„<...> tiek pirmoji, tiek antroji ponia Kristi labai panašios. Abi suprantame, kad neįmanoma papasakoti savosios istorijos neatskleidžiant ir svetimos.“
1925-aisiais panelė Nana O'Di tapo neatsiejama garsiosios detektyvų autorės Agatos Kristi ir jos vyro Arčibaldo gyvenimo dalimi. Pirma – jų abiejų. Vėliau – jau tik Arčio. Jauna, daili ir gyvybe trykštanti pulkininko Krisčio meilužė ne vienus metus planavo sugriauti Agatos Kristi pasaulį ir pagrobti iš jos tai, ko labiausiai troško. Tikslas jau buvo pasiekiamas ranka... bet lemtingą vakarą garsioji rašytoja dingo kaip į vandenį.
„Ponios Kristi apgaulė“ – tai ne tik dešimtmečius skaitytojus viliojusios Agathos Christie dingimo paslapties interpretacija, bet ir įsivaizduojamas kitos moters – pulkininko Archibaldo Christie meilužės – akimis perteiktas tų kelių dienų ir ilgo iki jų vedusio kelio liudijimas, leidžiantis mėgautis ne tik išmoningu pasakojimu, bet ir pasinerti į mįslingą, Aukso amžiaus detektyvus menantį dingimo narpliojimą.
„Meilės istorijų ir detektyvų su agatakristiškomis paslaptimis gerbėjams.“
StarNews
„Nina de Gramont ima vieną tikros istorijos siūlelį ir iš jo nuaudžia gudriai supintą, spalvingą ir užburiančiomis detalėmis atgyjantį naujai įsivaizduotą įvykių paveikslą.“
Tarptautinių bestselerių autorė Kristin Hannah
„Meilė, nusikaltimai ir paslaptys, gausiai apipinti maloniai stebinančiu sąmoju.“
Elizabeth Macneal, „Lėlių fabriko“ autorė
Nina de Gramont (dar žinoma kaip Marina Gessner) – amerikietė, knygų suaugusiesiems ir paaugliams autorė, Šiaurės Karolinos universitete Vilmingtone dėstanti kūrybinį rašymą. Jos romanas „Ponios Kristi apgaulė“ susilaukė nemažai dėmesio: tapo tarptautiniu ir „New York Times“ bestseleriu, pateko į „Goodreads“ laukiamiausių 2022-ųjų knygų sąrašą ir buvo išrinktas knygynų tinklo „Waterstones“ 2022-ųjų lapkričio mėnesio trileriu.
Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas–kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą.
Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.
„Rafinuotai originalus.“
Ian McEwan
„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“
Robert Harris
„Geriausias J. Prestono kūrinys.“
Independent
„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“
Sunday Times
„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“
Observer
John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams.
Pirmiausia, ką išgirsta devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi, gavusi puošnų klausymo ragelį dovanų, – tai šeimynykščius, planuojančius ją iškelti į senelių namus. Tačiau šis pensionatas neįprastas: aplink stovi iglu, bato, torto ir kitų keisčiausių formų namukai senoliams, viskam vadovauja griežtas daktaras Gambitas, įtikėjęs iškreipto krikščioniško mokymo galia, o valgomajame virš stalo kabo paslaptingas Abatės paveikslas, kuris kartais, rodos, atgyja ir merkia Marianai akį. Nors bedantė ir be ragelio beveik kurčia, Mariana, susidomėjusi Abatės istorija, netikėtai atsiduria keistų, nepaaiškinamų, mįslinga žmogžudyste prasidėjusių įvykių sūkuryje, kur figūruoja Bičių Karalienė ir Šventasis Gralis, veriasi vartai į požemių pasaulį.
„Klausymo ragelis“ – fantastiškas, žaismingas, anarchistiškas ir ekscentriškas romanas, parašytas vienos ryškiausių XX a. menininkių, siurrealistės Leonoros Carrington. Kaip ir autorės tapyba, šis kūrinys pasižymi vaizdų intensyvumu, subtiliu humoru ir nuotykingu, alchemišku siurrealistiškumu. Tai kultinė, nepaprastos sėkmės sulaukusi knyga, XX a. keistosios literatūros žanro klasika, tekstas, dažnai vadinamas okultiniu „Alisos Stebuklų šalyje“ dvyniu.
Šiame leidime romaną palydi puiki škotų prozininkės Ali Smith įžanga.
„Klausymo ragelio“ neįmanoma kategorizuoti. Nuo pat pirmo sakinio pakliūname į iš pažiūros darnią visatą, valdomą unikalių, savo pačios dėsnių. Tokiu būdu knyga gali nerimastingai komentuoti apie dalykus, dėl kurių nenustojame abejoti.“
Olga Tokarczuk
„Klausymo ragelis“ išsiskiria kaip kažkas išties radikalaus, ardantis ne tik mūsų laiko ir erdvės lūkesčius, bet ir sąmonės bei jos ribų… Protą plakantis šedevras, praturtintas Carrington humoro, vaizduotės ir įtampos kūrimo sugebėjimais.“
Blake Butler, The New York Times
„Carrington, atskleisdama savo gryniausius ekscentriškumus, „Klausymo ragelyje“ išryškina ardomąją moteriškumo galią ir tam pasitelkia daugiau aistringos vaizduotės nei beveik bet kuris kitas XX a. rašytojas.
Brady Brickner-Wood
Pustuščiame, pro kaimelius skriejančio traukinio vagone sėdi vyras didele plika galva, tvirtu stuomeniu ir pora plonyčių kojų, apmautų raudonos vilnos, rombais padabintomis kojinėmis. Vienišius yra ne kas kitas kaip profesorius Timofejus Pninas, į JAV persikėlęs išeivis, Veindelio koledžo rusų kalbos dėstytojas, keliaujantis skaityti paskaitos Kremonos moterų klube, tačiau per savo pniniškumą susipainiojęs ir įsėdęs ne į tą traukinį.
Šitaip simboliškai pradedamas piešti ironiškas, bet mielas, absurdiškas ir kiek graudus portretas veikėjo, kurį taip meistriškai kuria Nabokovas. Pninas – komiškas émigré, užsispyrusiai bandantis prisitaikyti prie amerikietiško būvio, tačiau nuolat susiduriantis su pasauliu, kuriame viskas – kalba, aplinka, net paskiri objektai – jam svetima. Begalinę Pnino kantrybę vis bando jam nepavaldžios mašinos ir elektriniai prietaisai, nereikšmingos jo koledžo kolegų intrigos, irzulį keliantys psichoterapeutai, tarp kurių sukasi ir buvusi žmona, niekad jo nemylėjusi, bet kurią jis vis dar tyliai ir jaudinančiai myli.
Tačiau kartais Pninas gręžiasi į praeitį, prisimena savo bėgimo iš Rusijos aplinkybes, dingusius žmones, paliktą savą kultūrinę terpę, ir šie puslapiai atskleidžia visai kitą Pnino istorijos pusę – tragišką, melancholišką, atspindinčią XX a. baisumus. Tad galų gale, nors ir apjuoktas, Pninas iškyla beveik kaip herojinė figūra, civilizuotas žmogus, pasimetęs industriniame primityvume, – vienintelis, išlaikęs krislą žmogiško orumo. Pirmąkart pasirodantis lietuviškai, vieno svarbiausių XX a. rašytojų, Vladimiro Nabokovo, „Pninas“ – šilčiausias, žemiškiausias ir juokingiausias iš jo romanų.
„Nabokovo minties įvairiapusiškumas, jėga ir sodrumas neturi nė menkiausio varžovo modernioje literatūroje. Tai proza, esanti arčiausiai tyro juslinio malonumo.“
Martin Amis
„Pninas“ – geriausias visų laikų romanas apie pabėgelį („refugee novel“), šedevras, nagrinėjantis namų praradimą sociopolitinio perversmo metu.“
Ted Gioia, The Millions
Paskutinė metų diena Buenos Airėse statomame daugiabutyje.
Ryte būsimieji butų savininkai, lydimi krykštaujančių vaikų, architekto ir interjero dekoratorių, apžiūrinėja erdves, kol statybininkai pluša. O laikinoje priebėgoje ant stogo gyvenančio sargo Raulio Vinjaso šeima ruošiasi Naujųjų metų šventei.
Dienai bėgant, aplinkui vis pasirodo kalkėmis aplipę sklandantys nuogi vaiduokliai – keistos, ne visiems matomos būtybės, klajojančios po tuščią, neužbaigtą pastatą, taip pat susiruošusios švęsti. Subtiliai nušviečiant vis skirtingų veikėjų kasdienes veiklas, pasakojime galiausiai apsistojama prie Vinjaso įdukros Patrės – ji vienintelė domisi bekūnėmis būtybėmis.
Ši istorija pilna intarpų ir nukrypimų, kuriais unikalusis argentiniečių rašytojas Césaris Aira įterpia svarstymus apie literatūrą, architektūrą, antropologiją, seksualumą, gyvenimą ir mirtį. Vaiduokliai (1990) – autentiškas kūrinys, nuaustas iš daugybės perspektyvų, atmosferiško pasakojimo, humoro blyksnių ir gotikinių motyvų.
Ragana nužudyta. Būreliui vaikų aptikus jos lavoną, plūduriuojantį drėkinimo kanalo vandenyse, visas La Matosos miestelis ima aiškintis, kodėl ir kaip ši žmogžudystė įvyko. Pasklinda paskalos, krinta įtarimų šešėliai. Ir tuomet visi čia įsivėlę veikėjai ima pasakoti savo istorijas, o mes, skaitytojai, panyrame į šios apleistos ir nevilties persmelktos vietovės gyvenimą, kur karaliauja tamsiausias erotizmas, smurtas bei niekšingi galios santykiai.
Pasakojimui plūstant nelyg kriokliui ir kiekvienam nepatikimam pasakotojui atskleidžiant vis naujas detales, neregėtus ištvirkimo ir brutalumo poelgius, Fernanda Melchor, meistriškai valdydama ritmą ir kalbą, nuaudžia tvirtą prakeikto Meksikos miestelio portretą, atrasdama žmogiškumo krislus iš pažiūros beviltiškuose veikėjuose. Tai tikroviškas ir kvapą gniaužiantis romanas, kaip Roberto Bolaño „2666“ ar svarbiausi Williamo Faulknerio kūriniai, įtraukiantis ir niekaip nepaleidžiantis skaitytojo bei nušviečiantis pasaulį, kupiną mitologijos ir smurto, įsisunkusio į žemę ir apnuodijusio visa aplink.
„Fernandos Melchor balsas veržlus – siautulingas ir negailestingas, tai balsas žmogaus, kuris rašo apimtas įniršio ir kuriam tai puikiai pavyksta.“
Samanta Schweblin
„Uraganų sezonas“ yra intensyvi ir užburianti literatūrinė patirtis, kurioje fizinis smurtas ir aplinkos žiaurumas sukuria bejėgiškumo mikrokosmą. Fernandos Melchor naratyvo branda galinga – ši knyga palieka skaitytoją sukrėstą.“
Mariana Enriquez
„Brutalus, negailestingas, turintis grožio, bet taupus, Uraganų sezonas tyrinėja vieno Meksikos miestelio smurto mitologiją ir atskleidžia jo sąsają su globalia kapitalistinio godumo schema. Tai knyga apie seksualinį terorizmą ir sulaužytų vyrų terorą. Kūrinys, tiek pat mistiškas, kiek kritiškas. Dauguma pastarųjų metų romanų, lyginant su šiuo, rodosi blyškūs.“
Ben Lerner
„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“
Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.
Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.
„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.
„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“
Oprah Magazine
„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“
Sebastian Barry
„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“
Independent
„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“
Justin Torres
Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.
„Naktį gulėdama lovoje greta vyro, už kurio ištekėjau, savo minčių balsu nereiškiu. Tyloje išvešėjo liūdesys, savotiškas pripažinimas. Mudu su Luku stovime kryžkelėje. Ir visai netrukus vienam iš mūsų teks žengti pirmyn.“
Vieną dieną Rouzės Napolitano santuoka baigiasi.
Jos vyras nori vaiko, bet motinystės Rouzė niekada neplanavo.
Vieną dieną Rouzė Napolitano išsaugo santuoką.
Rouzė myli savo vyrą. Ji ryžtasi tapti mama.
Viena diena. Vienas pasirinkimas. Devyni gyvenimo keliai. Kiekvienu atveju Rouzė turi priimti nelengvą sprendimą, nulemiantį devynias skirtingas jos gyvenimo versijas. Rouzės džiaugsmai ir klaidos sukelia drugelio efektą: net menkiausias pokytis vis kitaip pasuka jos gyvenimą ir skirtingai atsako į lemtingąjį klausimą „o kas, jei?“ Tai jautri istorija apie moters sprendimus, santykius, jų trapumą ir lūkesčius sau bei kitiems.
„Ambicinga, prikaustanti dėmesį ir provokuojanti... Romanas narsto meilės ir motinystės temas, kartodamas žingsnius to sudėtingo šokio, kurį vadiname moters patirtimi.“
Claire Lombardo, romano „Mūsų smagiausios dienos“ autorė
„Kartais reikiama knyga randa tave tinkamu laiku... Romane genialiai parodoma, ką reiškia būti moterimi: mes esame ne tik savo gyvenimo džiaugsmų ir skausmų visuma, bet ir visų kelių, kurių nusprendėme nepasirinkti, atspindys.“
Lauren Mechling
Donna Freitas (Dona Freitas, gim. 1972) – amerikiečių rašytoja, negrožinės literatūros ir įvairių knygų vaikams bei paaugliams autorė, taip pat akademikė, tyrinėjanti seksualinės prievartos JAV universitetuose problemą. D. Freitas straipsnius šia tema publikavo „New York Times“, „Washington Post“, „Wall Street Journal“. „Devyni Rouzės Napolitano gyvenimai“ – pirmasis autorės romanas suaugusiesiems.
Romano „Trijų kūnų problema“ tęsinys
Žemei iškilo pavojus – jau po keturių šimtų metų ją užkariaus ateiviai iš kosmoso. Nors su jais kolaboravę žmonės sunaikinti, liko sofonai – subatominės dalelės, per kurias ateivių planeta Trisoliaris gali pasiekti visą žmonijos informaciją. Tik žmogaus protas jiems vis dar tebėra paslaptis – bandymai jį perprasti nesėkmingi. Siekiant apsaugoti Žemę specialiai suburta keturių žmonių komanda ima vykdyti „Virtuozų“ planą: kuria mįslingas strategijas, kurių nesuvokia ne tik ateiviai, bet ir Žemės gyventojai. Trys išrinktieji yra įtakingi politikai ir mokslininkai, o ketvirtasis – niekam nežinomas. Būtent jį Trisoliaris ir siekia pašalinti sau iš kelio.
„Unikalus mokslo ir filosofijos, politikos ir istorijos, sąmokslo teorijų ir kosmologijos samprotavimų mišinys.“
George R. R. Martin, „Sostų karų“ autorius
„Protą kaitinančių idėjų ir naujoviškų strategijų epas.“
„The Washington Post“ apie trilogiją „Žemės praeities atminimui“
Liu Cixinas (gim. 1963) – populiarus kinų mokslinės fantastikos autorius, pirmasis Azijoje laimėjęs „Hugo“ premiją, devynis kartus įvertintas „Galaktikos“ premija, pelnęs XINGYUN apdovanojimą. Kol nebuvo pradėjęs rašyti, dirbo kompiuterių inžinieriumi. Jo kūriniuose subtiliai perteikiamos kinų kultūrinės realijos, išryškinami ne patys moksliniai eksperimentai, bet politinė ir socialinė jų reikšmė bei tai, kaip jie lemia civilizacijos ateitį. „Tamsus miškas“ – antroji trilogijos „Žemės praeities atminimui“ dalis. Anksčiau išleista „Trijų kūnų problema“ („Kitos knygos“, 2020) buvo palankiai įvertinta kritikų ir skaitytojų.
Sritis X nuo žemyno atskirta nematoma riba. Civilizacijos pėdsakų veik nebelikę. Pirmoji ekspedicija ten rado tyrą gamtos kampelį. Antroji baigėsi masine savižudybe. Trečiosios ekspedicijos nariai per tarpusavio konfliktus iššaudė vieni kitus. Vienuoliktoji ekspedicija grįžo mirtinai nusilpusi...
Dabar į Sritį X išvyksta dvyliktoji – keturių moterų – ekspedicija: antropologė, kartografė, psichologė ir biologė. Jų misija – sudaryti vietovės žemėlapį, stebėti aplinką ir vienai kitą. O svarbiausia saugotis nenuspėjamo užkrato... Mokslininkės atranda keisčiausių gyvybės formų, o žemėlapį sudaryti pasirodo sunkiau, nei manyta. Šios ekspedicijos likimą nulems kai kas, visai nesusijęs su vietove, ir ekspedicijos narių paslaptys.
„Grėslu ir žavinga.“
Stephen King
„Mūsų dienų šedevras.“
The Guardian
„Knyga primena paslaptingą salą piešiantį J. Verno ar H. G. Welso nuotykių romaną, permelktą F. Kafkos košmarų.“
Kim Stanley Robinson
Amerikiečių mokslinės fantastikos knygų autoriaus Jeffo Vandermeerio (gim. 1968) romanas – tai pasaulinės sėkmės susilaukusios „Pietinio pakraščio“ trilogijos pirmoji dalis. Kūrinys pelnė Nebulos apdovanojimą, pagal jį 2018 m. pastatytas režisieriaus Alexo Garlando filmas (Annihilation).
Stanisławas Lemas (1921–2006) kartą yra pasakęs: „Parašęs Soliarį galiu ir mirti.“ Šiuo šedevru žavisi jau ne viena skaitytojų karta visame pasaulyje, o jo autorius laikomas skaitomiausiu ne anglakalbės mokslinės fantastikos rašytoju.
Pagal šią knygą režisierius Andrejus Tarkovskis 1972 m. pastatė legendinį filmą Soliaris. Pagrindinį Kriso Kelvino vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis. 2002 m. kūrinį ekranizavo Stevenas Soderberghas. Romanas išverstas į 41 pasaulio kalbą, o lietuviškai pirmą kartą pasirodė 1978-aisiais.
Soliario siužetas – daugiasluoksnis, jame persipina intymumas ir meilė, žmogaus pasąmonės gelmės, detektyvo linija, mokslinė analizė. Tai knyga apie žmogaus bandymą pažinti nežemiško proto prigimtį ir nežemiško proto bandymą pažinti žmogų.
Soliaris – aplink dvi saules, žydrą ir raudoną, besisukanti tolima, paslaptinga ir mažai ištirta planeta, beveik visa užlieta vandenyno. Į apmirusią Soliario tyrimų stotį atvyksta psichologas Krisas Kelvinas – išsiaiškinti, kodėl vienas mokslininkas nusižudė, o kiti du labai keistai elgiasi. Stoties darbuotojus lanko svečiai – kūniškus pavidalus įgiję grėsmingi vidiniai fantomai. Vieną rytą Kelvino kambaryje pasirodo jo žmona Harė, dėl kurios savižudybės jis kaltina save...
Sveiki sugrįžę į Sritį X!
Jau trisdešimt metų griežtai įslaptinta vyriausybės organizacija „Pietinis pakraštys“ stebi Sritį X, kuri neaiškios kilmės reiškinių buvo atkirsta nuo žemyno. Visos anksčiau į šią sritį siųstos ekspedicijos – nesėkmingos ir, nepaisant surinktų duomenų, daugelis mįslių neįmintos.
Grįžus dvyliktajai ekspedicijai padėtis „Pietiniame pakraštyje“ tampa nebevaldoma. Atkurti tvarkos komandoje atvyksta naujas vadovas, pravarde Kontrolis. Prieštaringi vienos iš ekspedicijos dalyvių atsakymai per apklausą, paslaptingi buvusios „Pietinio pakraščio“ direktorės užrašai ir bauginantis vaizdo įrašas atskleidžia Srities X keistenybes, – ir jos šiurpesnės, negu įmanoma įsivaizduoti.
Amerikiečių mokslinės fantastikos knygų autoriaus Jeffo VanderMeerio (gim. 1968) romanas „Santaka“ – pasaulinės sėkmės sulaukusios „Pietinio pakraščio“ trilogijos, priskiriamos keistosios literatūros (weird fiction) žanrui antroji dalis, tapusi „The New York Times“ bestseleriu.
„Keistosios literatūros (weird fiction) karalius.“
The New Yorker
„VanderMeerio stilius primena Poe: klaustrofobiškas, vis labiau keliantis įtampą.“
The New York Times
„Santaka“ nėra vien „Sunaikinimo“ tęsinys. Nauja knyga priartėja prie tamsaus šnipų romano ir atskleidžia ekspedicijos dalyvių santykių psichologiją.“
Robin Sloan, rašytojas
Aušta naujosios Lietuvos aušra. Ką tik nutilo Dainuojanti revoliucija. Pasroviui per gyvenimą plaukia keletas jaunuolių. 1992-ųjų, o gal 1994-ųjų Vilnius. Žadėtą šviesų rytojų nušlavė ezoterikos banga. Iš televizoriaus ekrano žodį skelbia Kašpirovskis ir į kosmosą skrenda jau nebe Gagarinas, o kunigas Paltanavičius... Klesti Gariūnai, kur, matuojantis naują odinę striukę, pardavėjas iš kišenės pavagia pinigus. Mieste sproginėja mafijos automobiliai. Tiesiog gatvėje urlos nuauna kedus, o kolektyviniuose soduose vyksta tūsai.
Ši knyga – tai „Parduotos vasaros“ norintiems užsidirbti varganai egzistencijai, išlikimo žiauriomis sąlygomis mokykla „Kaip grūdinosi plienas“ ir epochos veidrodis, kuriame „Pušis, kuri juokiasi“ ir toliau juokiasi...
Kęstutis Šapoka (gim. 1974) – dešimtajame dešimtmetyje verslo nekūrė. Buvo metalistas ir svajojo tapti prarabu statybose arba mechaniku autoservise. Deja, svajonės neišsipildė ‒ tapo menininku ir rašytoju. O paskui ‒ dar ir menotyrininku, parodų kuratoriumi. Kritikuoja institucinį meną ir autentiškos kūrybos strategiją. Šios knygos tekstas – tai dokumentiškas autoriaus ir Lietuvos jaunų dienų koliažas.
Vyriško intymumo kronika. Pirmasis lietuviškas romanas apie vyrų meilę ir seksą.
Praėjusios meilės gedintis pasakotojas ieško vis naujo švelnumo, o skaitytojas gali vujaristiškai stebėti jo meilės scenas, suprasti poelgius ir emocijas. Ši knyga – tai būdas patekti į iki šiol neleistinai demonizuojamą, užsispyrėliškai neigiamą, bet iki skausmo tikrą vyrų homoseksualių santykių pasaulį, jį tyrinėti ir pažinti. Romane peržengiamos tradicinio supratimo apie įsimylėjimą, meilę, intymumą ribos ir kviečiama permąstyti mūsų pačių erotines fantazijas ir seksualines biografijas.
„Autorius šį homoerotinių performansų tyrimą vadina „seksualumo etnografija“. Tai kruopščiai dokumentuotų erotinių patirčių katalogas kaip autoterapija ir teksto malonumas. Tereškinas yra šio seksserialo apie vyrų geismą režisierius, operatorius ir pagrindinis veikėjas, nors jau istorijos pradžioje perspėja, kad „visi veikėjai joje yra fiktyvūs“. Jis ir ciniškas kritikas, užbėgantis už akių teisuoliams, su kuriais nevengia padiskutuoti markizo de Sado stiliumi – per pertraukas tarp veiksmų. Jis pirmas pasmerkia ir pirmas išteisina blyškųjį vyrą, pasitelkęs pagalbon Foucault, Berlant, Halperiną ir Patti Smith. Knygų, filmų ir klausomos muzikos sąrašai knygos gale padeda atkurti intelektualinę ir sentimentaliąją XX a. pabaigos XXI pradžios vyrų meilės memuarų rašytoją supusią atmosferą. Rekomenduoju žingeidiems žmonėms, vėjavaikiams, visokių kreivumų tyrėjams, Seimo nariams ir moralės policininkams.“
Menotyrininkė Laima Kreivytė
„Ilgai lauktas mokslininko prozos debiutas meistriškai rekonstruoja Lietuvos seksualinio pogrindžio labirintus. Įtraukianti, ironiška ir grafiška knyga turėtų tapti lietuviškos žydrosios kultūros, deramai pratęsiančios alternatyvių, socialiai angažuotų ir sekso nebijančių meno kūrėjų darbus, atskaitos tašku.“
Romas Zabarauskas, kino režisierius
Paskutiniajam giminės, kurioje „niekas nevyksta“, vyrui Gordonui šypsosi sėkmė. Ir visgi, aplinkinių nuostabai, jis meta gerai apmokamą darbą reklamos agentūroje – pareiškia norįs tapti poetu. Paskelbęs karą pinigus garbinančiam pasauliui Gordonas persikelia į vargingą Londono rajoną. Jis viliasi, kad ten jam pavyks pabaigti rašomą knygą.
Kova prieš pinigų dievą tampa kova prieš save patį. Argumentai ima darytis absurdiški, o principai – niekam neįdomūs. Galiausiai ir kambarinės gėlės – aspidistros – vazonėlis, simbolizuojantis „normalų“ gyvenimą, tampa jaunystės įkvėpimą nugalėjusio miesčioniškumo liudijimu. Tik mylimoji Rosemary nepasiduoda bandydama išgelbėti skurdo palaužtą Gordono dvasią.
Georgeʼo Orwello (1903–1950) romanas „Lapok, aspidistra“ pasirodė 1936 m., dar prieš žymiąsias antiutopijas „Gyvulių ūkis“ ir „1984-ieji“. Remdamasis savo patirtimi autorius šiame kūrinyje meistriškai aprašo pasaulio, kuriame pinigai ir sėkmė yra svarbiausia, sukeliamą beprotybę. Ir kaip jaunas žmogus, kovojantis prieš pabaisišką sistemą, pats ima panėšėti į pabaisą.
„Net ir patys galingiausieji pasiekia ribą, už kurios nebegali naudotis jėga, nesunaikindami savęs.“
Praėjus 12-ai metų nuo „Kopos“ įvykių, antroje serijos dalyje tęsiasi Polo Atreido istorija. Visatos Imperatoriumi tapęs Polas yra įgijęs daugiau galios, negu vienas žmogus kada nors gebėjo sutelkti. Fanatiškieji fremenai stabmeldiškai garbina Imperatorių, politinės grupuotės, kurių įtaka nuslopo jam įžengus į sostą, bando pakenkti, o artimiausi patikėtiniai rezga sąmokslą. Tačiau labiausiai Polas nerimauja dėl mylimosios Čani ir dar negimusio dinastijos įpėdinio...
Į tolimą ateitį nukeliančioje sagoje, kurią sudaro šešios knygos, aprašomas tūkstantmečių laikotarpis. Autorius kalba apie žmonijos evoliuciją ir išlikimą, apie ekologiją, religijos, politikos ir galios susidūrimus, apie pavojus, kai žmonės vieną iš savųjų ima garbinti kaip aukštesnę būtybę.
Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, apdovanotas Hugo ir „Nebula“ premijomis, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristiška „Kopos“ romanų serija – „Kopos“ kronikomis. Antra kronikų knyga – „Kopa. Mesijas“ – pasirodė 1969 metais.
Vieną gražią dieną virš Žemės pakimba milžiniškų geltonų erdvėlaivių flotilė ir nieko neįtariantiems žemiečiams praneša, kad nuošali jų planeta bus sunaikinta, nes trukdo... tiesti naują hipererdvinį greitkelį. Nuo kosminio ateivių naikinimo spindulių išsigelbsti tik Arturas Dentas, jo draugas Fordas Prefektas, kuris, pasirodo, esąs ateivis, renkantis medžiagą kosminių kelionių gidui, ir Trilijana, Galaktikos prezidento Zafodo Biblbrokso mergina.
Ši knyga sužavėjo milijonus skaitytojų, kurie dievina subtilų anglų humorą, šmaikščius „Monty Python“ kalambūrus ir groteskiškai optimistišką K. Vonneguto stilių. BBC redakcijos sudarytame geriausių visų laikų ir žanrų 200 knygų sąraše kūrinys užėmė garbingą ketvirtą vietą, aplenkęs tokius mokslinės fantastikos ir antiutopijos šedevrus kaip G. Orwello „1984“, A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ir H. G. Wellso „Pasaulių karas“. Pagal šią knygą sukurtas televizijos serialas, kompiuterinis žaidimas, grupės „Radiohead“ daina „Paranoid android“ (1997), G. Jenningso filmas „Galaktikos gidas“ (2005) ir knygos fanų klubus visame pasaulyje vienijanti... rankšluosčių kolekcija.
Literatūrinės Nobelio premijos laureatą José Saramago (1922−2010), pagarsėjusį skandalinguoju romanu „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, visada traukė egzistencinės žmonijos problemos. Jo romanas „Kai mirtis nusišalina“, prasidedantis sakiniu „Kitą dieną niekas nemirė“, kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną nebeliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje: pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją Naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką, ir nuo to laiko niekas nebemirė!
Toks staigus pokytis, be abejonės, pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmonijos tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo, ligoninės persipildė nepagydomais ligoniais, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės. Padėties neišgelbėjo net mapfija vadinama verslo grupuotė, organizavusi sunkių ligonių gabenimą į kaimynines šalis.
Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nužvelgė į sieną atremtą dalgį ir susimąstė – gal šis eksperimentas vis dėlto buvo klaida? Juk ji, sena kvėša, dabar nebegali padėti vienišam ir nelaimingam violončelininkui, kurį netyčia įsimylėjo...
„Petys į petį su uniforma stojome mes, kurie gynėm Jugoslaviją, ir anie, kurie ją griovė. Giedojome tą patį himną, ant kepurės nešiojome tą patį herbą. Bet tai, kas man buvo mano, jiems nebuvo jų. Štai... dabar galiu tai pasakyti... niekada niekur nebuvo daugiau nacionalistinių atmatų kaip komunistų partijoj. Jugoslavai pranyko per naktį, tarsi jų niekada ir nebuvo. Gal juos mirtinai išgąsdino Miloševičius ir jie išsilakstė po pasaulį arba virto kretinais, o mes ėjome gelbėti valstybės dėl tų avigalvių? Trisdešimt metų ruošiausi saugoti ją nuo vidaus ir išorės priešų, o paskui staiga nebeliko dėl ko, ir kokių velnių ją ginti? Velniop tą valstybę!.. Ir visus mus, kurie ja tikėjome...“
„Žmonės prisimena, – baigęs pasakoti tarė Danilas, – tai didžiausias jų prakeiksmas.“
Kai Vladanas Borojevičius į „Google“ įvedė tėvo, anuometinės Jugoslavijos liaudies armijos karininko, kaip manyta, žuvusio kare, vardą, prasiskleidė niūri šeimos paslaptis. Po septyniolikos metų grįžo 1991-ieji. Sūnus išvyksta ieškoti tėvo bandydamas suvokti, kodėl sugriuvo pasaulis, kuriame gyveno jo šeima. Romane tarp praeities ir nūdienos Balkanų vaizdų atskleidžiami žmonių, kuriems pavyko išvengti bombų, bet nepasisekė pabėgti nuo karo, likimai.
Tai sudėtingi išblaškytų šeimos narių santykiai, meilės katastrofa, tiesos, tapatybės ir atsakymų į esminius klausimus paieškos po didžiausio karinio konflikto Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo.
„Šis tiesus ir atviras romanas sukėlė prieštaringų vertinimų bangą visame Balkanų regione: vieni juo gėrisi, o kiti negali priimti. Tai per šeimos sagą papasakoti sudėtingi šalies istoriniai įvykiai. Pasakojimas atskleidžia susiskaldymą, įsižiebiantį tarp daugelį metų kartu gyvenusių tautų, ir kultūrinius skirtumus, galinčius tapti etninių žudynių priežastimi. Knyga pasakoja apie paskutinį XX amžiaus karą Europoje."
Susan Curtis-Kojakovic, leidyklos „Istros Books" redaktorė
„Visada sakau: mano Jugoslavija turi savitą geografiją. Tai emocinė geografija. Sostinė, žinoma, yra Liubliana, kurioje užaugau, kiti svarbūs miestai, be abejo, Pula, Visokas ir Sarajevas Bosnijoje, Novi Sadas, į kurį po karo persikėlė mano giminė. Šie miestai – dalis mano vidinės tėvynės, o nerasdamas tinkamesnio žodžio, kartais ją pavadinu Jugoslavija, tačiau tai nėra ta Jugoslavija, apie kurią visi iš karto pagalvoja."
Goran Vojnović, www.novilist.hr
Pagrindinį romano herojų Sofiją autorius kildina iš Jono apokrifo. Biblinių laikų Sofija – aukštųjų sferų būtybė, kuri puolė, ir dėl to Pleromoje (visumoje) radosi trūkumas. Šių laikų Sofija – paprastas vairuotojas – iš pradžių irgi „puola“, bet vėliau patiria iniciaciją. Budrumą praradusioje jo sąmonėje įvyksta lūžis – Sofija grįžta į praėjusį gyvenimą, keliauja po praeitį ir tariasi supratęs visų reiškinių prasmę bei tikslą.
Galiausiai susiranda jį inicijavusį poną ir įkalba kartu imtis verslo – atidaryti apipjaustymo kompaniją... Romano pabaigą vainikuoja šoferio Sofijos sėkmė, autoriaus žodžiais tariant, kapitalisto triumfas. Jį pasiekti herojui padėjo Penkiaknygė (Tora), kuri, autoriaus manymu, yra tinkamo, vedančio į sėkmę gyvenimo taisyklių sąvadas.
„Dievo istorija ne visa dieviška.“
Judėjos karalius Erodas, sužinojęs, jog Betliejuje ką tik gimė būsimasis Žydų karalius, įsako išžudyti visus naujagimius berniukus. Juozapas, Marijos vyras, nugirdęs tokį nuosprendį paslepia savo sūnų, o visi kiti lieka pražūčiai. Išgelbėtas Jėzus auga vargingoje šeimoje kaip paprastas mirtingasis ir anaiptol ne išrinktasis.
Savaip pateikdamas biblinius įvykius autorius sukuria itin žemiško ir žmogiško Jėzaus portretą. Literatūrinėje fantazijoje vaizduojama ne tik Jėzaus, bet ir iki šiol negirdėta jo tėvo Juozapo kaltės drama, daugiavaikės motinos kasdienybė, tyra meilė išmintingai, bet nuodėmingai Marijai Magdalietei, aštrūs pokalbiai akis į akį su Dievu ir paslaptinguoju Piemeniu, su kuriuo paauglystėje Jėzus ganė avis...
„Evangelija pagal Jėzų Kristų“ – vienas skandalingiausių portugalų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato José Saramago (1922−2010) kūrinių. Knyga supriešino skaitytojus, buvo cenzūruota kaip žeidžianti tikinčiųjų jausmus ir lėmė rašytojo pasitraukimą į Kanarų salas, kur jis praleido visą likusį gyvenimą.
Europos Sąjungos 2014 metų literatūrinė premija
“Sinis priėjo prie stogo krašto ir pažvelgė žemyn.
– Jei man nebūtų baisu, ant smūgio nušokčiau!
Tada jis pažiūrėjo į mus. Paskui vėl žemyn.
– Gyvenimas neturi prasmės.
Visi pasižiūrėjo į Sinį.
Evos balsas buvo žemas:
– Tai puiku, kad gyvenimas neturi prasmės.
Ji dėbtelėjo į Sinį:
– Nestovėk taip arti krašto.
– Viskas gerai, juk man baisu.
– Sini, prašau, paeik toliau nuo krašto.
– Į kurią pusę?“
Tada muzika buvo garsesnė, banditai pavojingesni, o plaukai ilgesni. Žmonės sėdėdavo ant žolės, važinėdavo be bilietų, keliaudavo nežinomais keliais, neklausė tėvų. Naktį bristi upe į koncertą būdavo daug svarbiau nei skaičiuoti pinigus. Seni laikai, kurie nenori pasibaigti...
Linksmoje istorijoje apie keturiolikmetį vaikiną – moksliuką, bandantį atrasti save maištingoje metalistų subkultūroje, atsiskleidžia sąmojingas, beveik dokumentinis ir itin spalvingas ką tik nepriklausomybę atgavusios Latvijos portretas. Tai knyga, kurią čiupo Z kartos keturiolikmečiai. Tai romanas, kurį įvertino ir pamilo jų tėvai ir mokytojai.
„Tai knyga apie brendimą, ryški autoriaus kartos biografija <...>. Ir joks ne paauglių romanas, nors didelė dalis skirta paauglystės metams. Tikrai geriausia, kas paskutiniu metu skaityta latvių kalba.“
Paulas Bankovskis, „lr“
„Romaną galima suvokti ir kaip monumentalią nuotrauką, padedančią kai kam išvengti amnezijos.“
Martinš Kapranas, „Latvju Teksti“
„Tikrasis palaiminimas Jonevo romanui ir jo skaitytojams – aplinkybė, kad autorius, kaip ir jo alter ego, ieškodamas savojo kelio liko ištikimas gerai literatūrai. Jonevo literatūrinis bagažas netiesiogiai girdimas elegantiškame, efektingame ir ritmingame pasakojime su doze dramatizmo.“
Una Alksne, „Ubi Sunt“
Janis Joņevas (gim. 1980) – latvių rašytojas, užaugęs Jelgavoje. Baigęs gimnaziją išvyko studijuoti į Rygą, gavo Latvijos kultūros akademijos magistro laipsnį. Už pirmąją knygą „Jelgava 94“ autorius apdovanotas Europos Sąjungos metų literatūrine premija, Latvijoje knyga pastebėta kaip ryškiausias metų debiutas ir sulaukė ypatingo populiarumo. Romano tiražas Latvijoje kartotas 5 kartus.
„Ji. Vedžiojanti šunį. Ieškanti draugų. Trokštanti malonumo. Prarandanti nekaltybę. Vaikystėje deginusi pašto dėžutes ir laipiojusi ant stogų. Einanti iš naktinio klubo su vyresniu vyru. Rašanti disertaciją. Patirianti nuostabiausią vienovės jausmą tarp prakaituotų kūnų „Bix‘ų“ koncerte „Angare“ dešimtam dešimtmety. Galvojanti apie abortą. Imanti iš gyvenimo viską, ką jis jai duoda. Ta, kuri nesiteisina ir žino: net jeigu nepasiseks, ji vis tiek neprapuls.“
Ar kada norėjote išgirsti merginos pasakojimą apie grupinį seksą su geriausiais draugais arba geriausią tūsą šiais metais? O gal apie keisčiausią konferenciją, kurioje dalyvavo, arba emigracijos metus Airijoje? Tai nutikimai, kurių neišsižadėsi, nors viskas ir nesibaigė trokštama sėkme.
Atvirumu alsuojanti knyga apie vaikystę ir jaunystę Vilniuje – prieš ir po Nepriklausomybės. Tai ištisos kartos patirtis. Skaitytojas pasijunta patikėtiniu ir tų pačių nuotykių dalyviu. Knyga skatina permąstyti savo patirtis, mylėti ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra: romantiškas ir žavus, kartais pilkas, nuobodus, o kartais grėslus. Nes reikia kalbėti apie viską. Nes reikia rašyti apie viską.
Pirmoji išpažintinė knyga apie laukinį dešimtąjį dešimtmetį iš moters perspektyvos. Šiandieninis romanas – tai ir žanras, ir pareiškimas, ir fakto konstatavimas – šiandien reikia stereotipus griaunančių pasakojimų. Nes šiandien esame pasiruošę tokiai literatūrai.
Virginija Kulvinskaitė aka Cibarauskė (gim. 1983) – poetė, rašytoja, kritikė, daugeliui žinoma dėl savo išskirtinio stiliaus, braižo ir tembro. Ji viena iš nedaugelio Lietuvos rašytojų, nebandančių vaizduoti „dvasingos“, o vesti renginių eina su marškinėliais ir nutrintais džinsais arba lėliškomis suknelėmis. „kai aš buvau malalietka“ – antroji autorės knyga ir pirmoji jos prozos knyga. Poezijos knygą „Antrininkė“ V. Kulvinskaitė išleido nemokamu elektroniniu formatu ir ribotu tradiciniu 30 egz. tiražu. Knygai įtraukta į Lietuvos kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.
Žanro evoliucijos riboženkliu tapusi „Kopa“ dienos šviesą išvydo dar prieš „Žvaigždžių karus“, „Matricą“ ir „Trijų kūnų problemą.“ Šis kūrinys daro įtaką jau kelioms mokslinės fantastikos kūrėjų kartoms. Romano temos dabar dar aktualesnės nei tada, kai išėjo pirmas knygos leidimas: žmogaus evoliucija, genetinės manipuliacijos, karai dėl gamtos išteklių, ekologija. Kada tikslas pateisina priemones ir ką galima pasiekti žiaurumu?
Melanžas – vertingiausias ir rečiausias prieskonis Visatoje. Pailgina žmogaus gyvenimą, be jo nebūtų ir kelionių į kosmosą. Melanžas išgaunamas rūsčiajame Arakyje, arba Kopoje, kur plyti vien dykuma. Kas valdo Arakį, tas kontroliuoja ne tik prieskonio gavybą, bet ir Visatą.
Arakio planetos valdymą, Imperatoriaus sprendimu, Atreidų šeima perima iš Harkonenų, tačiau šie surengia perversmą ir nužudo hercogą Letą Atreidą. Jo mylimoji ledi Džesika su jųdviejų sūnumi Polu pabėga į dykumą. Bėglius priglaudžia fremenai – Arakio čiabuviai. Norėdamas susigrąžinti valdžią Arakyje Polas turi įgyti fremenų pasitikėjimą ir su saujele karių stoti prieš nesuskaičiuojamus priešo pulkus.
„Iš mokslinės fantastikos romanų „Kopa“ išsiskiria išbaigtais veikėjų portretais ir iki smulkmenų apgalvotomis sukurto pasaulio detalėmis. Nieko panašaus, išskyrus nebent R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą“, negalėčiau įvardyti.“
Arthur C. Clarke, rašytojas
„Kopą“ galima skaityti ne vieną sykį, kaskart atrandant ką nors nauja. Ir sąmonės kamputyje vis dar kuždės nuojauta, kad kažkas praslydo, kad tikrai dar ne visas šio kūrinio briaunas įžvelgei ir sugebėjai įvertinti.“
Gintautas K. Ivanickas, rašytojas
Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristiška „Kopos“ romanų serija, kurią sudaro šešios knygos. Pirma dalis – „Kopa“ – pasirodė 1965 m., įvertinta Hugo ir „Nebula“ apdovanojimais.
„Dorų moterų bijojau, nes jos geidė mano sielos, o tą man dar likusį truputį norėjau pasilaikyti. Dažniausiai troškau prostitučių ar moterų iš žemiausių sluoksnių, nes jos išmanė reikalą, buvo kietos ir neturėjo jokių asmeninių pretenzijų. Joms išėjus nieko neprarasdavau. Tačiau tuo pat metu tikėjausi sutikti švelnią, gerą moterį, nors ir kokia didžiulė būtų to kaina. Visais atžvilgiais buvau pražuvęs. Stiprus vyras būtų atsižadėjęs jų abiejų. Aš nebuvau stiprus. Todėl visą laiką kovojau su moterimis, su moters idėja.“
Charles Bukowski, „Moterys“
Politiškai nekorektiškos situacijos ir iki absurdo nusiritantys žmonių santykiai čia perteikti sąžiningai ir atvirai – Charlesui Bukowski būdingu emociškai precizišku, kandžiu, saviironijos kupinu stiliumi.