Politika ir istorija

Šią „Lietuvos istorijos“ knygą istorikai Alfredas Bumblauskas ir Mangirdas Bumblauskas, kaip ir pirmąsias tris, skiria jauniesiems skaitytojams. Kviečia juos išeiti iš pamokos ribų ir pasinerti į nuodugnesnius Lietuvos istorijos tyrinėjimus. Moko kritiškai vertinti nusistovėjusias tiesas, patiems ieškoti atsakymų į keliamus klausimus. Be abejonės, ši knyga bus įdomi ir suaugusiesiems, girdėjusiems iš šeimos vyresniųjų ar net patiems patyrusiems knygoje aprašomus Lietuvos istorijos įvykius.

Ši knyga yra ankstesnių trijų dalių tęsinys. Ją sudaro dvi dalys: IV dalis „Nuo siaubo ir teroro per nuobodybę prie trispalvių jūros“ ir V dalis „Kovo 11-osios Lietuva – mūsų laikas“. Taigi IV dalis prasideda pasakojimu apie sovietinę Lietuvos okupaciją 1940 m. birželio 15 dieną ir baigiasi 1990 m. kovo 11-osios išvakarėmis. V dalis prasideda Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu ir baigiasi šiomis dienomis.

Žvilgsniu aprėpdami visą Lietuvos istoriją autoriai daro įkvepiančią išvadą: šiandienė Lietuva – mūsų laikas ir su trispalve, ir su lietuvių kalba, ir su Vilniumi, ir su laisve bei draugais Europos Sąjungoje ir gynybinėje organizacijoje NATO.

Rašyti apie pastarųjų trijų dešimtmečių Lietuvos valstybės istoriją nėra lengva, bet įdomu skaityti, kokius netolimos praeities ir netgi šių dienų įvykius autoriai laiko svarbiausiais, keitusiais Lietuvos veidą ir vertais paminėti.

Kaip ir ankstesnėse dalyse, šiose apstu įdomių ir negirdėtų ar primirštų mūsų krašto istorijos faktų, iliustruojamų nematytais vaizdais, amžininkų atsiminimais, ekspertų vertinimais.

Penkios Lietuvos istorijos dalys, išleistos keturiomis knygomis, siekia prisidėti prie visapusiško jauno žmogaus formavimosi, nes domėjimasis artimos aplinkos, savo krašto istorija yra tapęs neatsiejama šio proceso dalimi.

Artėjant 2019-ųjų prezidento rinkimams Valstybės saugumo departamento žvalgybos pareigūnas gauna neįprastą užduotį – nesilaikant griežtų taisyklių patikrinti vieno iš kandidatų rinkiminę komandą ir galimų rėmėjų sąrašą. Pareigūnas netrunka suprasti, kad tai gali būti savotiška Departamento vadovų parama prezidento posto siekiančiam Gitanui Nausėdai, todėl ryžtasi tapti Pranešėju.

Šioje knygoje pirmą kartą prabyla ne vien Pranešėjas, bet ir dešimtys kitų liudininkų, savo akimis mačiusių Nausėdos rinkiminę kampaniją, jo įsikūrimą Prezidento rūmuose, bandymus įsitvirtinti Lietuvos politikoje, artimiausios komandos euforiją ir nusivylimus. Atskleidžiama, kaip prezidentas Nausėda ir kiti valstybės vadovai veikė per svarbiausias pastarojo meto krizes: pandemiją, maršizmą, Rusijos karą Ukrainoje, Lietuvos konfliktus su diktatoriškomis valstybėmis.

Knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“ tęsia „Kabinete 339“ pradėtą pasakojimą apie Lietuvos valstybės valdymo užkulisius.

„Šioje Birutės ir Dovydo knygoje keičiasi rūmų adresas, bet nekinta užkulisinės intrigos, apie kurias rūmų šeimininkai niekada nenori pasakoti. Intriguoja iškalbingi prezidento Gitano Nausėdos kadencijos ir jo asmenybės štrichai bei žurnalistų keliamas amžinas klausimas – kam tarnauja slaptosios tarnybos?“

Andrius Tapinas

„Ak, ta gerovės valstybė. Skaityti tokias knygas yra bjauru: tenka irtis per puslapius, kuriuose intrigos, manipuliacijos, melas, politinės rietenos ir kvailystės. Užvertęs paskutinį puslapį tik dar kartą pagalvoji, kad Danijos Karalystėje kažkas tikrai supuvę ir žurnalistiniais įrankiais to nesutvarkysi. Bet, kaip teigia vienas garsus filosofas, – niekas nesakė, kad bus lengva.“

Antanas Terleckas

Knygos autoriai – „Laisvės TV“ tyrimų žurnalistai Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė, kartu atlikę ne vieną žurnalistinį tyrimą apie politinę korupciją, įtartinus verslo sandorius, socialines problemas. Pirmoji jųdviejų knyga „Kabinetas 339“ tapo lietuvišku bestseleriu, „15min“ metų knygos apdovanojimuose išrinkta geriausia lietuviška negrožinės literatūros knyga. Vėliau sukurti televizinės dokumentikos filmai – „Fūrų vergai“, „Pažemintųjų palata“, „Kyjivo trasa“ – sudomino šimtus tūkstančių žiūrovų. Už savo darbus jie pelnė Peter Greste Freedom Of Speech ir Future Story tarptautinius apdovanojimus, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Vilniaus universiteto, Vilniaus politikos analizės instituto, Romo Sakadolskio, Gailių klano premijas už tiriamąją žurnalistiką.

Israelio Coheno „Vilna“ – pirmoji išsami Vilniaus žydų istorija, išleista 1943 m. JAV, jau nujaučiant, jog Vilniaus žydus ištiko tragedija, kuri nutraukė šios per amžius Vilniuje gyvenusios bendruomenės tradicijas, kultūrą ir tęstinumą. Tad Coheno tikslas – uždokumentuoti šią tradiciją nuo pat žydų įsikūrimo Vilniuje XIV a. iki pat tragiškos pabaigos Holokausto metu. Būtent dėl šių aplinkybių knyga neapima Holokausto – žydų bendruomenė šioje istorija vis dar gyva, pulsuojanti, pilna idėjų, svajonių ir planų.

Israelis Cohenas – Mančesteryje gimęs lenkų kilmės žydas, žurnalistas ir istorikas, Vilniuje lankęsis iki II-ojo pasaulinio karo.

„Ši knyga yra viena pirmųjų Vakarų pasauliui pristatytų Vilniaus istorijų – būtent pagal ją skaitantieji angliškai ilgai įsivaizdavo Vilnių ir jo žydiškąją dalį. „Vilna“ daugiabriaunė – tai vienu metu ir šaltinis (nes dalies istorijos šaltinių jau nebeturime), ir sintetinė studija, apibendrinanti XIX-XX a. pradžioje žydų mokslininkų atliktus Vilniaus žydų bendruomenės tyrimus. Ši knyga – pažinimo proceso dalis tiek autoriui, tiek mums.“

Prof. dr. Jurgita Verbickienė, istorikė

2022 m. METŲ KNYGA PUBLICISTIKOS IR DOKUMENTIKOS KATEGORIJOJE 

Turbūt pirmoji mokslinė knyga Lietuvoje, paženklinta S raide.

Istorikai Valdemaras Klumbys ir Tomas Vaiseta įžengė į teritoriją, kurioje lyg ir nieko neturėjo rasti – juk iki šiol vyrauja įsitikinimas, kad seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje tarsi neegzistavo. Tačiau jie skaitytojams ir skaitytojoms prieš akis atveria netikėtai įvairią ir dinamišką seksualumo kultūrą: tuometė spauda mėgaujasi publikuodama seksualizuotus moterų atvaizdus ir tik valdžiai susizgribus tai nevirsta kultūros revoliucija; atsiradus vaizdo grotuvams, piliečiai grupelėmis renkasi žiūrėti pornografijos; gydytojai auklėja vyrus, nesugebančius seksualiai patenkinti savo žmonų; apklausose trečdalis studentų prisipažįsta turėję seksualinių santykių tik iš smalsumo. 

Klumbys ir Vaiseta, remdamiesi spauda, dienoraščiais, atsiminimais, archyvais ir interviu, nagrinėja seksualumo kultūrą sovietų Lietuvoje trimis pjūviais: per viešai publikuotus vaizdus, lytinio švietimo ir seksualinės tematikos tekstus ir visuomenės elgseną. Jie teigia, kad sovietmečiu valdė meilės diktatūra, kuriai pavyko nuslopinti prasidėjusią seksualinę kultūros revoliuciją, bet tuomet ši virto seksualiniu pilietiniu karu.

Valdemaras Klumbys (gim. 1979) – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. Jis du dešimtmečius tyrinėja pasipriešinimo sovietmečiu, sovietų Lietuvos socialinę ir kultūrinę istoriją, parašė monografiją „Stovėję po medžiu? Lietuvių inteligentijos elgesio strategijos sovietmečiu“ (2021).

Tomas Vaiseta (gim. 1984) – rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas. Apie penkiolika metų nagrinėja sovietų Lietuvos kasdienybės, psichiatrijos, atminties ir seksualumo istorijos klausimus, parašė dvi monografijas – „Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“ (2014) ir „Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944–1990“ (2018).

Istorijos mylėtojai dažnai kamantinėja istorikus, kas galėjo atsitikti, jeigu įvykiai tada ar tada būtų klostęsi kitaip, kokios buvo alternatyvos tam, kas įvyko. Juk smalsu, kaip būtų klostęsi įvykiai, jeigu SSRS nebūtų aneksavusi Lietuvos 1940-aisiais. Vis dar stokojame platesnės alternatyviosios istorijos pasakojimų apie tai, kas būtų, jeigu būtų, kokia būtų alternatyvi istorija renkantis tikriesiems faktams prieštaraujančius įvykius, rezgant būtent tokią istoriją ar istorijas.

Prieštaraujančių faktų (trumpiau, gal ir moksliškiau skambėtų – kontrafaktinė), arba alternatyvi, Lietuvos istorija gali pasirodyti neįprasta, nes... išgalvota. Tačiau išgalvota remiantis tikromis žiniomis, taigi tuo, ką dabar jau gerai žinome tikrai buvus. Ji naudinga, nes skatina mus domėtis istorija.

Donaldą Trumpą išrinkus JAV prezidentu, Snyderis, remdamasis istorijos žiniomis, parengė dvidešimt pamokų, kaip apsisaugoti nuo tironijos įsigalėjimo. Ši knyga – tai pilietinio sąmoningumo ir politinio aktyvizmo pradžiamokslis.

Timothy Snyderis (g. 1969) – istorikas, Jeilio universiteto profesorius, JAV Holokausto muziejaus Sąžinės komiteto narys, kurio moksliniai tyrimai apima dviejų didžiųjų XX a. represinių režimų – nacizmo ir stalinizmo – veiklą. „Apie tironiją“ – ketvirtoji Snyderio knyga lietuviškai.

„Neaprėpiamo informacijos kiekio, inertiškų ir subiurokratintų politinių procesų, kasdien plintančio viešumo ir technologizuoto privatumo laikmetyje atgimsta baimės, vedančios prie laisvės atsisakymo. Istorija ne kartojasi, bet primena mums neišmoktas pamokas. Timothy Snyderio knyga – tai atsakas avantiūristinei tironijos nostalgijai ir bandymas priminti pamokas, kurios padeda išsaugoti trapų galių balansą, kuris vadinamas demokratija.“

Paulius Gritėnas

„Tai knyga, mokanti istoriškai mąstyti, primenanti Václavo Havelo imperatyvo „gyventi tiesoje“ svarbą, kalbanti apie kasdienės politikos ir betarpiško bendravimo, kuriuos užmiršome dreifuodami kompiuterinių algoritmų pasaulyje, poreikį. „Neatiduokite laisvės savo noru“, – sako Timothy Snyderis. Sunku įsivaizduoti prasmingesnį palinkėjimą Lietuvos visuomenei XXI amžiuje.“

Aurimas Švedas

Ligoninė, kurią vadiname Vasaros 5.

Sovietinė psichiatrija, pasislėpusi už mitų ir legendų.

Pacientų balsas, kurį girdime dar labai retai.

Istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta pasakoja apie psichiatriją sovietmečiu (1944–1990), nagrinėdamas Vilniaus psichiatrijos ligoninės istoriją, aiškindamasis, kaip ji virto medicinos institucija, kokie terapijos metodai buvo taikomi ir kaip jie keitėsi, suteikdamas galimybę pamatyti ligoninės gyvenimą pacientų akimis. Knygoje pirmą kartą pasitelkiami unikalūs šaltiniai – gydytų pacientų ir jų artimųjų skundai, taip pat kalbinti buvę pacientai, psichiatrai ir psichologai, ištirta šimtai ligoninės dokumentų.

„Augome sovietinėje, vėliau – posovietinėje erdvėje, kurioje psichikos sutrikimų turintys žmonės vadinami „durniais", o psichiatrijos ligoninė – „durnynu". Sociokultūrinė stigma, užkoduota žodžiuose „Vasaros 5", išlikusi stipri iki mūsų dienų. Iš čia kilo pagrindinis knygos tikslas – nebepasiduoti per šimtmečius susiformavusiems vaizdiniams, kurie išrūšiuoja žmones ir atima galimybę pažinti tikrovę. Nebepasiduoti reiškia bent nepalaikyti stigmos. Nepavadinti knygos „Vasaros 5"."

Tomas Vaiseta

„Tomo tyrimas gali tapti svarbiu žingsniu keičiant požiūrį į psichikos negalią."

Dovydas Pancerovas

„Labai įspūdingas ir įdomus darbas. Gražiai ir jautriai parašytas, bus svarbus indėlis į mūsų mokslą ir kultūrą."

Dr. Neringa Klumbytė

„Skaityti Tomo Vaisetos „Vasarnamį“ buvo taip pat šiurpu, kaip ir paauglystėje – Balio Sruogos „Dievų mišką“. Pribloškė klaiki pacientų ir ligoninės darbuotojų, kurie savo brutaliais veiksmais patys pasirodė labai panašūs į psichinius ligonius, nelygybė ir žmogaus teisių pažeidimai. "
Giedrė Kazlauskaitė, skaitymometai.lt

„Galima viltis, kad tokie leidiniai paskatins lietuviškos mokslinės literatūros populiarėjimą, o mūsų akademija leis sau šiek tiek atsipalaiduoti ir pradės žvelgti į mokslinių publikacijų lauką nebe taip griežtai ir sausuoliškai."
Dovilė Kuzminskaitė, Metai

Tomas Vaiseta (g. 1984) – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras.

Rasa Antanavičiūtė tyrinėja istoriją, kad suprastų ir paaiškintų šiandienos procesus. Knygoje „MENAS IR POLITIKA“ ji nuosekliai pasakoja apie Vilniaus viešųjų erdvių simbolinio ženklinimo raidą 1895–1953: nuo vėlyvosios Rusijos imperijos iki stalininės Sovietų Sąjungos. Skaitytojams prieš akis iškyla aikštės ir paminklai, gimę iš skirtingų politinių paskatų, atskleidžiama, kaip viena kitą keitusios valdžios įsivaizdavo ir formavo miestą. Vaizdų tekstą dar labiau pagyvina virš 150 Vilniaus kaitą iliustruojančių archyvinių nuotraukų ir atvirukų iš Lietuvoje ir svetur sukauptų atminties institucijų rinkinių. Kai kurie vaizdai publikuojami pirmą kartą.

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, nuo 2011 m. yra Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdomoji direktorė.

„...knyga leidžia pajusti, kad valdžių pageidavimų, propagandinių programų vietą uždominavo verslo interesai. Nepaisant to, (...) ši monografija prieina išvadą, kad paminklų gyvenimas Vilniuje ne ilgesnis nei žmogaus."

Monika Krikštopaitytė, 7 meno dienos

„Autorė yra talentinga meno istorikė ir ne mažiau talentinga pasakotoja. Atverdama naujus Lietuvos istorinės sostinės pažinimo horizontus Antanavičiūtė įtikinamai parodo, kaip devyni politiniai režimai skubėjo pakeisti miesto aplinką, kad pasisavintų svarbiausias Vilniaus viešąsias erdves."

Giedrė Jankevičiūtė, meno istorikė

„Kodėl mums vis dar svarbus simbolinis reprezentavimas? Kokiu pagrindu kuriame atmintį? Kaip memorialai rašo istoriją? Ar paminklai yra praeities šmėklos O gal priešingai – mūsų neurotiškos dabarties simptomai? Savalaikė, argumentuota ir išsamiu tyrimu pagrįsta Rasos Antanavičiūtės knyga susieja meno ir politikos dimensijas, kurios leidžia užduoti (į-) ir (iš)paminklinimo kartėlį lydinčius klausimus. "

Kristupas Sabolius, filosofas

„Šios knygos svarbi žinia gali nuteikti pesimistiškai – pasirodo, Vilnius jau daugiau nei šimtą metų užkeiktas ginčytis dėl memorialinių paminklų. Bet knygos turinys nuteikia optimistiškai: autorė tiesiog meistriškai atskleidžia šią netikėtai įdomią miesto dramą, – tai ekspertinis žvilgsnis į 20 a. pirmos pusės atminties politiką pačia geriausia prasme. Ir kiekvienas, kas knygą perskaitys, prisidės prie prakeiksmo išsklaidymo. "

Tomas Vaiseta, rašytojas ir istorikas

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, vadovavo Vlniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijai, dalyvauja steigiant Vilniaus miesto muziejų. Jos vadovaujamas projektas „Saulė ir jūra“ 2019 m. Venecijos meno bienalėje Lietuvai pirmąkart atnešė prestižinį „Auksinį liūtą“. 2020 m. Rasai Antanavičiūtė buvo paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija. 

Kinas – ne tik filmai. Tai daugybės žmonių darbas, komercinės ir autorinės strategijos bei skirtingi būdai rodyti ir žiūrėti. Šį kartą fokuse atsiduria moterys – šiapus ir kitapus ekrano, matomos ir ilgą laiką beveik nepastebėtos Lietuvos kine: tiek ankstyvuosiuose filmuose, tiek sovietmečio kūryboje, tiek šiandienos kino praktikose.

Ši knyga – dešimties straipsnių rinktinė – pirmą kartą lietuviško kino kontekste lyties problematiką gvildena iš trijų skirtingų perspektyvų. Kokiu statusu kino gamyboje dalyvauja moterys – antrosios režisierės, montuotojos ar kostiumų dailininkės? Kaip galime perskaityti komercinį, autorinį, dokumentinį kiną ir videomeną, jei dėmesį kreipiame į lyčių vaidmenis? Ir kaip lytis atsiskleidžia konkrečiuose filmuose, žvelgiant iš skirtingų teorinių perspektyvų?

„Kaip kameros žvilgsnis sureguliuotas, taip ir matysime kine rodomą pasaulį; kaip medžiaga sumontuota, tokios reikšmės ir ims formuotis; kokius kultūrinius įgūdžius žiūrėti kiną turime, tokią kino patirtį ir kaupsime. Todėl ir šios knygos žvilgsnį į kiną fokusuoja du dalykai. Pirmiausia lyties problematika: nagrinėjame, kaip keičiasi kino istorija ir jos apmąstymo būdai, jei žvelgiame per moterų – kūrėjų, žiūrovių, vaizdinių – prizmę. Ir antra, daugiadiscipliniškumas: knygos autorės ir autoriai ateina iš istorijos, filologijos, dailėtyros, psichologijos ir kinotyros kontekstų, tad jų teorinė optika ryškina vis kitokias kino ir lyties svarstymo galimybes.“

Knygos sudarytojos Natalija Arlauskaitė, Lina Kaminskaitė

„Knygoje „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ tarpdalykinė tyrėjų komanda iš kritinės ir feministinės perspektyvos pažvelgia į paraštėse paliktus Lietuvos kino istorijos fragmentus – nuo XX a. pradžios iki šių dienų. <…> Šia studija žengiamas svarbus žingsnis ugdant Lietuvoje modernų, reflektyvų, transnacionalinį požiūrį į kiną ir vizualumą. Knyga bus įdomi ir naudinga ne tik kinotyros ir vizualumo ekspertams, studentams, bet visiems, besidomintiems iki šiol neatrasta lietuviškojo kino istorija.“

Kultūros istorikė, TSPMI profesorė Violeta Davoliūtė

Natalija Arlauskaitė – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė, tyrinėja istorinę vaizduotę fotografijoje, kine ir šiuolaikiniame mene, Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečio vizualumą, medicinos vaizdiniją, feministinę kino teoriją, kritinę ir medijų teoriją. Stažavosi ir vykdė tyrimus Edinburgo universiteto Priešakinių tyrimų institute, Konstancos, Niujorko, Krokuvos Jogailaičių ir kituose universitetuose.

Lina Kaminskaitė – kino ir kultūros istorikė, audiovizualinių medijų tyrinėtoja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, 2019–2020 m. Utrechto universiteto afilijuotoji mokslininkė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja. Tyrinėja kino rodymo ir žiūrėjimo praktikas, kino vietą kultūros ir kasdienybės istorijoje, kino ir medijų sąveiką. 

Knygoje nagrinėjama Pirmosios Lietuvos respublikos (1918–1940) pramonės architektūra, per kurią atskleidžiami industrializacijos ir modernizacijos aspektai, ryškiai atsispindėję miestų ir kraštovaizdžio kaitoje, naujų pramonės šakų steigimo sunkumai, procesuose dalyvavusios asmenybės ir pramonės architektūros savitumas. Tekstą praturtina ir papildo beveik 300 istorinių iliustracijų.

„Kai papasakojau pažįstamiems architektams, kad rašau knygą apie pramonės architektūrą, jie ilgokai suko galvą, kas ją galėtų simbolizuoti. Tyrimų laboratorija? „Pieno centro“ rūmai Laisvės alėjoje? O gal Linkaičių ginklų fabrikas Radviliškio miškuose? Kas išliko ir ką mes apie tai žinome? Ką be „smetoniško sviesto“ žinome apie tarpukario Lietuvos industrializaciją ir kodėl, mano manymu, yra svarbu apie tai žinoti?“
Marija Drėmaitė apie knygos idėją

„Didesnės antikomunistinės knygos nesu skaitęs – joje labai vaizdžiai pademonstruota, ko netekome po 1940-ųjų.“
Profesorius Alfredas Bumblauskas

„...(knyga) mums išsamiai atskleidžia ir įtaigiai papasakoja apie pačią tarpukario Lietuvą. Atrodytų, lyg ir viskas paprasta, tačiau tai atlikta taip, kaip dar niekas iki šiol nėra atskleidęs ir papasakojęs.“
Istorikas Norbertas Černiauskas, bernardinai.lt

Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė. Tyrinėja XX a. architektūrą, modernizmą, domisi architektūros ir pramonės paveldu.

„New York Times" bestseleris
Yuval Noah Harari ir Carlo Rovelli knygų gerbėjams!

Dauguma istorikų tyrinėti renkasi labai konkrečias temas: vieną istorinį laikotarpį, iškilų asmenį, reikšmingą įvykį... O kas nutiktų, jei kas nors pamėgintų apžvelgti viską nuo pradžių pradžios, nuo Didžiojo Sprogimo, iki pat šių dienų ir net to, kas pasaulio laukia ateityje? Ar toks plačiai aprėpiantis žvilgsnis pakeistų tai, kaip matome save, kaip suprantame savo vietą Žemėje ir kaip priimame savo egzistenciją šioje begalinėje erdvėje, šiame neaprėpiamame laike?

Tai klausimai, į kuriuos dar 1991-aisiais pasiryžo atsakyti istorikas Davidas Christianas, anksčiau tyrinėjęs nacionalines ir imperijų istorijas, išryškinusias fundamentalų žmonijos susiskaldymą. Mokslininkas norėjo parodyti, jog iš tiesų pasaulis turi vieną istoriją – vieną bendrą pasakojimą apie visa ko kilmę. Taip atsirado Didžiosios istorijos disciplina. Sujungdamas fizikos, biologijos, istorijos ir daugelio kitų mokslo sričių žinias, autorius kuria nuoseklų 13,8 milijardų metų aprėpiantį pasakojimą, gilinasi į kertinius didžiosios istorijos įvykius, nulėmusius svarbiausius pokyčius, ir demonstruoja esmines visa ko sąsajas, pasaulį padariusias tokį, kokį regime šiandien.

„Kruopščiai supinti faktai ir originalios įžvalgos."
Bill Gates

„D. Christianas rado veiksmingą būdą pasinaudoti istorija, kad viskas, ką žinome apie pasaulį, pagaliau rastų sau vietą ir susijungtų į darnų pasakojimą. Stulbinantis pasiekimas."
Carlo Rovelli, „Septynių trumpų fizikos pamokų" autorius

„Trumpa Visatos istorija. Nuostabiai ir įtaigiai papasakota."
Wall Street Journal

David Christian (Deividas Kriščianas, g. 1946) – istorijos profesorius, Sidnėjaus Makvorio universiteto Didžiosios istorijos instituto direktorius, daugybės mokslinių straipsnių ir knygų autorius. 2011 m. kartu su Billu Gatesu inicijavo „Didžiosios istorijos projektą", dėl kurio ši disciplina atsidūrė tūkstančių vidurinių ir aukštųjų mokyklų programose. „Didžioji istorija, arba pasakojimas apie Visatos, Žemės ir žmonijos kilmę" greitai pelnė skaitytojų simpatijas ir netrukus įsitvirtino tarp perkamiausių „New York Times" knygų.

„Jei norite suprasti, kodėl žmonės tokie pavojingi kitoms rūšims, įsivaizduokite brakonierių Afrikoje su „AK-47“, miškakirtį Amazonijoje su kirviu – ar, dar geriau, įsivaizduokite save su knyga rankose.“

Per pastaruosius pusę milijardo metų planetoje įvyko penki masiniai rūšių išnykimai, kai gyvybės įvairovė Žemėje staiga smarkiai sumenko. Viso pasaulio mokslininkai šiuo metu stebi šeštąjį išnykimą, kuris gali būti pats pražūtingiausias įvykis nuo tada, kai, anot vienos iš teorijų, meteorito smūgis išnaikino dinozaurus. Ir šįsyk nelaimę nešame mes – „homo sapiens“.

Nepaprastai informatyvioje knygoje žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė Elizabeth Kolbert pasakoja, kaip ir kodėl keičiasi planetos gyvybė. Į vieną audinį ji supina skirtingų mokslo disciplinų tyrimus, nuostabių jau dingusių rūšių aprašymus ir pačios išnykimo sampratos istoriją: kaip, pažindami pasaulį, ėmėme suprasti jo kaitą, patį išnykimo faktą, jo priežastis ir padarinius.

Pateikdama itin svarių argumentų, autorė parodo, kaip fundamentaliai prie šeštojo išnykimo prisideda žmonija, ir skatina iš naujo apmąstyti esminį klausimą, ką reiškia būti žmonėmis.

„Nuostabi knyga, kurioje labai aiškiai pasakoma, kad dideli, staigūs pokyčiai įmanomi. Jie vyko anksčiau, jie gali pasikartoti ir vėl.“
Barack Obama

„Apie nykstančius šios planetos sutvėrimus Kolbert geba rašyti pagauta poetinio šėlo, bet tikroji šios knygos stiprybė – mokslinis preciziškumas, platus istorinis kontekstas ir tiksli žmogaus sukeliamų padarinių planetai dokumentacija.“
New York Times

„Ši knyga iš esmės pakeis jūsų pasaulio suvokimą.“
Seattle Times

Elizabeth Kolbert (Elizabetė Kolbert, g. 1961) – amerikiečių žurnalistė ir rašytoja, apdovanota daugeliu premijų už aplinkosaugos tyrimus. Antroji autorės knyga „Šeštasis išnykimas“ 2015 m. laimėjo Pulitzerio negrožinės literatūros premiją, o „Guardian“ 2017 m. ją išrinko viena svarbiausių visų laikų negrožinės literatūros knygų.

„Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“ – pirmas nuoseklus kultūrinis vadovas po daugiakonfesinį ir daugiatautį Vilnių. Nuolat pabrėžiama, kad Vilniuje sugyveno krikščionybė, judaizmas ir islamas, tačiau ne tik tai, bet ir ilgalaikė Rytų ir Vakarų, arba graikų ir lotynų, krikščioniškųjų tradicijų kaimynystė Lietuvos sostinėje yra išskirtinė Europoje. Knygoje kalbama apie Rytų ir Vakarų krikščionybės palikimą ir dabartį Vilniuje, suprantamai atskleidžiamos ir susiejamos su šių dienų patirtimi pamirštos arba dabarties kasdienybei tolimos kultūros vertybių prasmės.

Ši knyga nėra krikščionybės Vilniuje ar Lietuvoje istorija, nors joje gausu istorinių nuorodų. Tai bandymas pamatyti Vilniuje ne tik miesto grožį, bet ir jo prasmę, atrasti ryšius, siejančius dailias menines formas su kultūron įaugusiu tikėjimu, jo pasakojimais, simboliais ir ženklais.

Knyga siekia atgaivinti pasivaikščiojimų žanrą ir urbanistiniame Vilniaus audinyje išskirti su religiniu miesto gyvenimu susijusias temas. Pasivaikščiojimų žanras turėtų skaitytoją įspėti ir apie kitą knygos savitumą - tai ne žinynas, o asmeniškas pasakojimas, kuriame nestinga įspūdžių, nuomonių ir prisiminimų.


„Daug kartų suplėšytas Lietuvos istorijos ir kultūros audinys išsaugojo nenutrauktas gijas, kurios kaip mitinės Ariadnės siūlas gali padėti rasti taką prie gyvojo vandens versmių, be kurių Vilnius nebūtų tuo, kas jis yra – vienas iš didžių Europos miestų, kurio nepažįstant ir nežinant apie čia besiskleidusią įvairialypę krikščioniškąją tradiciją neįmanoma kaip reikiant suprasti ne tik Lietuvos, bet ir Europos.“
Irena Vaišvilaitė


Irena Vaišvilaitė (g. 1954) kultūros istorikė, Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto, dėsto Vilniaus universitete. Tyrinėja XVII ir XX a. kultūros istoriją, ypač domisi religiniais kultūros aspektais.

Lietuvos prezidento institucija formavosi per trisdešimt Nepriklausomybės metų, bet dėl mūsų prezidentų galios ir vaidmens vis dar kyla diskusijų. Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?

Politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis, remdamasis per daugelį metų sukauptais sociologiniais duomenimis, moksliniais tyrimais, politikos ekspertų ir dalyvių komentarais, prezidentų biografijomis ir asmeniniais pokalbiais su jais, knygoje „Mums reikia vado?“ atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų apie Lietuvos prezidento instituciją, lygina buvusius ir esamus prezidentus bei aptaria jų reikšmę šalies politikai nuo Nepriklausomybės atgavimo iki pat šių dienų. 

„Mokslininkai turi eiti į žmones ir pasakoti apie mus supantį pasaulį remdamiesi ne nuojautomis, stereotipais ar gandais, o duomenimis, tyrimais ir nuolatiniu informacijos tikrinimu. Dr. Mažvydas Jastramskis šioje knygoje tą ir daro: kiekvieną savo teiginį paremia duomenimis ir argumentais, o ne rašo šakėmis ant vandens.“
Paulius Ambrazevičius, bičiulis

„Kaip atsitiko, kad rengiant Lietuvos Konstituciją buvo svarstomi radikaliai skirtingi LR Prezidento įtakos variantai? Pagal kokius scenarijus dirbo ligšioliniai šalies vadovai ir kiek juos veikė aplinkybės, o kiek jie patys veikė aplinkybes? Ar Lietuva turėjo savąjį de Gaulle'į ir kas bendra tarp Gitano Nausėdos ir Kamerūno prezidentūrų? Duomenų apie tai pateikia Mažvydas Jastramskis, naujausiųjų laikų istorijoje ieškodamas atsakymo, kokio tauta norėtų vado. Knyga labai lengvai skaitoma ir turi žavių asmeninių detalių, tokių kaip mamos blynai šalia Rolando Pakso helikopterio arba lažybos dėl Valdo Adamkaus.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

Mažvydas Jastramskis (g. 1985) – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politikos mokslų daktaras, trijų Lietuvos nacionalinių rinkiminių studijų narys. Jo komentarai reguliariai publikuojami portalo „Delfi“ skiltyje „Nuomonių ringas“, o įžvalgos asmeninėje „Facebook“ paskyroje sulaukia daugybės reakcijų ir skatina diskusijas aktualiais politiniais klausimais. „Mums reikia vado?“ – pirmoji autorinė M. Jastramskio knyga, siekianti plačiąją visuomenę supažindinti su Lietuvos prezidento institucijos užkulisiais ir palyginti Lietuvos prezidentus, per 30 metų ėjusius šias pareigas.

Pirmas išsamus moters partizanų kare portretas.
Žmogiškoji karo po karo pusė.
Ištisos pokario kartos paveikslas.

Šiame istoriniame tyrime istorikas dr. Marius Ėmužis pasakoja net ir ginkluoto pasipriešinimo fone neįtikėtinai skambančią – tragišką, bet įkvepiančią – partizanės Monikos Alūzaitės gyvenimo istoriją. Monika išeina į mišką dar mokydamasi paskutinėje klasėje. Susekta bunkeryje ir nenorėdama pasiduoti gyva nukreipia ginklą į save. Patekusi į ligoninę supranta, kad gali būti žiauriai kankinama, todėl bando pasitraukti iš gyvenimo dar kartą, bet vėl lieka gyva. Nuo tada Monikos likimas jai nebepriklauso, ji tik žaislas saugumiečių rankose. Tardymas, kankinimas, verbavimas, apgaulės tampa jos žiauria kasdienybe. 

Monikos Alūzaitės ir kitų partizanių moterų gyvenimai leidžia naujai pažvelgti į partizaninį karą ir parodo, kad moterys buvo tokia pat svarbi laisvės kovų dalis kaip ir vyrai. Ši istorija atveria ištisą žmonių, privalėjusių priimti sunkius sprendimus, panoramą, kuri šiandien liudija apie bendrą to laikotarpio ir žmogaus, atsidūrusio totalitarizmo gniaužtuose, būklę.

„Gyvas pasakojimas įsuka į holmsiškai narpliojamų įvykių verpetą, o atskleisti painūs MGB tinklai išsklaido ne vieną sovietmečio propagandos sukonstruotą mitą. Monikos ir kitų laisvės kovotojų paveikslai be dirbtinio heroizavimo – viską pasako jų laikysena ir elgsena. Užkabina ir tai, kad dėmesys krypsta būtent į moterį ir jos indėlį bei vietą laisvės kovose.“
Aistė Smilgevičiūtė

„Autorius imasi istorikui nebūdingos misijos ir įtraukia į netikėtas paieškas. Monikos Alūzaitės istorija – viena iš tų, kurios net kruopščiai rekonstruotos nesileidžia išpasakojamos nuo A iki Ž. Herojės tikrą kančią ir kovas regėjo vien miškai, lemties sesės ir broliai. Pasitelkiant sąžinę ir vaizduotę po krislą kuriamas įspūdis apie „juodą vargą“, kurio, pasak jos bendražygio, nepatyręs negali suvokti.“
Gražina Kristina Sviderskytė

Marius Ėmužis (g. 1987) – humanitarinių mokslų daktaras, VU Istorijos fakulteto dėstytojas. 2016 m. apgynė disertaciją „Sovietų Lietuvos valdantysis elitas 1944–1974: tarpusavio ryšiai ir jų raiška“. Jo mokslinių tyrimų sritys: Kominterno istorija ir veikla, sovietų Lietuvos nomenklatūra, partizaninis karas Lietuvoje.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Walks in Christian Vilnius is the first comprehensive cultural guide of multiconfessional and multinational Vilnius. It is often emphasized that Vilnius is a city in which Christianity, Judaism and Islam each found their place. But equally remarkable is the way in which Eastern and Western, or Greek and Latin, Christianity have closely co-existed in the capital of Lithuania over many centuries, an exceptional phenomenon in Europe. This book covers both the heritage and the present situation of Eastern and Western Christianity in Vilnius, explaining the long-forgotten meanings of cultural values distant from modern life and drawing connections with contemporary experience.

This is not a book about the history of Christianity in Vilnius or Lithuania, although it contains plenty of historical references. Rather, it is an attempt to see in Vilnius not just the beauty of the city, but also its meaning, and to find connections between the fine artistic forms with the faith which has grown deep into its culture, narratives, symbols and signs.

The book is intended for walks that single out topics associated with the religious life of the city in the urban fabric of Vilnius. The genre of walks also serves as an indication of another peculiarity of the book: it is not just a guidebook, but also a personal story with plenty of impressions, opinions and memories.

The fabric of Lithuanian history and culture, which has been torn many times, has preserved these unbroken threads which, like the mythical threads of Ariadne, can help one find the way to the sources of life-giving water, without which Vilnius would not be what it is – one of the great cities of Europe.

Irena Vaišvilaitė

Irena Vaišvilaitė (born 1954) is a cultural historian and former Lithuanian Ambassador to the Holy See, who is a professor at Vilnius University Faculty of History. Her field of study is cultural history between the 17^th and 20^th centuries. She is particularly interested in the religious aspects of culture.

Trečią „Lietuvos istorijos“ dalį istorikai Alfredas Bumblauskas ir Mangirdas Bumblauskas, kaip ir pirmas dvi, skiria jauniesiems skaitytojams. Kviečia juos išeiti iš pamokos ribų ir pasinerti į nuodugnesnius Lietuvos istorijos tyrinėjimus. Moko kritiškai vertinti nusistovėjusias tiesas, ieškoti savo atsakymų į keliamus klausimus. Be abejonės, knyga bus įdomi ir suaugusiesiems, girdėjusiems šeimos vyresniųjų pasakojimų apie „smetoninę Lietuvą“.

Autoriai, žaismingai provokuodami ar pateikdami, anot recenzentų, „nenunaudotus šaltinius“, skatina jaunąjį – ir ne tik – skaitytoją per gyvąją istoriją pažinti Vasario 16-osios Lietuvą. Aptaria du nepriklausomybės dešimtmečius, per kuriuos susiformavo modernioji lietuvių tauta, – nuo sudėtingomis sąlygomis sukurtos valstybės per pažangą ir augimą iki dramatiško Lietuvos valstybės praradimo.

Knygoje aptariami ne tik įtempti valstybės kūrimo ar praradimo etapai, bet ir tokios visus dominančios temos kaip krepšinis ir tarpukario gardėsiai arba kodėl to meto Kaunas kartais vadinamas „mažuoju Paryžiumi“.

Kaip ir ankstesnėse dalyse, šioje apstu įdomių, negirdėtų ar primirštų mūsų krašto istorijos faktų, iliustruojamų nematytais vaizdais, amžininkų atsiminimais ir ekspertų vertinimais.

Šia knyga siekiame prisidėti prie visapusiškos jauno žmogaus asmenybės formavimosi, nes šiandienos visuomenėje domėjimasis savo aplinkos, savo krašto istorija yra tapęs neatsiejama šio proceso dalimi.

Pagalba mokytojui
Pasitelkus šią knygą galima paįvairinti mokymo procesą, praturtinti pamokų medžiagą ne tik intriguojančiais siužetais ar įdomiais faktais, taip pat užuominomis skatinančiomis savarankiškai tyrinėti, vertinti istorijos faktus.

Pagalba mokiniui
Leidinys ne tik sudomins mūsų valstybės istorija, patenkins žinių troškimą, bet ir padės mokytis: prie paauglio patirčių priartinta medžiaga, vaizduotę žadinančios užduotys leis daug lengviau perprasti mokykloje dėstomas Lietuvos istorijos temas, įpratins kritiškai vertinti įvairius procesus, greičiau atrasti reiškinių ir įvykių sąsajas, pagaliau – apmąstyti savo kartos uždavinius ir vietą garbingų Lietuvos kartų grandinėje.

„New York Times" bestseleris
Yuval Noah Harari ir Carlo Rovelli knygų gerbėjams!

Dauguma istorikų tyrinėti renkasi labai konkrečias temas: vieną istorinį laikotarpį, iškilų asmenį, reikšmingą įvykį... O kas nutiktų, jei kas nors pamėgintų apžvelgti viską nuo pradžių pradžios, nuo Didžiojo Sprogimo, iki pat šių dienų ir net to, kas pasaulio laukia ateityje? Ar toks plačiai aprėpiantis žvilgsnis pakeistų tai, kaip matome save, kaip suprantame savo vietą Žemėje ir kaip priimame savo egzistenciją šioje begalinėje erdvėje, šiame neaprėpiamame laike?

Tai klausimai, į kuriuos dar 1991-aisiais pasiryžo atsakyti istorikas Davidas Christianas, anksčiau tyrinėjęs nacionalines ir imperijų istorijas, išryškinusias fundamentalų žmonijos susiskaldymą. Mokslininkas norėjo parodyti, jog iš tiesų pasaulis turi vieną istoriją – vieną bendrą pasakojimą apie visa ko kilmę. Taip atsirado Didžiosios istorijos disciplina. Sujungdamas fizikos, biologijos, istorijos ir daugelio kitų mokslo sričių žinias, autorius kuria nuoseklų 13,8 milijardų metų aprėpiantį pasakojimą, gilinasi į kertinius didžiosios istorijos įvykius, nulėmusius svarbiausius pokyčius, ir demonstruoja esmines visa ko sąsajas, pasaulį padariusias tokį, kokį regime šiandien.

„Kruopščiai supinti faktai ir originalios įžvalgos."
Bill Gates

„D. Christianas rado veiksmingą būdą pasinaudoti istorija, kad viskas, ką žinome apie pasaulį, pagaliau rastų sau vietą ir susijungtų į darnų pasakojimą. Stulbinantis pasiekimas."
Carlo Rovelli, „Septynių trumpų fizikos pamokų" autorius

„Trumpa Visatos istorija. Nuostabiai ir įtaigiai papasakota."
Wall Street Journal

David Christian (Deividas Kriščianas, g. 1946) – istorijos profesorius, Sidnėjaus Makvorio universiteto Didžiosios istorijos instituto direktorius, daugybės mokslinių straipsnių ir knygų autorius. 2011 m. kartu su Billu Gatesu inicijavo „Didžiosios istorijos projektą", dėl kurio ši disciplina atsidūrė tūkstančių vidurinių ir aukštųjų mokyklų programose. „Didžioji istorija, arba pasakojimas apie Visatos, Žemės ir žmonijos kilmę" greitai pelnė skaitytojų simpatijas ir netrukus įsitvirtino tarp perkamiausių „New York Times" knygų.

Lietuvos prezidento institucija formavosi per trisdešimt Nepriklausomybės metų, bet dėl mūsų prezidentų galios ir vaidmens vis dar kyla diskusijų. Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?

Politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis, remdamasis per daugelį metų sukauptais sociologiniais duomenimis, moksliniais tyrimais, politikos ekspertų ir dalyvių komentarais, prezidentų biografijomis ir asmeniniais pokalbiais su jais, knygoje „Mums reikia vado?“ atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų apie Lietuvos prezidento instituciją, lygina buvusius ir esamus prezidentus bei aptaria jų reikšmę šalies politikai nuo Nepriklausomybės atgavimo iki pat šių dienų.

„Mokslininkai turi eiti į žmones ir pasakoti apie mus supantį pasaulį remdamiesi ne nuojautomis, stereotipais ar gandais, o duomenimis, tyrimais ir nuolatiniu informacijos tikrinimu. Dr. Mažvydas Jastramskis šioje knygoje tą ir daro: kiekvieną savo teiginį paremia duomenimis ir argumentais, o ne rašo šakėmis ant vandens.“
Paulius Ambrazevičius, bičiulis

„Kaip atsitiko, kad rengiant Lietuvos Konstituciją buvo svarstomi radikaliai skirtingi LR Prezidento įtakos variantai? Pagal kokius scenarijus dirbo ligšioliniai šalies vadovai ir kiek juos veikė aplinkybės, o kiek jie patys veikė aplinkybes? Ar Lietuva turėjo savąjį de Gaulle'į ir kas bendra tarp Gitano Nausėdos ir Kamerūno prezidentūrų? Duomenų apie tai pateikia Mažvydas Jastramskis, naujausiųjų laikų istorijoje ieškodamas atsakymo, kokio tauta norėtų vado. Knyga labai lengvai skaitoma ir turi žavių asmeninių detalių, tokių kaip mamos blynai šalia Rolando Pakso helikopterio arba lažybos dėl Valdo Adamkaus.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

Mažvydas Jastramskis (g. 1985) – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politikos mokslų daktaras, trijų Lietuvos nacionalinių rinkiminių studijų narys. Jo komentarai reguliariai publikuojami portalo „Delfi“ skiltyje „Nuomonių ringas“, o įžvalgos asmeninėje „Facebook“ paskyroje sulaukia daugybės reakcijų ir skatina diskusijas aktualiais politiniais klausimais. „Mums reikia vado?“ – pirmoji autorinė M. Jastramskio knyga, siekianti plačiąją visuomenę supažindinti su Lietuvos prezidento institucijos užkulisiais ir palyginti Lietuvos prezidentus, per 30 metų ėjusius šias pareigas.

Lietuvos prezidento institucija formavosi per trisdešimt Nepriklausomybės metų, bet dėl mūsų prezidentų galios ir vaidmens vis dar kyla diskusijų. Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?

Politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis, remdamasis per daugelį metų sukauptais sociologiniais duomenimis, moksliniais tyrimais, politikos ekspertų ir dalyvių komentarais, prezidentų biografijomis ir asmeniniais pokalbiais su jais, knygoje „Mums reikia vado?“ atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų apie Lietuvos prezidento instituciją, lygina buvusius ir esamus prezidentus bei aptaria jų reikšmę šalies politikai nuo Nepriklausomybės atgavimo iki pat šių dienų.

„Mokslininkai turi eiti į žmones ir pasakoti apie mus supantį pasaulį remdamiesi ne nuojautomis, stereotipais ar gandais, o duomenimis, tyrimais ir nuolatiniu informacijos tikrinimu. Dr. Mažvydas Jastramskis šioje knygoje tą ir daro: kiekvieną savo teiginį paremia duomenimis ir argumentais, o ne rašo šakėmis ant vandens.“
Paulius Ambrazevičius, bičiulis

„Kaip atsitiko, kad rengiant Lietuvos Konstituciją buvo svarstomi radikaliai skirtingi LR Prezidento įtakos variantai? Pagal kokius scenarijus dirbo ligšioliniai šalies vadovai ir kiek juos veikė aplinkybės, o kiek jie patys veikė aplinkybes? Ar Lietuva turėjo savąjį de Gaulle'į ir kas bendra tarp Gitano Nausėdos ir Kamerūno prezidentūrų? Duomenų apie tai pateikia Mažvydas Jastramskis, naujausiųjų laikų istorijoje ieškodamas atsakymo, kokio tauta norėtų vado. Knyga labai lengvai skaitoma ir turi žavių asmeninių detalių, tokių kaip mamos blynai šalia Rolando Pakso helikopterio arba lažybos dėl Valdo Adamkaus.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

Mažvydas Jastramskis (g. 1985) – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politikos mokslų daktaras, trijų Lietuvos nacionalinių rinkiminių studijų narys. Jo komentarai reguliariai publikuojami portalo „Delfi“ skiltyje „Nuomonių ringas“, o įžvalgos asmeninėje „Facebook“ paskyroje sulaukia daugybės reakcijų ir skatina diskusijas aktualiais politiniais klausimais. „Mums reikia vado?“ – pirmoji autorinė M. Jastramskio knyga, siekianti plačiąją visuomenę supažindinti su Lietuvos prezidento institucijos užkulisiais ir palyginti Lietuvos prezidentus, per 30 metų ėjusius šias pareigas.

Kodėl Lietuvoje keliamos dvi vėliavos: tautinė trispalvė ir senąją Lietuvą atstovaujanti istorinė vėliava su Vyčiu raudoname fone? Koks santykis tarp šių vėliavų, koks ryšys tarp senosios ir naujosios Lietuvos? Apie visa tai kalbama II Lietuvos istorijos dalyje „Ilgasis XIX amžius“.

Ši dalis tęsia pasakojimą apie Lietuvos praeitį paaugusiems žmonėms, paaugliams, bet ji tikrai bus įdomi ir istorija besidomintiems suaugusiems. Pagrindinis knygos autorių tikslas – papasakoti istoriją, regimą paauglio akimis ir išmokyti pastebėti istorijos, kultūros ženklus savo kasdienėje aplinkoje.

II Lietuvos istorijos dalis skirta XIX amžiui. Šis amžius – tai pereinamasis laikas nuo senosios Lietuvos istorijos, kuri baigėsi Abiejų Tautų Respublikos padalinimu 1795 m., iki naujosios, tautinės Lietuvos atsiradimo 1918 vasario 16 d. Tai kovų už valstybės laisvę ir tautinio atgimimo laikai. Mums svarbu parodyti, kaip per šį amžių pasikeitė tiek Lietuvos, tiek ir lietuvio supratimas.

Kaip ir pirmoje istorijos dalyje daug dėmesio skiriama kasdieniam žmonių gyvenimui, skirtingų kultūrų sąsajoms, istorinių asmenybių likimams. Knygoje apstu įdomių, dar negirtėtų mūsų krašto istorijos faktų, nematytų vaizdų. Jie pateikiami intriguojamai, kad pakurstytų jaunųjų skaitytojų smalsumą. Tai padeda perprasti Lietuvos istoriją, ugdo pilietiškumą ir vertybes, skatina savarankiškai tyrinėti, kritiškai vertinti įvairius procesus, greičiau atrasti reiškinių ir įvykių sąsajas, pagaliau – apmąstyti savo kartos uždavinius ir vietą garbingų Lietuvos kartų grandinėje.

Istorikų Alfredo ir Mangrido Bumblauskų „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga“ antroji dalis skirta XIX amžiui. Čia kalbama apie tai, kaip per šį amžių pasikeitė Lietuvos ir lietuvio supratimas, aptariama tų laikų kultūra, lietuvių padėtis, kovos už laisvę, tautinės savimonės formavimasis, svarbių to laikotarpio asmenybių likimai. Knyga ypač gausiai iliustruota, pritaikyta jaunajam skaitytojui, bet įdomi ir suaugusiems, paranki mokytojams.

Pagalba mokytojui
Pasitelkus šią knygą galima paįvairinti mokymo procesą, praturtinti pamokų medžiagą ne tik intriguojančiais siužetais ar įdomiais faktais, taip pat užuominomis skatinančiomis savarankiškai tyrinėti, vertinti istorijos faktus.

Pagalba mokiniui
Leidinys ne tik sudomins mūsų valstybės istorija, patenkins žinių troškimą, bet ir padės mokytis: prie paauglio patirčių priartinta medžiaga, vaizduotę žadinančios užduotys leis daug lengviau perprasti mokykloje dėstomas Lietuvos istorijos temas, įpratins kritiškai vertinti įvairius procesus, greičiau atrasti reiškinių ir įvykių sąsajas, pagaliau – apmąstyti savo kartos uždavinius ir vietą garbingų Lietuvos kartų grandinėje.

„New York Times" bestseleris
Yuval Noah Harari ir Carlo Rovelli knygų gerbėjams!

Dauguma istorikų tyrinėti renkasi labai konkrečias temas: vieną istorinį laikotarpį, iškilų asmenį, reikšmingą įvykį... O kas nutiktų, jei kas nors pamėgintų apžvelgti viską nuo pradžių pradžios, nuo Didžiojo Sprogimo, iki pat šių dienų ir net to, kas pasaulio laukia ateityje? Ar toks plačiai aprėpiantis žvilgsnis pakeistų tai, kaip matome save, kaip suprantame savo vietą Žemėje ir kaip priimame savo egzistenciją šioje begalinėje erdvėje, šiame neaprėpiamame laike?

Tai klausimai, į kuriuos dar 1991-aisiais pasiryžo atsakyti istorikas Davidas Christianas, anksčiau tyrinėjęs nacionalines ir imperijų istorijas, išryškinusias fundamentalų žmonijos susiskaldymą. Mokslininkas norėjo parodyti, jog iš tiesų pasaulis turi vieną istoriją – vieną bendrą pasakojimą apie visa ko kilmę. Taip atsirado Didžiosios istorijos disciplina. Sujungdamas fizikos, biologijos, istorijos ir daugelio kitų mokslo sričių žinias, autorius kuria nuoseklų 13,8 milijardų metų aprėpiantį pasakojimą, gilinasi į kertinius didžiosios istorijos įvykius, nulėmusius svarbiausius pokyčius, ir demonstruoja esmines visa ko sąsajas, pasaulį padariusias tokį, kokį regime šiandien.

„Kruopščiai supinti faktai ir originalios įžvalgos."
Bill Gates

„D. Christianas rado veiksmingą būdą pasinaudoti istorija, kad viskas, ką žinome apie pasaulį, pagaliau rastų sau vietą ir susijungtų į darnų pasakojimą. Stulbinantis pasiekimas."
Carlo Rovelli, „Septynių trumpų fizikos pamokų" autorius

„Trumpa Visatos istorija. Nuostabiai ir įtaigiai papasakota."
Wall Street Journal

David Christian (Deividas Kriščianas, g. 1946) – istorijos profesorius, Sidnėjaus Makvorio universiteto Didžiosios istorijos instituto direktorius, daugybės mokslinių straipsnių ir knygų autorius. 2011 m. kartu su Billu Gatesu inicijavo „Didžiosios istorijos projektą", dėl kurio ši disciplina atsidūrė tūkstančių vidurinių ir aukštųjų mokyklų programose. „Didžioji istorija, arba pasakojimas apie Visatos, Žemės ir žmonijos kilmę" greitai pelnė skaitytojų simpatijas ir netrukus įsitvirtino tarp perkamiausių „New York Times" knygų.

Asmeniškas ir šiandien itin aktualus vienos įtakingiausių Amerikos politikių – buvusios JAV valstybės sekretorės Madeleine Albright – žvilgsnis į XX a. atsiradusį fašizmą ir jo įtaką šių dienų gyvenimui.

Fašistas, M. Albright žodžiais tariant, – tas, kas „stipriai tapatinasi su visa tauta ar grupe ir pretenduoja kalbėti jos vardu, nesirūpina kitų teisėmis ir gali pasinaudoti bet kokiomis priemonėmis, įskaitant smurtą, kad pasiektų savo tikslus“.

Kaip vieną ryškiausių XX a. bruožų autorė įvardija kolosalų fašizmo ir demokratijos susidūrimą – kovą, kuri apribojo žmonių laisves, o milijonus niekuo neprasikaltusių pasiuntė myriop. Atrodytų, kad skaudūs praeities įvykiai turėjo išmokyti nebepasitikėti jokiais vis iškylančiais ideologiniais Adolfo Hitlerio ar Benito Mussolini'o pasekėjais, tačiau M. Albright, pasitelkdama asmeninę diplomatės patirtį ir karo draskomos Europos prisiminimus iš vaikystės, kvestionuoja šią tarsi savaime suprantamą prielaidą.

Fašizmas, kaip išsamiai paaiškina M. Albright, pergyveno XX amžių. Šiandien jo keliama grėsmė tarptautinei taikai ir teisingumui didesnė nei bet kada po 1945-ųjų. Demokratijos banga, užliejusi pasaulį po Berlyno sienos griūties, pamažu slūgsta. Nepriklausomo pasaulio lyderę JAV valdo nesutarimus kurstantis ir demokratines institucijas menkinantis prezidentas. Daugelio šalių ekonominėje, technologinėje ir kultūrinėje terpėje vis daugiau galios įgyja kraštutinių (kairiųjų ir dešiniųjų) pažiūrų atstovai. Šių dienų lyderiai, tarp jų Vladimiras Putinas ir Kim Jong Unas, vis dažniau pasitelkia XX a. 3 ir 4 dešimtmečiais taikytus fašistų elgesio modelius.

„Fašizmas. Įspėjimas“ – įžvalgi ir laiką pralenkianti knyga, parašyta žmogaus, ne tik nagrinėjusio istoriją, bet ir prisidėjusio prie jos kūrimo. Ji primena svarbias pamokas ir kelia klausimus, į kuriuos privalome atsakyti dabar, kad nebūtų pakartotos praeities klaidos.



Madeleine Albright (Madlen Olbrait) – 64-oji JAV valstybės sekretorė (1997-2001). Per įspūdingą karjerą jai teko dirbti ne tik Baltuosiuose rūmuose ir Kongrese, bet ir JAV ambasadore prie Jungtinių Tautų. Šiuo metu ji gyvena ir veikia Vašingtone ir Virdžinijoje.

Bill Woodward (Bilas Vudvardas) kartu su žmona Robin Blackwood ir dukra Mary gyvena ant Kapitolijaus kalvos Vašingtone.

Pirmas išsamus moters partizanų kare portretas.
Žmogiškoji karo po karo pusė.
Ištisos pokario kartos paveikslas.

Šiame istoriniame tyrime istorikas dr. Marius Ėmužis pasakoja net ir ginkluoto pasipriešinimo fone neįtikėtinai skambančią – tragišką, bet įkvepiančią – partizanės Monikos Alūzaitės gyvenimo istoriją. Monika išeina į mišką dar mokydamasi paskutinėje klasėje. Susekta bunkeryje ir nenorėdama pasiduoti gyva nukreipia ginklą į save. Patekusi į ligoninę supranta, kad gali būti žiauriai kankinama, todėl bando pasitraukti iš gyvenimo dar kartą, bet vėl lieka gyva. Nuo tada Monikos likimas jai nebepriklauso, ji tik žaislas saugumiečių rankose. Tardymas, kankinimas, verbavimas, apgaulės tampa jos žiauria kasdienybe.

Monikos Alūzaitės ir kitų partizanių moterų gyvenimai leidžia naujai pažvelgti į partizaninį karą ir parodo, kad moterys buvo tokia pat svarbi laisvės kovų dalis kaip ir vyrai. Ši istorija atveria ištisą žmonių, privalėjusių priimti sunkius sprendimus, panoramą, kuri šiandien liudija apie bendrą to laikotarpio ir žmogaus, atsidūrusio totalitarizmo gniaužtuose, būklę.

„Gyvas pasakojimas įsuka į holmsiškai narpliojamų įvykių verpetą, o atskleisti painūs MGB tinklai išsklaido ne vieną sovietmečio propagandos sukonstruotą mitą. Monikos ir kitų laisvės kovotojų paveikslai be dirbtinio heroizavimo – viską pasako jų laikysena ir elgsena. Užkabina ir tai, kad dėmesys krypsta būtent į moterį ir jos indėlį bei vietą laisvės kovose.“
Aistė Smilgevičiūtė

„Autorius imasi istorikui nebūdingos misijos ir įtraukia į netikėtas paieškas. Monikos Alūzaitės istorija – viena iš tų, kurios net kruopščiai rekonstruotos nesileidžia išpasakojamos nuo A iki Ž. Herojės tikrą kančią ir kovas regėjo vien miškai, lemties sesės ir broliai. Pasitelkiant sąžinę ir vaizduotę po krislą kuriamas įspūdis apie „juodą vargą“, kurio, pasak jos bendražygio, nepatyręs negali suvokti.“
Gražina Kristina Sviderskytė


Marius Ėmužis (g. 1987) – humanitarinių mokslų daktaras, VU Istorijos fakulteto dėstytojas. 2016 m. apgynė disertaciją „Sovietų Lietuvos valdantysis elitas 1944–1974: tarpusavio ryšiai ir jų raiška“. Jo mokslinių tyrimų sritys: Kominterno istorija ir veikla, sovietų Lietuvos nomenklatūra, partizaninis karas Lietuvoje.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Turime įsisąmoninti: demokratija negalima be normų, institucinio santūrumo ir pilietinės kiekvieno asmens atsakomybės. Jei bent trumpam pažvelgsime į šalį, viskas gali akimirksniu sugriūti.“
Barack Obama, 44-asis JAV prezidentas

„Ši knyga – tai gidas visiems piliečiams, leidžiantis suvokti, kad net Vakarų pasaulyje demokratija nėra duotybė: kiekviena karta turi stengtis ją išlaikyti ir nuolat puoselėti.“
Linas Kojala, Rytų Europos studijų centro direktorius, politologas

Vertė Rasa Drazdauskienė, „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatė


Ar šiandien demokratijai gresia pavojus?

Įprasta manyti, kad demokratinė valdžia nuverčiama pasitelkus karinę jėgą, ginklus ir prievartą. Tačiau pastaruoju metu įsigali ne toks staigus ir dramatiškas būdas – vos pastebimai vykstantis procesas, prasidedantis jau prie balsavimo urnų. Ne vienoje šalyje teisėtai išrinkti vadovai kasdien žingsnis po žingsnio silpnina demokratiją, iki ši nustoja būti pamatiniu valstybės gyvenimo principu.

Siekdami užkirsti tam kelią, autoriai siūlo dar kartą pažvelgti į šiuolaikinių demokratijų būklę ir neseną istoriją. Analizuojant praeities įvykius, kurie atvėrė vartus autoritariniam valdymui ar, priešingai, užkirto jam kelią, bei stebint demokratijas, patiriančias sunkumų, įmanoma suvaldyti demokratijos žlugimo grėsmę. Pasimokyti iš istorijos ypač svarbu dabar, kai didžiausioms ir stipriausioms pasaulio demokratijoms kyla vis daugiau iššūkių.


Steven Levitsky (Styvenas Levitskis) ir Daniel Ziblatt (Denielis Ziblatas) – Harvardo universiteto profesoriai. S. Levitsky'io specializacija – Lotynų Amerika ir besivystančios šalys, o D. Ziblatto – Europos politinis gyvenimas. Autorių straipsniai dažnai publikuojami leidiniuose „Vox“ ir „New York Times“.