Romanai

Ragana nužudyta. Būreliui vaikų aptikus jos lavoną, plūduriuojantį drėkinimo kanalo vandenyse, visas La Matosos miestelis ima aiškintis, kodėl ir kaip ši žmogžudystė įvyko. Pasklinda paskalos, krinta įtarimų šešėliai. Ir tuomet visi čia įsivėlę veikėjai ima pasakoti savo istorijas, o mes, skaitytojai, panyrame į šios apleistos ir nevilties persmelktos vietovės gyvenimą, kur karaliauja tamsiausias erotizmas, smurtas bei niekšingi galios santykiai.

Pasakojimui plūstant nelyg kriokliui ir kiekvienam nepatikimam pasakotojui atskleidžiant vis naujas detales, neregėtus ištvirkimo ir brutalumo poelgius, Fernanda Melchor, meistriškai valdydama ritmą ir kalbą, nuaudžia tvirtą prakeikto Meksikos miestelio portretą, atrasdama žmogiškumo krislus iš pažiūros beviltiškuose veikėjuose. Tai tikroviškas ir kvapą gniaužiantis romanas, kaip Roberto Bolaño 2666 ar svarbiausi Williamo Faulknerio kūriniai, įtraukiantis ir niekaip nepaleidžiantis skaitytojo bei nušviečiantis pasaulį, kupiną mitologijos ir smurto, įsisunkusio į žemę ir apnuodijusio visa aplink.

„Fernandos Melchor balsas veržlus – siautulingas ir negailestingas, tai balsas žmogaus, kuris rašo apimtas įniršio ir kuriam tai puikiai pavyksta.“

Samanta Schweblin

„„Uraganų sezonas“ yra intensyvi ir užburianti literatūrinė patirtis, kurioje fizinis smurtas ir aplinkos žiaurumas sukuria bejėgiškumo mikrokosmą. Fernandos Melchor naratyvo branda galinga – ši knyga palieka skaitytoją sukrėstą.“

Mariana Enriquez

„Brutalus, negailestingas, turintis grožio, bet taupus, Uraganų sezonas tyrinėja vieno Meksikos miestelio smurto mitologiją ir atskleidžia jo sąsają su globalia kapitalistinio godumo schema. Tai knyga apie seksualinį terorizmą ir sulaužytų vyrų terorą. Kūrinys, tiek pat mistiškas, kiek kritiškas. Dauguma pastarųjų metų romanų, lyginant su šiuo, rodosi blyškūs.“

Ben Lerner

Roma, Navonos aikštė, 1599 metų spalio 4-oji, vidurdienis. Brutaliame teniso mače susitinka italų tapytojas Karavadžas ir ispanų poetas Kevedas. Abu palaidūnai gina savo garbę, nors ši sąvoka ima prarasti prasmę netikėtai išsiplėtusiame pasaulyje.

Skaitytojas čia – ne tik varžybų stebėtojas, „Staigi mirtis“ pateikia visą virtinę įvykių, nulėmusių šią dvikovą. Anglijoje Henrikas VIII įsako nukirsdinti karalienę Aną Bolin, iš kurios legendinių garbanų pagaminamas trokštamiausias teniso kamuoliukas. Kitapus vandenyno konkistadoras Hernanas Kortesas ir jo vertėja bei meilužė, majų princesė Malinali rezga planus ir nukariauja ištisas imperijas. Atokioje Meksikos kolonijoje vyskupas Vaskas de Kiroga perskaito Tomo Moro Utopiją ir, įtikėjęs, kad tai – visuomenės santvarkos vadovėlis, sekdamas Moro pateiktais pavyzdžiais įkuria haliucinogeninius grybus valgančių ir iš plunksnų meninius šedevrus kuriančių indėnų kaimelį.

„Staigi mirtis“ – kaleidoskopiškas, vizionieriškas romanas, kuriame susiduria tolimi pasauliai, išsilenkia laikas, griūva ir liepsnoja senosios tradicijos. Knygoje, įmantriai sudėliotoje iš margų istorijos skiaučių, apstu meilės ir karo istorijų, popiežiškų dramų, meninių ir religinių revoliucijų, egzekucijų ir utopijų. Tai – žymaus meksikiečių rašytojo Álvaro Enrigue’ės pasiūlyta didinga šiuolaikinės Europos alegorija, kurioje jis, blaškydamasis tarp Senojo ir Naujojo pasaulių, praeities ir ateities, europiečių ir majų istoriją vaizduoja kaip intensyvų, nepadorų, absurdišką ir, svarbiausia, nesibaigiantį teniso mačą.

„„Staigi mirtis“ yra unikalus objektas – tropinis ir transatlantinis; hipermodernus, bet sykiu antikvarinis – specializuotas literatūrinis instrumentas, sukurtas tam, kad pasipriešintų užtikrintumui pasaulio istorija.“

Adam Thirlwell

„Nepaprastai originalu. Geriausias šiemet skaitytas romanas.“

Salman Rushdie

„Šis vieno inovatyviausių Meksikos autorių romanas - naratyvinės meistrystės, humoro ir lengvos erudicijos triumfas“.

The Financial Times

„„Staigi mirtis“ – paties geriausio tipo puzlė, kuri, kupina ezoteriškų ir nepaprastai juokingų elementų, prikausto skaitytoją, nuolat galvojantį, kaipgi Álvaro Enrigue'ei pavyks iš šitokio stulbinančio siūlų kamuolio surišti romaną. Tačiau jam visiškai pavyksta – talentingai, skaidriai, su emociniu šiltumu, paslėptu ir dėl to dar stipresniu.“

Lauren Groff

„<...> tiek pirmoji, tiek antroji ponia Kristi labai panašios. Abi suprantame, kad neįmanoma papasakoti savosios istorijos neatskleidžiant ir svetimos.“

1925-aisiais panelė Nana O'Di tapo neatsiejama garsiosios detektyvų autorės Agatos Kristi ir jos vyro Arčibaldo gyvenimo dalimi. Pirma – jų abiejų. Vėliau – jau tik Arčio. Jauna, daili ir gyvybe trykštanti pulkininko Krisčio meilužė ne vienus metus planavo sugriauti Agatos Kristi pasaulį ir pagrobti iš jos tai, ko labiausiai troško. Tikslas jau buvo pasiekiamas ranka... bet lemtingą vakarą garsioji rašytoja dingo kaip į vandenį.

„Ponios Kristi apgaulė“ – tai ne tik dešimtmečius skaitytojus viliojusios Agathos Christie dingimo paslapties interpretacija, bet ir įsivaizduojamas kitos moters – pulkininko Archibaldo Christie meilužės – akimis perteiktas tų kelių dienų ir ilgo iki jų vedusio kelio liudijimas, leidžiantis mėgautis ne tik išmoningu pasakojimu, bet ir pasinerti į mįslingą, Aukso amžiaus detektyvus menantį dingimo narpliojimą.


„Meilės istorijų ir detektyvų su agatakristiškomis paslaptimis gerbėjams.“
StarNews

„Nina de Gramont ima vieną tikros istorijos siūlelį ir iš jo nuaudžia gudriai supintą, spalvingą ir užburiančiomis detalėmis atgyjantį naujai įsivaizduotą įvykių paveikslą.“
Tarptautinių bestselerių autorė Kristin Hannah

„Meilė, nusikaltimai ir paslaptys, gausiai apipinti maloniai stebinančiu sąmoju.“
Elizabeth Macneal, „Lėlių fabriko“ autorė


Nina de Gramont (dar žinoma kaip Marina Gessner) – amerikietė, knygų suaugusiesiems ir paaugliams autorė, Šiaurės Karolinos universitete Vilmingtone dėstanti kūrybinį rašymą. Jos romanas „Ponios Kristi apgaulė“ susilaukė nemažai dėmesio: tapo tarptautiniu ir „New York Times“ bestseleriu, pateko į „Goodreads“ laukiamiausių 2022-ųjų knygų sąrašą ir buvo išrinktas knygynų tinklo „Waterstones“ 2022-ųjų lapkričio mėnesio trileriu.

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas–kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą.

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.


„Rafinuotai originalus.“
Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“
Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“
Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“
Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“
Observer


John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams.

Pirmiausia, ką išgirsta devyniasdešimt dvejų Mariana Leterbi, gavusi puošnų klausymo ragelį dovanų, – tai šeimynykščius, planuojančius ją iškelti į senelių namus. Tačiau šis pensionatas neįprastas: aplink stovi iglu, bato, torto ir kitų keisčiausių formų namukai senoliams, viskam vadovauja griežtas daktaras Gambitas, įtikėjęs iškreipto krikščioniško mokymo galia, o valgomajame virš stalo kabo paslaptingas Abatės paveikslas, kuris kartais, rodos, atgyja ir merkia Marianai akį. Nors bedantė ir be ragelio beveik kurčia, Mariana, susidomėjusi Abatės istorija, netikėtai atsiduria keistų, nepaaiškinamų, mįslinga žmogžudyste prasidėjusių įvykių sūkuryje, kur figūruoja Bičių Karalienė ir Šventasis Gralis, veriasi vartai į požemių pasaulį.

„Klausymo ragelis“ – fantastiškas, žaismingas, anarchistiškas ir ekscentriškas romanas, parašytas vienos ryškiausių XX a. menininkių, siurrealistės Leonoros Carrington. Kaip ir autorės tapyba, šis kūrinys pasižymi vaizdų intensyvumu, subtiliu humoru ir nuotykingu, alchemišku siurrealistiškumu. Tai kultinė, nepaprastos sėkmės sulaukusi knyga, XX a. keistosios literatūros žanro klasika, tekstas, dažnai vadinamas okultiniu „Alisos Stebuklų šalyje“ dvyniu.

Šiame leidime romaną palydi puiki škotų prozininkės Ali Smith įžanga.

„Klausymo ragelio“ neįmanoma kategorizuoti. Nuo pat pirmo sakinio pakliūname į iš pažiūros darnią visatą, valdomą unikalių, savo pačios dėsnių. Tokiu būdu knyga gali nerimastingai komentuoti apie dalykus, dėl kurių nenustojame abejoti.“

Olga Tokarczuk

„Klausymo ragelis“ išsiskiria kaip kažkas išties radikalaus, ardantis ne tik mūsų laiko ir erdvės lūkesčius, bet ir sąmonės bei jos ribų… Protą plakantis šedevras, praturtintas Carrington humoro, vaizduotės ir įtampos kūrimo sugebėjimais.“

Blake Butler, The New York Times

„Carrington, atskleisdama savo gryniausius ekscentriškumus, „Klausymo ragelyje“ išryškina ardomąją moteriškumo galią ir tam pasitelkia daugiau aistringos vaizduotės nei beveik bet kuris kitas XX a. rašytojas.

Brady Brickner-Wood

Pustuščiame, pro kaimelius skriejančio traukinio vagone sėdi vyras didele plika galva, tvirtu stuomeniu ir pora plonyčių kojų, apmautų raudonos vilnos, rombais padabintomis kojinėmis. Vienišius yra ne kas kitas kaip profesorius Timofejus Pninas, į JAV persikėlęs išeivis, Veindelio koledžo rusų kalbos dėstytojas, keliaujantis skaityti paskaitos Kremonos moterų klube, tačiau per savo pniniškumą susipainiojęs ir įsėdęs ne į tą traukinį.

Šitaip simboliškai pradedamas piešti ironiškas, bet mielas, absurdiškas ir kiek graudus portretas veikėjo, kurį taip meistriškai kuria Nabokovas. Pninas – komiškas émigré, užsispyrusiai bandantis prisitaikyti prie amerikietiško būvio, tačiau nuolat susiduriantis su pasauliu, kuriame viskas – kalba, aplinka, net paskiri objektai – jam svetima. Begalinę Pnino kantrybę vis bando jam nepavaldžios mašinos ir elektriniai prietaisai, nereikšmingos jo koledžo kolegų intrigos, irzulį keliantys psichoterapeutai, tarp kurių sukasi ir buvusi žmona, niekad jo nemylėjusi, bet kurią jis vis dar tyliai ir jaudinančiai myli.

Tačiau kartais Pninas gręžiasi į praeitį, prisimena savo bėgimo iš Rusijos aplinkybes, dingusius žmones, paliktą savą kultūrinę terpę, ir šie puslapiai atskleidžia visai kitą Pnino istorijos pusę – tragišką, melancholišką, atspindinčią XX a. baisumus. Tad galų gale, nors ir apjuoktas, Pninas iškyla beveik kaip herojinė figūra, civilizuotas žmogus, pasimetęs industriniame primityvume, – vienintelis, išlaikęs krislą žmogiško orumo. Pirmąkart pasirodantis lietuviškai, vieno svarbiausių XX a. rašytojų, Vladimiro Nabokovo, „Pninas“ – šilčiausias, žemiškiausias ir juokingiausias iš jo romanų.

„Nabokovo minties įvairiapusiškumas, jėga ir sodrumas neturi nė menkiausio varžovo modernioje literatūroje. Tai proza, esanti arčiausiai tyro juslinio malonumo.“

Martin Amis

„Pninas“ – geriausias visų laikų romanas apie pabėgelį („refugee novel“), šedevras, nagrinėjantis namų praradimą sociopolitinio perversmo metu.“

Ted Gioia, The Millions

Paskutinė metų diena Buenos Airėse statomame daugiabutyje.

Ryte būsimieji butų savininkai, lydimi krykštaujančių vaikų, architekto ir interjero dekoratorių, apžiūrinėja erdves, kol statybininkai pluša. O laikinoje priebėgoje ant stogo gyvenančio sargo Raulio Vinjaso šeima ruošiasi Naujųjų metų šventei.

Dienai bėgant, aplinkui vis pasirodo kalkėmis aplipę sklandantys nuogi vaiduokliai – keistos, ne visiems matomos būtybės, klajojančios po tuščią, neužbaigtą pastatą, taip pat susiruošusios švęsti. Subtiliai nušviečiant vis skirtingų veikėjų kasdienes veiklas, pasakojime galiausiai apsistojama prie Vinjaso įdukros Patrės – ji vienintelė domisi bekūnėmis būtybėmis.

Ši istorija pilna intarpų ir nukrypimų, kuriais unikalusis argentiniečių rašytojas Césaris Aira įterpia svarstymus apie literatūrą, architektūrą, antropologiją, seksualumą, gyvenimą ir mirtį. Vaiduokliai (1990) – autentiškas kūrinys, nuaustas iš daugybės perspektyvų, atmosferiško pasakojimo, humoro blyksnių ir gotikinių motyvų.

Ragana nužudyta. Būreliui vaikų aptikus jos lavoną, plūduriuojantį drėkinimo kanalo vandenyse, visas La Matosos miestelis ima aiškintis, kodėl ir kaip ši žmogžudystė įvyko. Pasklinda paskalos, krinta įtarimų šešėliai. Ir tuomet visi čia įsivėlę veikėjai ima pasakoti savo istorijas, o mes, skaitytojai, panyrame į šios apleistos ir nevilties persmelktos vietovės gyvenimą, kur karaliauja tamsiausias erotizmas, smurtas bei niekšingi galios santykiai.

Pasakojimui plūstant nelyg kriokliui ir kiekvienam nepatikimam pasakotojui atskleidžiant vis naujas detales, neregėtus ištvirkimo ir brutalumo poelgius, Fernanda Melchor, meistriškai valdydama ritmą ir kalbą, nuaudžia tvirtą prakeikto Meksikos miestelio portretą, atrasdama žmogiškumo krislus iš pažiūros beviltiškuose veikėjuose. Tai tikroviškas ir kvapą gniaužiantis romanas, kaip Roberto Bolaño „2666“ ar svarbiausi Williamo Faulknerio kūriniai, įtraukiantis ir niekaip nepaleidžiantis skaitytojo bei nušviečiantis pasaulį, kupiną mitologijos ir smurto, įsisunkusio į žemę ir apnuodijusio visa aplink.

„Fernandos Melchor balsas veržlus – siautulingas ir negailestingas, tai balsas žmogaus, kuris rašo apimtas įniršio ir kuriam tai puikiai pavyksta.“

Samanta Schweblin

„Uraganų sezonas“ yra intensyvi ir užburianti literatūrinė patirtis, kurioje fizinis smurtas ir aplinkos žiaurumas sukuria bejėgiškumo mikrokosmą. Fernandos Melchor naratyvo branda galinga – ši knyga palieka skaitytoją sukrėstą.“

Mariana Enriquez

„Brutalus, negailestingas, turintis grožio, bet taupus, Uraganų sezonas tyrinėja vieno Meksikos miestelio smurto mitologiją ir atskleidžia jo sąsają su globalia kapitalistinio godumo schema. Tai knyga apie seksualinį terorizmą ir sulaužytų vyrų terorą. Kūrinys, tiek pat mistiškas, kiek kritiškas. Dauguma pastarųjų metų romanų, lyginant su šiuo, rodosi blyškūs.“

Ben Lerner

„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“

Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.

Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.

„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.

„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“

Oprah Magazine

„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“

Sebastian Barry

„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“   

Independent

„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“ 

Justin Torres

Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.

„Naktį gulėdama lovoje greta vyro, už kurio ištekėjau, savo minčių balsu nereiškiu. Tyloje išvešėjo liūdesys, savotiškas pripažinimas. Mudu su Luku stovime kryžkelėje. Ir visai netrukus vienam iš mūsų teks žengti pirmyn.“

Vieną dieną Rouzės Napolitano santuoka baigiasi.

Jos vyras nori vaiko, bet motinystės Rouzė niekada neplanavo.

Vieną dieną Rouzė Napolitano išsaugo santuoką.

Rouzė myli savo vyrą. Ji ryžtasi tapti mama.

Viena diena. Vienas pasirinkimas. Devyni gyvenimo keliai. Kiekvienu atveju Rouzė turi priimti nelengvą sprendimą, nulemiantį devynias skirtingas jos gyvenimo versijas. Rouzės džiaugsmai ir klaidos sukelia drugelio efektą: net menkiausias pokytis vis kitaip pasuka jos gyvenimą ir skirtingai atsako į lemtingąjį klausimą „o kas, jei?“ Tai jautri istorija apie moters sprendimus, santykius, jų trapumą ir lūkesčius sau bei kitiems.

„Ambicinga, prikaustanti dėmesį ir provokuojanti... Romanas narsto meilės ir motinystės temas, kartodamas žingsnius to sudėtingo šokio, kurį vadiname moters patirtimi.“

Claire Lombardo, romano „Mūsų smagiausios dienos“ autorė

„Kartais reikiama knyga randa tave tinkamu laiku... Romane genialiai parodoma, ką reiškia būti moterimi: mes esame ne tik savo gyvenimo džiaugsmų ir skausmų visuma, bet ir visų kelių, kurių nusprendėme nepasirinkti, atspindys.“

Lauren Mechling

Donna Freitas (Dona Freitas, gim. 1972) – amerikiečių rašytoja, negrožinės literatūros ir įvairių knygų vaikams bei paaugliams autorė, taip pat akademikė, tyrinėjanti seksualinės prievartos JAV universitetuose problemą. D. Freitas straipsnius šia tema publikavo „New York Times“, „Washington Post“, „Wall Street Journal“. „Devyni Rouzės Napolitano gyvenimai“ – pirmasis autorės romanas suaugusiesiems.

Sritis X nuo žemyno atskirta nematoma riba. Civilizacijos pėdsakų veik nebelikę. Pirmoji ekspedicija ten rado tyrą gamtos kampelį. Antroji baigėsi masine savižudybe. Trečiosios ekspedicijos nariai per tarpusavio konfliktus iššaudė vieni kitus. Vienuoliktoji ekspedicija grįžo mirtinai nusilpusi...

Dabar į Sritį X išvyksta dvyliktoji – keturių moterų – ekspedicija: antropologė, kartografė, psichologė ir biologė. Jų misija – sudaryti vietovės žemėlapį, stebėti aplinką ir vienai kitą. O svarbiausia saugotis nenuspėjamo užkrato... Mokslininkės atranda keisčiausių gyvybės formų, o žemėlapį sudaryti pasirodo sunkiau, nei manyta. Šios ekspedicijos likimą nulems kai kas, visai nesusijęs su vietove, ir ekspedicijos narių paslaptys.

„Grėslu ir žavinga.“

Stephen King

„Mūsų dienų šedevras.“  

The Guardian

„Knyga primena paslaptingą salą piešiantį J. Verno ar H. G. Welso nuotykių romaną, permelktą F. Kafkos košmarų.“

Kim Stanley Robinson

Amerikiečių mokslinės fantastikos knygų autoriaus Jeffo Vandermeerio (gim. 1968) romanas – tai pasaulinės sėkmės susilaukusios „Pietinio pakraščio“ trilogijos pirmoji dalis. Kūrinys pelnė Nebulos apdovanojimą, pagal jį 2018 m. pastatytas režisieriaus Alexo Garlando filmas (Annihilation). 

Sveiki sugrįžę į Sritį X!

Jau trisdešimt metų griežtai įslaptinta vyriausybės organizacija „Pietinis pakraštys“ stebi Sritį X, kuri neaiškios kilmės reiškinių buvo atkirsta nuo žemyno. Visos anksčiau į šią sritį siųstos ekspedicijos – nesėkmingos ir, nepaisant surinktų duomenų, daugelis mįslių neįmintos.

Grįžus dvyliktajai ekspedicijai padėtis „Pietiniame pakraštyje“ tampa nebevaldoma. Atkurti tvarkos komandoje atvyksta naujas vadovas, pravarde Kontrolis. Prieštaringi vienos iš ekspedicijos dalyvių atsakymai per apklausą, paslaptingi buvusios „Pietinio pakraščio“ direktorės užrašai ir bauginantis vaizdo įrašas atskleidžia Srities X keistenybes, – ir jos šiurpesnės, negu įmanoma įsivaizduoti.

Amerikiečių mokslinės fantastikos knygų autoriaus Jeffo VanderMeerio (gim. 1968) romanas „Santaka“ – pasaulinės sėkmės sulaukusios „Pietinio pakraščio“ trilogijos, priskiriamos keistosios literatūros (weird fiction) žanrui antroji dalis, tapusi „The New York Times“ bestseleriu. 

„Keistosios literatūros (weird fiction) karalius.“

The New Yorker

„VanderMeerio stilius primena Poe: klaustrofobiškas, vis labiau keliantis įtampą.“

The New York Times

„Santaka“ nėra vien „Sunaikinimo“ tęsinys. Nauja knyga priartėja prie tamsaus šnipų romano ir atskleidžia ekspedicijos dalyvių santykių psichologiją.“

Robin Sloan, rašytojas

Pagrindinį romano herojų Sofiją autorius kildina iš Jono apokrifo. Biblinių laikų Sofija – aukštųjų sferų būtybė, kuri puolė, ir dėl to Pleromoje (visumoje) radosi trūkumas. Šių laikų Sofija – paprastas vairuotojas – iš pradžių irgi „puola“, bet vėliau patiria iniciaciją. Budrumą praradusioje jo sąmonėje įvyksta lūžis – Sofija grįžta į praėjusį gyvenimą, keliauja po praeitį ir tariasi supratęs visų reiškinių prasmę bei tikslą.

Galiausiai susiranda jį inicijavusį poną ir įkalba kartu imtis verslo – atidaryti apipjaustymo kompaniją... Romano pabaigą vainikuoja šoferio Sofijos sėkmė, autoriaus žodžiais tariant, kapitalisto triumfas. Jį pasiekti herojui padėjo Penkiaknygė (Tora), kuri, autoriaus manymu, yra tinkamo, vedančio į sėkmę gyvenimo taisyklių sąvadas.

Europos Sąjungos 2014 metų literatūrinė premija

“Sinis priėjo prie stogo krašto ir pažvelgė žemyn.

– Jei man nebūtų baisu, ant smūgio nušokčiau!

Tada jis pažiūrėjo į mus. Paskui vėl žemyn.

– Gyvenimas neturi prasmės.

Visi pasižiūrėjo į Sinį.

Evos balsas buvo žemas:

– Tai puiku, kad gyvenimas neturi prasmės.

Ji dėbtelėjo į Sinį:

– Nestovėk taip arti krašto.

– Viskas gerai, juk man baisu.

– Sini, prašau, paeik toliau nuo krašto.

– Į kurią pusę?“

Tada muzika buvo garsesnė, banditai pavojingesni, o plaukai ilgesni. Žmonės sėdėdavo ant žolės, važinėdavo be bilietų, keliaudavo nežinomais keliais, neklausė tėvų. Naktį bristi upe į koncertą būdavo daug svarbiau nei skaičiuoti pinigus. Seni laikai, kurie nenori pasibaigti... 

Linksmoje istorijoje apie keturiolikmetį vaikiną – moksliuką, bandantį atrasti save maištingoje metalistų subkultūroje, atsiskleidžia sąmojingas, beveik dokumentinis ir itin spalvingas ką tik nepriklausomybę atgavusios Latvijos portretas. Tai knyga, kurią čiupo Z kartos keturiolikmečiai. Tai romanas, kurį įvertino ir pamilo jų tėvai ir mokytojai. 

„Tai knyga apie brendimą, ryški autoriaus kartos biografija <...>. Ir joks ne paauglių romanas, nors didelė dalis skirta paauglystės metams. Tikrai geriausia, kas paskutiniu metu skaityta latvių kalba.“ 

Paulas Bankovskis, „lr“

„Romaną galima suvokti ir kaip monumentalią nuotrauką, padedančią kai kam išvengti amnezijos.“

Martinš Kapranas, „Latvju Teksti“

„Tikrasis palaiminimas Jonevo romanui ir jo skaitytojams – aplinkybė, kad autorius, kaip ir jo alter ego, ieškodamas savojo kelio liko ištikimas gerai literatūrai. Jonevo literatūrinis bagažas netiesiogiai girdimas elegantiškame, efektingame ir ritmingame pasakojime su doze dramatizmo.“

Una Alksne, „Ubi Sunt“

Janis Joņevas (gim. 1980) – latvių rašytojas, užaugęs Jelgavoje. Baigęs gimnaziją išvyko studijuoti į Rygą, gavo Latvijos kultūros akademijos magistro laipsnį. Už pirmąją knygą „Jelgava 94“ autorius apdovanotas Europos Sąjungos metų literatūrine premija, Latvijoje knyga pastebėta kaip ryškiausias metų debiutas ir sulaukė ypatingo populiarumo. Romano tiražas Latvijoje kartotas 5 kartus.

„Petys į petį su uniforma stojome mes, kurie gynėm Jugoslaviją, ir anie, kurie ją griovė. Giedojome tą patį himną, ant kepurės nešiojome tą patį herbą. Bet tai, kas man buvo mano, jiems nebuvo jų. Štai... dabar galiu tai pasakyti... niekada niekur nebuvo daugiau nacionalistinių atmatų kaip komunistų partijoj. Jugoslavai pranyko per naktį, tarsi jų niekada ir nebuvo. Gal juos mirtinai išgąsdino Miloševičius ir jie išsilakstė po pasaulį arba virto kretinais, o mes ėjome gelbėti valstybės dėl tų avigalvių? Trisdešimt metų ruošiausi saugoti ją nuo vidaus ir išorės priešų, o paskui staiga nebeliko dėl ko, ir kokių velnių ją ginti? Velniop tą valstybę!.. Ir visus mus, kurie ja tikėjome...“

„Žmonės prisimena, – baigęs pasakoti tarė Danilas, – tai didžiausias jų prakeiksmas.“ 

Kai Vladanas Borojevičius į „Google“ įvedė tėvo, anuometinės Jugoslavijos liaudies armijos karininko, kaip manyta, žuvusio kare, vardą, prasiskleidė niūri šeimos paslaptis. Po septyniolikos metų grįžo 1991-ieji. Sūnus išvyksta ieškoti tėvo bandydamas suvokti, kodėl sugriuvo pasaulis, kuriame gyveno jo šeima. Romane tarp praeities ir nūdienos Balkanų vaizdų atskleidžiami žmonių, kuriems pavyko išvengti bombų, bet nepasisekė pabėgti nuo karo, likimai.

Tai sudėtingi išblaškytų šeimos narių santykiai, meilės katastrofa, tiesos, tapatybės ir atsakymų į esminius klausimus paieškos po didžiausio karinio konflikto Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo. 

„Šis tiesus ir atviras romanas sukėlė prieštaringų vertinimų bangą visame Balkanų regione: vieni juo gėrisi, o kiti negali priimti. Tai per šeimos sagą papasakoti sudėtingi šalies istoriniai įvykiai. Pasakojimas atskleidžia susiskaldymą, įsižiebiantį tarp daugelį metų kartu gyvenusių tautų, ir kultūrinius skirtumus, galinčius tapti etninių žudynių priežastimi. Knyga pasakoja apie paskutinį XX amžiaus karą Europoje."

Susan Curtis-Kojakovic, leidyklos „Istros Books" redaktorė

„Visada sakau: mano Jugoslavija turi savitą geografiją. Tai emocinė geografija. Sostinė, žinoma, yra Liubliana, kurioje užaugau, kiti svarbūs miestai, be abejo, Pula, Visokas ir Sarajevas Bosnijoje, Novi Sadas, į kurį po karo persikėlė mano giminė. Šie miestai – dalis mano vidinės tėvynės, o nerasdamas tinkamesnio žodžio, kartais ją pavadinu Jugoslavija, tačiau tai nėra ta Jugoslavija, apie kurią visi iš karto pagalvoja."

Goran Vojnović, www.novilist.hr

„Ji. Vedžiojanti šunį. Ieškanti draugų. Trokštanti malonumo. Prarandanti nekaltybę. Vaikystėje deginusi pašto dėžutes ir laipiojusi ant stogų. Einanti iš naktinio klubo su vyresniu vyru. Rašanti disertaciją. Patirianti nuostabiausią vienovės jausmą tarp prakaituotų kūnų „Bix‘ų“ koncerte „Angare“ dešimtam dešimtmety. Galvojanti apie abortą. Imanti iš gyvenimo viską, ką jis jai duoda. Ta, kuri nesiteisina ir žino: net jeigu nepasiseks, ji vis tiek neprapuls.“

Ar kada norėjote išgirsti merginos pasakojimą apie grupinį seksą su geriausiais draugais arba geriausią tūsą šiais metais?  O gal apie keisčiausią konferenciją, kurioje dalyvavo, arba emigracijos metus Airijoje? Tai nutikimai, kurių neišsižadėsi, nors viskas ir nesibaigė trokštama sėkme. 

Atvirumu alsuojanti knyga apie vaikystę  ir jaunystę Vilniuje – prieš ir po Nepriklausomybės. Tai ištisos kartos patirtis. Skaitytojas pasijunta patikėtiniu ir tų pačių nuotykių dalyviu. Knyga skatina permąstyti savo patirtis, mylėti ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra: romantiškas ir žavus, kartais pilkas, nuobodus, o kartais grėslus. Nes reikia kalbėti apie viską. Nes reikia rašyti apie viską. 

Pirmoji išpažintinė knyga apie laukinį dešimtąjį dešimtmetį iš moters perspektyvos. Šiandieninis romanas – tai ir žanras, ir pareiškimas, ir fakto konstatavimas – šiandien reikia stereotipus griaunančių pasakojimų. Nes šiandien esame pasiruošę tokiai literatūrai.  

Virginija Kulvinskaitė aka Cibarauskė (gim. 1983) – poetė, rašytoja, kritikė, daugeliui žinoma dėl savo išskirtinio stiliaus, braižo ir tembro. Ji viena iš nedaugelio Lietuvos rašytojų, nebandančių vaizduoti „dvasingos“, o vesti renginių eina su marškinėliais ir nutrintais džinsais arba lėliškomis suknelėmis. „kai aš buvau malalietka“ – antroji autorės knyga ir pirmoji jos prozos knyga. Poezijos knygą „Antrininkė“ V. Kulvinskaitė išleido nemokamu elektroniniu formatu ir ribotu tradiciniu 30 egz. tiražu. Knygai įtraukta į Lietuvos kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.

Literatūrinės Nobelio premijos laureatą José Saramago (1922−2010), pagarsėjusį skandalinguoju romanu „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, visada traukė egzistencinės žmonijos problemos. Jo romanas „Kai mirtis nusišalina“, prasidedantis sakiniu „Kitą dieną niekas nemirė“, kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną ne­beliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje: pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją Naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką, ir nuo to laiko niekas nebemirė! 

Toks staigus pokytis, be abejonės, pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmo­nijos tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo, ligoninės persipildė nepagydomais ligoniais, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės. Padėties neišgelbėjo net mapfija vadinama verslo grupuotė, organizavusi sunkių ligonių gabenimą į kaimynines šalis. 

Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nu­žvelgė į sieną atremtą dalgį ir susimąstė – gal šis eksperimentas vis dėlto buvo klaida? Juk ji, sena kvėša, dabar nebegali padėti vienišam ir nelaimingam violončelininkui, kurį netyčia įsimylėjo...

Vieną gražią dieną virš Žemės pakimba milžiniškų geltonų erdvėlaivių flotilė ir nieko neįtariantiems žemiečiams praneša, kad nuošali jų planeta bus sunaikinta, nes trukdo... tiesti naują hipererdvinį greitkelį. Nuo kosminio ateivių naikinimo spindulių išsigelbsti tik Arturas Dentas, jo draugas Fordas Prefektas, kuris, pasirodo, esąs ateivis, renkantis medžiagą kosminių kelionių gidui, ir Trilijana, Galaktikos prezidento Zafodo Biblbrokso mergina. 

Ši knyga sužavėjo milijonus skaitytojų, kurie dievina subtilų anglų humorą, šmaikščius „Monty Python“ kalambūrus ir groteskiškai optimistišką K. Vonneguto stilių. BBC redakcijos sudarytame geriausių visų laikų ir žanrų 200 knygų sąraše kūrinys užėmė garbingą ketvirtą vietą, aplenkęs tokius mokslinės fantastikos ir antiutopijos šedevrus kaip G. Orwello „1984“, A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ir H. G. Wellso „Pasaulių karas“. Pagal šią knygą sukurtas televizijos serialas, kompiuterinis žaidimas, grupės „Radiohead“ daina „Paranoid android“ (1997), G. Jenningso filmas „Galaktikos gidas“ (2005) ir knygos fanų klubus visame pasaulyje vienijanti... rankšluosčių kolekcija.

„Net ir patys galingiausieji pasiekia ribą, už kurios nebegali naudotis jėga, nesunaikindami savęs.“

Praėjus 12-ai metų nuo „Kopos“ įvykių, antroje serijos dalyje tęsiasi Polo Atreido istorija. Visatos Imperatoriumi tapęs Polas yra įgijęs daugiau galios, negu vienas žmogus kada nors gebėjo sutelkti. Fanatiškieji fremenai stabmeldiškai garbina Imperatorių, politinės grupuotės, kurių įtaka nuslopo jam įžengus į sostą, bando pakenkti, o artimiausi patikėtiniai rezga sąmokslą. Tačiau labiausiai Polas nerimauja dėl mylimosios Čani ir dar negimusio dinastijos įpėdinio...

Į tolimą ateitį nukeliančioje sagoje, kurią sudaro šešios knygos, aprašomas tūkstantmečių laikotarpis. Autorius kalba apie žmonijos evoliuciją ir išlikimą, apie ekologiją, religijos, politikos ir galios susidūrimus, apie pavojus, kai žmonės vieną iš savųjų ima garbinti kaip aukštesnę būtybę. 

Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, apdovanotas Hugo ir „Nebula“ premijomis, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristiška „Kopos“ romanų serija – „Kopos“ kronikomis. Antra kronikų knyga – „Kopa. Mesijas“ – pasirodė 1969 metais.

Mokslinės fantastikos epas, prasidėjęs romanu „Kopa“ – Hugo ir „Nebulos“ premijų laimėtoju, – tęsiasi. 

Arakio smėlynai tapo žaliuojančiais sodais, Kopos pasaulio tvarka pasikeitė. Prieš devynerius metus Imperatorius Polas Muadibas pradingo Arakio dykumos platybėse. Kopos vaikai – Muadibo dvyniai Letas ir Ganima Atreidai, iš tėvo paveldėję antgamtines galias, – ypač naudingi tetai Alijai, kuri dabar valdo Imperiją kaip Atreidų šeimos atstovė.

Vis dėlto valdžia slysta Alijai iš rankų, gresia išdavystė: nuo Imperijos valdymo nustumta Korinų šeima rezga sąmokslą, siekdama atgauti sostą, o paslaptingasis Pamokslininkas fanatikus fremenus atvirai kursto maištauti. Alija tiki, kad iš dvynių išgavusi pranašingų vizijų paslaptis išlaikys valdžią dinastijos rankose, tačiau Letas su Ganima patys žino, kaip elgtis su savo vizijomis ir lemtimi...

Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristine šešių romanų serija – „Kopos“ kronikomis. 2021 m. pasirodė kanadiečių režisieriaus Denis Villeneuve’o filmas „Kopa“ (Dune: Part One), kuriame ekranizuota pirma romano „Kopa“ (liet. 2021) pusė. Antra kronikų knyga – „Kopa. Mesijas“ (liet. 2022). Trečioje serijos dalyje „Kopos vaikai“, pirmą kartą išleistoje 1976 m., autorius išgrynina stilių ir pasiekia kūrybinio virtuoziškumo aukštumas.

Literatūros studentas Edas nusprendžia išnykti. Paslapčia išvyksta į Baltijos jūroje esančią Hidenzės salą. Sklinda legendos, kad joje laikas teka kitaip. Ten keliauja svajotojai, hipiai ir visi, kas nepritampa Rytų Vokietijoje. Saloje pernakt dega laužai, rengiamos nuogalių maudynės, laisvai liejasi alus ir likeris. O už 50 kilometrų – Danijos krantai, viliojantys bėgti iš Rytų bloko.

Kruzas dirba restorane. Tarsi slaptos salos bendruomenės guru jis parūpina atvykėliams darbo ir maisto. Kruzas charizmatiškas. Jam niekas neprieštarauja. Ir daugelis čia randa savo vietą. Edas tampa jo patikėtiniu, jų draugystė vis stiprėja. Tačiau kiek tęsis Kruzo misija?

Vokiečių poeto ir prozininko Lutzo Seilerio (gim. 1963) romanas „Kruzas“ (2014) apdovanotas „Man Booker“ ir Goncourt’ų premijoms prilygstančiu Vokietijos romano prizu. Išverstas į daugiau nei 20 kalbų. L. Seileris pats jaunystėje dirbo Hidenzės saloje. Vėliau sutiko žmonių, kuriems pavyko beveik neįmanomas dalykas – pabėgti iš Rytų bloko apiplaukus Hidenzės kyšulį. Šis romanas – subtili kelionė, į kurią kviečia nenusakomas laisvės ilgesys.

„Kai Elmis pradėjo maitintis ne tik motinos pienu, bet ir kietu maistu, į jo mitybą neįtraukėme mėsos. Ir taip bus tol, kol jis pats kada nors galbūt nuspręs ją valgyti.“

Italų semiotikos profesorius ir mylintis tėtis Dario Martinelli trejus metus rašė laiškus sūnui, pradėjęs, kai jam sukako pusė metų. Visus juos jungia gyvūnų tema. Gyvūnai autoriui – tai ir gyvenimo filosofijos leitmotyvas. D. Martinelli svarbus ne vien vegetarizmas. Permąstoma aibė dalykų, dėl kurių jaučiamės tikri, apie tai net negalvodami. Autorius kritikuoja ne tik šiuolaikinį žmonių ir gyvūnų santykį, bet ir savipasitenkinimą, neretai būdingą gyvūnų teisių gynėjams... Pasitelkdamas erudiciją ir argumentus, D. Martinelli paaiškina kasdienius savo sprendimus, kurie daro jį laimingesnį ir teisesnį patį prieš save.

Dario Martinelli (gim. 1974) – italų rašytojas, semiotikas, humanitarinių mokslų daktaras, Kauno technologijos universiteto profesorius. Daugelį metų intensyviai tyrinėja gyvūnų etikos problematiką. Būdamas 20-ies tapo vegetaru ir išliko iki šiol. Paklaustas, ar vegetarizmas nėra greit praeisianti mada, prof. D. Martinelli mėgsta atsakyti maždaug taip: „Nuo 1970-ųjų vegetarų ir veganų skaičius nuolatos auga. Mada, kuri tęsiasi 50 metų, jau klasika: vegetarizmas ir veganizmas – tai ne hipsterio barzda ir ryškios kelnės, bet juodas kostiumas ir kaklaraištis.“

D. Martinelli baigė Bolonijos universitetą, daktaro disertaciją apsigynė Helsinkio universitete. Jis – tarptautinio semiotikos instituto (International Semiotics Institute) direktorius, jauniausias mokslininkas, gavęs semiotikams teikiamą Oscaro Parlando premiją.

Paskutiniajam giminės, kurioje „niekas nevyksta“, vyrui Gordonui šypsosi sėkmė. Ir visgi, aplinkinių nuostabai, jis meta gerai apmokamą darbą reklamos agentūroje – pareiškia norįs tapti poetu. Paskelbęs karą pinigus garbinančiam pasauliui Gordonas persikelia į vargingą Londono rajoną. Jis viliasi, kad ten jam pavyks pabaigti rašomą knygą.

Kova prieš pinigų dievą tampa kova prieš save patį. Argumentai ima darytis absurdiški, o principai  – niekam neįdomūs. Galiausiai ir kambarinės gėlės – aspidistros – vazonėlis, simbolizuojantis „normalų“ gyvenimą, tampa jaunystės įkvėpimą nugalėjusio miesčioniškumo liudijimu. Tik mylimoji Rosemary nepasiduoda bandydama išgelbėti skurdo palaužtą Gordono dvasią.

Georgeʼo Orwello (1903–1950) romanas „Lapok, aspidistra“ pasirodė 1936 m., dar prieš žymiąsias antiutopijas „Gyvulių ūkis“ ir „1984-ieji“. Remdamasis savo patirtimi autorius šiame kūrinyje meistriškai aprašo pasaulio, kuriame pinigai ir sėkmė yra svarbiausia, sukeliamą beprotybę. Ir kaip jaunas žmogus, kovojantis prieš pabaisišką sistemą, pats ima panėšėti į pabaisą.

„Dorų moterų bijojau, nes jos geidė mano sielos, o tą man dar likusį truputį norėjau pasilaikyti. Dažniausiai troškau prostitučių ar moterų iš žemiausių sluoksnių, nes jos išmanė reikalą, buvo kietos ir neturėjo jokių asmeninių pretenzijų. Joms išėjus nieko neprarasdavau. Tačiau tuo pat metu tikėjausi sutikti švelnią, gerą moterį, nors ir kokia didžiulė būtų to kaina. Visais atžvilgiais buvau pražuvęs. Stiprus vyras būtų atsižadėjęs jų abiejų. Aš nebuvau stiprus. Todėl visą laiką kovojau su moterimis, su moters idėja.“

Charles Bukowski, „Moterys“

Politiškai nekorektiškos situacijos ir iki absurdo nusiritantys žmonių santykiai čia perteikti sąžiningai ir atvirai – Charlesui Bukowski būdingu emociškai precizišku, kandžiu, saviironijos kupinu stiliumi.

Vyriško intymumo kronika. Pirmasis lietuviškas romanas apie vyrų meilę ir seksą. 

Praėjusios meilės gedintis pasakotojas ieško vis naujo švelnumo, o skaitytojas gali vujaristiškai stebėti jo meilės scenas, suprasti poelgius ir emocijas. Ši knyga – tai būdas patekti į iki šiol neleistinai demonizuojamą, užsispyrėliškai neigiamą, bet iki skausmo tikrą vyrų homoseksualių santykių pasaulį, jį tyrinėti ir pažinti. Romane peržengiamos tradicinio supratimo apie įsimylėjimą, meilę, intymumą ribos ir kviečiama permąstyti mūsų pačių erotines fantazijas ir seksualines biografijas.

„Autorius šį homoerotinių performansų tyrimą vadina „seksualumo etnografija“. Tai kruopščiai dokumentuotų erotinių patirčių katalogas kaip autoterapija ir teksto malonumas. Tereškinas yra šio seksserialo apie vyrų geismą režisierius, operatorius ir pagrindinis veikėjas, nors jau istorijos pradžioje perspėja, kad „visi veikėjai joje yra fiktyvūs“. Jis ir ciniškas kritikas, užbėgantis už akių teisuoliams, su kuriais nevengia padiskutuoti markizo de Sado stiliumi – per pertraukas tarp veiksmų. Jis pirmas pasmerkia ir pirmas išteisina blyškųjį vyrą, pasitelkęs pagalbon Foucault, Berlant, Halperiną ir Patti Smith. Knygų, filmų ir klausomos muzikos sąrašai knygos gale padeda atkurti intelektualinę ir sentimentaliąją XX a. pabaigos XXI pradžios vyrų meilės memuarų rašytoją supusią atmosferą. Rekomenduoju žingeidiems žmonėms, vėjavaikiams, visokių kreivumų tyrėjams, Seimo nariams ir moralės policininkams.“

Menotyrininkė Laima Kreivytė

„Ilgai lauktas mokslininko prozos debiutas meistriškai rekonstruoja Lietuvos seksualinio pogrindžio labirintus. Įtraukianti, ironiška ir grafiška knyga turėtų tapti lietuviškos žydrosios kultūros, deramai pratęsiančios alternatyvių, socialiai angažuotų ir sekso nebijančių meno kūrėjų darbus, atskaitos tašku.“

Romas Zabarauskas, kino režisierius