Romanai

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę. 

Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui. Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių lietuvių literatūroje. Pirmoji dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, tęsiantis garsios Lietuvos giminės Norvaišų istoriją, „Silva rerum II“ taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal istorinius romanus rengiamos literatūrinės ekskursijos. 2012 m. pasirodė trečioji Kristinos Sabaliauskaitės knyga – bestseleris apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“.

„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus. 

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos. 

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

Silva rerum

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

Silva rerum II

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.
Rasa Drazdauskienė

Silva rerum III

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.

Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui <...> Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Silva rerum IV

„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

Bjanka yra nevaldoma – taip sako jos tėtis. Jis su savo drauge persikraustė gyventi į naujus namus ir nenorėtų, kad dukra viešėtų pas juos kiekvieną savaitgalį. Bjanka yra mergaitė su naudojimo instrukcija – taip mano mama, kuriai ir taip pakanka rūpesčių su nesveikuojančiu Alanu, jaunesniuoju broliuku. Bjanka yra keista, sako Bili King, mergaitės dievinama aktorė, kurią vieną karštą rugpjūčio popietę ji išvysta begeriančią arbatą namų svetainėje. Šis susitikimas įskelia Bjankai vidinę sumaištį, tačiau pakeičia požiūrį į nusistovėjusius dalykus.

Bartas Moeyaertas meistriškai, taupia ir preciziška kalba atskleidžia šeimos dramą, mesdamas aštrų žvilgsnį į jautrų pagrindinių veikėjų vidinį pasaulį. Pagal šį kūrinį 2026 m. sukurtas vaidybinis filmas.

Bart Moeyaert (gim. 1964) – flamandų rašytojas. Briuselyje studijavo nyderlandų, vokiečių kalbas ir istoriją. Vos devyniolikos debiutavo su autobiografine knyga „Nesuderintas duetas“ (Duet met valse noten, 1983). Knyga tapo didžiuliu bestseleriu ir buvo pripažinta Metų knyga Belgijoje.  Moeyaerto kūriniai pelnė daugybę apdovanojimų savo šalyje ir užsienyje, virto spektakliais ir filmais. Rašytojas keturis kartus buvo nominuotas prestižinio Hanso Kristiano Anderseno apdovanojimui. 2019 m. tapo Astridos Lindgren premijos laureatu.

Puikus vasaros vakaras Amsterdame. Dvi sutuoktinių poros susitinka pavakarieniauti prašmatniame restorane. Ragaudami gardžius patiekalus jie mandagiai šnekučiuojasi apie kasdienius dalykus. Tačiau po tuščiais, nerūpestingais žodžiais slypi baisi paslaptis, galinti sugriauti jiems gyvenimą. Sulig kiekvienu nauju patiekalu peiliai tarsi aštrėja...

Vakarienei pasiekus kulinarinę kulminaciją, pagaliau prabylama apie paslaptį. Romanas išsirutulioja į kvapą gniaužiantį psichologinį trilerį, kuriame niekas nėra nekaltas. 

„Perskaičius šį įtraukiantį romaną, joks apsilankymas restorane nebebus įprastas.“

De Volkskrant

 „Kaip toli galima eiti, siekiant apsaugoti savo vaiką?“

Vrij Nederland

„Kochas laviruoja tarp žanrų: tai ir trileris, ir psichologinis romanas, ir satyra vienu metu. Jis neleidžia pagrindiniams veikėjams elgtis pagal skaitytojų lūkesčius.“

Tzum

Hermanas Kochas (gim. 1953) - žymus Nyderlandų humoristinių televizijos laidų („Jiskefet“) kūrėjas, aktorius ir rašytojas. Debiutavo romanu Gelbėk mus, Marija Montaneli. 2009-aisiais pasirodžiusi Vakarienė išgarsino autorių visame pasaulyje. Romanas buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų ir ilgas savaites nesitraukė iš The New York Times bestselerių sąrašo. Knyga autoriaus tėvynėje pelnė 2009-ųjų Metų knygos titulą ir Publikos premiją (NS Publieksprijs). Pagal romaną Nyderlanduose sukurta spektaklių ir filmas „Vakarienė“ (rež. Menno Meyjes).

„Įtraukianti, širdį draskanti ir galiausiai išlaisvinanti – kaip ir pats miuziklas... nepraleiskite.“ – Allison Pataki, knygos „Imperatorienė Sisi“ autorė

Marija fon Trap. Šis vardas ir legendinės dainos visiems žinomi, bet ar girdėjote tikrąją šios moters istoriją? Dramatiškas romanas, paremtas moters, kurią romantizavo filmas „Muzikos garsai“, gyvenimu, atskleidžia tiesą apie Mariją.

XX a. šeštasis dešimtmetis. Oskaras Hamerstainas pakviečiamas parašyti dainų tekstus miuziklui, paremtam moters, vardu Marija fon Trap, gyvenimu. Marija kadaise buvo novicija, svajojanti apie ramų gyvenimą Austrijos vienuolyne, kol abatija ją išsiuntė dirbti pas našlį baroną – mokyti jo pasiligojusios dukters. Dešimties mėnesių darbas netikėtai virto vedybų pasiūlymu. O kai šeima, gelbėdamasi nuo nacių, buvo priversta bėgti iš namų, būtent Marija išmokė juos išgyventi pasitelkiant vien balsų galią.

Tai, be abejo, įkvepianti istorija, ir Hamerstainas supranta jos milžinišką Brodvėjaus potencialą. Vis dėlto didelę Marijos gyvenimo dalį teks iš naujo perkurti scenai – karo siaubams dar tvyrant žmonių atmintyje, Hamerstainas negali leisti, kad publika sužinotų, kaip arti žūties buvo fon Trapų šeima.

Tačiau perskaičiusi scenarijų, neva paremtą jos gyvenimu, Marija įniršta ir pasiryžta atskleisti, kaip viskas buvo iš tikrųjų, paneigdama daugelį detalių, kurios vėliau taps miuziklo ir filmo „Muzikos garsai“ dalimi. 

Meilės, netekties ir sunkių pasirinkimų, kuriuos dažnai esame priversti daryti, kupinas romanas „Marija“ – tai galingas priminimas, kad tiesa dažniausiai yra kur kas sudėtingesnė ir neabejotinai labiau jaudinanti nei Holivudo įamžintos istorijos.

Ar aš žudikė? Jūs man pasakykit...

Liusė Čeis neprisimena nė menkiausios smulkmenos iš tos nakties, kai buvo nužudyta jos geriausia draugė. 

„Pasisekė jai“, – turbūt pagalvosite. Kas gi norėtų, kad paskutinis prisiminimas apie mylimą žmogų būtų toks?

Tik Liusei tai tapo nemenka problema.

Nes visi mano, kad žudikė – ji.

Nuo to laiko praėjo penkeri metai, ir viskas liko praeityje. Bent jau Liusė taip manė. Kol vienas įkyrus, bet visai simpatiškas tikrų nusikaltimų tinklalaidės kūrėjas pasiūlė jai kartu iš naujo ištirti tą naktį, kurios ji neprisimena.

Viena vertus, ji norėtų sužinoti, ar iš tiesų yra žudikė, bet ar galės toliau gyventi, jei įtarimai pasitvirtins?

Kita vertus, jei ji nekalta, kapstydamasi po praeitį ji gali atsidurti tikrojo žudiko taikiklyje. Nes jei žmogus jau kartą nužudė, kas jam sutrukdys tai padaryti dar kartą?

Šmaikštus, įtampos kupinas ir netikėtų posūkių nestokojantis trileris, puikiai tinkantis Caros Hunter, Lisos Jewell ir Bellos Mackie gerbėjams.

Įdomu, ar jus taip pat keistai traukia prie manęs, kaip mane prie jūsų; niekada neturėjau draugės – nejaugi rasiu ją dabar? 

Apsupta tėvo ir tarnų globos devyniolikmetė Laura leidžia dienas tarp vaizdingų Štirijos miškų Austrijoje, senoje gotikinėje pilyje. Laikas čia teka lėtai ir nuspėjamai, kol vieną ūkanotą pilnaties vakarą nutinka šis tas keisto. Nuo kalvos kaip uraganas pasileidžia karieta ir su trenksmu apvirsta pilies gyventojų akivaizdoje. Išdrįsusi prasimerkti Laura išvysta iš karietos iškeliamą jauną moterį. Jos motina prisistačiusi paslaptinga dama prašo laikinai pagloboti dukrą. Laura maldauja tėvą sutikti ir šis nusileidžia. Neilgai trukus merginos pajunta abipusę simpatiją.

„Tai priminė įsimylėjėlio įkarštį ir vertė mane drovėtis; tai buvo nepakenčiama ir kartu neatsispiriamai masino; rydama mane akimis ji traukė mane savęsp ir karštos jos lūpos klaidžiodavo mano skruostu bučiuodamos ir kone kūkčiodama ji kuždėjo: – Tu mano, tu būsi mano, tu ir aš – kaip viena amžinai.“

„Ši hipnotizuojanti apysaka, toli gražu ne „tik“ pasakojimas apie vampyrus, kelia susidomėjimą įvairiais požiūriais – lyčių vaidmenų, seksualumo vaizdavimo, politiniu, kultūriniu aspektais. Be to, labai plati žanrinė, stilistinė jos įtakos sfera įvairioms meno rūšims: ji padarė poveikį gotikiniam romanui, viduramžių estetika grįstai literatūrai, kinematografui.“

Kathleen Costello-Sullivan, šiuolaikinės airių literatūros profesorė

Airių rašytojo Sheridano Le Fanu apysaka „Karmila“ (1872) – pirmas literatūros istorijoje pasakojimas apie vampyres, dažnai laikomas svarbiausiu XIX a. gotikinės literatūros kūriniu. Būtent jis įkvėpė šio žanro šedevru laikomą Bramo Stockerio „Drakulą“. Tačiau, kitaip nei „Drakula“, „Karmila“ pastaraisiais dešimtmečiais įgavo antrąjį kvėpavimą. Kūrinys vertinamas ne tik kaip gotikinė siaubo istorija, bet ir kaip psichologinė drama, tirianti moters seksualumą, troškimus, apsėdimo temą. „Karmila“ daugybę kartų adaptuota įvairiais formatais – nuo filmų iki komiksų ir vaizdo žaidimų.

„Kad jau nuslydai nuo bedugnės krašto, belieka mėgautis laisvuoju kryčiu.“

Mineapolis, Minesota, 2016-ieji. Gatvėje nušaunamas smulkus ginklų prekeivis. Visi įkalčiai veda prie Tomaso Gomeso – tylaus vyro, turinčio ryšių su žinoma nusikaltėlių gauja. Bet jis išnyksta kaip dūmas, o netrukus pasipila naujos žmogžudystės... Byla susidomi policijos pareigūnas Bobas Ozas: apsėstas minties susekti Gomesą, jis nujaučia, kad žudiko praeitis tokia pat tragiška kaip ir jo paties.

Mineapolis, Minesota, 2022-ieji. Holgeris Riudas, paslaptingas norvegų rašytojas, atvyksta į Jungtines Valstijas norėdamas daugiau sužinoti apie Gomeso bylą, kad galėtų parašyti apie ją knygą. Tačiau besirutuliojant jo mėgėjiškam tyrimui paaiškėja, kad Riudo smalsumas nėra toks nekaltas, kaip atrodo.

„Vilko valanda“ – nenuspėjamas trileris, patvirtinantis žurnale „Vanity Fair“ pasirodžiusią mintį, kad „Jo Nesbø su niūriu pasimėgavimu tyrinėja tamsiausias nusikaltėlių proto kerteles ir savo žudikus paslepia ten, kur juos mažiausiai tikėtumeisi rasti...“.

„Nordic noir“ žanro meistras J. Nesbø šiame puikiai suręstame, tamsiu humoru persmelktame trileryje nukreipia žvilgsnį į Amerikos Vidurio Vakarus ir nagrinėja ginklų kontrolės, policijos korupcijos ir psichologinių traumų problemas šių dienų Mineapolyje... Skaitytojai ir skaitytojos gali būti tikri, kad atsidurs puikaus pasakotojo rankose.“

Publishers Weekly

Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – norvegų rašytojas ir vienas įtakingiausių šių laikų kriminalinių romanų autorių. Pasaulinę šlovę bei gausybę apdovanojimų jam pelnė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. „Vilko valanda“ gimtojoje Norvegijoje pasirodė 2025 m., o 2026 m. laimėjo prestižinį „The Riverton Prize“ apdovanojimą, kasmet skiriamą geriausiam norvegų kriminalinės literatūros kūriniui.

Kartais sunkiausia išgelbėti ne kitam gyvybę, o savo paties sielą.

Vaitstouno ligoninė – vieta, kur klaidoms nėra vietos, o kiekviena diena tampa išbandymu ir profesine prasme, ir emociškai. Čia rezidente pradeda dirbti Sjera Haris, ambicinga ir atkakli jauna gydytoja, pasiryžusi įrodyti, kad gali tapti viena geriausių.

Tačiau ramiai siekti savo tikslo jai neleidžia Mičas Rivera. Talentingas, savimi pasitikintis ir šaltas kolega nuolat provokuoja Sjerą peržengti ribas. Jų bendravimas – tai konkurencija, provokacijos ir kova dėl pripažinimo, bet ilgainiui ima megztis ryšys, kurio abu nenori pripažinti.

Ligoninės koridoriuose tenka susidurti ne tik su pacientų skausmu, bet ir su savais išgyvenimais, ir Sjera supranta: didžiausi iššūkiai – ne operacinėje. Kartais sunkiausia išmokti pasitikėti kitu žmogumi ir leisti sau būti pažeidžiamai.

„Skęstančios sielos“ – emocijų kupinas romanas apie ambicijas, trapų artumą ir jausmus, kurie gimsta tada, kai mažiausiai to tikiesi.

„Parašyta taip gerai, kad skaičiau neatsitraukdama, tarsi žiūrėčiau serialą.“ – Goodreads

„Sjeros kaltė ir jos santykiai su motina pavaizduoti jautriai ir realistiškai – skaitant kartais skaudėdavo, bet būtent tai ir daro knygą tokią stiprią.“ – Jugendbuch-Couch

„Santykiai tarp Sjeros ir Mičo – tikras „lėtas degimas“: jie ginčijasi, atsitraukia, bet pamažu vis tiek artėja. Būtent tai man patiko labiausiai.“ – Buechertreff.de

Rašytojos vyrui nėra lengva. Visą pavasarį ji rašė. Pastačiau šiltnamį, galvojau, dabar ji sodins pomidorus. Kur tau, teko sodinti pačiam.

Gerai, pasodinau. Pakeičiau žemę balkone dėžėse, galvojau, sodins petunijas. Kur tau, turėjau sodinti pats. Na, galvoju, bent jau žirnius ir pupas... Kaipgi, lauk su maišu! Sėdi ir rašo.

Paskui ima kaišioti man paskaityti po vieną apsakymėlį. Žiūri, laukia, ką pasakysiu...

Galvoju, na, gerai, perskaitysiu. Ir užsiskaičiau. Oi, kaip užsiskaičiau!

Komunalija! Tas kerintis priverstinis artumas. Kvapai ir garsai, šventės ir peštynės, internacionalinė meilė ir neapykanta tarp tautų... Kokios aistros! Ir visa tai – keliuose kvadratiniuose gyvenamojo ploto metruose...

Visi, tai išgyvenę, prisimins.

Visiems, gimusiems vėliau, bus juokinga.

Lengviau bus ir rašytojos vyrui. Klausiu: ką veiki, rašai? Ne, sako, raviu.

Vilis Daudziņš

Visa Sovietų Sąjunga – nuo Rygos įlankos iki Juodosios jūros, nuo Baltijos respublikų iki tolimojo Chabarovsko – buvo viena didelė Komunalija.

Ši knyga – savotiška kelionė laiku į sovietmečio Rygą. Gausybė detalių ir šmaikštūs aprašymai gyvai atkuria to meto žmonių gyvenimą ir daiktus, vaizdus ir garsus, net skonius ir kvapus, savaip stebina skirtingas kartas. 

„Čia atgyja sovietmečio kasdienybės absurdo teatras, keliantis ir juoką, ir švelnų graudulį.“

Bārbala Simsone

Zanė Daudziņa (g. 1967) – menų daktarė, Latvijos radijo kalbos technikos konsultantė, viešojo kalbėjimo trenerė ir teatro pedagogė. Ji ir žinoma aktorė, ir penkių knygų autorė. „Vaikystė Komunalijoje“ – pastaraisiais metais viena populiariausių knygų Latvijoje.

Karui siaubiant šalį, broliai dvyniai, palikti su atšiauria senele mažame pasienio miestelyje, mokosi išgyventi. Jie įvairiais pratimais grūdina sielą ir kūną, tačiau ne mažiau juos užgrūdina makabriški dalykai, vykstantys tiesiai prieš akis. Išprotėjusiame pasaulyje, pamiršusiame moralę, jiedu kuria savitą tvarką, kurioje nestinga nei kilnumo, nei žiaurumo. Ir rašo į storą sąsiuvinį. Rašo net ir tada, kai likimas nubloškia į skirtingas šalis ir jie nieko nebežino vienas apie kitą. Bet gal šis savotiškas dienoraštis ir nuties tiltą per žiojinčią prarają?

Romano herojus, paklaustas, ar rašo apie tikrus, ar apie išgalvotus dalykus, atsakė, kad rašo tikras istorijas, bet kažkuriuo metu kaip tik dėl tos tiesos istorija pasidaro nepakeliama ir tada tenka ją pakeisti, viską pagražinti ir aprašyti ne taip, kaip buvo, o taip, kaip norėtų, kad būtų buvę...

Neatsitiktinai skaitytojai abejos, kiekgi romane yra pasakotojų. Atsakymą (tikriau vieną iš galimų) rašytoja pateiks tik paskutinėje trilogijos dalyje, romane garsiuoju pavadinimu „Trečiasis melas“. Dvyniai Klausas ir Lukas žongliruoja melu ir tiesa, o Agota Kristof – dvyniais.

Agota Kristof (1935–2011) – vengrų rašytoja, po nesėkmingos antikomunistinės Vengrijos revoliucijos pabėgusi į Šveicariją, kur pradėjo rašyti prancūzų kalba. Šlovę jai atnešė moderniąja klasika laikoma romanų trilogija „Storas sąsiuvinis“ (1986), „Įrodymas“ (1988), „Trečiasis melas“ (1991). Ji taip pat vadinama negailestingiausia praėjusio šimtmečio knyga. Šiame leidime rasite visą trilogiją.

Kai sielą traiškant nepakeliamam skausmui atrodys, kad blogiau jau būti negali... tuomet tavyje ir prabus tikrasis MILŽINAS

Tik vienas trakštelėjimas, ir akimirksniu netekęs galios žengti nė žingsnio piligrimas įstringa kalnuose. Aplinkui nė gyvos dvasios, artimiausias kaimas už keliolikos kilometrų, visi, kas galėtų pagelbėti, toli toli priekyje... Jis braunasi per kalnus nė nemanydamas sustoti, nors kiekvienas žingsnis – peilis, o kiekvienas metras – valanda... Iš kur tas nepalaužiamas ryžtas? Ką slepia toks neįmanomas atkaklumas ir pasiryžimas? Negi toks beprotiškas žygis beveik nevaldant kojų gali turėti prasmę? Atsipeikėjęs kažkur kalnuose traktoriuko priekaboje ir atsidūręs keistame piligriminiame name, kuriame prieglobstį randa Kelio suvargėliai, jis jaučiasi tarsi spąstuose. Tačiau netrukus paaiškėja, kad būtent čia ir prasidės jo neįmanoma, bet pati didžiausia gyvenimo kelionė į kitame pasaulio krašte kraujasiurbių knibždančias džiungles, kur MIRTIS – tik detalė, MILIJONAS sulaužytų įstatymų – tik plano dalis, o į šią kelionę pakvies jau mirusio žmogaus laiškas. 

Istorija apie paprastus, bet tikruosius Kelio milžinus, apie jų skausmą, meilę, netektį ir viltį... Nors milžinų skausmas milžiniškas, bet pamėginkite įsivaizduoti, kokio dydžio gali būti jų meilė! Kobros lopšinė – tai mirtinas kirtis ir bučinys kartu, ją ne kiekvienam lemta išgirsti, tik ją išklausius teks pasirinkti: sulaužyti mirties akimirką duotą pažadą ar dar kartą pasirašyti krauju?

Apie save:

Mano laimė – akimirkos.

Mano skausmas – pamirštamas.

Mano mintys – tik mano.

Liūdesys – nesuprantamas.

Mano žodžiai – iš virpesio.

Pokštai – paiko berniūkščio.

Mano Dievas – visur.

Mano meilė – iš ilgesio.

Mano baimė – suvaldoma.

Mano paslaptys – paprastos.

O rytojus – nežinomas.

         Juozas Gaižauskas

„Su ja manęs negąsdino net mintis susižeisti.“

1935-ieji Italijos miestelyje Monzoje. Ant akmenuoto Lambro upės kranto dvi merginos iš skirtingų pasaulių į sraunų upės vandenį spjaudo ką tik pavogtų vyšnių kauliukus.

Madalenai laisvė nuo bet kokių socialinių normų – ne naujiena. Ji nuolat traukia visų žvilgsnius, kad ir kur pasirodytų. „Nelaboji“, – šnabždasi žmonės, o pasakojimai apie nelaimes, ištikusias tuos, kurie ją supykdė, kursto miestelėnų baimę ir panieką.

Frančeska – griežtai auklėjama itin religingoje šeimoje, tačiau trokštanti gyvenimo už provincijos ribų. Susižavėjusi Madalenos maištinga dvasia, ji pameluoja, kad ją išgelbėtų, ir tai merginas negrįžtamai susaisto. Nuo tos akimirkos jos padarys bet ką, kad apsaugotų viena kitą, – net jei tai nuves tamsių poelgių link.

Šiame jaudinančiame romane skvarbiai vaizduojama nesulaužoma, gyvenimą keičianti dviejų merginų draugystė, kuri jas paskatina maištauti prieš seksizmą, išankstinius nusistatymus ir neteisybę, patiriamus XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio fašistinės Mussolini Italijos fone.

„Artima Elenos Ferrante ir Natalios Ginzburg kūrybos dvasiai.“

Financial Times

„Plataus užmojo, jusliškas, vaizdingas romanas, o veikėjos – stiprios ir spalvingos.“

The Times

„Meistriškai suvyta švelnios ir sykiu nepaklūstančios normoms draugystės tironijos nasruose istorija.“

Hester Musson

„Kruvinas ir pašėlęs pasakojimas be jokių atsiprašinėjimų.“

Naomi Krupitsky

Beatrice Salvioni (Beatričė Salvioni, gim. 1995 m. Monzoje) – italų rašytoja. „Nelaboji“ yra jos debiutinis romanas, išleistas daugiau kaip dvidešimtyje šalių. 

Gražuolė indė vienuolė ir britas gydytojas susipažįsta laive, plaukiančiame iš Indijos. Kelionėje juodu pajunta abipusę simpatiją, tačiau išsiskiria manydami, kad daugiau nebesusitiks. Vis dėlto po kelerių metų likimas juos vėl suveda – Misinge, misionierių ligoninėje Adis Abeboje, Etiopijoje.

Iš slapto ir nuodėmingo jųdviejų ryšio gimsta dvyniai – Marijonas ir Šiva. Tačiau vos gimę berniukai tampa našlaičiais, nes motina miršta gimdydama, o šoko ištiktas tėvas, tik gimdymo dieną sužinojęs apie mylimos moters nėštumą ir suvokęs savo jausmus jai, palikęs vaikus pabėga...

Priglausti ligoninėje dirbančios gydytojų šeimos, dvyniai auga siejami ypatingo ryšio ir meilės medicinai. Broliai tokie artimi, tarsi būtų vienas asmuo – MarijonasŠiva. Tačiau aistra tai pačiai merginai padaro tai, kas atrodė neįmanoma, – dvyniai išsiskiria. Vienas išvyksta į JAV, kitas lieka neramumų krečiamoje Etiopijoje. Abu mano išsiskyrę visiems laikams, tačiau praeitis juos dar pasivys...

Abrahamas Verghese’as žino, kad labiausiai skaitytoją traukia grožis. Ši knyga puiki ne vien dėl įdomaus siužeto. Papasakojęs visus jo vingius, neatskleistum nė dalies romano žavesio. Abrahamas Verghese’as rašo su tokia meile, kad skaitytojas pasijunta pats gyvenantis tarp veikėjų. Nuo knygos neįmanoma atsiplėšti: egzotiška, įstabiai parašyta.

Los Angeles Times

„Abrahamas Verghese’as turi retą talentą vaizduoti personažus įvairiapusiškai, keičiantis aplinkybėms iš tragiškų į komiškas ir melodramiškas. Šis romanas – daugiau nei šeimos saga. Chirurgas Verghese’as rašo apie spindulingą gydytojo pašaukimo grožį, menininkas Verghese’as pripažįsta, kad būna neužgydomų žaizdų. „Kur šilkas ir plienas bejėgiai, turi pavykti žodžiui“, – mąsto knygos herojus. Šiuo atveju žodžiui tikrai pavyko.“

Entertainment Weekly

„Norvegija gali didžiuotis savo sūnumis: Henriku Ibsenu, Edvardu Munchu ir geriausiu trilerių rašytoju Jo Nesbø.“

New York Times

Moderniame Oslo kalėjime dešimtmetį kalintis Sonis – idealus kalinys. Ramaus būdo vaikinas seniai tapo kitų nuteistųjų išpažinčių klausytoju, o korumpuota kalėjimo valdžia naudojasi juo svetimiems nusikaltimams nuslėpti. Už šias keistokas paslaugas kaliniui nenutrūkstamai tiekiamas heroinas. Narkomanu, abejingu savo likimui, Sonis tapo, kai, norėdamas išvengti susitepusio policininko vardo, nusižudė jo tėvas. Tačiau netikėta kalinio išpažintis supurto primigusią Sonio sąmonę – taip seniai slėpta tiesa apie tėvo mirtį paskatina jį suregzti ir įvykdyti genialų pabėgimo iš kalėjimo planą. Prasideda nuožmi, šaltakraujiškai apskaičiuota keršto medžioklė. Šį kartą Sonis diktuos žaidimo taisykles. 

Vyresnysis inspektorius Simonas Kefas, senosios policijos mokyklos atstovas, vieną dieną gauna naują nužudymo bylą ir naują kolegę. Sekdami Oslo nusikalstamo pasaulio pėdsakais, Simonas ir Kari netikėtai įsitraukia į Sonio vykdomų žmogžudysčių tyrimą. Vaikino tėvas buvo inspektoriaus draugas ir kolega, todėl Simonas įtaria, kas yra naujasis Oslo mirties angelas ir kokie Sonio tikrieji tikslai.

„Dar vienas stiprus Nesbø talento pavyzdys, kuriuo jis kuria istoriją, grojančią visomis nervų stygomis ir tokiu intensyvumu, kad, rodos, sutalpintų į vieną ir Bibliją, ir Betmeną. Anksti sakyti, tačiau nenustebčiau, jei ši knyga gautų metų detektyvo titulą.“

Ekstra Bladet

„Tai paini ir sukrečianti istorija. Žiaurūs, pikti ir atgailaujantys policininkai bei nusikaltėliai... Tai, ko ir reikėtų tikėtis iš geriausio norvegų šiuolaikinių detektyvų autoriaus, galbūt geriausio šiuolaikinių detektyvų autoriaus apskritai.“

The New York Times Book Review

Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Jo knygos ne kartą puikavosi tarptautinių bestselerių sąrašuose. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 25 milijonai Nesbø knygų egzempliorių. Pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui

Prasčiokiškos kilmės Pajedina Grėj tikėjosi mirties nuosprendžio, ne piršlybų. Niekas nebūtų nė pagalvojęs, kad merginai, nužudžiusiai karalių, bus pasiūlyta santuoka su jo sūnumi Kitu. Jei taptų karaliene, Pajedina gautų progą suvienyti Iliją ir sukurti karalystę, kurioje prasčiokai ir elitas gyventų drauge be baimės.

Lemtingas sprendimas drasko Pajediną, joje verda kova tarp proto ir širdies, o dar tie paslaptingi išbandymai, su kuriais dabar tenka susidurti. Kajus Azeris padarys viską, kad Pajedina būtų jo, net jei tai reikštų maištą prieš karalių. Ar santuokos saitai tokie stiprūs, kad suvienytų karalystę? O gal išdavystė juos išardys? Pasiaukoti ar atsiduoti savo troškimams – pasirinkimas dar niekada nebuvo toks sunkus ar... mirtinas.

Paskutinė epinės romantinės fantastikos trilogijos „Bejėgė“, audringu siužetu ir liepsnojančia aistra užbūrusios pasaulį, dalis.

Lauren Roberts (g. 2002) – amerikiečių rašytoja, jos debiutinė romantinės fantastikos serija „Bejėgė“ užkopė į „The New York Times“ bestselerių viršūnę. Kai Lauren Roberts nerašo, greičiausiai rastumėte ją lovoje, skaitančią mėgstamą romantinę fantastiką. Ji tikisi, kad visą likusį gyvenimą turės privilegiją rašyti gražius žodžius. Jei jums patinka šmaikštauti, skaityti, rašyti ir norite geriau pažinti autorę, ieškokite jos tiktoke ir instagrame – @LaurenRobertsLibrary.

„Atsisakyti galios spręsti – tai atsisakyti atsakomybės už savo gyvenimą. Atsisakyti būti žmogumi.“

Davidas Lisneris – genialus informatikas, savo laimingas dienas leidžiantis glaudžiai susietoje, labai išsivysčiusioje ir kontroliuojamoje visuomenėje. Vos kuriam nors jos gyventojui pajutus neigiamą emociją, elektroninis implantas ima stimuliuoti laimės hormonus. Tai Senbuvių teritorija – pasaulis be baimės ir rizikos. Netoliese Išeivių saloje įsikūrę maištingieji atsiskyrėliai – žmonės, nepanorę atsisakyti savo intuicijos, emocijų ir laisvės, atmetę programėlėmis grindžiamą visatą.

Davidui patikėta svarbi misija – vykti į Išeivių teritoriją ir pranešti apie garsaus sociologo Robero Solo mirtį ten gyvenančiai jo dukterėčiai Evai Montojai, laisvos dvasios merginai. Intuicija Evai kužda, kad mylimas dėdė mirė ne sava mirtimi, o buvo nužudytas.

Davidas ir Eva imasi tirti nusikaltimą ir tai nuveda juos iki valstybės paslapčių. Ar Evai pavyks įtikinti Davidą išsivaduoti iš savo baimių ir nebijoti nesėkmių? Ar Davidas supras, kad tik tokioje laisvėje galės vėl save atrasti?

Laurent’as Gounelle’is ir šįsyk lieka ištikimas savo braižui – įtraukiantį siužetą praturtinęs populiariosios psichologijos įžvalgomis, skaitmeninių technologijų amžiuje skatina susigrąžinti būtį į savo rankas ir nebijoti klysti. Būsite sukrėsti, jausite kažkur netoli sunkios realybės prarają, bet niekada neprarasite vilties.

Aktualias pasaulio ir žmonijos problemas nagrinėjančios Laurent’o Gounelle’io knygos išverstos į beveik 40 kalbų. Bestselerių „Dievas visada keliauja incognito“, „Žmogus, kuris norėjo būti laimingas“, „Pažadu tau laisvę“ autoriaus knygas skirtos ieškantiesiems atsakymų ir trokštantiesiems pažinimo. „Istorijos – ir pasakojamos knygose, ir rodomos filmuose – padeda gyventi“, – įsitikinęs rašytojas.

Laukinių Afrikos gyvūnų tyrinėtojos septyniasdešimtmetės Delios Owens literatūrinis debiutas „Ten, kur gieda vėžiai" tapo pasauline knygų leidybos sensacija.

• Per trejus metus pasaulyje parduota daugiau nei 12 mln. egzempliorių.
• Nuo 2019 m. sausio – Amazon Charts ir The New York Times bestselerių sąraše, didžiąją dalį laiko – Nr. 1.
• Leidykla G. P. Putnam's Sons tiražą spausdino daugiau kaip 50 kartų, lietuviškas leidimas kartojamas 15 kartą.
• Leidybos teisės parduotos 49 šalyse.
• Pagal romaną sukurtas filmas, kuriame pagrindinį Kajos vaidmenį atlieka jaunoji Holivudo žvaigždė Daisy Edgar-Jones.

Pelkių Dukra vadinama Kaja Klark atokaus Šiaurės Karolinos miestelio Barkli Kouvo gyventojams yra neįmenama paslaptis, ji niekinama ir laikoma atmata. Palikta motinos, vėliau – ir keturių brolių bei seserų, Kaja auga pelkių apsuptyje tik su tėvu, kuriam nėmaž nerūpi ir kuris netrukus dingsta. Apleista ir izoliuota Kaja išmoksta pragyventi iš to, ką siūlo gamta, toje derlingoje ją supančioje aplinkoje randa ir paguodą.

Tapusi paaugle Kaja susibičiuliauja su vietiniu vaikinu Teitu Vokeriu, šis imasi mokyti ją skaityti. Laukinis merginos grožis nepalieka abejingo ir Čeiso Endriuso, „miestelio pažibos ir geriausio įžaidėjo". Tad kai pelkėse 1969-ųjų spalį aptinkamas jo lavonas, Kaja tampa pagrindine įtariamąja.

„Ten, kur gieda vėžiai" – ne tik istorija apie meilę ir nusikaltimą, ne tik odė laukinei gamtai. Tai skausmingai gražus pasakojimas apie žmogaus sugebėjimą išlikti.

Niekas nelieka, kaip buvę, niekas negali grįžti į vakarykštę dieną, atsukti laikrodžio atgal, grįžti į tą vietą ir laiką, kai pradėjo kelionę.

Rūta ir Ralfas – treji metai pora be įsipareigojimų. Gyvena skirtinguose Vokietijos miestuose, mėgsta kartu keliauti. Po ilgo išsiskyrimo jiedu išsiruošia savaitei į užmirštą viduramžių piligrimų kelią netoli Berlyno. Rūta labiausiai trokšta kurti šeimą ir tapti mama, Ralfas – likti laisvu keliautoju ir rašyti knygas. Kelias sujaukia jausmus, pažadina prisiminimus, atveria tai, ką jie patys ilgai slėpė nuo savęs, priverčia pergalvoti troškimus. 

Psichologinis romanas įtaigiai atskleidžia skirtingus lietuvės ir vokiečio pasaulius, Rūtos šeimos istoriją nepriklausomybę ką tik atkovojusioje Lietuvoje, itin sudėtingus santykius su seserimi ir tai, kaip vienas žmogus gali sugriauti visų artimųjų gyvenimus.

Antroji meistriškai susukto trilerio „Tarnaitė“ dalis, kurioje vėl susitiksite su namų tvarkytoja Mile Kolovėj.

Prieiname paskutiniąsias duris. Daglasas Gerikas pakelia ranką, bet delsia pabelsti. „Ji serga didumą mūsų vedybinio gyvenimo, – paaiškina. – Jei durys uždarytos, tiesiog palikite ją ramybėje.“

Pradedu darbą milžiniškame, dviejų aukštų penthauze Aukštutiniame Vestsaide, į vakarus nuo Centrinio parko, viename prabangiausių Manhatano rajonų. Čia gali užuosti turtus, tvyrančius ore.

Pro langus atsiveria stulbinantys vaizdai į visą miestą. Gaminu prabangius patiekalus modernioje virtuvėje ir dėkoju savo laimingai žvaigždei, kad ištraukė iš sumautos padėties. Nė viena tvarkymo paslaugų įmonė manęs nebūtų samdžiusi. Jau mėginau. Praeities tikrinimai užkirto visus kelius. Niekas nenori tokių darbuotojų kaip aš savo namuose. O Daglasas paprašė pradėti nedelsiant.

Viskas beveik tobula. Tačiau vis dar nepavyko pamatyti šeimininko žmonos Vendės.

Skalbdama pastebiu kraujo dėmes ant jos baltų naktinių marškinių apykaklės. Neabejotinai girdžiu ją verkiant. Vieną dieną neiškentusi pasibeldžiu į jos kambario duris. Pro atsivėrusį plyšelį pamatau tai, kas pakeičia viską...

Daglasas už tai sumokės. Žinau, ką daryti. Esu dariusi tai ir anksčiau.

Vienintelis klausimas – kiek galiu rizikuoti, jei noriu išsaugoti savo tamsiausią paslaptį...

Skirta 18+

Elzė, šmaikšti šviesiaplaukė didelėmis akimis, po dešimties metų grįžta į Lietuvą ir tą pat vakarą su draugėmis išlekia siausti į naktinį Vilnių. „Žudom vietoje, įkaitų neimam“, – sušunka viena, vos įžengusi į klubą. „Pasinaudot ir palikt“, – priduria Elzė. „Imkit ir išnaudokit... Ir palikit“, – ūmai sududena jai už nugaros sodrus baritonas. Ji atsisuka – ir širdis apsąla: imk ir ką nori daryk.

Vienos nakties nuotykis, regis, neišvengiamas. Tačiau Elzė prie sutarto viešbučio nepasirodo, savimi pasitikintis gražuolis iš apmaudo nusitašo ir prabunda lovoje su kita. Istorija baigta? Ji tik prasideda!

Kaip Elzė atsiduria kažkur Dzūkijos miškuose, Piktavilkiuose? Ką čia veikia tas klube ją iš proto vedęs vyras, pasirodo, Nojus vardu? Veiksmas neša tarsi srauni Piktavilkių upelė Vilkuona – pasišokinėdamas per įžūlias, nenormines šnekas, šokiruojančius draugių šėliojimus, ne visai nekaltas kaimiškas pramogas su padzūkavimais ir atviras erotines scenas. Neša į patį Elzės ir Nojaus jausmų duburį – kad pagaliau atskleistų, kodėl tuodu akivaizdžiai vienas kito apsėsti žmonės taip blaškosi, užuot tiesiog vienas kitą mylėję.

Knyga skirta begėdėms, kurios kvatoja užvertusios galvas, o kartais verkia. Kurios, būna, pameta save ir susirenka iš naujo. Kai gerai – geria šampaną, kai blogai – vėl geria šampaną. Nebijo siekti net slapčiausių ir, regis, absurdiškiausių savo svajonių. Karštai myli, o mylisi dar karščiau.

„Nuodas“ – pirmoji Šveicarijoje gyvenančios lietuvių autorės Ilonos Madelaine knyga. Aistringa meilės romanų skaitytoja yra įkūrusi Meilės romanų mylėtojų klubą (MRM), su bendramintėmis taip pat bendrauja instagramo paskyroje @begedes_dienorastis.

„Penktasis sezonas“ – pirma distopinės maginės fantastikos trilogijos „Suluošinta žemė“ dalis. Visi trys serijos romanai laimėjo po Hugo apdovanojimą kasmet – pirmą kartą istorijoje.

Šio žemyno vardas – Ramybė. Tai katastrofų kraštas, ir gamtos galios čia naudojamos kaip ginklas. Atsivėrus plyšiui žemėje, pelenai uždengia saulę – civilizacijai gresia žlugimas. Ją išgelbėti galėtų orogenai – žmonės, gebantys sutramdyti stichijas. Esuna – viena iš jų, bet šią paslaptį žino tik keli artimieji. Dabar ji privalo surasti dukrą. Ir nesvarbu, kad pasaulis griūva.

N. K. Jemisin – amerikiečių maginės fantastikos autorė. Be trijų Hugo apdovanojimų, yra pelniusi ir „Nebulą“, du „Locus“ prizus, gavusi MacArthurų programos „Genius“ stipendiją. Jos didžiulio užmojo kūriniai žavi kruopščiai sukurtomis metaforiškomis apokaliptinio pasaulio vizijomis ir sudėtingais personažais.

Autorės romanų veikėjus slegia tokio masto negandos, kad sunkiai kiltų net mintis apie pasipriešinimą. Tačiau jie <...> prasiveržia pro slegiančius būties masyvus ir palieka juos kaip išnarą.

„The New York Times“

Jemisin išplečia maginės fantastikos galimybių ribas.

Brian Staveley, maginės fantastikos rašytojas

Leidinio sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/0464f5d6-d018-4d84-a35b-687f2777d616.html

Civilizacijai grimztant į ilgą šaltą naktį, Sezonas, nešantis vieną pabaigą po kitos, darosi vis tamsesnis. Ypatingų gebėjimų turinčiai Esunai ilga kelionė ieškant dukters užminė naujų mįslių, ir atsirado proga vėl sutikti tą, kurio sutikti ji nebesitikėjo. Esuna gavo prieglobstį Kastrimos komėje, tačiau dingusios dukters nerado. Užtat Kastrimoje yra pasaulį sunaikinęs Alebastras Dešimtžiedis, ir jis dabar prašo padaryti tai, ką gali tik vienintelė Esuna. 

N. K. Jemisin – amerikiečių maginės fantastikos autorė. Be trijų Hugo apdovanojimų, yra pelniusi ir „Nebulą“, du „Locus“ prizus, gavusi MacArthurų programos „Genius“ stipendiją. Jos didžiulio užmojo kūriniai žavi kruopščiai sukurtomis metaforiškomis apokaliptinio pasaulio vizijomis ir įvairialypiais personažais.

„Už Jemisin pasakojimo slypi mūsų dabarties istorija, mūsų nesėkmės, veiksmai pasikartojančių traumų akivaizdoje ir reakcijos į šiuolaikines aistras ir įtampą.“

NPR (National Public Radio, JAV)

„Išskirtinė knyga <...>. Tiems, kas nekantriai laukė pirmos dalies tęsinio, vienintelis knygos trūkumas bus tai, kad užvertus paskutinį puslapį teks vėl laukti.“

Library Journal

Leidinio sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/a60e8f55-915e-4a29-9cab-54cd831e9773.html

„Akmeninis dangus“ užbaigia distopinės maginės fantastikos trilogiją „Suluošina žemė“. Visi trys serijos romanai laimėjo po Hugo apdovanojimą kasmet – pirmą kartą istorijoje.

Mėnulis greitai sugrįš. Ar tai bus žmonijos sunaikinimą, ar dar didesnę katastrofą pranašaujantis ženklas, priklausys nuo dviejų moterų.

Padedama iš Alebastro Dešimtžiedžio paveldėtos fenomenalios galios, Esuna tikisi rasti dukterį Nasuną ir padėti sukurti pasaulį, kuriame nė vienas atstumtasis vaikystėje nebepatirtų pavojaus. Tačiau laiko tam liko nedaug, o ir nuosavas pavidalas kinta taip, kad tenka skubėti.

Nasunos akimis, motina Obeliskų vartus įvaldė per vėlai. Nasuna regėjo pasaulyje tarpstantį blogį ir susitaikė su tuo, ko motina niekada nepripažins: kas sugedę, kartais būna nebeapvaloma ir tegali būti sunaikinta.

N. K. Jemisin – amerikiečių maginės fantastikos autorė. Be trijų Hugo apdovanojimų, yra pelniusi ir „Nebulą“, du „Locus“ prizus, gavusi MacArthurų programos „Genius“ stipendiją. Jos didžiulio užmojo kūriniai žavi kruopščiai sukurtomis metaforiškomis apokaliptinio pasaulio vizijomis ir įvairialypiais personažais.

„Gyvai pavaizduoti veikėjai, įtemptas siužetas ir išskirtiniai autorės gebėjimai kurti įsivaizduojamą pasaulį – visa tai užtikrina įspūdingą pasakojimą.“ – Publishers Weekly

Leidinio sertifikatas: https://itraukiojileidyba.lt/cert/2b9f2b55-9000-4f88-b80f-899e583d4f30.html