Kitos knygos

Šiuolaikybėje politiką keičia psichopolitika – dėmesio centre kaip galingas ekonominis resursas atsiduria nebe mūsų kūnai ir protai, bet psichika. Korėjiečių kilmės Vokietijos filosofo Byung-Chul Hano skvarbi analizė šioje knygoje skrodžia įvairius dabarties tvarkos aspektus: tylią nejuntamą kontrolę, kurią išgyvename kaip savo laisvę, emocijų komercializaciją, nesibaigiantį savęs tobulinimą siekiant vis didesnio produktyvumo ir kt. Hanas kviečia grįžti prie iš tikrųjų laisvo laiko kaip prabangos, nesusijusios nei su darbu, nei su vartojimu, ir tapti XXI amžiaus eretikais: atrasti savyje idiot savant – nuo komunikacinio triukšmo atsitraukusį nuotykių ieškotoją, siekiantį autentiško žinojimo ir patyrimo.

„[B]ūti laisvam pirmiausia reiškia būti pas draugus. „Laisvė“ iš esmės yra santykį reiškiantis žodis. Tikrai laisvi jaučiamės tik pavykusiame santykyje, tik laimingoje bendrystėje su kitais. Visiška izoliacija, į kurią veda neoliberalusis režimas, iš tikrųjų nesuteikia mums laisvės. Tad šiandien kyla klausimas, ar neturėtume laisvę apibrėžti iš naujo, iš naujo ją išrasti .“ –
„Psichopolitika“

„Mano knygos analizuoja visuomenės ligas ir jų tikslas padėti tas ligas įveikti. Taip, turime ieškoti naujų kelių ir naujų pasakojimų.“

Byung-Chul Han, interviu „El Pais“

Byung-Chul Han (gim. 1959) – vienas skaitomiausių pasaulyje šiuolaikinių mąstytojų. Lietuviškai išleistos autoriaus knygos „Nuovargio visuomenė“ ir „Eroso agonija“. Gimė Seule. Jaunystėje atvykęs į Vokietiją, Freiburge ir Miunchene studijavo filosofiją, vokiečių literatūrą ir katalikų teologiją. Tapo Berlyno menų universiteto filosofijos ir kultūrologijos profesoriumi. Savo darbuose nagrinėja šiuolaikybės procesus, demaskuoja perdegimo kultūrą, mūsų epochai būdingą toksišką pozityvumą ir totalų laisvės išnaudojimą.

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/2ba01435-8110-47b9-b8f5-ca6fdbafeb31.html

Didelių kančių sukėlęs karas tarp dviejų Fondų baigėsi. Laimėjusio Pirmojo Fondo mokslininkai nusprendžia grįžti prie kadaise Hario Seldono sukurto plano – pastatyti naują Imperiją ant senosios griuvėsių.

Vis pasigirsta gandų, kad Antrasis Fondas išliko ir ryžtingai nusiteikę antrafondiečiai rengiasi kerštui. Maištautojas Tarybos narys ir nebejaunas istorikas ištremiami iš Pirmojo Fondo ieškoti legendinės Žemės planetos ir išsiaiškinti, ar Antrasis Fondas išties tebegyvuoja, o nežinoma ir grėsminga jėga, regis, ima diriguoti įvykiams. Netrukus Pirmojo ir Antrojo Fondų atstovai susitiks lenktynėse link paslaptingosios Gajos planetos, artėdami ir prie paskutinio lemties posūkio pačiame Visatos pakraštyje.

„Fondo pakraštys“ – ketvirta kultinės amerikiečių rašytojo Isaaco Asimovo knygų serijos apie Fondą dalis. 1983-iaisiais šis mokslinės fantastikos romanas įvertintas Hugo ir „Locus“ premijomis.

„Nuostabus kūrinys, išlaikęs seriją pradėjusios trilogijos dvasią, bet stilistiškai platesnis ir brandesnis. Turbūt geriausia serijos knyga.“

Kirkus Reviews

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/69481efd-4fb2-4828-b395-39114429b642.html

Jos – tai tūkstančiai moterų, kurių dažnai net nevadindavo vardais. Jų gyvenimai buvo pašvęsti kitiems, o patys beveik be pėdsakų išnyko. Tai ir jaunos, vos 15 metų sulaukusios merginos, ir pagyvenusios moterys. Užaugusios skurdžiuose kaimeliuose ar vienkiemiuose, neraštingos, neišmokytos gerų manierų, jos dėl skurdo buvo priverstos kraustytis į miestus ir įsidarbinti pasiturinčių miestiečių namuose.

Tarnaičių darbo ir buities sąlygų nereguliavo įstatymai, jos priklausydavo nuo ponų malonės. Neturėjo teisės į atostogas ir ilgesnį poilsį, negalėdavo išeiti iš namų be leidimo. Jas įtarinėdavo amoralumu, ligų platinimu ir vagystėmis. Jos neretai tapdavo seksualinio išnaudojimo aukomis, o susilaukti vaiko, jei kuri ir ryždavosi, būdavo tikras išbandymas.

Knygoje aprašoma XIX a. pabaigos ir XX a. pirmos pusės Lenkija, kur turtingųjų namuose dirbo apie 500 000 tarnų, daugiausia moterų. Tarnaičių padėtis Vilniuje ar Kaune niekuo nesiskyrė – apie Lietuvą knygoje irgi užsimenama. Šis gyvąja istorija – laiškais, laikraščių žinutėmis, dienoraščiais – paremtas tyrimas atveria akis ir svariai papildo XX a. Lenkijos ir Lietuvos socialinio gyvenimo vaizdą.

„Tarnaičių gyvenimas tarpukario Lenkijoje buvo labai panašus kaip ir to meto Lietuvoje. Nepaisant sparčiai modernėjančio pasaulio, matome lėtai besikeičiančius žmonių tarpusavio santykius, veikiamus luominės bei socialinės atskirties ir prietarų.“

Istorikas dr. Ryšard Gaidis, Vilniaus universitetas

„Knyga labai daug pasako apie mūsų visuomenės šaknis, apie išnaudojimą, apie moterų, prisiėmusių vergišką likimą, nuolankumą, o kartu ir apie žmogišką stiprybę, galinčią peržengti klasių skirtumus. Man tai ypač daug emocijų kelianti knyga, nes mano auklė, kuri galėtų būti šios knygos herojė, buvo viena svarbiausių mano vaikystės žmonių. Autorė atliko milžinišką darbą, ačiū!“

Režisierė Agnieszka Holland

Joanna Kuciel-Frydryszak – Vroclavo universiteto polonistikos absolventė, žurnalistė. Daugiausia dėmesio sulaukė jos knyga „Tarnaitės visa kam“ (2018). Pagrindinio Lenkijos laikraščio „Gazeta Wyborcza“ ir didžiausio interneto knygyno „Lubimyczytać“ skaitytojai ją išrinko į geriausių 2018 m. knygų dešimtukus. Knyga nominuota žurnalų „Polityka“ ir „Newsweek“ premijoms.

„Aš nedaviau atsakymų. Aš stengiausi supurtyti skaitytoją, kad jis atsikratytų kai kurių išankstinių nuostatų, ir paskatinti jį mąstyti savarankiškai, sekti naujas drąsias teorijas. Taigi kiekvienas skaitytojas iš šios knygos gauna kažką skirtinga, nes atsakymus jis teikia pats... Tai kvietimas susimąstyti, o ne įtikėti.“ – Robert A. Heinlein

Pasirodęs 1961 metais, mokslinės fantastikos romanas „Ateivis svetimame krašte“ sulaukė didžiulio atgarsio ir prieštaringų vertinimų. Tai vienas visų laikų žymiausių ir skaitytojų mėgstamiausių mokslinės fantastikos kūrinių, aktualus iki šiol.

Prieš dvidešimt penkerius metus dingo pirmas į Marsą pasiųstas žmonių pilotuojamas erdvėlaivis, visi įgulos nariai buvo laikomi žuvusiais. Bet kai kas liko gyvas. Pasmerktame erdvėlaivyje gimęs ir marsiečių užaugintas Valentinas Maiklas Smitas nebuvo matęs nė vienos žmogiškosios būtybės, kol jį rado antros ekspedicijos į Marsą nariai. Jam pirmąsyk atvykus į Žemę, jauna ligoninės slaugytoja Džilė Bordman slapta prasmunka į Smito palatą ir kartu su juo išgeria stiklinę vandens: Žemėje tai paprasčiausias veiksmas, bet Marse – šventas ritualas. Nuo šiol ypatingo tarpusavio ryšio siejami Smitas ir Džilė turės kovoti, kad apgintų teisę mylėti.

Robertas A. Heinleinas (1907–1988) – XX a. amerikiečių rašytojas, kietosios mokslinės fantastikos kūrėjas, vadinamas šios krypties pradininku. Jis įvedė aukštus mokslinio, inžinerinio patikimumo standartus kūriniams ir į aukštesnį lygį pakėlė literatūrinius reikalavimus šiam žanrui. R. A. Heinleinas iki šiol yra vienintelis rašytojas, Hugo prizu apdovanotas keturis kartus. Kūrinys „Ateivis svetimame krašte“ buvo kritikuotas ir išbrauktas iš mokyklinių skaitinių sąrašo dėl laisvosios meilės ir gyvenimo komunoje elementų. Nepaisant to, romanas 1962 m. apdovanotas Hugo prizu, jis tapo ir pirmąja mokslinės fantastikos knyga, patekusia į „New York Times Book Review“ bestselerių sąrašą. Taip pat 2012 metais jos egzempliorius buvo eksponuojamas JAV Kongreso bibliotekos parodoje „Knygos, suformavusios Ameriką“.

EPUB sertifikatas:  https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/b6a87ab9-1f9d-46c9-b350-79e79d16da58.html

2027-ieji, netrukus Prancūzijos prezidento rinkimai. Internete pasklinda vaizdo įrašas, kuriame ekonomikos ir finansų ministrui Briuno Žiužui nukertama galva. Tačiau Briuno gyvas, tai simuliacija. Keisti išpuoliai tęsiami – netrukus sprogsta spermos banko įmonė. Ar tai katalikai ekstremistai? O gal Žemę nuo žmonių išlaisvinti siekiantys kraštutinių pažiūrų ekoaktyvistai? Kaltininkai gabūs, pėdsakų nepalieka.

Iš tiesų šis romanas yra apie Polį Rezoną, kuriam greit 50. Jis – Briuno Žiužo dešinioji ranka. Su žmona gyvena bute Paryžiaus centre, bet jau senokai su ja beveik nesusitinka. Netrukus Polio tėvą ištinka insultas. Šeimos bėdoms keičiant vienai kitą, Polis greit pajus ir savo paties gyvenimo trapumą. Tačiau tai – ne pabaiga.

Ši knyga – galingas ne tik ironijos, bet ir vilties šaltinis. Prancūzų rašytojas Michelis Houellebecqas (gim. 1956), vienų laikomas satyrišku ciniku, o kitų – tikru romantiku, rodos, smaginasi projektuodamas technokratinės Vakarų civilizacijos agoniją ir aprašydamas personažų negandas. Nepaisant to, jis teigia meilę. Ir nors meilė čia šoka su mirtimi, pati ji nemirtinga.

Houellebecqas yra pelnęs Goncourt'ų premiją ir aukščiausią Prancūzijos apdovanojimą – Garbės legiono ordiną. Rašytojas teigia, kad romanas „Sunaikinti“ yra paskutinė jo grožinė knyga.

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/69481efd-4fb2-4828-b395-39114429b642.html 

Meilės esmė yra ne pozityvi „sielų bendrystė", kai mylintysis ir mylimasis virsta Tuo Pačiu, sunaikindami vienas kito kitybę, bet – priešingai – abipusis ir besąlygiškas kito asmens kitybės pripažinimas ir priėmimas. Kaip tik tokio santykio su Kitu nunykimą Byung-Chul Hanas vadina „Eroso agonija" ir sieja jį su Vakarų visuomenėje vykstančiais esminiais pokyčiais.

Filosofinių, kultūrologinių esė knyga „Eroso agonija" provokatyviai analizuoja šiuolaikybę. Hanas analizuoja Larso von Triero filmą „Melancholija", Wagnerio operą „Tristanu ir Izolda", populiarų erotinį romaną „Penkiasdešimt pilkų atspalvių", remiasi Foucault, Buberiu, Hegeliu, Baudrillardʼu, Flaubertʼu, Barthesʼu, Platonu. Autorius aptaria vėlyvajam kapitalizmui būdingą esminių skirtumų niveliaciją, analizuoja eroso politiką šiandieninėje „perdegimo visuomenėje".

Byung-Chul Han (gim. 1959) – korėjiečių kilmės Vokietijos filosofas, darbai išversti į 35 kalbas. Jis – vienas iš skaitomiausių šiuolaikinių filosofų, priklauso naujajai vokiečių mąstytojų kartai. Lietuviškai išversta autoriaus knyga „Nuovargio visuomenė". Jaunystėje atvykęs į Vokietiją, Freiburge ir Miunchene studijavo filosofiją, vokiečių literatūrą ir katalikų teologiją. Tapo Berlyno menų universiteto filosofijos ir kultūrologijos profesoriumi. Savo darbuose mąstytojas kritikuoja neoliberalizmą, demaskuoja šiuolaikinę „perdegimo" kultūrą, analizuoja technologijų poveikį žmonių santykiams.

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/3ba8eaa5-7ccf-4a85-880e-d69e290cc120.html 

Tai istorija apie likimą ir gydantį laiką. Apie meilę ir kitus keistus dalykus, kurie iš tikrųjų nutinka, nes negali nenutikti.

Mergaitės vardu Ryga neatnešė gandras, kaip įprasta kaime. Tėvai ją nusipirko Rygos turguje už dalgio antgalį. Vėliau Ryga ištekėjo už Vaitiekaus, galinčio nuspėti bet kokio vaiko ateitį. Jų pirmagimė Marguolė vos gimusi žino ir moka beveik viską. Ji kartais sapnuoja būtybes, traukiančias gilyn į sapną, kviečiančias ją negrįžti. Vieną dieną Marguolė išeina, palikusi tik raštelį ir besisupančias sūpynes. Kol jos lauks ir ieškos, tėvai ir sesuo Varvara pradės geriau numanyti, kas iš tikrųjų yra tas gyvenimas.

Antrasis Ievos Dumbrytės romanas „Negrįžtantys“ – mūsų kolektyvinės pasąmonės gelmė su protėvių kulto ir religinio sinkretizmo fragmentais. Šiame beerdviame ir belaikiame pusiau pasakiškame, grubiame ir juokingame pasaulyje galime išgirsti savo protėvius, o politinis korektiškumas čia negalioja.

Ieva Dumbrytė (gim. 1991) kilusi iš Panevėžio, gyvena Vilniuje. Baigė taikomąją istoriją. Pirmas jos romanas „Šaltienos bistro“ (2021) tapo Kūrybiškiausia knyga (pirmą kartą laimėjo debiutinė knyga), pelnė Liudo Dovydėno ir Dausų šeimos premijas.

Mano krūtinėj buvus tuštuma prisipildė keistai sunkaus oro, nebejaučiau širdies dūžių, bet tai manęs negąsdino, kol vis dar galėjau matyt, suprast ir žinot. O tą sekundę viską žinot valiojau kaip aiškiaregė, galėjau just, kad lauke nėra vėjo, girdėjau, kaip pievoj pašoko žiogas ir kada sustojo sraigė, žinojau, kas įvyko prieš šimtą metų. Žinojau, kad dabar kažkas pasauly muša žmoną, kažkur aistringai mylisi paaugliai, stora boba kepa riebius blynus, močiutės anūkam liepia daugiau valgyt, tyruose tupinėja gandrai ir gyvenimas bando tekėt tokia vaga, kokia dažniausiai tekėt mėgsta.

Šis suvokimo ir aiškiaregystės blyksnis buvo pats ilgiausias gyvenime. Norėjau, kad mane kas paguostų ir pasakytų, kad pasaulis labai paprastas, kad Marguolės dingimas buvo tik trumpas nesusipratimas. Norėjau, kad kas pasakytų, jog aš nekalta ir mano visos kančios baigėsi. Man nereikia žinot, kad aš gera mama, man net nereikia vaikų meilės, jeigu taip jau norit. Aš tik meldžiu, kad kas nors man pasakytų, jog ji iš tikro yra Marguolė.

„Negrįžtantys“

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/e5171bab-f8cd-4e0c-994f-f0f11eefb573.html  

Vienoje Rytų Europos šalyje, vienoje psichiatrijos klinikoje vienas psichiatras kurį laiką įrašinėjo vieno savo paciento monologus, o tiksliau – pasakojimus. Klinika, kurioje dirba Daktaras ir šiuo metu laikomas jo prižiūrimas ir tiriamas pacientas, yra uždaras medicininis kalėjimas, o inmates – vadinamieji criminally insane – individai, padarę sunkius nusikaltimus ir psichiatrinės ekspertizės pripažinti visai arba iš dalies nepakaltinamais.

Iš pratarmės

„Apokrifas“ – neaiškios kilmės tekstas apie Jėzaus gyvenimą ir nuotykius. Jo įkvėpimo šaltinis gali būti tamsesnis už Naktį.

Apokrifai  – nekanoniniai abejotinos autorystės veikalai, neįtraukti į Šventąjį Raštą.

„Nes tik Pragare viskas skaidru, šviesu ir aišku. Tik Pragare nėra šešėlių ir niuansų.“ – Iš romano.

Tomas:
– Mes tik žaidžiam.
Jėzus:
– O mirtis ne žaidimas?
Tomas:
– Ne.
Jėzus:
– Kodėl?
Tomas:
– Nes mirties negalima atšaukti.
Jėzus patenkintas užsimerkė ir mėgavosi vėsa. Po to atsimerkė ir tarė:
– Gerai, žaiskim toliau.

– Viskas, ką veikėm iki šiol, buvo tik žaidimas ir atokvėpis prieš audrą. Aš daug juokavau, bet greitai juokai baigsis. Nes pasaulis yra žiaurus ir jam labiau tinka verksmas, riksmas ir kauksmas. Minia nepastovi, o regintieji paskęsta aklųjų jūroje. Žmonės juokingi. Jie manęs nekęs be priežasties. Jų neapykanta kris ant manęs kaip juodas vulkaninis smėlis. Klius ir jums. Ruoškitės!
Jėzus nutilo ir ilgai žiūrėjo į mokinius. Tada pasakė:
– Turit išmokti juos mylėti ar bent pakęsti be priežasties. Jei norit būti su manim, kito kelio nėra.

Tomas Šinkariukas (gim. 1971) – rašytojas, dramaturgas. Išleido pjesių rinkinį „Poetiškai korektiškas nužudymas“ (2024), pjesių ir prozos rinkinį „Mėnulio vaivorykštė“ (2013), romaną „Kaip vaikai“ (2011), prozos knygą „Šokis“ (2008), pjesių rinkinius: „Laisvė“ (2003), „Melancholija“ (2002), „Hambetas“ (2001), „Inferno“ (1998).

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/b75c3158-4641-45bb-b3c1-67597ab5f426.html  

„Diseris“ – menininko Dariaus Žiūros autobiografinė proza, kurioje per asmeninį pasakojimą išskleidžiama dokumentiška tikrovė: gyvenimas devyniasdešimtinių Vilniaus skvotuose, darbas Paryžiaus gatvėse, jo, kaip menininko, virsmai, tuometinio meno lauko atmosfera. Autorius fiksuoja į Lietuvą ateinančią reivo kultūrą, dutūkstantinių Vilniaus stoties rajoną, apmąsto kultūros reiškinius ir idėjas, savo patirtis bendraujant su normų užribyje gyvenančiais žmonėmis, radikalias mirties artumo būsenas. Tai tarsi tikrovę atspindinti sąmonės dokumentika, menininko memuarai, žiūros.

Darius Žiūra (gim. 1968) – ryškus veidas Lietuvos šiuolaikiniame mene. Jo tęstiniai  projektai, kuriuose dažniausiai vaizduojami kitų žmonių portretai, fiksuoja laiką. Nuo 2001 m. menininkas kas trejus metus dokumentuoja Gustonių (kaimo Pasvalio raj.) gyventojus. Sukūrė pilnametražį dokumentinį filmą „Gustoniai Gustoniuose“ (2020). Yra padaręs seriją prostitučių portretų „Veidai“, kūręs darbus iš kapinėse surinkto išlydyto vaško ir monetų, surinktų iš fontanų miestų parkuose ir skveruose. Menininko kūrinių yra Nacionalinės dailės galerijos, šiuolaikinio meno muziejaus KIASMA Helsinkyje ir privačiose kolekcijose Lietuvoje bei užsienyje. 2017-aisiais Vilniaus dailės akademijoje D. Žiūra gavo meno daktaro laipsnį, apgynęs meno projektą. Menininko disertacijos tekstas virto šia knyga. „Diseris“ – tai žodžio „disertacija“ trumpinys.

„Dariaus Žiūros teksto veikėjai, iš kurių pagrindinis yra jis pats, įtraukia į nenuspėjamus poelgių, minčių ir prisiminimų vingius, autoriui neįtikėtinai meistriškai atkuriant skausmingai atpažįstamas, bet sykiu ir nepakartojamas situacijas.“

Deimantas Narkevičius

„Menininkas sukūrė romanui artimą fikciją, kuri atskirais rakursais lygintina su Louis-Ferdinand'o Céline'o „Kelione į nakties pakraštį“, taip pat Fernando Pessoa raštais ar Roberto Bolaño „Pašėlusiais detektyvais“ – t. y. tokiais veikalais, kuriuose gyvas gyvenimas testuojamas sąmoningomis sufikcinimo strategijomis, o patirties transformacija literatūroje tampa įsitraukimo, atrasties ar net atverties sąlyga.“

Kristupas Sabolius

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/99ad4295-e29f-4bd3-aae6-6f37bb3b356c.html  

Keturi apsakymai – keturi pagrindiniai personažai: Lukas, Inga, Marius, Nora. Jų pasaulis – tai vienatvės, nesaugumo, netikrumo erdvė. Jie visi kažko laukia, yra paliekami arba patys palieka juos mylinčius. Visi kažko ieško.
Per lakoniškų, kinematografiškų pasakojimų detales autorė leidžia nujausti sudėtingų ir tamsių gyvenimų masyvus. Personažai keliauja po apsakymus – viename veikėjas vos sušmėžuoja, o kitame sužinome jo istoriją. V. Kulvinskaitės tekstai išsiskiria auginama įtampa, nenuspėjama atomazga, makabrišku humoru. Apsakymų veiksmas vyksta dešimtajame dešimtmetyje ir pirmaisiais šio amžiaus metais.

Lukui 30, jis – grįžęs iš emigracijos, jis tapo rašytoju. Romano sėkmė pranoko lūkesčius, bet nuolat trūksta pinigų. Žiūrėdamas į savo nuotrauką žurnalo viršelyje bando patikėti, kad tai tikrai jis – madingas autorius Lukas Garšva.

Išsiskyrusi Inga apsigyvena prastame uostamiesčio rajone šalia kapinių. Laisvadieniais eina į barą ir susitikinėja su vyrais. Jai 32-eji. Dabar ji rami, beveik laiminga.

Marius – vienišas septintokas, kurį dėl smulkaus sudėjimo neretai palaiko pradinuku. Su mama gyvena ankštame bendrabučio kambaryje, mamos pusėje telpa ir virtuvė. Marius stebi kitus, pats likdamas nematomas, ir nemėgsta, kai suaugusieji klausia: kodėl?

Norai per 40, bet tikrai nepasakytum. Dirba kirpykloje. Jos mylimasis Denis – dešimčia metų jaunesnis. Jis vis atsiduria priklausomybių klinikoje, bet nešdama jam cigaretes ir zefyrus Nora tiki, kad šis kartas bus paskutinis.

Virginijos Kulvinskaitės (gim. 1983) apsakymų rinkinys „Keturi" yra trečioji rašytojos knyga: 2017 m. pasirodė poezijos rinkinys „Antrininkė" (Naujas vardas), 2019 m. išleistas romanas „kai aš buvau malalietka" (kitos knygos). „Antrininkė" įtraukta į Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką (2017), o „kai aš buvau malalietka" – į 2019 m. Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir Metų knygos rinkimų prozos suaugusiesiems penketuką. Poezija ir proza versta į anglų, vokiečių, rusų, latvių, prancūzų kalbas. 2021 m. ukrainietiškai išleistas romanas (leidykla Навчальна книга – Богдан, vertė Vladislavas Žurba).

EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/7fbfe85a-7b4b-4cfa-b7b3-4a956f4c9d4d.html