Politika ir istorija

„Mirties šokis“ – tai pirmoji Ihorio Mychailyšyno knyga, pasakojanti apie 2014 m. Ukrainos priešinimąsi Rusijos invazijai Donbase.

Ihoris Mychailyšynas, pagal išsilavinimą advokatas, neturėdamas jokios karinės patirties tapo vienu pirmųjų savanorių, 2014 m. išėjusių ginti savo šalies. Ihoris ne tik pats dalyvavo 2013 m. gruodžio mėn. Maidane prasidėjusiuose protestuose, tačiau grodamas pianinu, pastatytu tiesiai ant ardomo aikštės grindinio, pavojaus akivaizdoje įkvėpė ir kitus žmones. Rusijai 2014 m. vasarį įsiveržus į Ukrainą, jis išėjo ginti savo šalies, o po liūdnojo Ilovaisko mūšio nelaisvėje praleido 119 dienų. Baigęs karinę tarnybą Ihoris baigė fortepijono specialybę Kijevo muzikos akademijoje ir rašė knygas. Tačiau, deja, nauju gyvenimu ilgai pasidžiaugti neteko. Po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. pradžioje, pareigos šaukiamas, Ihoris vėl išvyko į karštus taškus ginti savo šalies.

Kapitalistinis realizmas laikomas populiariausia Marko Fisherio idėja. Jos pagrindu tapo Žižeko mintis, jog „lengiau įsivaizduoti pasaulio nei kapitalizmo pabaigą“. Fisherio siekis šioje knygoje yra apžvelgti sąlygas, kurios verčia dabartinę sistemą laikyti neišvengiama. Jo išvados sukrečiančios: nors kapitalistinis realizmas pripažįsta, jog kapitalizmas nėra ideali sistema, tačiau įtaigiai verčia mus manyti, kad kitokia sistema yra tiesiog neįmanoma. To pasekmė – visuomenės su atrofavusiomis vaizduotėmis, ištisa psichologinių negalių puokšte ir bendra apatija.

VERIANTI NŪDIENOS EKONOMINĖS SISTEMOS ANALIZĖ

Nors pats Fisheris tapo kultiniu autoriumi dar pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, derindamas akademinę veiklą su k-punk tinklaraščio rašymu, labiausiai jį išgarsino 2009 m. išleistas „Kapitalistinis realizmas“.

„Nevyniokime į vatą: Fisherio užkrečiančiai paskaitoma knyga yra tiesiog geriausia mūsų būklės diagnozė, kurią turime! Išblaivinantis kvietimas kantriai teorinei ir politinei veiklai.“ Slavoj Žižek

„Kapitalistinis realizmas nėra originaliai nukaltas terminas. Jis vartotas dar 7-ajame deš. Vokiečių pop atlikėjų ir Michaelo Schudsono knygoje Advertising, The Uneasy Persuasion, kur buvo parodijuojamas socialistinis realizmas. Nauja manojoje šio termino vartosenoje yra išplėsta – netgi perspausta – reikšmė, kurią jam suteikiu…“

Mark Fisher

Donaldą Trumpą išrinkus JAV prezidentu, Snyderis, remdamasis istorijos žiniomis, parengė dvidešimt pamokų, kaip apsisaugoti nuo tironijos įsigalėjimo. Ši knyga – tai pilietinio sąmoningumo ir politinio aktyvizmo pradžiamokslis.

Timothy Snyderis (g. 1969) – istorikas, Jeilio universiteto profesorius, JAV Holokausto muziejaus Sąžinės komiteto narys, kurio moksliniai tyrimai apima dviejų didžiųjų XX a. represinių režimų – nacizmo ir stalinizmo – veiklą. „Apie tironiją“ – ketvirtoji Snyderio knyga lietuviškai.

„Neaprėpiamo informacijos kiekio, inertiškų ir subiurokratintų politinių procesų, kasdien plintančio viešumo ir technologizuoto privatumo laikmetyje atgimsta baimės, vedančios prie laisvės atsisakymo. Istorija ne kartojasi, bet primena mums neišmoktas pamokas. Timothy Snyderio knyga – tai atsakas avantiūristinei tironijos nostalgijai ir bandymas priminti pamokas, kurios padeda išsaugoti trapų galių balansą, kuris vadinamas demokratija.“

Paulius Gritėnas

„Tai knyga, mokanti istoriškai mąstyti, primenanti Václavo Havelo imperatyvo „gyventi tiesoje“ svarbą, kalbanti apie kasdienės politikos ir betarpiško bendravimo, kuriuos užmiršome dreifuodami kompiuterinių algoritmų pasaulyje, poreikį. „Neatiduokite laisvės savo noru“, – sako Timothy Snyderis. Sunku įsivaizduoti prasmingesnį palinkėjimą Lietuvos visuomenei XXI amžiuje.“

Aurimas Švedas

Politikos teoretikės, filosofės Hannah‘os Arendt knygoje „Apie smurtą“ analizuojama XX a. antros pusės smurto prigimtis, priežastys ir reikšmė. Šiame klasikiniame, tačiau šiandien vis dar aktualiame veikale, H. Arendt savo teorijas apie smurtą pateikia iš istorinės perspektyvos, nagrinėja karo, politikos, smurto ir galios ryšius.

Kvestionuodama smurtinio elgesio prigimtį, Hannah Arendt prieštarauja Mao Dzedongo minčiai, kad „Galia išauga iš šautuvo vamzdžio“. H. Arendt sako: „Galia ir smurtas yra priešingybės; ten, kurie viena valdo absoliučiai, kitos nėra.“

Kodėl Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dažnai kalba „viršininko“ tonu ir rodo sunkiai tramdomą rūstybę, kritikuodama politikus bei valdininkus, tačiau tyli tada, kai laukiama jos aiškaus žodžio? Ar kurdama dar vienos „geležinės ledi“ įvaizdį, ji neįtvirtina visuomenėje autokratinės valdžios idėjos?

„Prezidentė. Antra knyga“ leidžia daryti išvadą, kad D. Grybauskaitės kalbos sietinos su siekiu įsisavinti užimtą Prezidento poziciją, suvaldyti jai tekusį vaidmenį taip, kaip ji yra įpratusi – administruodama ir kominukuodama su visuomene bei politikais nepolitinio kalbėjimo lygyje.

Politologas Lauras Bielinis, pirmoje knygoje „Prezidentė“, išanalizavęs D. Grybauskaitės karjeros logiką, antrojoje dekonstruoja jos įvaizdį ir kalbėjimo stilių. Išskaidęs Prezidentės pranešimus į tris lygmenis – asmeninį, administracinį ir politinį, autorius daro išvadą, kad tokia komunikavimo politika sukuria didelio nuotolio efektą tarp jos pačios ir visų kitų valstybės subjektų.

Tai ne politinė biografija, o subjektyvi prezidentės politinių nuostatų, valdymo principų ir jų pateikimo visuomenei analizė. Knygoje nuosekliai analizuojama D. Grybauskaitės prezidentinės karjeros logika, tiriama Prezidentės apsuptis, jos ryšiai su politinėmis partijomis, mėginama nustatyti, kas yra jos politinė atsvara sudėtingame Lietuvos politiniame lauke.

Michel'is Foucault biopolitikos sąvoką suformuluoja „Seksualumo istorijos" pirmajame tome („Valia žinoti", 1976), o išsamiau aptaria 1975–1979 metais Prancūzijos kolegijoje (Collège de France) skaitytose paskaitose. Foucault biopolitiką sieja su galios technologijomis, kurios lemia, jog žmonių populiacija imama kontroliuoti kaip biologinė rūšis. Taigi biopolitika reiškia nuolatinį persvarstymą, kas yra gyvybė, bei politinius sprendimus, kokia gyvybė yra verta gyventi. Monografijoje aptariamos ne tik Foucault, bet ir Gilles'io Deleuze'o, Giorgio Agamben'o, Michael'io Hardt'o ir Antonio Negri, Roberto Esposito biopolitikos sampratos. Šioms biopolitikos sampratoms priešpriešinama nauja gyvybės mąstymo paradigma, kuri vadinama biofilosofija. Biofilosofija konceptualizuoja visų gyvybės formų – žmogiškų ir gyvūniškų, organinių ir neorganinių – bendramatiškumą bei įtvirtina imanentinį, nehierarchinį ir materialų šių gyvybės formų pagrindą.

„Audronės Žukauskaitės monografijoje „Nuo biopolitikos iki biofilosofijos" kūrybiškai plėtojamos originalios autorinės įžvalgos, aktualios ne tik šiuolaikinės kontinentinės filosofijos kontekste, bet ir dabarties politinių realijų akivaizdoje. Solidi teorinė šiuolaikinei filosofijai svarbių klausimų analizė monografijoje nėra savitikslė – ji išauga iš etinio filosofės įsipareigojimo, jos atidumo tiems politinės ir socialinės tikrovės skauduliams, kurių suvokti ir į kuriuos tinkamai reaguoti neįmanoma be rimtos filosofinės bazės. Gebėjimas išradingai derinti teorinius ir praktinius, abstrakčius ir konkrečius nagrinėjamų filosofinių problemų aspektus visada buvo stiprioji Žukauskaitės akademinių tekstų pusė – ir ši mokslininkės knyga nuosekliai tęsia šią tradiciją, įnešdama gaivų minties gūsį ne tik į grynai akademinių diskusijų lauką, bet ir, labai tikėtina, į gerokai praktiškesnę praktinių sprendimų priėmimo plotmę."

Naglis Kardelis

„Naujoji Audronės Žukauskaitės knyga rodo išsiugdytą jos gebėjimą struktūruoti autorių požiūrius, lyginti teiginius, nurodyti jų ribas ir įvardyti savo mintį. Tai yra jos rašymo stilius. Autorės svarstymams būdinga aiškiai įvardyti svarbiausias, jos ir kolegų požiūriu, problemas, išskirti ir klasifikuoti svarstymų kryptis ir apibrėžti jų turinį. Monografija pateikia panoraminį šiuolaikinės biofilosofijos ir biopolitikos teorijų ir jų raidos paveikslą, įvardija aštriausias diskusijas."

Gintautas Mažeikis

Audronė Žukauskaitė – humanitarinių (filosofijos) mokslų daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja. Tarp jos naujausių publikacijų – monografija „Gilles'io Deleuze'o ir Félix'o Guattari filosofija: daugialypumo logika" (Vilnius: Baltos lankos, 2011) bei sudaryti leidiniai: „Intensyvumai ir tėkmės: Gilles'io Deleuze'o filosofija šiuolaikinio meno ir politikos kontekste" (Vilnius: LKTI, 2011); kartu su Steve Wilmer: „Interrogating Antigone in Postmodern Philosophy and Criticism" (Oxford: Oxford University Press, 2010); „Deleuze and Beckett" (Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2015); „Resisting Biopolitics: Philosophical, Political, and Performative Strategies" (New York, London: Routledge, 2016).

Šiuolaikinių kairiųjų intelektualų Michaelo Hardto ir Antonio Negri veikalas – svarbus įvykis XX–XXI a. sandūros politikos filosofijoje. Knygoje ne tik fundamentaliai apmąstoma pasaulio situacija keičiantis amžiams, bet ir išdėstoma alternatyvi ontologija.

Pagrindinis „Imperijos“ tikslas – aptarti kokybiškai naują globalinės valdžios darinį – Imperiją, susiformavusią žlugus didžiųjų valstybių imperializmui ir griuvus Berlyno sienai. Ši Imperija siekia kurti pasaulinę santvarką, grįstą politinės ir ekonominės galios centrų tarpusavio priklausomybe, plėtoti išimties būkle paremtą teisinę sistemą ir nevaržomo globalaus kapitalizmo dominuojamą ekonomiką. Remdamiesi istoriniais pavyzdžiais knygos autoriai teigia, kad jau Imperijos įsigalėjimo akimirką pasirodo pirmieji jos irimo ženklai, galintys į chaosą nuvesti užvaldytą pasaulį.

Hardtas ir Negri anapus milžiniško galios aparato mato antrąją vertybinę ašį – daugybę, naują Imperijoje susiformavusį politinį subjektą. Daugybė ne tik įkvepia gyvybę Imperijos ekonominei, politinei ir teisinei sistemai, bet, pasižymėdama aukštu intelektu, emociniais ir kooperaciniais gebėjimais, gali prasiveržti ir anapus Imperijos ribų. Štai kodėl knyga yra priešnuodis depresyviems svarstymams apie politikos ar politinių idėjų mirtį, apie nykią pasaulio istorijos lemtį karo ir terorizmo epochos sutemose.

„100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių panagrinėti vėlesnį 1944–1990 m. laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Per karą ištuštėjusi sostinė išaugo 5 kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių. Aplinkinius kaimelius versdama daugiabučių mikrorajonais pagal plotą ji padidėjo mažne 30 kartų. Daugiakalbiame megapolyje pirmąsyk per šimtametę istoriją lietuviai tapo dauguma.

Iš D. Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligšiolinių tyrimų, į šią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę.

Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpesčiai ir pramogos – štai kas pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šiol išlikusius įdomiausius viešosios erdvės reliktus.

Ką mena Vilniaus plokštelių studijos lubos? Kur nukeliavo senieji „Žalgirio“ stadiono vartai? Kiek vilniečių žiūrėjo pirmąsias televizijos laidas? Kokios šventės švęstos Jaunimo sode? Kaip „Vasaros“ kino teatras virto bažnyčia? Kada atidarytas pirmas modernus alubaris ir naktinis baras?

Reliktų istorijos susilieja į išmanią sovietinio, arba naujojo, Vilniaus enciklopediją, galinčią tapti ir kelionių gidu. Knyga lengvai skaitoma, požiūrio neprimetantis pasakojimas palieka skaitytojams laisvę patiems susidėlioti istorinį miesto vaizdą.

1944–1947 m. iškeldininus beveik 90 tūkst. lenkų tautybės asmenų, Vilnius tapo migruojančių atvykėlių miestu. Toks jis buvo ištisą pusę amžiaus.

1959 m. prasidėjo beatodairiška miesto plėtra. Per dešimtmetį iškilo „antrasis Vilnius“ – nauji mikrorajonai, kuriuose gyvenamasis plotas prilygo butų ir namų plotui prieškariu.

Po karo mieste ėmė dominuoti viešasis transportas. Vilnius pagal troleibusų skaičių iškopė į 6 vietą pasaulyje, o pagal maršrutų ilgį tapo 5-as.

Jei ateityje viską atliks robotai, ką darysime mes? 
Kaip DI paveiks mūsų kasdienybę, užimtumą ir gyvenimo tikslus? 
Kokį pavojų DI kelia ir kokios naudos iš jo galime tikėtis? 

Dirbtinis intelektas, arba DI (angl. Artificial intelligence, AI), viso pasaulio ekonomikas sukrės greičiau, nei daugelis mano. Tačiau, pasak knygos autoriaus dr. Kai-Fu Lee, DI turėtų ir puikiai mums pasitarnauti. Bet kaip? Kuo užsiimsime, kai nebeliks milijonų darbo vietų? Menais? Rūpyba? Skaitmenine vadyba? 

Kinija technologijų srityje sparčiai vejasi JAV ir tampa vienintele jų konkurente. Nuo to, kaip šios šalys bendradarbiaus tobulindamos DI, priklausys pasaulio ekonomika ir politika. Iš Taivano kilęs ir JAV išsilavinimą įgijęs dr. Kai-Fu Lee, puikiai išmanydamas ir Kinijos, ir JAV  rinkas, ne tik suprantamai apžvelgia pasaulinės DI pažangos kryptis ir naujausius DI tyrėjų produktus bei paslaugas, bet ir analizuoja galimus artėjančių milžiniškų permainų žmonijos istorijoje scenarijus – kaip gyvensime kartu su DI. 

Dr. Kai-Fu Lee (gim. 1961) dirbtinio intelekto tyrinėjimų ir plėtros srityje dirba daugiau kaip trisdešimt metų. Dabar remia ir padeda kurti naujus startuolius. Prieš įkurdamas investicinį fondą „Sinovation Ventures“, Lee buvo „Google China“ prezidentu. Dar anksčiau užėmė vadovaujamas pareigas „Microsoft“, „SGI“ ir „Apple“ kompanijose. Yra įkūręs tyrimų centrą „Microsoft Research Asia“, laikomą viena iš pažangiausių kompiuterių laboratorijų. Dr. Kai-Fu Lee – ir dešimties JAV patentuotų išradimų autorius.

„Išskirtinė Kai-Fu Lee analizė, kaip kartu galėtų egzistuoti žmonės ir dirbtinis intelektas, atveria akis. Ją privalu perskaityti.t“

Satya Nadella, „Microsoft“ generalinis direktorius

„Provokuojanti knyga.“

Fortune

Ši knyga laikoma vienu svarbiausių šiuolaikinės pasaulio istorijos veikalų. 

Remdamasis įvairių sričių – nuo archeologijos iki epidemiologijos – atradimais, Jaredas Diamondas apžvelgia 13 000 metų žmonijos istoriją, nagrinėja imperijų, religijos, rašto, augalininkystės ir ginklų kilmę, analizuoja, kodėl įvairių žemynų visuomenės vystėsi skirtingai ir kokiu būdu tai vyko. Paaiškindamas, kaip dabarties pasaulį nulėmė žmonių gyvenimo sąlygos ir aplinka, autorius argumentuotai sugriauna rasistinių istorijos teorijų pagrindus. 

JAV 1997 m. pasirodžiusi ir jau į 37 kalbas išversta Nacionalinio mokslų ordino laureato knyga įvertinta Pulitzerio premija ir „Phi Beta Kappos“ mokslinės knygos apdovanojimu. Istorikas Yuvalis Noah Hararis laiko Jaredą Diamondą vienu pagrindinių knygos „Sapiens“ įkvėpėjų.

„Ši puiki knyga – tai pagrindas, padedantis suprasti žmonijos istoriją.“

Bill Gates

„Nepaprastai didelis užmojis. Autoriui pavyko aiškiai išdėstyti esminius veiksnius, kurie padėjo formuotis žmonijos kultūrai nuo seniausių laikų. Vienas svarbiausių ir suprantamiausių veikalų apie mūsų praeitį.“

Colin Renfrew, britų archeologas

Jaredas Diamondas (gim. 1937) – amerikiečių antropologas, fiziologas, biologas, ekologas, UCLA medicinos mokyklos geografijos profesorius, žymus mokslo populiarinimo knygų „Ginklai, mikrobai ir plienas“ (pirmą kartą pasirodė 1997), „Trečioji šimpanzė“ („The Third Chimpanzee“, 1991), „Žlugimas“ („Collapse“, 2005) ir „Pasaulis iki vakar“ („The World Until Yesterday“, 2012) autorius. Mokslininko karjerą jis pradėjo fiziologijos srityje, o vėliau perėjo į evoliucinę biologiją ir biogeografiją, yra žinomas kaip labai plataus profilio tyrinėtojas. Buvo išrinktas į Amerikos menų ir mokslų akademiją (American Academy of Arts & Sciences), Nacionalinę mokslų akademiją (National Academy of Sciences) ir į Amerikos filosofų draugiją (American Philosophical Society). J. Diamondas gavo MacArthuro fondo mokslininko stipendiją, prestižinį „Phi Beta Kappos“ apdovanojimą ir Pulitzerio premiją, nacionalinį mokslo ordiną ir kt. Yra parašęs daugiau kaip 200 straipsnių leidiniams „Discover“, „Natural History“, „Nature“, „Geo“. 2005 m. J. Diamondas išrinktas į leidinių „Prospect“ ir „Foreign Policy“ inicijuotą įtakingiausių pasaulio intelektualų šimtuką, užėmė 9-ą vietą.

„Homo deus“ šokiruos. Skaityti bus smagu. Bet svarbiausia – knyga pakvies mąstyti taip, kaip dar nemąstėte.“

Daniel Kahneman, psichologas, rašytojas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas

„Sapiens“ parodė mums, iš kur atėjome, „Homo deus“ rodo, kur einame.

Yuvalis Noah Harari vaizduoja netolimos ateities pasaulį, kuriame susidursime su dar nepatirtais išbandymais. Jis nagrinėja XXI amžių formuosiančius projektus, galimybes, svajones ir košmarus, pradedant kova su mirtimi ir baigiant dirbtine gyvybe. Kas pakeis tikras žmonijos rykštes – badą ir marą, kuriuos jau beveik įveikėme, ir didžiuosius karus, iš kurių, tikėkimės, pasimokėme. Kokį likimą dabar nulemsime patys sau – kaip dievai, kuriais tampame?

Karai tapo atgyvena: šių laikų žmogui didesnė tikimybė nusižudyti, nei žūti per ginkluotą konfliktą.

Badmečiai traukiasi: dažnam nutukimas virsta daug didesne grėsme už badą.

Mirtis tėra techninė kliūtis: nemirtingumas pasiekiamas, tačiau jis – tikrai ne visiems.

Kas mūsų laukia ateityje? Nauja evoliucijos pakopa – HOMO DEUS.

„Knygoje atsakoma į svarbiausius istorijos ir šiuolaikinio pasaulio keliamus klausimus.“ 
Jared Diamond, istorikas, knygos „Sumaištis“ autorius

Prieš 100 tūkstantmečių žeme vaikščiojo bent šešios žmonių rūšys, viena iš kurių šiandien vadinama Homo sapiens. Šios rūšies atstovai buvo gyvūnai, aplinką veikę ne daugiau nei gorilos, jonvabaliai ar medūzos.

Tačiau prieš 70 tūkstančių metų prasidėjo procesas, kurį šiandien vadiname kognityvine revoliucija. Atsitiktinė genų mutacija pakeitė Homo sapiens smegenų neuronų jungtis ir pavertė mus aplinką niokojančiais Žemės šeimininkais.   

Kaip mūsų rūšiai pavyko užkariauti pasaulį? Kada ir kodėl atsirado religijos, valstybės ir pinigai? Kaip kūrėsi ir žlugo karalystės, miestai ir imperijos? Kaip mokslas ir kapitalizmas tapo dominuojančiomis religijomis? Ar žmonės atsispirs pagundai save tobulinti ir netaps kiborgais?

Knygoje „Sapiens“ nuosekliai, glaustai ir itin žaismingai pasakojama, kokią įtaką žmonijai padarė trys svarbios revoliucijos: minėtoji kognityvinė, prieš 12 000 metų kilusi žemės ūkio ir vos prieš 500 metų prasidėjusi mokslo revoliucija. Drąsios ir provokuojančios Y. N. Harari įžvalgos, grįstos giliomis biologijos, antropologijos, paleontologijos, istorijos ir ekonomikos mokslų žiniomis, radikaliai keičia daugelį nusistovėjusių sampratų apie pasaulį.

Yuvalis Noah Harari (gim. 1976) – Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras, šiuo metu dėstantis Jeruzalės hebrajų universitete. Šioje knygoje jam rūpi klausimai: kaip susijusios istorija ir biologija? Kokie esminiai skirtumai tarp Homo sapiens ir kitų rūšių? Ar istorijoje egzistuoja teisingumas? Ar ji turi kryptį? Knyga „Sapiens“ išversta į 60 kalbų ir jau tapo bestseleriu daugelyje šalių, tarp jų – ir Lietuvoje.

Kada prasidėjo laikas? Ar jis galėtų eiti atgal? Visata begalinė ar vis dėlto turi ribas?.. Tai tik keletas klausimų, svarstomų visame pasaulyje pripažintoje, populiariai ir aiškiai parašytoje knygoje, kurios autorius – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių fizikų. Čia apžvelgiama idėjų apie kosmosą evoliucija: nuo Newtono ir Einsteino iki spiralinės galaktikos ir stygų teorijų. Autorius pasineria į erdvės ir laiko paslaptis – nuo Didžiojo Sprogimo iki juodųjų skylių. 

„Trumpa laiko istorija“ pirmą kartą išleista 1988 m. ir iki šiol išlieka viena svarbiausių knygų apie mokslą. Milijonams skaitytojų ji paaiškina nuostabius Visatos reiškinius. Lietuviškai pasirodo pirmą kartą. Versta iš autoriaus atnaujinto 2016 m. leidimo.

„S. Hawkingo darbai siejant Didžiojo Sprogimo teoriją ir Visatos pradžios idėją laikomi reikšmingiausiais nuo Einsteino laikų.“

Newsday

„Vaiko smalsumas, palaikomas genijaus proto.“

The Sunday Times

„Kosmologinės fizikos dėsnius S. Hawkingas perteikia aiškiai ir labai sąmojingai. Nuostabi minties galia.“

The New York Times

Vienas didžiausių protų žmonijos istorijoje, fizikas, kosmologas Stephenas Hawkingas paskutinėje savo knygoje apmąsto sudėtingus ir svarbius klausimus: ar žmonija išliks? Ar turėtume kolonizuoti kosmosą? Ar dirbtinis intelektas mus pergudraus? Kaip kursime ateitį? Ar egzistuoja Dievas?.. 

S. Hawkingas milijonams skaitytojų atvėrė akis pasakodamas apie Visatos kilmę ir juodųjų skylių prigimtį. Nors šoninės amiotrofinės sklerozės diagnozė nežadėjo nieko gero, milijonus įkvėpė jo ryžtas nepasiduoti. Ligai progresuojant mokslininkas tegalėjo pajudinti vos kelis veido raumenis, tačiau ir toliau plėtė savo tyrimų lauką, o paprašytas mielai dalindavosi skvarbiomis įžvalgomis. Taigi S. Hawkingas tapo ir vienu įtakingiausių mūsų laikų mąstytojų.

Pratarmę šiai knygai parašė Eddie Redmayne’as, laimėjęs „Oskarą“ už Stepheno Hawkingo vaidmenį filme „Visko teorija“, įžangą – Nobelio premijos laureatas Kipas Thorne’as, o baigiamąjį žodį – Hawkingo dukra Lucy. 

Tai knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas mąstantis žmogus, susirūpinęs dėl žmonijos ateities… Tai Hawkingo atsisveikinimo dovana žmonijai.

NPR

Ši nuostabi knyga – paskutinis dangaus skliaute sužibusios naujos žvaigždės blyksnis. 

The Telegraph 

Kas iš tiesų vyksta pasaulyje? Kokie didžiausi dabarties iššūkiai ir galimybės? Į ką būtina atkreipti dėmesį?  

„Sapiens“ parodė, iš kur atėjome, „Homo deus“ pažvelgė į galimas ateities prognozes. Trečioje vieno įtakingiausių šiuolaikinių intelektualų, prof. Yuvalio Noah Harari, knygoje kalbama apie šiuolaikybę.

Dabar, kai didžioji be perstojo tvinstančios informacijos dalis – nepatikrinta arba klaidinga, aiškumas tapo galia. Šiuolaikinė cenzūra – tai ne ribojimas ar draudimas, tai nuolatinis dezinformavimas ir dėmesio blaškymas tuo, kas nesvarbu. Trečioji vieno įtakingiausių šiuolaikinių intelektualų, prof. Yuvalio Noah Harari, knyga perskrodžia šį drumzliną vandenyną ir kelia esminius šiuolaikinio pasaulio klausimus.

Kodėl liberalioji demokratija išgyvena krizę?
Ką rodo D. Trumpo ir į jį panašių politikų iškilimas?
Ar Europa turėtų būti atvira imigrantams?
Kaip reaguoti į netikrų naujienų (fake news) epidemiją?
Kuri civilizacija dabar dominuoja: Vakarų? Kinijos? Islamo?
Ar turėtume laukti Trečiojo pasaulinio karo?
Kaip elgtis terorizmo grėsmės akivaizdoje?
Ko turėtume mokyti savo vaikus?

„Šioje knygoje netikėtos idėjos susiejamos su veriančiai aiškiomis įžvalgomis“

The Guardian

„Y. N. Harari nubrėžia naujas gaires, kaip XXI amžiuje gyvenančiam žmogui suvaldyti didžiausias savo baimes.“

The New York Times

„Y. N. Harari gebėjimas sieti įžvalgas iš įvairių sričių – nuo senovės istorijos iki neuromokslo, filosofijos ir dirbtinio intelekto keliamų klausimų – padeda atsilaikyti prieš kasdienį informacijos triukšmą ir suprasti, iš kur atėjome ir kur einame. Ši knyga – tai intelektinis nuotykis.“

Financial Times

„Knygoje kalbama apie esmines XXI amžiaus problemas. Puikiai parašyta.“

Bill Gates

„Visai naujai pažiūrima į dalykus, kuriuos manėme žinantys. Ši knyga suprantamesnė nei ankstesnės dvi autoriaus knygos.“

Radio Times

Dokumentiniame publicistiniame kūrinyje pateikiami Lietuvos jaunuolių, tarnavusių  sovietinėje armijoje ir dalyvavusių „internacionalinėje misijoje“ Afganistane, prisiminimai, skausmingi iš to karo negrįžusiųjų  motinų pasakojimai.

Karas Afganistane vyko 1979–1989 metais. Kampanija, kurią Maskva iš pradžių vertino kaip trumpą SSRS kariuomenės įsiveržimą savo šalininkams šioje šalyje paremti, nusinešė per 13 tūkstančių sovietų karių ir šimtus tūkstančių afganistaniečių gyvybių. Sovietų pusėje šiame kare kovojo per 5 tūkstančius jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 iš jų namo grįžo cinkuotuose karstuose. Šimtai grįžo suluošinti fiziškai.

Antroji žurnalisto Mindaugo Milinio knyga apie 1979–1989 m. Sovietų Sąjungos karą Afganistane. Autorius tęsia tiriamąjį darbą, pradėtą 2010 m. išleistoje Lietuvos Afganistano karo veteranų prisiminimų knygoje „Afganistano kariai. Atsiminimai po trisdešimties metų: 1979–1989“, šįkart susitelkdamas į karo priežastis.

Kodėl kilo šis karas? Kam Sovietų Sąjungai reikėjo Afganistano? Kodėl 18–19 metų vaikinai buvo verčiami atlikti kažkokią „internacionalinę pareigą“ ir savo krauju rašyti jiems visiškai svetimo karo istoriją?

Į šiuos klausimus galbūt retorinius klausimus mėgina atsakyti ne tik eiliniai lietuvių kariai – „afganai“, bet ir abiejų kariavusių pusių ekspertai: buvęs sovietų armijos karininkas Aleksėjus Koroliovas ir afganų armijos pulikininkas Ali Achmadas Džalalis, 1980 m. perėjęs į modžohedų pusę. Knygoje remiamasi kadaise visiškai slaptais, dabar jau išslaptintais SSRS vadovų dokumentais, pateikiama detali istorinė medžiaga apie žiaurią ir intriguojančią Afganistano karo pradžią.

„Braudelio dėka pasikeitė istorijos mokslo kryptis: nuo valdovų studijų pereita prie visų žmonių istorijos, o politikos, diplomatijos ir karų analizę pakeitė klimato, demografijos, žemės ūkio, prekybos, technologijų, transporto, komunikacijos ir visuomenės grupių mentalitetų tyrinėjimai."

Encyclopedia Britannica

„Civilizacijų gramatika“ – klasikinis istorijos veikalas. Fernandas Braudelis čia nagrinėja gilumines civilizacijų struktūras. Jis kalba apie Islamo, Juodosios Afrikos, Tolimųjų Rytų ir Europos civilizacijas ir, pasitelkdamas gretutinių mokslų duomenis, lygina ilgalaikės jų raidos bruožus. 

F. Braudelis nuo pokario iki septinto dešimtmečio pabaigos buvo istoriografinės Analų mokyklos lyderis. Tuo metu apie „Annales“ žurnalą susibūrę istorikai pabrėžė ilgalaikių istorijos procesų tyrinėjimų svarbą. F. Braudelis kvietė į analizę įtraukti geografijos, ekonomikos, demografijos ir filologijos laimėjimus. Svarbiausias mokslininko įnašas yra la longue durée koncepcija. Tai amžius ir tūkstantmečius trunkanti istorija, per kurią formuojasi labai lėtai kintantys civilizacijų dėsniai, formą įgauna skirtingos kultūrinės tradicijos ir įvairūs gyvenimo būdai. 

Savo laiką pralenkusi knyga šiandien išlieka tokia pat aktuali, kaip ir 1963 m., kai buvo išleista pirmą kartą. Įvadus lietuviškam leidimui parašė akad. Antanas Andrijauskas ir dr. Eugenijus Saviščevas.

Šią „Lietuvos istorijos“ knygą istorikai Alfredas Bumblauskas ir Mangirdas Bumblauskas, kaip ir pirmąsias tris, skiria jauniesiems skaitytojams. Kviečia juos išeiti iš pamokos ribų ir pasinerti į nuodugnesnius Lietuvos istorijos tyrinėjimus. Moko kritiškai vertinti nusistovėjusias tiesas, patiems ieškoti atsakymų į keliamus klausimus. Be abejonės, ši knyga bus įdomi ir suaugusiesiems, girdėjusiems iš šeimos vyresniųjų ar net patiems patyrusiems knygoje aprašomus Lietuvos istorijos įvykius.

Ši knyga yra ankstesnių trijų dalių tęsinys. Ją sudaro dvi dalys: IV dalis „Nuo siaubo ir teroro per nuobodybę prie trispalvių jūros“ ir V dalis „Kovo 11-osios Lietuva – mūsų laikas“. Taigi IV dalis prasideda pasakojimu apie sovietinę Lietuvos okupaciją 1940 m. birželio 15 dieną ir baigiasi 1990 m. kovo 11-osios išvakarėmis. V dalis prasideda Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu ir baigiasi šiomis dienomis.

Žvilgsniu aprėpdami visą Lietuvos istoriją autoriai daro įkvepiančią išvadą: šiandienė Lietuva – mūsų laikas ir su trispalve, ir su lietuvių kalba, ir su Vilniumi, ir su laisve bei draugais Europos Sąjungoje ir gynybinėje organizacijoje NATO.

Rašyti apie pastarųjų trijų dešimtmečių Lietuvos valstybės istoriją nėra lengva, bet įdomu skaityti, kokius netolimos praeities ir netgi šių dienų įvykius autoriai laiko svarbiausiais, keitusiais Lietuvos veidą ir vertais paminėti.

Kaip ir ankstesnėse dalyse, šiose apstu įdomių ir negirdėtų ar primirštų mūsų krašto istorijos faktų, iliustruojamų nematytais vaizdais, amžininkų atsiminimais, ekspertų vertinimais.

Penkios Lietuvos istorijos dalys, išleistos keturiomis knygomis, siekia prisidėti prie visapusiško jauno žmogaus formavimosi, nes domėjimasis artimos aplinkos, savo krašto istorija yra tapęs neatsiejama šio proceso dalimi.

Artėjant 2019-ųjų prezidento rinkimams Valstybės saugumo departamento žvalgybos pareigūnas gauna neįprastą užduotį – nesilaikant griežtų taisyklių patikrinti vieno iš kandidatų rinkiminę komandą ir galimų rėmėjų sąrašą. Pareigūnas netrunka suprasti, kad tai gali būti savotiška Departamento vadovų parama prezidento posto siekiančiam Gitanui Nausėdai, todėl ryžtasi tapti Pranešėju.

Šioje knygoje pirmą kartą prabyla ne vien Pranešėjas, bet ir dešimtys kitų liudininkų, savo akimis mačiusių Nausėdos rinkiminę kampaniją, jo įsikūrimą Prezidento rūmuose, bandymus įsitvirtinti Lietuvos politikoje, artimiausios komandos euforiją ir nusivylimus. Atskleidžiama, kaip prezidentas Nausėda ir kiti valstybės vadovai veikė per svarbiausias pastarojo meto krizes: pandemiją, maršizmą, Rusijos karą Ukrainoje, Lietuvos konfliktus su diktatoriškomis valstybėmis.

Knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“ tęsia „Kabinete 339“ pradėtą pasakojimą apie Lietuvos valstybės valdymo užkulisius.

„Šioje Birutės ir Dovydo knygoje keičiasi rūmų adresas, bet nekinta užkulisinės intrigos, apie kurias rūmų šeimininkai niekada nenori pasakoti. Intriguoja iškalbingi prezidento Gitano Nausėdos kadencijos ir jo asmenybės štrichai bei žurnalistų keliamas amžinas klausimas – kam tarnauja slaptosios tarnybos?“

Andrius Tapinas

„Ak, ta gerovės valstybė. Skaityti tokias knygas yra bjauru: tenka irtis per puslapius, kuriuose intrigos, manipuliacijos, melas, politinės rietenos ir kvailystės. Užvertęs paskutinį puslapį tik dar kartą pagalvoji, kad Danijos Karalystėje kažkas tikrai supuvę ir žurnalistiniais įrankiais to nesutvarkysi. Bet, kaip teigia vienas garsus filosofas, – niekas nesakė, kad bus lengva.“

Antanas Terleckas

Knygos autoriai – „Laisvės TV“ tyrimų žurnalistai Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė, kartu atlikę ne vieną žurnalistinį tyrimą apie politinę korupciją, įtartinus verslo sandorius, socialines problemas. Pirmoji jųdviejų knyga „Kabinetas 339“ tapo lietuvišku bestseleriu, „15min“ metų knygos apdovanojimuose išrinkta geriausia lietuviška negrožinės literatūros knyga. Vėliau sukurti televizinės dokumentikos filmai – „Fūrų vergai“, „Pažemintųjų palata“, „Kyjivo trasa“ – sudomino šimtus tūkstančių žiūrovų. Už savo darbus jie pelnė Peter Greste Freedom Of Speech ir Future Story tarptautinius apdovanojimus, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Vilniaus universiteto, Vilniaus politikos analizės instituto, Romo Sakadolskio, Gailių klano premijas už tiriamąją žurnalistiką.

2020 m. vasarą prof. Vytautas Landsbergis ir ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica susitiko pasikalbėti filmui „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Jųdviejų pokalbiai virto šešiolikos valandų dialogu, sugulusiu į šią knygą. Tai dviejų Rytų Europos intelektualų, lietuvio ir ukrainiečio, istorijos veikėjo ir stebėtojo, mačiusio mūsų valstybės politinį gyvenimą iš arti, bet kartu iš šono, susitikimas. Jo metu apmąstomas istorinio lūžio laikotarpis, kai Lietuva ir Ukraina atgavo nepriklausomybę ir nuėjo skirtingais politinio savarankiškumo keliais. 

Savitai kalbinamas režisieriaus, V. Landsbergis pasakoja šalies istoriją nuo pirmų Sąjūdžio mitingų iki paskutinio Rusijos kario išvedimo 1993-iaisiais, kuri ir mūsų istorikų apmąstyta dar nedaug. Tai asmeniškas žvilgsnis, padedantis giliau suvokti lemtingus istorijos epizodus, kai buvo klojami dabartinės valstybės politiniai pamatai. Kartu tai ir tikslus, intelektualus istorinių įvykių skerspjūvis, atliekamas žmogaus, tapusio vienu iš svarbiausių tos epochos herojų. Šį neįkainojamą liudijimą V. Landsbergis skaitytojams pateikia kaip savo politinį palikimą. 

„…tokios knygos […] buvo ir bus reikalingos. Kaip prisiminimai, iškeliantys vis naujas laisvės kovų kronikos detales. Kaip bičiuliškas pokalbis, dar kartą liudijantis mūsų žmonių, tautų ir valstybių bendrą istoriją, bendrą dabartį ir bendras viltis. Kaip diskusija, kuria mėginama dekonstruoti blogį, atskleisti blogio anatomiją ir perspėti žmones apie grėsmes mūsų ateičiai. Kaip dar vienas imperatyvas, kad tiek žmonių, tiek jų bendruomenių gyvenimas, bendravimas, nepagrįstas moralinėmis, religinėmis ar bendražmogiškomis vertybėmis, yra pasmerktas.“

Arnas Ališauskas, knygos sudarytojas 

Vytautas Landsbergis (gim. 1932) – pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas, vienas iš nepriklausomybės judėjimo lyderių, politikas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2011). Publikavo per 150 knygų, kuriose iš pradžių daugiausia gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus. 

Sergej Loznica (gim. 1964) – vienas ryškiausių šiuolaikinio Europos kino kūrėjų. Sukūrė per 30 dokumentinių ir vaidybinių filmų. 2018 m. jo vaidybinis filmas „Donbasas“ Kanų kino festivalyje pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ programos apdovanojimą už režisūrą. Jo dokumentinis filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021) tarptautiniame dokumentinio kino festivalyje IDFA apdovanotas pagrindiniu prizu. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Israelio Coheno „Vilna“ – pirmoji išsami Vilniaus žydų istorija, išleista 1943 m. JAV, jau nujaučiant, jog Vilniaus žydus ištiko tragedija, kuri nutraukė šios per amžius Vilniuje gyvenusios bendruomenės tradicijas, kultūrą ir tęstinumą. Tad Coheno tikslas – uždokumentuoti šią tradiciją nuo pat žydų įsikūrimo Vilniuje XIV a. iki pat tragiškos pabaigos Holokausto metu. Būtent dėl šių aplinkybių knyga neapima Holokausto – žydų bendruomenė šioje istorija vis dar gyva, pulsuojanti, pilna idėjų, svajonių ir planų.

Israelis Cohenas – Mančesteryje gimęs lenkų kilmės žydas, žurnalistas ir istorikas, Vilniuje lankęsis iki II-ojo pasaulinio karo.

„Ši knyga yra viena pirmųjų Vakarų pasauliui pristatytų Vilniaus istorijų – būtent pagal ją skaitantieji angliškai ilgai įsivaizdavo Vilnių ir jo žydiškąją dalį. „Vilna“ daugiabriaunė – tai vienu metu ir šaltinis (nes dalies istorijos šaltinių jau nebeturime), ir sintetinė studija, apibendrinanti XIX-XX a. pradžioje žydų mokslininkų atliktus Vilniaus žydų bendruomenės tyrimus. Ši knyga – pažinimo proceso dalis tiek autoriui, tiek mums.“

Prof. dr. Jurgita Verbickienė, istorikė

2022 m. METŲ KNYGA PUBLICISTIKOS IR DOKUMENTIKOS KATEGORIJOJE 

Turbūt pirmoji mokslinė knyga Lietuvoje, paženklinta S raide.

Istorikai Valdemaras Klumbys ir Tomas Vaiseta įžengė į teritoriją, kurioje lyg ir nieko neturėjo rasti – juk iki šiol vyrauja įsitikinimas, kad seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje tarsi neegzistavo. Tačiau jie skaitytojams ir skaitytojoms prieš akis atveria netikėtai įvairią ir dinamišką seksualumo kultūrą: tuometė spauda mėgaujasi publikuodama seksualizuotus moterų atvaizdus ir tik valdžiai susizgribus tai nevirsta kultūros revoliucija; atsiradus vaizdo grotuvams, piliečiai grupelėmis renkasi žiūrėti pornografijos; gydytojai auklėja vyrus, nesugebančius seksualiai patenkinti savo žmonų; apklausose trečdalis studentų prisipažįsta turėję seksualinių santykių tik iš smalsumo. 

Klumbys ir Vaiseta, remdamiesi spauda, dienoraščiais, atsiminimais, archyvais ir interviu, nagrinėja seksualumo kultūrą sovietų Lietuvoje trimis pjūviais: per viešai publikuotus vaizdus, lytinio švietimo ir seksualinės tematikos tekstus ir visuomenės elgseną. Jie teigia, kad sovietmečiu valdė meilės diktatūra, kuriai pavyko nuslopinti prasidėjusią seksualinę kultūros revoliuciją, bet tuomet ši virto seksualiniu pilietiniu karu.

Valdemaras Klumbys (gim. 1979) – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. Jis du dešimtmečius tyrinėja pasipriešinimo sovietmečiu, sovietų Lietuvos socialinę ir kultūrinę istoriją, parašė monografiją „Stovėję po medžiu? Lietuvių inteligentijos elgesio strategijos sovietmečiu“ (2021).

Tomas Vaiseta (gim. 1984) – rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas. Apie penkiolika metų nagrinėja sovietų Lietuvos kasdienybės, psichiatrijos, atminties ir seksualumo istorijos klausimus, parašė dvi monografijas – „Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“ (2014) ir „Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944–1990“ (2018).

Istorijos mylėtojai dažnai kamantinėja istorikus, kas galėjo atsitikti, jeigu įvykiai tada ar tada būtų klostęsi kitaip, kokios buvo alternatyvos tam, kas įvyko. Juk smalsu, kaip būtų klostęsi įvykiai, jeigu SSRS nebūtų aneksavusi Lietuvos 1940-aisiais. Vis dar stokojame platesnės alternatyviosios istorijos pasakojimų apie tai, kas būtų, jeigu būtų, kokia būtų alternatyvi istorija renkantis tikriesiems faktams prieštaraujančius įvykius, rezgant būtent tokią istoriją ar istorijas.

Prieštaraujančių faktų (trumpiau, gal ir moksliškiau skambėtų – kontrafaktinė), arba alternatyvi, Lietuvos istorija gali pasirodyti neįprasta, nes... išgalvota. Tačiau išgalvota remiantis tikromis žiniomis, taigi tuo, ką dabar jau gerai žinome tikrai buvus. Ji naudinga, nes skatina mus domėtis istorija.