Grožinė literatūra

Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie – lygesni.

Gyvuliai sukyla ir atsikrato ūkio savininko. Dabar visi ūkio gyvuliai bus laisvi, lygūs ir patys mėgausis savo sunkaus darbo vaisiais. Tačiau valdžią perėmusius du jaunus kuilius domina tik jų pačių gerovė. Klausydamiesi manipuliatyvių kuilių kalbų, gyvuliai įtiki, kad gyvenimas gerėja, bet iš tiesų pasikeitusi santvarka atneša tik naują negailestingą priespaudą.

George’o Orwello politinė satyra apie propagandos galią, valdžią, godulį ir aklą paklusnumą – vienas reikšmingiausių XX a. kūrinių. O interneto, socialinių tinklų ir dirbtinio intelekto amžiuje, kai skleisti dezinformaciją ir manipuliuoti milijonais žmonių tampa vis lengviau, Orwello „Gyvulių ūkio“ pamokos tampa dar svarbesnės ir aktualesnės. 

„Gyvulių ūkis“ – vienas reikšmingiausių XX a. kūrinių – garsaus britų rašytojo ir žurnalisto politinė satyra, pašiepusi 1917 m. Rusijos revoliuciją ir Sovietų Sąjungą. Orwellas ją parašė dar tada, kai Didžioji Britanija su Sovietų Sąjunga buvo sudariusios sąjungą prieš nacistinę Vokietiją, o britų inteligentija į Staliną žiūrėjo palankiai. Vos pasirodžiusi 1945 m. ji iš karto sulaukė sėkmės ir buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais (1996-aisiais pelnyta Hugo premija, o Time knygą įtraukė į geriausių anglų kalba parašytųjų šimtuką). Pasaulyje parduota daugiau nei 11 milijonų šios knygos egzempliorių.

George’as Orwellas (1903–1950) – britų rašytojas, eseistas ir žurnalistas, kurio darbuose ryški autoritarizmo, totalitarizmo bei socialinė kritika. Ypač daug šio intelektualo kritikos strėlių buvo skirta Sovietų Sąjungai ir tuometei jos santvarkai. Tuo paremta ir viena garsiausių, literatūros klasika tapusių politinių satyrų „Gyvulių ūkis“. Šioje ir kitose autoriaus knygose pasitaikantys naujažodžiai ar išmoningos frazės netruko prigyti vartosenoje ir dabar neretai aptinkami įvairiuose straipsniuose ar vadovėliuose, pavyzdžiui: „Didysis Brolis“, „naujakalbė“, „minčių policija“, „visi lygūs, bet kai kurie lygesni“. Netgi autoriaus pavardė tapo būdvardžiu (orveliškas), nusakančiu ateities viziją ar santvarką, paremtą žmonių išnaudojimu, persekiojimu, laisvos minties sunaikinimu, prisitaikėliškumu ir dezinformacija.

„Gyvulių ūkis“ – tai viena Vakarų literatūros klasikos knygų, kurią perskaityti reikėtų kiekvienam.

„Galėčiau dar ilgai vardyti dalykus, kurių ilgiuosi, bet nenoriu vėl imti savęs gailėti. Per pastaruosius metus supratau, ką iš tikrųjų reiškia ilgėtis. Jei ko nors ilgiesi, vadinasi, tau teko garbė jį pažinoti.“

„The New York Times“ bestselerių autorės Colleen Hoover romanas „Netekę vilties“ („Baltos lankos“, 2025 m.) sudaužė ir vėl sulipdė tūkstančių skaitytojų širdis, pasakodamas apie sunkumų kamuojamą merginą vardu Skai ir jos vaikystės draugą Diną Holderį. Padedama Holderio Skai atskleidė šokiruojančias šeimos paslaptis ir susitaikė su skaudžiais prisiminimais bei jausmais.

Romane „Netekę vilties“ pasakojama Skai istorija. O romane „Ieškant vilties“ pagaliau sužinome tiesą apie Diną Holderį ir mįslėmis apipintą jo praeitį.

Dino Holderio mintis temdo kaltė – jį persekioja vaikystės prisiminimai apie dingusią mergaitę, kuriai nepadėjo išvengti pavojaus. Holderis jos tebeieško, nes tik ją radęs tikisi atgauti ramybę. Tačiau vaikinas net nenumano, kad, jiedviem vėl susitikus, jo laukia dar didesnė neviltis...

„„Ieškant vilties“ skaičiau kuo lėčiau, nes tiesiog nenorėjau, kad knyga kada nors baigtųsi. <...> Privaloma perskaityti „Netekę vilties“ gerbėjams ir gerbėjoms. Romanas tarsi užbaigia aną istoriją. Negaliu sulaukti, kol pasaulis pagaliau artimiau susipažins su Dinu Holderiu.“

Tinklaraštis „Aestas Book Blog“

„The New York Times“ bestselerių nr. 1 autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai jau subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. „Ieškant vilties“ –  jautri istorija apie viltį ir išgijimą, pirmą sykį JAV pasirodžiusi 2013 m.; tais pačiais metais „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose nominuota kaip metų geriausia knyga meilės romanų kategorijoje.

Išsilavinęs ir rafinuotas europietis Humbertas Humbertas atvyksta į, jo akimis, komercišką, vulgaroką Ameriką. Apsigyvenęs pas ponią Heiz, susižavi dvylikamete jos dukra Doloresa, kitaip Lolita. Tačiau šis susižavėjimas tėra nauja senos obsesijos forma, virstanti maniakiška aistra paauglei. Įvykiams rutuliojantis, Humberto ir Lolitos kelionė po amerikietiškus priemiesčius ir motelius perauga į saldžiabalsio garbinimo, šokiruojančio išnaudojimo, pavydulingų kliedesių ir kerštingos savidestrukcijos dramą. 

„Lolita“ – subtilus, provokatyvus, melancholiškas ir ironiškas romanas, tyrinėjantis maniją, geismą, beprotybę ir kūrybą. Knyga pateikiama kaip Humberto Humberto, etaloninio nepatikimo pasakotojo, memuarai, kuriuose jo troškimas užvaldyti ir turėti Lolitą – fiziškai ir metafiziškai – tampa aistros bei žlugimo istorija. Intelektualus, įmantriai suręstas, humoro ir žodžių žaismo nestokojantis romanas, parašytas neįtikėtinai vaizdingu stiliumi, yra savotiška duoklė kalbai, jos galimybėms ir joje slypinčiai galiai, kuria disponuoja istorijos pasakotojas – net jei jis tėra elegantiškas nusikaltėlis. 

Vladimiro Nabokovo „Lolitą“ 1955 m. Paryžiuje išleido leidykla „Olympia Press“, rankraštį prieš tai atmetus penkiems amerikiečių leidėjams. Vėliau skandalingai pagarsėjusi knyga kurį laiką buvo uždrausta įvairiose šalyse, tačiau ilgainiui tapo kultine ir šiandien ją rastume kone kiekviename geriausių pasaulio literatūros kūrinių sąraše. Romanas ne kartą lietuviškai buvo pasirodęs verstas iš rusų kalbos. Šį kartą publikuojamas naujas Laimanto Jonušio vertimas iš angliškojo originalo. 

Šis EPUB leidinys yra sertifikuotas kaip prieinamas. Sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/9183d4ab-b850-43a1-8a4e-e3b46fe16578.html 

„Skaitydavau net valydamasi dantis. Neįmanoma paleisti iš rankų.“

Katy Hays

„Drąsi, sklidina įtampos, siautulinga ir visiškai savita.“

Kirstin Chen

Buvo priimti sprendimai: aš juos priėmiau. Griebtasi smurto: aš jo griebiausi. Pabėgta iš nusikaltimo vietos: aš pabėgau. Sužeisti žmonės: aš juos sužeidžiau. Kai kas buvo mylimas. Aš mylėjau. Ne viskas, ką padariau, buvo blogai. Tik didžioji dalis.

Yvė Gordon visada tikėjo esanti ypatinga: stipendininkė su aukščiausiais įvertinimais ir didžiuliu potencialu, įsitikinusi, kad gyvenime kažką pasieks. Tačiau baigusi elitinį universitetą ji neišsikapsto iš skolų ir dirba privačiai Los Andželo superturtuolių vaikų korepetitore.

Viskas pasikeičia, kai Yvė atvyksta į Viktorų šeimos prabangų dvarą į eilinę pamoką ir vietoj nuobodžiaujančios paauglės randa siaubingą vaizdą: kruvinus pono ir ponios Viktorų kūnus jų nepriekaištingame sode, ir iš namo girdi sklindantį pagalbos šauksmą.

Akimirksniu Yvė ir nepažįstamoji iš liudininkių tampa įtariamosiomis, o netrukus – ir bėglėmis.

Yvė atsiduria visos šalies mastu vykdomos paieškos centre, jos paslaptinga bendrakeleivė, atsisakanti kalbėti, ima varyti ją iš proto, o žiniasklaida siautėja, paversdama Yvę visuomenei pavojinga siaubūne.

Ironiškas, tamsus ir įžvalgus „Žudikės instinktas“ – tai kvapą gniaužiantis, pašėlusio tempo ir juodojo humoro persmelktas pasakojimas, meilės istorija apie tai, kaip lengva peržengti ribą, kai pasaulis nustoja tavimi tikėti.

„Šis romanas lekia kaip raketa – tamsus, vingiuotas ir be galo įtraukiantis, tad saugokitės pagundos skaityti iki paryčių. Tai įtempta psichologinė drama, tampanti žiauraus nusikaltimo, apgaulės ir adrenalino kupino siužeto stuburu. „Žudikės instinktas“ – trikdantis, smagus ir nepamirštamas.“

Shelf Awareness 

„Kiekviena bylos detalė yra tarytum veidrodis. Ir žudikas slepiasi viename lūžtančių spindulių kampe.“

Į nevaldomus smurto protrūkius linkęs Paryžiaus policijos komisaras Pjeras Nymanas skubiai išsiunčiamas iš sostinės, kai per futbolo sirgalių riaušes vos nenužudo žiauraus chuligano. Tuo tarpu nedidelio miestelio policijos leitenantas Karimas Abdufas, arabų kilmės našlaitis su nusikalstama praeitimi, tiria daugiau nei prieš dešimtmetį mirusios mergaitės kapo išniekinimą ir nuotraukų vagystę iš vietinės pradinės mokyklos. 

Atskiri keliai šiuos itin netradicinius policininkus atveda į Gernoną, mažą universiteto miestelį Prancūzijos Alpėse, kur sadistiškas žudikas ant uolų viršūnių palieka sudarkytus savo aukų kūnus. Ledynai, sraunios upės ir uolos tyrėjams tampa ne tik kliūtimis, bet ir užuominomis, įtraukiančiomis į paslaptingą ir mirtiną universiteto bendruomenės kultą.

Prancūzijoje pasirodęs 1998-aisiais, romanas „Purpurinės upės“ išsyk sudrebino tuometines kriminalinės literatūros žanro tradicijas. Tada „Le Figaro“ kūrinį pavadino „geriausiu trileriu nuo „Avinėlių tylėjimo“ laikų“, o 2000 m. pasirodžiusi romano ekranizacija autoriui Jeanui-Christopheʼui Grangé pelnė pasaulinį pripažinimą. Lietuvoje ši knyga pirmą sykį pasirodė 2007 m. („Baltos lankos“).

„Kupina įtampos ir žiauraus veiksmo.“

The Times

„Viena tų knygų, įtraukiančių nuo pat pirmojo puslapio: sukrečia, apverčia pasaulį aukštyn kojomis... Nepriekaištingas trileris, nuolat balansuojantis ties perkaitimo ir lūžio riba.“

Le Monde

„Dažnai sakoma, kad trilerio žanras – išskirtinai anglosaksiška sritis. Bet Jeano-Christopheʼo Grangé romanas „Purpurinės upės“ įrodo, kad prancūzų autoriai geba ne tik neatsilikti, bet ir tapti stipriais konkurentais, niekuo nenusileidžiančiais anglosaksų trilerių tradicijai.“

Le Magazine littéraire

Jean-Christophe Grangé (Žanas Kristofas Granžė, gim. 1961) – prancūzų rašytojas, „Reuters“ ir „World Press“ apdovanojimus pelnęs žurnalistas ir scenaristas. Rašytojo karjerą pradėjęs 1994 m., J. C. Grangé pasaulinį pripažinimą pelnė pasirodžius antrajam jo romanui „Purpurinės upės“ – vien Prancūzijoje parduota daugiau nei pusė milijono knygos egzempliorių, ji išversta į daugiau nei 20 kalbų.

Gyvenimas suplanuotas iki smulkmenų... bet kartais reikia leisti įvykiams klostytis savaime. Permainos kelia nerimą, retkarčiais baimę – telieka atsipalaiduoti ir surizikuoti.

Ryžtinga renginių planuotoja Peidžė Volker mėgsta iššūkius. Po sunkios vaikystės, praleistos mažoje saloje, ji pasiryžusi įrodyti, kad yra ne iš kelmo spirta. Tam puikiai tinka jaudinantis ir šurmuliuojantis Manhatanas. 

Tačiau, netikėtai praradusi darbą „Žvaigždžių renginiuose“, Peidžė susimąsto, ką gi daryti toliau. Geriausias jos brolio draugas, klestintis verslininkas Džeikas Romanas, pasiūlo Peidžei su draugėmis įkurti renginių organizavimo įmonę. Laukia nauji iššūkiai. Tačiau tai niekis, palyginti su atgimstančia simpatija šiam geidžiamam Niujorko viengungiui... Bendras tikslas suartina Džeiką ir Peidžę – giliai rusenusios aistros kibirkštėlės perauga į šiltus jausmus ir Manhatane prasideda bemiegės naktys.

SEPTINTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Iškritęs pirmasis sniegas prabangių namų rajoną apgaubė ramybe. Jo gyventojus Bekerius kiek suerzina kieme mįslingai atsiradęs sniego senis. Vėliau naktį Joną pažadina neaiškus garsas, jis eina ieškoti mamos, bet... namie jos nėra. Nedrąsiai pravėręs lauko duris berniukas žvilgsniu matuoja atstumą iki artimiausių kaimynų, kol jo akys užkliūva už priešais namą stovinčio sniego senio – šis ryši rožinį motinos šaliką.

Detektyvas Haris Hūlė užčiuopia ryšį tarp savo pašto dėžutėje rasto laiško ir dingusios moters. Paaiškėja, kad per pastarąjį dešimtmetį be žinios dingo jau vienuolika moterų ir kaskart tuo pat metu – vos tik pasirodo pirmasis sniegas... Žudikas diktuoja žaidimo taisykles ir, rodos, iš arti stebi kiekvieną Hario Hūlės žingsnį...


„Sniego senis“ – kriminalinis romanas su rafinuotais siaubo trilerio elementais. Tai viena šiurpiausių Jo Nesbø knygų.

„Neišmatuojamo gylio kaip sniegas, švytintis ir abstraktus kaip Beethoveno „Vėlyvasis kvartetas“, tiesiog unikali literatūrinė patirtis. Romanas pulsuoja energija, pagardintas ironija, kuri formuoja literatūrą, taip pat ir mano.“
James Ellroy, detektyvų rašytojas


Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

Pakerėti ją!

Skandalingasis mergišius Redridžo grafas Henris Stiuartas, draugų vadinamas Heilu, neabejoja, kad lažybas laimės. Nebus sunku pakerėti ledi Elizabetą Vilding ir pavogti iš jos bučinį. Deja, mergina vilionėms atspari. Kartą Lizė jau buvo išduota ir išmoko saugoti savo širdį. Taip pat ir skandalingą paslaptį! Tačiau laikui bėgant tampa vis sunkiau išsaugoti ją ir priešintis stiprėjančiam potraukiui šiam vyrui. Lizė susimąsto: gal Heilas yra vienintelis vyras, vertas pasitikėjimo. O gal visgi jis sugebėtų deramai elgtis ne tik su jos širdimi?..

Jai pavyko!

Kukli, santūri Evelina paspruko...

Evelinai Bredšou įkyrėjo būti ujamai piktosios pamotės. Turtų paveldėtoja paprašo vieno aukštuomenės palaidūno už užmokestį apsimesti jos sužadėtiniu. Tik taip pavyks atsikovoti laisvę. Tačiau nepatikimasis sužadėtinis palieka ją savo brolio Fino Metloko namuose ir pradingsta!

Finas gyvena nusišalinęs nuo pasaulio. Mažiausiai jam reikia moters keliamų pagundų – juolab tokios moters kaip Evė. Ji pasižymi erzinančiu polinkiu kelti chaosą ir atsidurti ten, kur jai būti nederėtų... Net ir jo širdyje!

Melai dar tik prasidėjo.

Ir Jusano karalius turbūt yra geriausias melagis iš visų.

Jis nusitaikė į sesers žiedą ir padarys dėl jo bet ką. Net jei tektų manipuliuoti penkiais kalavijais, kad jį pavogtų...

Susaistyti apgaulės, Uinas, Mikailas, Erė, Sora ir Rojus turi pasikliauti savo gebėjimais, kad atliktų karaliaus Juno pavedimą, kitaip rizikuoja užsitraukti jo nevaldomą įsiūtį.

Svetimos šalies įstatymas skiria juos nuo Kvilimaros, Čitano karalienės. Jie turi vieną mėnesį auksiniam Drakonų Valdovo žiedui pavogti. Bet neįmanoma užduotis gali būti lengvesnė, nei išmokti pasitikėti vienam kitu.

Nors pavojus ima grėsti jų gyvybei, jų šeimoms ir jų karalystėms, penki melagiai sutaria dėl vieno: karalius negali laimėti. Bet ar jie sugebės įveikti Juną jo paties žaidime? 

Šįkart užduotis yra ne tik asmeniška – penketuką jungia kerštas. Melai juos sudraskė, bet keršto troškimas vėl suvienys.

Melai tik auga, o siužetas tampa dar klastingesnis – skaitytojų pamėgti nusikaltėliai sugrįžta stulbinančiame „Sunday Times“ ir „The New York Times“ bestselerio „Penki lūžę kalavijai“ tęsinyje. Tai Korėjos mitologijos įkvėpta greito tempo romantinė fantastika, nuo kurios neatplėšite akių iki paskutinio žodžio.

Mai Corland yra korėjiečių kilmės amerikietė teisininkė ir rašytoja, gimusi Seule ir įvaikinta Niujorke gyvenančios šeimos. Iš ten ji pabėgo nuo žiemos studijuoti Floridoje, Rolinso koledže ir Majamio universitete. Dėl daugelio abejotinų sprendimų ji šiuo metu vėl gyvena šaltyje su savo partneriu, vaikais ir auksine žuvele, kuri pergyvens juos visus. Kai nerašo, ją galima rasti miegančią arba prilipusią prie savo latės aparato. Mai rašo knygas vaikams ir jaunimui Meredith Ireland slapyvardžiu ir už jas yra pelniusi nemažai apdovanojimų. Jos serijos „Penki lūžę kalavijai“ pirma knyga vos pasirodžiusi tapo bestseleriu. 

Prieš dvidešimt penkerius metus atokiame pajūrio miestelyje grupelė paauglių, bėgdami nuo skaudžios realybės, leidžia vasaros dienas apleistoje prieplaukoje: maištauja, traukia vienas kitą per dantį ir dalijasi paslaptimis. Tik dėl šios bendrystės jie randa priežastį keltis rytais, susitikti ir mylėti.

Iš tos vasaros gimsta išskirtinis meno kūrinys – paveikslas – ir po daugybės metų netikėtai atitenka aštuoniolikmetei Luisai. Ji leidžiasi į keistą kelionę, norėdama sužinoti, kaip šis piešinys atsirado ir ką dabar su juo daryti. Tačiau laimingos pabaigos ne visada atrodo taip, kaip įsivaizduojame...

Nepamirštama, juokinga ir giliai jaudinanti istorija apie keturis paauglius, kurių draugystė sukuria tokį stiprų ryšį, kad po dvidešimt penkerių metų pakeičia visiškai nepažįstamo žmogaus gyvenimą.

XX a. pradžia, Reikjavikas. Jaunoji Sigurlina, ekscentriško kolekcionieriaus dukra, vieną dieną pradingsta iš namų kartu su vertinga tėvo kolekcijos relikvija. Po neįtikėtinų įvykių istorinis artefaktas pristatomas Niujorko Metropolitano muziejuje, tuo pat metu Islandijos pareigūnai pradeda tyrimą dėl vagystės.

Tai istorija apie jaunos moters kelionę į vidinę laisvę ir tapsmą savimi. Tarsi lėtas kino filmas, kuriame pagrindinė herojė išgyvena pasirinkimų ir lemtingų atsitiktinumų dramą. Vytis svajonę rizikuojant dėl jos gyvybe ar pasiduoti? Išduoti savo šaknis dėl didelių pinigų ar išlikti garbingu žmogumi? Įtraukdama į nuotykingą pasakojimą autorė nagrinėja, kaip formavosi mums artimų islandų kultūrinė tapatybė.

Sigrún Pálsdóttir (gim. 1967) – rašytoja, redaktorė, lektorė. 2001 m. Oksfordo universitete apgynė istorijos daktaro disertaciją, vėliau dėstė Islandijos universitete, dirbo Islandijos istorijos žurnalo „Saga“ redaktore. Jos knygos nominuotos įvairioms Islandijos literatūros premijoms. Romanas „Siuvinėtoja“ (Delluferðin, 2019) apdovanotas Europos Sąjungos grožinės literatūros premija (2021).

„...svarbu ne tai, mylėjo jis ją ar ne. Svarbu... ar jis ją nužudė.“

Sara Morgan – viena geriausių baudžiamųjų bylų advokačių Vašingtone, turinti nepriekaištingą reputaciją. Jos gyvenimas klostosi lygiai taip, kaip ji ir planavo. To paties negalima pasakyti apie Saros vyrą Adamą – nesėkmingą rašytoją, negalintį pakęsti savo žmonos sėkmės. Negana to, beveik dvejus metus Adamas nuo Saros slepia romaną su kavinės darbuotoja Kele Samers.

Tačiau viskas pasikeičia, kai sutuoktinių užmiesčio namuose randamas Kelės kūnas, o pagrindiniu žmogžudystės įtariamuoju tampa Adamas. Sara susiduria su sudėtingiausia byla savo karjeroje: ji pasiryžusi ginti Adamą, kuriam už savo meilužės nužudymą gresia mirties bausmė.

Nors Adamas neabejotinai kaltas dėl nesantuokinių santykių su Kele, lieka klausimas: ar jis kaltas ir dėl jos nužudymo?


„Romano autorė – netikėtų siužeto posūkių karalienė.“
Colleen Hoover

„Puikus trileris: meistriškai supintas siužetas, ryškūs personažai – ir visi jie įtariamieji. Privalomas skaitinys trilerių mėgėjams ir mėgėjoms.“
Samantha M. Bailey, rašytoja, bestselerių autorė

„Įtraukianti, kupina netikėtų posūkių knyga, kurią skaitysite visą naktį! Dinamiškas, sklandus rašymo stilius ir intriguojantis siužetas. Jeneva Rose – autorė, kurią verta stebėti.“
Samantha Downing, bestselerio „Mano mieloji žmona" autorė


Jeneva Rose (Dženiva Rouz) – „The New York Times“ bestselerių autorė, tarp kurių ir 2020 m. pasirodęs trileris „Tobula santuoka“, kurio visame pasaulyje parduota per 2 milijonus egzempliorių. J. Rose kūriniai išversti į daugiau nei trisdešimt kalbų, o jų ekranizacijos teisės parduotos kino ir televizijos studijoms. Rašytoja gyvena Viskonsine su vyru Drew ir dviem užsispyrusiais anglų buldogais Winstonu ir Phyllis.

Kūrinys išverstas į 21 kalbą ir pelnė Reader’s Digest bei Washington Post geriausios metų knygos titulą.

„Iš dalies Vilis Vonka, iš dalies magiškasis realizmas ir labai jaudinanti... Ji priminė man, kad net užaugęs, jei gerai ieškosi, savo viduje vis dar rasi vaiką.“ Jodi Picoult

Suprantate, tai istorijos kuria mus. Mes ką nors perskaitome ir tai mus sujaudina, paliečia širdį, mums prakalba, o tada... tada mus keičia.

Skaudžią vaikystę be tėvų meilės Liusei ištverti padėjo „Laikrodžių salos“ knygų serija. Kruopelytė magijos iš šių knygų merginai praverstų ir dabar, sulaukus dvidešimt šešerių ir taupant kiekvieną centą, nes jos didžiausia svajonė dirbant mokytojos padėjėja – įsivaikinti vieną savo mokinių, našlaičiu tapusį Kristoferį. Tačiau kai po ilgų metų tylos jos mylimiausių vaikystės knygų autorius grįžta su nauju kūriniu ir paslaptingu kvietimu skaitytojams įsitraukti į žaidimą jo saloje ir taip laimėti vienintelį knygos egzempliorių, mergina žino, kad tai – jos gyvenimo šansas, kurio nevalia praleisti. Tačiau varžovai gudrūs, knygos iliustratorius pavojingai žavus, o pats rašytojas nenuspėjamas... Tad viskas bus dar sudėtingiau, nei Liusė tikėjosi.

„Norų žaidimas“ – knyga, kurios magija skaitytojų lyginama su „Čarliu ir šokolado fabriku“. Tai tikra dovana mūsų širdyje gyvenančiam vaikui.

„Gudru, tamsu ir viltinga... Tai meilės laiškas skaitymui ir vaikystės istorijoms, kurios mus ir užaugusius dar ilgai veikia.“ V. E. SCHWAB, New York Times bestselerių autorė, parašiusi „Nematomą Adės Laru gyvenimą“

Dėl jos jis sudegintų visą pasaulį... 

O ji ketina jo pasaulį paversti pelenais.

Ofelija Vinters trokšta keršto.

Atokiose Škotijos aukštumose įsikūrusiame Sorousongo universitete paprastai studijuoja tik galingiausių korumpuotų šeimų atžalos. Ofelijai ten ne vieta, tačiau gauta stipendija suteikia jai puikią progą ištirti „atsitiktinę“ tėvų mirtį netoli pilies. Jos planas – nekristi kitiems į akis, išsiaiškinti tiesą ir nubausti kaltuosius. 

Reikalai pasisuka netikėta linkme, kai Ofelija susiduria su paslaptinguoju Aleksu Korbo-Grynu. Ji įsitikinusi, kad jis toks pat kaip ir jo milijardierius tėvas, pagrindinis įtariamasis, – pabaisa avies kailyje.

Iki šiol Ofelija kliovėsi tik savimi, bet kai nežinomas kankintojas pradeda ją persekioti, mergina supranta, kad viena Sorousonge neišgyvens. Aleksas tampa jos netikėtu sąjungininku ir alibi. Ofelijos keršto planas susvyruoja – ji ima įsimylėti po kieta išore slypinčią jautrią Alekso širdį.

Ar dabar ji pajėgs sunaikinti Alekso pasaulį? 

PASLAPTIS. ŽMOGŽUDYSTĖ. KERŠTAS. 

SVEIKI ATVYKĘ Į SOROUSONGO UNIVERSITETĄ...

„Nuodingoji nakviša“: tamsiosios akademijos estetika, neapykanta, virstanti meile, galios žaidimai, prikaustantis siužetas, įdomūs personažai, dinamiškas ir aštrus stilius.

Autumn Woods dienomis dirba aviacijos ir kosmoso inžiniere, o vakarais ir savaitgaliais – rašo meilės romanus. Šiuo metu ji gyvena Pietvakarių Anglijoje kartu vyru ir jų šunimi. Jai patinka kurti stiprias pagrindines veikėjas ir tamsaus, sudėtingo charakterio pagrindinius veikėjus romantizuoto kaimo gyvenimo ir tamsiosios akademinės estetikos fone. Kai nerašo ir neskaito, autorė dažniausiai tapo, kepa arba leidžia laiką gamtoje.

Instagram: @autumnwoods.author

TikTok: @autumn.woods.author

Šis apdovanotos vokiečių autorės romanas – apie skausmą ir paleidimą, apie pirmąją meilę, viso gyvenimo meilę ir savo vietos pasaulyje paieškas – net jei ji ten pat, kur viskas prasidėjo. Ši knyga – tai pasakojimas apie paprastus ir drauge nepaprastus dalykus, šiltus santykius, empatiją ir vienas kito vertinimą.

Vieną gražią pavasario dieną kaimelis Vokietijos vakaruose nubunda po blogo ženklo: Selmai prisisapnavo okapija – keistas gyvūnas, panašus į zebrą ir žirafą. Tai reiškia, kad kažkas netrukus mirs.

Dešimtmetė Selmos anūkė Luizė su draugu Martinu svarsto didžiuosius gyvenimo klausimus ir stebi kaimelio gyventojus – senus ir jaunus, – imančius elgtis neįprastai. Iškyla ilgai širdies kertėse užspausti dalykai, o seniai atidėlioti sprendimai mirties grėsmės akivaizdoje tampa neatidėliotini.

Luizės motina svarsto, ar nutraukti santuoką. Senas šeimos draugas stengiasi sukaupti drąsos ir prisipažinti Selmai, kad ją seniai myli. Tik girtuoklis Palmas sakosi mirties nebijantis, o paniurėlė Marli ir toliau slankioja po vienišus savo namus. Kai mirtis pagaliau ateina, kaimo bendruomenei tenka dar glaudžiau susiburti – tik taip įmanoma ištverti ir judėti toliau.

Mariana Leky (gim. 1973) – Kiolne gimusi, Berlyne gyvenanti autorė. Romanas „Kas iš čia matyt“ atvėrė jai kelią į pripažinimą: 2017 m. pelnė nepriklausomų Vokietijos knygynų premiją kaip geriausia metų knyga, pagal romaną 2022-ųjų pabaigoje sukurtas to paties pavadinimo filmas, knyga išversta į daugiau nei 25 kalbas. Literatūros kritikai įvertino kūrinį už optimizmą, intymų pasakojimą ir unikalią būseną perkeičiančią kalbą. Nors daugelis romane pastebi „vokišką“ magiškąjį realizmą, pati autorė labiau pripažįsta Richardo Brautigano įtaką.

Knygos leidybą iš dalies fnansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Goethe‘s institutas.

Leidinio sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/33abd224-cf61-4463-8cda-6114e957dd9b.html   

Viena ryškiausių šiuolaikinių Lenkijos rašytojų, prestižinių premijų laureatė Joanna Bator sukūrė galingą romaną – šeimos epopėją, kuri kartu yra ir meilės prisipažinimas, ir laisvės šauksmas.

„Mano giminės istorija kupina vyrų pavidalo spragų“.

XX a. pradžios Silezija. Berta, miestelio mėsininko duktė, svajoja apie romantišką pabėgimą ir galiausiai padaro kai ką, ko neįmanoma atitaisyti. Nuo tada per jos palikuonių gyvenimus nusidriekia maišto ir nerimo gija.

Jos dukra Barbara su peiliais elgiasi lyg su aštriomis tiesomis; vaikaitė Violetta kolekcionuoja skandalus, žurnalus ir šukuosenas – tarsi žemėlapius gyvenimų, kuriuos būtų galėjusi gyventi; o provaikaitė Kalina surenka išsibarsčiusius šeimos praeities fragmentus ir kantriai susiuva juos į visumą. Papasakoja tai, kas buvo nutylėta, ir taip mėgina nutraukti tamsų jų giminę slėgusį užkeikimą.

Šiame įspūdingame romane jų likimai pasakoja apie pasaulį, mėginantį suvaržyti moteris, bet jos, nepaisydamos skausmo ir sudaužytų vilčių, nesiliauja kovoti dėl savo laimės. Tarp prarastų meilių, kraštutinių poelgių, neįvykusių pabėgimų ir paslapčių, iš motinos perduodamų dukrai, keturių kartų moterys maištauja prieš vyrų rašytą istoriją.

„Kartu, kartu!“ – tradicinis lenkų vestuvių šūksnis, raginantis jaunavedžius pasibučiuoti ir taip išvyti kartėlį, – romane skamba daugybe balsų: ir juokingai, ir sarkastiškai, ir skausmingai, ir išlaisvinančiai. Niekada kartėlis nebuvo toks saldus kaip Joannos Bator sagoje – žiaurioje ir švelnioje, magiškoje ir realistiškoje istorijoje apie meilės bei laisvės ilgesį.

Mariaus Buroko „seismografas“ – taupus lyg išgyvenimo krepšys, kuriame yra viskas, ką norėtum pasiimti grėsmės minutę, jei tik spėtum. Pustoniais liejami metų laikai, nušiuręs Vilnius, geležinkelio stotis, Naujininkai. Jūrą atkartojantis dukters vardas, skaidri meilės lyrika cikle „Visatai, radusiai vietą“. Akloji dėmė, pretenzijos viską suprasti atsisakymo metafora. Literatūros bejėgystė (džiovintos eilučių mandragoros), kai žūsta žmonės; nuojauta, kad istorijos ciklas linkęs kartotis (visus kitus jau išvežėm). Eilutės stalius ir verlibro puodžius pastebi, kad kone amžinai kas nors spardo kamuolį, kas benutiktų. Atjauta Ukrainai nėra vien tušti žodžiai – Marius yra aktyvus fronto stebėtojas ir netiesioginis dalyvis.

- Giedrė Kazlauskaitė

Riba, mąstyme kraštovaizdžio brėžiama linija, horizonto siūlas, pakraštys, kuriame gamta susitinka (o gal išsiskiria) su kultūra ir civilizacija – visa tai stengiuosi nusakyti žodžiais ir eilutėmis. Nuo vešlios žalumos iki karo išdegintų griuvėsių, nuo meilės iki neapykantos – tokia mano seismografo žymima amplitudė, tokie asmeniniai ir globalūs žemės virpesiai, tokia žingsniais matuojama poetinė geografija.

- Marius Burokas

Marius Burokas (g. 1977) – rašytojas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas. Pirmoji jo poezijos knyga pasirodė 1999. Šiuo metu jis yra keturių poezijos knygų autorius, pelnęs Jaunojo Jotvingio, Antano Miškinio ir Maironio, Poezijos pavasario premijas. Jo eilėraščių rinktinę anglų kalba „Now I Understand“ 2018 m. išleido Jungtinės Karalystės leidykla „Parthian Books“. Eilėraščių knyga ukrainiečių kalba „Найменші речі“ taip pat buvo išleista 2018 m. 2021 m. pasirodė autoriaus poezijos rinktinė lenkų kalba „Tu mieszkał Jonasz“. Autoriaus poezija versta į lenkų, latvių, estų, suomių, slovėnų, anglų, vokiečių, prancūzų, gruzinų, švedų, ispanų, ukrainiečių ir kt. kalbas. Marius Burokas taip pat yra Lietuvos rašytojų ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungų narys.

„...skausmas susigadinus reikalus yra mažesnis, nei džiaugsmas į pražūtį nusitempti kitus.“

Broliai Opgardai visuomet buvo artimi: autoavarijoje tragiškai žuvus tėvams, dar būdamas paauglys, tylenis Rojus prisiėmė atsakomybę už jautrų, bet impulsyvų jaunėlį Karlą. Stipraus ryšio nesugriovė ir Karlo pasiryžimas išvykti ieškoti laimės į JAV ir palikti Rojų vieną gimtajame miestelyje Norvegijos kalnuose.

Tačiau Karlui netikėtai sugrįžus Rojų apninka abejonės. Kartu su architekte Šenon, savo charizmatiškąja žmona, Karlas rengiasi pakeisti ne tik brolio, bet ir miestelio gyvenimą – jų šeimos žemėje pastatyti milžinišką SPA viešbutį, niekuo nenusileidžiantį amerikietiškiems poilsio kompleksams. Rami Rojaus kasdienybė griūva jo akyse...

Negana to, šią radikalią ateities viziją temdo neišaiškintos mirtys, viena po kitos iš naujo tiriamos vietos lensmano Kurto Olseno. Tarp jo bylų – ir brolių tėvų mirtis. Kalnų miestelį supanti praraja ima gausti nuo įtampos: ar nelaimingos praeities žūtys tikrai tebuvo atsitiktinumai? Kaip su šiomis mirtimis susiję Opgardų broliai ir skaudi jų šeimos istorija?


„Didinga broliškos meilės oratorija, nukelsianti skaitytojus į tokius serpantinų posūkius, kokiuose sugenda stabdžiai, o tuomet – į prarajos vandenis, tik ir laukiančius palaidoti aukas gelmėse. Nesbø balsas galingas; jo suręstas kelias į atpirkimą primena kvapą gniaužiančius amerikietiškuosius kalnelius. „Karalystė“ viršijo visus mano lūkesčius.“
Sofi Oksanen


Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių detektyvų ir trilerių autorių ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir visame pasaulyje: jo knygos išverstos į 50 kalbų, jų parduota daugiau nei 50 mln. egzempliorių. Didžiausią sėkmę ir gausybę apdovanojimų J. Nesbø atnešė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. „Karalystė“ – naujausias autoriaus romanas, kuriame šaltakraujiškai narstomos didelės mažo miestelio paslaptys, šeimos ir ištikimybės jai temos.

1933 metų gegužės 12 dieną Vilnių kaip žaibas apskriejo žinia – Bernardinų sode pagrobta Vilniaus vaivados dukrelė Agatka. Ryžtingai nusiteikęs slaptosios policijos viršininkas Mańkowskis nieko nelaukdamas imasi keblios bylos. Palaidų siūlų daug. Įtariamųjų sąraše – mergaitės auklė, vietiniai banditai, komunistai. Galimi motyvai – politinis šantažas, išpirkos pinigai. O gal pagrobimas dėl meilės? Nusikaltimo pėdsakai tyrėjus vedžioja už nosies pažįstamomis Vilniaus gatvėmis ir požemiais, atveda iki Krokuvos ir net Paryžiaus. Įnirtingos gaudynės, susišaudymai ir politinės intrigos neišvengiamos, siekiant surasti pagrobtą
mergaitę.

Felicjos Romanowskos slapyvardžiu pasirašytas Vilnietiškas detektyvas – tai ir kriminalinis romanas, ir tarpukario Vilniaus satyra, pašiepianti ne vieną to meto kultūros ir politikos veikėją. Pirmą kartą romanas dalimis buvo publikuotas 1933 metų pavasarį Vilniaus laikraštyje Słowo, o niekam iki tol negirdėtos autorės Felicjos slapyvardžiu dangstėsi tokie patyrę literatūros vilkai kaip Józefas Mackiewiczius, Stanisławas Mackiewiczius-Catas, Jerzy’is Wyszomirskis ir Walerianas Charkiewiczius.

Galbūt šis literatūrinis žaidimas taps tam tikru žingsniu, mėginant geriau suprasti to meto Vilnių ir jo socialines bei kultūrines realijas. O tai savo ruožtu paskatins pamatyti po barokiniais debesimis slypintį sudėtingą ir kupiną įvairiausių gyvenimo iššūkių rytų Lenkijos provincijos miestą Vilnių.
– istorikas Povilas Andrius Stepavičius

Leonardas Gražys – pripažintas architektas, Nacionalinės premijos laureatas, sėkmingas verslininkas. Dukros netektis apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis, o po kurio laiko jis sulaukia neįprasto prašymo – suprojektuoti koplyčią žuvusiam užsakovų sūnui atminti. Užsitęsęs gedulas, piktnaudžiavimas svaigalais, kūrybinės kančios, negebėjimas susitaikyti ir atleisti virsta dvasinės ramybės paieškomis bei vidinės koplyčios statybomis. Net komplikuotas santykis su tikėjimu architektui nesutrukdo pasukti dievoieškos ir išganymo keliu – svarbu atkurti santykį su dukra, savimi ir Dievu.

Autofikciniame romane gausu detalių, pokalbių ir personažų, kurie kūrinį priartina prie realybės, tačiau galiausiai skaitytojui paliekama spėlioti, kas yra tiesa, o kas ne.

Algirdas Kaušpėdas – architektas, muzikantas, aktyvus visuomenės veikėjas. Jis yra suprojektavęs eilę visuomeninių pastatų ir individualių gyvenamųjų namų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Buvęs roko grupės „Antis“ lyderis, dabar – „KAnDIs“ narys. Aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, drauge su kitais organizavo Roko maršą per Lietuvą.

Pirmoji Algirdo Kaušpėdo knyga Antiška (2013) dedikuota architektų postpankroko grupei „Antis“ – joje aptariami grupės dainų provokuojantys tekstai, dalijamasi prisiminimais, istorijomis ir komentarais, leidžiančiais suprasti grupės fenomeną ir to meto kultūrinį foną besilaisvinančioje Lietuvoje. Antroji knyga – Gyveno kartą bičas ir kaimynas (2019) – apima 80 novelių, kur knygos herojai, gerdami alų, aptarinėja gyvenimą arba tyli. Romanas Koplyčia (2025) – trečioji autoriaus knyga, kurioje pasitelkiant autofikciją be skubos apmąstomi gyvenimo vingiai ir patyrimai, ieškomi susitaikymo ir įveikos būdai.

„Nuostabi... Perskaitykite. Ji tikrai ypatinga.“

Chris Whitaker

„Iš tiesų nuostabus, širdį paliečiantis romanas. Negalėjau jo padėti į šalį.“

Ann Napolitano

„Meistriškai parašyta, išmintinga ir švelni... Visiškai originali.“

Jojo Moyes

1987 ieji. Po didžiulės audros Kora su dukrele patraukia užregistruoti sūnaus gimimo. Jos vyras tikisi, kad ji laikysis tradicijos ir pavadins kūdikį jo vardu. Tačiau ar teisinga, kad jos vaikas paveldėtų vardą iš kelias kartas dominuojančių, valdingų vyrų? Jos pasirinkimas nulems visos šeimos gyvenimo kryptį.

Praėjus septyneriems metams, jos sūnus vadinamas Lokiu – vardą parinko sesuo tikėdamasi, kad brolis užaugs drąsus ir dosnios širdies. O gal jis Džulianas – tai vardas, kurį motina nešiojosi širdyje trokšdama, kad sūnus taptų savarankiška asmenybe. O gal jis Gordonas, pavadintas tėvo garbei ir auginamas jo žiaurumo šešėlyje, – tik ar įmanoma nepakartoti ir jo likimo?

Tai jautri ir vilties kupina istorija apie tris vardus, tris gyvenimo versijas ir begalines galimybes, kurias gali įžiebti vienintelis sprendimas.

Šįkart ji neprašė kortų sušildyti. Dėliojo lėtai, vieną po kitos, tylėdama, kol nuklojo pusę stalo, ir pagaliau pakėlė akis.

– Blogai, – ištarė tik vieną žodį.

Sibilė apmirė. Net kojas pakirto. Fredos akys keistai blizgėjo ir atrodė dar mįslingesnės nei įprastai, kaip kažką išties baisaus žinančio žmogaus.

Sibilė, išgyvenanti santykių krizę, kreipiasi į socialiniuose tinkluose itin populiarią būrėją raganą Fredą ir ši jai išpranašauja lemtingą susitikimą su didžiąja gyvenimo meile. Raganos pranašystė pildosi – mergina sutinka charizmatiškąjį Artūrą ir jį įsimyli. Tačiau aktoriumi prisistatančio vyro praeities paslaptys kelia nerimą. Ar išaiškėjus tiesai Sibilė bus pajėgi tai ištverti?

„Kartais tam, kad išjudėtum į priekį, pakanka mesti monetą. Kartais tereikia draugiško padrąsinimo. Kartais – išskaityto „ženklo“. Ne visada ir ne visi žmonių sprendimai yra tik logiški ir racionalūs, bet tai anaiptol nereiškia, kad nelogiški sprendimai yra klaidingi. Gindie, neretai net priešingai. Tai kodėl nesikreipus į raganą Fredą?“ – klausia autorė.

Iš tiesų šis skaitytojo iki paskutinio puslapio nepaleidžiantis romanas netgi ne apie raganą. Jis – pirmiausia apie meilę, apie mėginimą pergudrauti likimą, apie graužatį, kerštą ir pavojus išperkant kaltę.

Jurgita Noreikienė – žurnalistė, redaktorė, vertėja, kelių knygų autorė. Jos kuriamos istorijos įsuka į dramatiškų įvykių ir paslapčių verpetą, veikėjai, kovodami už savo jausmus, priversti spręsti sudėtingas etines dilemas ir daryti lemtingus žingsnius.

Sako, kad atsiplėšus nedidelį gabalėlį knygos puslapio ir pasikišus po liežuviu, galima išvysti nuostabių haliucinacijų. Dar sako, kad suvyniojus silkę su galva į knygos lapus ir palaikius ją kambario temperatūroje tris dienas, ji pradės kalbėti ir papasakos visas pasaulio paslaptis, atidengs visas uždangas. Tačiau visa tai - purvinas marketingo triukas! Knygos autorius nesiūlo ir primygtinai nerekomenduoja vynioti iš knygos popieriaus suktinių, draudžia uostytis poligrafijos dažus ar knygos pelenus, skirtingai nei tai daro knygos herojai. Jie įgudę deginti savo gyvenimą ir jaunystę nesibaigiančiuose nelegaliuose reivo vakarėliuose, alternatyviuose festivaliuose ir performansuose, mėgaujantis trumpalaikiais sekso nuotykiais, nuolatos susiduriant vienam su kitu mažame pogrindžio pasaulėlyje. Toliau seka meilė, fatališka alchemija ir likimo ironija.

Jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?

Šiaurinės Japonijos Hakodatės mieste, pilname šlaituotų gatvelių, kalno papėdėje gyvuoja kavinukė „Donna Donna“. Čia ruošiama ypatinga kava – ir vyksta šis tas mįslingiau. Apie vieną šios kavinės kėdę sklando keista miesto legenda. Sakoma, kad į ją atsisėdęs ir tik joje sėdėdamas gali nusikelti į norimą laiką.

Nors keliaujant laiku reikia paisyti ne visai malonių taisyklių ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui patiekta kava, trečiame serijos romane „Kol dar neišnyko prisiminimai“ veriasi dar keturi širdį šildantys stebuklai, nutikę toje keistoje kavinėje.

Pirmoje istorijoje sutinkame dukrą, troškusią iškoneveikti tėvus.

Antroje pasakojama apie komiką, neįstengusį paklausti žmonos, ar ji laiminga.

Trečia istorija – apie jaunėlę seserį, negalėjusią prisipažinti, kad serga.

O ketvirta – apie jaunuolį, nespėjusį prisipažinti, kad myli.

Šis ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas gvildena seną išmintingą tiesą: kad galėtum judėti pirmyn, privalai susitaikyti su savo praeitimi.

Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neišnyko prisiminimai“ – trečias serijos „Kol dar neatšalo kava“ romanas. Antras – „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ („Baltos lankos“, 2024). Serijos knygų pasaulyje parduota per milijoną egzempliorių, o jos leidybos teises įsigijo daugiau kaip 30 šalių.