Kitos knygos

Politine satyra „Gyvulių ūkis“ ir niūria pranašiška antiutopija „1984“ išgarsėjęs George Orwell (1903–1950) nepralenkiamas ir kaip intelektualių, aštrių ir polemiškų esė kūrėjas.

Per kelis kūrybos dešimtmečius jis parašė daugiau nei 500 esė. Ankstyviausia publikuota prancūzų kalba 1929 metais, paskutinė – 1972-aisiais, radus rankraštį.

Į šią rinktinę pateko 45 esė. Atrenkant vadovautasi 1950–2023 metais išleistomis įvairiakalbėmis rinktinėmis. Įtraukti ir ne tokie žinomi, tačiau kontroversiški ir įdomūs tekstai: Adolfo Hitlerio knygos „Mein Kampf“ ir Charleso Chaplino filmo „Didysis diktatorius“ recenzijos, už demokratinį socializmą agituojantys ir pacifizmą kritikuojantys straipsniai. Eseistikoje, stojančioje prieš totalitarizmą, už žmonių laisvę ir lygiateisiškumą, iškyla tikrasis G. Orwell – taurus žmogus, iškilus mąstytojas ir įžvalgus politinis rašytojas.

Knygos leidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba

https://itraukiojileidyba.lt/cert/40e8b7eb-4dd4-4d9e-9c8a-ebda55de437a.html

Mano pagrindinė veikėja neteko meilės, vyro ir darbo. Ji pardavė viską, ką turėjo, blusturgyje. Bet ji – nenugalima. Vera nesileidžia paskandinama netekties. Ji atsisako būti nelaiminga našle ar auka. Ji myli, ką nori, ir gyvena taip, kaip renkasi pati. Čia ir jos stiprybė. Kasdien sutinku tokių moterų – norėjau suteikti joms balsą.

Zyta Rudzka

Vera – patyrusi vyrų kirpėja, ištekėjusi už žokėjaus Karolio. Vera ir Karolis visą gyvenimą praleido kartu: išgyveno ir šviesių, ir sunkių laikų, suprato vienas kitą iš pusės žodžio. Dabar Karolis guli karste, o Vera, kaip šiuolaikinė Odisėja, vaikšto po Varšuvą, ieškodama velioniui tinkamo kostiumo ir batų. Tinkami batai numirėliui – tikra retenybė, bet Vera ne iš tų, kurios pasiduoda; ji pasiryžusi įvykdyti savo misiją. Ieškodama batų apmąsto jųdviejų praeitį, aplanko buvusius meilužius ir meilužes – visa tai susilieja į stulbinantį vidinį monologą, kupiną atkaklumo ir aštraus sąmojo.

Prestižine Nikės premija 2023 m. apdovanotas romanas – tai drąsus kalbinis eksperimentas, kuriame susijungia gyva šnekamoji ir poetinė kalbos, žavi savitas bekompromisis stilius, blykčioja šmaikštūs dialogai, vaizdingos metaforos.

Zyta Rudzka (gim. 1964) – lenkų rašytoja, dramaturgė ir scenaristė. Pagal išsilavinimą psichoterapeutė, besispecializuojanti seksualinės pagalbos srityje. Literatūrinį kelią pradėjo poezijos rinkiniu, vėliau išleido devynis prozos kūrinius ir jie pelnė ne vieną apdovanojimą. Rašytojos tekstams būdinga „neliteratūrinė“ kalba – grubi, netašyta, kupina tarmybių ir žargono, kartu itin vaizdinga ir ritminga. Z. Rudzka laikoma viena originaliausių šiuolaikinių Lenkijos rašytojų.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/0d5edba1-dbe9-4126-b84f-a5ec122e6ee1.html

Pirmojo Fondo Tarybos narys Golanas Trevizas nulėmė žmonijos ateitį – pasirinko Gają. Superorganizmas Gaja – holistinė planeta su visus padarus siejančia sąmone: kiekvienas rasos lašas, akmenėlis, būtybės ir visa, kas joje yra, elgiasi kaip vienis. Šiame pasaulyje privatumas tiesiog neįsivaizduojamas. Tik ar žmonijai šis kelias tinkamas?

Trevizas įsitikinęs: atsakymą ras ten, kur glūdi žmonijos šaknys, – mitinėje Žemėje... jei ji vis dar egzistuoja. Tačiau niekas nežino, kur neišmatuojamose Galaktikos platybėse ieškoti planetos, iš kurios atvyko pirmieji Gajos naujakuriai. Taip pat niekas negali paaiškinti, kodėl neišliko jokių šaltinių apie Žemę, kodėl ji nė sykio nepaminėta milžiniškoje planetinėje Gajos atmintyje. Trevizas pasiryžęs bet kokia kaina įminti šią mįslę – laukia išbandymų ir pavojų kupina kelionė.

„Fondas ir Žemė“ – penkta ir chronologiškai paskutinė kultinės amerikiečių rašytojo Isaaco Asimovo knygų serijos apie Fondą dalis.

„Laki Asimovo vaizduotė, sąmojis, kūrinių gausa neabejotinai nutiesė kelią ištisoms mokslinės fantastikos autorių kartoms.“

Kevin J. Anderson, JAV mokslinės fantastikos rašytojas, kartu su Brianu Herbertu pratęsęs Franko Herberto „Kopos“ seriją

https://itraukiojileidyba.lt/cert/c4188591-7735-4758-8878-11340cdad0a5.html

„<...> naujų informacinių technologijų išradimas visada veda didelių istorinių pokyčių link, nes svarbiausias informacijos vaidmuo yra kurti naujus tinklus, o ne atspindėti jau  egzistuojančią tikrovę.“

Bestselerio „Sapiens“ autorius Yuvalas Noah Harari išsamiai nagrinėja, kaip per tūkstančius metų mūsų pasaulį formavo informaciniai tinklai. Knygoje apmąstoma, kokiais būdais visuomenės nuo akmens amžiaus ir Biblijos kanonizavimo laikų iki nacizmo, stalinizmo ir šiuolaikinių populistų iškilimo pasitelkia informaciją – pasakojimus ar statistiką, – siekdamos savo tikslų. Informacija – tai ne vien tiesos žaliava ir ne tik galios įrankis. Žmonijos gebėjimas ją valdyti lems, ar nauji nenuspėjami informaciniai tinklai, dalyvaujant nežmogiškam protui, veiks drauge su mūsų civilizacija.

Yuval Noah Harari (gim. 1976) – istorikas, filosofas, Jeruzalės Hebrajų universiteto profesorius, „Sapiens. Trumpa žmonijos istorija“, „Homo Deus. Trumpa rytojaus istorija“, „21 pamoka XXI amžiui“, serijos „Sapiens. Istorinis komiksas“ ir kt. autorius. Įtakingo viešojo intelektualo knygos išverstos į 65 kalbas.

https://itraukiojileidyba.lt/cert/7abc9ed0-7c86-4a19-8159-82cbc1b0a6e6.html

„Kieta, tyra ir kupina meilės knyga apie kūną, protą ir sielą moters, kuriai pavyko prasibrauti pro gyvenimo betoną, dumblą ir mėšlą, kad prisikeltų.“ 

Rebecca Brown, amerikiečių rašytoja

 Skaityti Lidiją Yuknavitch – tai jausti, kaip žodžiai duria, bado, pjauna. Ji rašo apie architektą tėvą, smurtaujantį prieš dukras ir žmoną, apie geriančią motiną, apie alinančias plaukimo treniruotes ir žlungančias viltis pelnyti olimpinį auksą, apie paauglišką maištą, kūrybą, svaiginimąsi ir valkatavimą, apie meilužius, meilužes ir lėtą žaizdų randėjimą. Apie išsigelbėjimą, kurį suteikia meilė, lyg vanduo nugludinanti aštrius patyrimus.

„Vandens chronologija“ – tai triumfuojančiai atviras žvilgsnis į gyvenimą moters, gebančios sukurti save iš nuolaužų. Gyvu, pulsuojančiu romanu jį paverčia drąsi stilistika, suardyta struktūra ir plastiškas nardymas tarp gyvenimo įvykių. 

Lidia Yuknavitch (gim. 1963) – Oregone (JAV) gyvenanti lietuvių kilmės rašytoja, kurios proseneliai Juknevičiai emigravo į Jungtines Valstijas. Ji dažnai mini močiutę, pasakojusią legendas apie Eglę žalčių karalienę ir vandenų deivę Laumę. Dėl išskirtinės kūrinių stilistikos rašytoja vadinama kalbos bandite. Autobiografinis romanas „Vandens chronologija“ yra garsiausias autorės kūrinys. Oregono universitete L. Yuknavitch įgijo literatūros daktaro laipsnį, veda kūrybinio rašymo dirbtuves. Yra puiki plaukikė. 

„Vėjas į veidą delnai dega skauda kelius minu atgal greitis ir greitisgreitisgreitisgreitis sulaikau kvėpavimą oda dilgčioja kaip tada aukštai medžiuose šiurpūs vorai ropoja mano oda kaip tada aukštai prie Didžiojo kanjono mano galva per karšta suksuksuksuksuk aš suku aš stabdau aš nejaučiu pėdų aš nejaučiu kojų aš nejaučiu rankų aš nejaučiu delnų galvos širdies tėvo balsas rėkia gera mergaitė tėvas bėga nuo kalno tėvas kuris tai padarė kuris mane pastūmė mano akys merkiasi mano galūnės atsipalaiduoja aš pasileidžiu aš paleidžiu tokia mieguista tokia lengva kažkas skrieja skrieja greitis akys užmerktos smarkus smūgis trenksmas niekas.“ 

„Visi mano gyvenimo įvykiai nardo vieni tarp kitų. Be chronologijos. Kaip sapnuose. Taigi kai galvoju apie buvusius santykius arba apie važiavimą dviračiu, arba apie meilę literatūrai ir menui, arba apie tai, kaip pirmą kartą paragavau alkoholio, arba kaip dievinau savo seserį, arba apie tą dieną, kai tėvas pirmą kartą mane palietė, – tarp šių prisiminimų nėra jokio linijinio ryšio. “

https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/88c8ef69-85b3-47a9-8767-bc725392e942.html

Prieš daugiau nei tūkstantį metų į Umbrą atvyko pirmieji žmonės. Umbra tapo jų namais, tėvyne ir prieglobsčiu. Šiose žemėse vietos užtenka visiems: kilmingų dinastijų valdomoms šalims, nepriklausomam pirklių gildijos miestui ir piratų lizdui, vadinamam Laisvąja Draugija. Įvykus pasikėsinimui į sosto įpėdinį ir jo gvardiją, apiplėšiama Akademijos, kur ugdomi maginiai Reginčiųjų gabumai, biblioteka. Tarp pavogtų knygų – ir ta, kurioje aprašytas bandymas ištrinti ribą tarp gyvybės ir mirties. Kodėl susikirs gvardijos leitenanto, Akademijos auklėtinio Doreno es Tua ir iš tėvynės priverstos bėgti Čintos imperatoriaus šnipės Pjen Du Giuili keliai? Ir ką reiškia Umbroje vis dažniau pasirodantys ūkanos šešėliai?

„Tamsa ryja tamsą“ – pasakojimas apie pasaulį, labai panašų į mūsiškį, koks jis buvo XVII a. pab. – XVIII a. pradžioje. Panašų, tačiau tuo pat metu visiškai kitokį.

Gintautas Kęstutis Ivanickas (gim. 1967 m. Kaune) – rašytojas, vertėjas. Apsakymai, publikuoti rinkiniuose „Geriausia Lietuvos fantastika“, pelnė apdovanojimų. 2003 m. pasirodė debiutinis autoriaus maginės fantastikos romanas „Laumės mėnuo“. 2016 m. išleista istorinių miniatiūrų knyga „38 minučių karas“. Fantastinis romanas „Tamsa ryja tamsą“, papildytas apsakymais „Septintoji taisyklė“ ir „Šmėklos“, išleidžiamas antrą kartą.

https://itraukiojileidyba.lt/cert/e7096e4d-c45e-468b-8ebb-fec2bebc7933.html

„Jis prisiminė, kaip blykčiojo ledo kristalėliai, vėjo blaškomi tarp gūrančių griuvėsių, išsibarsčiusių ant neaukštų kalvų netoli Laiko Kapų, prisiminė ir dar už juos šaltesnį plieno blizgesį – juo tvieskė protu neaprėpiamas Šraiko medis, pasišiaušęs metaliniais dygliais. Prisiminė kraupius riksmus naktį, prisiminė ir šimtabriaunių, rubino ir kraujo raudonumo paties Šraiko akių žvilgsnį.“

„Hiperionas“ – kosminė opera, įkvėpta mitologijos ir epų. Jau klasika tapęs, 1989 m. išleistas kūrinys autoriui pelnė „Locus“ premiją ir Hugo apdovanojimą už geriausią mokslinės fantastikos romaną.

XXVIII amžius. Žmonijos Hegemonija atsidūrusi ant katastrofos slenksčio: tarpžvaigždinis karas su paslaptingaisiais Benamiais atrodo neišvengiamas. Neaiškūs ir DI TechnoŠerdies tikslai. Visi ženklai rodo, kad įvykių epicentru taps nuošalus Hiperiono pasaulis – ten stūkso legendiniai Laiko Kapai ir įsikūręs Šraikas, mirtį nešantis padaras, kurio galių nevaržo nei erdvės, nei laiko ribojimai. Ten į paskutinę piligriminę kelionę išsiruošia septynetas atidžiai atrinktų piligrimų. Kiekvienas iš jų turi savų paslapčių ir siekių, dėl kurių, jei reikėtų,  paaukotų gyvybę. O vienas savo rankose galbūt laiko žmonijos likimą.

Dan Simmons (gim. 1948) – amerikiečių mokslinės ir maginės fantastikos, siaubo romanų ir trilerių rašytojas. Apie 15 metų dirbo literatūros mokytoju, kurį laiką rengė mokymo programas gabiems vaikams. Jau daugiau kaip 35 metus yra atsidėjęs tik rašymui. Kartais kuria savo nuošalioje kalnų trobelėje Vindvokeryje, prie kurios stovi 2,5 metro aukščio skulptūra – aštriais spygliais apsmaigstytas Simmonso sukurtas personažas Šraikas. Ją rašytojui padovanojo buvusi mokinė.

https://itraukiojileidyba.lt/cert/6da53151-df10-4e09-886d-0b1a0f608182.html

Įdomu, ar jus taip pat keistai traukia prie manęs, kaip mane prie jūsų; niekada neturėjau draugės – nejaugi rasiu ją dabar?

Apsupta tėvo ir tarnų globos devyniolikmetė Laura leidžia dienas tarp vaizdingų Štirijos miškų Austrijoje, senoje gotikinėje pilyje. Laikas čia teka lėtai ir nuspėjamai, kol vieną ūkanotą pilnaties vakarą nutinka šis tas keisto. Nuo kalvos kaip uraganas pasileidžia karieta ir su trenksmu apvirsta pilies gyventojų akivaizdoje. Išdrįsusi prasimerkti Laura išvysta iš karietos iškeliamą jauną moterį. Jos motina prisistačiusi paslaptinga dama prašo laikinai pagloboti dukrą. Laura maldauja tėvą sutikti ir šis nusileidžia. Neilgai trukus merginos pajunta abipusę simpatiją.

Airių rašytojo Sheridano Le Fanu apysaka „Karmila“ (1872) – pirmas literatūros istorijoje pasakojimas apie vampyres, dažnai laikomas svarbiausiu XIX a. gotikinės literatūros kūriniu. Būtent jis įkvėpė šio žanro šedevru laikomą Bramo Stockerio „Drakulą“. Tačiau, kitaip nei „Drakula“, „Karmila“ pastaraisiais dešimtmečiais įgavo antrąjį kvėpavimą. Kūrinys vertinamas ne tik kaip gotikinė siaubo istorija, bet ir kaip psichologinė drama, tirianti moters seksualumą, troškimus, apsėdimo temą. „Karmila“ daugybę kartų adaptuota įvairiais formatais – nuo filmų iki komiksų ir vaizdo žaidimų.

„Tai priminė įsimylėjėlio įkarštį ir vertė mane drovėtis; tai buvo nepakenčiama ir kartu neatsispiriamai masino; rydama mane akimis ji traukė mane savęsp ir karštos jos lūpos klaidžiodavo mano skruostu bučiuodamos ir kone kūkčiodama ji kuždėjo: – Tu mano, tu būsi mano, tu ir aš – kaip viena amžinai.“

„Ši hipnotizuojanti apysaka, toli gražu ne „tik“ pasakojimas apie vampyrus, kelia susidomėjimą įvairiais požiūriais – lyčių vaidmenų, seksualumo vaizdavimo, politiniu, kultūriniu aspektais. Be to, labai plati žanrinė, stilistinė jos įtakos sfera įvairioms meno rūšims: ji padarė poveikį gotikiniam romanui, viduramžių estetika grįstai literatūrai, kinematografui.“

Kathleen Costello-Sullivan, šiuolaikinės airių literatūros profesorė

https://itraukiojileidyba.lt/cert/565cffc4-38af-4bb1-962e-51bb0f3fa85a.html

„Genijai ateidavo ir kalbėdavosi su Gertruda Stein, o žmonos bendraudavo su manimi.“

1903-iaisiais amerikietė Gertruda Stein persikrausto į Paryžių. Vaikšto po parodas, perka keistus jaunų menininkų kūrinius – Paulio Cezanne’o, Henri Mattise’o, Pablo Picasso. Į vakarėlius jos namuose renkasi modernizmo ikonomis netrukus tapsiantys tapytojai, rašytojai, teatro žmonės.

Šis kūrinys – literatūrinis pokštas. Stein savo gyvenimo partnerės Alice B. Toklas lūpomis kalba apie save ir tuos, kurie ją įkvėpė. Tiesa, čia aprašytieji tekstą kritikavo: Henri Matisse’ą papiktino tai, kaip vaizduojama jo žmona, o Ernestas Hemingway’us neatleido pavadintas bailiu, tačiau dabar ši knyga – tarp svarbiausių XX amžiaus negrožinės literatūros kūrinių.

Gertrude Stein (1874–1946) – įtakinga amerikiečių rašytoja avangardistė, meno kolekcionierė, artima rašytojų bei menininkų bičiulė ir patarėja, sąvokos „prarastoji karta“ autorė ir modernizmo epochos pilkoji kardinolė.

https://itraukiojileidyba.lt/cert/87034c85-7598-4cbf-832b-4a9bcb825706.html 

Mirštančios motinos prašymu Chuanas Presijadas išvyksta į Komalą ieškoti tėvo. Pamažu aiškėja, kad miestelis ir jo apylinkės kadaise priklausė tironiškajam Pedrui Paramui. Dabar ši vieta pilna prisiminimų ir haliucinacijų, praeities šešėlių ir šnabždesių. Apleistose ir laiko įveiktose gatvėse aidi iškankintų sielų balsai, kurie iš lėto atveria ilgai saugotas paslaptis.

„Pedras Paramas“ – tai siurrealistinė žmogaus kelionė prie savo šaknų. Susan Sontag yra pasakiusi, kad tai ne tik vienas iš XX a. pasaulio literatūros šedevrų, tačiau ir viena įtakingiausių to amžiaus knygų. Gabriel Garcia Marquez dalijosi, kad galėdavo ją cituoti iš kairės į dešinę ir atvirkščiai. Pats autorius „Pedrą Paramą“ galvoje nešiojosi daugelį metų, kol suprato, kaip jį parašyti. 

Juan Rulfo (1917–1986) – Meksikos rašytojas, per visą savo gyvenimą sukūręs tik dvi knygas, tačiau jų pakako, kad paveiktų visą vėlesnę Lotynų Amerikos literatūrą. „Pedras Paramas“ sulaužė realistinio romano tradiciją ir padėjo pamatus magiškajam realizmui.

https://itraukiojileidyba.lt/cert/6493350e-09ec-431a-ab2a-14548bf0495b.html