Knygos su nuolaida

„Observer“ ir „Daily Mail“ vaikų metų knyga!

Tą dieną, kai Tomas, pravėręs krepšį, pirmą kartą išvysta mažą gauruotą šuniuką, jo gyvenime įsižiebia viltis. Pagaliau jis turi tikrą draugą, su kuriuo gali vaikščioti po parką, nuo ryto iki vakaro mėtyti kamuoliuką ir tvirtai apsikabinti prieš užmigdamas!

Tačiau smalsiam ir energingam šuneliui vardu Voras apsiprasti su naujų namų taisyklėmis nėra taip paprasta. Atrodo, kad jo pastangos lyg tyčia pridaro bėdų ir viską apverčia aukštyn kojomis. Tad ilgainiui maža Voro širdelė ima abejoti: gal visgi jis nėra pats geriausias pasaulio šuo, gal Tomas jo visai nemyli, gal Vorui laikas palikti šiuos namus?

Voro ir Tomo laukia daugybė išbandymų, išsiskyrimų ir paieškų, tačiau jiems abiem teks įveikti šį ilgą ir sudėtingą kelią, kad pagaliau suprastų, jog nieko nėra brangiau už tikrą draugystę, meilę ir pasitikėjimą vienas kitu.

„Vieną minutę juokiesi, kitą pyksti, o trečią tau skruostais teka ašaros.“
Sally Gardner

„Tomo ir Voro išgyventos negandos dar kartą įrodo, kaip mums visiems svarbu turėti vietą, kurią galėtume vadinti namais.“
Bookseller

Andy Mulligan (Endis Maliganas, g. 1966) – jauniesiems Lietuvos skaitytojams iš anksčiau pažįstamas romano „Šiukšlės“ („Baltos lankos“, 2016) autorius, dienraščio „Guardian“ vaikų literatūros kūrėjams skiriamos premijos laureatas. „Šuo“ – jau antroji lietuviškai pasirodanti A. Mulligano knyga.

„Geriausi dalykai susideda iš nakties ir pranyksta rytui išaušus.“

1948-ųjų Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso karo metu bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, o vakarus leidžia su senais pažįstamais ištuštėjusiuose, žibintais apšviestuose baruose. Tačiau į idiliškai ramią Masudžio Ono senatvę vis skverbiasi prisiminimai. Jo atmintyje iškyla pranykęs anų dienų „plūduriuojantis pasaulis“, kupinas dekadentiškų malonumų ir daug žadančios ateities, ir tamsių laikų šešėliai, kai Masudžio Ono tapybą stipriai paveikia kylanti militarizmo ir nacionalizmo banga ir savo propagandinius paveikslus jis skiria judėjimui, Japoniją nuvedusiam į karą.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas" – jautrus ir išmintingas portretas, vaizduojantis sudėtingais laikais gyvenusio dailininko prieštaringą likimą, ir kartu pasakojimas apie meną, senosios ir naujosios tvarkos susidūrimą, kartų skirtumus, besikeičiančias vertybes ir susitaikymą su praeities klaidomis.

„Kupinas kuklios elegancijos.“
Sunday Times

„Švelnus ir paliečiantis.“
London Review of Books.

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

„Paskutinę naktį užmiegu kambaryje šalia tavojo tikėdamasi, kad priešaky mūsų dar laukia tūkstančiai dienų. Bet nelaukia. Ši naktis yra mūsų paskutinė bendra naktis.“

2009-ieji, Stokholmas

Trisdešimtmetė Karolina nepriklausoma ir pasimetusi širdies reikaluose. Vakarėliuose ji mėgsta šokti viena. Tačiau tą vakarą netikėtai šalia atsiduria Akselis – mažakalbis, kiek gunktelėjęs, didelėmis akimis ir kreiva šypsena. Daugiau jie nebeišsiskiria.

2014-ieji, Stokholmas

Gegužę, Karolinai krūtimi maitinant kūdikį, nuo Akselio ateina elektroninis laiškas. Jame šis tarytum iš giedro dangaus surašęs slaptažodžius ir kitus svarbius dalykus – jeigu mirtų. Laišką jis užbaigia paprastai: „Tikėkimės geriausio!“ Karolina sunerimsta, paskui susierzina: tik jis geba elgtis taip beatodairiškai ir be sentimentų, beveik maniakiškai realistiškai. Spalį Akselis miršta.

Dviejuose susipinančiuose persiklojančio laiko pasakojimuose autorė skausmingai atvirai ir jautriai pasakoja asmeninę meilės ir netekties, aistros ir ilgesio, džiaugsmo ir nenumaldomo kaltės jausmo istoriją. Mikroskopiškai tiksliai atkuria audringą jųdviejų su Akseliu meilės pradžią, kasdienybę auginant kūdikį, intensyvius ir dažnai įtemptus santykius, netikėtą Akselio mirtį ir gyvenimą po jos, bandant ištverti tuštumą, rasti jėgų motinystei ir susitaikymui. Tai mylinčios moters laiškas mirusiam vyrui – nuoširdus, nepagražintas, drąsiai kalbantis apie įvairiausias meilės ir liūdesio formas, – todėl toks apvalantis ir tikras.

„Unikalus autorės balsas, savitas autobiografinio romano stilius ir vidinis veikėjos pasaulis, nuogu atvirumu prilygstantis K. O. Knausgårdui.“
Evening Standard

„Perveriantis priminimas, kad mūsų gyvenimas vos per vieną širdies dūžį gali apvirsti aukštyn kojomis.“
Sydsvenskan

„Didžiausia šios knygos stiprybė – jos pribloškiantis nuoširdumas. Daugelį metų nebuvau skaičiusi tokios prikaustančios knygos.“
Times

Carolina Setterwall (Karolina Seterval, g. 1978) – švedų rašytoja. Studijavo medijų ir komunikacijos mokslus Stokholme ir Londone, dirbo muzikos ir leidybos srityse. „Tikėkimės geriausio“ – debiutinis, iš tiesų išgyventa meilės ir netekties istorija paremtas autobiografinis romanas, išleistas 25 pasaulio šalyse.

Mažame Holto mieste ilgus metus kaimynystėje gyvena Edė Mur ir Luisas Votersas. Dabar jie abu vienui vieni tuščiuose namuose, naktimis prisipildančiuose slegiančios tylos ir vis stiprėjančio vienatvės jausmo. Vieną tokį vakarą Edė netikėtai aplanko Luisą. „Kaip tu pažvelgtum į tai, jeigu aš paprašyčiau tavęs retsykiais ateiti pas mane naktį kartu pamiegoti. Aš kalbu ne apie seksą. Man rūpi kitkas. Geismai jau, regis, seniai išblėso. Kalbu apie tai – kaip prastumti naktį. Kad atsigulusi jausčiau šilumą ir turėčiau, su kuo pasišnekučiuoti“, – taria ji. Taip užsimezga draugystė, teikianti paguodą, pokalbius naktimis, džiaugsmą ir meilę. Net jei ne visiems tai atrodo priimtina.

Šioje išmintingoje, švelnioje knygoje atskleidžiamas paprastų žmonių paprasto gyvenimo grožis, tyli ir kartu šviesiausių jausmų turtinga kasdienybė, stojiška ir ori laikysena pasitinkant gyvenimo saulėlydį. Tai odė žemiškai laimei ir gyvenimo laisvei.

„Neabejotina, Johno Williamso „Stounerio“ skaitytojai pamėgs Kento Harufo kūrybą, ir atvirkščiai. Jiems abiems būdingas nepaprastai jautrus žvilgsnis į žmogų.“
Bookmunch

„Čia kasdienybė virsta poezija. Tai vilties švyturys kiekvienam.“
Financial Times

„Autorius, šią knygą rašęs jau stovėdamas tarpduryje, besiveriančiame į tamsą, paliko mums spindulį šviesos – žemiškos laimės pojūtį. Netvarios, bet vienintelės tikros laimės, kurią teikia artumas sielų, tarsi atskiros visatos judančių ta pačia kryptimi ir paklūstančių neįvardijamam balsui, aidinčiam jų pačių gelmėje.“
Knygos vertėja Nijolė Regina Chijenienė

Kent Haruf (Kentas Harufas, 1943–2014) – amerikiečių rašytojas, nominuotas ir apdovanotas tokiomis literatūros premijomis kaip „National Book Award“, „Dos Passos Prize for Literature“, „Folio Prize“. „Mūsų sielos naktyje“ – paskutinis autoriaus romanas, atrastas ir išleistas jam mirus. Jo, kaip ir visų kitų Harufo kūrinių, veiksmas vyksta fikciniame Holto mieste, Kolorado valstijoje. „Mūsų sielos naktyje“ išrinktas „Washington Post“, „Boston Globe“, „Denver Post“ ir kitų leidinių metų knyga, pagal romaną pastatytas to paties pavadinimo NETFLIX filmas, kuriame vaidina Jane Fonda ir Robertas Redfordas.

Tarptautinis bestseleris

Įkvėpta skandalingo Jungtinės Karalystės ministro pirmininko Boriso Johnsono ir apžvalgininkės Petronellos Wyatt romano


Du nuostabūs vaikai ir protingas, aukštą politiko postą užimantis vyras Džeimsas, kuriuo žavisi ne vienas Jungtinės Karalystės gyventojas, – didžiausias Sofi Vaithaus turtas ir pasididžiavimas. Tačiau kai vieną vakarą Džeimsas namo grįžta gerokai pavėlavęs, Sofi suvokia, kad visoms jos pavyzdingo gyvenimo iliuzijoms lemta dužti.

Keitė Vudkroft – karališkoji advokatė, kvalifikuota lytinių nusikaltimų tyrimų kaltintoja. Jos rankose – skandalinga byla: visų gerbiamą ministro pirmininko patikėtinį Džeimsą Vaithausą partijos padėjėja Olivija Lyton apkaltina seksualiniu priekabiavimu ir išžaginimu. Ambicingajai Keitei tai puiki proga įrodyti, kad teisingumas privalo nepaisyti ryšių ir žinomų vardų protekcijų.

Dviejų moterų, stovinčių skirtingose barikadų pusėse, gyvenimai negrįžtamai susipina: nepalaužiama Sofi viltis, kad viskas – tik šmeižtas, siekiant sugriauti jos idilišką gyvenimą, susiduria su aršiu Keitės ryžtu siekti teisingumo, kad ir kokie galingi būtų jos oponentai. Vis asmeniškesnė Sofi ir Keitės kova į paviršių iškelia ilgai slėptus faktus ir korumpuotą politinio elito gyvenimą.

„Seksualinė prievarta ir valdžia: ar privilegijos ir galios pozicijos lemia, kieno pusėje tiesa?“
Stylist

„Savalaikis, ryškiomis spalvomis perteiktas pasakojimas, tobulai atliepiantis moters padėtį šiais emancipacijos ir #metoo judėjimo laikais.“
People

„Elegantiškas ir preciziškas įsišaknijusių melagysčių skrodimas.“
Louise Candlish


Sarah Vaughan (Sara Von) – Oksfordo absolventė, ilgametė „Guardian“ naujienų korespondentė, rašiusi sveikatos ir politikos klausimais. Knyga vos pasirodžiusi tapo tarptautiniu bestseleriu. Šiuo metu išversta į daugiau nei 22 pasaulio kalbas.

„Norint rasti gyvenimo prasmę, beviltiška ieškoti tose vietose, kur žmonės mokomi jos ieškoti. Prasmę gali surasti tik paslaptyse.“

Kaitrią popietę vienoje Lisabonos aikštėje Džonas iš eigasties atpažįsta savo motiną, besijuokiančią nerūpestingu septyniolikmetės juoku. Ji mirusi jau penkiolika metų. „Mirusieji nepasilieka ten, kur jie palaidoti. Mirusieji gali pasirinkti, kur nori Žemėje gyventi“, – ji taria jam. Krokuvos turgavietėje jis pamato Keną, svarbiausią žmogų savo paauglystės metais, savo „passeur“, savo vedlį. Paskutinįsyk jie matėsi prieš keturiasdešimt metų, bet Džonas niekada nepamirš pamokų, išmoktų iš Keno: „Jei tau reikia paverkti, o kartais juk negali susilaikyti, – tai verk paskui, niekad neverk iškart! Nebent esi su tais, kurie tave myli, jeigu esi su jais, gali verkti iškart.“

„Mes susitinkame čia“ – pasakojimai apie susitikimus su mirusiais mylimaisiais, atmintį, nuolatinę kelionę erdvėmis ir laiku. Šioje knygoje gyvieji ir mirusieji susitinka įvairiausiuose pasaulio miestuose – nuo Lisabonos iki Ženevos, nuo Madrido iki Londono ir Krokuvos. Miestų aikštės, upės, senieji pastatai ir rajonai braižo ypatingą žmogiškųjų santykių žemėlapį, kuria iš atminties neištrinamą iki šiol mylimų, bet jau išėjusių artimųjų, mokytojų, meilužių, draugų muziejų. Jo herojai, netikėtai įsiterpdami į gyvųjų pasaulį, veda per atminties miestus, kol žodžiai nebetenka prasmės, kol lieka svaiginamas supratimas: niekas nesibaigia, visa tęsiasi.


„J. Bergerio pasakojimai kupini grynos ir skaidrios nostalgijos, juose nėra drumzlino sentimentalumo, nes apie kitų gyvenimus kalbama su atidžia pagarba ir preciziškai sufokusuotu pastabumu. Ši subtili knyga prašyte prašosi vengti literatūrinių aiškinimų – tiesiog ja mėgautis, medituoti ir grožėtis.“
Literatūrologė Jūratė Čerškutė

„Tikras literatūrinis triumfas. Paskatina stabtelėti, įkvėpti ir pasaulį pamatyti šviežiai. Suteikia galimybę į viską pažvelgti iš naujo.“
Guardian

„Šviesi kelionė erdvėmis ir laiku.“
Kirkus

John Berger (Džonas Berdžeris, 1926–2017) – britų rašytojas, meno kritikas ir teoretikas, dailininkas. Žinomiausias dėl savo grožinės kūrybos (1972 m. už romaną „G“ apdovanotas „Man Booker“ premija) ir dėl meno kritikos tekstų (svarbiausiu jų laikoma knyga „Kaip menas moko matyti“). „Mes susitinkame čia“ – vėlyvojo kūrybos laikotarpio knyga, įvardijama romano, esė, autobiografinio pasakojimo ir meditacijos apie gyvenimą ir meną mišiniu, kuris daugelio buvo laikomas visiškai savitu ir nauju, tik Bergerio praktikuojamu, žanru. Didžiąją gyvenimo dalį autorius praleido Prancūzijoje, Alpių kalnuose.

„Sfera“ – tai žvilgsnis į protus žmonių, kuriuos laikome bepročiais. Romano herojai tokie tikri, kad skaitydama girdėjau juos kalbančius savo virtuvėje. Buvo nejauku, o kartais – be galo juokinga. Lietuvių literatūroje ligi šiol nebuvo nieko panašaus.“
Akvilė Kavaliauskaitė

„Esu iš tų, kuriems kai kurie dalykai absoliučiai aiškūs ir nėra jokios alternatyvios nuomonės. Visgi skaitydama šią knygą pagavau save kiek suabejojusią tuo, kad Žemė yra apvali.“
Ingrida Šimonytė

„Tai knyga, kuri kelia šiandienos žmogui svarbius egzistencinius klausimus apie prasmę, o „įkaltų“ tiesų kvestionavimas, naivus ir snobiškas herojų maištas duoda impulsą permąstyti, ar visos tiesos, kuriomis tikime, yra nepajudinamos. Aktualu ir nauja lietuviškų knygų lentynoje. Moderni kalba ir geras skonis.“
Saulius Urbonavičius-Samas

„Skaitydamas „Sferą“ jaučiausi, lyg dalyvaučiau elitiniame protmūšyje, kurį moderuoja azartiškas vedėjas, žaidimo eigoje keičiantis ir jo taisykles, o kartais – ir pačią žaidimo prigimtį.“
Ernestas Parulskis


Paulius Senūta gimė konservatyvioje šeimoje, paauglystę praleido meno bendruomenėje tapydamas, grodamas ir dirbdamas su muzikos grupėmis. Dėl nepaaiškinamų priežasčių metė menų studijas, įstojo ir baigė Stokholmo aukštąją ekonomikos mokyklą Rygoje, vėliau įsteigė ir vadovavo vienai labiausiai Rytų Europoje pripažintų reklamos agentūrų „Not Perfect“. Nepaisant nuoširdžios neapykantos banaliems dalykams, jis yra visai sukalbamas žmogus.
„Sfera“ – pirmoji Pauliaus Senūtos knyga.

Prabangi vila Pietų Prancūzijoje. Viena diena penkiamečio svajotojo Patriko Melrouzo gyvenime. Jis kantriai kenčia savo turtingą, bet nelaimingą alkoholikę motiną ir valdingą tironišką tėvą, tačiau tądien patiria didžiulę skriaudą, kuri jo pasaulį pakeičia neatpažįstamai.

Niujorkas. Dvidešimt dvejų ekscentrikas Patrikas Melrouzas atvyksta pasiimti mirusio tėvo pelenų. Jis praleidžia narkotikų, alkoholio, prisiminimų ir praeities vaiduoklių persunktą savaitgalį ir žengia žingsnį ten, iš kur kelio atgal galbūt nėra.

Anglija. Kandus, bet pažeidžiamas Patrikas Melrouzas pasirodo prabanga tviskančiame pobūvyje blaivus ir neapsvaigęs nuo narkotikų. Ar jis dar turi šiek tiek vilties išsikapstyti, palikti praeityje tai, kas įvyko blogiausia, ir patirti tikrą meilę ir draugystę?

Šioje trilogijoje Edwardas St Aubynas meistriškai atveria amoralios, snobiškos, godulio ir žiaurumo kamuojamos dekadentiškos britų aristokratijos pasaulį ir jame augusio vienišo jaunuolio gyvenimo kelią. Preciziškai tiksliai analizuoja esmines problemas, kurias išgyvena šiuolaikinis žmogus: emocinės sveikatos sutrikimus, psichologinį smurtą, seksualinį išnaudojimą, priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio.

„Britų literatūros milžinas.“
Edmund White

„Oscaro Wilde'o sąmojis, P. G. Wodehouse'o lengvumas, Evelyno Waugh kandumas.“
Zadie Smith

„XXI amžiaus literatūros šedevras.“
Alice Sebold

„Aukso vertės proza... Aubynas bebaimiškai išskleidžia ir analizuoja vidinį veikėjų gyvenimą. Nėra pernelyg subtilaus ar neapčiuopiamo, pernelyg gąsdinamo ar gėdingo jausmo, kurio jis negalėtų perteikti.“
Lev Grossman

Edward St Aubyn (Edvardas Sent Óbinas, g. 1960 Londone) – vienas žinomiausių šiuolaikinių britų rašytojų,
pasaulyje išgarsėjęs penkių autobiografinių romanų ciklu apie Patriką Melrouzą, kurį rašė daugiau kaip dvidešimt metų. Šioje knygoje pristatomi pirmi trys iš penkių ciklo romanų – „Tiek to“, „Bloga žinia“ ir „Šiek tiek vilties“, – nominuoti ir apdovanoti įvairiomis literatūros premijomis. Pagal romanus pastatytas penkių dalių televizijos serialas „Patrikas Melrouzas“, jame pagrindinį vaidmenį sukūrė britų aktorius Benedictas Cumberbatchas.

„Ji atkragina galvą, atstato krūtinę ir paleidžia galingą smūgį tiesiai į jo kūno vidurį. Jo krūtinę vagoja raudonų randų upeliūkščiai, kyla kaklu. Ji padėtų ranką jam ties širdimi ir ją sustabdytų.“

Merginos ir moterys visame pasaulyje viena po kitos atranda turinčios galią.
Pakanka vieno prisilietimo, kad sukeltų neištveriamą skausmą – ar net mirtį.
Staiga kiekvienas vyras žemėje susivokia beprarandąs kontrolę.

Išaušo Moterų era – tik kur šitai nuves?


„Įelektrina! Šokiruoja! Pribloškia!“
Margaret Atwood

„Galybė“ yra mūsų epochos „Tarnaitės pasakojimas“.“
Washington Post

„Stulbinamai sukurtas pasaulis, kuriame seksizmas nuėjo priešinga kryptimi. Privalomas skaitinys kiekvienai moteriai ir kiekvienam vyrui.“
Times

„Kūrinys, kuris vos pasirodęs tapo klasika. Sunku suvokti, kad jis ligi šiol neegzistavo.“
Joss Whedon


Naomi Alderman (Naomė Alderman, g. 1974 Londone) – britų rašytoja ir kompiuterinių žaidimų kūrėja. Ketvirtas autorės romanas „Galybė“, kurį rašydama ji dalijosi idėjomis su savo tuometine mentore rašytoja Margaret Atwood, laimėjo 2017 m. „Baileys Women's Prize for Fiction“. Metų knyga jį paskelbė „New York Times“, „Washington Post“, „LA Times“, „NPR“, „Entertainment Weekly“. Romanas užkopė į pasaulinių bestselerių viršūnes ir yra išverstas į daugiau kaip 30 kalbų. Barackas Obama knygą paskelbė mėgstamiausiu 2017 m. kūriniu.

„Anuomet, tą pirmą vasarą Paryžiuje, ji dar nežinojo, kokios galingos yra nuotraukos, kaip objektyvo rėmas sukuria realybę, kaip fotografija tampa atsiminimu, o šis tampa tiesa.“

Vos 22-ejų Li Miler su senu tėvo dovanotu fotoaparatu rankose atvyksta į Paryžių. Amerikoje palikusi spindinčią, prabangos ir susižavėjimo šūksnių kupiną „Vogue“ modelio karjerą, ji apsigyvena naują pradžią žadančiame mieste, turėdama prieš akis vieną tikslą: kurti meną, o ne būti jo objektu.

Vieną vakarą opijaus dūmuose paskendusiame Monmartro bute Li sutinka garsųjį siurrealistą Maną Rėjų. Jausdama, kad tai gali būti taip ilgai laukta galimybė, Li įtikina Maną tapti jos mokytoju. Rėjaus studijoje ji vis giliau neria į fotografijos pasaulį, atrasdama naujas išraiškos priemones ir kasdien vis labiau pranokdama savo mokytoją. Tačiau Manui ji – tik pagaulaus grožio mergina, jo mylimoji ir mūza.

Nuolatinė kova dėl pripažinimo vyrų valdomame meno pasaulyje blaško Li po nuoširdžios meilės nevertinantį, egocentrišką 4-ojo dešimtmečio bohemišką Paryžių ir griuvėsiuose skendinčius kariaujančios Europos miestus. Jaunos fotografės nuotraukose grožis pinasi su žiaurumu, tikėjimas – su neviltimi, siurrealistinius portretus keičia karo vaizdai. Li nė neįsivaizdavo, kokią kainą jai teks sumokėti, kad galėtų būti savimi.

„Modernios meilės istorija, kurios centre – savo balso ieškančios moters kūrėjos portretas.“
Celeste Ng

„Tai svarus, jautrus, mintis užvaldantis jaunos kūrėjos gimimo portretas.“
Madeline Miller

„Scharer žavi įtaigiai perteikta jaudinančia kūrybos atmosfera ir svaiginančiu paryžiečių hedonizmu.“
Times

„Įsivaizduokite Zeldą ir Scottą Fitzgeraldus, tik ne su rašikliais, o fotoaparatais rankose: kas iš jųdviejų – tikrasis kūrėjas?“
People


Whitney Scharer (Vitni Šėrer) baigė kūrybinio rašymo studijas Vašingtono universitete, 2015 m. „St. Botolph Club Foundation“ ją apdovanojo kaip daug žadančią pradedančiąją kūrėją. „Oprah“ ir „Entertainment Weekly“ debiutinį autorės romaną paskelbė laukiamiausia 2019-ųjų knyga. „Šviesos amžius“ – tikrais faktais paremtas romanas, svarus indėlis į moters, siekusios kurti ir būti pripažintos už savo darbus, palikimą. Daugeliui iki šiol Lee Miller buvo žinoma kaip modelis, bet dabar ji įsitvirtins kaip savito braižo fotografė ir reikšminga Antrojo pasaulinio karo fotoreporterė.

Jis drąsiai mylėjo ir už tai buvo nuteistas mirti.

1943-ieji, Luizianos valstija. Aštuoniolikmetis Vilis Džonsas pro vienutės langą žvelgia į tyliai besileidžiančią saulę. Tai paskutinis jo saulėlydis. Vidurnaktį Viliui bus įvykdyta mirties bausmė už nusikaltimą, kurio nepadarė. Juodaodis vaikinas kaltinamas išprievartavęs baltąją, kuri vėliau nusižudė. Nors yra netikinčių Vilio kalte, dauguma miesto gyventojų mano, kad meilė tarp skirtingų rasių jaunuolių neįmanoma, ir trokšta keršto. Vilis stojiškai priima savo likimą neklausdamas kodėl, tik visu kūnu bando pajusti po truputį blėstantį pasaulį.

Su kiekvienu širdies dūžiu artėjant lemiamai akimirkai, vieni miestelėnai nekantriai laukia šiurpaus reginio, o kiti vis labiau abejoja tyrų akių jaunuolio kaltumu ir vis aiškiau suvokia, kad galimybė ką nors pakeisti prilygtų stebuklui.

Kaleidoskopiškame, tikrais faktais paremtame romane be galo jautriai atskleidžiami su šia istorija susijusių žmonių gyvenimai ir sopuliai. Autorė atvirai, subtiliai ir poetiškai apžvelgia meilės, rasizmo, mirties bausmės, netekties temas, kelia klausimus, kas yra teisingumas, žmogiškumas, atleidimas. Taip sukuriamas pulsuojantis daugiasluoksnis pasakojimas, aprėpiantis žmogaus, bendruomenės, istorinio laikotarpio esmę ir didžiuosius skaudulius.

„Skausmingai gražus grynuolis.“
Michael Knight

„Virtuoziškas kūrinys.“
Geoffrey Wolff

„Kvapą gniaužiantis, paveikus ir aktualus mūsų dienomis.“
Bookreporter

„Įžvalgus ir kupinas gailestingumo.“
Andrew Solomon

Elizabeth H. Winthrop (g. 1979, Niujorke) – amerikiečių rašytoja, aukštąjį išsilavinimą įgijo Harvardo universitete. „Paskutinė malonė“ – ketvirta autorės knyga, laikoma svarbiausiu iki šiol jos sukurtu kūriniu.

Alisai Šipli gyvenimas pamėtėjo neįkainojamą progą pabėgti nuo visko, kas ją iki šiol slėgė, – dabar jos laukia santuoka ir nieko netemdoma pradžia egzotiškajame Tanžere. Tad ji mažiausiai tikisi Maroke sutikti Liusę Meison. Dvi kadaise neišskiriamos draugės po paslaptingo įvykio Beningtone (JAV) nebendravo jau daugiau kaip metus. Tačiau Liusė – čia, tiesiai Alisai prieš akis, ir ji nori viską grąžinti į vėžes.
Alisai šis netikėtas susitikimas leidžia naujai pažvelgti į Tanžerą: ji pasiduoda visad guvios ir drąsios draugės įtakai ir leidžiasi apgaubiama naujų Maroko potyrių. Tačiau ilgainiui akyla Liusės priežiūra, nuolatinis kiekvieno žingsnio kontroliavimas ima varginti. Nerimas ir nepaaiškinama, tarsi kartą jau išgyventa įtampa dar labiau sustiprėja, kai dingsta Alisos vyras.

„Hitchcocko filmo vertas siužetas.“
Joyce Carol Oates

„Svaiginanti, nuodėmių persmelkta atmosfera ir nuolat tvyranti įtampa – pataikyta į visas skambiausias natas!“
New York Times

„Lyg saldus uždraustas vaisius karčia luobele.“
Wall Street Journal

Christine Mangan (Kristyn Mangan) Airijos valstybiniame universitete įgijo literatūros mokslų daktarės laipsnį. Apie dviejų draugių įtemptą draugystę Maroke 1950-aisiais pasakojantis debiutinis autorės romanas „Naktis virš Tanžero“ netruko patekti į geidžiamiausių 2018 m. knygų sąrašus.

Rašytojos, moters, motinos, žmonos memuarai apie kovą su krūties vėžiu ir neblėstantį gyvenimo džiaugsmą.

Rašytojai Ninai Riggs buvo vos trisdešimt septyneri, kai jai diagnozavo krūties vėžį – viskas prasidėjo nuo vienos nedidelės dėmelės. Vos per vienus metus dviejų berniukų mama ir savo geriausio draugo žmona sulaukė gniuždančios žinios – jos vėžys nepagydomas.

Tyrinėdama moteriškumą, motinystę, santuoką, draugystę, nuolat prisimindama savo proprosenelio R. W. Emersono išmintį, nuoširdžiuose ir asmeniškuose atsiminimuose Nina Riggs kelia mums visiems svarbius klausimus. Kas suteikia gyvenimui prasmę, kai skirtas laikas ima sekti? Kaip su meile ir atvirumu pasauliui priimti didelius ir mažus gyvenimo iššūkius? Kaip parengti savo artimuosius įvykiui, kuris nulems jų likusį gyvenimą? Kokį atsiminimą apie save norime išsaugoti?

Nepriekaištingai parašyta, nuginkluojanti puikiu humoro jausmu, jaudinanti „Šviesi valanda“ kalba apie tai, kaip reikia džiaugtis kiekviena diena, net kai tuo džiaugsmu tenka dalintis su į nugarą kvėpuojančia mirtimi, apie literatūrą, kuri gelbsti sunkiomis akimirkomis ir tampa tam tikra maldos forma, apie tai, kai žiūrėdamas mirčiai tiesiai į akis gali pasakyti: „O dabar bus taip, kaip noriu aš.“ Nina ragina gyvenimą semti pilnomis saujomis ir iš akiračio nepamesti to, dėl ko mes išliekame žmonėmis: meilės, meno ir nuoširdžių žodžių esantiems šalia.

„Trykšta gyvybe ir išmintimi, – nors ir nuo bedugnės krašto.“
Dr. Lucy Kalanithi

„Tiesiog pribloškia, kiek ši moteris, kovojanti už savo gyvybę, turi emocinio sąmoningumo ir talento visa tai suguldyti į knygą. Nepamirštamas kūrinys.“
Kelly Corrigan

„Prirašyta gausybė knygų apie mirtį, bet Nina Riggs, mirštanti moteris, savo knygoje jums papasakos apie gyvenimą.“
New York Times Book Review

Nina Riggs (Nina Rigs, 1977-2017) – amerikiečių poetė ir eseistė. 2004 m. įgijo poezijos magistro laipsnį, 2009 m. išleido poezijos knygą „Lucky, Lucky“. Savo tinklaraštyje „Įtartinas kraštas“ (angl. „Suspicious Country“) ji rašė apie gyvenimą metastazavus krūties vėžiui; jos tekstai spausdinti „Washington Post“ ir „New York Times“. Nina gyveno su savo vyru, sūnumis ir šunimis Grinsbore, Šiaurės Karolinoje.

„Ką jūs pasirinktumėte: labiau mylėti ir labiau kentėti ar mažiau mylėti ir mažiau kentėti?
Mano manymu, tai esminis dalykas.“

Pirmoji meilė nulemia gyvenimą, bet Polas, būdamas devyniolikos, nieko apie ją neišmano. Jis didžiuojasi, kad jo meilė kone trisdešimčia metų vyresnei Siuzanai laužo visas konvencinio elgesio normas. Tačiau laikui bėgant meilė iš Polo ima reikalauti aukojimosi. Jųdviejų su Siuzana santykiai tampa vis sudėtingesni, tamsesni, paženklinti priklausomybės – ir vis labiau neįmanomi.

Vienintelė istorija – ta, kuri pati reikšmingiausia gyvenime, ta, kurią iš tikrųjų verta pasakoti. Ši istorija būtent tokia: nepakartojamos ir nuolat su ilgesiu prisimenamos meilės istorija. Meilės, kuri yra aistringa, nerūpestinga, kurianti, kupina džiaugsmingos išsipildymo nuojautos ir kartu pamažu griaunanti, žlugdanti, pripildanti gyvenimą skausmo ir nevilties.

„Žmogaus aistros potvynių ir atoslūgių žemėlapis.“
Publishers Weekly

„Tiesa, kurią Barnesas apnuogina mums prieš akis, – karti, bet teikianti pasigėrėjimą.“
Amazon Book Review

„Knyga, kuri visam laikui įleidžia šaknis į skaitytojų širdis , joje rašytojas atsiskleidžia visa savo kūrybine galia.“
Times

Julian Barnes (Džulianas Barnsas, g. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, atgimusio idėjų romano architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Autorius 2011 m. apdovanotas „Man Booker“ premija. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015), „Laiko triukšmas“ (2017), „Kalbant atvirai“ (2018). Romanas „Vienintelė istorija“ – naujausias autoriaus kūrinys.

„– Mums uždrausta gyventi, – pertarė Zilbermanas. – Ar norite prie to taikytis?“

Žydas Otas Zilbermanas, gerbiamas Vokietijos visuomenės narys, per 1938-ųjų lapkričio pogromus išvarytas iš namų, praranda ir savo verslą. Su pilnu portfeliu pinigų, negalėdamas pabėgti į užsienį, blaškosi po Vokietiją: iš Berlyno į Hamburgą, Dortmundą, Acheną, Dresdeną, dienų dienas leidžia traukiniuose, peronuose, stočių restoranuose. Keliaudamas susiduria su pabėgėliais ir naciais, su gerais ir blogais žmonėmis. Pokalbiuose, į kuriuos leidžiasi ir kurių iš šalies klausosi, kaip gyva iškyla siaubinga tikrovė. Zilbermanas suvokia, kad ištrūkti nepavyks, tačiau iš padorumo, o gal ir naivumo, žūtbūt tiki žmogaus teisėmis. Tebetiki ir tada, kai, nualintas baimės ir persekiojimo, praranda ne tik turtą, garbę, orumą, bet galiausiai ir protą.

„Keleivis“ – stojiško liūdesio ir žmogiškosios ištvermės grožio kupinas, įspūdingas ir jaudinantis, bene vienintelis ano laiko meninis liudijimas, parašytas būtent tuo metu. Tai suteikia progą iš arti pažvelgti į sukrečiančią 1938-ųjų situaciją, pajusti knygos herojaus ir visų jo likimo ištiktų žmonių išgyvenimus – lyg pats būtum juos lydėjęs jų nesibaigiančiose kelionėse.

„XX a. literatūros šedevras.“
L'Espresso

„Kad „Keleivis“ apskritai sukurtas – daugeliu atžvilgių yra stebuklas.“
Süddeutsche Zeitung

„Ši istorija tiek pat opi mūsų dienomis, kiek ir amžina.“
Die Zeit

Ulrich Alexander Boschwitz (Ulrichas Aleksanderis Bošvicas, 1915–1942) – žydų kilmės vokiečių rašytojas. 1935 m. emigravo į Skandinaviją, vėliau į Angliją; pieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui internuotas ir išgabentas į Australiją. Laivą, kuriuo plaukė atgal į Europą, susprogdino vokiečių povandeninio laivo torpeda. Boschwitzas žuvo vos dvidešimt septynerių. Romanas „Keleivis“, sukurtas per kelias savaites po 1938-ųjų lapkričio pogromų, buvo išleistas 1939 m. Anglijoje, 1940 m. – JAV. Po autoriaus mirties, 1945-aisiais, pasirodė Prancūzijoje. Išlikęs „Keleivio“ rankraštis nuo XX a. septintojo dešimtmečio saugotas Vokietijos nacionalinės bibliotekos Išeivijos archyve, kur 2015 m. atrastas iš naujo ir vokiečių kalba pirmą kartą išleistas tik 2018-aisiais. Teises išleisti knygą įsigijo 20 šalių.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Justas Adamonis, buvęs caro armijos kontržvalgybos agentas, sugrįžta į laikinąją sostinę Kauną. Jis tikisi ramiai įsikurti ir imtis verslo, bet nugali įgimtas nuotykių troškimas, kovinga dvasia ir noras nedidukei jaunai savo šaliai padėti sustiprėti. Adamonis tampa Lietuvos karo kontržvalgybos viršininku ir atsiduria pačiame negailestingų politinių audrų verpete. Kaunas knibždėte knibžda užsienio šnipų, korupcijos, pavojingų operacijų, žmogiškųjų dramų, išdavysčių ir paslapčių, kurias slaptasis agentas gliaudytų lyg riešutus, jei ne viena silpnybė – enigmatiškoji antros eilės pusseserė Lilė, su vyru, buvusiu JAV diplomatu, netikėtai grįžusi iš Amerikos.

„Laikinai jūsų“ – lietuviškojo Džeimso Bondo vardo vertas, tikrų įvykių įkvėptas šnipų romanas apie spalvingą Lietuvos tarpukario istorijos puslapį, kai laikinąja sostine tapo Kaunas, karo kontržvalgybos viršininko pareigas ėjo Jonas Budrys, o Klaipėdos krašto prijungimas rodės tolima svajonė. Kai „Metropolio“ ir „Versalio“ šokių salėse sukosi išsipusčiusios poros, kavinėse žaisdami biliardą svarbūs asmenys sprendė šalies ateitį, tamsiuose skersgatviuose šmėžčiojo skrybėlėti šešėliai, meilė maišėsi su apgavyste ir pavydu, žmonių gyvenimus negrįžtamai keitė lemtingi pasirinkimai.

„Šnipai, uždrausta meilė, stiprios moterys, į neviltį puolę vyrai, galios žaidimai ir subtilus humoras – žavingai įkūnyta tarpukario Lietuva.“
David Bergen

„Stilingas ir ryškus šalies užgimimo metraštis.“
Samantha Harvey

„Romanas, kuriame meistriškai parodomas moralinių pasirinkimų dviprasmiškumas ir sukuriama pulsuojanti, nepagražinta, įtampos kupina film noir realizmo atmosfera.“
Nino Ricci

Antanas Šileika (g. 1953) – angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas ir literatūros kritikas. Jo romanas „Pogrindis“ įtrauktas į „Globe and Mail“ 2011 m. geriausių knygų šimtuką. Į Lietuvos Metų knygos rinkimų penketukus įtrauktos dvi knygos – apsakymų rinktinė „Pirkiniai išsimokėtinai“ (2015) ir atsiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ (2018). Romanas „Laikinai jūsų“ – šeštas autoriaus kūrinys.

„Tada sutikau Lindą ir patekėjo saulė.
Kitaip to apibūdinti negaliu.“

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą. Kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime susipina intymios kasdienio gyvenimo detalės su pamatiniais – meilės, mirties, vienatvės, kūrybos, baimių ir gėdos – klausimais. Šis literatūros šedevras suteikia galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

Antros ciklo knygos „Mylintis žmogus“ šerdis – Knausgårdo ir jo žmonos Lindos meilės istorija, tačiau, pasakodamas apie intymiausius santykius, autorius brutaliai ir atvirai analizuoja įvairiausias kitas meilės ir nemeilės formas: vaikams, tėvams, draugams, giminėms, šaliai, kaimynui ar nepažįstamajam. Leidžiasi į skausmingas savojo „aš“ paieškas: rašymas jam – mėginimas išsilaisvinti, atsiriboti nuo kitų, kasdienybės; paliečia ir savęs pažeminimo arba išaukštinimo temas. Autorius kuria vitališką ir universalų pasakojimą apie kasdienes, mažas ir dideles, kovas, kurias mes visi kovojame diena iš dienos.

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

„Turbūt reikšmingiausias šių laikų literatūros kūrinys.“
Rachel Cusk

„Be jokių tabu.“
NDR Kultur

„Dėl šios knygos kraustausi iš proto.“
Zadie Smith

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, g. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuris Norvegijoje pasirodė 2009–2011 metais. Šis ciklas kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplečiančias tų pačių veikėjų istorijas. Knausgårdas ne tik išplėtė grožinės literatūros ribas, bet ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo paskelbta dar XX a. viduryje.

„Mudu – du opijaus rūkytojai, kiekvienas savo debesyje, nieko nematantys lauke, vieni, mes rūkom, taip niekada ir nesupratę vienas kito, tokie atsimušantys veidrodyje mirštantys veidai .“

Sutemoms užklojus Vieną, Francas Riteris, nemigos ir neaiškios ligos kamuojamas muzikologas, lovoje praleidžia bemiegę naktį klajodamas po svaigius sapnus ir prisiminimus. Jis iš naujo apmąsto svarbiausius savo gyvenimo puslapius: neblėstantį susižavėjimą Artimaisiais Rytais, ypatingų patirčių nuženklintas keliones po Stambulą, Alepą, Damaską ir Teheraną, jo sapniškoje sąmonėje įsišaknijusius, didžiausią įtaką padariusius XIX-XX a. rašytojus, dailininkus, muzikantus, akademikus, orientalistus ir jų kūrinius. Šių apmąstymų geluonis – lyg opijaus dūmas neapčiuopiama ir tyli Franco meilė Sarai, nepaprastos erudicijos mokslininkei, tyrinėjančiai Oriento literatūrą, painius Europos ir Artimųjų Rytų ryšius.

Gaivališkas, nakties nutamsintas, muzikos prisodrintas, karčiai saldaus humoro ir meilės ilgesio perlietas, kvapą atimančios erudicijos lydimas somnambuliškas „Kompasas“ – tai kelionė po praėjusias epochas, kvietimas save suvokti per kitą, atrasti kitą savyje, nuolat ieškoti santykio tarp Rytų ir Vakarų, vakardienos ir rytdienos, tirpdyti sienas tarp šalių, kalbų, kultūrų ir laikmečių.

„Meilės laiškas kosmopolitiškiems Artimiesiems Rytams.“
Guardian

„Pasaulyje, kuris ėmė justi intelektualumo baimę, „Kompasas“ atveria platų intelektualinį pasaulį, į kurį norisi pasinerti ir jame pranykti.“
Time's Flow Stemmed

„Enardas rado būdą mirčiai sugrąžinti gyvastį, o gyvenimui – mirtį. Tai vienas iš nedaugelio rašytojų, kurie įdega ugnį, kurie tęsia savo darbą net tada, kai tęsti, rodos, nebeįmanoma.“
The Millions

„Kertinis kūrinys apie mūsų laikus.“
World Literature Today

„Šis romanas–meditacija–enciklopedija įkūnija pačią gyvenimo, kelių gyvenimų esenciją.“
Publishers Weekly

Mathias Enard (Matijasas Enaras, g. 1972) – vienas garsiausių šių laikų prancūzų rašytojų. Studijavo persų ir arabų kalbas, ilgai gyveno Artimuosiuose Rytuose. „Kompasas“ – naujausias autoriaus romanas, už kurį jis apdovanotas Goncourt'ų premija (2015) ir nominuotas „Man Booker International“ premijai (2017).


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Visi mes degūs. Vos gimę pradedame degti, ir kai kurie iš mūsų sudega greičiau nei kiti. Tačiau nedegti, niekada neužsiliepsnoti – tai būtų liūdnas gyvenimas, tiesa?“

Dvidešimt dvejų našlaitė Džeinė Ferčaild kilminguose anglų namuose nuo šešiolikos dirba tarnaite. Visus tuos metus ji yra slapta Polo Šeringemo, jaunojo kaimyninio dvaro paveldėtojo, meilužė. Vieną neįprastai šiltą, saulės šviesos nulietą 1924-ųjų kovo dieną – Motinų sekmadienį – jiedu susitinka paskutinįkart. Tik tądien Džeinė to dar nežino. Tai diena, kurios įvykiai nuvilnys per visą nepaprastą Džeinės gyvenimą ir pakreips jį nauja linkme.
Šiame pasakojime, kaip vis iškylančiame prisiminime ar pasikartojančiame sapne, klajojama po vienos moters gyvenimo užkulisius, grakščiai stabtelima ties esminiais XX amžiaus pirmos pusės istorijos puslapiais, oriai linktelima gęstančiam vakarykščiam pasauliui ir nepaliaujama klausti: „kaip gali tapti kažkuo, nepabuvęs niekuo?“
„Motinų sekmadienis“ – įstabiai poetiška istorija apie savojo balso paieškas, apie intelektualinį, socialinį ir seksualinį moters išsilaisvinimą.


„Išskirtinio grožio, subtilus ir rafinuotas kūrinys.“
Kazuo Ishiguro

„Ko gero, tai geriausia, ką iki šiol yra sukūręs Swiftas.“
Observer

„Motinų sekmadienis“ nutviekstas saulės spindulių. Net tada, kai smogia tragedija, negali atsispirti tam nepakartojamam švytėjimui. Toks trumpas, bet toks meistriškas pasakojimas.“
Guardian

Grahamas Swiftas (Grehemas Sviftas, g. 1949) – vienas garsiausių šiuolaikinių britų rašytojų, premijos „Man Booker“ laureatas. Jo literatūrinis talentas lyginamas su Virginios Woolf, Kazuo Ishiguro ar Juliano Barneso, kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, o kai kurie jų netgi įtraukti į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą. „Motinų sekmadienis“ – naujausias autoriaus kūrinys, 2017 m. nominuotas Walterio Scotto vardo premijai ir apdovanotas literatūros prizu „Hawthornden“.

Suvesti sąskaitas ir dingti amžiams.

Po šešerių metų kalėjime Leo Duvnjakas pagaliau laisvas. Nors kaltintas dešimčia stambaus masto bankų apiplėšimų, Stokholmo centrinėje stotyje sukeltu sprogimu ir iki šiol didžiausia Šiaurės Europoje įvykdyta ginklų siuntos vagyste – galiausiai buvo nuteistas vos už du smulkius įsilaužimus.

Dabar galvoje jam verda naujas planas: artimiausiu metu turi įvykti kalėjime detaliai planuota 100 milijonų kronų vagystė iš Stokholmo policijos būstinės. Tai bus kerštas prakeiktam jį pasodinusiam pareigūnui Jonui Bronksui. Ir, žinoma, neginčytino Leo meistriškumo įrodymas.

Leo žino: kad sėkmingai įvykdytų nusikaltimą, be brolių pagalbos neišsivers. Tačiau Feliksas ir Vincentas dabar gyvena pagal taisykles, atsisakę nusikalstamo gyvenimo ir nuo vaikystės sąmonę žalojusio žiaurumo. Visgi Leo pasiryžęs pasiekti tikslą bet kokia kaina, net paaukodamas tai, kas iki šiol buvo svarbiausia, – šeimą.

„Šokiruojantis kriminalinis trileris. Kartais sunkiai protu suvokiamas trijų brolių santykių išbandymas.“
Litteratursiden

„Gerai sukaltas šou.“
BTJ

Anton Svensson – populiarių Švedijos rašytojų Stefano Thunbergo ir Anderso Roslundo duetas. S. Thunbergas – sėkmingas scenaristas, Švedijoje itin mėgstamas dėl kuriamų TV serialų. A. Roslundas – tiriamosios žurnalistikos atstovas, rašo visame pasaulyje vertinamus ir daugybę apdovanojimų pelniusius trilerius. „Geniali vagystė“ paremta tikrais garsiausios Švedijos nusikaltėlių šeimos faktais. S. Thunbergas – ketvirtasis brolis, kurio lūpomis istorija pasiekė skaitytojus. Pirmą A. Svenssono knygą „Lokio šokis“ „Baltų lankų“ leidykla išleido 2015 metais.

Pažadus laužyti – mirtinai pavojinga

Visas Lizos gyvenimas – paauglė dukra Eiva ir geriausia draugė Merilin. Kad ir kokios iš pažiūros skirtingos, paguodą jos randa būdamos kartu. Tačiau vieną dieną Lizai į akis krinta žavus nepažįstamasis. Mintis išsyk užvaldo romantiškos svajonės.

Galbūt ji jau pasirengusi žengti toliau?
Galbūt jau gali pasitikėti kitais žmonėmis?
Galbūt jau gali nustoti slapstytis ir pamiršti praeities paslaptis?

Visus svarstymus nutraukia Eivos išgelbėtas skęstantis berniukas. Kai jųdviejų nuotraukos pasklinda žiniasklaidoje, Liza pasijunta įspeista į kampą: ilgai kurtam naujam gyvenimui kyla rimtas pavojus.
Kad išgelbėtų visa, kas jai brangu, Lizai tenka stoti akis į akį su praeitimi. Tačiau ji jaučia: kažkas nori, kad ji ir Eiva kentėtų, kad atsakytų už visas padarytas klaidas, svarbiausia – už tą vieną, nelemtai sulaužytą, pažadą.

„Buvo akimirkų, kai norėjau iš baimės užsidengti akis. Skausmingai perveriantis, klaidus kaip pinklės. Norėčiau sakyti, kad žinojau, kuo viskas baigsis, bet Sarah visada būdavo vienu žingsniu priekyje.“
C. L. Taylor

„Užgniaužia kvapą ir sujaukia mintis.“
Guardian

Sarah Pinborough (Sara Pinborou, g. 1972) – BBC radijo novelių ir psichologinių trilerių kūrėja. Jos knygos jau ne kartą tapo „Sunday Times“ ir „New York Times“ bestseleriais. Pirmasis jos lietuviškai pasirodęs psichologinis trileris „Ydingas ratas“ išverstas į daugiau nei 20 pasaulio kalbų, o rašytojos talentą kurti nenuspėjamus siužetus ir tarsi ašmenys rėžiančią įtampą teigiamai įvertino net pats Stephenas Kingas.

Esama žmonių ir vietų, kuriems nusakyti netinka įprasti žodžiai ir dydžiai. Kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis – kapucinų vienuolis tėvas Stanislovas – ir atokus Paberžės bažnytkaimis Kėdainių rajone yra kaip tik tokie.
Iki Paberžės, galingo dvasinės traukos centro, buvo skaičiuojami kilometrai nuo Vilniaus, Varšuvos, Talino, Peterburgo ir kitų pasaulio miestų, o Paberžės ganytojas pelnė žmonių kunigo titulą ir dar gyvas būdamas tapo legenda. Kelis dešimtmečius Paberžės kryptimi, tėvo Stanislovo kryptimi tekėjo žmonių upė.
Su tėvu Stanislovu galėjai kalbėtis apie viską. Jis mokėjo paprastais žodžiais pasakyti, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, jo kančios ir jo kelio prasmė. Gebėjo įžiebti viltį ir neleido jaustis paskutiniam eilėje prie Dievo. Neskirstė žmonių pagal kilmę, padėtį visuomenėje, mokslo ar turto cenzą. Jo durys buvo atvertos kiekvienam.
Tėvas Stanislovas dar ilgai bus dvasine Paberžės dominante. Netelpantis standartų, pripažintų tiesų, tradicijų ir dogmų, charakteristikų ir epitetų rėmuose. Drąsus ir laisvas, veržlus, atviras ir patiklus, netausojantis savęs, atsidavęs tarnystei, spinduliuojantis meilę. Gyvas krikščioniškumo liudijimas.

Paberžė – vieta, kur nesikryžiuoja dideli keliai.
Paberžė – vieta, kur į vieną nesuteka didelės upės.
Paberžė – vieta, kur susitinka laikas ir žmogus, žmogus ir Dievas.
Kur žmogus stoja į akistatą su pačiu savimi.

Žurnalistė, rašytoja Vita Morkūnienė, kurios „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ sulaukė net trijų leidimų, šioje esė ir fotografijų knygoje į tėvą Stanislovą ir Paberžės fenomeną žvelgia atidžiu, jautriu ir šviesiu žvilgsniu, ne tik atskleidžia tėvo Stanislovo paliktus dvasinius turtus, bet ir prakalbina jai gerai pažįstamą giedančių Paberžės daiktų pasaulį.

Istorija yra ne tik tai, kas įvyko, bet ir tai, kas neįvyko ar tebuvo įsivaizduota. Ši knyga pasakoja apie politikų, menininkų, mokslininkų ir kitų intelektualų per šimtą metų (1918–2018) sugalvotas ir propaguotas Lietuvos ateities idėjas, planus ar siekius, kurie turėjo padėti paaiškinti gyvenamą tikrovę ir paskatinti tolesnę šalies raidą. Knygoje kalbama apie tai, kas nebūtinai įvyko, bet būtinai įsivaizduota, – apie tai, kas pavadinta Lietuvos šimtmečio vizijomis.

Knygos autoriai (istorikai, menotyrininkai, menininkai ir kitų sričių ekspertai) atliko netikėtą veiksmą – matydami praeitį jie žvelgė į ateitį – į visas per šimtą metų įsivaizduotas ateitis – ir pateikė originalių ir negirdėtų istorijų. Taip autoriai atskleidė praėjusio šimtmečio prieštaringumą, dinamiką ir įvairovę, kai optimizmą keitė tragedija, tikėjimą – neviltis, pažangą – sąstingis, laisvės troškimą – svetima valia, ir atvirkščiai. Šios vizijos leido pamatyti Lietuvos istoriją platesniame visai Europai ir pasauliui būdingų procesų kontekste. Tai drąsus ir naujas būdas žvelgti į mūsų šalies praeitį, kurios sėkmės įkvepia, o žlugusios svajonės sukrečia. Vizijos atskleidžia, iš kokių troškimų iškilo Lietuva.

Knyga parengta pagal Lietuvos kultūros instituto 2018 m. išleistą anglišką knygos leidimą.

Centrinės Airijos lygumos, 1859-ieji. Anglų slaugė Libė Rait paskiriama į mažytį kaimelį tirti, vietinių žodžiais tariant, medicinos anomalijos ar stebuklo. Žmonės kalba, kad vienuolikmetė Ana O'Donel jau keturi mėnesiai gyvena neimdama nė kąsnio į burną ir yra sveikutėlė: jos gyvybę paslaptingai palaiko kažkokios nematomos jėgos. Slaugės užduotis – ištisą parą nenuleisti nuo badaujančiosios akių ir atskleisti tiesą.

Libė įsitikinusi, kad mergaitę ir jos šeimą valdo tamsybė ir prietarai, ir tikisi per kelias dienas atskleisti apgavystę. Tačiau kuo daugiau laiko praleidžia su Ana, tuo aiškiau supranta, kad jos pačios įsitikinimai apie mergaitę, airius ir pačią save yra klaidingi. Kas iš tikrųjų yra Ana – apsimetėlė ar gyvas stebuklo įrodymas? O galbūt Libei tiesiai prieš akis skleidžiasi kažkas daug pikčiau?

Įkvėptas tikrų istorijų apie „badaujančias mergaites“, užfiksuotų Europoje ir Šiaurės Amerikoje nuo XVI iki XX a., „Stebuklas“ – tai stulbinamas, mintis jaukiantis pasakojimas apie artimą ryšį tarp žmonių iš visiškai skirtingų pasaulių, apie meilės ir piktybės kovą. Tai tikras mūsų įsitikinimų, kas iš tiesų teikia atgaivą kūnui ir sielai, išbandymas.

„Kibirkščiuojančios įtampos istorinis romanas apie galią naikinti.“
Stephen King

„Romane keliami itin drąsūs klausimai apie tai, kiek toli galima žengti, kad įrodytum savo tikėjimą.“
Publishers Weekly

„Pasakojimas, peržengiantis suvokimo ribas ir veriantis širdį.“
New York Times

Emma Donoghue (Ema Donohju, g. 1969 Dubline) – airių rašytoja. Kembridžo universitete įgijo daktaro laipsnį už disertaciją apie XVIII a. anglų grožinę literatūrą. Jos romanas „Stebuklas“ pateko į tokių literatūros premijų kaip „Giller Prize“ ir „Shirley Jackson Award“ trumpuosius sąrašus ir akimirksniu tapo tarptautiniu bestseleriu. Romanas išleistas daugiau kaip 20 šalių.

Kokių vėjų genamas Kanados ukrainietis, buvęs Kanados specialiųjų pajėgų karys sumanytų grįžti į neramius laikus išgyvenančią Ukrainą ir ten pradėtų auginti kviečius?
Nikas Fosa – laisvos sielos ir aukštų idealų žmogus – jaučia ne tik nostalgiją žemei, kurioje gyveno ištisos Fosų giminės kartos, bet ir pareigą padaryti šalį šviesesnę. Tačiau įsikūręs susiduria su Ukrainoje klestinčia korupcija, banditų gaujomis, oligarchija ir įsišaknijusiomis nerašytomis taisyklėmis. Pasitelkęs į pagalbą ypatingosios paskirties milicijos dalinį, Nikas kartu su lietuviu ūkininku Algirdu bando pažaboti nusikaltėlius ir įsitraukia į sudėtingą kovą prieš visą kraštą apraizgiusį voratinklį. Vyrai valstybės būklę prilygina asmenybės raidai: jie atkakliai tiki, kad Ukraina gali išaugti iš posovietinės sumaišties kaip žmogus iš paauglystės ir sąmoningai kurti savo ateitį. Tik ar jų pasiryžimo pakaks nugalėti vis labiau supančias priešų pajėgas?

Šis įtempto siužeto romanas – tai pavojų kupina kelionė po pūliuojančią, bet bandančią išgyti šalį nuo tebemiegančio provincijos Maidano iki spalvingos Odesos ir kartu vidinė kelionė žmogaus, kuris žūtbūt siekia laisvės ir teisingumo.

„Šiame romane juntamas preciziškas Ramūno Bogdano jautrumas detalėms, kurios leidžia pajusti mūsų laikų Ukrainos kasdienybę ir buitį. O pagrindinė drama – skaidriai tvarkytis ketinančio vakariečio kaktomuša su agresyvia, korumpuota posovietine realybe – praplečia supratimą, kodėl šioje šalyje net kelis kartus kilo revoliucijos. Rekomenduoju!“
Edmundas Jakilaitis

Ramūnas Bogdanas (g. 1959 Kaune) – „Delfi“ apžvalgininkas. Aktyvus Sąjūdžio dalyvis, dirbo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko Vytauto Landsbergio patarėju užsienio politikos klausimais. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Ukrainoje nekart bendravo su revoliucinių įvykių dalyviais, skaitė paskaitas Kijeve, Odesoje, Mykolajeve, Dniepre. Kinijoje įšventintas į 13-tos kartos senojo čen stiliaus kovos meistrus. „Prie bedugnės“ – R. Bogdano debiutinis romanas ir pirma romanų ciklo „Ukrainos tridantis“, dedikuoto pastarojo dešimtmečio įvykiams Ukrainoje, knyga.