Knygos su nuolaida

Istorija yra ne tik tai, kas įvyko, bet ir tai, kas neįvyko ar tebuvo įsivaizduota. Ši knyga pasakoja apie politikų, menininkų, mokslininkų ir kitų intelektualų per šimtą metų (1918–2018) sugalvotas ir propaguotas Lietuvos ateities idėjas, planus ar siekius, kurie turėjo padėti paaiškinti gyvenamą tikrovę ir paskatinti tolesnę šalies raidą. Knygoje kalbama apie tai, kas nebūtinai įvyko, bet būtinai įsivaizduota, – apie tai, kas pavadinta Lietuvos šimtmečio vizijomis.

Knygos autoriai (istorikai, menotyrininkai, menininkai ir kitų sričių ekspertai) atliko netikėtą veiksmą – matydami praeitį jie žvelgė į ateitį – į visas per šimtą metų įsivaizduotas ateitis – ir pateikė originalių ir negirdėtų istorijų. Taip autoriai atskleidė praėjusio šimtmečio prieštaringumą, dinamiką ir įvairovę, kai optimizmą keitė tragedija, tikėjimą – neviltis, pažangą – sąstingis, laisvės troškimą – svetima valia, ir atvirkščiai. Šios vizijos leido pamatyti Lietuvos istoriją platesniame visai Europai ir pasauliui būdingų procesų kontekste. Tai drąsus ir naujas būdas žvelgti į mūsų šalies praeitį, kurios sėkmės įkvepia, o žlugusios svajonės sukrečia. Vizijos atskleidžia, iš kokių troškimų iškilo Lietuva.

Knyga parengta pagal Lietuvos kultūros instituto 2018 m. išleistą anglišką knygos leidimą.

Centrinės Airijos lygumos, 1859-ieji. Anglų slaugė Libė Rait paskiriama į mažytį kaimelį tirti, vietinių žodžiais tariant, medicinos anomalijos ar stebuklo. Žmonės kalba, kad vienuolikmetė Ana O'Donel jau keturi mėnesiai gyvena neimdama nė kąsnio į burną ir yra sveikutėlė: jos gyvybę paslaptingai palaiko kažkokios nematomos jėgos. Slaugės užduotis – ištisą parą nenuleisti nuo badaujančiosios akių ir atskleisti tiesą.

Libė įsitikinusi, kad mergaitę ir jos šeimą valdo tamsybė ir prietarai, ir tikisi per kelias dienas atskleisti apgavystę. Tačiau kuo daugiau laiko praleidžia su Ana, tuo aiškiau supranta, kad jos pačios įsitikinimai apie mergaitę, airius ir pačią save yra klaidingi. Kas iš tikrųjų yra Ana – apsimetėlė ar gyvas stebuklo įrodymas? O galbūt Libei tiesiai prieš akis skleidžiasi kažkas daug pikčiau?

Įkvėptas tikrų istorijų apie „badaujančias mergaites“, užfiksuotų Europoje ir Šiaurės Amerikoje nuo XVI iki XX a., „Stebuklas“ – tai stulbinamas, mintis jaukiantis pasakojimas apie artimą ryšį tarp žmonių iš visiškai skirtingų pasaulių, apie meilės ir piktybės kovą. Tai tikras mūsų įsitikinimų, kas iš tiesų teikia atgaivą kūnui ir sielai, išbandymas.

„Kibirkščiuojančios įtampos istorinis romanas apie galią naikinti.“
Stephen King

„Romane keliami itin drąsūs klausimai apie tai, kiek toli galima žengti, kad įrodytum savo tikėjimą.“
Publishers Weekly

„Pasakojimas, peržengiantis suvokimo ribas ir veriantis širdį.“
New York Times

Emma Donoghue (Ema Donohju, g. 1969 Dubline) – airių rašytoja. Kembridžo universitete įgijo daktaro laipsnį už disertaciją apie XVIII a. anglų grožinę literatūrą. Jos romanas „Stebuklas“ pateko į tokių literatūros premijų kaip „Giller Prize“ ir „Shirley Jackson Award“ trumpuosius sąrašus ir akimirksniu tapo tarptautiniu bestseleriu. Romanas išleistas daugiau kaip 20 šalių.

Kokių vėjų genamas Kanados ukrainietis, buvęs Kanados specialiųjų pajėgų karys sumanytų grįžti į neramius laikus išgyvenančią Ukrainą ir ten pradėtų auginti kviečius?
Nikas Fosa – laisvos sielos ir aukštų idealų žmogus – jaučia ne tik nostalgiją žemei, kurioje gyveno ištisos Fosų giminės kartos, bet ir pareigą padaryti šalį šviesesnę. Tačiau įsikūręs susiduria su Ukrainoje klestinčia korupcija, banditų gaujomis, oligarchija ir įsišaknijusiomis nerašytomis taisyklėmis. Pasitelkęs į pagalbą ypatingosios paskirties milicijos dalinį, Nikas kartu su lietuviu ūkininku Algirdu bando pažaboti nusikaltėlius ir įsitraukia į sudėtingą kovą prieš visą kraštą apraizgiusį voratinklį. Vyrai valstybės būklę prilygina asmenybės raidai: jie atkakliai tiki, kad Ukraina gali išaugti iš posovietinės sumaišties kaip žmogus iš paauglystės ir sąmoningai kurti savo ateitį. Tik ar jų pasiryžimo pakaks nugalėti vis labiau supančias priešų pajėgas?

Šis įtempto siužeto romanas – tai pavojų kupina kelionė po pūliuojančią, bet bandančią išgyti šalį nuo tebemiegančio provincijos Maidano iki spalvingos Odesos ir kartu vidinė kelionė žmogaus, kuris žūtbūt siekia laisvės ir teisingumo.

„Šiame romane juntamas preciziškas Ramūno Bogdano jautrumas detalėms, kurios leidžia pajusti mūsų laikų Ukrainos kasdienybę ir buitį. O pagrindinė drama – skaidriai tvarkytis ketinančio vakariečio kaktomuša su agresyvia, korumpuota posovietine realybe – praplečia supratimą, kodėl šioje šalyje net kelis kartus kilo revoliucijos. Rekomenduoju!“
Edmundas Jakilaitis

Ramūnas Bogdanas (g. 1959 Kaune) – „Delfi“ apžvalgininkas. Aktyvus Sąjūdžio dalyvis, dirbo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko Vytauto Landsbergio patarėju užsienio politikos klausimais. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Ukrainoje nekart bendravo su revoliucinių įvykių dalyviais, skaitė paskaitas Kijeve, Odesoje, Mykolajeve, Dniepre. Kinijoje įšventintas į 13-tos kartos senojo čen stiliaus kovos meistrus. „Prie bedugnės“ – R. Bogdano debiutinis romanas ir pirma romanų ciklo „Ukrainos tridantis“, dedikuoto pastarojo dešimtmečio įvykiams Ukrainoje, knyga.

Kas yra tikrovė, o kas – iliuzija, sukelta džiunglių kaitros?

„Vougelio“ farmacijos bendrovės mokslininkei Marinai Sing patikima egzotiška užduotis leistis odisėjon po Amazonės upės apylinkes. Pirmyn ją gena noras išsiaiškinti, kaip mirė kolega Andersas Ekmanas, ir prievolė rasti daktarę Svenson, kuri atokioje Amazonijoje bando įminti vienos genties vaisingumo paslaptį ir sukurti naujus vaistus. Marina kadaise buvo jos studentė, bet dėl vieno praeities įvykio nėmaž netrokšta susidurti su buvusia dėstytoja. Vis dėlto, neturėdama kito pasirinkimo, moteris iškeliauja nežinomybėn, kurioje knibždėte knibžda keistų gyvių.

Skinantis kelią per bauginančią Amazonės džiunglių tankmę, Marinai teks vyti šalin prisiminimus apie sunkumų kupiną praeitį, praradimus ir tai, ką teko paaukoti, o kelionė pažers gausybę iššūkių, susitikimų, draugysčių ir progų nustebti.

„Užliūliuojantis civilizacijos ir laukinės gamtos šokis, pagalbos vienas kitam ir išnaudojimo žaidimas.“
Wall Street Journal

„Nepakartojama nuo pradžios iki pabaigos.“
Emma Donoghue

„Plati reikšmingų asmeninių ir visuotinių moralinių klausimų paletė atgyja nestokojant dėmesio detalėms – nuo pėdas trinančių batų ir uodų įkandimų iki moterų, švelniai viena kitai glostančių plaukus.“
O, the Oprah Magazine

Ann Patchett (Anė Pačet, g. 1963) – šiuolaikinė amerikiečių rašytoja, apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip PEN/Faulkner ir „Orange“. Jos kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, lietuviškai išleisti romanai „Vieningieji“ ir „Bel Canto“. A. Patchett gyvena Nešvilyje, Tenesio valstijoje, su vyru ir šunimi ir yra nepriklausomo knygyno „Parnassus Books“ bendrasavininkė. 2012 metais žurnalas „Time“ autorę paskelbė viena iš 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių. „Nuostaba“ – trečias autorės romanas, išverstas į lietuvių kalbą.

Populiarusis Amsterdamo meras Robertas Valteris pamatęs, kaip jo žmona linksmai šnekučiuojasi su vienu iš jo pavaduotojų per Naujųjų metų priėmimą, akimoju išsigąsta paties blogiausio. Nepaisydamas jųdviejų ilgos ir laimingos santuokos, Robertas įsitikinęs, kad Silvija jį apgaudinėja su puritoniškuoju pavaduotoju. Paskui, tarsi perkūnas iš giedro dangaus, Roberto 94 metų tėvas pasirodo ant rotušės laiptų ir reikalauja pasikalbėti: praneša, kad drauge su žmona nusprendė numirti. Tėvai nenorį apsunkinti sūnaus vis prastėjančia sveikata, tad kodėl gi jiems nepabaigus savo gyvenimo, kai tam toks tinkamas laikas.

Iš pažiūros tvirtai ant žemės stovintis Robertas Valteris palengva įsipainioja į savo paties baimes, įtarinėjimus ir vis stiprėjančią paranoją. O gal iš tiesų jis iš pirmo žvilgsnio geba pamatyti visa ko esmę?

„Hermanas Kochas sparčiai tampa vienu iš mano mėgstamiausių autorių. Trys jo romanai sudėti draugėn yra kaip žiauriai geras CD, kur kiekvienas gabalas spiria į subinę.“
Stephen King

„Autorius nuostabiai parodo, kaip galima regėti dalykus, kurių visiškai nėra, kaip vaizduotė gali pasiglemžti žmogų. „Griovys“ yra odė vaizduotei.“
Het Parool

„Kochas mėgsta rūko uždangas ir neaiškumą, kuriais nepakartojamai geba sukurti ir palaikyti įtampą.“
Close

Hermanas Kochas (g. 1953) žymus Nyderlandų humoristinių televizijos laidų („Jiskefet“) kūrėjas, aktorius ir rašytojas. Tarptautinį pripažinimą pelnė romanais „Vakarienė“ ir „Vasarnamis su baseinu“. Romanas „Griovys“ – trečias autoriaus kūrinys lietuviškai. Pasakodamas klaidinančią ir nerimą keliančią istoriją, šiame romane autorius susitelkia į galios ir pavydo temas.

„Jei norite suprasti, kodėl žmonės tokie pavojingi kitoms rūšims, įsivaizduokite brakonierių Afrikoje su „AK-47“, miškakirtį Amazonijoje su kirviu – ar, dar geriau, įsivaizduokite save su knyga rankose.“

Per pastaruosius pusę milijardo metų planetoje įvyko penki masiniai rūšių išnykimai, kai gyvybės įvairovė Žemėje staiga smarkiai sumenko. Viso pasaulio mokslininkai šiuo metu stebi šeštąjį išnykimą, kuris gali būti pats pražūtingiausias įvykis nuo tada, kai, anot vienos iš teorijų, meteorito smūgis išnaikino dinozaurus. Ir šįsyk nelaimę nešame mes – „homo sapiens“.

Nepaprastai informatyvioje knygoje žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė Elizabeth Kolbert pasakoja, kaip ir kodėl keičiasi planetos gyvybė. Į vieną audinį ji supina skirtingų mokslo disciplinų tyrimus, nuostabių jau dingusių rūšių aprašymus ir pačios išnykimo sampratos istoriją: kaip, pažindami pasaulį, ėmėme suprasti jo kaitą, patį išnykimo faktą, jo priežastis ir padarinius.

Pateikdama itin svarių argumentų, autorė parodo, kaip fundamentaliai prie šeštojo išnykimo prisideda žmonija, ir skatina iš naujo apmąstyti esminį klausimą, ką reiškia būti žmonėmis.

„Nuostabi knyga, kurioje labai aiškiai pasakoma, kad dideli, staigūs pokyčiai įmanomi. Jie vyko anksčiau, jie gali pasikartoti ir vėl.“
Barack Obama

„Apie nykstančius šios planetos sutvėrimus Kolbert geba rašyti pagauta poetinio šėlo, bet tikroji šios knygos stiprybė – mokslinis preciziškumas, platus istorinis kontekstas ir tiksli žmogaus sukeliamų padarinių planetai dokumentacija.“
New York Times

„Ši knyga iš esmės pakeis jūsų pasaulio suvokimą.“
Seattle Times

Elizabeth Kolbert (Elizabetė Kolbert, g. 1961) – amerikiečių žurnalistė ir rašytoja, apdovanota daugeliu premijų už aplinkosaugos tyrimus. Antroji autorės knyga „Šeštasis išnykimas“ 2015 m. laimėjo Pulitzerio negrožinės literatūros premiją, o „Guardian“ 2017 m. ją išrinko viena svarbiausių visų laikų negrožinės literatūros knygų.

Architektas Randolfas Tyfentaleris, su šeima persikraustęs į naują gražų butą prestižiniame Berlyno rajone, netrukus susipažįsta su keistoku, bet draugišku kaimynu Dyteriu Tiberijum, kuris gyvena bute pusrūsyje. Tačiau laikui bėgant naujasis kaimynas ima elgtis vis įtartiniau: Tyfentalerio žmonai palieka meilės laiškus ir eilėraščius, šnipinėja, galiausiai apkaltina šeimą seksualiniu vaikų tvirkinimu.

Virš Tyfentalerio šeimos lyg tamsus debesis susikaupia grėsmės, baimės ir paranojos atmosfera, tačiau jokių teisinių priemonių jie imtis negali, nes jokių teisinių priemonių tiesiog nėra – pagal įstatymus leistinos ribos Tiberijus neperžengia. Baimė virsta neviltimi, neviltis panika, o panika veda beprotybės link. Rodos, jokios išeities nėra. Iki tos akimirkos, kai užsuka pasisvečiuoti Tyfentalerio tėvas, išgeria puodelį kavos, pasiima ginklą ir nusileidęs į pusrūsį Tiberijų nušauna.

„Baimė“ nagrinėja pamatines šiuolaikinės visuomenės temas, tokias kaip smurtas, įstatymų galia, meilė artimui, ir iškelia vieną iš svarbiausių klausimų: kiek toli galima žengti, stengiantis apsaugoti tau brangius žmones?

„Baimė“ keičia mūsų moralės normas, priverčia pateisinti smurtą iš keršto ir taip mus padaro žmogžudystės bendrininkais. Ar mes norime, kad auka išgyventų? Ne.“
Herman Koch

„Romane meistriškai sukurta paranojos ir prisiminimų atmosfera puikiai išnaudojama kiekvieno, auginančio vaikus, giliausioms baimėms kurstyti.“
Fiona Barton

„Trikdantis romanas… Autorius kuria įtampą, priversdamas skaitytoją nuolat svarstyti, kas iš tikrųjų lėmė Tiberijaus nužudymą <…> ir kaip elgtųsi kiekvienas iš mūsų, atsidūręs Tyfentalerio vietoje.“
Publishers Weekly

Dirk Kurbjuweit (Dirkas Kurbiuveitas, g. 1962) – Vokietijos rašytojas ir žurnalistas, savaitraščio „Der Spiegel“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Parašė septynis romanus, yra apdovanotas daugeliu literatūros premijų. Pagal daugumą jo romanų Vokietijoje buvo sukurti filmai. Didžiausio pasisekimo visame pasaulyje sulaukęs romanas „Baimė“ kritikų lyginamas su Hermano Kocho „Vakariene“.

Droviam ir nuovokiam bankininkui Stiuartui visada būdavo sunku pažindintis su moterimis, tačiau viename viengungių vakare jis susipažįsta su paveikslų restauratore Džiliana, ir viskas pasikeičia. Stiuarto draugas Oliveris – jo priešingybė: tiek įžūlus, kiek ir lengvabūdis anglų kalbos mokytojas, kuris „kalba kaip žodynas“. Netrukus Stiuartas ir Džiliana susituokia, tačiau tarp trijulės užsimezgusi nedrąsi draugystė išvirsta į kai ką visiškai kita.

„Kalbant atvirai“ – intymus pasakojimas apie meilės subtilumus ir vingius. Romanas prasideda kaip nesusipratimų komedija, tačiau lėtai, sakinys po sakinio, tamsėja ir gilėja, įtraukdamas mus į sudėtingus širdies reikalų akivarus.

„Aukščiausios prabos literatūra.“
New York Times Book Review

„Kibirkščiuojantis pasakojimas... Toks sklandus – rodos, puslapiai patys veja vienas kitą.“
Observer

„Nedaugelio autorių mąstymas ir kalba taip įtraukia. Ši knyga yra nuostabiai sąmojinga, intelektuali ir jaudinanti.“
Independent on Sunday

„Autorius ne tik suteikia skaitytojams nepakartojamą pramogą, jis meistriškai analizuoja tiek tamsiuosius skausmo ir išdavystės klodus, tiek ant farso ribos balansuojančius meilės mechanizmus.“
New Yorker

Julian Barnes (Džulianas Barnsas, gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Autorius 2011 m. apdovanotas „Man Booker“ premija. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015), „Laiko triukšmas“ (2017). Romanas „Kalbant atvirai“ pirmąkart pasirodė 1991 m., yra išverstas į daugelį kalbų ir laikomas klasikiniu Barneso kūrybos pavyzdžiu.

Buvusios „Islamo valstybės” sekso vergės ir 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatės bei JT geros valios ambasadorės atsiminimai

2014 metais „Islamo valstybė” užpuolė Nadios Murad gimtąjį jazidų (kurdų religinė mažuma) kaimelį šiaurės Irake ir jos, 21 metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir šešis brolius taip pat nužudė, o ji pati buvo išvežta į Mosulą ir, kaip ir tūkstančiai kitų jazidų moterų, parduota į „Islamo valstybės” sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti.
Nadia nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną ji taps žmogaus teisių aktyviste. Ji metė iššūkį visoms etiketėms, kurias jai mėgino klijuoti gyvenimas: našlaitės, prievartos aukos, vergės, pabėgėlės. Vietoje jų ji susikūrė naujas: likusi gyva, jazidų lyderė, moterų užtarėja, Nobelio taikos premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė, o dabar ir knygos autorė.
Nadia ne tik sugebėjo išreikšti savo nuomonę, ji taip pat kalba už kiekvieną jazidą, nukentėjusį nuo genocido, vykdomo Irake, už kiekvieną prievartautą moterį ir už kiekvieną likimo valiai paliktą pabėgėlį. Ši knyga – tai didžiulio žmogaus noro gyventi liudijimas ir meilės laiškas – prarastai šaliai, trapiai bendruomenei ir karo išblaškytai šeimai.

„Drąsus Nadios Murad liudijimas yra šiurpus, tačiau labai reikalingas ir svarbus skaitinys... Visi, kurie nori suprasti, ką daro vadinamoji „Islamo valstybė”, privalo perskaityti šiuos atsiminimus.”
Economist

„Neapsakomai vertinga knyga. Tai ne tik jazidų genocido liudijimas, bet ir švelni odė gyvenimo būdui, kuris jau sunaikintas.”
Jewish Journal

Nadia Murad (g. 1993) – žmogaus teisių aktyvistė, 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatė, apdovanota Vaclavo Havelo žmogaus teisių ir Andrejaus Sacharovo premijomis, pirmoji Jungtinių Tautų Prekybos žmonėmis aukų orumo geros valios ambasadorė. Kartu su jazidų teisių organizacija „Yazda” rengia „Islamo valstybės” nusikaltimų medžiagą, kad galėtų šią organizaciją paduoti į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Ji taip pat įkūrė programą „Nadios iniciatyva”, kuri skirta genocidą ir prekybą žmonėmis išgyvenusiems padėti.

Jenna Krajeski – žurnalistė, kurios reportažai iš Turkijos, Egipto, Irako ir Sirijos publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „New Yorker”, „Slate”, „Nation”, „Virginia Quarterly Review” ir kt.

„Širdžiai gyvenimas – dalykas paprastas: ji plaka tiek, kiek gali. Kol sustoja.“

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais – mirties, meilės, meno, žmogaus baimių ir gėdos jausmo – klausimais. Šis literatūros šedevras duoda galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

Pirmame ciklo romane „Mirtis šeimoje“ Knausgårdas dokumentuoja savo paauglystės prisiminimus, aistrą roko muzikai, pirmąjį įsimylėjimą, santykius su vyresniuoju broliu, mylinčia, tačiau blankia, beveik nepastebima motina ir nutolusiu, nenuspėjamu tėvu, iš panagių analizuoja skausmą ir kitus, prieštaringus jausmus, patirtus tėvui mirus. Autorius kuria vitališką ir itin universalų pasakojimą apie kasdienes, mažas ir dideles, žmogaus kovas, kurias mes visi kovojame diena iš dienos.

„Tiesiog neįtikėtina... Dėl šios knygos kraustausi iš proto.“
Zadie Smith

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, g. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuris Norvegijoje pasirodė 2009-2011 m. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, Knausgårdas ne tik išplėtė grožinės literatūros ribas, bet ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo paskelbta dar XX a. viduryje.

Telefonuose buvo visas jų gyvenimas...

Niujorkas, Kenedžio oro uostas. Sausakimšoje laukiamojoje salėje susiduria vyras ir moteris. Po nedidelio ginčo kiekvienas pasuka savo keliu.

Madlena ir Džonatanas niekada anksčiau nebuvo susitikę ir niekada daugiau neturėjo pasimatyti. Tačiau rinkdami ant žemės išsibarsčiusius daiktus jie netyčia susikeičia telefonais. Kai pastebi nesusipratimą, juos jau skiria 10 000 kilometrų: ji dirba floriste Paryžiuje, o jis turi restoraną San Fransiske.

Vedami smalsumo jie ištyrinėja vienas kito telefoną. Abu pasielgia netaktiškai, bet atskleidžia netikėtą, sukrečiantį dalyką: jų gyvenimus sieja paslaptis, kurią jie manė visiems laikams palaidoję...

Ar galime tikėtis laimės, neišnarplioję praeities paslapčių? Ar gali vienas atsitiktinis susitikimas visiškai pakeisti mūsų gyvenimą? „Angelo kvietimas“ – tai du nepaprasti žmonių pasauliai dviejuose mažuose telefonuose.

Guillaume Musso (Gijomas Muso, gim. 1974) – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 25 milijonai jo kūrinių egzempliorių, jo knygos išverstos į 40 kalbų. Nuo 2011 m. Prancūzijoje G. Musso yra perkamiausias autorius. Knyga „Angelo kvietimas“ sulaukė neįtikėtinos sėkmės tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje.

„Istorija, kuri galėjo nutikti bet kuriam iš mūsų... Romantiškas juodos ir raudonos spalvos trileris.“
France Info

„Sunday Times“ bestseleris Nr. 1

Rekomenduojame kiekvienai naujai mamai ir tėčiui!

Knygos autorė Sarah Turner yra socialinių tinklų sensacija – savo šmaikščiame tinklaraštyje „Unmumsy mum“, kaip ir knygoje, apie motinystę ji rašo su humoru ir be jokių pagražinimų. Autorė atvirai pasakoja apie savo chaotišką ir dažnai iš proto vedančią kasdienybę su dviem mažais sūnumis. Ji tikrai žino tą jausmą, kuris užklumpa eilinę bemiegę naktį, kai atrodo, jog esi nesutverta šiam iššūkiui, ir tuoj pat nuramina, kad tikrai nieko tokio kartais ne viską žinoti.

Sarah be užuolankų pasakoja apie savo nė kiek nešvytintį nėštumo periodą, nesibaigiantį naktinio maitinimo ir dantų dygimo maratoną, sekso ypatumus susilaukus vaikų, apie draugystę su kitomis mamomis ir grįžimo į darbą iššūkius. Ši knyga nepapasakos, kaip būti gerais tėvais, ką turite pirkti savo vaikui ir kaip jį auginti. Tačiau tikrai juoksitės iki ašarų ar linkčiosit galvą skaitydamos pažįstamas situacijas. Ir galiausiai pasijusite suradusios naują geriausią draugę, kuri moka nuraminti: kiekviena mama išgyvena tą patį!

Britų autorė Sarah Turner (Sara Turner) gyvena Devone su vyru ir dviem sūnumis. Savo tinklaraštį „Unmumsy mum“ ji pradėjo rašyti nusivylusi tėvystės literatūra, kurią rado internete. Atrodė, kad visiems sekasi puikiai, išskyrus ją, todėl nusprendė papasakoti, kokia iš tikro yra motinystė: su visais jos iššūkiais ir džiaugsmais. Atvirumu ir nuoširdumu S. Turner užkariavo milijonų skaitytojų širdis visame pasaulyje.

Ši knyga – tai išskirtinis kelionių dienoraštis, realiuoju laiku pasakojantis apie evangelizavimą ir pajėgiantis supurtyti sąžines „abejingumo globalizacijos“ akivaizdoje.

Apie Vatikaną rašantis korespondentas Andrea Tornielli, popiežiškuoju lėktuvu vykstantis į visas apaštališkąsias keliones, šioje pokalbių su Jo Šventenybe Pranciškumi knygoje, remdamasis popiežiaus išvykomis į užsienį, nusprendė papasakoti apie svarbiausias šio pontifikato paliestas temas ir nuveiktus darbus. Italija, Brazilija, Kuba, Jungtinės Amerikos Valstijos, Afrika, Azija, taip pat ir Lesbas, Sarajevas, Lundas... Tai žavingi kraštai ir simboliniai miestai, sudėtingos vietos ir nevienalytės tautos. Ir visos jos matė, kaip popiežius, kuris yra taikus piligrimas, tačiau taip pat ir nepatogus pamokslininkas, ryžtingai pasmerkia prekybą narkotikais ir ginklais, korupciją ir netgi vergiją kai kuriuose ekonomikos sektoriuose; kaip migracijos iš pasaulio pietų į jo šiaurę klausimą pavadina humanitarine tragedija; kaip ragina vietines Bažnyčias vėl priartėti prie labiausiai nuo visuomenės atskirtų sluoksnių.
Nepalikdamas nepapasakotų iki šiol neskelbtų epizodų ir įdomių detalių apie popiežiškųjų skrydžių užkulisius, Tornielli apsistoja ties keletu reikšmingų susitikimų: nuo Baracko Obamos iki Fidelio Castro, nuo Baltramiejaus I iki rusų patriarcho Kirilo, nuo Abu Mazeno iki Shimono Pereso.
Išskirtiniame pokalbyje popiežius pasakoja ne tik viešai nuskambėjusių ir dar negirdėtų anekdotų iš tarpžemyninių skrydžių, bet ir apie tai, kaip kategoriškai atsisako laikytis griežtų saugumo reikalavimų apkabindamas minias.

„Būdamas vyskupas, ganytojas, tėvas negaliu su žmonėmis bendrauti iš šarvuotų mašinų. Dėl šios priežasties nuo pat pradžių pasakiau, kad keliausiu tuomet, jei bus galimybė išlaikyti tiesioginį kontaktą su žmonėmis.“
Popiežius Pranciškus

Andrea Tornielli – Vatikano apžvalgininkas, dienraščio „La Stampa“ žurnalistas, atsakingas taip pat ir už interneto svetainę „Vatican insider“, bendradarbiauja su daugeliu Italijos ir tarptautinių leidinių. Be kitų savo veikalų, autorius yra parašęs pirmąją popiežiaus biografiją „Pranciškus. Kartu“ („Francesco. Insieme“), kuri išversta į 16 kalbų, bei knygą „Popiežius Pranciškus. Tokia ekonomika žudo“ („Papa Francesco. Questa economia uccide“). Ši išversta į 9 kalbas. Tarptautiniu bestseleriu tapusi knyga „Dievo vardas – Gailestingumas“ (lietuviškai pasirodė 2016), kurioje užrašyti A. Tornielli pokalbiai su popiežiumi Pranciškumi, yra išversta į 35 kalbas.

Šeimos gydytojas Markas Šloseris padarė klaidą, dėl kurios mirė vienas jo pacientų, garsus aktorius Ralfas Mejeris. Dirbant tokį darbą reputacija yra viskas, todėl Šloseris savo klaidą bando nuslėpti. Bet nuo Medicinos drausmės komisijos nenuslėpsi nieko...

Bėda dar ir ta, kad paciento mirtis nebūtinai įvyko dėl neatidžios klaidos, o Šloseris nebūtinai lieja ašaras, kad Mejeris negyvas. Gydytojas turėjo nesuvestų sąskaitų su savo pacientu, kuris rodė kiek per didelį dėmesį jo žmonai Karolinei. O po įvykių vasarnamyje, kuriame paviešėti sutuoktiniai Mejeriai buvo pasikvietę Šloserį su žmona ir dukromis, atsirado visai svarių priežasčių keršyti.

„Kandus, ciniškas ir kupinas toksiško humoro.“
Washington Post

„Naujasis Kochas – dar geresnis nei romane „Vakarienė“.“
KNACK

„Trikdančiai geras... Psichologiškai turtingas... Greito tempo... Absoliučiai įtikimas.“
USA Today

„Kalbą Kochas vartoja tarsi stetoskopą – mes girdime kiekvieną jo veikėjų širdies dūžį, jaučiame jų pavydą, meilę, baimę, neapykantą... Skalpelio aštrumo proza, anatomiškai tiksliai romane atkuriami mūsų tamsiausi instinktai.“
The Guardian

„Priverčia skaitytoją žiopčioti gaudant orą.“
Il Giornale

Hermanas Kochas (g. 1953) žymus Nyderlandų humoristinių televizijos laidų („Jiskefet“) kūrėjas, aktorius ir rašytojas. Tarptautinį pripažinimą pelnė romanu „Vakarienė“ (lietuviškai pasirodė 2015 m.). „Vasarnamis su baseinu“ taip pat sulaukė didelio pasisekimo ir yra išverstas į trisdešimtį kalbų.

„Kai rašai savo draugo biografiją, turi rašyti taip, lyg norėtum už jį atkeršyti.“
Floberas, iš laiško Ernestui Feido, 1872

„Giustavas įsivaizdavo save kaip laukinį žvėrį - jam patikdavo lyginti save su baltuoju lokiu, nepasiekiamu ir vienišu. Aš jam antrinau ir netgi vadindavau jį Amerikos prerijų buivolu, bet iš tikrųjų jis, ko gero, buvo tik papūga. “
Luiza Kolė

Kuri iš dviejų papūgų įkvėpė Floberą parašyti vieną geriausių savo kūrinių? Kodėl garsiausiame rašytojo romane nuolat kinta pagrindinės herojės Emos Bovari akių spalva? Kas siejo Floberą ir jo dukterėčios guvernantę Džuljetą Herbert? Kokie žvėrys tūnojo Flobero bestiariume? Ir kodėl šios smulkmenos taip rūpi mįslingajam knygos pasakotojui, į pensiją išėjusiam gydytojui Džefriui Breitveitui, kurio gyvenimas ir paslaptys pamažu skleidžiasi verčiant knygos puslapius...

Knygos autorius Julianas Barnesas kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano Renesanso architektu, o jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Garsiojoje savo knygoje „Flobero papūga“ jis į vieną audinį suaudžia faktus ir fikciją. Laviruodamas tarp romano, biografijos ir literatūros kritikos žanrų, sukuria įtraukiantį ir itin originalų detektyvinių elementų kupiną pasakojimą apie rašytojais ir jų kūriniais apsėstus skaitytojus, apie meną ir tai, kaip jis veikia gyvenimą, apie meilę, aistras bei išdavystes - ir literatūrines, ir labai tikroviškas...

„Žavinga ir praturtinanti... Knyga, kuria mėgausitės.“
Joseph Heller

„Neįmanoma padėti į šalį... Hipnotizuojamai originalu.“
Philip Larkin

„Neišsemiamas minčių šaltinis, nuostabiai parašyta... Puikus kūrinys.“
Germaine Greer

Ponas Kuzenas, keistuolis Statistikos agentūros darbuotojas, jaučia begalinę vienatvę Paryžiaus didmiestyje ir miršta iš meilės savo bendradarbei panelei Dreifus. Tik niekaip nesiryžta žengti lemtingo žingsnio, nors ir yra įsitikinęs, kad tokiame dideliame mieste kaip Paryžius būtina turėti ką nors mylimą. Išsiilgęs švelnumo, savo namuose jis priglaudžia smauglį ir pavadina jį Meilučiu. Bėda tik ta, kad vargu ar pasaulyje yra moteris, kuri sutiktų gyventi akis į akį su tokiu meilės įrodymu.

Šis stulbinantis humoristinis ir sykiu filosofinis pasakojimas apie žmogaus prigimtį – pirmas Romaino Gary romanas, pasirašytas Émile'io Ajaro slapyvardžiu. 1974 metais paskelbtas variantas neatitiko originalaus rankraščio: leidėjai, nežinoję, kas slepiasi už negirdėto slapyvardžio, be kita ko, smarkiai pakeitė knygos pabaigą. Naujesniame prancūziškame leidime, kaip ir šiame lietuviškame vertime, atsižvelgiant į kitados Romaino Gary pareikštą pageidavimą, atskirai išspausdinta ir originalioji, „ekologinė“ pabaiga.


„Kai smauglys tave apsivynioja, suspaudžia per juosmenį, per pečius ganėtinai tvirtai ir įremia galvą tau į kaklą, tereikia užsimerkti, kad pasijustum švelniai mylimas. Tai neįmanomybės pabaiga, ir aš trokštu to visa savo esybe. Man, reikia pasakyti, visada trūko rankų. Dvi rankos, manosios, – tai tuštuma. Reikėtų dviejų kitų, apsivijusių mane. Taip sakoma apie vitaminų stoką – be vitaminų kaip be rankų.“

Sadamas Huseinas stengiasi apsaugoti antrąją žmoną Samirą nuo pirmosios šalies damos Sadžidos pavydo. Chomeinis neleidžia žmonai Chadižei plauti indų, nes tai ją žemina. Kim Čen Irui labai prastai sekasi nuslėpti savo neištikimybę nuo korėjiečių kino žvaigždės Hė Rim... Mira taiso savo vyro Serbijos prezidento Miloševičiaus kalbas. Osama bin Ladenas laukia, kol Nadžva pagimdys įtvirtintoje karo stovykloje Afganistane. Fidelis Kastras bando išvengti CŽV agentų, tarp kurių ir jo meilužė Marita, išpuolių.

Jiems visiems meilė, mirtis arba tremtis – neatsiejamai susipynę dalykai. Juk diktatorių santykiai su moterimis ne visada būna tokie, kaip juos įsivaizduoja kiti arba kaip jie patys bando juos pavaizduoti. Tad ir jų asmeninis gyvenimas, kupinas slėpinių bei netikėtumų, dažnai tampa valstybine paslaptimi. Kad tai atskleistų, Diane Ducret surinko daugybę diktatorių gyvenimo draugių, dukterų, draugų, patarėjų, gydytojų, asmens sargybinių ir netgi ajatolų liudijimų, nors toks tyrimas kai kada grėsė mirtinu pavojumi.

„Pilna pikantiškų, bet iškalbingų anekdotų, pribloškianti, prikaustanti dėmesį nuo pradžios iki pabaigos, knyga Diktatorių moterys 2 yra šis tas daugiau negu istorinių esė rinkinys: tai pamokanti valdžios ir žmogaus širdies biopsija, kuri patvirtina patarlę, kad meilė akla ir kad tai absoliuti tiesa netgi kalbant apie pačius kraugeriškiausius tironus.“
Jean–Christophe Buisson, „Le Figaro Magazine“

Diane Ducret (Diana Diukrė, gim. 1982 m.) – Sorbonos absolventė, poliglotė, istorikė, filosofė ir žurnalistė. Ji veda istorijai skirtas televizijos laidas, kuria dokumentinius filmus apie kultūrą. Pirmoji „Diktatorių moterų“ knyga, vos pasirodžiusi Prancūzijoje, kaipmat tapo bestseleriu ir jau išversta į beveik dvidešimt kalbų. Ši knyga išgarsino Diane Ducret kaip neprilygstamą tyrinėtoją ir istorikę. Antroji knyga, „Diktatorių moterys 2“, – išties titaniškas darbas.

Visa apgobė tamsumos ir jis tegalėjo girdėti alkanų musių zyzimą.

Varnų pašnekovui Krankui nugalėjus žiauriausią vorų užkalbėtoją Mezgėją, nuo Juodamūrio miesto nuslenka taip ilgai jį kausčiusios blogio jėgos.

Tačiau ši ramybė – tik tyla prieš audrą. Netrukus į miestą sugrįžta nedoroji Musių Močia. Kyla nauja nusikaltimų, korupcijos ir chaoso banga.

Krankas, pasitelkęs visą įmanomą drąsą ir kiekvieną jam likusį draugą, padedamas savo ištikimųjų varnų, privalo susigrumti su pavojingąja piktavale. Tačiau jis nė nenutuokia, kokios tamsios paslaptys, koks mirtinas pavojus jo tyko ir kad bet kuris iš draugų akimirksniu gali virsti išdaviku.

„Moteriai iš už ausies išniro mažas juodas vabzdys mirgančiais sparneliais. Ji nusišypsojo. Pastėrusiam Krankui beregint, vabzdys pabėgėjo tobulai glotnia žando oda ir įlindo į šnervę. Komisarė net nesusiraukė.“

Tai antroji trilogijos dalis. Skaitykite pirmąją – „Krankas. Varnų užkalbėtojas“.

„The New York Times“ bestseleris Nr. 1

Kaip išsaugoti gyvenimo prasmę mirties akivaizdoje? Ko griebtis, kai į gyvenimą negailestingai įsibrauna liga? Ką reiškia susilaukti kūdikio, kai tavo gyvybė pamažu blėsta?

Neurochirurgijos aukštumas pasiekusiam ir vos 36–erių sulaukusiam daktarui Paului Kalanithi diagnozuojamas ketvirtos stadijos plaučių vėžys. Ne vienus metus gydęs mirštančiuosius, jis pats tampa pacientu, be jokios savigailos kovojančiu už savo gyvybę.

„Įkvėpti tylą“ – tai atviras ir nuoširdus pasakojimas apie susitaikymą su žmogaus mirtingumu, daktaro ir paciento santykius, pasiryžimą dirbti net mirštant ir begalinę meilę gyvenimui. Paulas Kalanithi šios knygos pabaigti nespėjo, bet ji, atskleisdama vitališką žmogaus prigimtį ir stojišką laikyseną, pratęsia jo gyvenimą ir po mirties.

„Tikras, stebinantis, meistriškai parašytas ir drąsus vieno gyvenimo liudijimas.“
The Times

Paulas Kalanithi (1977–2015) buvo indų kilmės amerikietis neurochirurgas ir rašytojas. Stanfordo universitete jis įgijo anglų literatūros magistro laipsnį, vėliau baigė Jeilio medicinos mokyklą. Už mokslinius tyrimus neurochirurgijos srityje jam buvo įteiktas aukščiausias Amerikos neurochirurgijos akademijos apdovanojimas.

Kiek paslapčių prireiks sugriauti tobulą santuoką?


Ką tik ištekėjusi už žavingo ir turtingo našlio jaunoji Gvendolina Huper nekantrauja pradėti naują gyvenimą egzotiškame Ceilone. Ji pasiryžusi būti tobula žmona ir mama. Bet gyvenimas naujuose namuose, apsuptuose žalių lyg aksomas arbatkrūmių, ne visai toks, apie kokį ji svajojo tekėdama už Lorenso Huperio. Plantacijų darbininkai šiurkštūs ir pagiežingi, kaimynai tikri pavyduoliai, o jos mylimas vyras praleidžia ilgas valandas darbe, palikęs savo jauną nuotaką vieną. Klajodama po apylinkes, Gvendolina vis dažniau susiduria su savo vyro praeities šešėliais: dulkėta skrynia su geltona vestuvine suknele, krūmokšniais apaugęs nedidelis kapas, vis labiau kelianti nerimą Lorenso tyla... Tačiau netrukus Gvendolina pastoja ir jų namus aplanko džiaugsmo kupinos dienos. Deja, palaimingas sutuoktinių gyvenimas netrunka ilgai. Gimdymo kambaryje Gvendolina priversta priimti žiaurų sprendimą ir amžiams tai laikyti paslaptyje. Bet ar tokia didelė paslaptis gali būti palaidota ilgam?

„Tobula knyga: paslaptys, meilė, sielvartas ir džiaugsmas. Negalėjau padėti šios knygos į šalį!“
Santa Montefiore, knygos „Bitininko duktė“ autorė


Dinah Jefferies (Dina Džefris, gim. 1948) pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Malaizijoje, Anglijoje baigė studijas, vėliau Toskanoje dirbo grafienės vaikų aukle, gyveno hipių bendruomenėse.
Rašyti ji pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiui sūnui, savo skausmą moteris perkėlė į kūrybą. Taip gimė debiutinis romanas „Atskyrimas“ („The Separation“). 2015 m. pasirodžiusi antroji knyga „Arbatos plantatoriaus žmona“ akimirksniu tapo „The Sunday Times“ bestseleriu ir ilgai nesitraukė iš šio sąrašo viršūnių.

Vienintelis Salvadoro Dali romanas Paslėpti veidai nukelia mus į keistą romantiško dekadentizmo atmosferą. Pasitelkęs vizualiai turtingą, beveik fotografišką kalbą, autorius aprašo aristokratų gyvenimus, jų iškrypusias aistras ir taurią meilę. Ekscentriškas, švaistūniškas aukštuomenės gyvenimo būdas simbolizuoja prieškario Europos nuosmukį. Knygos veiksmas, prasidėjęs 1934 metų Paryžiuje, ritasi iki Maltos, Šiaurės Afrikos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir vėl sugrįžta į Prancūziją, kur ir baigiasi paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis.

Knyga... tokia kupina vizualinių išradimų, tokia sąmojinga, pripildyta beveik dikensiškos energijos, kad sunku nesutikti su arogantišku autoriaus savęs kaip genijaus vertinimu.
The Observer

Nuo pat pirmo puslapio pakliūvate į senamadišką, barokišką romaną, tokį pat inteligentišką, ekstravagantišką ir fotografiškai precizišką kaip ir jo paveikslai... Dali pastebi viską.
Guardian

Salvadoras Dali (1904–1989) – ispanų dailininkas, tapytojas, grafikas ir skulptorius, vienas žymiausių siurrealizmo atstovų ir svarbiausių XX amžiaus menininkų.

„Pernelyg unikalus ir nepaprastas, kad liktų nepastebėtas.“
The New York Times


Ši 24–erius metus trukusi puikybės ir įniršio istorija – tai trapi dėlionė santuokos, mintančios paslaptimis. Lotas ir Matilda. Jis charizmatiškas, talentingas ir kupinas tuštybės. Ji tyli, santūri, stingdančiai graži ir spinduliuojanti tamsa. Lotas, tikintis, kad jam lemta išpildyti didžio amerikiečių menininko archetipą, veda Matildą ir išgelbėja ją nuo kraupios vaikystės demonų. „Moirose“ mus gundo įkvepianti Loto ir Matildos sąjunga. Tačiau posakis „kiekviena istorija turi dvi puses“ jų santuokai apibūdinti tinka labiau nei bet kuriai kitai. „Furijose“ stebime giliai paslėpto Matildos įtūžio istoriją. Susitikę jie gimė iš naujo, susituokę – atvėrė Pandoros skrynią. Ir kuo daugiau poros paslapčių mums atskleidžiama, tuo mažiau pasijuntame žinantys. Aišku viena: iš meilės, geismo, pavydo ir keršto Lotas ir Matilda pasiryžę viskam.

„Moiros ir Furijos“ – reikšmingas linktelėjimas antikinei tragedijai, pasigardžiavimas jos vertomis kūrybos ir aistros, pagiežos ir išdavystės, gyvenimo ir mirties, išganymo ir atpildo temomis. Anot pačios autorės, tai ne tiek istorija, kiek didinga būtybė, į paviršių iškilusi iš tamsiausių gelmių. Tačiau bene svarbiausia joje ne tai, kas pasakyta, o tai, kas nutylėta.


„Moirose ir Furijose“, kalbėdama apie santuoką, Lauren Groff peržengia visus įmanomus jos lygmenis ir atveria tokius prasminius klodus, kuriuos galbūt tiek pat sunku pasiekti, kiek ir apibūdinti. Tačiau autorei pavyksta ir viena, ir kita. Nes jos idėjos, kaip du žmonės gali gyventi kartu, gyventi vienas kitame, kaip jie gali atsitraukti vienas nuo kito ar išduoti, atrodo fundamentaliai teisingos."
Meg Wolitzer


Lauren Groff (gim. 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Jos trečiasis romanas „Moiros ir Furijos“ tik pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu, yra nominuotas tokiems literatūros apdovanojimams kaip JAV Nacionalinė knygų premija, jo vertimo teises įsigijo 30 šalių. „Moiros ir Furijos“ 2015 m. tapo amazon.com metų knyga. JAV Prezidentas Barackas Obama šį romaną paskelbė mėgstamiausiu 2015 m. kūriniu.

Pirmą kartą išleistas 1965 m. šis kūrinys nebuvo deramai įvertintas. Antram gyvenimui jis prikeltas 2003 m., kai pasirodė „New York Books Review Classics“ serijoje. Nuo to laiko apie jį šneka visas literatūros pasaulis. Pastaruoju metu jam skirta ir daug tarptautinių apdovanojimų, knyga išversta į kelias dešimtis pasaulio kalbų, o jos autorius drąsiai lyginamas su JAV rašytojais klasikais: Williamu Faulkneriu, Johnu O'Hara, Raymondu Carveriu.

Viljamas Stouneris, sunkią vaikystę praleidęs vienoje Misūrio fermų, tėvų išsiunčiamas į koledžą studijuoti agronomijos, tačiau vaikino gyvenimą aukštyn kojom apverčia... septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas. Ir jis, paklusdamas savo širdžiai, prieš tėvų valią žengia pirmą savarankišką žingsnį. Tačiau, nors ir tapęs studentų mėgstamu profesoriumi, jis niekada neranda sau vietos išoriniame pasaulyje. Galiausiai užsidaręs savy Stouneris išaukština stojišką savo prosenių laikyseną ir susitaiko su vienatve. Stouneris – ne tik archetipinis amerikietis, bet ir egzistencinis herojus, radęs atšiaurią vienatvės paguodą negailestingame pasaulyje. Jį galima pavadinti tikru Didžiojo Getsbio antipodu.

Johnas Edwardas Williamsas (1922–1994) – JAV rašytojas, anglų literatūros profesorius, labiausiai išgarsėjęs romanais „Stouneris“ (1965) ir „Augustas“ (1972). Jo kūryba negausi – parašė keturis romanus ir porą eilėraščių rinkinių. Tačiau kiekvienas autoriaus kūrinys pasižymi ypatinga literatūrine verte.

Troja krito. Bet jos moterys – ne.

Nugalėję trojėnus, triumfuojantys graikai laukia tinkamo vėjo, kad galėtų grįžti namo. Tačiau tūžmingas keistas vėjas nerimsta, nes dievai užsirūstinę. Graikai nekantrauja, ima vaidytis tarpusavyje, priversti stovyklauti prie tamsaus, pačių sunaikinto miesto, nelaisvėje laikydami savo karo trofėjus – Trojos moteris.

Kadaise buvusi karalienė ir Achilo vergė Briseidė, nors įkalinta, sudaro sąjungas su kuo tik pajėgia. Laikosi išvien su kitomis belaisvėmis Kasandra, Amina, Hekabe. Ir vis ryškiau ima matyti būdą atkeršyti...

„Trojos moterys“ – graikų mitų įkvėptas kūrinys, tęsiantis Pat Barker romane „Mergelių tyla“ nagrinėjamą karo skriaudas patyrusios moters likimo temą ir klausiantis, kas vyksta, kai pasibaigia karas. Kaip toliau klostosi nepaprastai tvirtų, drąsių, sumanių, laisvės trokštančių moterų gyvenimai. 

„Meistriška Homero „Iliados“ feministinė interpretacija.“

Publishers Weekly

„Šis Trojos moterų istorijos tęsinys – tai žmogaus, kurį nutildė istorija, pergalė.“

Refinery29 

Pat Barker (Patė Barker, gim. 1943) – anglų rašytoja ir istorikė, „Booker Prize“ premijos laureatė, apdovanota garbingu Britanijos imperijos ordinu, teikiamu ir už indėlį į menus. Autorė parašė penkiolika knygų. Romanas „Mergelių tyla“ („Baltos lankos“, 2022) buvo įtrauktas į 2018 m. „Costa Book Awards“ ir 2019 m. „Womenʼs Prize for Fiction“ premijų trumpuosius sąrašus. 2021 m. romaną „Trojos moterys“ dienraštis „Guardian“ išrinko metų knyga.

„Netrukus jis atitoko ir reziumavo, kad niekas nesikartoja: kiekvienam iš jų duota dienų ir progų, kurios nebesugrįš.“

1985-ieji, mažas Airijos miestukas. Artėjant Kalėdoms, penkių dukterų tėvas Bilas Ferlongas, anglių ir malkų pirklys, užsiėmęs kaip niekad. Vieną ankstų rytą, nuvežęs užsakymą į vietinį vienuolyną, anglių sandėlyje aptinka užrakintą basą, vienmarškinę merginą – ji prisipažįsta vienuolyne auginanti keturiolikos savaičių kūdikį. Šis atradimas sugrąžina Bilą į praeitį, nes ir pats augo nežinodamas, kas jo tėvas. Ir priverčia stoti akistaton su tyla, griežtos bažnyčios valdomame miestelyje gaubiančia tai, kas vienuolyne nutinka jaunoms „puolusioms“ mergaitėms.

„Tokie smulkūs dalykai“ – nepamirštamai skaidrus pasakojimas apie viltį, tylų heroizmą, sudėtingus pasirinkimus, švelnumą savo artimui, susitaikymą su savo likimu ir tas kasdienes, svarbias smulkmenas, iš kurių ir susideda kiekvienas gyvenimas.

„Tikra dovana. Ją skaitant ištinka palaimingas čechoviškas sukrėtimas.“
Andrew O'gan

„Itin stipriame, tvirtame Keegan sakinyje gali tilpti tomai socialinės istorijos. Kiekvienas žodis – tinkamas žodis tinkamoje vietoje, o jų poveikis skambus ir giliai jaudinantis.“
Hilary Mantel

„Nepaprastai gražu. Knyga, kuri sužadins norą atrasti viską, ką autorė yra kada nors sukūrusi.“
Douglas Stuart

„Hipnotizuojanti airiška sakmė, peržengianti vienos šalies ribas, peržengianti laiko rėmus. Keegan sakiniai priverčia mano širdį spurdėti, kelius – virpėti.“
Lily King

Claire Keegan (Klerė Kygan, gim. 1968) – viena svarbiausių šiuolaikinių airių rašytojų. Jos pasakojimai apdovanoti daugeliu literatūros premijų ir yra išversti į daugiau kaip 20 kalbų. „Tokie smulkūs dalykai“ – ketvirta autorės knyga ir pirma, išversta į lietuvių kalbą.