Žemėje gimęs Dženlis Ai su misija atvyksta į nesvetingą, įšalo kaustomą Geteno planetą. Ši visuomenė stipriai skiriasi nuo žemiečių. Čia niekad nekyla karai, o žmonių lytis taki: atėjus laikui jie gali trumpam tapti moterimis arba vyrais, kaskart kitaip.
Planetoje yra vienintelis žmogus, kuris Dženliu patiki ir trokšta, kad jo misija būtų sėkminga. Įveikę šimtus mylių per ledyną, per pūgas, per stingdantį speigą jie patirs, kad draugystei ir meilei skirtybės netrukdo.
1969 m. parašiusi fantastinį romaną „Kairė tamsos ranka“, amerikiečių rašytoja Ursula K. Le Guin įsitvirtino tarp svarbiausių žanro kūrėjų. 1970 m. knyga laimėjo Hugo ir „Nebulos“ apdovanojimus, vėliau kultinio mokslinės fantastikos žurnalo „Locus“ apklausoje pateko į geriausiųjų trejetuką – kartu su Franko Herberto „Kopa“ ir Arthuro C. Clarke’o „Vaikystės pabaiga“. Ši knyga dėl ryškių veikėjų emocinių portretų ir sociologinių autorės įžvalgų įrašyta į intelektualiosios mokslinės fantastikos istoriją.
Le Guin, dar labiau nei J. R. R. Tolkienas, kilstelėjo fantastikos žanrą iki aukštosios literatūros.
Harold Bloom, literatūros kritikas
Kaip ir visi didieji rašytojai, Le Guin pakviečia mus į įsivaizduojamus pasaulius, iš kurių į savąjį grįžtame atsigavę, palengvėjusia širdimi.
„The Boston Globe“
Ursula K. Le Guin – širdies alchemikė.
David Mitchell, rašytojas
https://itraukiojileidyba.lt/cert/7a855492-2cc8-45a8-94c4-aa61471523fa.html
„Genijai ateidavo ir kalbėdavosi su Gertruda Stein, o žmonos bendraudavo su manimi.“
1903-iaisiais amerikietė Gertruda Stein persikrausto į Paryžių. Vaikšto po parodas, perka keistus jaunų menininkų kūrinius – Paulio Cezanne’o, Henri Mattise’o, Pablo Picasso. Į vakarėlius jos namuose renkasi modernizmo ikonomis netrukus tapsiantys tapytojai, rašytojai, teatro žmonės.
Šis kūrinys – literatūrinis pokštas. Stein savo gyvenimo partnerės Alice B. Toklas lūpomis kalba apie save ir tuos, kurie ją įkvėpė. Tiesa, čia aprašytieji tekstą kritikavo: Henri Matisse’ą papiktino tai, kaip vaizduojama jo žmona, o Ernestas Hemingway’us neatleido pavadintas bailiu, tačiau dabar ši knyga – tarp svarbiausių XX amžiaus negrožinės literatūros kūrinių.
Gertrude Stein (1874–1946) – įtakinga amerikiečių rašytoja avangardistė, meno kolekcionierė, artima rašytojų bei menininkų bičiulė ir patarėja, sąvokos „prarastoji karta“ autorė ir modernizmo epochos pilkoji kardinolė.
https://itraukiojileidyba.lt/cert/87034c85-7598-4cbf-832b-4a9bcb825706.html
Mirštančios motinos prašymu Chuanas Presijadas išvyksta į Komalą ieškoti tėvo. Pamažu aiškėja, kad miestelis ir jo apylinkės kadaise priklausė tironiškajam Pedrui Paramui. Dabar ši vieta pilna prisiminimų ir haliucinacijų, praeities šešėlių ir šnabždesių. Apleistose ir laiko įveiktose gatvėse aidi iškankintų sielų balsai, kurie iš lėto atveria ilgai saugotas paslaptis.
„Pedras Paramas“ – tai siurrealistinė žmogaus kelionė prie savo šaknų. Susan Sontag yra pasakiusi, kad tai ne tik vienas iš XX a. pasaulio literatūros šedevrų, tačiau ir viena įtakingiausių to amžiaus knygų. Gabriel Garcia Marquez dalijosi, kad galėdavo ją cituoti iš kairės į dešinę ir atvirkščiai. Pats autorius „Pedrą Paramą“ galvoje nešiojosi daugelį metų, kol suprato, kaip jį parašyti.
Juan Rulfo (1917–1986) – Meksikos rašytojas, per visą savo gyvenimą sukūręs tik dvi knygas, tačiau jų pakako, kad paveiktų visą vėlesnę Lotynų Amerikos literatūrą. „Pedras Paramas“ sulaužė realistinio romano tradiciją ir padėjo pamatus magiškajam realizmui.
https://itraukiojileidyba.lt/cert/6493350e-09ec-431a-ab2a-14548bf0495b.html
Didelių kančių sukėlęs karas tarp dviejų Fondų baigėsi. Laimėjusio Pirmojo Fondo mokslininkai nusprendžia grįžti prie kadaise Hario Seldono sukurto plano – pastatyti naują Imperiją ant senosios griuvėsių.
Vis pasigirsta gandų, kad Antrasis Fondas išliko ir ryžtingai nusiteikę antrafondiečiai rengiasi kerštui. Maištautojas Tarybos narys ir nebejaunas istorikas ištremiami iš Pirmojo Fondo ieškoti legendinės Žemės planetos ir išsiaiškinti, ar Antrasis Fondas išties tebegyvuoja, o nežinoma ir grėsminga jėga, regis, ima diriguoti įvykiams. Netrukus Pirmojo ir Antrojo Fondų atstovai susitiks lenktynėse link paslaptingosios Gajos planetos, artėdami ir prie paskutinio lemties posūkio pačiame Visatos pakraštyje.
„Fondo pakraštys“ – ketvirta kultinės amerikiečių rašytojo Isaaco Asimovo knygų serijos apie Fondą dalis. 1983-iaisiais šis mokslinės fantastikos romanas įvertintas Hugo ir „Locus“ premijomis.
„Nuostabus kūrinys, išlaikęs seriją pradėjusios trilogijos dvasią, bet stilistiškai platesnis ir brandesnis. Turbūt geriausia serijos knyga.“
Kirkus Reviews
EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/69481efd-4fb2-4828-b395-39114429b642.html
Šiuolaikybėje politiką keičia psichopolitika – dėmesio centre kaip galingas ekonominis resursas atsiduria nebe mūsų kūnai ir protai, bet psichika. Korėjiečių kilmės Vokietijos filosofo Byung-Chul Hano skvarbi analizė šioje knygoje skrodžia įvairius dabarties tvarkos aspektus: tylią nejuntamą kontrolę, kurią išgyvename kaip savo laisvę, emocijų komercializaciją, nesibaigiantį savęs tobulinimą siekiant vis didesnio produktyvumo ir kt. Hanas kviečia grįžti prie iš tikrųjų laisvo laiko kaip prabangos, nesusijusios nei su darbu, nei su vartojimu, ir tapti XXI amžiaus eretikais: atrasti savyje idiot savant – nuo komunikacinio triukšmo atsitraukusį nuotykių ieškotoją, siekiantį autentiško žinojimo ir patyrimo.
„[B]ūti laisvam pirmiausia reiškia būti pas draugus. „Laisvė“ iš esmės yra santykį reiškiantis žodis. Tikrai laisvi jaučiamės tik pavykusiame santykyje, tik laimingoje bendrystėje su kitais. Visiška izoliacija, į kurią veda neoliberalusis režimas, iš tikrųjų nesuteikia mums laisvės. Tad šiandien kyla klausimas, ar neturėtume laisvę apibrėžti iš naujo, iš naujo ją išrasti .“ –
„Psichopolitika“
„Mano knygos analizuoja visuomenės ligas ir jų tikslas padėti tas ligas įveikti. Taip, turime ieškoti naujų kelių ir naujų pasakojimų.“
Byung-Chul Han, interviu „El Pais“
Byung-Chul Han (gim. 1959) – vienas skaitomiausių pasaulyje šiuolaikinių mąstytojų. Lietuviškai išleistos autoriaus knygos „Nuovargio visuomenė“ ir „Eroso agonija“. Gimė Seule. Jaunystėje atvykęs į Vokietiją, Freiburge ir Miunchene studijavo filosofiją, vokiečių literatūrą ir katalikų teologiją. Tapo Berlyno menų universiteto filosofijos ir kultūrologijos profesoriumi. Savo darbuose nagrinėja šiuolaikybės procesus, demaskuoja perdegimo kultūrą, mūsų epochai būdingą toksišką pozityvumą ir totalų laisvės išnaudojimą.
EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/2ba01435-8110-47b9-b8f5-ca6fdbafeb31.html
2027-ieji, netrukus Prancūzijos prezidento rinkimai. Internete pasklinda vaizdo įrašas, kuriame ekonomikos ir finansų ministrui Briuno Žiužui nukertama galva. Tačiau Briuno gyvas, tai simuliacija. Keisti išpuoliai tęsiami – netrukus sprogsta spermos banko įmonė. Ar tai katalikai ekstremistai? O gal Žemę nuo žmonių išlaisvinti siekiantys kraštutinių pažiūrų ekoaktyvistai? Kaltininkai gabūs, pėdsakų nepalieka.
Iš tiesų šis romanas yra apie Polį Rezoną, kuriam greit 50. Jis – Briuno Žiužo dešinioji ranka. Su žmona gyvena bute Paryžiaus centre, bet jau senokai su ja beveik nesusitinka. Netrukus Polio tėvą ištinka insultas. Šeimos bėdoms keičiant vienai kitą, Polis greit pajus ir savo paties gyvenimo trapumą. Tačiau tai – ne pabaiga.
Ši knyga – galingas ne tik ironijos, bet ir vilties šaltinis. Prancūzų rašytojas Michelis Houellebecqas (gim. 1956), vienų laikomas satyrišku ciniku, o kitų – tikru romantiku, rodos, smaginasi projektuodamas technokratinės Vakarų civilizacijos agoniją ir aprašydamas personažų negandas. Nepaisant to, jis teigia meilę. Ir nors meilė čia šoka su mirtimi, pati ji nemirtinga.
Houellebecqas yra pelnęs Goncourt'ų premiją ir aukščiausią Prancūzijos apdovanojimą – Garbės legiono ordiną. Rašytojas teigia, kad romanas „Sunaikinti“ yra paskutinė jo grožinė knyga.
EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/69481efd-4fb2-4828-b395-39114429b642.html
„Aš nedaviau atsakymų. Aš stengiausi supurtyti skaitytoją, kad jis atsikratytų kai kurių išankstinių nuostatų, ir paskatinti jį mąstyti savarankiškai, sekti naujas drąsias teorijas. Taigi kiekvienas skaitytojas iš šios knygos gauna kažką skirtinga, nes atsakymus jis teikia pats... Tai kvietimas susimąstyti, o ne įtikėti.“ – Robert A. Heinlein
Pasirodęs 1961 metais, mokslinės fantastikos romanas „Ateivis svetimame krašte“ sulaukė didžiulio atgarsio ir prieštaringų vertinimų. Tai vienas visų laikų žymiausių ir skaitytojų mėgstamiausių mokslinės fantastikos kūrinių, aktualus iki šiol.
Prieš dvidešimt penkerius metus dingo pirmas į Marsą pasiųstas žmonių pilotuojamas erdvėlaivis, visi įgulos nariai buvo laikomi žuvusiais. Bet kai kas liko gyvas. Pasmerktame erdvėlaivyje gimęs ir marsiečių užaugintas Valentinas Maiklas Smitas nebuvo matęs nė vienos žmogiškosios būtybės, kol jį rado antros ekspedicijos į Marsą nariai. Jam pirmąsyk atvykus į Žemę, jauna ligoninės slaugytoja Džilė Bordman slapta prasmunka į Smito palatą ir kartu su juo išgeria stiklinę vandens: Žemėje tai paprasčiausias veiksmas, bet Marse – šventas ritualas. Nuo šiol ypatingo tarpusavio ryšio siejami Smitas ir Džilė turės kovoti, kad apgintų teisę mylėti.
Robertas A. Heinleinas (1907–1988) – XX a. amerikiečių rašytojas, kietosios mokslinės fantastikos kūrėjas, vadinamas šios krypties pradininku. Jis įvedė aukštus mokslinio, inžinerinio patikimumo standartus kūriniams ir į aukštesnį lygį pakėlė literatūrinius reikalavimus šiam žanrui. R. A. Heinleinas iki šiol yra vienintelis rašytojas, Hugo prizu apdovanotas keturis kartus. Kūrinys „Ateivis svetimame krašte“ buvo kritikuotas ir išbrauktas iš mokyklinių skaitinių sąrašo dėl laisvosios meilės ir gyvenimo komunoje elementų. Nepaisant to, romanas 1962 m. apdovanotas Hugo prizu, jis tapo ir pirmąja mokslinės fantastikos knyga, patekusia į „New York Times Book Review“ bestselerių sąrašą. Taip pat 2012 metais jos egzempliorius buvo eksponuojamas JAV Kongreso bibliotekos parodoje „Knygos, suformavusios Ameriką“.
EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/b6a87ab9-1f9d-46c9-b350-79e79d16da58.html
Jos – tai tūkstančiai moterų, kurių dažnai net nevadindavo vardais. Jų gyvenimai buvo pašvęsti kitiems, o patys beveik be pėdsakų išnyko. Tai ir jaunos, vos 15 metų sulaukusios merginos, ir pagyvenusios moterys. Užaugusios skurdžiuose kaimeliuose ar vienkiemiuose, neraštingos, neišmokytos gerų manierų, jos dėl skurdo buvo priverstos kraustytis į miestus ir įsidarbinti pasiturinčių miestiečių namuose.
Tarnaičių darbo ir buities sąlygų nereguliavo įstatymai, jos priklausydavo nuo ponų malonės. Neturėjo teisės į atostogas ir ilgesnį poilsį, negalėdavo išeiti iš namų be leidimo. Jas įtarinėdavo amoralumu, ligų platinimu ir vagystėmis. Jos neretai tapdavo seksualinio išnaudojimo aukomis, o susilaukti vaiko, jei kuri ir ryždavosi, būdavo tikras išbandymas.
Knygoje aprašoma XIX a. pabaigos ir XX a. pirmos pusės Lenkija, kur turtingųjų namuose dirbo apie 500 000 tarnų, daugiausia moterų. Tarnaičių padėtis Vilniuje ar Kaune niekuo nesiskyrė – apie Lietuvą knygoje irgi užsimenama. Šis gyvąja istorija – laiškais, laikraščių žinutėmis, dienoraščiais – paremtas tyrimas atveria akis ir svariai papildo XX a. Lenkijos ir Lietuvos socialinio gyvenimo vaizdą.
„Tarnaičių gyvenimas tarpukario Lenkijoje buvo labai panašus kaip ir to meto Lietuvoje. Nepaisant sparčiai modernėjančio pasaulio, matome lėtai besikeičiančius žmonių tarpusavio santykius, veikiamus luominės bei socialinės atskirties ir prietarų.“
Istorikas dr. Ryšard Gaidis, Vilniaus universitetas
„Knyga labai daug pasako apie mūsų visuomenės šaknis, apie išnaudojimą, apie moterų, prisiėmusių vergišką likimą, nuolankumą, o kartu ir apie žmogišką stiprybę, galinčią peržengti klasių skirtumus. Man tai ypač daug emocijų kelianti knyga, nes mano auklė, kuri galėtų būti šios knygos herojė, buvo viena svarbiausių mano vaikystės žmonių. Autorė atliko milžinišką darbą, ačiū!“
Režisierė Agnieszka Holland
Joanna Kuciel-Frydryszak – Vroclavo universiteto polonistikos absolventė, žurnalistė. Daugiausia dėmesio sulaukė jos knyga „Tarnaitės visa kam“ (2018). Pagrindinio Lenkijos laikraščio „Gazeta Wyborcza“ ir didžiausio interneto knygyno „Lubimyczytać“ skaitytojai ją išrinko į geriausių 2018 m. knygų dešimtukus. Knyga nominuota žurnalų „Polityka“ ir „Newsweek“ premijoms.
Meilės esmė yra ne pozityvi „sielų bendrystė", kai mylintysis ir mylimasis virsta Tuo Pačiu, sunaikindami vienas kito kitybę, bet – priešingai – abipusis ir besąlygiškas kito asmens kitybės pripažinimas ir priėmimas. Kaip tik tokio santykio su Kitu nunykimą Byung-Chul Hanas vadina „Eroso agonija" ir sieja jį su Vakarų visuomenėje vykstančiais esminiais pokyčiais.
Filosofinių, kultūrologinių esė knyga „Eroso agonija" provokatyviai analizuoja šiuolaikybę. Hanas analizuoja Larso von Triero filmą „Melancholija", Wagnerio operą „Tristanu ir Izolda", populiarų erotinį romaną „Penkiasdešimt pilkų atspalvių", remiasi Foucault, Buberiu, Hegeliu, Baudrillardʼu, Flaubertʼu, Barthesʼu, Platonu. Autorius aptaria vėlyvajam kapitalizmui būdingą esminių skirtumų niveliaciją, analizuoja eroso politiką šiandieninėje „perdegimo visuomenėje".
Byung-Chul Han (gim. 1959) – korėjiečių kilmės Vokietijos filosofas, darbai išversti į 35 kalbas. Jis – vienas iš skaitomiausių šiuolaikinių filosofų, priklauso naujajai vokiečių mąstytojų kartai. Lietuviškai išversta autoriaus knyga „Nuovargio visuomenė". Jaunystėje atvykęs į Vokietiją, Freiburge ir Miunchene studijavo filosofiją, vokiečių literatūrą ir katalikų teologiją. Tapo Berlyno menų universiteto filosofijos ir kultūrologijos profesoriumi. Savo darbuose mąstytojas kritikuoja neoliberalizmą, demaskuoja šiuolaikinę „perdegimo" kultūrą, analizuoja technologijų poveikį žmonių santykiams.
Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/3ba8eaa5-7ccf-4a85-880e-d69e290cc120.html
Tai istorija apie likimą ir gydantį laiką. Apie meilę ir kitus keistus dalykus, kurie iš tikrųjų nutinka, nes negali nenutikti.
Mergaitės vardu Ryga neatnešė gandras, kaip įprasta kaime. Tėvai ją nusipirko Rygos turguje už dalgio antgalį. Vėliau Ryga ištekėjo už Vaitiekaus, galinčio nuspėti bet kokio vaiko ateitį. Jų pirmagimė Marguolė vos gimusi žino ir moka beveik viską. Ji kartais sapnuoja būtybes, traukiančias gilyn į sapną, kviečiančias ją negrįžti. Vieną dieną Marguolė išeina, palikusi tik raštelį ir besisupančias sūpynes. Kol jos lauks ir ieškos, tėvai ir sesuo Varvara pradės geriau numanyti, kas iš tikrųjų yra tas gyvenimas.
Antrasis Ievos Dumbrytės romanas „Negrįžtantys“ – mūsų kolektyvinės pasąmonės gelmė su protėvių kulto ir religinio sinkretizmo fragmentais. Šiame beerdviame ir belaikiame pusiau pasakiškame, grubiame ir juokingame pasaulyje galime išgirsti savo protėvius, o politinis korektiškumas čia negalioja.
Ieva Dumbrytė (gim. 1991) kilusi iš Panevėžio, gyvena Vilniuje. Baigė taikomąją istoriją. Pirmas jos romanas „Šaltienos bistro“ (2021) tapo Kūrybiškiausia knyga (pirmą kartą laimėjo debiutinė knyga), pelnė Liudo Dovydėno ir Dausų šeimos premijas.
Mano krūtinėj buvus tuštuma prisipildė keistai sunkaus oro, nebejaučiau širdies dūžių, bet tai manęs negąsdino, kol vis dar galėjau matyt, suprast ir žinot. O tą sekundę viską žinot valiojau kaip aiškiaregė, galėjau just, kad lauke nėra vėjo, girdėjau, kaip pievoj pašoko žiogas ir kada sustojo sraigė, žinojau, kas įvyko prieš šimtą metų. Žinojau, kad dabar kažkas pasauly muša žmoną, kažkur aistringai mylisi paaugliai, stora boba kepa riebius blynus, močiutės anūkam liepia daugiau valgyt, tyruose tupinėja gandrai ir gyvenimas bando tekėt tokia vaga, kokia dažniausiai tekėt mėgsta.
Šis suvokimo ir aiškiaregystės blyksnis buvo pats ilgiausias gyvenime. Norėjau, kad mane kas paguostų ir pasakytų, kad pasaulis labai paprastas, kad Marguolės dingimas buvo tik trumpas nesusipratimas. Norėjau, kad kas pasakytų, jog aš nekalta ir mano visos kančios baigėsi. Man nereikia žinot, kad aš gera mama, man net nereikia vaikų meilės, jeigu taip jau norit. Aš tik meldžiu, kad kas nors man pasakytų, jog ji iš tikro yra Marguolė.
„Negrįžtantys“
EPUB sertifikatas: https://sertifikavimas.elvislab.lt/cert/e5171bab-f8cd-4e0c-994f-f0f11eefb573.html