Lojalumo programa

Kad ir ko viena karta išmoktų iš kitos, to, kas iš tikrųjų žmogiška, jokia karta iš ankstesnės neišmoksta. Šiuo atžvilgiu kiekviena karta pradeda nuo pradžios, jos uždavinys nesiskiria nuo ankstesnės kartos, ir ji nenueina toliau, jei tik ankstesnė karta neišdavė savojo uždavinio ir pati savęs neapgavo. Šis tikrasis žmogiškumas yra aistra, kurioje viena karta supranta kitą ir supranta pačią save. Antai nė viena karta iš kitos neišmoko mylėti, nė viena karta nepradeda nuo ko kito negu nuo pradžios, nė vienos vėlesnės kartos uždavinys nėra trumpesnis negu ankstesniosios, ir jei kuri nors karta nepanorės mylėti taip, kaip ankstesnės kartos, o nuspręs eiti toliau už pastarąsias, tai šitai yra tik tuščia ir kvaila kalba.

1849 m. Sørenas Kierkegaard’as dienoraštyje rašė: „O kai jau būsiu miręs, vien Baimės ir drebėjimo pakaks, kad mano vardas taptų nemirtingas. Jis bus skaitomas bei verčiamas į kitas kalbas. Tiesiog šiurpu darysis nuo tos aistros, kuri dega šioje knygoje.“ Praėjus beveik 200 metų nuo Baimės ir drebėjimo pasirodymo, galima užtikrintai teigti, kad Kierkegaard’as neklydo, – šis veikalas iki šiol yra populiariausias jo tekstas, tapęs tam tikra jo vizitine kortele. Tai, kad knyga, kurią laikote rankose, yra jau trečioji Baimės ir drebėjimo laida lietuvių kalba, taip pat liudija neblėstantį šios knygos populiarumą ir įtaigą.

Audioknygos leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

„Ši knyga – dviejų atviros Lietuvos viziją puoselėjančių draugų sukurta laiko kapsulė. Kruopščiai atrinktos istorijos atveria tarpukario Lietuvos žydų pasaulėžiūrą, humorą, vargus ir džiaugsmus, santykį su lietuviais. Buvau sužavėtas to meto žmonių geranoriškumo ir optimizmo. Kaip rašoma viename iš vertimų: „Niekas taip kelio neskina prie žmonių susiartinimo, kaip pažinimas viens kito.“ Šiuos tekstus skaityti ir saldu, ir rūgštu, it valgyti antologijos pavadinime minimą apelsiną. Jie leidžia pabėgti į realybę, kurioje multikultūrė Lietuva buvo savaime suprantamas dalykas, o jidiš – viena kertinių šalyje vartojamų kalbų. Kartu tai ir labai liūdna knyga, nes ji mums dar kartą primena, ką praradome. Tačiau galime pabandyti nors šiek tiek tai atkurti.“

Karolis Vyšniauskas

„Po Holokausto ir sovietų okupacijos lietuviams ir žydams teko naujai ieškoti kelių vieniems kitų link. Ne visi žino, kad tokio dialogo pagrindai buvo padėti tarpukariu. Viena abipusės pažinties forma tapo vertimai. Antologija „Nemirtingasis apelsinas” atgaivina tarpukario vertėjų ir knygų sudarytojų pastangas pristatyti žydų literatūrą lietuvių skaitytojui – uždavinys, ir šiandien nepraradęs aktualumo, kaip ir patys knygoje surinkti tekstai.“

Lara Lempertienė

Michaelas Casperas yra amerikiečių rašytojas ir istorikas, tyrinėjantis Lietuvos žydų kultūros istoriją. Jis studijavo Vilniaus universitete pagal Fulbraito stipendiją, vėliau Kalifornijos universiteto Los Andžele Istorijos fakultete apgynė daktaro disertaciją apie tarpukario Lietuvos žydų politinę kultūrą. Michaelas taip pat yra apdovanojimų pelniusios knygos „A Fortress in Brooklyn“ bendraautoris, publikavęs straipsnių „The New York Review of Books“, „The Times Literary Supplement“ ir kituose leidiniuose.

Mantautas Šulskus yra Vilniaus ir Roskildės (Danija) universitetų alumnas, judaikos tyrėjas, Ernsto Ludwigo Ehrlicho (Vokietija) ir Paideia Emmos Lazarus (Švedija) stipendijų laureatas. Heidelbergo Žydų studijų centre (Vokietijoje) jis parašė magistrinį darbą apie tarpukario Lietuvos žydų politiką, visuomenininką ir leidėją dr.  Mendelį Sudarskį. Mantautas yra nevyriausybinės organizacijos „Sienos Grupė“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų.

Knygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Geros valios fondas

Ne tik mes formuojame miestus ir gatves, bet ir jie formuoja mus: daro didžiulį poveikį gyvenimo ritmui, sociumui, bendram gerbūviui ir savijautai. XX a., įsigalėjus automobilizmui ir miestų gatves pradėjus traktuoti tik kaip racionalizuotas arterijas mechaniniam judėjimui iš taško A į tašką B, praradome šių viešųjų erdvių potencialą stiprinti žmogiškuosius ryšius. Dešimtmečiais vystant transporto inžineriją ir pagal tai planuojant miestus, gatvės virto nebe socialinės sąveikos vieta, o efektyvumo siekiančia automobilių kelių sistema – ideologiniu miesto, kaip greičio maksimizavimo mechanizmo, atspindžiu.Knyga „Greičiausiojo teisė” kviečia pažvelgti į mūsų gatves kitaip ir pradėti kurti alternatyvius naratyvus. Jos autoriai žurnalistė Thalia Verkade ir transporto inžinierius Marco te Brömmelstroetas kelia klausimus apie sprendimus ir mechanizmus, lemiančius viešųjų erdvių projektavimą, skatina pergalvoti nuostatas bei inicijuoti radikalius pokyčius, kad mūsų miestai taptų įtraukiančiomis, tvariomis ir gyvybingomis erdvėmis.

Tai pirmoji serijos „Palimpsestai” knyga.

Knyga „Greičiausiojo teisė“ kviečia pažvelgti į mūsų gatves kitaip ir pradėti kurti alternatyvius naratyvus. Jos autoriai žurnalistė Thalia Verkade ir transporto inžinierius Marco te Brömmelstroetas kelia klausimus apie sprendimus ir mechanizmus, lemiančius viešųjų erdvių projektavimą, skatina pergalvoti nuostatas bei inicijuoti radikalius pokyčius, kad mūsų miestai taptų įtraukiančiomis, tvariomis ir gyvybingomis erdvėmis.

Purpuras buvo gaunamas iš keistų sraigių, be to, pasak Jacobo van Maerlanto, ir iš dramblių kraujo. O pati išskirtiniausia raudona spalva, pasak jo, gaunama iš Baltijos jūroje gyvenančios į moliuską panašios žuvytės. Tam dar buvusi reikalinga itin sudėtinga procedūra, nes, norint išspausti brangiąją medžiagą, gyvai žuvytei reikėjo pradurti specialią gysliukę.

Spalvos turi daug aspektų. Istorijos raidoje jos buvo skirtingai aprašomomos, interpretuojamos, vertinamos, derinamos ir vartojamos. Todėl spalvos yra žmonių kultūros matas. Ypač Viduramžiais atsiskleidžia tikra obsesija: ar spalvos yra velnio įrankis, ar Dievo puošmena? Šioje apybraižoje mėginama glaustai paaiškinti, kaip Viduramžiais buvo naudojamos spalvos ir kokie tokio naudojimo padariniai šiandien. Mat kad ir kaip būtų, viską paveldėjome iš praeities. Taip pat ir Viduramžių spalvas.

Šis tekstas įkurdintas anapus psichologijos ir suicidologijos. Jis prasideda ten, kur baigiasi mokslinė suicidologija. Mėginau pažvelgti į savavališką mirtį ne iš išorės, iš gyvojo ar išgyvenusiojo pasaulio, bet iš vidujybės tų, kuriuos vadinu suicidarais ar suicidantais.

Jean Améry

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

2009-ųjų žiema Vilniuje. Visi kalba apie ekonominę krizę, o jauni žmonės tetrokšta skraidyti. Kino režisūros studentas dirba oro uoste, kiaurai šviečia žmones ir daiktus. Šaltą vakarą kino teatre jis sutinka Moną – į nieką nepanašią merginą it antenos styrančiais plaukais. Kartu jie kyla į pirmą gyvenime skrydį. Nusileidę išgyvena jausmus, kuriuos paskui norės ištrinti.

„Jausmai“ – tai šiltas, nostalgiškas romanas apie pirmąją Lietuvoje kartą, kuri jau galėjo gyventi kaip nori, tik nė velnio nežinojo, kaip.

„Jaučiu begalinę nostalgiją laikams, kai interneto reikėjo tik elektroniniam paštui ir filmų piratavimui. Pasiilgstu paauglystės draugių balsų kitame telefono laido gale ar netikėto skambučio į duris. Nostalgija tokia stipri, kad mane romantiškai nuteikia net prirūkytas automobilio salonas. Ačiū nostalgijai už šitą knygą. Jei ne šis jausmas, niekaip nebūčiau jos parašiusi.“ – Akvilė Kavaliauskaitė, autorė

Akvilė Kavaliauskaitė – žurnalistė, rašytoja, kūrybinio rašymo lektorė. Jos novelių rinkinys „Kūnai“ išrinktas 2020-ųjų Metų knyga suaugusiems, pateko į 15min.lt geriausių metų knygų rinkimų finalą ir Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tekstai versti į anglų, lenkų, slovėnų, hebrajų kalbas.

Didžiulio populiarumo visame pasaulyje sulaukusi Michaelo A. Singerio knyga „Išlaisvinta siela“ atskleidžia santykį su mintimis ir emocijomis. Autorius taip pat gilinasi į vidinės energijos šaltinį ir jos svyravimus, aiškina, kaip išsilaisvinti iš įprastų minčių, emocijų modelių, varžančių sąmonę. Galiausiai ši knyga išlaisvina vidinį „aš“.

Kaip jaustumėtės, išsilaisvinę nuo apribojimų? Kaip pasiekti sielos ramybę ir laisvę? Audioknygoje „Išlaisvinta siela“ rasite nesudėtingus, tačiau nepaprastai gilius ir iš širdies ateinančius atsakymus. Nesvarbu, ar tai bus pirmoji pažintis su savuoju „aš“, o gal kelionei į savo vidų jau paskirtas visas gyvenimas, – ši knyga pakeis požiūrį į save ir pasaulį.

Autorius ir dvasinis vadovas M. A. Singeris, naudodamasis meditacijos ir dėmesingumo lavinimo tradicijomis, parodo, kaip mąstymo technikos gali padėti įsitvirtinti dabarties akimirkoje. Knyga moko paleisti skausmingas mintis bei prisiminimus, neleidžiančius siekti laimės ir saviraiškos.

Michael A. Singer (Maiklas Singeris, gim. 1971) Floridos universitete įgijo ekonomikos magistro laipsnį. Rengdamas daktaro disertaciją, jis patyrė stiprų dvasinį nušvitimą, tapo atsiskyrėliu ir visiškai paniro į jogą bei meditaciją. 1975 m. įkūrė „Visatos šventyklą“ – šiandien gerai žinomą jogos ir meditacijos centrą vidinės ramybės ieškantiems visų tikėjimų žmonėms. Per daugelį metų M. Singeris pasižymėjo verslo, meno, švietimo, sveikatos apsaugos ir aplinkosaugos srityse. 

Parašyta dar iki Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą, žymaus intelektualo ir istoriko Timothy Snyderio knyga Kelias į nelaisvę analizuoja Putino Rusijos ideologiją bei lengvabūdišką Vakarų požiūrį į Rusijos bandymus paveikti ir susilpninti Vakarų demokratijas. Anot The Guardian, tai bauginanti ir paveiki knyga, The New York Times ją apibūdino kaip kvietimą pabusti, o Yuvalas Noah Hararis teigia, kad tai knyga, kurią „turi perskaityti kiekvienas, norintis suprasti šiuo metu pasaulį apėmusią politinę krizę“. Knyga jau išleista 14 pasaulio kalbų ir buvo nominuota The New York Times bestselerių sąrašui.

„Šioje knygoje tiek išvadose, tiek skyrių pavadinimuose teigiama, kad politika neišvengiamai turi ir etinį dėmenį. Tai mums visiems priminė ukrainiečiai, pasipriešindami totalitarizmui, oligarchijai, melui ir pasiekdami tokių rezultatų, kokių niekas anapus Ukrainos sienų negalėjo įsivaizduoti. Esantiems ne Ukrainoje tokia milžiniška drąsa nebūtina, tačiau šiek tiek jos visgi reikia. Politikoje visada yra alternatyvų, o šiuo metu iškilo keletas išties labai blogų. Todėl reikia padėti įtvirtinti gerąsias – tokias kaip Ukrainos pasipriešinimas. Jei mes nepaisysime etikos dabar, kai iškilo labai aiškios moralinės dilemos, tai pasiduosime tiems, kurie sako, kad nėra jokios tiesos ir dėl to viskas leistina. Tokių idėjų raida turi savo istoriją, ją aš taip pat mėginu papasakoti šioje knygoje. O ar joms pavyks įsitvirtinti ateityje, priklausys nuo mūsų dabartinių sprendimų.“

Timothy Snyder, 2023

Audioknygos leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Operos pasaulyje Marija Kalas buvo geriausiai žinoma kaip la divina – dieviškoji. Ji kaskart užburdavo auditorijas ne tik įstabiu balsu, bet ir intuityviu dramos pojūčiu, kerėdavo stulbinančiu grožiu. Tačiau dainininkės kelias į šlovę nebuvo rožėmis klotas: vaikystė prabėgo nacių okupuotoje Graikijoje su motina, kuri negailestingai išnaudojo dukros talentą. M. Kalas anksti išmoko apsisaugoti nuo tų, kurie ketina ja pasinaudoti.

Pirmąkart ji patikėjo meile sutikusi graikų laivybos magnatą Aristotelį Onasį. M. Kalas jautė, kad šis vyras joje mato ne tik išskirtinio balso solistę, bet ir moterį. Prasidėjo jaudinantis operos žvaigždės ir vieno turtingiausių pasaulio vyrų romanas. A. Onasis įtraukė M. Kalas į svaiginančios prabangos gyvenimą, supažindino su tokiomis pasaulinėmis garsenybėmis kaip Elizabet Taylor, Ričardas Bertonas, Vindzoro kunigaikštis bei kunigaikštienė. Tačiau šis gvvenimas akimirksniu subliuško žiniasklaidai pranešus apie A. Onasis ir buvusios pirmosios ledi Džekės Kenedi jungtuves. 

New York Times bestselerių autorė Daisy Goodwin pasakoja jautrią istoriją apie moterį, kuri netekusi mylimo vyro atrado savo balsą iš naujo. Nepaprastas talentas, nenumaldoma energija ir natūrali elegancija pavertė M. Kalas pasauline legenda.

Daugelio iš mūsų santykiai su savo kūnu yra sudėtingi. Tyrimai rodo, kad didžioji dalis vakariečių – tiek vyrų, tiek moterų – yra nepatenkinti savo kūnu arba jo neapkenčia. Vieni išmoko gėdytis kūno dar vaikystėje, kiti atitolo nuo jo prislėgti lėtinio streso, trauminių patirčių, dar kiti – diskriminuojami dėl negalios, amžiaus, lytinės orientacijos, svorio ir kt.

Kaip tai pažeidė mūsų vientisumą ir lėmė ryšio su savimi praradimą tyrinėja garsi Kanados terapeutė, mokslų daktarė Hillary McBride. Knygoje „Tavo kūno išmintis“ (The Wisdom of Your Body, 2021) ji teigia, kad į bekūnę egzistenciją įžengėme paveikti Vakarų filosofijos ir religijos, kurios atskyrė dvasią ir protą nuo kūno, skatindamos slopinti kūno funkcijas ir jausmus. 

Pasak H. McBride, jei norime visaverčio gyvenimo, turime išmokti jausti savo jausmus, juos pripažinti, gydyti ir sveikai išreikšti. Dalydamasi asmenine patirtimi, savo pacientų istorijomis, terapeutė siūlo veiksmingas praktikas, kaip per įsikūnijimą sugrįžti į kūną, išsilaisvinti iš primestų suvaržymų ir atgauti sveiką holistinį požiūrį į kūnišką gyvenimą.

„Ši knyga – kvietimas įsigyventi į save kaip kūną, giliau patirti, kas esame, atsiverti gijimui, buvimo įkūnytu jėgai ir malonumui. Tai išminties, asmeninės patirties, mokslinės informacijos, praktinių patarimų ir didžiulio nuoširdumo pripildyta knyga. Rekomenduočiau ją perskaityti visiems, nes visi esame įkūnytos asmenybės.“

Indrė Šimėnaitė, psichologė, kūno psichoterapeutė kandidatė

Prasidėjęs meilės viešbutyje prie Vidaus jūros ir atitekėjęs iki upės Tasmanijoje, „7-asis klausimas“ kalba apie tai, ką renkamės dėl meilės ir iš meilės, ir apie mūsų pasirinkimų sukeliamą grandininę reakciją. 

Reakcija prasideda mokslinės fantastikos rašytojo H. G. Wellso romanu su Rebecca West, toliau veda per XX a. 4-ojo dešimtmečio branduolinės fizikos atradimus, supurto rašytojo Richardo Flanagano tėvą, kuris vergavo anglių kasykloje netoli Hirosimos, kai ant jos buvo numesta atominė bomba. Įvykių grandinė kulminaciją pasiekia Tasmanijos saloje: jaunas vyras atsiduria laukinės upės spąstuose ir nežino, gyvens jis ar mirs.

R. Flanaganas sukūrė meilės odę savo gimtajai salai, namams, tėvams ir siaubingai šalies praeičiai. Tai hipnotizuojantis naikinimo istorijos, mokslo, atminties ir svajonių lydinys, atskleidžiantis, kaip dažnai mūsų gyvenimai randasi iš kitų žmonių pasakojamų istorijų – taip pat ir iš mūsų pačių susigalvotų pasakojimų apie save. 

Richardas Flanaganas (g. 1961) – vienas ryškiausių šiuolaikinių rašytojų, svarbiausias savo kartos atstovas Australijos literatūroje. Jo knygos yra pelniusios daugybę apdovanojimų, išleistos 42 pasaulio šalyse. Už romaną „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (The Narrow Road to the Deep North, 2013) rašytojas 2014 m. pelnė „Man Booker“ premiją.

Knygos leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Ar tikrai gyvenimo laimė glūdi ramybėje ir paprastuose, kasdieniuose dalykuose? Tinklaraštininkė ir populiaraus „Youtube“ kanalo „Simple Joys“ turinio kūrėja Helena Woods teigia, kad ramiai gyventi iš tiesų yra įmanoma sulėtinus gyvenimo tempą. Knygoje „Lėtesnis gyvenimas“ autorė atskleidžia lėtesnio gyvenimo išmintį, kurią įgijo persikėlusi iš JAV į Prancūziją. Autorės lengva proza ir originalios, estetiškos nuotraukos suteikia įkvėpimo ir patarimų, kaip susikurti paprastą ir jaukią gyvenimo aplinką, kad ir kur bebūtumėte. Šioje knygoje rasite praktinių patarimų, kaip:

išmokti vertinti ramias gyvenimo akimirkas, kurios suteiks jums džiaugsmo kasdienybėje;

lėtesnio gyvenimo išmintis skleidžiasi taikant „mažiau yra daugiau“ mąstymo modelį;

sukurti veiksmingus kasdienybės ritualus, kurie praturtins jūsų kūną ir protą.

Daugeliui lėtas europietiškas gyvenimo būdas atrodo nepasiekiamas, tačiau vadovaudamiesi šioje knygoje pateikiamomis gairėmis, skaitytojai galės susikurti trokštamą lėtesnį ir paprastesnį gyvenimą bei išmokti įžvelgti džiaugsmą paprastuose, kasdieniuose dalykuose. Moterims skirtose asmeninio tobulėjimo knygose dažnai nuošalyje lieka vyrai ir vaikai, tačiau ši knyga sąmoningai parengta atsižvelgiant į įvairius skaitytojus.

Sovietinė šeimos politika ir propaganda neišvengiamai paveikė visas Lietuvos gyventojų grupes, ypač – šeimas. Pasitelkdama daugybę dokumentinių šaltinių ir asmeniškų liudijimų autorė tyrinėja, kaip vyrų ir moterų darbo sąlygos, ikimokyklinių įstaigų trūkumas, dešimtmečiais trukęs lytinio gyvenimo tabu, centralizuotai skirstomas gyvenamasis plotas ir gerovės prekės, viešumo ir privatumo ribų nykimas turėjo įtakos sprendimams dėl santuokos sudarymo, skyrybų ir santykiams šeimoje. Autorės teigimu, nors po Stalino mirties buvo toleruojama kiek didesnė visuomeninės minties ir veiksmo įvairovė, būtent politinio atlydžio metu šeima ir moterys patyrė didžiulį sovietinės ideologijos spaudimą.

Tai monografija apie daugelio šeimų kasdienybę, neretai paženklintą skurdo, smurto, alkoholizmo, blato ir nevilties, atvirai demonstruojanti sovietinės ideologijos pasekmes ir šiandieninei Lietuvos visuomenei.

Dalia Leinartė – istorikė, publicistė, Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (CEDAW) narė ir buvusi pirmininkė. 2018 m. „Apolitical“ ją išrinko kaip vieną iš 100 įtakingiausių žmonių lyčių politikos srityje visame pasaulyje. Knygų „Prijaukintos kasdienybės. Autobiografiniai moterų interviu, 1945–1970 m.“, „Vedusiųjų visuomenė. Santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje“ autorė.

Kažkas nutiko. Laikas išsinėrė. Kasdien ateina ta pati diena. Visai to nenorėdama Tara Selter įstringa lapkričio 18-oje dienoje. Atsidūrusi naujoje realybėje ji negali paaiškinti daugybės „kodėl?“, tačiau išgyvendama sumaištį, nuostabą ir gilią vienatvę ieško išeities. Apie tūrio apskaičiavimą pasižymi kone gravitacine trauka ir veikia lyg stiprūs raminamieji. Tik šie neslopina – priešingai, pagalanda atidumą permainoms, vos regimiems niuansams, sąmojui; atveria naujas laiko ir žmogiškosios egzistencijos plotmes. Solvej Balle tekstuose pinasi fikcija, mokslas ir filosofija, o dėmesys kalbai ir formai kuria hipnotizuojantį pasakojimo ritmą.

„Solvej Balle – išskirtinė rašytoja, pasikartojime įžvelgianti subtiliausius ir įdomiausius pokyčius. Nieko panašaus į Apie tūrio apskaičiavimą nesate skaitę. Šis nepamirštamas romanas – apmąstymai apie kiekvieno mūsų vienišą ir mįslingą būvį laike, apie to laiko patyrimą, apie trapias, tačiau neišdildomas žymes, kurias paliekame pasaulyje. Ir taip kasdien.“

Hernan Diaz

Tris dešimtmečius Vokietijoje sunkiai dirbęs turkas Huseinas pagaliau įgyvendina savo svajonę – įsigyja erdvų saulėtą butą Stambule, kad galėtų mėgautis pelnytu poilsiu su šeima. Tačiau likimas žiaurus – tik atsikrausčius jį ištinka širdies smūgis. 

Huseino žmona ir keturi jų vaikai atvyksta į laidotuves iš Vokietijos. Kiekvienas – su savo emociniu bagažu: Hakaną tebedrasko tėvo lūkesčiai jo atžvilgiu, Peri slegia tapatybės klausimai, Sevdą jaučia pagiežą dėl praleistų galimybių ir patirtų neteisybių, jauniausiąjį Umitą gniuždo draudimas mylėti jo pasirinktą asmenį, motina Eminė negeba išsivaduoti iš praeities traumos. Visi jie turi savo paslapčių, troškimų, žaizdų, tačiau juos vienija dar kai kas – Huseino bute jie jaučiasi stebimi.

Emociškai intensyvus šeimos epas „Džinai“ (Dschinns, 2022) yra antrasis vokiečių rašytojos Fatmos Aydemir romanas, tyrinėjantis turkų imigrantų likimus XX a. pabaigos Vokietijoje. Atverdama užgniaužtus prisiminimus, neišsakytas nuoskaudas, palaidotą praeitį rašytoja atskleidžia įvairialypes imigrantų patirtis bei apverčia su jomis siejamus stereotipus, primena mums, kad visi kovojame su savo demonais ir trokštame būti suprasti. 

Fatma Aydemir (g. 1986, Karslrūhe) – ryškus naujosios vokiečių literatūros balsas. 2017 m. pasirodė rašytojos debiutinis romanas „Elbogen“ (2017), įvertintas Franz Hessel ir Klaus Michael Kühne premijomis. Ypač didelio atgarsio sulaukė po jo sekęs romanas „Džinai“. Abiejose knygose nagrinėjami turkų-vokiečių kultūrų aspektai, sudėtingos imigrantų patirtys. F. Aydemir yra kilusi iš turkų-kurdų šeimos. Šiuo metu ji gyvena ir dirba Berlyne.

Knygos leidybą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Knygos vertimą parėmė Goethe’s institutas.

Daugiau nei prieš dešimtmetį psichologijos ir filosofijos mokslų populiarintojas Alain de Botton sukūrė „The School of Life“ (liet. „Gyvenimo mokykla“) pasaulinę organizaciją, padedančią žmonėms prasmingiau gyventi, suteikiančią žinių, kaip suprasti save, pagerinti santykius su aplinkiniais, siekti sėkmės darbe ir socialiniame gyvenime, nepamirštant ramybės bei tinkamai išnaudoti laisvalaikį.

Knygoje sudėta dešimtmetį apimanti „The School of Life“ išmintis apie gyvenimą ir emocinio intelekto ugdymo svarbą. Apjungdamas kandų humorą, filosofinį gylį ir praktinę psichologinę išmintį, knygos sudarytojas Alain de Botton apsvarsto žmonių tarpusavio bendravimo ypatybes, mūsų pačių santykį su savimi, kad taptume geresni sau ir mus supančiam pasauliui.

„Ši knyga – įvairiapusė, gili ir lengvai skaitoma. Koncentruota tarsi vadovas, įtraukianti lyg romanas. Ji padeda žvelgti į realybę atviromis akimis ir suteikia palaikymą bei pastiprinimą. Knygoje rasite ir tyrimų, ir filosofijos, ir meno kūrinių analizės, ir patarimų, kaip formuluoti pasisakymus jautriose santykių situacijose. Tikra gyvenimo mokykla, sudėta į kelis šimtus puslapių.“

Raminta Aleliūnaitė-Kliokmanė, psichologė-psichoterapeutė, emocinės paramos organizacijos „Jaunimo linijos“ valdybos pirmininkė.

Kone kiekvienas dirbantis įmonėje ar korporacijoje patvirtintų, kad vadovavimas komandai – didelė siekiamybė ir dar didesnė atsakomybė. Tapimas vadovu anaiptol nereiškia, kad svarbiausias tikslas yra pasiektas. Priešingai – didžioji profesinė kelionė nuo šio momento dar tik prasideda.

Vienas svarbiausių asmenybės bruožų, reikalingų vesti komandą į priekį, yra lyderystė. Dažnai manoma, kad lyderystė yra įgimta ir šia savybe gali pasigirti ne kiekvienas vadovas. Vis dėlto lyderystę galima ugdyti ir užsibrėžus aiškius tikslus, kad būtų galima pasiekti reikšmingų laimėjimų.

Vesa Nissinen ir leidykla VAGA pristato naujieną esamiems ir būsimiems komandų vadovams – knygą „Įžvalgioji lyderystė“. Autorius sėkmingai griauna įsitikinimą apie tai, kad lyderyste apdovanoti tik išskirtiniai asmenys ir kviečia sužinoti, ko reikia, kad šias savybes galėtų išskleisti kiekvienas ir kaip įgijus reikiamų žinių sėkmingai taikyti lyderystę praktikoje.

„Lyderystė – joks mistiškas dalykas. Tai žmogiškasis bendravimas ir mes turime galimybes jį parepetuoti. Įžvalgioji lyderystė – mokymosi programa, palaikanti jūsų vadovavimo įgūdžių tobulėjimą, ji padeda jums suprasti svarbiausius dalykus. Aš ėmiau svarstyti apie įžvalgiąją lyderystę, nes matau realybę kaip ir jūs: informacijos ir tyrimų kiekis tapo nekontroliuojamas. Pradėjau klausti, kas yra reikšmingiausia, kaip informaciniame sraute it didžiulėje šieno kupetoje galiu surasti tą vienintelę adatą, reikalingą mano augimui. Ar įmanoma išmokti lyderystės? Nuo ko galiu pradėti?

Įprastai literatūra aiškina, kas yra lyderystė. Aš ruošiuosi papasakoti, kaip jos galima išmokti. Mano nuomone, praktinė lyderystė nėra nei mokslas, nei menas. Kadangi lyderystės mes nebepaveldime, nė vienas iš mūsų negimstame lyderiu. Šiame žaidime virtuozais taip pat neįmanoma tapti, tačiau, mano giliu įsitikinimu, kiekvienas lyderis turi mokėti vadovauti“, – sakė knygos autorius.

V. Nissinen knygoje „Įžvalgioji lyderystė“ pirmiausia nagrinėja tai, kas yra įžvalga ir kaip šią lyderystės formą taikyti praktikoje. Šiame skyriuje skaitytojams pristatoma, kas sudaro įžvalgiosios lyderystės pagrindą, paaiškinama, kodėl tokia lyderystė yra susijusi su mokymusi visą gyvenimą, pateikiami klausimai nuodugniau susipažinti su pateikta informacija.

Antrajame skyriuje išsamiai analizuojama lyderio elgsena: kokie esminiai bruožai būdingi įkvepiantiems veiksmams, pristatomi destruktyvios lyderystės modeliai, paaiškinama, kokia apskritai yra vadovavimo elgsenos struktūra ir kokie pokyčiai įvyksta taikant įžvalgiosios lyderystės principus.

Trečioji dalis dedikuojama aplinkai, kurioje veikia vadovai. Darbinė organizacija taip pat turi savo mikroklimatą, todėl ir ten svarbu gebėti išlaikyti pusiausvyrą ir mokėti sumaniai valdyti vykstančius procesus.

Ketvirtojoje dalyje autorius supažindina skaitytojus su lyderio profiliu: išsamiai analizuoja ir pristato, kokia svarbi reikšmė tenka bendravimui su savo sekėjais ir grįžtamajam ryšiui, kurį vadovas gauna kaip savo veiklos rezultatą.

Tam, kad vadovavimas būtų sėkmingas ir vyktų organiškai, labai svarbu mokytis ir tobulėti. Būtent penktajame skyriuje skaitytojai supras koučingo svarbą. Tai – įtraukioji vadovavimo dalis, kurioje svarbu įžvelgti, kaip vadovaujama, kokie sprendimai priimami ir koks rezultatas pasiekiamas. Kviečiama mokytis apmąstyti, kokios sprendimų klaidos padarytos ir ką reikia keisti, o kokiais vadovavimo atradimais džiaugtis ir praktikuoti ateityje.

Galiausiai, V. Nissinen supažindins su lyderystės istorija, svarbiausiais konceptais ir asmenybėmis, kūrusiomis vadovavimo strategijas.

„Įžvalgioji lyderystė“ – teorinė ir praktinė knyga, kurioje komandos vadovams pateikiamas išsamus, organiškas įrankių rinkinys, padėsiantis formuoti, tobulinti ir auginti save bei sekėjus, kurie tikisi išmintingo, proaktyvaus ir įkvepiančio problemų sprendimo, užduočių delegavimo ir bendruomenės mikroklimato kūrimo.

„Pakartojimas“ – unikali ir sunkiai nusakoma danų filosofo ir teologo Søreno Kierkegaard’o knyga. Pasirašyta Konstantino Konstancijaus slapyvardžiu, tai knyga-mintinis eksperimentas apie kartotės įmanomybę. Kad įsitikintų pasikartojimo galimybe, pagrindinis knygos herojus sumano atkartoti savo kelionę į Berlyną, o jame imtis lygiai tų pačių veiksmų, kuriuos atliko pirmojo vizito metu. Kad ir kaip stengtųsi tiksliai atkartoti, ką jau daręs, knygos herojui tenka nusivilti – pasikartojimas atrodo esąs neįmanomas. Nors knygos prielaida gali pasirodyti komiška, jos išvados turi gilių filosofinių pasekmių. Anot Gilles’io Deleuze’o, tik Kierkegaard’as ir Nietzsche pajėgė suformuluoti pilnavertes filosofines kartotės sampratas.

Aštrus ir ironiškas, stereotipus persvarstyti skatinantis šiuolaikinės (ne)meilės sau ir kitiems romanas.

Meda jaučiasi pati save įkalinusi prestižinio darbo gniaužtuose. Ją į neviltį varo vidinis kritikas, kurio balsas – o šventas sutapime! – identiškas jos narcizės motinos nuolatos beriamiems priekaištams. Meda neabejoja – kelia nuobodulį net savo pačios psichoterapeutei. Ekscentriškas apie šlovę svajojantis barmenas Nikita – fejerverkas. Su juo niekada nebūtų nuobodu, bet ar Meda kada nors išmoktų pasitikėti žmogumi, kurio net vardas ir pavardė yra išgalvoti?

Medos ir Nikitos vienos nakties nuotykis nežada „ilgai ir laimingai“, tačiau gal ir laimingą pabaigą galima susiplanuoti? Juk Nikita žino, kad jo, talentingo atlikėjo, galiojimo laikas – gąsdinančiai trumpas. Šiuolaikinės karjeristės, svajojančios apie meilę, – dar trumpesnis. Meda (ir jos įtakinga šeima) gali tapti puikiu tramplinu Nikitai. O ką gautų apie besąlygišką meilę iliuzijų nekurianti Meda?

Tai – pasakojimas apie žmones, turinčius daug pasiteisinimų dėl to, kokie yra. Dar daugiau dėl to, kokie nėra.

Patricija Tilvikaitė – žurnalistė, sociologė, kriminologė, lygių teisių aktyvistė. „Svetimkūniai“ – debiutinis jos romanas. Patricijos gyvenimas sukasi aplink knygas – ji dirba leidybos srityje, su geriausia drauge rašo tiesmuką ir nevyniojimu į vatą garsėjantį knygų apžvalgų tinklaraštį „book.duo“.

„Po lengvo turinio jaunatviškos (ne)meilės istorija slepiasi beveik obsesyvi elgesio priežasčių studija. Kokią įtaką mūsų pasirinkimams daro šeima, kurioje užaugome? Ar maištavimas prieš nusistovėjusius vaidmenis juos paneigia, ar tiesiog išvirkščiai atkartoja? Knygos herojai lengvu žingsniu keliauja po pasirinkimų ir atsakomybės verpetą, iš kurio išsikapstyti nėra taip lengva.“

Miglė Anušauskaitė, komiksų autorė, vertėja, semiotikė

„Tikras talentas – rašyti apie gyvenimiškas situacijas intelektualiai, su humoru, giliai ir dar taip asmeniškai. Dar didesnis talentas visas jas sujungti, vienodai kruopščiai išpildyti ir pasakojimu pataikyti tiesiai skaitytojui į širdį.“

Nora Žaliūkė (knygu_dama), knygų ir gyvenimo tinklaraštininkė

Jus seka, nes žinote, ką daryti? Sveikiname! Esate ekspertas. Tai reikšmingas vaidmuo.

Jus seka, nes rūpinatės komandos ar organizacijos kryptimi, užtikrinate saugumą ir tvarką? Sveikiname! Esate vadybininkas. Taip pat labai svarbus vaidmuo.

Lyderystė yra priešinga eksperto ar vadovo veikimui. Tokio požiūrio laikomasi adaptyvios lyderystės sampratoje, kuri yra šios knygos ašimi. Adaptyvios lyderystės pradininkai Ronaldas Heifetzas ir Marty’is Linsky’is šią lyderystės sampratą pradėjo plėtoti 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Harvardo universitete. Tai viena naujausių lyderystės sampratų, dabar prieinama ir lietuvių kalba.

Adaptyvios lyderystės dėmesio centre yra ne sekėjus turintis žmogus, o įvairių žmonių veikimas. Lyderystės gali imtis bet kas, bet kada, bet kur.  Šis požiūris prieštarauja įkyriam norui turėti universalius atsakymus „ką daryti?“. Adaptyvi lyderystė mus nuolat įmeta į gyvenimo „čia ir dabar“ tikrovę, kurioje kaskart tenka stebėti vyksmą, eksperimentuoti, kelti klausimą „kas čia vyksta?“ ir „kam atėjo metas?“. Iš praktikos žinome, kad žengiantys adaptyvios lyderystės keliu neišvengiamai patiria daug neapibrėžtumo ir neaiškumo.  Tuomet svarbu turėti į ką atsiremti. Ši knyga gali būti tokia atrama.

Ar žmogus gali mirti nuo vienatvės? Ar yra ryšys tarp gebėjimo reikšti emocijas ir Alzheimerio ligos? „Vėžio asmenybė“ – kas tai? Kaip stresas veikia kūną?

Į visus šiuos ar panašius klausimus apie proto ir kūno ryšį gydytojas Gaboras Maté, remdamasis išsamiais moksliniais tyrimais, atsako tarptautiniu bestseleriu tapusioje knygoje Kai kūnas sako ne. Ši knyga – tai išsami ir novatoriška proto bei kūno santykio analizė, atskleidžianti streso įtaką žmogaus organizmui, streso vaidmenį sudėtingų ligų – vėžio, artrito, diabeto, išsėtinės sklerozės – vystymuisi, ir, svarbiausia, pristatanti, ką reikėtų daryti, norint tokių ligų išvengti ar kaip sėkmingai nuo jų pasveikti. Kai kūnas sako ne – labai reikalingas praktinis vadovas, skirtas ir pacientams, ir gydytojams. Jame paprastai ir aiškiai pristatomi streso sukeltų ligų gydymo ir prevencijos principai, akcentuojama, kaip svarbu suprasti streso reikšmę identifikuojant ligų priežastis ir atkuriant sveikatą.

Gaboras Maté yra žymus psichiatras, neurologijos, fiziologijos, asmenybės raidos ir traumos ekspertas, rašytojas. Gimęs 1944-ųjų nacistinėje Vengrijoje, išgyvenęs holokaustą, kurio metu buvo nužudyti jo seneliai. 1955 m. Gaboras Maté su šeima emigravo į Kanadą ir tapo gydytoju, daugiausia dirbančiu su žmonėmis, kenčiančiais nuo rimtų psichikos problemų ir sunkių priklausomybių.

Jei galėtum atsukti laiką ir darkart pajusti tą skonį – kurį patiekalą pasirinktum?

Tylioje Kioto gatvelėje, gerai paieškojus, galima rasti ypatingą užkandinę. Vadovaujama Koiši Kamogavos ir jos tėvo Nagarės, „Kamogavos užkandinė“ tiekia širdį glostančių patiekalų. Bet tai – ne pagrindinė priežastis į ją užsukti...

Tėvo ir dukros duetas neseniai ėmė reklamuoti savo teikiamas „valgių detektyvų“ paslaugas. Atlikdami kruopštų tyrimą, jie siūlo atkurti patiekalus iš klientų praeities. Patiekalus, kuriuose slypi raktas, galintis atrakinti užmirštus prisiminimus ir numalšinti širdgėlą.

Nuo našlio, norinčio dar vieną kartą paragauti savo mirusios žmonos gamintų udonų, iki motinos, trokštančios savo ištekančiai dukrai perduoti su jaunystės mylimuoju ragauto jautienos troškinio skonį, – ši užkandinė suteikia galimybę sugrįžti į praeitį ir susikurti laimingą ateitį.


„Odė valgių kuriamiems stebuklams.“
People

„Šį subtilų, šiltą ir švelnų pasakojimą prarysite tarsi skaniausią mėgstamiausios sriubos dubenį.“
Seattle Times

„Jauki prisiminimų ir nostalgijos skraistė.“
Kirkus Reviews


Hisashi Kashiwai (Hisaši Kašivai, gim. 1952) – Japonijos rašytojas, gimęs ir kuriantis Kiote. Ilgai dirbo odontologu. Bestseleriu Japonijoje tapęs romanas „Prarastųjų receptų užkandinė“ – pirmoji serijos knyga apie Kioto užkandinę, atkuriančią širdžiai brangius receptus ir prisiminimus.

Pasirodo, kad būdamas gyvas ir užimdamas kuklią, kaip atrodė, vietą kaimo gyvenime, mirdamas Dziedas išplėšė ir nusinešė su savimi ištisą epochą. Ir dauguma tą pajuto.

Dzūkijos kaime prie Merkio, upės padalintame į Lietuvą ir Lenkiją, skleidžiasi žmonių likimai: žydai ir lietuviai, jų tarpusavio santykiai, kaimo kasdienybė ir ją sugriovęs karas, baisūs pokario metai, kaimynai, tapę partizanais ir išdavikais, žudynės ir tremtys, vidinė jėga, padedanti išlikti, ir mirtys tų, kuriems išlikti nepavyko. Ir pribloškiančios istorijos apie meilę ir kerštą, kurių negali užmiršti net užvertęs knygą. Tačiau su dzūkiškąja linija susipina istorija apie škotus Lietuvoje, prieš akis atskleidžianti Lietuvos istorijos puslapį, apie kurį tiek mažai žinome: Jono Karolio Chodkevičiaus žygiai drauge su škotu Edgaru Ramsay 1605 m., Kėdainių gimnazijos rektoriaus Tomo Ramzos parengtas ir išleistas pirmasis Naujojo Testamento vertimas į lietuvių kalbą, Boguslavo Radvilos bendražygio Mykolo Ramsay dvikovos, Kristupo Ramsay prekybiniai keliai, Tomas Ramza, 1812 m. karo karininkas...
Ar visa tai tikrai buvo? Dziedas gyveno tikrai. O dėl viso kito aišku viena: fiktyvūs veikėjai gyvesni už realius, istorija alsuoja, iš po žirgų kanopų virsta dulkių debesys, o Jokūbas neša Rachelę ant rankų, svaigdamas iš laimės ir aistros…
„Dziedas“ – romanas, stiprus kaip dzūkiškos smėlynų pušies šaknys, deginantis kaip škotiškas viskis, pilnas istorijų apie susipynusius lietuvių, žydų, lenkų ir škotų likimus. Apie tai, iš kur mes esame kilę, apie mūsų stiprybę vienybėje, apie neužmirštamus senosios Lietuvos žmones.

„Su Romu apkeliavome pusę pasaulio. Dabar, kai jo jau nebėra, savo rankose laikau jo parašytą knygą. Tai man didžiulė staigmena. Jis ją tyliai ruošė turbūt visą gyvenimą. Ši knyga – ne apie egzotiškas ar tolimas šalis, į kurias Romas Treinys ne kartą vyko su Eimunto Nekrošiaus spektakliais. Joje – istorijos ir portretai žmonių, gyvenusių čia, arti, Lietuvoje. Šalyje, kuri jam visada buvo brangiausia ir svarbiausia.“
Andrius Mamontovas

Romas Treinys (1957- 2018) – išskirtinė lietuvių kultūros asmenybė, žmogus, visą gyvenimą atidavęs teatrui: ilgametis Jaunimo teatro šviesų dailininkas, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus asistentas. Gyvenimo pabaigoje Romas Treinys apsigyveno Dzūkijoje, Mardasavo kaime, kur pabaigė vienintelį savo romaną „Dziedas“.

Išgyventi brendimą, patirti intymias mintis, megzti naujas romantines ir neromantines pažintis, susidurti su kūno pokyčiais ir būti su įvairiausiais dėl to kylančiais klausimais ir dilemomis gali būti labai vieniša.

Apie šias temas ir susijusius išgyvenimus nesame pratę kalbėtis. Vis dėlto dalytis savo patyrimais ir taip būti bendrystėje labai reikia! Prabilę apie savo patirtis, ne tik surandame bendraminčių, bet ir suprantame, kad nesame su tuo vieni! Daugybė paauglių jaučia panašius išgyvenimus, nerimą ar netgi neviltį dėl savęs priėmimo, santykių, įsimylėjimo ir to, kaip su visu tuo elgtis taip, tarsi tai nekeltų streso.

Ši paauglių klausimų ir atsakymų į juos rinktinė sudaryta ne tik tam, kad būtų galima gauti atsakymus į rūpimus klausimus, sužinoti, kas sukasi kitų galvose, tačiau ir tam, kad pratintumės kalbėtis apie lytiškumo temas: mokytumės žodyno, formuluotume klausimus, ieškotume atsakymų.

Šiame rinkinyje yra 39 klausimai ir 39 atsakymai į juos, tačiau jie tikrai neatspindi visos paauglystės ir brendimo patirties. Daugybė klausimų nebuvo įtraukta į šį rinkinį. Tačiau tai nereiškia, kad į juos nėra atsakymų. Nors šis klausimų ir atsakymų rinkinys yra ribotas ir tikrai neatsakantis į viską, kas neduoda ramybės, tačiau tikimės, kad jį perskaičius taps šiek tiek ramiau, rasi žinių ir patarimų ir svarbiausia – imsi labiau pasitikėti savimi. Taip pat galbūt šis rinkinys įkvėps drąsiau klausti ir ieškoti atsakymų! Galbūt šis rinkinys bus naudingas ir suaugusiesiems, mokantis, kaip galima atsakyti į klausimus

Leidinį rengė Akvilė Giniota, leidinio rengimą konsultavo Lina Januškevičiūtė.

Romane „Moneta & labirintas II“ Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas ir jo mįslingoji kolegė Monika tęsia labirintišką kelionę tiesos link. Kur nuves paslaptis, užšifruota nužudyto jų mokytojo Leono rankraštyje? Ar pavyks išardyti šnipų tinklą Lietuvos valstybės institucijose, kurį žymi akrostichas OCTAVUS? Kaip pagrindinis knygos herojų priešininkas – Akademikas – susijęs su senovine Trečiosios Romos teorija? Koks tikrasis „Velnio piršto“ projekto, arba „Prarasto šanso“ brolijos, tikslas – ir ar pavyks jam pasipriešinti?

Nuo Vilniaus ir Nižnedvinsko Šiaurės Rusijoje iki Romos, Vienos, Stambulo, Kijevo ir Rytų Ukrainos – 2018-ųjų Didžiojo Žaidimo pasaulyje ir 2014 m. pradėto Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje verda prieš daugelį šimtmečių užsimezgę dvasiniai gėrio ir tamsos karai, kaip ir priešų pastangos metafiziškai pavergti protus ir ištisas teritorijas.

„Tikrasis autoriaus meistriškumas pasireiškia gebėjimu pateikti ilgai klaidžiais keliais vedžiotam skaitytojui įtikinamą atsakymą ir jaudinamai, neužgesinant medžioklės įkarščio, prie jo priartėti. Antroje romano dalyje Mantas Adomėnas šį egzaminą išlaikė: šalia žaidimų architektūros prasmėmis, dar vieno istorinio intarpo ir patrauklių semantinių pratybų joje ir vėl į pirmą planą iškyla žvalgybos darbuotojų veikla, o galiausiai po atvirai biblinės šėtoniško gundymo scenos įvyksta ilgai brendusios dramos atomazga.“
Rasa Drazdauskienė, LRT laidos „Nenušaunami siužetai“ bendraautorė, vertėja

„Monetą & labirintą“ rekomenduoju visiems, kurie dar neskaitė.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

„Moneta & labirintas“ – tikrai knyga-įvykis Lietuvoje. Filosofinis šnipinėjimo romanas <…>. Daug čia autentikos, pasakojimas užkabina, su dideliu nekantrumu laukiu antros dalies.“
Audrius Ožalas, žurnalistas, literatūros apžvalgininkas

Mantas Adomėnas (gim. 1972) studijavo klasikinę filologiją Vilniaus universitete, daktaro disertaciją apsigynė Kembridže; Antikos tyrinėtojas, vertėjas, publicistas. Intelektualus šnipų romanas „Moneta & labirintas II“ – antroji dilogijos knyga (pirma – „Moneta & labirintas“, „Baltos lankos“, 2023).