nagrinėja ginklų kontrolės, policijos korupcijos ir psichologinių traumų problemas šių dienų Mineapolyje... Skaitytojai ir skaitytojos gali būti tikri, kad atsidurs puikaus pasakotojo rankose.“

Publishers Weekly

Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – norvegų rašytojas ir vienas įtakingiausių šių laikų kriminalinių romanų autorių. Pasaulinę šlovę bei gausybę apdovanojimų jam pelnė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. „Vilko valanda“ gimtojoje Norvegijoje pasirodė 2025 m., o 2026 m. laimėjo prestižinį „The Riverton Prize“ apdovanojimą, kasmet skiriamą geriausiam norvegų kriminalinės literatūros kūriniui.

„Karas baigėsi. Holdfastas negyvas. Amžinoji Liepsna užgeso. Nebeturi nieko, ką galėtum išgelbėti.“

Helena Marino, niekuo neišsiskirianti alchemikė ir viena iš Pasipriešinimo gydūnių, po pralaimėto karo patenka į nelaisvę. Jos bendražygiai brutaliai nukankinti, galios nuslopintos, o pažinoto pasaulio nelikę nė krislelio. 

Visgi Heleną sučiupusiems Paladiją valdantiems bedvasiams nekromantams ir korumpuotoms gildijos šeimoms kyla įtarimų. Jie niekaip negali paaiškinti, kodėl toji per stebuklą išgyvenusi mergina nepamena nieko iš paskutinių Pasipriešinimo mėnesių. Galbūt ji nėra tik nereikšminga sukilėlė? Gal jos atminty užšifruotas pasaulį vėl apversiantis galutinis Pasipriešinimo smūgis?

Norėdami išsiaiškinti Helenos slepiamą tiesą, Naujosios Paladijos valdovai merginą perduoda iškvosti vienam galingiausių ir negailestingiausių nekromantų. Įkalinta jo atšiauriuose namuose, Helena iš paskutiniųjų stengiasi išsaugoti jai dar likusius savasties trupinius. Tačiau ją kankina nuojauta, kad nekromantas turi visa pakeisiančią paslaptį, ir Helena ją privalo išsiaiškinti bet kokia kaina.

SenLinYu užaugo JAV Ramiojo vandenyno Šiaurės Vakarų regione. Baigė laisvųjų menų ir kultūros studijas. SenLinYu kūriniai internete atsisiųsti daugiau nei 20 milijonų kartų ir išversti į 23 pasaulio kalbas. „Alchemised“ – pirmasis tradiciniu būdu išleistas romanas, kurio pasaulyje jau parduota daugiau nei milijonas egzempliorių. Knyga išsyk tapo „The New York Times“ bestseleriu nr. 1.

„Tau neskirta gyventi narve. Tu prie jo pripratai, kaip gyvūnas pripranta zoologijos sode. Bet rutina ir kasdienybė tau yra kalėjimas. Tavo laimė yra iliuzija.“

2022 metų liepos 2-ąją du nusikaltėliai apiplėšia juvelyrikos parduotuvę Ženevoje. Tačiau net ir kruopščiai parengtas planas pasirodo nesąs toks sklandus, kaip tikėtasi...

Likus dvidešimt dienų iki apiplėšimo Sofija Braun savo prabangiame miško apsuptame name ruošiasi švęsti keturiasdešimtmetį. Ji laiminga: su vyru Arpadu įsimylėję vienas kitą, augina du nuostabius vaikus ir neturi jokių materialinių rūpesčių.

Tačiau idilė netrukus ima byrėti. Arpadas įsivelia į abejotinas machinacijas. Kaimynas, nepriekaištingos reputacijos policininkas, tarsi liguistai apsėstas slapta stebi pačias intymiausias jos gyvenimo akimirkas. O gimtadienio dieną Sofi gauna paslaptingo persekiotojo dovaną, kuri kelia grėsmę jos gyvybei.

Viena po kitos ima aiškėti praeities ir dabarties paslaptys, o velniško sandėrio ištakos veda giliai į praeitį ir toli nuo Ženevos. Iš šios istorijos niekas neišbris sausas – net ir skaitytojai.

Romanas „Laukinis žvėris“, kuriame įvykiai veja vienas kitą, o įtampa neleidžia ramiai atsikvėpti, dar kartą parodo, kodėl Joëlis Dickeris nuo tada, kai pasirodė jo knyga „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“, yra vienas mėgstamiausių šiuolaikinių detektyvų rašytojų pasaulyje.

Intriguojantis šveicariškas nuotykis apie pavogtus brangakmenius, paslaptis ir persekiojimą.

Irish Independent

Rašytojos vyrui nėra lengva. Visą pavasarį ji rašė. Pastačiau šiltnamį, galvojau, dabar ji sodins pomidorus. Kur tau, teko sodinti pačiam.

Gerai, pasodinau. Pakeičiau žemę balkone dėžėse, galvojau, sodins petunijas. Kur tau, turėjau sodinti pats. Na, galvoju, bent jau žirnius ir pupas... Kaipgi, lauk su maišu! Sėdi ir rašo.

Paskui ima kaišioti man paskaityti po vieną apsakymėlį. Žiūri, laukia, ką pasakysiu...

Galvoju, na, gerai, perskaitysiu. Ir užsiskaičiau. Oi, kaip užsiskaičiau!

Komunalija! Tas kerintis priverstinis artumas. Kvapai ir garsai, šventės ir peštynės, internacionalinė meilė ir neapykanta tarp tautų... Kokios aistros! Ir visa tai – keliuose kvadratiniuose gyvenamojo ploto metruose...

Visi, tai išgyvenę, prisimins.

Visiems, gimusiems vėliau, bus juokinga.

Lengviau bus ir rašytojos vyrui. Klausiu: ką veiki, rašai? Ne, sako, raviu.

Vilis Daudziņš

Visa Sovietų Sąjunga – nuo Rygos įlankos iki Juodosios jūros, nuo Baltijos respublikų iki tolimojo Chabarovsko – buvo viena didelė Komunalija.

Ši knyga – savotiška kelionė laiku į sovietmečio Rygą. Gausybė detalių ir šmaikštūs aprašymai gyvai atkuria to meto žmonių gyvenimą ir daiktus, vaizdus ir garsus, net skonius ir kvapus, savaip stebina skirtingas kartas. 

„Čia atgyja sovietmečio kasdienybės absurdo teatras, keliantis ir juoką, ir švelnų graudulį.“

Bārbala Simsone

Zanė Daudziņa (g. 1967) – menų daktarė, Latvijos radijo kalbos technikos konsultantė, viešojo kalbėjimo trenerė ir teatro pedagogė. Ji ir žinoma aktorė, ir penkių knygų autorė. „Vaikystė Komunalijoje“ – pastaraisiais metais viena populiariausių knygų Latvijoje.

Kartais sunkiausia išgelbėti ne kitam gyvybę, o savo paties sielą.

Vaitstouno ligoninė – vieta, kur klaidoms nėra vietos, o kiekviena diena tampa išbandymu ir profesine prasme, ir emociškai. Čia rezidente pradeda dirbti Sjera Haris, ambicinga ir atkakli jauna gydytoja, pasiryžusi įrodyti, kad gali tapti viena geriausių.

Tačiau ramiai siekti savo tikslo jai neleidžia Mičas Rivera. Talentingas, savimi pasitikintis ir šaltas kolega nuolat provokuoja Sjerą peržengti ribas. Jų bendravimas – tai konkurencija, provokacijos ir kova dėl pripažinimo, bet ilgainiui ima megztis ryšys, kurio abu nenori pripažinti.

Ligoninės koridoriuose tenka susidurti ne tik su pacientų skausmu, bet ir su savais išgyvenimais, ir Sjera supranta: didžiausi iššūkiai – ne operacinėje. Kartais sunkiausia išmokti pasitikėti kitu žmogumi ir leisti sau būti pažeidžiamai.

„Skęstančios sielos“ – emocijų kupinas romanas apie ambicijas, trapų artumą ir jausmus, kurie gimsta tada, kai mažiausiai to tikiesi.

„Parašyta taip gerai, kad skaičiau neatsitraukdama, tarsi žiūrėčiau serialą.“ – Goodreads

„Sjeros kaltė ir jos santykiai su motina pavaizduoti jautriai ir realistiškai – skaitant kartais skaudėdavo, bet būtent tai ir daro knygą tokią stiprią.“ – Jugendbuch-Couch

„Santykiai tarp Sjeros ir Mičo – tikras „lėtas degimas“: jie ginčijasi, atsitraukia, bet pamažu vis tiek artėja. Būtent tai man patiko labiausiai.“ – Buechertreff.de