Knygos su nuolaida

Kiek paslapčių prireiks sugriauti tobulą santuoką?


Ką tik ištekėjusi už žavingo ir turtingo našlio jaunoji Gvendolina Huper nekantrauja pradėti naują gyvenimą egzotiškame Ceilone. Ji pasiryžusi būti tobula žmona ir mama. Bet gyvenimas naujuose namuose, apsuptuose žalių lyg aksomas arbatkrūmių, ne visai toks, apie kokį ji svajojo tekėdama už Lorenso Huperio. Plantacijų darbininkai šiurkštūs ir pagiežingi, kaimynai tikri pavyduoliai, o jos mylimas vyras praleidžia ilgas valandas darbe, palikęs savo jauną nuotaką vieną. Klajodama po apylinkes, Gvendolina vis dažniau susiduria su savo vyro praeities šešėliais: dulkėta skrynia su geltona vestuvine suknele, krūmokšniais apaugęs nedidelis kapas, vis labiau kelianti nerimą Lorenso tyla... Tačiau netrukus Gvendolina pastoja ir jų namus aplanko džiaugsmo kupinos dienos. Deja, palaimingas sutuoktinių gyvenimas netrunka ilgai. Gimdymo kambaryje Gvendolina priversta priimti žiaurų sprendimą ir amžiams tai laikyti paslaptyje. Bet ar tokia didelė paslaptis gali būti palaidota ilgam?

„Tobula knyga: paslaptys, meilė, sielvartas ir džiaugsmas. Negalėjau padėti šios knygos į šalį!“
Santa Montefiore, knygos „Bitininko duktė“ autorė


Dinah Jefferies (Dina Džefris, gim. 1948) pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Malaizijoje, Anglijoje baigė studijas, vėliau Toskanoje dirbo grafienės vaikų aukle, gyveno hipių bendruomenėse.
Rašyti ji pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiui sūnui, savo skausmą moteris perkėlė į kūrybą. Taip gimė debiutinis romanas „Atskyrimas“ („The Separation“). 2015 m. pasirodžiusi antroji knyga „Arbatos plantatoriaus žmona“ akimirksniu tapo „The Sunday Times“ bestseleriu ir ilgai nesitraukė iš šio sąrašo viršūnių.

„New York Times“ bestseleris Nr. 1

Tai populiariausias metų trileris pasaulyje, kuris visiems laikams pakeis jūsų požiūrį į kitų žmonių gyvenimą.

KIEKVIENA DIENA TOKIA PATI

Reičelė kasdien važinėja priemiestiniu traukiniu tuo pačiu maršrutu: iš namų į Londoną ir atgal. Pakeliui ji pravažiuoja prie pat geležinkelio įsikūrusį namų kvartalą. Traukinys beveik kaskart sustoja prie raudono semaforo signalo, tad ji kone kasdien mato vieno iš tų namų gyventojus – porą, pusryčiaujančią ar geriančią kavą terasoje. Mato taip dažnai, kad jaučiasi beveik juos pažįstanti. Net vardus jiems sugalvojo: Džesė ir Džeisonas. Jų gyvenimas, Reičelės akimis, tiesiog tobulas. Panašus į buvusį jos pačios gyvenimą.

IKI ŠIANDIEN

Bet kartą ji išvysta kai ką, kas ją pribloškia. Tik akimirksnis – ir netrukus traukinys vėl pajuda, tačiau to pakanka. Staiga viskas pasikeičia. Ar tai, ką ji matė, kaip nors susiję su tolesniais sukrečiančiais įvykiais? Ar policija patikės „nepatikima liudytoja“? Ar ji tikrai galėtų kuo nors padėti tam, kuriam pati išgalvojo vardą?

„Niekas neįtraukia labiau nei „Mergina traukiny“.“
Vanity Fair

Vienintelis Salvadoro Dali romanas Paslėpti veidai nukelia mus į keistą romantiško dekadentizmo atmosferą. Pasitelkęs vizualiai turtingą, beveik fotografišką kalbą, autorius aprašo aristokratų gyvenimus, jų iškrypusias aistras ir taurią meilę. Ekscentriškas, švaistūniškas aukštuomenės gyvenimo būdas simbolizuoja prieškario Europos nuosmukį. Knygos veiksmas, prasidėjęs 1934 metų Paryžiuje, ritasi iki Maltos, Šiaurės Afrikos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir vėl sugrįžta į Prancūziją, kur ir baigiasi paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis.

Knyga... tokia kupina vizualinių išradimų, tokia sąmojinga, pripildyta beveik dikensiškos energijos, kad sunku nesutikti su arogantišku autoriaus savęs kaip genijaus vertinimu.
The Observer

Nuo pat pirmo puslapio pakliūvate į senamadišką, barokišką romaną, tokį pat inteligentišką, ekstravagantišką ir fotografiškai precizišką kaip ir jo paveikslai... Dali pastebi viską.
Guardian

Salvadoras Dali (1904–1989) – ispanų dailininkas, tapytojas, grafikas ir skulptorius, vienas žymiausių siurrealizmo atstovų ir svarbiausių XX amžiaus menininkų.

„Gailestingumas yra pirmoji Dievo savybė. Tai Dievo vardas. Nėra padėties be išeities, mes nesame pasmerkti paskęsti lakiajame smėlyje."

Paprastais ir tiesiais žodžiais popiežius Pranciškus kreipiasi į visus planetos vyrus bei moteris, šitaip pradėdamas nuoširdų ir asmenišką dialogą. Pagrindinė, popiežiui labiausiai rūpinti tema – gailestingumas. Ji visada buvo jo liudijimo, o dabar ir pontifikato, atspirties taškas.
Kiekviename puslapyje juntamas stiprus troškimas pasiekti sielas visų žmonių – ir priklausančių Katalikų bažnyčiai, ir jai nepriklausančių, – ieškančių gyvenimo prasmės, taikos ir susitaikymo kelio, gydymo kūno ir dvasinėms žaizdoms. Visų pirma popiežius nori pasiekti tą nerimastingą ir skausmą kenčiančią žmoniją, kuri prašo būti priimta, o ne atstumta: vargšus ir emigrantus, kalinius ir prostitutes, tačiau taip pat ir sutrikusius bei nuo tikėjimo nutolusiuosius, homoseksualus ir išsiskyrusias poras.
Per pokalbį su Vatikano apžvalgininku Andrea Tornielli Pranciškus, pasitelkdamas jaunystės prisiminimus ir jautrius epizodus iš savo ganytojiškos patirties, pasakoja, kodėl taip stipriai troško neeilinių Šventųjų jubiliejinių metų. Neišsižadėdamas etinių ir teologinių klausimų popiežius pakartoja, kad Bažnyčia niekam negali užverti durų; jos pareiga yra prasiskverbti į žmonių sąmonę, kad pravertų plyšį ir padėtų prisiimti atsakomybę bei atitolti nuo padaryto blogio.
Per atvirą pokalbį Pranciškus nevengia nagrinėti net ir sąsajų tarp gailestingumo, teisingumo bei korupcijos.
O tiems krikščionims, kurie save priskirs prie „teisiųjų“, primena: „Ir popiežius yra žmogus, kuriam reikia Dievo gailestingumo.“

„Dievo vardas – Gailestingumas“ pasauliniu mastu išleidžiamas 82 šalyse.

Gyvenimas skaitmenizuotoje globalioje visuomenėje turi daug pranašumų. Tačiau kelia ir daug pavojų. Mes tampame vis labiau priklausomi nuo skaitmeninio pasaulio: naudojamės internetine bankininkyste, apsiperkame internetu, virtualiai bendraujame su draugais, dirbame ir leidžiame laisvalaikį. Bet ar tos institucijos, kurios mus saugo gatvėse, jau išmoko mus apsaugoti ir virtualioje erdvėje? O gal mes per daug pasikliaujame saugumo iliuzija ir pernelyg lengva ranka dalijamės savo asmeniniu gyvenimu ir mintimis su tais, kurie gali lengvai tuo pasinaudoti?
Šioje knygoje atskleidžiamos trys pagrindinės grėsmės, su kuriomis šiandien susiduriame: skaitmeniniai nusikaltimai, skaitmeniniai karai ir skaitmeninis pramoninis šnipinėjimas. Kiekvienais metais vyriausybės ir privatus sektorius praranda milžiniškas pinigų sumas, kovodami su dažnai nematomu ir itin gudriu naujo pobūdžio nusikaltėliu – programišiumi.
Tyrinėdamas realius virtualiame pasaulyje vykdomus nusikaltimus ir įvairių šalių pareigūnų kovą su jais, Misha Glenny išmaišė visą pasaulį ir atvirai kalbėjosi su kibernetiniais nusikaltėliais, kompiuterių fanatikais, kompiuterinio saugumo ekspertais, policijos atstovais ir nusikaltimų aukomis. Jo tyrinėjimų rezultatas – mūsų dienomis itin aktuali knyga, privaloma kiekvienam, besinaudojančiam kompiuteriu.

Bestselerio McMafia: nusikalstamumas be sienų autorius Misha Glenny (gim. 1958) – žymus britų žurnalistas ir istorikas. Dirbo The Guardian ir BBC korespondentu Centrinėje Europoje, rašė apie komunizmo žlugimą ir karus buvusioje Jugoslavijoje. Svarbiausiais Rytų Europos ir Balkanų klausimais su juo dažnai konsultuojasi JAV ir Europos vyriausybės.

Šio numerio gale spausdinamas Danutės Bacevičiūtės straipsnis „Dvidešimtosios „Baltos lankos“. Čia prisimenama, kad Druskininkų akademinė savaitė jau sulaukė šiokio tokio jubiliejaus, bet dar svarbesnis dalykas yra pamažu atsirandanti diskusinės aplinkos tradicija. Tos tradicijos įkvėptas siūlyčiau atkreipti dėmesį į kelis šiame "Baltų lankų" numeryje užsimezgančius saitus tarp skirtingos tematikos straipsnių. Tikiuosi, kad šios kelios punktyrinės linijos kvies pasvarstyti, ar tai tik atsitiktinės sąsajos, ar gana logiški šių dienų gyvenimo ir galvojimo bendrumai.

Šis numeris ir formaliai artimas diskusinei aplinkai: greta straipsnių čia spausdinami net keli pokalbiai su autoriais, pateikiama susisteminta kelis mėnesius trukusios diskusijos A. J. Greimo centro tarpdisciplininiame seminare medžiaga.

Dviejų bestselerių (Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį, 2009, ir Kelionių istorijos, 2010) autorius, žurnalistas ir keliautojas Andrius Užkalnis tęsia pirmoje knygoje pradėtą pasakojimą. Šį kartą dėmesio centre ne tik patys anglai, jų papročiai ir gyvenimo būdas, bet ir salą kaip laikinus ar nuolatinius namus pasirinkę lietuviai. Nuo darbo Anglijoje paieškų iki kvailysčių ir nusikaltimų, nuo skausmingos mišrių santuokų realybės iki mažųjų lietuviukų, užsivilkusių angliškas uniformas ir žygiuojančių į svetimos šalies mokyklas. Autorius apie mūsų tautiečių prisijaukintą šalį pasakoja informatyviai ir jautriai, bet nenuslysta į nereikalingus sentimentus ir – jei reikia – nevengia be gailesčio įkąsti.
Prijaukintoji Anglija nekartoja pirmosios knygos, nemina išvaikščiotu taku, bet tuo pačiu autoriaus žvilgsniu įdėmiai skrodžia šalies ir jos taisyklių kertes. Tai lyg dar vienas susitikimas su draugu, su kuriuo pirmą kartą nespėjote iki galo išsišnekėti.

Literatūros tyrinėtojo, semiotiko, kritiko ir leidėjo Sauliaus Žuko (gim. 1952) knygą „Teksto gilumas“ sudaro straipsniai, parašyti per du praėjusius dešimtmečius. Pagrindinis dėmesys šiuose semiotiniuose etiuduose skiriamas konkrečių tekstų aptarimui. Vienuose – galbūt labiausiai Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ ištraukos analizėje – atviriau demonstruojamas semiotinis metodas, nuosekliai ir išsamiai pristatomi semiotinės teksto analizės etapai. Kituose tekstuose semiotinė metodika derinama su eseistiniu kalbėjimu apie literatūrą, fotografiją, reklaminius skelbimus.

Leitenantas Danglaras su komisaru Adamsbergu labai skirtingai vertino tai, kas vadinama „idomiu dalyku“. Pavyzdžiui, komisarui buvo gana idomu nieko neveikti, o Danglarui „idomu“ kele mirtina panika. Adamsbergas pasitikejo instinktu ir tikejo žmonijos galia, Danglaras pasitikejo protu ir tikejo baltojo vyno galia. Adamsbergas dažniausiai vaikšciodavo susikišes rankas i kišenes. Svajinga komisaro atsainuma retai sutrikdydavo kriminaliniu nusikaltimu verpetai. Jis kantriai leisdavosi nešamas tyrimo aplinkybiu iki atomazgos, kuria nujausdavo. Prireikus mokejo laukti savaites ir menesius, kol nusitaikydavo i tiksla, ir tai vare i nevilti Danglara. Juodu skirtingi, taciau vieno tikslo vedini, nes ir per šv. Kaledas kažkas šoka nuo tilto virš Senos, negyveliai išplaukia i upes paviršiu ir Visu Šventuju diena, o kasdien prie jusu laukuju duru trunijantis elgeta, pasirodo, siuntineja grasinamus ar intriguojamus laiškus… Pasirodo… visi gyvenimai verti vieni kitu, baltojo vyno galia nenuginčijama, o Sena teka…

„Baltų lankų“ žurnalo 28 numeris skirtas Algirdo Juliaus Greimo moksliniam palikimui aptarti. Praeitą rudenį Vilniaus universitete surengta mokslinė konferencija „Greimo ieškojimas“. Joje buvo keliami klausimai apie semiotinės teorijos gyvybingumą, klasikinių Greimo tekstų aktualumą. Paolo Fabbri, parašęs įvadus pakartotinai išleistoms Greimo knygoms „Struktūrinė semantika“ ir „Semiotikos žodynas“ pabrėžia ištikimybės klasikiniams veikalams ir galimos teorinės kaitos vienybę. Greta minėtų įvadų šiame numeryje spausdiname trumpą ir kiek netikėtą Greimo straipsnį apie laišką, kuriame aptariamas ir perėjimas nuo tikro susirašinėjimo prie laiško kaip literatūrinio žanro.

Antroje šio numerio dalyje plėtojama diskusijos su filosofijos tradicija tema. Jacques Derrida pasakoja apie savo ryšius su Heideggeriu. Atrodo, kad šis santykis komplikuotesnis negu Greimo ir jo mokytinių. Greta spausdiname naują Maurice Merleau-Ponty knygos „Suvokimo fenomenologija“ dalį.

Šis „Baltų lankų“ numeris daugiausia skiriamas rašytiniam žodžiui, jo galimybėms nagrinėti.
„Ką galime pasakyti vienas kitam?“ – klausia Alphonso Lingis. Apie ką ir kaip galime kalbėtis tada, kai mūsų nesieja nei tradicinio, nei racionalaus, nei kasdienio proto, nei ideologinis bendrumas? Ar galime kalbėti už save pačius ir savo pačių vardu, neištirpdami bendrų žodžių bendrybėse?
Stephenas Greenblattas, naujojo istorizmo arba vadinamosios kultūrinės poetikos kūrėjas, atveria kitus raštiško sakymo ir jo supratimo ribinius aspektus. Jis užklausia ir tradicinės literatūros istorijos ideologinius pagrindus, ir dabartinius mėginimus kitaip, alternatyviai grįsti šią discipliną, visų pirma sekdamas nacionalinės literatūros sampratos naujausias peripetijas bei metamorfozes ir tirdamas jos akligatvius. „Kalba yra slidžiausias iš žmogaus kūrinių; kaip ir jos kalbėtojai, ji nesilaiko nustatytų ribų ir, kaip vaizduotės, jos galų gale negalima numatyti ar valdyti“ – baigia jis.
Arūno Sverdiolo etiude taip pat fiksuojamos tam tikros rašytinio pranešimo veiksmingumo ribos: sociokultūrinėje plotmėje aptariamas tekstų funkcionavimas/nefunkcionavimas dabartinėje lietuvių kultūroje ir mėginama siūlyti/nesiūlyti paradoksalią, „kierkegorinę-abraominę“ savitikslės knygų rašymo bei jų leidimo niekam, sakymo sienai programą.
Algis Mickūnas pateikia filosofinį klasikinės rusų literatūros perskaitymą, gretindamas ją su pamatiniu Vakarų modernizacijos, Apšvietos ir jos kritikos kontekstu. Rusų literatūra čia pasirodo kaip „integraliojo aš“ – vertybinio pamato paieška. Kartu pastarasis tekstas pradeda antrąjį, fenomenologinį, žurnalo numerio bloką.
Mintautas Gutauskas nagrinėja akvariumo, kaip žuvies kūno savito stebėjimo lauko, patirtį, gretindamas „klasikinę“ mokslinę ir „dabartinę“ vojeristinę strategijas, jų variantus bei derinius. Kaip seminarinis tekstas spausdinama klasikinio fenomenologijos veikalo – Maurice’o Merleau-Ponty „Suvokimo fenomenologijos“ IV-oji dalis – „Fenomenalinis laukas“ (žurnale jau buvo spausdintos kelios. Žr.: „Baltos lankos“, 2002, Nr. 14; 2006, Nr. 23; 2007, Nr. 24). Pagaliau „Žodyno“ rubrikoje pateikiama Vytauto Kavolio straipsnio apie meno sociologiją, savo laiku parašyto „Britų Enciklopedijai“, pirmoji dalis. Kavolis nebuvo fenomenologas ir tokiu savęs nelaikė, bet jo teorinės įžvalgos į meno ir apskritai kultūros dalykus yra mažų mažiausiai „draugiškos“ fenomenologijai.

„Baltų lankų“ žurnalas Nr. 25/26 yra skiriamas žymiam prancūzų rašytojui Marceliui Proustui. Numeryje publikuojami užsienio ir Lietuvos mokslininkų straipsniai, susiję su Prousto kūrybos kritika, analize ir vertimais. Prancūzų literatūrologai Gérard Genette, Gilles Deleuze, Serge Doubrovsky ir Roland Barthes savo straipsnius skiria atskiriems M. Prousto kūrybos aspektams, kuriuos jie tyrinėja, pasitelkdami į pagalbą skirtingas struktūralizmo, psichoanalizės metodologijas. Šio numerio sudarytojas – vienas didžiausių M. Prousto kūrybos tyrėjų Lietuvoje, prancūzų literatūros vertėjas doc. dr. Vytautas Bikulčius. Žurnale išsamiai analizuojami Prousto tekstai, pateikiama unikali istorinė medžiaga, pirmieji Prousto vertimai lietuviškoje spaudoje ir pirmą kartą į lietuvių kalbą išversti Prousto laiškai. Platus probleminis laukas numato visapusišką Prousto kaip kultūrinės figūros supratimą ir reikšmę dabartinei Europos kultūrai. Anot žurnalo numerio sudarytojo Vytauto Bikulčiaus, skirti visą numerį šiam rašytojui galima vien dėl to, kad XX šimtmetį prancūzai jau vadina Marcelio Prousto amžiumi. Kažkada rusų rašytojas F. Dostojevskis sakė, kad visa rusų literatūra išėjo iš N. Gogolio „Milinės“. Be jokių abejonių, galima tvirtinti, kad visa XX amžiaus prancūzų literatūra išėjo iš Marcelio Prousto.

Gausiai iliustruotame leidinyje glaustai išdėstyta Vilniaus universiteto istorija nuo šios aukštosios mokyklos ištakų iki mūsų dienų, paminėtos ryškiausios asmenybės ir jų nuveikti darbai.

„Lithuania on First Acquaintance“ („Pirmoji pažintis su Lietuva“) – tai teminių pažintinių knygų serija, kuria siekiama glaustai, bet įvairiapusiškai pristatyti skirtingus Lietuvos profilius. Šios serijos knygose stengiamasi ne sukurti oficialius ir labai išsamius Lietuvos portretus, o pateikti asmeniškesnį ir laisvesnį požiūrį pasirinktomis temomis, todėl įdomios informacijos jose ras net ir tie, kas jau yra atradę Lietuvą.
Serija skirta visiems, norintiems geriau pažinti savitą ir įdomią mūsų šalį.

*
„Lithuania on first acquaintance“ is a themed series of books aimed at presenting a concise but diversified introduction to various aspects of Lithuania. The series is designed for those who wish to get to know this unique and interesting country.

,,Kaip manai, kas Tu esi?'' Alfonsą Andriuškevičių kalbina A. Sverdiolas ir S. Ž;ukas
Charles Simic ,,10 eilėraščių'';
Algis Mickūnas ,,Paskutinis interpretatorius'';
Alphonso Lingis ,,Garbės žodis'';
Emmanuel Levinas ,,Veido asimetrija'';
Maurice Merleau-Ponty ,,Suvokimo fenomenologija'';
Bernard Waldenfels ,,Kūniškoji patirtis'';

– Kęstutis Nastopka „Skaitymo strategijos“
– Saulius Žukas „Rimvydo Šilbajorio Tarybų Lietuva“
– Žibuntas Mikšys „Mano jaunystė“
– Ericas Landowskis „Po dvidešimties metų“
– Algirdas Julius Greimas „Figūratyvinė semiotika ir plastinė semiotika“
– Maurice Merleau-Ponty „Suvokimo fenomenologija. Pratarmė“
– Jūratė Levina „Sally Poter Orlando: apie tekstinės tapatybės matmenis (ne)literatūriškame kine“
– Danutė Bacevičiūtė „Užrašytas pokalbis“ (seminaras)
– Vygantas Aleksandravičius, Danutė Bacevičiūtė, Eigirdas Gudžinskas, Mintautas Gutauskas, Gintautė Lidžiuvienė, Dalia Pailiukevičiūtė, Nerija Putinaitė, Arūnas Sverdiolas, Marija Vabalaitė „ Mirtis ir laikas: pasyvumo ištakų link“ (seminaras)
– Hans-Georg Gadamer „Hermeneutinė klausimo pirmenybė“ (seminaras)
– Gediminas Rudis „Dinamizmo troškulys“, „Valstybės saugumo policijos valdininko J. Šabano 1934 12 07 raportas“
– Neringa Mikalauskienė „Prarastos savaitės beieškant: 2006 metų „Baltų lankų“ stovyklos atmintis“
– Daiva Laurinėnaitė „2006 metų Santaros-Šviesos konferencijos trupiniai, trupinėliai“

Remiantis atsiminimais, kitų asmenų pasakojimais, dienoraštiniais fragmentais, laiškais, spausdintais ir rankraštiniais šaltiniais, pateikiamos mokslininkų, rašytojų, kultūros veikėjų memuarinės apybraižos, atskleidžiami kai kurie gyvenimo aspektai ir epizodai. Publikuojamas pluoštelis laiškų.

– Arūnas Sverdiolas „Viską atradęs savyje“
– Vytautas Kavolis „Maištininkų mitologijos“
– Algis Mickūnas „Baisioji gražuolė“
– Marija Gimbutienė „Monstriškoji Venera“
– Alphonso Lingis „Ttuantin-suyo“
– Thomas P. Kasulis „Keturios tradicinės japonų kalbos filosofijios“
– Algirdas Julius Greimas „Pro memoria Lietuvos prezidentui“
– Imelda Vedrickaitė „Portreto detalės Antano Škėmos prozoje bei dramose“

Tamsią rudens naktį vienoje Kopenhagos ligoninių budinti slaugytoja pritraukia švirkštą mirtinos vaistų dozės ir tyliai įeina į senyvo paciento palatą.

Po šešių dienų, lietingą spalio rytą miesto centrinės gatvės fontane randamas buvusios psichiatrijos ligoninės darbuotojos kūnas, nusėtas keistomis simetriškomis pjautinėmis žaizdomis. Policijos tyrėjas Jepė Kiorneris išsyk imasi tirti šią šiurpią bylą: viena po kitos atsirandančios aukos nužudytos iki šiol jam negirdėtu būdu – visiškai nuleidžiant kraują. Jepė įsitraukia į sveikatos priežiūros sistemą, vedamas siaubą keliančio klausimo: ligoninės suteikia saugų prieglobstį, tačiau ar visomis jomis verta aklai pasitikėti?

Tuo metu jo porininkė Anetė Verner išėjusi gimdymo atostogų. Ji bando pratintis motinystę, tačiau nepajėgia lengvai palikti policijos tyrėjos vaidmens. Anetė nusprendžia sudalyvauti Jepės tyrime iš šalies, nė nenujausdama jos tykančio pavojaus…

„Drugelio namai“ primena elegantiškai atliktą magijos triuką. Daugiau nieko neatskleisim. Skaitykite patys.“
Information

„Engberg kuriamas siužetas tvirtas kaip senas ąžuolas, o kalba lengva, žaisminga ir mirtina kaip drugelis.“
Berlingske

Katrine Engberg (Katrinė Engberg, gim. 1975) – danų rašytoja, choreografė ir režisierė. „Drugelio namai“ – trečiasis serijos „Kopenhagos bylos“ romanas apie policijos tyrėjus Jepę Kiornerį ir Anetę Verner, įtrauktas į „Times“ 2021 m. geriausių trilerių ir detektyvų sąrašą. Pirmieji du šios serijos romanai – „Sėjikas“ („Baltos lankos“, 2017) ir „Kruvinasis Mėnulis“ („Baltos lankos“, 2020) – Danijoje tapo bestseleriais. Rašytoja užaugo Kopenhagos Esterbro rajone, ten dabar gyvena su vyru ir sūnumi.

Su žmona išsiskyręs tapytojas devynis mėnesius praleidžia nuošaliame namelyje ties kalnų perėja, vedančia į siaurą, ilgą slėnį. Tobulai rami vieta, žavinti permainingais kalnų orais ir atsiveriančiu slėnio vaizdu, netampa išsvajotu produktyvios vienatvės prieglobsčiu: netrukus vienišius menininkas atsiduria nepaaiškinamų, magiškų įvykių sūkuryje. Ką rezga paslaptingas baltaplaukis kaimynas ir dailininko namelyje vėl pasirodęs Komandoras? Kur dailininką perkels Beveidis Vyras ir kas glūdi požeminiame pasaulyje, į kurį veda mįslinga anga? O svarbiausia: kaip tapti ir puikiu menininku, ir kilniu žmogumi?

Haruki Murakami romane „Komandoro nužudymas II“ ir toliau skaitytoją nardina į hipnotizuojantį, sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.


„Kai kurie rašytojai savo kūrybos veidrodį atsuka į mūsų pasaulį, o tokiems kaip Murakami jis yra vartai į visatą, slypinčią už to pasaulio ribų.“
Wall Street Journal

„Pasaulio suvokimą keičiantis epas, kupinas meno, literatūros ir istorijos.“
Time

„Murakami tarsi burtininkas sulydo tai, kas kasdieniška ir siurrealistiška. Kaip ir kituose savo kūriniuose, šioje knygoje jis kviečia patirti neįprastus, priimti nenuspėjamus dalykus.“
San Francisco Chronicle

„Tyli Murakami magiškojo realizmo beprotybė.“
Washington Post

„Apžavintis romanas… Neabejojame, kad Murakami mus smagiai paklaidins, bet lygiai taip pat neabejojame, kad galiausiai nukreips mus namop.“
Guardian


Haruki Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Romanas „Komandoro nužudymas II“ yra „Komandoro nužudymas I“ („Baltos lankos“, 2019) tęsinys.

Kai Džoselinai Holt buvo septyneri, mergaitę paliko vienintelis ją išties mylėjęs žmogus – auklė Hana. Tąsyk šalta aristokratė motina visą kaltę staigiai dingus auklei suvertė dukrai, tad Džo užaugo nusivylusi ir kupina kartėlio, mintimis nepailstamai grįždama prie to vasaros ryto įvykių.

Prabėgo trisdešimt metų. Sugriuvus kruopščiai kurtam naujam gyvenimui, Džoselina su paaugle dukra Rube priversta grįžti į Leik Holą – tėvų namus Anglijoje. Nejaukus, gandais apipintas dvaras moterį vis labiau slegia. Stengdamasi išvengti bendravimo su motina, vieną dieną Džo pasiima dukrą pasiplaukioti valtimi. Lipdama iš valties Rubė užkliūva už keisto daikto – ištraukusi jį iš dumblo supranta rankose laikanti žmogaus kaukolę. Į Leik Holą išsyk prisistato tyrėjų komanda. Sumišusi Džo bando suvokti, kas nutiko, ir niekaip negali atsikratyti įkyrios minties: o kas, jei toji kaukolė – auklės Hanos? Ir kodėl motina staiga pradėjo taip keistai elgtis?..

„O, visagale įtampa!“
Tess Gerritsen

„Tamsi, kupina netikėtumų ir veikėjų, kuriuos tai pamilsite, tai imsite nekęsti, – tobulas pasirinkimas gūdiems žiemos vakarams.“
Ruth Ware


Gilly Macmillan (Džili Makmilan) – meno istorikė, fotografė ir rašytoja. Baigė Bristolio universitetą ir „Courtauld“ meno institutą Londone. Visos iki šiol pasirodžiusios autorės knygos tapo tarptautiniais bestseleriais ir pakliuvo į „New York Times“, „Sunday Times“, „Globe & Mail“ ir „Der Spiegel“ perkamiausių knygų sąrašus, o „Wall Street Journal“ G. Macmillan apibūdino kaip „kvapą gniaužiančią rašytoją“. „Auklė“ – pirma jos knyga lietuvių kalba.

Supažindinkite mažuosius skaitytojus su ūkio darbais!
Čia jie:
- išmoks naujų žodžių;
- tyrinės pasaulį;
- mėgausis smagiomis iliustracijomis;
- lavins akių ir rankų koordinaciją.

Mažiesiems gyvūnėlių gerbėjams ši knygelė bus tikras džiaugsmas!

Knygelė atitinka Europos produktų kokybės ir saugos standartą EN 71.

Jie buvo septyniese. Bet kitą rytą jų grįžo vienu mažiau.

Karštą 1983 metų liepos naktį grupelė paauglių išsiruošia stovyklauti į mišką. Protingų ir populiarių, jų laukia perspektyvi ateitis, tačiau kol kas galvose vien linksmybės: jie gurkšnoja gėrimus, šoka, retkarčiais porelėmis nuklysta į mišką, kitiems sukeldami pavydą. Tačiau paryčiui, išsikvėpus šėliojimams, vienas paauglių pasigenda jauniausios grupės narės: keturiolikmetė Aurora Džekson dingo tarsi į vandenį, nors visi ją pamena prieš užmingant buvus šalia. Policija imasi paieškų, bet merginos jiems taip ir nepavyksta rasti.

Po trisdešimties metų prie netoli stovyklos tekančios upės, slėptuvėje, apie kurią žinojo tik populiarioji paauglių grupė, aptinkami palaikai. Vyriausiasis detektyvas Džona Šynsas su šia byla susiduria jau antrą kartą: Auroros Džekson dingimas 1983-iaisiais buvo viena pirmųjų jo, kaip jauno policininko, užduočių. Dabar Džona žūtbūt trokšta sužinoti, kas iš tikrųjų tąnakt nutiko miške. Kad išsiaiškintų paauglės mirties aplinkybes, vyriausiasis detektyvas Šynsas nutaria visus to vakaro dalyvius sukviesti į stovyklavietę dar kartą.

„Įtrauks ir nepaleis.“
A. J. Finn

„Neįmanoma atsiplėšti. Dar dar dar!“
Booklist

„Troškimai, konkurencija, žmogžudystė – tobulas pasirinkimas sunarpliotų istorijų gerbėjams.“
Sunday Times

Gytha Lodge (Gyfa Lodž) – ne vienu apdovanojimu įvertinta pjesių, televizijos ir kompiuterinių žaidimų scenarijų bei knygų autorė. „Ji vis dar laukia“ – debiutinis G. Lodge romanas, 2019 m. įtrauktas į „Richard and Judy Book Club“ rekomenduojamų knygų sąrašą ir ilgą laiką išsilaikęs „Sunday Times“ bestselerių dešimtuke.

Pavojingiausia – meluoti sau pačiam.

Rut Hartland – patyrusi psichoterapeutė, Traumų centro direktorė, puikiai įvaldžiusi meną klausytis ir padėti kitiems atsiverti. Tačiau pavyzdingas profesinis gyvenimas – jos kruopščiai sukonstruota kaukė, dangstanti skaudžias šeimos dramas: nuolat savo tiesas mėginanti primesti motina, iširusi santuoka, nutolusi, atšiauri dukra ir jau pusantrų metų tarsi į niekur pranykęs sūnus. Rut negali sau atleisti, kad taip ir nesugebėjo apsaugoti jautraus, nerimo kankinamo Tomo. O dabar jo nebėra. Ir ji net nežino, ar jis gyvas, ar dar kada pas ją sugrįš.

Vieną dieną Rut paskiriamas naujas pacientas. Iš pirmo žvilgsnio Denas Grifinas – niekuo neišsiskiriantis jaunuolis: kaip ir daugumą čia besilankančiųjų, jį kankina potrauminio streso sindromas, neapleidžiantis neteisybės jausmas ir staiga kylantys pykčio priepuoliai. Tik Rut negali nusikratyti minties, kaip stipriai Denas jai primena Tomą. Apakinta vaikinų panašumo ir troškimo ištaisyti praeities klaidas, ji po truputį ima prarasti budrumą...


„Įtempta šeimos drama, skrodžiama skvarbaus trileriško žvilgsnio.“
Paula Hawkins, „Mergina traukiny“ autorė

„Thomas tiesiog mėgaujasi klaidindama skaitytojus!“
Washington Post

„Puikus pasirinkimas „Tyliosios pacientės“ gerbėjams.“
Booklist


Bev Thomas (Bef Tomas) ilgus metus dirbo klinikine psichologe Didžiosios Britanijos Nacionalinės sveikatos tarnyboje, šiuo metu gyvena Londone, teikia konsultacijas psichikos sveikatos priežiūros ir kitoms organizacijoms. „Pakankamai gera motina“ – profesine patirtimi paremtas debiutinis autorės romanas.

„Laimėtojų gali būti tik keli, pralaimėjusiųjų daug. Tačiau mes žaidžiame toliau, nes viliamės, kad būsime tie laimingieji.“

1932-ieji, Korėja. Mylima luošo žvejo dukra Sundža triukšmingame uostamiesčio turguje sutinka nepažįstamąjį. Žavus vyras užburia ją kalbomis ir pažada po kojomis pakloti visą pasaulį. Tačiau nepriteklių augintos žvejo dukros meilei nelemta baigtis laimingai. Išduota ir pažeminta, Sundža ryžtasi palikti gimtinę ir keliauti į Japoniją – kraštą, kuriame nė vienas korėjietis nėra laukiamas svečias.

Taip prasideda visą dvidešimtą amžių apimanti Sundžos ir būsimų trijų jos giminės kartų gyvenimo istorija, savo nenuspėjama sėkme, netikėtais posūkiais ir neišvengiama rizika primenanti Japonijoje klestintį korėjietišką azartinį žaidimą pačinko.

„Beveik šimtmetį aprėpianti vienos šeimos istorija. Nepalaužiamas siekis išlošti gyvenimo loterijoje, gebėjimas užjausti ir drąsa atsitiesti suklupus – visa tai ilgam įsirėžia į atmintį.“
Barack Obama

„Pačinko“ neužsimirš net tada, kai nurims knygos pasirodymo jaudulys ir ims blukti pagiriamieji žodžiai ant knygų viršelių. Šis nuostabus šeimos epas dar ilgai aidės žmonių kalbose.“
Irish Times

„Tai švelnus ir guodžiantis žvilgsnis į mus supantį chaosą, kurį dažnai vadiname gyvenimu.“
New York Times Book Review

Min Jin Lee (g. 1968) – Korėjoje gimusi amerikiečių autorė. Pirmasis istorinis jos romanas „Pačinko“ vos pasirodęs sulaukė daug dėmesio: išsyk tapo „Washington Post“, „Boston Globe“, „USA Today“, „Wall Street Journal“ bestseleriu, buvo įtrauktas į geriausių 2017 m. „New York Times“ knygų dešimtuką ir nominuotas prestižinei „National Book Award“ premijai. Pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 mln. šios knygos kopijų.